Kauno kunigų seminarijoje 1937-1939 metais

Aleksandras Sakas, priverstas palikti Telšių kunigų seminariją, vis dar siekė kunigystės. 1937 metais jis buvo priimtas tęsti mokslus, šįkart - Kauno kunigų seminarijoje.

Iš to gyvenimo tarpsnio liko kelios fotografijos.

Kauno kunigų seminarijos auklėtiniai pertraukos metu. Aleksandras - dešiniajame būrelyje.

Keturių draugų pasivaikščiojimo po seminarijos kiemą akimirkos. Aleksandras Sakas - pirmasis iš kairės ir pirmasis iš dešinės.

Kelios Aleksandro bendramokslių nuotraukos, visos tuo pačiu spaudu pažymėtos - Fot. “Renaissance”, Kaunas, Laisvės Al. 47. Jos pasirašytos vardais, iš kairės - Antanas, Leonas, Povilas, Pranciškus, o penktojoje įskaitomi tik inicialai - Pr. B.

Klierikas Aleksandras Sakas 1939 metų birželį dalyvavo Papilės valsčiaus Baublių ir Kušleikių pradžios mokyklų bendruose egzaminuose:

Aleksandras - gale kairysis. Kunigas tos pat eilės dešinėje - turėtų būti Pranciškus Bastakys, Papilės vikaras nuo 1938 metų gruodžio. Tarp sėdinčiųjų pirmasis iš kairės - Kušleikių mokytojas Stasys Sidoravičius, trečiasis - Baublių mokytojas Juozas Domeika, penktasis - Krioklių mokytojas Vincas Andriušis.

Kiek vėliau tą patį mėnesį - pavasarininkų koplytėlės Papilės valsčiaus Žardelių kaime šventinimo iškilmės:

Aleksandras Sakas - kraštinis dešinėje. Sėdinčiųjų eilėje su sutana - turbūt Papilės vikaras kun. Pranciškus Bastakys. (Kita šio įvykio nuotrauka yra įdėta monografijos “Papilė” I dalies 881 pusl., tačiau ten apraše ji klaidingai datuota 1930-1935 m. Turėtų būti - 1939 metų birželio pabaiga, 24 ar 29 d.).

Baigęs seminariją, Aleksandras į kunigus įšventintas nebuvo. Nuoskaudos, kitaip nei pašalinus iš Telšių kunigų seminarijos, nebejautė. 1939 metų rudenį grįžo į darbą “Darbininko” redakcijoje Kaune.

© 2013 Aleksandras Sakas jun.

Paskutinė “Darbininko” redakcija

Šį rugsėjį seniausiai mūsų profsąjungai - Lietuvos darbo federacijai - sukanka 100 metų. Tiek pat būtų ir jos savaitraščiui “Darbininkas”, kurio leidyba Lietuvoje buvo nutraukta nelemtais 1940 metais.

Būdamas Vikipedijos straipsnelio apie “Darbininką” autoriumi, galiu be skrupulų pradžiai iš ten pacituoti:

1919 metų rugsėjį Kaune įvykęs Lietuvos darbo federacijos (LDF) steigiamasis suvažiavimas nutarė leisti LDF savaitinį laikraštį „Darbininkas“. Laikraščio sumanytoju buvo ateitininkas, katalikiškų darbininkų draugijų organizatorius Vytautas Endziulaitis (1893–1918), dėl ankstyvos mirties savo sumanymo nespėjęs įgyvendinti. Pirmasis „Darbininko“ numeris išėjo 1919 metų lapkričio 30 dieną, atspausdintas Kaune, Š. Neumano spaustuvėje.

Pirmaisiais laikraščio redaktoriais ir bendradarbiais buvo LDF valdybos nariai Eliziejus Draugelis, Pranas Raulinaitis, Petras Radzevičius, Viktoras Beržinskas ir kiti.

Laikraštis ragino darbininkus šviestis, lavintis, skleidė blaivybės idėjas, informavo apie ekonominio, politinio Lietuvos gyvenimo įvykius, pasakojo apie darbininkų veikimą kitose šalyse, spausdino socialinės tematikos poezijos ir prozos kūrinėlius.

Laikraštis išgyveno ne vieną krizę. 1929 metais karo cenzūrai sustabdžius „Darbininko“ leidimą, nuo balandžio iki lapkričio jį kitu pavadinimu – „Lietuvos darbininkas“ – leido prof. Pranas Dovydaitis. 1934 metų vasarį Pranas Dovydaitis vėl perėmė prasiskolinusio „Darbininko“ leidimą iš Lietuvos darbo federacijos, kuri po poros mėnesių pati reorganizavosi į Lietuvos krikščionių darbininkų sąjungą (LKDS).

Vėlesnei "Darbininko" istorijai vikipedinio teksto nebeužteks. Dar nuo 1931 metų mano tėvas Aleksandras Sakas, atsidūręs Kaune, mokydamasis dr. Justino Tumėno brandos kursuose (suaugusiųjų gimnazijoje), įsitraukė į prof. Prano Dovydaičio globojamos, o tautininkų valdžios uždraustos, moksleivių ateitininkų organizacijos veiklą. Plunksną krebždinantis ateitininkas "Darbininkui" netrukus tapo savu žmogumi.

Antai, laikraštis kvietė kanklių klausimais rašyti į “Darbininką” A. Sakui (1934.06.02). Mat, "Darbininkas" skatino kanklių atgimimo sąjūdį. Jame dalyvavo ir mano tėvas, mokęsis kankliuoti pas įvairiais talentais žinomą Justiną Strimaitį.

Aleksandras Sakas “šaltame kabinete” su “Darbininko” laikraščiu ant stalo. 1934 metai. Leono Dainio nuotrauka.

Tačiau formaliu savaitraščio redakcijos darbuotoju Aleksandras Sakas tuomet dar nebuvo. 1934 metais jis išvyko iš Kauno į Telšius, į Telšių kunigų seminariją. Po poros kursų seminarijos vadovybei suabejojus, ar Sakas tiksiąs kunigystei, jis iš seminarijos buvo išprašytas ir rudenį grįžo į Kauną.

Čia Aleksandro draugai ateitininkai nebuvo jo pamiršę - prof. Pranas Dovydaitis pakvietė dirbti  “Darbininko” redakcijoje.

Lietuvos krikščionių darbininkų sąjungos savaitraštis "Darbininkas" buvo susitraukęs iki 4 puslapių (geresniais laikais - dvigubai storesnis), kainavo 10 centų, jį spausdino “Žaibo” spaustuvė Kaune, Donelaičio 24.

Laikraščio atsakinguoju redaktoriumi buvo pats prof. Pranas Dovydaitis. Atsakingas savo pinigine - LKDS pritrūkus lėšų laikraščiui, profesorius mokėdavo už jo leidimą, taip pat sumokėdavo baudas, kuriomis tautininkų valdžia kartas nuo karto “paauklėdavo” opozicinę spaudą.

“Darbininko” redakcijoje dirbo dviese - techninis redaktorius Aleksandras Sakas ir taip pat neseniai pradėjęs administratorius Stasys Šliupas. Pastarasis - beje, su filosofu daktaru Šliūpu artimesnių giminystės ryšių neturėjęs - tuo pačiu ėjo LKDS reikalų vedėjo pareigas.

“Darbininko” redakcija - Aleksandras Sakas (kairėje) ir Stasys Šliupas. 1937 metų balandis.
 
Nors “Darbininko” redakcijos ir LKDS centro valdybos adresai tuo metu dažnai keisdavosi, bet būtinai sutapdavo: 1936 metais - Laisvės al. 12, paskui Gedimino 1, 1937 metais - Liaudies namuose A. Mapu 11, po to “Pavasario” namuose Perkūno al. 2. Akivaizdu, kad redakcijos darbuotojams - tiek iš pašaukimo, tiek iš pareigos - tekdavo imtis ir LKDS organizacinės veiklos.

Apie tai savo “Nelinksmuose prisiminimuose” Aleksandras Sakas po daugelio metų rašė:

Krikščionių darbininkų sąjungos skyrių buvo pristeigta visoj Lietuvoj. Pačiam Kaune - Šančiuose, Žaliakalny, Aleksote, Senamiesty ir kitur - veikė daug narių turintys skyriai. (…) Susirūpinta Kauno kiemsargių, kurių priskaičiavom per 300, padėtim. Tai buvo be galo skriaudžiami žmonės, gyveno rūsiuose, kai kas gaudavo iš turtingų namų savininkų tik po 10 litų algos mėnesiui. Apie juos pradėjome “Darbininke” rašyti. Ir kas išėjo? Prasidėjo kiemsargių atleidimas. Tąsyk mūsų advokatas Juozas Katilius bandė kiemsargius ginti teisme. Nesant asmens samdos įstatymo, byla pralaimėta, o įstatymo projektas Seime buvo vilkinamas.

1936 metų gruodį LKDS Kauno Senamiesčio skyriaus valdybos sušauktas kiemsargių susirinkimas Liaudies namų salėje, kuriam pirmininkavo Aleksandras Sakas. Po mėnesio visų Kauno kiemsargių susirinkimas (dalyvavo apie 600 žmonių) įsteigė atskirą LKDS skyrių - pirmąją Lietuvoje kiemsargių profsąjungą (“XX amžius”, 1937.01.22).

Pastangos gerinti kiemsargių padėtį - šalpa, teisinė pagalba ir pan. - negalėjo būti bevaisės, tačiau vargu ar labai padėjo, nes vėliau “Darbininkas” dar ne kartą rašė apie sunkų kiemsargių gyvenimą.

Kiek galėdama, Lietuvos krikščionių darbininkų sąjunga (LKDS) telkė savo narius ir kultūrinei veiklai. Vasarą būdavo daugybė ekskursijų po Lietuvą, kitais metų laikais - susirinkimai su paskaitomis ar vakarėliai su meno saviveiklininkų pasirodymais.

“Lietuvos aido” fotoreporterio Mejerio Smečechausko nuotrauka, 1937 metų balandžio 9 d. Kairiajame krašte sėdintis - Bronius Stasiukaitis. Viršutinėse vyrų eilėse iš kairės trečiasis - Aleksandras Sakas, vienuoliktas - Stasys Šliupas. Jų dalyvavimas rodytų, kad tai - LKDS narių “Mokslus einančio jaunimo choras” (pavadinimas - iš vienos “Darbininko” žinutės). Jei tikrai taip, tai centre - chorvedys Pranas Markauskas. 

1937 metų sausį “Darbininko” redakcija paskelbė duosianti laikraščiui naują turinį ir formą. Laikraštis padidėjo iki 6 puslapių. Buvo įvesti nauji skyriai: vaikų, sveikatos, kiemsargių, dvarų darbininkų, pažadėta suaktyvinti moterų ir jaunimo skyrius.

1937 metų balandžio 3 d. “Darbininkas” minėjo kuklų jubiliejų – išleido 900-tąjį numerį. Spaudos broliai tą įvykį taip pat pastebėjo ir pranešė:

Pereitą savaitę Krikšč. Darbininkų S-gos savaitraštis “Darbininkas” išleido 900-ąjį numerį. Jis eina nuo 1919 metų. Dabar jį redaguoja prof. Pr. Dovydaitis. Redakcinę komisiją sudaro: dr. Pr. Dielininkaitis, adv. J. Katilius, kun. Reičiūnas ir A. Sakas. (“Naujoji Romuva”, 1937 Nr. 15)

Tačiau su “Darbininko” redakcija Aleksandras Sakas tais pačiais 1937 metais atsisveikino - vis dar siekiantį kunigystės, jį priėmė tęsti mokslus, šįkart Kauno kunigų seminarijoje.

Su “Darbininku” klieriko Aleksandro ryšiai nenutrūko. Kartas nuo karto laikraštis įdėdavo jo rašinių socialinėmis temomis. Kai kurie jų verti dėmesio ir šiandien, kaip antai, “Žemaičių bernų materialinė ir kultūrinė padėtis” (”Darbininkas”, 1939.02.24 ir “XX amžius”, 1939.02.22). Verti dėmesio bandant suprasti, kodėl anuomet Lietuvoje radosi žmonių, džiugiai sutikusių rusų tankais atvežtą "Stalino saulę".

Kauno kunigų seminarijoje Aleksandras Sakas mokėsi iki 1939 metų. Baigė 4 kursus, bet kunigu netapo.

Po seminarijos, dar padirbėjęs savanorių talkoje tiesiant geležinkelį į Šventąją, Aleksandras grįžo į “Darbininką”. Rado jį išaugusį iki 12 puslapių (kainuojantį tuos pačius 10 centų) ir vėl pakeitusį vietą - Laisvės al. 31b. Redakcija ir administracija jau turėjo atskirus 5-ženklius telefono numerius. Laikraštį spausdino ta pati “Žaibo” spaustuvė Kaune.

Skaitytojams rūpėjo ne vien socialiniai klausimai. Tais įvykių gausiais 1939 metais svarbių temų nestigo. Prasidėjo karas, žlugo Lenkija, buvo atgautas Vilnius, sovietai įkūrė karines bazes Baltijos valstybėse - bet ne Suomijoje, kuri netrukus sovietų buvo užpulta… Apie visa tai rašė “Darbininkas”.
Štai ištrauka iš jau cituotų Aleksandro Sako atsiminimų:

Kai Sovietų Sąjunga pradėjo karą su Suomija, mūsų laikraštis palaikė užpultą tautą, jai reiškė simpatijas. Rusų atstovybė Kaune į tai reagavo, todėl nutarėm su prof. Dovydaičiu laikytis tokios taktikos: vieną savaitę čiulbam už sovietus, kitą - už suomius.

1939 metų lapkričio 30 dieną “Darbininko” redakcija paruošė specialų numerį laikraščio 20 metų sukakties proga. Sveikino bendraminčiai (ir valdžia - vidaus reikalų ministras generolas K. Skučas), prisiminimų atsiuntė buvę bendradarbiai. Antai, Juozas Bernotas, Aleksandro geras bičiulis, deja, vėliau įdavęs jį sovietiniam saugumui, rašė, kokiomis sąlygomis prieš keletą metų tekdavę darbuotis:

Jokios kalbos apie tvarkingą, kad ir mažos, algos gavimą nebuvo. Man ir redaktoriui (Bernotas dirbo administratoriumi - aut. past.) teko šiaip taip ne gyventi, bet vegetuoti iš pripuolamų pajamų, kaip antai, skelbimų ir t.t. Neturėti lito pietums mums buvo ne naujiena.

(…) Atėjo ruduo, artėjo žiema, o mes apkūrenimui redakcijos būsto malkų vis negalėjome nupirkti. Šiek tiek apšilti galėdavome sukūrenę pundą senų laikraščių. Kartą radome, atėję iš ryto, rašalinėje įšalusį rašalą, šį kartą teko krosniui paaukoti paskutinį suoliuką, t.y., jį sudeginti.

(…) Redakcijos rašomoji mašinėlė buvo policijos aprašyta už kažkokius nesumokėtus mokesčius, ir mes negalėjome ja naudotis.

Aleksandras Sakas ir Juozas Bernotas (dešinėje) 1940 metų vasarą Papilėje.

1940 metų kovo 7 d. laikraštis turėjo nemalonių naujienų. Karui Europoje plečiantis, teksią taupyti popierių, todėl vidaus reikalų ministras laikinai sustabdęs kai kurių laikraščių leidimą, o kitų apimtį nurodęs sumažinti trečdaliu. Nuo tos dienos “Darbininkas” vietoj 12 išeidavo 8 puslapių. Kaina kol kas liko ta pati - 10 centų.

Dėl karo veiksmų prekių pasiūla mažėjo, ir jų kainos sparčiai kilo. Nuo gegužės jau ir “Darbininkas” dvigubai pabrango. Laikraštyje atsirado naujas - kainų - skyrelis. “Darbininkas” rašė, kad nuo karo pradžios - praeitų metų rugsėjo 1 dienos - iki vasario pabaigos kainos Lietuvoje vidutiniškai išaugusios 39,5 proc. Kiti pranešimai rodė valdžios pastangas - pavyzdžiui, vidaus reikalų ministro įsakymu atlyginimai darbininkams padidinti 10-15 proc.

Tačiau blogiausi dalykai dar laukė. Iš Aleksandro Sako atsiminimų:

Atėjo 1940 metų birželio 15 diena. Šeštadienio popietę Kaune, Laisvės alėjoj, pasirodė sovietų tankai. Išėjome į gatves. Žmonės stovėjo nusiminę, klausinėjo vienas kitą, kas bus toliau.

Dar leidau, spausdinau “Darbininką”. Greit gavau iš cenzūros įspėjimą, kad rašyčiau, kaip darbininkai nuoširdžiai sutiko Raudonąją armiją. Vietoj vedamojo pirmame puslapy ėmiau talpinti eilines žinutes. Taip vieną kitą numerį išleidau, kol galop liepos mėnesį, būdamas “Žaibo” spaustuvėj, telefonu iš cenzūros gavau pranešimą, kad ministro Mečislovo Gedvilo įsakymu “Darbininko” leidimas sustabdomas.

Paskutinis “Darbininko” numeris - 1070 -tas - išėjo 1940 metų liepos 3 dieną:

“Darbininko” leidėjas prof. Pranas Dovydaitis, sovietams uždarius Kauno universiteto Teologijos - filosofijos fakultetą, buvo atleistas iš pareigų, o 1941 m. birželio 14 d. su šeima suimtas ir ištremtas. 1942 metais išsiųstas į Sverdlovsko (dabar - Jekaterinburgas) kalėjimą ir ten sušaudytas.

Aleksandras Sakas, netekęs darbo, iš Kauno išvyko pas tėvus į Papilę, paskui į Dotnuvos žemės ūkio akademiją agronomijos studijuoti ir - gal kad jo eilė dar nebuvo atėjusi - represijų laikinai išvengė.

Tuo tarpu Aleksandro darbo draugas žurnalistas Stasys Šliupas sovietų buvo suimtas, 1941 metais išvežtas į Gorkio (dabar - Nižnij Novgorodas) kalėjimą ir sušaudytas.

Prisimink laikus, kada “knaisiojomės” “Darbininko” redakcijoj. St. Šliupas. Kaunas 1937-IV-30.
 
© 2013-2019 Aleksandras Sakas jun.


Šaltiniai:

1. Darbininkas : Lietuvos darbo federacijos savaitinis laikraštis, 1919-1940, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka (epaveldas.lt).

2. Aleksandras Sakas, “Nelinksmi prisiminimai”, dienraštis “Klaipėda”, 1991.10.09.

Papilėje 1929 - 1931 metais

Apie 1929 metus Aleksandras Sakas grįžo iš Kretingos pranciškonų vienuolyno į Papilę. Čia gavo raštininko darbą Papilės valsčiaus valdyboje.

Papilės valsčiaus valdyba posėdžiauja. Aleksandras - iš kairės trečias. Viršaitis Juozas Daunys, pareigas ėjęs nuo 1929 metų,- iš dešinės ketvirtas.

Papilės valsčiaus valdybos nariai ir tarnautojai. Priekyje centre - viršaitis Juozas Daunys, kairėje - sekretorius K. Šiukšteris. Aleksandras stovi kairėje. Jono Sinkevičiaus nuotrauka.

Ar Aleksandras rado Papilėje tebeveikiančius savo draugus pavasarininkus ir skautus? Sunku pasakyti. Laisvalaikiu jaunimas susiburdavo kaip ir anksčiau, tačiau juos, jau dvidešimtmečius, sukviesdavo - tai matyti išlikusiose to laiko fotografijose - labiau pavasaris, Venta…

Visos iškylų nuotraukos darytos Papilės fotografo Jono Sinkevičiaus. Per vieną iškylą Aleksandras pasipuošė “varlyte”.

Venta ir anuomet nusekdavo. Atokiau dešinėje (su kepure) stovi Pranas Gužauskas, kuriam teko Rainių kankinio likimas.

Prie Papilės piliakalnio. Dešinėje kiek nuošaliau sėdi Aleksandras su bičiuliu Pranu Gužausku.

Papilės jaunimas mėgo fotografuotis prie Simono Daukanto kapo. Liesdamas paminklą jo dešinėje stovi Pranas Gužauskas. Kraštinis kairėje - Aleksandras Sakas.

Kita Papilės jaunimo iškyla. Šios nuotraukos - su Aleksandro prierašais.

Papilėj. Ir Anielė ištekėjo už kito… Aleksandras Sakas su Anele (jos pavardės nebežinome) sėdi dešinėje.

Papilėj, šalia konkurento. Aleksandras stovi dešinėje.

Anelė - pirmoji, už jos - “konkurentas”, o Aleksandras - pačiame gale.

Anelė 1932 metais iš Rygos užrašė Aleksandrui savo nuotrauką. Tuo metu jis jau gyveno Kaune.

© 2014 Aleksandras Sakas jun.
 

Papilėje 1918 - 1927 metais

Sakams 1918 metais iš Rusijos grįžus į Papilę, jų sūnus Aleksandras lankė miestelio 2-ąją pradžios mokyklą. Mokėsi žiemomis, o nuo pavasario iki rudens tekdavo piemenauti pas Papilės apylinkių ūkininkus. Basas piemenukas, kojeles besišildantis garuojančiame karvutės “blyne”…

Papilė prieš karą. Jono Sinkevičiaus nuotrauka.

Apie 1924-uosius pradžios mokyklą turėjo baigti. Tarybiniais laikais rašytoje anketoje Aleksandras Sakas nurodė 1924-1925 metais buvęs papiliškio staliaus Šilko mokiniu, o 1925-1928 metais dirbęs “Atžalos” kooperatyvo pardavėju. Aleksandras kiek “pataisė” metus, kai ką uždengdamas - kad 1927 metais buvo įstojęs į Kretingos pranciškonų vienuolyną.

Gyveno su tėvais jų namelyje Pelkelėje prie Papilės, Kruopių g. Nr. 5. Po darbų krebždindavo plunksną. Rašė trumpas korespondencijas iš Papilės.

Viena jų, nedingusi be pėdsako:

Iškarpa iš laikraščio“Šiaulietis”, 1925 m. Nr. 33 (epaveldas.lt)

Kai 1972 metais išėjo istoriko Vytauto Merkio monografija “Simonas Daukantas”, ji, kaip ir dauguma knygų tuo metu, buvo bematant išpirkta. Spėjau ją gauti ir aš, skaičiau, varčiau… Netikėtai pavardžių rodyklėje pamačiau tėvo pavardę, o 299-tame puslapyje - užrašo ant Daukanto kapo akmens tekstą su nuoroda į šaltinį: A. Sakas. Rastas paminklas, "Šiaulietis", 1925, Nr. 33. Nubėgau su knyga į apačią (tuo metu gyvenau mūsų namų Šešupės gatvėje “salkose”) - tėvui jo žinutės atradimas po daugelio metų buvo dar didesnis malonus siurprizas.

Dar vienas pavyzdys - anekdotinio turinio Aleksandro straipsnelis Marijampolėje leistame katalikiškame laikraštyje “Šaltinis”:

Kvaili prietarai.
Papilė. Pas mus miestelyje viena moteriškė šiemet išgirdus iš ko tai, kad norint užauginti geros cibulios (svogūnai) esą, reikia vidurnaktyje išeiti vienmarškiniai svadinti jas. Taip ji ir padarė. Bet vargšei, kaip cibulios neaugo pirmiaus, taip ir dabar neauga. (”Šaltinis”, 1926, Nr. 21, 286 pusl.)

Tuo metu, turbūt skatinamas savo bičiulio, pradedančio rašytojo Stasiaus Būdavo sėkmės, bandė jėgas ir literatūros kūryboje. Tas pats “Šaltinis” per du numerius spausdino Aleksandro apsakymą “Nors paklydo, bet sugrįžo” (1927, Nr. 10 ir Nr. 11). Jame buvo gražių vietų: Saulė netoli laidos. Venta jos besileidžiančios spinduliuos taip ramiai tyvuliavo... Artėjo vasara. Ji vyniojos į pilkėjantį žalumos kilimą… Tačiau apsakymą įpusėjęs, jaunasis autorius ėmėsi skaitytojų šiurpinimo - pagrindinį veikėją įklampino alkoholizmo liūnan, o tada paskubomis nuvarė į kapus ne tik jį patį, bet ir jo visą šeimą.

Anuomet Papilė turėjo ir savo spaudos - šapirografiniu būdu dauginamų rankraštinių leidinėlių. Tai - vietos pavasarininkų “Pavasario rytas”, “Pavasario žiedai”, skautų “Papilės skautas”, o rašydavo juose daugiausia patys leidėjai - Stasius Būdavas, Aleksandras Sakas, Antanas Skinderis, Vacys Danauskis. Mėgdžiodami laikraščius, kur to meto papročiu būdavo redakcijos atsakymų skyrelis, jaunieji redaktoriai neretai už įdėtus rašinius dėkodavo patys sau ir dar paragindavo rašyti daugiau.

1927 metais Aleksandras iš Papilės išvyko į Kretingą. Atsisveikinimui skirtoje korespondencijoje papiliškis pavasarininkas Antanas Sutkus rašė:

Štai Aleksas Sakas, gyvendamas pačiame miestelyje, vadovaudamas skautams, gerai žinomas judrus veikėjas, labai nustebino, stodamas į vienuolyną. Pavasarininkų ir skautų, kaip geram veikėjui išvažiuojant, bendradarbiai surengė bendrą išleistuvių vakarienę, kurioje dalyvavo ir klebonas, ir tėveliai. Daug gražių kalbų pasakyta, daug linkėta; malonus buvo atsisveikinimas. Visi labai gailėjomės gero darbininko, didelis būrys jaunimo palydėjom į stotį. (”Šaltinis”, 1927, Nr. 37, 591 pusl.)

Toks - netekęs savo garbanų - 1927 metais Aleksandras Sakas išvyko į Kretingos pranciškonų vienuolyną.

Vienuolyne brolio Igno vardu išbuvęs ne daugiau poros metų, Aleksandras 1929 metais - vėl Papilėje.

© 2014 Aleksandras Sakas jun.

Lietuvos jūrų karininkas Ričardas Nakas

Ričardo Nako - ateitininko, Lietuvos jūrų karininko, antinacinės ir antisovietinės rezistencijos dalyvio - gimimo šimtmečiui

Ričardas Bernardas Nakas gimė 1916 m. liepos 31 d. Latvijoje, Mintaujoje (dab. Jelgava), vargonininko šeimoje. Nuo 1927 metų mokėsi Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje, dalyvavo tautininkų valdžios uždraustoje moksleivių ateitininkų veikloje.

Tuo metu nepaklusę draudimui moksleiviai šalinti iš gimnazijų, o jų vadovai baudžiami (pavyzdžiui, profesorius Pranas Dovydaitis 1932 metais pusantro mėnesio kalintas), tačiau ateitininkai būrėsi ir toliau dirbo už mokyklų sienų. Išvykos, ekskursijos buvo mėgstamas ir sykiu mažiau rizikingas jų veiklos būdas.

Prof. Prano Dovydaičio leisto žurnalo “Gamtos Draugas” organizuojamų ekskursijų metu Lietuvos mokyklų ateitininkai plaukdavo laivu iš Kauno iki Klaipėdos ir prie jūros praleisdavo keletą dienų. Ričardas Nakas buvo 1933 metų tokios kelionės dalyviu. Tąmet moksleiviai klausėsi paskaitų, dalyvavo intelektualiuose pokalbiuose su savo vadovais prof. Pranu Dovydaičiu, kunigu ir poetu Kazimieru Žitkumi, filosofijos daktaru ir katalikiškos darbininkijos organizatoriumi Kazimieru Ambrozaičiu, aplankė Mažosios Lietuvos patriarchą Martyną Jankų.


Kauno moksleiviai ateitininkai su savo vadovu prof. Pranu Dovydaičiu per “Gamtos draugo” ekskursiją ant Šventosios uosto pietinio molo galo 1933 m. liepos 9 d. Ričardas Nakas - dešinėje žemėliau, ant akmenų. Profesorius - sėdinčiųjų centre, jo eilėje trečias iš kairės - Jonas Mockūnas, išsaugojęs šią nuotrauką. Tarp stovinčiųjų dešinėje - Pranas Rinkevičius (tamsiu kostiumu). Fotografas - moksleivis Leonas Dainys.

Šią 1933 metų ekskursiją, kuri baigėsi Plungėje, trys draugai ateitininkai - Ričardas Nakas, Leonas Dainys, Jonas Mockūnas - pratęsė pėsčiomis per Žemaitiją iki pat Kauno. Pakeliui Luokėje, 1933 metų liepos 17 dieną, vietos klebonas jiems pranešė liūdną žinią, sukrėtusią visą Lietuvą…

1935 m. baigęs gimnaziją, Ričardas Nakas studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultete. 1936 m. buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę. 1937 m. baigė Karo mokyklą, pėstininkų jaunesniojo leitenanto laipsniu paleistas į atsargą.

1937 m. pabaigoje Lietuvos Krašto apsaugos ministerija paskelbė konkursą norintiems studijuoti Prancūzijos karinio laivyno mokyklose. Ričardas Nakas, kaip geriausiai išlaikęs atrankos egzaminus (prancūzų kalba, istorija, geografija, matematika, mechanika, fizika), 1938 m. vasarą su Krašto apsaugos ministerijos stipendija buvo pasiųstas į jūrų karo mokyklą Ecole Navale Breste, Prancūzijoje.


Ričardas Nakas Breste su Ecole Navale aspiranto uniforma, 1938 - 1939 metai.

Antrajam pasauliniam karui prasidėjus, Ričardas Nakas grįžo į Lietuvą. 1940 m. vasario 16 d. jam buvo suteiktas jaunesniojo jūrų leitenanto laipsnis ir jis pradėjo navigacijos karininko tarnybą mokomajame karo laive „Prezidentas Smetona“ Šventosios uoste.


“Prezidento Smetonos” įgula, laivui bazuojantis Šventosios uoste, 1939 - 1940 metai. Centre stovi trys karininkai. Dešinysis jų - jaunesnysis jūrų leitenantas Ričardas Nakas.

Ričardas Nakas laisvai kalbėjo prancūziškai, gerai mokėjo anglų, rusų kalbas. Ėmėsi tvarkyti lietuviškąją jūreivystės terminiją, kurios naujai jūrinei valstybei verkiant reikėjo. Nuveikė nemažai, tačiau savo jūreivystės terminų žodyno išleisti nespėjo - dvi tironiškų režimų valstybės pradėjo Europos “teritorinius pertvarkymus”, atnešusius jų pačių ir niekuo dėtoms kaimyninėms tautoms daugybę nelaimių. Ričardo Nako darbą -pirmąjį lietuviškų jūrinių terminų žodyną “Jūriniai įvardai” - papildė ir 1992 m. išleido buriuotojas Bronys Stundžia.

1940 m. liepą, sovietiniams okupantams išformuojant karo laivo (jau pervadinto “Pirmūno” vardu) įgulą, trys karininkai - kapitonas leitenantas Povilas Labanauskas, leitenantas Vytautas Kuizinas ir jaunesnysis leitenantas Ričardas Nakas - nepakluso okupacinės vadovybės įsakymui evakuotis į krantą, nedidele burine jachta prasmuko iš saugomo uosto į jūrą ir pasiekė Klaipėdą, čia buvo vokiečių internuoti.

Vokiečiams užėmus Lietuvą, Ričardas Nakas grįžo į tėvynę (dr. G. Surgailio knygoje “Lietuvos karinis laivynas 1935 - 1940″ parašyta - emigravo į Švediją; tikimės, kad vėlesniuose leidimuose klaida bus ištaisyta). Kaune įsijungė į antinacinę rezistenciją, buvo Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) narys.

1942 m. vedė našlę Ireną Racevičiūtę - Darčkienę. 1943 m. rugpjūčio pradžioje gestapas Naką su kitais šešiais LLKS spaudos leidėjais (Vladu Bakūnu, Kaziu Brazausku, Jonu Grudzinsku, Stepu Malinausku, Vladu Ramanausku ir Zigmu Zubriu) suėmė. Kalino Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Įkalčių nesurinkęs, gestapas Ričardą Naką po pusmečio paleido (ne visiems taip pasisekė - kai kurie pateko į Dachau mirties stovyklą).


Nacių kaliniai Kauno sunkiųjų darbų kalėjime 1943 m. lapkričio 7 d. (šimtąją kalinimo dieną). Iš kairės pirmoje eilėje: dr. Vladas Ramanauskas, kap. Daukša, Ramonaitis, inž. Jonas Grudzinskas, antroje eilėje: Ričardas Nakas, Vladas Bakūnas, Kazys Brazauskas. Kopija iš Čikagoje 1983 m. išleistos knygos “Laisvės besiekiant“, atsiųsta Ričardo Nako sūnaus Algimanto.

Artėjant antrai sovietų okupacijai, Nakas su nėščia žmona ir kūdikiu sūnumi traukėsi iš Lietuvos, bet dėl žmonos būklės turėjo grįžti. Prisidengęs žmonos pirmojo vyro Darčkaus pavarde, įsidarbino Kauno meteorologijos stotyje.

Nuo 1944 m. birželio buvo Lietuvos laisvės armijos (LLA) narys. Platino antisovietinę literatūrą, gamino antspaudus ir štampus fiktyviems dokumentams, kuriais aprūpindavo besislapstančius bendražygius. 1945 m. sausį sovietinis saugumas Ričardą Naką - Darčkų susekė ir suėmė.

Po žiaurių tardymų Ričardą Naką 1945 m. rugpiūtį karinis tribunolas nuteisė už antitarybinę veiklą dešimčiai metų. Kalėjo Vorkutlage, paskui Minlage (Komių ATSR). Kartu su juo kentę žmonės pasakojo, kad ir nelaisvėje Ričardas Nakas išliko Lietuvos patriotu, dalyvavo lagerių sukilimuose.

Irena Nakienė su vaikais Algimantu ir Audrone tremties išvengė, palikusi namus ir ilgai slapstydamasi pas mielaširdingus žmones.

Ričardas Nakas po dešimties kalinimo metų laisvės neatgavo - liko tremtyje toje pačioje Komijoje, Kožvos gyvenvietėje.

Per bado, šalčio ir sekinančio darbo lageryje metus buvo visiškai praradęs sveikatą, sužalotu veidu, pažeistais kalbos padargais. Toks Ričardas Nakas 1958 m. grįžo į Lietuvą. Buvo apgyvendintas Akmenės invalidų namuose. Jam tebuvo vos šiek tiek virš keturiasdešimties…

Žuvo 1963 m. sausio 27 d. tamsoje partrenktas sunkvežimio. Buvo palaidotas Akmenėje.

Ričardo Nako kapas - Akmenės kapinių senosios dalies šiaurės rytų kampe. Autoriaus 2018 metų nuotrauka. 

Lietuvos Prezidento 2018 m. liepos 3 d. dekretu Ričardas Bernardas Nakas (po mirties) apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi.

Artimųjų pageidavimu 2019 m. birželį Ričardo Nako palaikai su karine pagarba buvo perlaidoti Kauno Panemunės kapinėse.

© 2016-2019 Aleksandras Sakas

Šaltiniai:

1. Gintautas Surgailis, Lietuvos karinis laivynas 1935 - 1940, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Vilnius, 2003.

2. Lietuvos kariuomenės karininkai 1918 - 1958, V tomas, Vilnius, 2005.

Veronika Vaškelytė - Dabregienė

Veronika Dabregienė - mano močiutė, mamos mama.

Veronikos tėvai - Jonas Vaškelis ir Anelė Antanėlytė - tuokėsi 1883 metų sausį Vyžuonų bažnyčioje. Veronikos mamai, našlei su trimis dukromis, tai buvo antroji santuoka.

Močiutė Veronika gimė 1884 m. gegužės 21 d. Vyžuonų parapijos Vilkabrukių kaime. Su krikštynomis, gal dėl pavasario darbų, šiek tiek uždelsta - pakrikštyta po savaitės Vyžuonų bažnyčioje.

Apie 1890 metus Vaškeliai persikėlė į Šeduikius, Svėdasų parapijos kaimą, kur buvo prabėgusi Veronikos mamos jaunystė ir kur laukė viena likusi Veronikos močiutė Elžbieta Antanėlienė.

1900 metų vasarį Veroniką, nė šešiolikos neturėjusią, išleido už gerokai vyresnio vyro. Į Vaškelių namus užkuriu atėjo kaimynas Juozapas Dabrega (mano senelis).

Onutė Vitonienė po daugelio metų sakė Juozapą atėjus "ant tos pačios Dabregų žemės", kitaip tariant, su savo žeme. Buvo jos nemažai - virš 20 ha.

Ištekėjusi labai jauna, Veronika gimdė vaikus vieną po kito bemaž kasmet, išskyrus tą tarpą, kai vyras Juozapas 1904 metais buvo paimtas caro kariuomenėn japonų mušti (kautynėse sudalyvauti jam neteko - kol nuvežė prie Ramiojo vandenyno, karas baigėsi). Veronika gimdė 11 kartų, pagimdė 13 vaikų (dukart dvynukus), kurių išgyveno aštuoni (Emilija, Jonas, Uršulė, Jurgis, Ona, Pranutė, Elena, Marytė).

Labiau nei visi karai Veroniką ir kitus šeduikiečius palietė prieš pat pirmąjį pasaulinį karą, 1913 metais, kaimą sudeginęs žaibo sukeltas gaisras. Ši nelaimė paskatino Šeduikių ūkininkus greičiau skirstytis į vienkiemius - "trobos vis reikės statyt, ar sodžiuj, ar vienkiemyj" ("Lietuvos žinios", 1913 m. rugpjūčio 1 d.).

Veronika Vaškelytė - Dabregienė Šeduikiuose prie savo namų.

Naujoje didelėje sodyboje Dabregos gyveno iki gyvenimo pabaigos. Duonos ir darbo netrūko, kaip ir graudžių išsiskyrimo ašarų...Vieną po kitos tekino dukras, Emiliją - į gretimus Tadauskus, Uršulę toliau, Dusetų pusėn - į Davainius. Jurgiui išpirko šipkortę į Argentiną, ir 1930 metais jis visam laikui atsisveikino su gimtine ir mylimais tėveliais, broliu ir seserimis. Elena jau nuo 1929 metų į namus begrįždavo atostogoms iš mokslų.

 Po Juozapo Dabregos mirties (1936 metais) Šeduikius paliko už vyrų išleistos dukros Pranutė, Onutė. Ūkį perėmė sūnus Jonas, iš Juodonių atitekėjo marti Onutė, ir dar dukra Marytė nebuvo išskridusi iš namų. Galėjo pasidžiaugti anūkais, atlankančiais močiutę iš Tadauskų ar Davainių, ir čia pat bėginėjančia Jono Elyte...

Veronika Dabregienė mirė 1940 metais, nesulaukusi nė šešiasdešimties. Palaidota prie vyro Duokiškio kapinėse, gražioje vietoje tarp Uosinto ir Bedugnio ežerų.

Juozapo ir Veronikos Dabregų kapas Duokiškyje. 2012 metų nuotrauka.

© 2013 - 2019 Aleksandras Sakas 

Priedas - metrikų duomenys:  

1884 m. gegužės 28 d. Vyžuonų bažnyčioje vikaro kun. M. Švėgždos pakrikštytas kūdikis vardu Veronika, valst. Jono ir Anelės iš Antanavičių Vaškelių duktė, gimusi šių metų gegužės 21 Vyžuonų valsčiaus Vilkabrukių kaime. Krikštatėviais buvo valst. Alfonsas Vaškelis su mergina Ona Putrimaite. (Vyžuonų RKB atitinkamų metų gimimo metrikų knygos įrašo Nr, 58 kopija, gauta iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2019.03.12) 

1900 m. vasario 20 d. Svėdasų bažnyčioje vikaras kun. Vincentas Velžys, triskart paskelbęs vasario mėnesio 6, 13 ir 20 dienomis, sutuokė Alotų valsčiaus valstietį Juozapą Dobregą, 29 metų viengungį, su Alotų valsčiaus valstiete Veronika Vaškelyte, 17 metų mergina, abu iš Svėdasų parapijos Šeduikių kaimo, valstiečių teisėtų sutuoktinių Aleksandro ir Rozalijos, gimusios Repšyte, Dobregų sūnų su valstiečių teisėtų sutuoktinių Jono ir Anelės, gimusios Antanėlyte, Vaškelių dukterimi, dalyvaujant liudininkams Petrui Pernavui, Antanui Pajėdai ir kitiems. (epaveldas.lt, Svėdasų RKB 1898-1920 m. santuokos metrikų knyga, 39 v.)

Alfonsas Čerapas (1924-1983)

Kai likimus režisavo svetimi… Taip pavadintą šį tekstą Akmenės rajono laikraštis “Vienybė” su Leopoldo Rozgos pristatymu paskelbė 2017 metų rugpjūčio 23 (Juodojo kaspino) dieną.

Alfonsas Čerapas gimė Paeglesių kaime (netoli Ventos gyvenvietės Akmenės raj.), Jono ir Barboros Čerapų šeimoje. Šeimoje augo du vaikai: Benedikta (g. 1912.05.12) ir Alfonsas (g. 1924.02.16).

1928 metais motina Čerapienė išvažiavo į Ameriką. Benedikta Čerapaitė, išmokusi siuvėjos amato, jau gyveno savarankiškai. Tėvui 1931 metais mirus, Alfonsas kurį laiką gyveno Papilėje tetos Mortos Sakienės globoje. Jos pačios buvo gausi šeimyna, todėl savo giminaitį įtaisė į Gruzdžių vaikų namus. Ten Alfonsas baigė 6 klases ir vaikų namų lėšomis buvo pasiųstas mokytis į Šiaulių amatų mokyklą. Karo pradžioje amatų mokykla buvo perkelta į Panevėžį. 1942 metais Alfonsas baigė mokyklą, įsigijo staliaus specialybę.

Vokiečių okupacinės valdžios įsakymu visi amatų mokyklos absolventai buvo šaukiami į reicho darbo batalionus. Taip Alfonsas atsidūrė Vokietijoje, kur statė gynybinius įtvirtinimus netoli Štetino (dab. Ščecinas, Lenkija) ir kitur. Batalionui dirbant prie Bremeno, ten atvykusio Lietuvos kariškio 1943 metų vasarą buvo įkalbėtas stoti į lietuvių policijos mokomąjį batalioną.

1943 m. rudenį vokiečių okupacinė valdžia suorganizavo paradą Kaune, jame dalyvavo ir Alfonsas dar su darbo bataliono uniforma. Kaune prabuvęs savaitę, gavo mėnesį atostogų, jas praleido savuose vaikų namuose, perkeltuose iš Gruzdžių į Pavenčius. Po atostogų parado dalyviai susirinko Kaune ir buvo nuvežti į Vokietiją, Kioslino miestą (dab. Košalinas, Lenkija), kur dislokavosi lietuvių policijos mokomasis batalionas “Lietuva”. Alfonsas buvo skyriaus vadu, dėvėjo lauko žandarmerijos uniformą, nešiojo ginkluotę - automatą, pistoletą.

1944 metų pradžioje visas lietuvių policijos mokomasis batalionas buvo permestas į Lietuvą - į Ukmergę, paskui į Prienus. Tų metų vasarą batalionas dalyvavo operacijose prieš partizanus Panevėžio, Vilniaus ir Trakų apskrityse. Antroji kuopa, kurioje tarnavo Alfonsas Čerapas, pasižymėjo, nukovusi 6 partizanus (vėliau Alfonsas NKVD tardytojams tvirtino tose kautynėse nedalyvavęs - saugojęs geležinkelio tiltą).

Batalionas 1944 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais Latvijoje prie Dvinsko (dab. Daugpilis) statė aerodromą. Kaudamasis su puolančia sovietų kariuomene, traukėsi iki Rygos. 1944 m. gale Alfonso batalionas per Liepojos uostą buvo evakuotas į Dancigą (dab. Gdanskas) ir po mėnesio performuotas. Lietuvius išskirstė į vienos vokiečių policijos divizijos padalinius. Ši divizija nuo 1944 m. gruodžio iki 1945 m. vasario kovojo su Jugoslavijos partizanais, o vėliau buvo perkelta į Berlyno gynybą Gubino miesto rajone.

1945 m. balandžio gale Alfonso dalinys pateko į apsupimą ir po mūšio buvo paimtas į rusų nelaisvę. Iki 1945 m. rugsėjo Alfonsas buvo Gleivico (dab. Glivicė) ir Katovicų lageriuose, po to išvežtas prie Uralo - į filtracinį lagerį Viršutinėje Intoje (Komių ATSR - dab. Komija). Iš lagerio buvo paleistas gana greitai - 1946 metų balandį. Dar kiek užtruko, kad anglies šachtoje užsidirbtų pinigų grįžimui į Lietuvą.

1946 m. rudenį Alfonsas Čerapas parvažiavo į tėvynę, šįkart - į Papilę. Iš giminaičių čia buvo tik teta Morta. Įsidarbino Papilės pieninėje. Susipažino su Janina Zenkulyte, vedė ją 1949 m. Tų metų gruodžio 8 d. susilaukė sūnaus Alfredo.

1950 m. rugpjūčio 10 d. Papilėje. Alfonso Čerapo nuotraukoje nėra. Iš dešinės: jo sūnus Alfredas vežimėlyje, žmona Janina, pusbrolio Vaclovo Sako dukros Birutė ir Audronė, tetos Mortos vyras Domininkas Sakas. Knašų archyvo nuotrauka.
 
1951 metais Čerapai persikėlė į Akmenę, kur Alfonsas įsidarbino rajkoopsąjungos sandėlininku. 1951 m. rugsėjo 14 d. Alfonsas Čerapas buvo suimtas. Suimti ir dar du Alfonso karo metų tarnybos draugai Kostas Šukys bei Petras Kiaunė. Visi trys laikyti Šiaulių kalėjime. 1951 metų Kalėdų dieną Alfonsas Čerapas karinio tribunolo nuteistas pagal RTFSR BK 58 str. I a dalį (”tėvynės išdavimas”) 25 metams laisvės atėmimo. Išvežtas į Sverdlovsko srities Tavdos lagerius Vakarų Sibire.

Netrukus (1952.01.13) gimė antrasis Alfonso sūnus Henrikas. Žmona Janina - gal ne visai savo noru - vyro kalinio išsižadėjo ir vėliau ištekėjo už kito. Sūnus Henrikas gyveno su močiute Marija Zenkuliene, o vėliau buvo atiduotas į Viekšnių internatą.

Henrikas Čerapas, “Gelžkelis Papilėje”, 1999 m., drobė, aliejus (penki.lt).
 
1954 m. Alfonsas parašė malonės prašymą Vorošilovui, tuometiniam nominaliam TSRS vadovui. 1955 m. karo tribunolas sumažino bausmę iki 10 metų.

Sugrįžęs iš lagerio (1958 m. jau buvo Lietuvoje) įsidarbino kolūkyje statybininkų brigadoje, netrukus tapo brigadininku. Išgyvenęs skaudų šeimos iširimą, vedė dar kartą - našlę Juliją Skyriūtę - Ivoškienę. Gyveno Papilėje.

1982 metų vasarą Papilėje Alfonsas pasimatė su seserimi Bene, atvykusia iš Anglijos. Iš kairės: Artūras Knašas, Julija Čerapienė, Alfonso pusseserė Bronė Knašienė, Benė Čerapaitė - Andruškevičienė, Alfonsas Čerapas, Knašų duktė Zina Žaldokienė, Benės sūnus Petras Andruškevičius.
 
Alfonsas Čerapas mirė 1983 m. balandžio 23 d., būdamas 59 metų. Palaidotas Papilėje, Piliakalnio kapinėse.

© 2013 Algimantas Knašas
© 2016 Aleksandras Sakas

Šaltiniai:

1. Alfonso Čerapo byla Nr. 68640, Lietuvos ypatingasis archyvas.