1963 - 1968 metų “kariūnai”

Šios nuotraukos savo albume neturiu. Ji paimta iš knygos ilgu pavadinimu (Lietuvos universiteto, Vytauto Didžiojo universiteto, Vilniaus universiteto fizikos, matematikos, mechanikos, informatikos ir statistikos absolventai 1922-2009, sud. H. Jasiūnas, V. Stakėnas, V. Verikaitė, Vilniaus universiteto leidykla, 2010). Nuotraukoje - būrelis Vilniaus universiteto Matematikos ir mechanikos fakulteto KPI grupės absolventų tarybinės armijos karių uniformomis. Dauguma - su “rombais” ant krūtinės - aukštojo mokslo baigimo ženkliukais. Iš kairės sėdi: Antanas Skūpas, Romualdas Vidrinskas, Romualdas Palčinskas, Mindaugas Maknys, stovi: Pranas Vaitkus, Donatas Švitra, Aleksandras Sakas, Jonas Sunklodas, Juozas Jaura, Aloyzas Želvys, Vladislavas Dobrovolskis. Nuotraukos autorius turėtų būti Antanas Skūpas - kito fotografo KPI grupėje nebuvo. Vieta ir laikas - ryšių pulko kareivinės Rygoje 1968 metų liepą - rugpjūtį.

Iš pradžių derėtų paaiškinti, kas per KPI (Kauno politechnikos instituto) grupė Vilniaus universitete?

Praeito amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje Lietuvoje buvo gal tik viena aukštoji mokykla, kurios studentai galėjo išvengti karinės prievolės, tuomet trukusios trejus metus, tai - Kauno politechnikos institutas (KPI). Ano meto tarnyba sovietinėje kariuomenėje buvo sunkesnė už dabartinę laisvės atėmimo bausmę, todėl vaikinai veržėsi studijuoti būtent KPI. Tiesa, ir šioje aukštojoje mokykloje veikė karinė katedra, kuri visus studentus ruošdavo atsargos jaunesniaisiais leitenantais, ir iš jų vieną kitą, ką tik baigusį mokslus, vis tiek paimdavo trejiems metams armijon, tačiau tokių nelaimėlių būdavo nedaug, o karininko tarnyba lengvesnė. Tad į bemaž visas KPI specialybes stojant būdavo dideli konkursai, ir institutas susirinkdavo geriausius Lietuvos abiturientus.

Tuo tarpu Vilniaus universitete, ypač “vyriškose” matematikos ir fizikos specialybėse, labai stigo vaikinų. Universiteto vadovybė, o rektoriumi tuomet buvo matematikas prof. Jonas Kubilius, sumanė iš KPI pirmakursių suformuoti grupę, kuri greta karinių ir kai kurių inžinerinių dalykų mokytųsi ir matematikos arba fizikos gilesniu universitetiniu lygiu. LTSR valdžiai palaiminus, KPI vadovams teko tam sumanymui pritarti, ir 1962 metais Vilniaus universitete atsirado pirmoji vien iš vyrų sudaryta studentų su KPI ženkliukais atlapuose grupė.

Kitais - 1963 metais - įstojau į KPI elektronikos fakultetą radiotechnikos studijuoti. Gyvenau Kaune pas dėdę Rimkų kaip inkstas taukuose. Pastogė nekainavo, maistas nerūpėjo - dėdienė skaniai ir sočiai pamaitindavo. Fakultetas buvo čia pat, tereikdavo nuo Žaliakalnio nusileisti funikulieriumi. Paskaitos būdavo vakarais, mat, pagal tuometinę tvarką KPI pirmakursiai dieną privalėjo dirbti gamyklose, kad paragautų paprasto darbininko duonos - būsią geresni inžinieriai. Kol grupės draugai triūsdavo radijo gamykloje (dabartinės Prisikėlimo bažnyčios mūruose), ašen dykinėdavau, nes gamykla neįsileido dėl amžiaus - teturėjau 17 metų.

Nežinau, ką fakulteto vadovybė būtų su manim dariusi, bet spalio mėnesį į Kauną atvyko žmonės iš Vilniaus universiteto - fizikas doc. Jurgis Viščakas ir matematikas vyr. dėstytojas Henrikas Jasiūnas. Jie atsirinko pagal stojamųjų egzaminų rezultatus keliasdešimt studentų iš įvairių KPI fakultetų, susikvietė juos į salę ir viliojo keltis į Vilnių. Dauguma išvažiuoti iš Kauno nė negalvojo, tačiau keliolika tokių atsirado, jų tarpe ir aš. Man akstinu buvo noras laisvai ir nevaržomai pagyventi pažadėtame bendrabutyje, kitiems - galimybė atsikratyti privalomo darbo gamykloje. Tai, kad teks keisti pasirinktą specialybę, jiems nebuvo kliūtimi, kaip ir man, ėjusiam į radiotechniką tik “dėl kompanijos” pusbroliui. Reikėjo rinktis tarp matematikos ir fizikos grupių, į pastarąją tebuvo penkios vietos. Atsirado užsispyrusių - “tiktai fizika arba lieku Kaune”.

Vilniuje paaiškėjo, kodėl ribojo fizikų skaičių. Kelios vietos šioje grupėje buvo rezervuotos nepaprastųjų vilniečių atžaloms. Kai susipažinome, visi mes, paprastieji ir ypatingieji, greitai susibičiuliavome.

Buvome apgyvendinti Čiurlionio gatvės bendrabutyje, po penkis kambaryje. Dviejų iš vilniečių fizikų namai buvo ne per toliausiai - ant Tauro kalno, tokiame daugiabutyje, kur laiptinėje budėdavo milicininkas. Vienas jų - Vladas Niunka, sūnus kito Vlado Niunkos, LKP CK sekretoriaus kėdę pakeitusio į žemėlesnę žurnalo “Komunistas” vyriausiojo redaktoriaus. Kitas - Algis Kabelka, sūnus Vilniaus universiteto dėstytojo filologo Kabelkos, įtakingų partijos žmonių seno draugo ir pažįstamo. Su Vladu ir Algiu po kokio vakarėlio užsukdavom ir pas mus į bendrabutį. Pakeliui, Čiurlionio gatvėje priešais Universiteto aktų salę, buvo namelis, kurio viename gale gyveno Antanas Sniečkus su žmona, mūsų istorijos dėstytoja Mira Bordonaite. Ne sykį buvome matę, aukštokiems varteliams prasivėrus, už jų sargybinį milicininką. Tamsų vakarą mums, Anykščių vyno pakylėtiems, taip ir magėjo patampyti liūtą už ūsų. Tuolab iš vilniečių draugų žinojom, kad milicininkas mūsų negaudys, nes palikti posto jam negalima. Tačiau laidinį telefoną jis turėjo. Sudainuodavom posmelį kitą “Sėk, sesute, žalią rūtą” ir, atvažiuojančios mašinos šviesų pabaidyti, smukdavom į bendrabučio krūmų šešėlį. Vladas Niunka drąsindavo:

- Jeigu kas - jūs nedainavot, aš vienas dainavau. Verskit ant manęs - man vis tiek nieko nebus.

Po metų mūsų fizikos ir matematikos fakultetas buvo padalintas į du atskirus, ir su fizikais bendrų paskaitų nebeliko, išskyrus vieną dieną savaitėje, kurią kartu praleisdavom karinėje katedroje. Iš pradžių karo mokslus ėjome KPI Vilniaus filiale, bet greitai karinė katedra buvo atkurta ir Universitete.

Jos patalpos buvo tuose pačiuose rūmuose Čiurlionio gatvėje, kur ir mūsų fakultetai bei Universiteto aktų salė. Katedros viršininku tapo Vilniaus žydas, gal ir lietuviškai mokėjęs, Tarybų Sąjungos didvyris pulkininkas Volfas Vilenskis (dar iki “perestroikos” emigravęs į Izraelį ir dėl to turėjęs prarasti visus apdovanojimus). Katedros karininkams jis buvo didelis autoritetas, o vilniečiams draugams - savas, jų tėvų bičiulis. Tačiau mūsų grupei Vilenskis nieko nedėstė, apskritai, katedroje būdavo retas paukštis.

Čia nebuvo svarbu ko nors išmokti, svarbu buvo būti, per patikrinimus atsiliepti - “ja!”. Ruošė mus tolimojo ryšio specialistais, tačiau gal tik vienas kitas išmoko daugiau negu įjungti aparatą “R-105″ - paprasčiausią bataliono ryšio priemonę. Daugiau naudos matėm automobilizmo pamokose, tačiau ir ten dėstytojui dažnai tekdavo skatinti klausytojus - pamatęs kurį besapnuojantį, staiga rikteldavo “lavy!” (rus. “gaudyk!”) ir mesdavo į jo pusę sunkią variklio detalę… Niekada nebuvau vairavęs jokios mašinos - pradėjau iškart nuo didelio kariško sunkvežimio. Instruktorius parodė, kaip pajudėti iš vietos, ir dar nemokantį stabdyti išvarė mane iš kiemo tiesiai į Čiurlionio gatvę. Tais laikais ji būdavo apytuštė, tad, laimingai pasivažinėjus gatve, kažkaip pavyko įsukti atgal pro siaurus vartus ir sustoti - iš kabinos išropojau visas šlapias… Vairuotojo teises gavome nemokamai ir lengvai.

Buvome išimtis iš bendros tvarkos - šiaip karo mokslus užbaigdavo ir laipsnį suteikdavo po ketvirtojo kurso, bet mūsų KPI grupė metais vėlavo, todėl į baigiamąsias pratybas buvome išvežti jau po visko - po diplomų įteikimo ir išleistuvių pokylio. Taip 1968 metų liepą atsiradome Rygoje, tarybinės armijos ryšių pulko kareivinėse kažkur prie geležinkelio stoties. Čia laukė dviejų mėnesių tarnyba ir egzaminai jaunesniojo leitenanto laipsniui gauti. Su mumis “sborus” ėjo ir 4-to kurso studentai - visi, kurie universiteto karinėje katedroje buvo kepami tolimojo ryšio specialistais.

Buvome aprengti kareiviškomis uniformomis. Ant palaidinių tuoj pat prisisukome rombo formos aukštojo mokslo ženkliukus.

Tiek kareivinėse, tiek už jų sienų stengėmės parodyti, kad esame kitokie. Kartą savaitėje rytais vedami į miesto pirtį, traukdavom lietuviškas dainas - “Ant kalno mūrai” ir kitas. Mums atrodė, o gal ir iš tikrųjų taip buvo, kad rygiečiai nustebę žiūrėdavo į rikiuote žengiančius kareivius, ne ta kalba dainuojančius.

Vakarais po rikiuotės kareivinių aikštėje būriai taip pat privalėjo keletą ratų apsukti su žygio daina. Visi dainuodavo rusiškai, o mūsų būrys - ne. Buvom jauni, norintys pasipuikuoti savo drąsa, tai užtraukdavom visokių dainelių. “Sėk, sesute, ir gvazdiką, kad neliktų bolševiko” - pastarąjį žodį mūsų rikiuotę stebintys karininkai turėjo suprasti, gal ir įtarė ką nors, bet nieko nesakė.

Vėliau girdėjau pasakojimą, kad kitos laidos studentai bandę sekti mūsų pavyzdžiu, bet karininkai tokioms provokacijoms jau buvę paruošti. Lietuviškai dainuoti neleidę, radę keletą iniciatorių, kurie buvę nubausti - išmesti iš universiteto. Šią bausmę neišvengiamai turėjo lydėti dar viena - tarnyba kariuomenėje.

Staiga vieną rugpjūčio naktį bemaž visas ryšių pulkas su savo gremėzdiška aparatūra ant ratų kažkur išvyko. Manėm, į pratybas, kol po kiek laiko - rugpjūčio 21-ąją - Tarybų Sąjungos visos masinio informavimo priemonės paskelbė apie "brolišką internacionalinę karinę pagalbą Čekoslovakijos darbo liaudžiai, kurios socializmo iškovojimams iškilusi grėsmė". Tuomet paaiškėjo, kur dingo ryšių pulkas iš Rygos - jis taip pat dalyvavo intervencijoje.

O vilniečiai fizikai buvo neseniai grįžę iš Čekoslovakijos, iš stažuotės Prahos universitete, tais laikais pasiekiamame tik ne visai paprastų darbo žmonių vaikams, kokiais jie ir buvo. Liko Prahos sužavėti. Kažkuris jų turėjo nešiojamą radiją - retą ir brangų aparatą. Jau pramokę angliškai, puolė klausytis užsienio radijo stočių - lietuviškai ar rusiškai kalbantys “balsai” tomis dienomis buvo ypatingai kruopščiai slopinami. Žinojome visas naujienas. Buvo šlykštu. Man regis, net ramusis Jucys, akademiko sūnus, prabilo, o Kabelka su Niunka tai nesivaržydami į šuns dienas dėjo vikšrus ir kerzinius batus ant Prahos tiltų… Pagalvodavome - o kas, jei ir mus būtų su pulku išvežę?

Kareivinėse likę karininkai netrukus ėmėsi organizuoti mitingą "komunistų partijos ir tarybinės vyriausybės priemonėms karštai ir vieningai paremti". Buvo paskirti kalbėtojai - karininkai ir kareiviai. Taip pat imta ieškoti, kas iš studentų galėtų pasisakyti. Tinkamiausiu tam rodėsi mūsiškis Vladas Niunka, aukšto LTSR partinio veikėjo sūnus.

Nežinojo organizatoriai, kad šitas obuoliukas nuo obels buvo toli nuriedėjęs. Kai Vladui liepė pakalbėti mitinge, jis atrėžė:

- Gerai, pakalbėsiu, bet pakalbėsiu taip, kad nuo jūsų antpečių visos žvaigždutės nulėks!

Jį tuoj pat paliko ramybėje. Rado partinį studentą iš mūsų ketvirtakursių, kuris pavedimą klusniai įvykdė.

© 2013 Aleksandras Sakas

1933 metų Sekminės

1933 metais Sekminės buvo švenčiamos birželio 4 dieną. Kauno moksleiviai ateitininkai, sėdę į berželiais papuoštą garlaivį, nupūškavo juo prieš srovę į Pažaislį.

Vadovais buvo kunigai Kazimieras Žitkus ir Kazimieras Rankelė.

Fotografavo Kauno “Pavasario” komercinės gimnazijos moksleivis Leonas Dainys. Tris šios Sekminių išvykos nuotraukas išsaugojo Kauno moksleiviai ateitininkai Jonas Mockūnas (dvi pirmosios šio straipsnelio nuotraukos) ir Aleksandras Sakas (trečioji).

Iškylaujančių ateitininkų garlaivis Nemune per 1933 metų Sekmines.

Iš eilėraštukų apie šią šventę (”Samtis“, 1933, Nr.7-8) šiek tiek žinome, ką tąkart veikė iškylautojai: išklausė pamaldas Pažaislio bažnyčioje, apsilankė moterų vienuolyne, kur buvo pavaišinti pienu. Paskui laiką leido pušyno slėnyje.

Iškylaujančių ateitininkų grupelė Pažaislio pušyne per 1933 metų Sekmines. Priekyje išsitiesęs Aleksandras Sakas, sėdinčiųjų eilėje iš kairės: pirmas - Jonas Dainauskas, antras - Jonas Bastakys, penktas - kun. Kazimieras Rankelė, šeštas - kun. Kazimieras Žitkus, septintas - Kazys Naseckas. Viršutinėje eilėje trečias iš dešinės - studentas Adolfas Damušis.

Pažaislio pušyne dainavo, šoko valsus, polkas ir suktinį. Dienai baigiantis, grįžti į miestą niekas dar nenorėjo - kam atgal į katakombas? Garlaivyje vėl šoko, bet jau tango ir fokstrotą. Buvo ir ratelis, kurį vedė raudona kepurė (Adolfas Damušis?). Gitara grojo Kauno aukštesniosios technikos mokyklos moksleiviai.

Iškylaujančių ateitininkų grupelė garlaivio denyje per 1933 metų Sekmines. Viršutinėje eilėje antras iš dešinės - Jonas Dainauskas. Pranas Rinkevičius - kairiau centro (su akiniais). Apačioje dešinysis - Aleksandras Sakas (tai jo prierašas: Buvo gera, bet ir pešė mergužėlės).

Vakarop garlaivis visus išlaipino Kaune, prie Žaliojo tilto.

© 2016 Aleksandras Sakas jun.

Bičiūno “Varnalėšos” Kaune 1933 metais

Leono Dainio nuotrauka

Nuotraukos apačioje Aleksandro Sako užrašyta: Vaidinome “Piršlybas”, o kitoje pusėje:
Artistai, vaidinę Bičiūno “Varnalėšas” 1933 m. gegužės 6 d. Kaune Zitiečių salėje. Režisierius Lukošius.

“Piršlybos” ar “Varnalėšos”? Pjesės autorius Vytautas Bičiūnas savo kūrinį pavadino taip: “Varnalėšos”, trijų veiksmų piršlybos. Taigi, ne šiaip komedija, o piršlybos, savotiškas komedijos požanris.

Vytautas Bičiūnas, sovietinių okupantų sušaudytas 1942 metais, yra kiek primirštas, bet jo “Varnalėšos” saviveiklininkų vaidinamos iki šiol.

O 1933 metų pastatymo režisierius Balys Lukošius (nuotraukoje - tarp stovinčiųjų trečias iš kairės) vėliau į Lietuvos teatro istoriją pateko kaip Vilniaus teatro “Lėlė” įkūrėjas.

Spėju, kad piršlybas suvaidino Kauno moksleiviai ateitininkai. Vienas jų - Jonas Mockūnas iš “Pavasario” komercinės gimnazijos - stovinčiųjų eilėje penktas iš kairės. Aleksandras Sakas taip pat turėtų būti šioje nuotraukoje. Gal centre prie juodakasės sėdintis - tai jis?

© 2015, 2016 Aleksandras Sakas jun.
 

Ateitininkas Antanas Masionis

Antanas Masionis (1909-1995) – pedagogas, visuomenės veikėjas. 1931 – 1932 metais buvo moksleivių ateitininkų sąjungos valdybos pirmininkas. Mokytojavo Kretingos pranciškonų gimnazijoje, 1941-1944 metais – Lazdijų gimnazijos direktorius. Pasitraukė į Vakarus, nuo 1949 metų – JAV. 1992 metais Čikagoje išleido knygą apie ateitininkų veiklą Lietuvoje “Ateitininkų dvasia nepalūžo”.

Vienoje iš šioje knygoje skelbiamų fotografijų – 1932 metais Antaną Masionį vardo dienos proga sveikinantys ateitininkai:

Be varduvininko nuotraukoje atpažįstami: viršuje pirmasis iš kairės - Aleksandras Sakas ir dešiniajame krašte stovintis – tragiško likimo žurnalistas Pranas Rinkevičius.

Būtent Antano Masionio - moksleivių ateitininkų sąjungos vadovo - nurodymu 1932 metais Aleksandras Sakas dr. Justino Tumėno brandos kursuose (Kauno suaugusiųjų gimnazijoje) organizavo ateitininkų grupę ir jai vadovavo.

Aleksandro Sako šeimos archyve yra ir daugiau nuotraukų su šiais žmonėmis:

Paskutinis moksleivių ateitininkų susirinkimas Aukštojoje Fredoje Kaune 1932 metų gegužės 24 dieną, atsisveikinant su Fredos aukštesniąją sodininkystės ir daržininkystės mokyklą baigiančiomis abiturientėmis. Antanas Masionis - antroje eilėje antras iš dešinės, Aleksandras Sakas - pirmoje eilėje už merginų.

Kita nuotrauka daryta 1932 metais per Kauno ateitininkų ekskursiją Nevėžio upe, greičiausiai, Kačiūniškės apylinkėse. Centre su irklu rankose - Pranas Rinkevičius, sėdi valtyje pirmas iš dešinės – Aleksandras Sakas, o už valties ant lieptelio trečias iš kairės - Antanas Masionis. Ketvirtas iš dešinės stovi Jonas Domininkas Grigaitis, būsimasis vienuolis ir kunigas, dominikonų ordino Lietuvoje atkūrėjas.

© 2011 Aleksandras Sakas jun.

Rachelės Venecija

Mano mama Elena Dobregaitė – Sakienė mokėsi Rokiškio Tumo – Vaižganto gimnazijoje, kurią baigė 1937 metais.

Šią atvirutę Venezia. Canal Grande mano mamai dovanojo - naujųjų 1937-ųjų metų proga - klasės draugė žydaitė Rachelė. Ji užrašė:

Mano svajonė – susitikti su tavim, mylima Elyte, čia 1945 metais. Nuo tavo Rachelės Mejerovičiūtės. Rokiškis. 1937.I.1. Būtinai atvažiuok!

Romantiškas Venecijos vaizdas žadino abiturientėms gražios ateities viltis. Po aštuonerių metų – rodės, tiek laiko užteks studijoms baigti ir po to užsidirbti kelionei – buvo realu svajoti apie susitikimą šitoje nuostabioje pasaulio vietoje.

Šioje nuotraukoje – Rokiškio Tumo – Vaižganto gimnazijos 1937 metų laidos abiturientai su savo mokytojais. Mama - viršuje tarp dviejų klasės draugių. Rachelė Mejerovičiūtė - priekyje dešinėje.

Žinome, kaip klostėsi įvykiai. Jei gyvenimas Lietuvoje būtų ėjęs ta pačia vaga, kaip 1937-aisiais, tai mama, po aštuonerių metų - jau Anykščių gydytoja, būtų galėjusi sau leisti smagią išvyką Italijon. O Rachelė? Mama nežinojo jos likimo. Gal karo pradžioje Rachelės nebuvo Lietuvoje? Tačiau mama nuogąstavo, kad jos draugės lemtis buvo tokia pat kaip ir daugumos Lietuvos žydų.

Rokiškio žydai sušaudyti 1941 metų rugpjūčio 15 ir 16 dienomis Bajorų ir Antanašės kaimų pamiškėse.

© 2011 Aleksandras Sakas

1933 metų vasaris Mickevičiaus slėnyje

1933 metų vasario 26 diena buvo sekmadienis. Prie Ateitininkų rūmų rinkosi Kauno moksleiviai ateitininkai…

 

Ateitininkų rūmų kiemas 1933 metų vasario 26 dieną. Kauno “Pavasario” komercinės gimnazijos moksleivio Leono Dainio nuotrauka.

Gerbiamo ir mylimo kunigo Kazimiero Žitkaus lydimi, visi žygiavo į Adomo Mickevičiaus slėnį, o ten ant sniego (prisidūkę?) vėl fotografavosi… Ne visų nuotraukų autorystė pažymėta Leono Dainio spaudu, bet kito fotografo tąkart turbūt nebuvo:

Kun. Kazimieras Žitkus – viršutinėje eilėje skrybėlėtas. Tos pačios eilės kairiajame krašte - Jonas Mockūnas. Priekyje pirmasis iš kairės su uniformine kepuraite – Leonas Dainys, toliau į dešinę - Aleksandras Sakas (su šviesia kepure), Kazys Naseckas (su skrybėle). Antrosios eilės dešinėje - Jonas Bastakys.

Dar kelios nuotraukos tą pačią dieną ir toje pačioje Adomo Mickevičiaus slėnio vietoje:

Kitoje nuotraukos pusėje – dedikacija (Aleksui – mūsų vadui. Nenuoramų žygiui prisiminti. 1933.II.26.) su kunigo ir poeto Kazimiero Žitkaus parašu:

Ir šios nuotraukos kitoje pusėje – kun. Kazimiero Žitkaus dedikacija:

Aleksui Žemaitėliui. Kaziukas mergaičių nelaisvėje. 1933.II.26. “Belaisvis” - Kazys Naseckas.

Skėtį bus paskolinusios mergaitės, nors jų šioje nuotraukoje nėra.

Prie atodangos, kurių per slėnį tekančio Girstupio šlaituose buvo ne viena.

Ir prie seno ąžuolo - visi labai rimti. Gal sušalę ar nuliūdę, kad laikas linksmybėms baigėsi.

© 2016 Aleksandras Sakas jun.

Po senąją Papilę ir apylinkes

Artūro ir Bronės Sakaitės Knašų šeima prieš karą gyveno Pelkelės kaime prie Papilės. Artūras Knašas (1903-1992) tuo metu dirbo “Pienocentro” buhalteriu Papilėje. Šventadieniais su žmona ir vaikais dviračiais ar pėsčiomis bekeliaudamas fotografuodavo. Šiek tiek tų nuotraukų skelbiama čia, Artūro Knašo vyriausiai dukrai Zinaidai Žaldokienei leidus.

Papilės valsčiaus Kerežių kaime 1937 metais. Centre - sodybos šeimininkas Vincas Jaraminas (Artūro tetos Veronikos Knašaitės vyras), kairėje - Artūro žmona Bronė Sakaitė - Knašienė, dešinėje - jo mama Zuzana Knašienė.

Prie Simono Daukanto kapo Papilėje 1938-1939 metais. Pirmoje eilėje - Knašų vaikai Zina ir Algis, Bronės sesuo Julija Sakaitė, antroje eilėje - Bronės brolis Aleksandras Sakas, Artūro bendraamžis dėdė Vladas Kulakauskas iš Kauno, Artūras ir Bronė Knašai.

Žibuokliautojai 1939 metų balandį. Bronė Knašienė su vaikais Algiu ir Zina bei jauniausia sesute Maryte (kairėje).

Pelkelės kaimo gatvė 1939 metų birželį (dabartinė Papilės Kruopių gatvė).
Vaizdas nuo Knašų namo pastogės.

1940 metų balandžio potvynis Papilėje. Iš kairės - neatpažintas vyras, Papilės savivaldybės sekretorius Liudas Klimas, Artūras Knašas.

1940 metų balandį patvinusi Venta prie Jurakalnio griovos.

Prie geležinkelio Papilėje 1940 metų gegužę. Iš kairės - Bronės brolis Vincas Sakas, jo žmona Valerija Pundziūtė - Sakienė, Bronė Knašienė, jos draugė Klimienė, Artūras Knašas.

Prie Ventos Būriškių kaime 1940 metų gegužę. Priekyje iš kairės - neatpažinta mergaitė, Būriškių ūkininkas Juozas Daunys (buvęs viršaitis?), Zina Knašaitė, Bronės seserys Julija ir Marytė Sakaitės. Antroje eilėje - Ona Rimutaitė - Daunienė, Bronė Knašienė, Klimienė, už jų - Artūras Knašas su sūnumi Algiu. Atokiau stovi Liudas Klimas.

Papilėje, Klimų kieme 1940 metų liepą. Iš kairės - Artūras Knašas, Liudas Klimas, Bronė Knašienė, Klimienė.

Artūras ir Bronė pas giminaičius Knašus Avižliuose 1940 metų rugpjūtį. Viduryje - sodybos šeimininkė Barbora Knašienė (Artūro dėdės Juozo žmona).

Artūras ir Bronė Knašai svečiuose pas Artūro tetą Oną Gauronskienę Užpelkių kaime 1940 metų rugpjūtį.

Žiaurių sodyboje Kinkupių kaime 1940 metų rugpjūtį. Iš kairės - Artūro pusbrolis Mykolas Žiaurys, Artūras Knašas, Bronė Knašienė.

Skabeikių miške 1940 metų rugpjūtį. Iš kairės - Klimienė, Algiukas Knašas, neatpažinta mergaitė, Zina Knašaitė, Bronė Knašienė, Budraitienė ir jos vyras policininkas Budraitis.

Ant piliakalnio Papilėje 1940 metais. Iš kairės - Klimienė, Artūras Knašas, Budraitienė, Bronė Knašienė, Zina ir Algis Knašai, Bronės sesuo Marytė Sakaitė, policininkas Budraitis.

Bulviakasio talka Kožiškių laukuose 1940 metų rugsėjį. Iš dešinės - Bronė Knašienė, Anė Borusaitė…

Pasivaikščiojimas Ventos krantu Papilėje 1940 metų spalį. Viduryje - Zina Knašaitė. Už jos, berods, Klimai.

Karo audrai į rytus nuūžus… Sumaitota rusų technika už Papilės valsčiaus ribų - laukuose prie Raudėnų. 1941 metų rugsėjis.

Meilaičių kapeliai 1941 metų spalį. Artūras Knašas su vaikais Algiu ir Zina.

Pirmosiomis karo dienomis nužudytųjų lietuvių pagerbimas Papilės kapinėse per metines 1942 metų birželio 22 dieną.

Knašai savo kieme Pelkelėje 1942 metų rugpjūtį su svečiais. Iš dešinės - Bronė Knašienė, Bronės brolio Jono Sako žmona Tesė (Antanina), Marytė Sakaitė, Zina ir Algis Knašai, neatpažintas vyras, Jonas Sakas, Jono žmonos Tesės sesuo. Vežimėliuose guli Jono sūnus Julius Sakas ir Knašų trečioji atžala - sūnus Arimantas.

Užpelkių kaime Jono Gauronskio sodyboje 1942 metų rugpjūtį. Antroje eilėje iš kairės - Artūras Knašas, jo teta Ona Knašaitė - Gauronskienė, jos dukros Nastė ir Ieva (žemėliau).

Kelionės tęsėsi, nors dviračių visiems keliautojams neužteko… Artūras Knašas su sūnumi Algiu ir dukra Zina bei Maryte Sakaite ant Purvių tilto per Ventą 1943 metų birželį.

© 2014 Res familiaris

Marija Sakaitė - Paškevičienė (1928-2023)

Tekstas iš monografijos “Papilė” antrojo tomo (leidykla “Versmė”, Vilnius, 2006, 401-403 pusl.). Leopoldo Rozgos ir Danutės Jadvygos Veisienės straipsnio “Trejetas iš papilėniškių Sakų šeimos” dalis, skirta Marijai. Nuotraukos iš Sakų šeimos archyvo.

"Gimiau 1928 m. rugsėjo 12 d. Papilėje. Ten baigiau pradžios mokyklą. Gimnazijos mokslus pradėjau Viekšniuose, tęsiau Vilniuje … ” - taip savo netrumpą gyvenimą į kelis sakinius linkusi sutalpinti Aleksandro ir Vinco Sakų sesuo Marija Paškevičienė, gyvenanti Čikagoje ir jau šeštas dešimtmetis širdyje tebesinešiojanti Lietuvą ir jos žavų kampelį - Papilę.

Atidžiau pasekime šios moters gyvenimo kelią, kad suvoktume, iš kur ta ištikimybė tėviškei. Marija teigia, kad jai didžiausios įtakos turėjusi Papilės pradžios mokykloje dirbusi mokytoja Marija Maslauskaitė (Rekašienė). Matyt, ne be mokytojos gerumo ir nuoširdumo susiformavo ir Marijos Sakaitės nuoširdus troškimas dirbti savo tautai, jos darbštumas, atkaklumas, noras dalyvauti švietėjiškame darbe.

Viename iš S. Daukanto muziejui parašytų laiškų Marija prasitarė:

“Su pirmąja sovietų okupacija pasibaigė mano nerūpestinga vaikystė. Ne tik pradėjau gimnazijos mokslus Viekšniuose, bet ir supratau, kas yra laisvė ir kas yra okupacija. Jau reikėjo nebepasitiketi net ir artimais draugais ir išmokti laikyti liežuvį už dantų “.

Papilėniškei teko laimė gimnazijos mokslus, kad ir neilgai, tęsti Vilniuje, gimnazijoje, kuriai vadovavo Vanda Sruogienė (Daugirdaitė). Sakų šeima neplanavo trauktis iš Lietuvos. Tačiau atėjo 1944-ųjų vasara, iš Rytų atidundėjo frontas ir ilgiems dviem mėnesiams įstrigo į rytus nuo Ventos upės. Artėjant frontui, žmonės iš miestų traukėsi į kaimus. Grįžo pas tėvus į Papilę ir Marija, o netrukus visa šeima iš miestelio buvo priversta persikelti į tarp gūdžių miškų pasimetusį Avižlių kaimą. Atsitiko taip, kad vieną 1944-ųjų spalio rytmetį Marija palydėjo seserį su draugu į dešinįjį Ventos krantą, Akmenės link. Būtent tą rytą prasidėjo staigus raudonarmiečių puolimas. Rusai prasiveržė į kairįjį upės krantą ir grįžti atgal pas savuosius nebebuvo įmanoma.

Daugybė žmonių nuo Akmenės, Viekšnių traukėsi į šiaurę palei Šiaulių - Liepojos geležinkelį, tikėdamiesi pralaukti kautynių siaubą ir sugrįžti. Bet vilčių vis mažėjo. Be lėšų ir vilties Marija Sakaitė atsidūrė Liepojoje, čia pateko į laivą, plaukusį į tuometinį Dancigą. Toje pavojingoje kelionėje tarp šimtų pabėgėlių susitiko buvusią gimnazijos Vilniuje direktorę Vandą Sruogienę su dukrele. Nuo tada jų bendravimas nenutrūko iki pat profesorės Sruogienės mirties.

Kartu su kitais pabėgėliais mergina pasiekė garsų savo muziejais Drezdeną, tuomet dar nesubombarduotą sąjungininkų aviacijos. Kiek padirbėjusi fabrike, išvažiavo į vokiečių okupuotos Čekijos kaimą pas sesers draugus. Tačiau rusų kariuomenė ir čia artinosi, tad bėgliai patraukė į Vokietijos pietus, tikėdamiesi, kad tas sritis okupuos amerikiečiai ar anglai.

Paskui slinko mėnesiai pabėgėlių stovyklose. Ir tokiomis sąlygomis pradėjo veikti mokyklos, įvairūs kursai, kuriais jaunimas stengėsi pasinaudoti. Marija baigė gimnaziją, mašinraščio kursus anglų kalba (vėliau tai jai pravertė Amerikoje). Į JAV papilėniškė atvyko 1949 m. vasario mėnesį ir nuo 1951 m. gyvena Čikagoje. Čia susipažino su inžinieriumi elektriku Henriku Paškevičiumi, sukūrė su juo šeimą ir išaugino ir išmokslino tris dukras. Jas leido į šeštadienines tautiečių mokyklas, tad ir dukros gerai moka lietuviškai.

Marija ir Henrikas Paškevičiai su dukromis (iš kairės) Rūta, Asta ir Lina, 1984 m.

Vyro dėka, kuris dar būdamas Vokietijoje priklausė “Šviesos” sambūriui, Marija įsitraukė į lietuvių švietėjišką veiklą. Kurį laiką ji redagavo šio sambūrio vieną skyrių “Naujienų” laikraštyje. “Šviesai” susijungus su studentų draugija “Santara”, abu Paškevičiai daugelį metų buvo anaiptol ne pasyvūs stebėtojai. Nuo 1967 m. Marija padėdavo rengti “Santaros - Šviesos” suvažiavimus Almos ir Valdo Adamkų sodyboje Tabor Farm.

Dirbdama literatūros žurnalo “Metmenys” administratore, daugelį metų, anot pačios Marijos, maloniai bendradarbiavusi su Vytautu Kavoliu, o dirbdama Mykolo Morkūno spaustuvėje, savo rankomis surinkusi ne vieną V. Sruogienės, P. Čepėno, J. Griniaus ir kitų išeivijos kultūros veikėjų knygą, dalyvavusi ir rengiant vadovėlį skautėms.

Net ir išėjusi į pensiją, Marija Paškevičienė neatitrūko nuo darbo “Metmenyse”, A. Mackaus knygų leidimo fonde (abu su vyru yra jo valdybos nariai), toliau dalyvauja rengiant “Santaros-Šviesos” suvažiavimus, kurie dabar vyksta Pasaulio lietuvių centre, Lemonto miestelyje.

Spaudoje aptikusi žinių, kad Lietuvos bibliotekoms trūksta naujų knygų, o valstybė neišgali jų nupirkti, ponia Marija ėmėsi dar vieno darbo - remti Papilės bibliotekas. Nelengva būtų suskaičiuoti, kiek jau daugiau kaip per dešimtmetį Papilės biblioteka yra sulaukusi įvairių leidinių. Ir ne tik enciklopedijų ir egzodo literatūros. Lankydamasi tėvynėje,Marija Paškevičienė užsakė “Baltų lankų” ir “Skomanto” leidyklose jos sąskaita komplektuoti knygų siuntas Papilės miestelio ir mokyklos bibliotekoms.

Ne kartą Marija Paškevičienė yra buvojusi Lietuvoje, džiaugėsi dar 1972 m. susitikusi po tremčių grįžusią savo pirmąją mokytoją A. Rekašienę, o 1998 m. lankėsi ir gimtojoje Papilėje.

Labai santūri ir kukli moteris teigia neatlikusi didelių žygdarbių, nesiskundžia likimu, nebent metų tėkmės užnešamais negalavimais. Tačiau dešimtmečiai nuolatinio, atidaus, kruopštaus darbo kultūros, leidybos baruose juk reikalauja ne mažesnio aukojimosi negu vienkartinis žygdarbis. Tačiau Marija linkusi kalbą nukreipti į šoną:

“Kartą svečiai iš Lietuvos paklausė, iš kiek žmonių “Metmenų” personalas. Regis, nepatikėjo, kad esame tik trys: redaktorius V. Kavolis, techninė redaktorė Halina Vepštienė ir aš“.

Ir gimtosios Papilės knygos mylėtojus, S. Daukanto muziejų Marija remia ne dėl garbės, o iš meilės vaikystės kraštui, kuris ir plačiajame pasaulyje jai buvo ir liko vienintelis.

© Leopoldas Rozga, Danutė Jadvyga Veisienė


Prie biografijos: 

1. Žurnalistas Mykolas Drunga savo “Santarietiškose istorijose” rašė: “Santaros-Šviesos” vyrų tekstuose (o tokių daugiausia) mažai teatsispindi moterų indėlis į šį sąjūdį. O jis buvo daugiau užkulisinis, bet vis tiek lemiamas. Savaime aišku ir nenuneigiama, kad “Metmenų” nebūtų buvę be Vytauto Kavolio. Tačiau be administratorės Marijos Paškevičienės jie tikriausia būtų likę tik idėja Vytauto galvoje. (”Akiračiai”, 2008 m., Nr. 9-10, 3 pusl.)

2. Istorikas Arūnas Streikus straipsnyje “Sovietų Lietuva ir išeivija: kultūrinių ryšių projektas” rašė: KGB juodajame sąraše atsidūrė ir 1978 m. Lietuvoje viešėjusios „Metmenų” žurnalo administratorė Marija Paškevičienė bei literatūrologė Violeta Kelertienė, kurios susitikinėjo su negatyviai nusiteikusiais kūrybinės inteligentijos atstovais. (Lietuvos istorijos studijos, 2007, t. 20, 51 pusl.)

3. Istorikė Vanda Daugirdaitė - Sruogienė (aukščiau minima Marijos Paškevičienės gimnazijos direktorė) apie 1944 metų dramą savo atsiminimuose rašė: Laive buvome susitikę su dviem jaunomis mergaitėmis Julija ir Maryte Sakaitėmis iš Papilės miestelio. Marytė buvo dar žemesnės klasės LDK Birutės gimnazijos mokinukė. Ir jas karas atvarė iki Liepojos, ir jos kažkokiu stebuklingu būdu gavo bilietus į tą nedidelį laivelį (…) Tokios jaunos leidosi į pasaulį vienos (…) su Maryte Čikagoje surišo mus “Santara-Šviesa”, ir ji liko man miela draugė, tos trumpos kelionės atminimais artima kaip giminė. Taip pat ir su Julija susirašinėjam ir nepamirštame mus jungusių saitų… (citata iš Vandos Daugirdaitės - Sruogienės ir rašytojo Balio Sruogos dukters Dalios Sruogaitės knygos “Atminties archeologija”, Vilnius, 2012, 125 pusl.).

© 2011-2012 Res familiaris

Marija Sakaitė - Paškevičienė mirė 2023 metų liepos 18 dieną savo namuose Downers Grove miestelyje prie Čikagos. Iki 95-tojo gimtadienio nebuvo likę nė poros mėnesių... Vasarą dar spėjo pasirūpinti, kad Bostone išleista Lietuvių enciklopedija iš jos bibliotekos trijose dėžėse atkeliautų į Lietuvą, pas brolio Alekso vaikus.

© 2023 Res familiaris

Marytė Dobregaitė - Juocevičienė (1917-1997)

Jauniausios Dabregų dukters Marytės, gimusios 1917 metais, vaikystė ir jaunystė praėjo gimtajame Svėdasų valsčiaus Šeduikių kaime, darbuojantis tėvų ūkyje. Mokslų, didesnių negu privaloma pradžios mokykla, tėvai neleido, o ištekinti, kaip vyresniųjų dukterų, nespėjo. Tad Marytė noriai priėmė sesers Elenos, baigusios medicinos studijas, pasiūlymą atvykti pas ją į Anykščius gyventi ir dirbti.

Marytė Dobregaitė 1939 m. (Ch. Halberštato fotografija, Užpaliai)

Nuo 1944 metų  Marytė dirbo Anykščių moters ir vaiko konsultacijoje sanitare, gyveno su seserimi Elena nuomojamame bute - iš pradžių Janydžiuose, paskui Stančiko namuose, dabartinės Vilniaus g. Nr. 16. Čia ne kartą padėjo seseriai Elenai pogrindžio sąlygomis operuoti, gydyti ir slaugyti Anykščių krašto partizanus, kuriuos atveždavo brolis Jonas Dabrega ir kiti patikimi žmonės.

Seserų neišskyrė nė Elenos santuoka su tuo metu besislapstančiu Aleksandru Saku, nes Aleksandras greitai buvo suimtas ir po tardymų išgabentas į Vorkutos lagerius. Elena jau laukėsi, ir Marytė tapo 1946 metais gimusio Aleksiuko krikštamote.

1948 metais seserys persikėlė į Prienus, kur kaip ir Anykščiuose dirbo medicinos įstaigose.

1950 metais sesers Elenos vyras iš lagerio buvo paleistas, bet išvežtas neterminuotai tremčiai į Krasnojarsko kraštą. Elena pasiryžo vykti su tuo metu 4 metų sūnumi į Sibirą pas vyrą. Marytė liko Prienuose.

1956 metais ištekėjo už prieniškio Petro Juocevičiaus, gimusio 1913 metais.

Marytė ir Petras Juocevičiai. 1956 m., Prienai

Vyras, grįžęs iš lagerio, kur kalėjo nuo 1946-ųjų, buvo statybininkas ir savamokslis dailininkas. Juocevičiai pasistatė Prienuose namą, užaugino 1958 metais gimusį sūnų Albertą, sulaukė ir dviejų anūkų.

Svetinguose Juocevičių namuose studijuodami neretai viešėdavo tuo metu jau mirusių seserų Pranutės ir Elenos sūnūs, kurių teta Marytė neišleisdavo, neįdėjusi pinigų ir lašinių palties.

Išėjusi pensijon, triūsė namuose, sode ir darže, padėjo auginti sūnaus vaikus. 1983 metais palaidojo vyrą Petrą. Liko jo tapyti peizažai, puošę kambarių sienas.

1997 metais mirė ir palaidota Prienuose.

© 2011 Aleksandras Sakas

Albumėlis Mamai

Mano mamos Elenos Dobregaitės - Sakienės (1916-1961) gimimo šimtmečiui parinkau keliolika dar neskelbtų nuotraukų.

Mama gimė Svėdasų parapijos Šeduikių kaime, mokėsi Netikiškių pradžios mokykloje, baigė Užpalių progimnaziją, paskui Rokiškio J. Tumo - Vaižganto gimnaziją.

Mama (kairėje) su drauge. Kur ir kada nuotrauka daryta, gerai nežinau, bet iš mamos mokyklinės aprangos sprendžiant - iki 1937 metų, turbūt, besimokant Rokiškyje.

Karo metais baigė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. Viena nuotaikinga studentiškų laikų fotografija:

Mama - mažesnioji.

Po studijų ir praktikos Utenos ligoninėje 1943 metais gavo leidimą verstis gydytojo praktika Anykščiuose.

Mama (sėdinčiųjų viduryje) su seserimi Maryte (stovi pirma iš dešinės) ir būreliu neatpažintų žmonių. Jauniausia iš Dobregaičių Marytė gyveno ir dirbo pas mamą moters ir vaiko konsultacijoje Anykščiuose, tad spėju, kad fotografijoje abi jos - su būreliu anykštėnų tarp 1943 ir 1945 metų.

Mįslinga nuotrauka - mama (dešinėje), rusų kariškiai, civiliai žmonės, tarp jų ir kunigai… Kitoje pusėje vos įžiūrimas užrašas pieštuku: Pan. daktarei E. D. Skrybėlėtas ponas su akiniais - labai panašus į Anykščių kleboną, filosofijos daktarą kun. Juozapą Čepėną. Jeigu tai tikrai jis, tai fotografuota 1944 metų rudenį. Kokia proga susirinko tokia marga kompanija, kol kas man nežinoma.

Mama tą 1944 metų rudenį dar buvo netekėjusi. Mano tėvai susipažino apie Kalėdas, gal kiek anksčiau. Tėvelis, Dotnuvos Žemės ūkio akademijos paskutinio kurso studentas, vengdamas arešto, jau kuris laikas glaudėsi pas savo vyriausią brolį Antaną Anykščiuose. Antano žmona Stasė buvo akušerė, mamos kolegė, per Stasę mano tėvai ir susipažino. Jie susituokė Anykščių bažnyčioje 1945 m. balandžio 1 d., per Velykas. Kuris kunigas sutuokė - klebonas Juozapas Čepėnas ar vienas iš vikarų - dar nežinau. Su klebonu tėvas buvo pažįstamas, užeidavo klebonijon gandų paklausyti.

1946 metų vasarį Anykščiuose gimiau aš, šį tekstą parašiusysis. Krikštytas esu Anykščių bažnyčioje, krikšto tėvais buvo minėtieji dėdė Antanas ir teta Marytė. Mano tėvas Aleksandras Sakas tuo metu jau kalėjo Vorkutoje. Mama po krikštynų savo eilių sąsiuvinėlin įrašė:

Štai pila vandenį pašventintą ant kaktos kūdikėlio,
Tu tėvo vadinies brangiu vardu.
“Nežino tėvas nieko” – ir ašara nebesulaikoma
Pabiro žemėn ant grindų juodų.

1947 metais mano senelis Domininkas Sakas, paleistas iš Mintaujos lagerio, viešėdamas Anykščiuose pas savo sūnų Antaną, aplankė ir anūką:

Su savo seneliu ir mama Anykščiuose, namų kiemelyje Vilniaus gatvėje, 1947 m. liepos 20 d.

Kitoje nuotraukos pusėje mamos užrašas: Uogose su Domute, jos Gediminu ir seneliu 1948 metų pavasarį. Domutė (dešinėje) - mamos draugė ir kaimynė mokytoja Domicelė Kunčinienė, o senelis - Domicelės tėvas garsus Anykščių siuvėjas Kazimieras Kazlauskas.

Tą pačią dieną kaimynų sodelyje:

Iš kairės: Gediminas su savo tėvu mokytoju Stasiu Kunčinu, mano mama, Domicelė Kunčinienė ir aš, dviejų metų vyras (ačiū Kunčinus atpažinti padėjusiai Vilniaus anykštėnei Reginai Dainytei!).

Mamos užrašas: Aleksiukas tarp dviejų mamų 1948 metų pavasarį. Dešinėje - mano krikšto mama teta Marytė.

Pokario Anykščių medikai. Mama (viduryje) su kolegėmis ir daktaru Alfonsu Lukoševičiumi.

1948 metų vasaros pabaigoje mes su mama ir teta Maryte iš Anykščių persikėlėme į Prienus.

Prienai, 1949 m. vasario 26 d. (per trečiąjį mano gimtadienį).

Prienai, 1949 m. birželio 26 d. Moterų gėlėtomis suknelėmis nežinau, o dešinioji - teta Marytė.

Tėvą iš lagerio paleidus ir neterminuotai tremčiai išvežus į Krasnojarsko kraštą, mama ryžosi važiuoti pas jį su manimi keturmečiu ten gyventi ir dirbti. Baigėsi 1950-tųjų vasara. Atsisveikindami mudu su mama dar aplankėme pajūrį.

Klaipėda, Smiltynė, 1950 m. rugpjūčio pabaiga.

Po mėnesio mes jau buvome Sibire. Nuotraukos ir prisiminimai iš ten - tėvo “Tremtis visam gyvenimui” ir sūnaus “Sibire 1950 - 1954 metais“.

Grįžę iš Sibiro, 1954 m. rugsėjį prisiglaudėme porai savaičių Kelmės rajone, Šaltenių kaime pas dėdę Joną Saką, vietos mokyklos direktorių. Po poros savaičių išsikraustėme į to paties rajono Kražių miestelį, kur tėvas gavo vietos kolūkio agronomo, o mama - gydytojos darbą.

Apsigyvenome M. Valančiaus gatvės pradžioje (nuo bažnyčios žiūrint) už senosios dviaukštės mokyklos stovėjusiame name, kurio viename gale buvo ambulatorija, kitame - gydytojo butas.

Savo sodelyje 1954 - 1955 metų žiemą. Mano kražiškio draugo Rimanto Urbono tėvo nuotrauka.

Mūsų gyvenimą Kražiuose esu kiek plačiau aprašęs (”Kražiuose tarp 1954 ir 1959 metų“). O mamos darbo sąlygos - štai, gydytojos ir tremtinės Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai iš Laukuvos, tokio pat, kaip Kražiai, Žemaitijos kolūkio centro su vidurine mokykla ir ligonine. Tarsi mano mamos rašyta:

Kaimo gydytojo darbo sąlygos labai skyrėsi nuo miesto. Jis turėjo prižiūrėti 15 ar 25 lovų ligoninę, taip pat teikti medicininę pagalbą apylinkės gyventojams. Kaimo gydymo įstaigų transportas dažniausiai buvo tik arklys, tad vasarą pas ligonius gydytojas važiuodavo vežimu, o žiemą rogėmis.
Ne tik darbo sąlygos buvo sunkios, bet ir atsakomybė labai didelė. Neretai sudėtingais atvejais reikėdavo veikti skubiai, pasikliaujant tik savimi, nes pasikonsultuoti dažniausiai nebūdavo su kuo. O ligoniai skųsdavosi įvairiais negalavimais - vidaus, infekciniais, nervų, akių, odos, reikėdavo chirurginės pagalbos ir t. t. (…)

Apylinkės gydytojas privalėjo rūpintis sanitarine - epidemiologine būkle, buvo atsakingas už skiepijimus, be to, aptarnaudavo visas mokyklas, esančias apylinkės teritorijoje. (…)

Reta naktis praeidavo ramiai, ypač kol buvo gimdymo skyrius. (…) gimdymus naktimis priiminėjom prie žibalinės lempos. Stabdyti kraujavimą, perpilti gimdyvei kraują, siūti plyšimus ar gaivinti naujagimį prie tokio apšvietimo buvo tikras vargas.

(Dalia Grinkevičiūtė, Lietuviai prie Laptevų jūros, Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, 201-203 pusl.).

Mano mama Elena Dobregaitė - Sakienė Kražiuose darbo kabinete.

Į Kražius pas mus neretai užsukdavo dėdė Jonas iš nelabai tolimų Šaltenių arba teta (tėvo sesuo) Bronė Knašienė iš Klaipėdos. Žemiau - jos vyro Artūro Knašo kelios per tokius apsilankymus darytos nuotraukos.

1955 metų pradžia, prie mūsų namų su teta Brone (dešinėje). Tolėliau - Kražių pieninė.

Prie Kražių ligoninės.

1955 metų birželį, kai atėjo metas gimti mano broliukui Vytautui, mudu su mama išvažiavome į Prienus, pas tetą Marytę. Mamai jau buvo 39-eri, tai gimdyti norėjo arčiau kvalifikuotos pagalbos, arčiau Kauno. Komplikacijų nebuvo, po savaitės ar poros tėvas kolūkio sunkvežimiu parsivežė mus jau tris į Kražius.

Per broliuko krikštynas Kražiuose 1955 metų vasarą. Tėvai su Vytuku ir krikštatėviais - mano pussesere iš tėvo pusės Zina Knašaite ir pusbroliu iš mamos pusės Vytautu Vėbra.

Ta pati 1955 metų vasara. Knašų viešnagės metu mes visi su teta Brone (dešinėje) ir jos anyta Zuzana (kairėje) Medžiokalnio aikštelėje.

Mama (kairėje) su teta Brone prie Medžiokalnio kryžių.

Kitoje nuotraukos pusėje tėvo užrašas: Prie savo nuosavo daržo - arų. “Arai” - kolūkio žemė, skiriama žmonėms laikinai naudotis, kad laisvalaikiu savo reikmėms užsiaugintų miežių, bulvių, įvairių daržovių. Kolūkiečiai ir kolūkio specialistai gaudavo po 60 arų šeimai, kiti gyventojai (pavyzdžiui, mokytojai) - po 15 arų.

Antrasis mano broliukas - Remigijus - gimė Kražiuose 1958 metų gegužį.

Mama su Remigijumi sudedamoje lovelėje (”raskladuškėje”). Kodėl joje, nežinau, nes turėjome medinę supamą lovelę, gal ją dar kurį laiką buvo užėmęs Vytautas? Mano darbo nuotrauka, o fotografuota “Smenos” aparatu - dėdės Antano iš Anykščių dovana.

1958 m. lapkričio 15 d. Palangoje nuo vėžio mirė mano močiutė Morta Sakienė.

1958 m. lapkričio 17 d. Palangos kapinėse prie ką tik supilto kapo. Iš kairės: Romualdas Žaldokas su žmona Zina (Knašaite), mano mama Elena Sakienė, už jos - Antanas Sakas, velionės močiutės brolis Antanas Rimkus, Zuzana Knašienė, Sakai - Jonas, jo duktė penkiametė Viktorija ir žmona Magdutė, Olė Sakienė (Vaclovo žmona), Knašai - Bronė ir už jos Artūras, senelis Domininkas Sakas, Vaclovas Sakas, Arimantas Knašas, Audronė Sakaitė (Vaclovo dukra), Alfonsas Čerapas, mano tėvas Aleksandras Sakas. Ši ir kitos spalvotos nuotraukos - Artūro Knašo.

Mama su neatpažinta viešnia (kairėje) mūsų fikuso fone Kražiuose.

Tėvai taupė pinigus nuosavam būstui. Nors mama norėjo keltis Kauno pusėn, bet dėdė Jonas įkalbėjo pirkti susidėjus namą Klaipėdoje, kas 1958 metų gale ir buvo padaryta.

Tėvas gavo agronomo vietą Klaipėdos rajono “Pergalės” kolūkyje ir iš Kražių išvažiavo pirmasis - 1959 metų sausio pradžioje. Mama Kražiuose turėjo dirbti iki pavasario, o aš čia sulaukiau vasaros, baigiamųjų 7-tos klasės egzaminų.

Mama Klaipėdoje įsidarbino žuvies pramonės ligoninės cechine terapeute (ir I-ųjų gimdymo namų ginekologe).

Mano fotobandymas: mama su Vytuku (jam - penkeri) 1960 metų vasarą Šešupės gatvėje. Abipus gatvės - daržai. Toliau - uosto tvora, ėjusi pagal Nemuno gatvę. Jeigu mama į mūsų gatvelę pasuko iš kairės, tai abu grįžta iš “Žiedo” parduotuvės (parduotuvė buvo bevardė, “Žiedas” - tai miesto rajonas prie Smeltalės upelio). Jei įsuko iš dešinės, tai - nuo autobuso Nr. 1 “Stotis - Žiedas” stotelės, parvažiavę iš miesto.

Dar viena mano nuotrauka: mūsų namų kieme 1960 metų vasarą. Kairėje - medikė ir siuvėja, buvusi tremtinė Bronė Bekėžaitė, dėdienės Magdutės sesuo, gyvenusi “salkose”, dėdės Jono pusėje. Mama - su mažiausiuoju, dviejų metų Remigijumi.

1960 metų rugsėjį mama sužinojo serganti vėžiu.

1961 metais Klaipėdoje turėjome trejas laidotuves. Vasarį mirė mano senelis Domininkas Sakas. Mama tuo metu po antrosios operacijos dar gydėsi Leningrade. Kovą mirė tetos Bronės anyta Zuzana Knašienė.

1961 kovas, Zuzanos Knašienės pagrabas. Iš kairės: Zina ir Romualdas Žaldokai, Bronė, Algimantas, Artūras ir Arimantas Knašai, iš ligoninės grįžusi mama, Magdalena Sakienė, tėvas, Vladas Kulakauskas (velionės Zuzanos brolis, daug jaunesnis už ją).

Užstalė pas Knašus, gyvenusius už Smeltalės upelio Dusetų gatvėje. Spėju - 1961 metų pavasarį.

1961 metų rugpjūtį Smiltynėje su mama ir broliuku Remigijumi (mama jį vadindavo Rymučiu). Tai - paskutinė gyvos mamos nuotrauka.

1961 m. rugpjūčio 27 d. mama su atsinaujinusiais skausmais paguldyta Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninėn, rugsėjo 25 d. išvežta į Vilniaus Onkologinį dispanserį. Spalio viduryje, sutikusi mane mokykloje, mamos draugė gydytoja Eugenija Liaugminaitė pasakė: “Vilties nebėra. Mama nepasveiks”. Spalio 24 d. neatpažįstamai sublogusią ją parvežė numirti į Klaipėdos žvejų ligoninę, kurioje iki ligos dirbo.

Nuskausminamieji veikė vis trumpiau. Iškankintos mamos gyvybė užgeso 1961 m. lapkričio 7 d. rytą Klaipėdos žvejų ligoninėje, Žalgirio gatvėje.

Laidojome Palangoje.

Laidotuvių procesija nuo Palangos bažnyčios, jau išsukusi iš Vytauto gatvės, artėja prie kapinių.

Kažkurią dieną po laidotuvių prie mamos kapo - Palangos kapinių centrinėje dalyje, į pietus nuo koplyčios (aš fotografavau). Mūsų gyvenimas jau buvo ne toks, kokiu galėjo būti.

© 2016, 2017 Aleksandras Sakas