Aleksandras Sakas (1908-1998). Žemaičių bernų materialinė ir kultūrinė padėtis

Aleksandro Sako straipsnis “Žemaičių bernų materialinė ir kultūrinė padėtis” publikuotas laikraščiuose “XX amžius” (1939.02.24) ir “Darbininkas” (1939.02.24). Pastarajame Aleksandras Sakas dirbo techniniu redaktoriumi. Didesnę dalį to teksto perrašiau, šiek tiek paredaguodamas rašybą. Visą, koks jis buvo, tekstą galima perskaityti iš paveiksliuko, jį padidinus.

Žemaičio ūkininko žemės plotas daug didesnis kaip suvalkiečio, dzūko ir kitų, kur 20 ha ūkininkas laikomas dideliu gaspadoriumi. Paprastai gero ūkininko vardą žemaičiuose gauna 40 - 50 ha savininkas, o tokių ten užtiksi tankiai. Retas ūkininkas išsiverčia be samdytos jėgos. Dažnas metams samdosi berną (žemaičiai jį vadina vaikiu), mergą, piemenį.

Kaip įvairus žemaičių kraštas (prie Klaipėdos krašto didesnė kultūra, prie Latvijos produktingesnis darbštumas, viduje - žemaitiškas lėtumas), taip nelygus berno - vaikio atlyginimas. Bernai samdomi metams, nuo vienų Kalėdų iki kitų, už darbo metus mokant 300 Lt, o kai kur ir mažiau. Bernų padėtis nėra džiugi. Jiems duodama maistas, drabužis, bet daug kur parodo stoką žmoniškumo. Ypač dvaruose jie velka sunkią naštą. Dirba nemažai. Vasarą keliasi ryto 3 val., gula 10 - 11, dažnai ir vėliau. Susižeidus retas ūkininkas atlygina gydymo išlaidas. Skaudžių nepasitenkinimų iššaukia tie ūkininkai, kurie labai mėgsta dažnai lankytis po turgus ir juose skandinti savo vargus. Pas tokį tarnauti menkas malonumas, prie stalo pasninkas, drabužiai suplyšę, padargai netvarkoj, gyvenime tik vegetacija, dažnai lankosi seniūnas. Yra ir pavyzdingų šeimininkų, tokių skaičius nelabai smarkiai kyla.

Daugelis bernų verti gero, sąžiningo darbininko vardo. Juos, dar nesulaukus Kalėdų, greit persamdo kitiems metams su padidintu atlyginimu. Bet yra tokių, kurie negali dar pamiršti baudžiavos laikų. Darbe - lėtumas, nuobodumas. Kiekvienoj parapijėlėj be vargo rasi bernų dar neužbaigus darbo metų pragėrusių ar šiaip prašvilpusių algą. Dažnam vakaruška, bonka, merginos - saldi paguoda. Kad ir daugelis rusų viešpatavimo nebeprisimena, betgi rusiškų keiksmų neatsižada, sako, būk darbas geriau sekasi. Riebių kalbų, dainuškų jie irgi moka.

Berną, priklausantį prie kurios nors jaunimo organizacijos, tuoj išskirsi iš kitų, nes jis daugiau išsilavinęs, gyvenimo klausimuose orientuojasi, darbe pirmauja, spaudą seka, švariai apsirengęs. Rudens ir žiemos vakarais toks sugeba iškovoti laisvesnio laiko knygai, laikraščiui. Jis skaito, o visa šeimyna, kiekvienas prie savo darbo, klausosi. Tokių "liaudies universitetų" beveik kiekviename kaime jau rasi. Pasitaiko kartais bernui ir laimė: betarnaudamas, žiūrėk, apsuko ūkininko dukrelei širdį, rudenį - linksmos vestuvės.

Kaimo bernai dažniausiai veda sau lygias mergeles, tačiau kaime pasilikti negali, nes jaunavedžiams maža butų. Už paprastą apgyvendintą pirtelę reikia atidirbti vyrui 15 - 20 dienų (pusę jų vasaros metu). Dėl šios priežasties jie labai veržiasi į miestus ir dvarus. Iškart dvaruose kumečiu netapsi, pirmiau šimtadieniu. Tokiam už 150 darbo dienų moka 60 Lt, 8 1/2 cnt rugių, 4 1/2 cnt miežių, 3 ir pusę cnt avižų, duoda pakenčiamą pastogę, žemės daržui. Gyvą "pienocentrą" laikyti negalima, nes neduoda ganiavos.

Žemaičio berno padėtis dar nekokia. (...)

© 2011, 2019 Res familiaris

"Žalios, puikios Renavos prisiminimui..."

Mano tėvelis Aleksandras Sakas (1908-1998) prieškaryje dirbo Kaune leisto krikščioniškos pakraipos laikraščio "Darbininkas" techniniu redaktoriumi.

1937 metais jis lankėsi Renave per čia vykusias misijas. Iš tos kelionės šeimos albume liko nuotrauka:

Renavas, 1937 metų birželio 5 d. Iš kairės: Renavo klebonas kun. Juozas Dakinevičius - Daknys, neatpažinta moteris, Aleksandras Sakas (kitoje nuotraukos pusėje jo parašyta: "Prisiminimui žalios, puikios ir ramios Renavos").

Gražus, gontais dengtas pastatas - turbūt klebonija. Kunigui Juozui Dakinevičiui - paskutinieji jo darbo mėnesiai Renave, kur nuo 1931 metų klebonaudamas baigė užtrukusią naujos Renavo bažnyčios statybą. Klebonija - taip pat nauja, pastatyta iš išardytos senosios bažnyčios medienos. 1937 metų rugsėjį kun. Juozas Dakinevičius buvo paskirtas Laukžemės klebonu.

Žinių apie 1937 metais suruoštas misijas Renave kol kas nepavyko rasti. Tų metų birželį krikščioniškos pakraipos laikraščiai "XX amžius" (1937.06.11) ir “Darbininkas“ (1937.06.19) išspausdino Aleksandro Sako rašinį "Kaip gyvena dvaro kumečiai". Nors pavadinimas neminimas, bet iš visko galima spėti, kad tai - rašinys apie Renavo dvarą, apsilankymo per misijas įspūdžiai ir surinktos žinios.

Žemaičių krašto dvaras. 300 ha žemės. Rūmai tušti. Ponia grafienė gyvena Lenkijoj. Čia tik jos įgaliotinis. Buvęs didingas parkas jau apleistas. Aplink dvarą - kumetynai. Gyvena 14 kumečių šeimų, dirba nuo saulės užtekėjimo iki laidos.

Neįvardintoji grafienė, retkarčiais aplankanti savo dvarą - grafo Felikso Melžinskio našlė Stanislava. Toliau aprašomas kumečių išnaudojimas, pasibaisėtinos jų buities sąlygos.

Dvaro centre dideli, balti mūrai, o toliau - supuvę kumetynai. Dar netikėdamas prieini prie sienos ir su lazda duri. Taip, lazda kiaurai lenda. Langai užkišti skarmalais. (...) Grindų nėra. Vienai šeimai skirtas dažniausiai vienas kambarys su virtuve, retai - du. Kambariuose pora lovų, palovėse - bulvės, nes ne visi turi sandėlius (...). Kai kurioms šeimoms į gyvenamus kambarius bėga iš tvarto srutos. Tvartas čia pat, po tuo pačiu stogu.

Kumečiai, tiek vyrai, tiek moterys, dirbo nuo tamsos iki tamsos, pailsėdami tik sekmadieniais. Vyrams mokėdavo 120, moterims 100 litų per metus. Dar gaudavo šiek tiek grūdų, ganyklą vienai karvei, žemės daržui, bulvėms ir linams.

Patys būdami samdiniais, kai kurie samdydavo taip vadinamas "mergas", matyt, kitaip su mažais vaikais nebūtų galėję atlikti prievolių dvarui.

Mergos labai nenoriai eina pas kumečius, nes žino, kokie čia pyragai: maistas blogas, vienam kambary susikimšę miega, šalta, tvanku, nešvaru.

Klebonas bandąs varguolius užtarti, bet bedieviui grafienės įgaliotiniui kumečių gerovė nerūpinti. Užtat keliems komunistų agentams esanti puiki dirva liežuviais “darbuotis”.

Nors Lietuva per du nepriklausomo gyvenimo dešimtmečius buvo pasiekusi didelės ūkinės ir kultūrinės pažangos, tačiau jos vaisių kliuvo ne visiems. Todėl netenka stebėtis, kad Lietuvoje 1940 metų vasarą radosi žmonių, sveikinusių rusiškais tankais atridentą "Stalino saulę". Mano tėvelis, kaip ir daugelis kitų, jos nesveikino, todėl gavo pažinti Vorkutos lagerius ir Sibiro tremtį.

© 2017, 2021 Aleksandras Sakas jun.

Aleksandras Sakas (1908-1998). Kaip gyvena dvarų kumečiai

1937 metų birželį pabuvęs misijose Renave, Aleksandras Sakas parašė straipsnį “Kaip gyvena dvarų kumečiai”, kuris buvo publikuotas krikščioniškos pakraipos laikraščiuose “XX amžius” (1937.06.11) ir “Darbininkas” (1937.06.19). Didumą to teksto perrašiau pasiskaityti žmonėms, nesuprantantiems, iš kur Lietuvoje 1940 metų vasarą galėjo rastis lietuvių, sveikinusių rusiškais tankais atridentą "Stalino saulę".

Lietuvoj dar yra apie 30 tūkstančių kumečių, kurių gyvenimas tikrai nepavydėtinas, Ne visuose dvaruose jie taip išnaudojami, tačiau, apskritai, jie dar yra lenkuojančių "ponų" vergai.

Štai vienas iš daugelio pavyzdžių.

Žemaičių krašto dvaras, 300 ha žemės. Rūmai tušti. Ponia grafienė gyvena Lenkijoj. Čia tik jos įgaliotinis. Buvęs didingas parkas jau apleistas. Aplink dvarą - kumetynai. Gyvena 14 kumečių šeimų, dirba nuo saulės užtekėjimo iki laidos. Ir dvaro meisteris, ir kalvis, ir visi eina prie žemės darbų, jei tik turi kiek laisvesnio laiko.

Koks priešingumas! Dvaro centre dideli, balti mūrai, o toliau - supuvę kumetynai. Dar netikėdamas prieini prie sienos ir su lazda duri. Taip. Lazda kiaurai lenda. Langai užkišti skarmalais. Rėmai vos laikosi. Durys tik tik bepajėgia atsilaikyti. Grindų nėra. Vienai šeimai dažniausiai skirtas vienas kambarys su virtuve, retai - du. Kambariuose pora lovų, palovėse - bulvės, nes ne visi turi sandėlius, čia pat įvairūs puodai, žodžiu, visas kumečio turtas. Paprastai virtuvėj ir lopšys, kuriame, savo broliukų ir sesučių raminamas, verkia mažas vaikas. Kai kurioms šeimoms į gyvenamus kambarius bėga iš tvarto sutros. Tvartas čia pat, po tuo pačiu stogu.

Vyrai turi dirbti per visus metus. Paprastai darbo laikas esti: vasarą nuo tamsos iki tamsos, žiemą - mažiau. Moterys - 150 dienų. Drabužis ir maistas - savo.

Užtai jie gauna: 120 litų (moterys - 100 lt.), 16 centn. rugių, 1 - kviečių, 10 - miežių, 6 - avižų; išdirbtos žemės: bulvėms - 500 sieksnių, linams - 200 sieks., daržui - 100 sieks., dvi birkavas šieno, gali išsilaikyti vieną karvę; vasarą leidžia kur nors pasiganyti, prie dvaro bandos nepriima. Maždaug visų toks atlyginimas, tik keliems kiek daugiau. Tačiau visų atlyginimas neatitinka valdžios nustatytų normų: negauna 12 laisvų dienų, vilnų ir kit.

(...)

Kumečiai labai skundžiasi butų šaltumu žiemą. Tada sunku išvirti ir pusryčius, nes dažnai vanduo užšąla. Šulinių arti nėra. Vieni lipa žemyn į upelį. kiti - naščius turi vilkti labai toli. Kelioms šeimoms tik viena krosnis. Duoną kepti - sunkus kryžius: neškis, vilk viską kas savaitę.

Kelios šeimos samdosi mergas. Joms duoda visą išlaikymą ir moka po 1 lit. per dieną. Mergos labai nenoriai eina pas kumečius, nes žino kokie čia pyragai: maistas blogas, vienam kambary susikimšę miega, šalta, tvanku, nešvaru.

Kadangi vyrai dvare dirba kasdien, išskyrus šventadienius, tai tokius darbus, kaip malkų susipjovimas, šieno pjovimas, ir visus kitus turi laiko dirbti tiktai šventadieniais. Dažnai jie pjauna malkas per sumą. Šiemet net teko dirbti per Šeštines. Dėl to kumečiai kartą darė žygių pas urėdą, tačiau - 12 dienų, kaip "Vyr. Žiniose" paskelbta, negavo. Jis jiems atsakęs: jei norite laisvų dienų, tai kraustykitės iš dvaro, turėsite ne tik 12, bet 24 ir daugiau.

Nieko nepešę, paliko kaip buvę.

(...)

Bloga kumečiams ir dėlto, kad trūksta vienybės. Sako, einame susitarę pas urėdą, žiūrėk, vienas, antras jau kitoks. Į jokias organizacijas nesideda. Laikraščių neskaito, kaip sako, dėl to, kad trūksta pinigų.

Didžiąsias šventes praleidžia kaip ir šventadienį. Susimala miežių - ir viskas. Apie jokią šviesesnę ateitį negalvoja. O keli komunistų agentai - tai net liežuvius pasigalandę "darbuojasi".

Kai kada dar parvažiuoja ir grafienė iš Lenkijos. Sykį pasiuntė pas ją delegaciją, bet ji pareiškusi, kad davus darbininkams geresnius butus ir pakėlus atlyginimą, juos būtų sunku ir suvaldyti.

Dvaro urėdas - netikintis žmogus. Dažnai skelbia bedievybę. Su žmona negyvena. Darbininkų reikalais labai mažai rūpinasi. Daugiau dėmesį kreipia į laukus ir dvaro staininius arklius... O dvasinė dvaro darbininkų gerovė - visai apleista.

© 2011, 2019 Res familiaris

Jonas Sakas. “Kas buvo voke”

Apsakymas “Kas buvo voke” buvo publikuotas laikraštyje “Tarybinė Klaipėda”  1960 m. birželio 26 d. Jo autorius Jonas Sakas tuo metu buvo aktyvus literatų būrelio prie laikraščio redakcijos narys, rašydavo pradedančiųjų kūrybos apžvalgas, dažnai skelbdavo ir savo apsakymus bei apybraižas.

Apsakyme “Kas buvo voke” rasime būdingas to meto spaudoje ideologines puošmenas, pavyzdžiui, į veikėjo lūpas įdėti žodžiai “tavo atlape komjaunimo ženklelis liepė tikėti, kad tu žmogus iš didžiosios raidės”. Tokie buvo tuomet literatūroje privalomo socialistinio realizmo reikalavimai, nieko bendro su gyvenimiška realybe neturėję.

Pabudino mane tylus šnabždesys. Palatoj šalia mano lovos stovėjo gydytojas ir medicinos sesuo. Jiedu žiūrėjo į nakties miglose skęstančią Klaipėdą ir tyliai kalbėjosi, retkarčiais pažvelgdami į kaimyninę lovą.

Tenugirdau jų pokalbio nuotrupas:

- Neaišku kas? Greičiausiai nakties “herojai”… Laimei, peilis nepasiekė širdies… turėtų išsikapanoti…

Žvilgtelėjau į šalimais esančią lovą. Ten gulėjo jaunuolis, išbalusiu kaip pagalvė veidu. Juodų plaukų garbanos, tamsūs antakiai leido atskirti jaunuolio skausmo išvargintą veidą. Jis gulėjo be sąmonės.

Kitą dieną sėdėjau prie spintelės ir rašiau artimiesiems laišką. Nakties kaimynas žvilgsniu kvietė mane. Prisėdau prie jo lovos, ir jis, vos pajudindamas lūpas, paprašė:

- Išsiųsk šį laišką ir prirašyk, kad guliu čia.

Jis pavargo. Paklausiau, gal telegramą? Jis iš lengvo papurtė savo garbanas.

- Ne, ne… tik šį laišką…

Paėmiau voką… Jis neužklijuotas. Užrašyta: Aldonai Senkutei, Vilkės 12, bt. 3, Vilnius.

Mandagumas kovojo su smalsumu. Pastarasis nugalėjo: juk jeigu leido prirašyti, leido ir perskaityti.

Voke radau laikraščio iškarpą, kurioje raudonu pieštuku apibrėžtas skelbimas.

“Jonas Karpaitis, gyv. Klaipėdoje, Beržų g. Nr. 18, bt. 2, iškėlė ištuokos bylą Danutei Karpaitienei - Andrulytei,  gyv. Klaipėdoje, Beržų g. Nr. 18, bt. 4. Byla bus svarstoma Klaipėdos m. liaudies teisme”.

Pirmasis laiškelis rašytas nervuota, moteriška rašysena.

“   ?!

Nežinau kaip besikreipti į tave. Įdedu kaltės įrodymą - skelbimą, kuriame adresas - Beržų 18-4 - atitinka tavo adresą, kuriuo visas mėnuo rašau tau laiškus.

Atsirado geras žmogus ir perspėjo mane, kad tu gyveni su išsiskyrėle Karpaitiene, o man visą laiką tauški apie ištikimybę.

Būk vyras ir tark teisingą žodį. Atsargine aš tau nebūsiu. Išsiaiškinkim, kol laikas.

A.S.”

Kodėl jis grąžina jos laišką? Ieškojau atsakymo antrame laiške.

“Netikėli Tamošiau,

atleisk, Aldona, kad tave prie apdulkėjusių “šventųjų” priskyriau, bet tavo užsipuolimas taip dvelkia senųjų barzdotų apaštalų dvasia, ir tavo žodžiai neįtikina manęs, kad tu jauna, tarybinio gyvenimo išauklėta mergaitė. Tavo lūpomis kalba pavydas, pats bjauriausias instinktas, užsilikęs žmoguje iš buržuazinių laikų.

Mudu sutarėm viens kitu pasitikėti ir turim išsiaiškinti. Aš grąžinu tavo laišką ir tą nelemtą skelbimą.
Galėčiau tau pameluoti ir tuo nuraminti parašydamas, kad tame bute gyvena ir daugiau gyventojų (dėl butų stokos - taip būna). Tačiau nuoširdžiai sakau - tikrai gyvenu pas Danutę, dar aiškiau - nusikaltau tau ir jai.

Kaip tai įvyko, kad tavo “herojus” suklupo? Tikėk, aš noriu, kiek įstengsiu, papasakoti be pagražinimų, be išsisukinėjimų. Ne pavydo apakinta, bet kaip moteris, mokanti atskirti kur melas, kur teisybė, skaityk ir spręsk - pasmerkti ar atleisti.

Tu gi žinai, kad aš jau antras mėnuo kaip komandiruotėje. Montuojame naująją techniką. Kai atvažiavau, viešbutyje kambarių nebuvo. Draugai pasiūlė ir apsigyvenau pas Karpaitienę. Jinai išsiskyrusi, bet vyras gyvena vienu aukštu žemiau ir, kaip pikti liežuviai pliauška, seka, kas dedasi žmonos kambariuose. Matyt, sužadinau jame pavydą, nes Karpaitis visada užeidavo pas Danutę, kai tik aš pareidavau į savo kambarį.

Neiškęsdavau nepasijuokęs, kad greitai juodu sutaikinsiu. Danutė tylėdavo, o Karpaitis it vilkas pažvelgdavo į mane, ir jo akių žvilgsnis iššaukdavo nemalonų drebulį.

Nesibroviau į judviejų gyvenimą. Neieškojau, kuris teisus, kuris smerktinas. Jiedu prie manęs tylėdavo, ir aš pasiryžau išsikraustyti.

Šį vakarą grįžau vėlokai. Smarkiai laistėme pirmuosius technikos laimėjimus. Danutės kambaryje buvo tylu. Atidariau kambario langą, už jo - ankstyvo pavasario naktis. Miglos supa miestą ir susijungia ten jūroje su toluma. Girdisi įplaukiančio į uostą laivo signalai ir jam kelią miglose rodantieji ūkavimai. Tokią naktį laivas suranda uostą, o aš? Paklydau dviejuose kambariuose, vairuojamas penkių žvaigždučių konjako.

Kai pravėriau jos kambario duris, Danutė sėdėjo lovoje. Galvon šovė mintis, kad ji laukia manęs. Bet vos prisiartinau per žingsnį, jinai, lyg išgąsdinta stirnaitė, šoktelėjo iš lovos ir atsidūrė prie sienos. Jos melsvos akys šaudė perkūnus. Virš jos išbalusio veido su drebančios lūpom žvelgė iš portreto S. Nėris ir savo liūdnu žvilgsniu smerkė mane.

- Nė žingsnio! - išgirdau. - Negalvok, kad aš silpna. Surasiu jėgų tokiam žvėriui sutramdyti!

Kiek patylėjusi, jau ramesniu balsu tęsė:

- Aš tikėjau, tavo atlape komjaunimo ženklelis liepė tikėti, kad tu žmogus iš didžiosios raidės. Ir taip žiauriai nusivyliau! Nejaugi išsiskyrusi moteris taip žemai puolusi, kad kiekvienas turi teisę belstis į jos duris? Dar labiau - kaip tu padarei - net nesibeldęs įsibrovei.

Pasigirdo gailus kukčiojimas. Bėgte išbėgau iš jos kambario, pripuoliau prie atviro lango ir, nakties vėsumos kiek nuramintas, sėdausi tau rašyti. Noriu viską papasakoti, kol dar mane, it šunytį, čaižo Danutės priekaištai.

Aldona, tik dabar supratau, kaip mažai tepažinau moterį. Turbūt ir tavęs dažnai neįvertindavau.

Bebaigiant rašyti, atėjo Danutė, palaukė, kol aš pakėliau galvą nuo laiško, ir pasakė:

- Ačiū, kad supratai mane. Neapvylei. Nepasidavei vyrui - žvėriui. Manęs didvyre nelaikyk. Aš du vakarus pati ateidavau prie tavo durų, tik moteriškas kuklumas neleisdavo praverti jų. Dėkinga tau, kad leidai man likti žmogumi, padėjai nugalėti moters silpnybę.

Danutė išėjo. Pasigirdo, kaip užrakino duris. Dar nepasitiki manimi, o gal ir savimi.

Štai ir viskas, Aldona. Einu į stotį. Noriu dar šiąnakt išsiųsti tau šį laišką. Rytoj išsikraustau. Rašyk man į darbovietę.

Tavo Algis”.

… Jau rengiausi nešti išsiųsti tą laišką, kai Algis pradėjo blaškytis. Pakviečiau medicinos seserį, jinai - gydytoją, ir aš supratau, kad Algiui bloga. Vietoje laiško išsiunčiau telegramą, ir Aldona atvyko tą patį vakarą. Išbudėjo prie merdinčio sužadėtinio visą naktį.

Rytmetį aš norėjau perduoti laišką. Jos veidas rodė, kad jinai viską pamiršo ir gyvena vieninteliu rūpesčiu - išgelbėti Algio gyvybę.

Krizė tęsėsi tris paras. Jaunystė, gydytojų pastangos ir Aldonos rūpestingumas nugalėjo mirtį.

Po dviejų savaičių Algį išsivežė Aldona į Vilnių, o laiškas taip ir liko pas mane. Drumsti ramybės negalėjau - jie ir taip daug kentėjo.

… Kai išėjau iš ligoninės, pirmoji kelionė buvo į Beržų g. 18-4. Ten radau Algio aprašytą Danutę. Nenorėjo nei įsileisti, nei kalbėtis. Tik Algio laiško kelios citatos ir pasakojimas apie ligoninę suminkštino širdį. Bet vietoje kalbų jinai padavė man dar vieną laišką.

- Sužinosite dar vieną paslaptį. Toji paslaptis sulipdė mano suardytą šeimą. Jeigu norite, galite paskelbti viešai.

Štai ir paskutinis Algio laiškas Danutei.

” Dana,

Aš gyvas. Gyvenu su Aldona. Dėkingas tau, kad įrodei, kaip turiu žiūrėti į moterį. Aš viską papasakojau Aldonai ir ji suprato mane. Džiaugiuos, kad vėl grįžo šeimos ramybė. Tavo vyro peilis laiptuose (apie tai niekas nesužinos) buvo skaudus ir pavojingas gyvybei, bet mano įsiveržimas į tavo kambarį galėjo atnešti daug didesnę žalą visiems mums keturiems ir pasukti mūsų gyvenimą nežinomais keliais.

Algis”.

Kunigo Zlatkaus kapas Kruopiuose

Kunigo Vlado Zlatkaus (1905-1935) gyvenimo aprašymas yra Anykštėnų biografijų žinyne. Jis - poeto Antano Baranausko sesers Rozalijos Baranauskaitės - Zlatkuvienės anūkas.

Vladas Zlatkus 1934 metais baigė Telšių kunigų seminariją, kurioje tais pačiais metais pradėjo mokytis Aleksandras Sakas.

Kunigo Vl. Zlatkaus kapas Kruopių kapinėse, 1935-1936 metai. Asmeninio archyvo nuotrauka

Nuotraukos apačioje Aleksandro Sako užrašyta: “Prie idealisto kunigo kapo”. Kapą aplankęs kunigėlis ar klierikas - neatpažintas.

© 2013 Aleksandras Sakas jun.

Kauno kanklininkai 1934 metais

Šią nuotrauką 1934 metais Aleksandras Sakas išsiuntė namiškiams į Papilę, kitoje pusėje užrašęs: Dabartiniai kanklininkai. Mokomės. Dešinioji panelė truputį nusisukusi. Tik nesusipykę, bet jos “bubikopf” tokios pozos pareikalavo. Vietoj manęs - važiuoja foto.

“Bubikopf” - madingiausia to laiko šukuosena. Aleksandras Sakas - pirmos eilės centre. Kas čia per kanklininkai?

Anuomet Kaune veikė Lietuvos kanklininkų draugijos kanklių muzikos kursai, lankytojams nemokami. Kursus finansavo Švietimo ministerija.

Kartais ministerija kursams pinigų pritrūkdavo. Vieną tokį kartą, nebeturėdamas lėšų pragyvenimui, Kauną ir kursus paliko jų organizatorius Pranas Puskunigis. Jo darbą tęsė Justinas Strimaitis. Būtent Justiną Strimaitį su savo 15 mokinių matome nuotraukoje stovintį dešinėje.

Tokia pati nuotrauka yra ir J. Strimaičio knygos “Kanklininko prisiminimai” (K., 2007) 30 puslapyje, tačiau klaidingai datuota - 1937 m. Turėtų būti - 1934 m.

Kairėje su didžiosiomis kanklėmis sėdintis mokinys panašus į Praną Stepulį iš “Pavasario” aukštesniosios komercijos mokyklos. Pranas Stepulis (Stepulevičius) tuo metu jau buvo geras kankliuotojas, kurį jo mokytojas Justinas Strimaitis kviesdavosi kartu koncertuoti.

Su Aleksandru Saku Pranas Stepulis susitikdavo ne vien kanklių muzikos kursuose. Abu jie buvo ateitininkai, priklausė tam pačiam ateitininkų rajonui, vienijusiam Kauno gimnazijų ir aukštesniųjų mokyklų moksleivius.

Kauno moksleivių ateitininkų nuotraukoje gali būti ir daugiau. Jų “gazietoje alkaniems penėti” (humoristinis laikraštėlis “Samtis”, 1933.10.15. Nr. 1 (9)) buvo įdėtas neva skelbimas:

Mūsų kanklininkai greit pradės supirkinėti ilgus nagus. Turintieji siūlykite Pranui Stepuleliui, gyv. “Pavasary”.

Kanklių muzikos kursai tuomet vykdavo Aušros gatvėje, Jono Jablonskio pradžios mokyklos rūmuose, tiksliau, mokyklos valgyklos salėje.

Tą 1934 metų pirmosios pusės dieną kanklininkus paveikslavęs nežinomas fotografas padarė ne vieną nuotrauką. Kita buvo įdėta žurnale “Pavasaris” (1934 m. lapkričio 1 d., Nr. 20) prie J. Strimaičio straipsnio “Kanklės”:

Aleksandras Sakas, tuo metu mokęsis dr. Justino Tumėno brandos kursuose, sukiojosi laikraščio “Darbininkas” redakcijoje (redaktoriumi dirbo vėliau). Spausdino čia įvairius straipsnelius, ir apie kankles taip pat:

“Darbininkas” , 1934 m. birželio 2 d., epaveldas.lt

Kanklės jau kiek atgaivintos, tačiau, kaip rašė Aleksandras, jaunajai darbininkijai šis instrumentas vis dar buvo svetimas. Ragino mokytis kankliuoti, esą, išmokti visai lengva. Interesantams norėjo padėti: Visais kanklių reikalais norintiems mielai patarnausiu. Rašyti į “Darbininką” A. Sakui.

Tačiau tų pačių 1934 metų rudenį išvyko iš Kauno į Telšių kunigų seminariją ir su kanklėmis visam laikui atsisveikino.

© 2014 Aleksandras Sakas jun.