Grįžę iš
Sibiro, 1954 m. rugsėjį prisiglaudėme porai savaičių Šalteniuose (tuomet rašėme – Šaltiniai, maždaug 9 km nuo Kelmės, prie kelio į Šaukėnus) pas dėdę
Joną Saką, kur jis tuo metu buvo vietos septynmetės
mokyklos direktoriumi. Lankiau ir aš tos mokyklos 3-iąją klasę pas mokytoją
Teresę Baldauskaitę (su ja po daugelio metų kurį laiką dirbome vienoje
mokykloje, Klaipėdos 18-oje vidurinėje). Kalbėti lietuviškai nebemokėjau, bet
suprasti daugmaž supratau. O per rusų kalbos pamokas man keldavo šypseną
mokytojos tartis ir klaidos.
Nespėjau su niekuo iš šalteniškių susidraugauti, kaip išsikraustėme į to paties Kelmės rajono Kražių miestelį,
kur
tėvas gavo vietos kolūkio agronomo, o
mama gydytojos darbą. Apsigyvenome
ambulatorijos namo pietinėje dalyje Valančiaus gatvėje. Tas namas stovėjo
netoli bažnyčios aikštės, už vidurinės mokyklos pastato (dabar mokykla kitoje
vietoje).
Kražiai apie 1957 metus. Dešinėje – bažnyčios šventoriaus mūrinė tvora,
tolėliau - aukštesnis už kitus – dviaukštis mokyklos pastatas. Autoriaus
nuotrauka.
Visai netrukus ir dėdė Jonas buvo paskirtas Kražių vidurinės mokyklos direktoriumi. Mokiausi gerai, bet gimtosios
kalbos diktantus rašiau vienetui. Tai buvo negarbė mano dėdei - mokyklos
direktoriui, beje, dėsčiusiam lietuvių kalbą. Todėl kasdien pradėjau vaikščioti
į jo ir svetingosios tetos Magdutės namus diktantų rašyti. Mokymo metodika buvo
paprasta (diktanto rašymas, sakinių su klaidomis perrašymas), bet efektyvi – po
kokio mėnesio klaidos visai išnyko. (Dėdė neilgai direktoriavo, gal net
nesulaukęs mokslo metų galo, grįžo į Šaltenius, kur buvo paskirtas vietos
kolūkio pirmininku).
Mokykla tuomet (1954 metais) turėjo
tris pastatus – pagrindinį, matomą nuotraukoje, ir du mažesnius tolėliau nuo
gatvės. Viename iš mažesniųjų pastatų mokėsi pradinukai, taigi, ir aš, trečios
klasės mokinys. Kito antrame aukšte buvo mokyklos direktoriaus butas, kur
ateidavau diktantų rašyti.
1956 metų gegužę pradinę mokyklą (keturias klases) baigiant. Pirmoje
eilėje iš kairės – ašai, Zenonas Bračkus, Stasys Stasevičius. Mokytojos kairėje
- Regina Tunikaitė, dešinėje - Nijolė Eirošiūtė. Stovinčiųjų eilėje pirmas iš dešinės - Antanas Rukas. Visų kitų
mielų draugų ir mokytojos atsiprašau, kad jų nebegaliu išvardinti.
Mūsų namo kiemas buvo pereinamas. Tarp
namo ir tvarto ėjo keliukas, kuriuo praeidavo kolūkiečiai į valdybą ir
pradinukai į savo klases. Tuo keliuku grįžtant iš pamokų artimiau susipažinau
su klasės draugu Antanu Ruku, gyvenusiu kaimynystėje. Buvome geriausiais neišskiriamais
draugais visus tuos ketverius gyvenimo Kražiuose metus. Nekliudė nė tai, kad
mano šeima buvo iš Sibiro, o Antano tėvas – partinis. Senasis Rukas tais metais
dirbo kolūkio sąskaitininku ar sąmatininku, bet sirgo džiova ir dažnai
gulinėdavo namuose. Mano mama dėl to liepdavo man kuo mažiau sėdėti pas Ruką,
bet prastesniu oru dažniausiai laiką leisdavome būtent ten. Neužsikrėčiau.
Mudu su Antanu Ruku (jis kairėje).
Netrukus per Antaną susipažinau su jo
draugais – dviem klasėm vyresniu Rimantu Urbonu, klase vyresniu Rimu Eirošium
(su jo sesute mokiausi vienoje klasėje) ir savo klasės draugu Zenonu Bračkumi.
Zenius rečiau dalyvaudavo mūsų penketo žaidimuose ir lakstymuose, nes tėvai jį
labiausiai spaudė prie įvairių darbų ir pareigų. Senasis Bračkus tuo metu dirbo
zakristijonu, ir Zenius turėdavo patarnauti mišioms. O kai jam tekdavo minti
vargonų dumplių pedalus, pasikviesdavo ir kurį iš mūsų. Šitas darbas mums
patiko.
Visas draugų penketukas. Padedam laistyti Urbonų daržą. Tolėliau –
šventoriaus tvora. Iš kairės – pasilenkęs ašai, Rimantas Urbonas, Antanas
Rukas, Zenonas Bračkus, Rimas Eirošius. Urbono vyresniojo foto.
Kai kurie iš klasės draugų gyveno
aplinkiniuose kaimuose. Mes, miesčioniukai,
laisvu laiku vėl susitikdavom, o kaimo vaikai iškart po pamokų išeidavo
pėsčiomis kiekvienas į savo pusę. Tad su jais mažai galėjome bendrauti,
pamiršau kai kurių jų vardus ir pavardes. Žinau, kad vieną kartą kažkurį
klasioką lydėjau iki jo namų. Buvo ruduo, jis parodė netoli jų sodybos
galulauky augančius keletą medžių – ten jie grybaujantys. Buvau nustebintas,
nes iki tol maniau, kad grybai auga tiktai miške. Nubėgom tenai, ir tikrai –
radom gražių raudonikių.
Pasisvečiuoti ilgiau nebuvo
kada, nes klasės draugo laukė ne tik pamokų ruoša, bet jam paskirti
kasdieniai kaimo darbai.
Vienu metu kiek labiau bičiuliavausi
su Stasiu Stasevičium, gyvenusiu vienkiemy gal už poros kilometrų nuo miestelio
Jauniškės pusėje. Stasiukas išsiskyrė savo nagais - buvo nusikramtęs juos taip, kad karpytis nagų jam nereikėjo, jie
nebeaugo.
Laisvalaikio žaidimams susirinkdavom
keturiese ar trise. Pavasarį pradėdavom nuo labiau mergaitėms tinkančių
šokinėjimų “klasėmis”. Kai pradžiūdavo didesni plotai, skelbdavom “karą”, o
labiausiai mėgom “palendrą”. Dar varinėdavome špižinį ratą nuo viryklės. Koja
mušinėdavom odos skiautelę su svoriu - prisiūtu švino gabaliuku. Mokyklos
kamuoliu, kai susirinkdavo gausesnis būrys, žaisdavom “kvadratą”.
Kamuolio neturėjo nė vienas iš mūsų,
dviračio – taip pat. Gyvenome visi kukliai. Mano tėvai, priklausydami lyg ir
turtingesniam miestelio sluoksniui, manęs nepaikino, be to, taupė nuosavam
būstui.
Vasara teikė jau kitas galimybes ir malonumus. Pirmiausia, tai – maudynės Kražantėje. Upelė dar buvo
nemelioruota, vietomis platoka ir vaiko ūgiui gili. Perplaukiau ją vieną 1955
metų dieną. Kražantė mane išmokė plaukti ir nardyti. Ir žuvauti bandžiau.
Meškerkočius pjaudavome iš lazdyno, plūdes pasidarydavom iš žąsies plunksnos ir
kamščio, gramzdei švino gaudavom vienas iš kito.
Pirkdavom tik kabliukus ir valą. Jaukas – kažkokie kirminai, kurių rasdavom
vandenyje ant žolių. Pagaudavau vieną kitą raudę, rečiau – šapalą ar ešerį.
Lydekinės meškerės neturėjau. Vienu metu bandėm lydekas traukti su standžios
vielikės kilpomis. Būdavo, sėlini pakrante ir žiūri, kur lydekaitė stovi. Tada
mėgini atsargiai per uodegą užmauti ant žuvies kilpą, pririštą prie meškerkočio
galo. Jei nepabaidai, staigiai trūkteli aukštyn... Smagi būdavo medžioklė, bet,
kiek pamenu, tokiu būdu esu pagavęs tik vieną nedidelę lydeką.
Be maudynių ir žvejybos, eidavom
aviečiauti, o rudeniop – grybauti. Tų gėrybių traukdavom į Medžiokalnio pusę ir
už jo, o taip pat kažkur Plūsčios link (Rimas Eirošius tą pusę geriausiai
žinojo, ir keliukas į ten šalia jo namų ėjo). Ton pusėn kartą buvome išsiruošę
senuose durpynuose pažvejoti. Taip ir matau šiltą, nelabai skaidrų vandenį,
sotų karosą, kurs apžioja jauką, bet ryti tingi. Kai šiek tiek patrauki
meškerę, karosas paveja kabliuką, apžioja, bet ir vėl nenurijęs miega...
Žiemą sniego ir šalčio netrūkdavo.
Kražiai nuo kalniuko, apie 1957 metus. Kairėje – naujųjų kultūros namų
galas. Autoriaus nuotrauka.
Iš Sibiro turėjau riestanoses
sniegines pačiūžas, kartais pasivažinėdavau ant gatvės prie namų vienas, nes
draugai pačiūžų neturėjo. Teko man prie jų derintis. Rogutes, kaip praktišką
daiktą, tėvai nupirko. Tiko ne vien ant sniego, bet ir ant ledo. Tik reikėjo
lazdas pasidaryti - į trumpus tvirtus pagalius po vinį įkalti, po to vinies
kepurėlę nugnybti. Tuomet atsiklaupi ant rogučių, spiriesi lazdomis ledu ir
skrendi pavėjui... Ledas – ne vien Kražantės upė, bet ir už poros kilometrų
esantis Dausino ežeras. Iš Kražių pusės užpelkėjęs, vasarą nepasiekiamas, bet
žiemą ten atsiverdavo dideli neužpustyto ledo plotai. Nuo Dausino tuščiomis
negrįždavom, rogutėmis pargabendavom po ryšulį paežerės nendrių, kurių reikėjo
ūkyje, bet nepamenu kam, gal kraikui.
Slides turėjome vietinių meistrų
darytas, kurių tik priekis būdavo išlenktas, o toliau – lygi nespyruokliuojanti
lenta. Bet mums tiko. Mažesnių ar didesnių nuokalnių buvo pačiame miestelyje, o
jei tolėliau, tai - Medžiokalnio šlaitai arba už Kražantės lygumoje stūksantis
Žvyrkalnis. Žvyrkalnis nebuvo kražiškių mėgiamas, ir mes ant to kalno žaidėme
tik kartą kitą. Manding, suaugusieji nenorėdavo mūsų ten leisti. Tik šiais
laikais, beskaitinėdamas apie Kražius, supratau kodėl – ten buvo užkasti
partizanų palaikai.
Toks tiltelis jungė Kražantės krantus 1955 metų ankstyvą pavasarį.
Kaip dera gyvenant nedideliame
miestelyje, turėjome prie namų daržą, laikėme karvę, auginome paršiuką. Kas
visa tai apeidavo, ir dar virė, skalbė, žiemą krosnis iškūrendavo? Patogumų
neturėjome jokių, pirmaisiais metais dar nė elektros Kražiuose nebuvo.
Pasišviesdavom žibalinėmis lempomis. Skalbinius tekdavo lyginti sunkiu žarijų
prikrautu “prosu”, karts nuo karto
pasiūbuojant, kad prigesusios žarijos vėl įkaistų. Tėvas kiauras dienas būdavo
pražuvęs kolūkyje, apjodamas nemažas teritorijas raitas ant arklio. Mama, kol į
Kražius neatvyko antrasis gydytojas, buvo vienintelė miestelio ir apylinkių
daktarė, vadovavo ambulatorijai ir ligoninei (ligoninė buvo toje pačioje
gatvėje per namą nuo mūsų). Atsimenu, kaip naktimis, belsdami į langą, žmonės
žadindavo ir išsiveždavo mamą kažkur pas ligonį. Samdydavom namų darbininkę.
Paprastai tai būdavo mergina iš kurio nors apylinkės kaimo, gyvendavo su mumis.
Mūsų šeimyna 1958 metais.
Brolis Vytautas atėjo pasaulin, kai aš
turėjau jau 9 metus. Mama nenorėjo, kad vaikai būtų gimę Rusijoje, todėl
gerokai uždelsė su antruoju vaiku. Tuo metu jai buvo 39-eri, ir bijodama kokių
nors komplikacijų dėl amžiaus, gimdė ne Kražiuose, bet Prienuose, kur iki
Sibiro buvo dirbusi ji pati ir kur tebegyveno jos sesuo Marytė. Jei kas, tai
pagalba rastųsi netoliese esančiame Kaune. Gimdymas praėjo sėkmingai, ir po
kokios savaitės mama su Vytuku ant rankų sunkvežimio kabinoje parvažiavo namo.
Tad Vytauto gimimo tikroji vieta – Prienai, ne Kražiai, kaip rašoma jo
dokumentuose.
Vytuko gyvenimo Kražiuose
dramatiškiausias momentas - kai gal dviejų metų būdamas įnėrė į pilną vandens
skardinę vonelę, pastatytą po lietvamzdžiu. Laimei, mūsų kiemas buvo
pereinamas, ir pro šalį eidamas žmogus pamatė iš vandens kyšančias vaiko
kojytes.
Mažiausiąjį brolį Remigijų mama, nieko
nebebijodama, gimdė Kražiuose. Tačiau naujagimis visus nejuokais išgąsdino. Jis
be perstojo klykė, o kadangi vystyklai ir antrąją dieną tebebuvo sausi, tai visi
galvojo kūdikį gimus su šlapimtakio defektu. Jau buvo paskambinta į
Kelmę chirurgui, kai slaugė nudžiugino gera žinia...
Kaip gimė, taip ir augo Remigijus
skardžiabalsis, kol iš kūdikiško amžiaus išėjo. Jadzė, mūsų namų darbininkė
tais metais, sakė nebeturinti sveikatos su juo. Nemėgo jie vienas kito.
Migdydavo mama, bet ir jinai be pirmos ar antros valandos nakties Remigijaus
neužliūliuodavo...
Šiek tiek broliukų priežiūros ir man
kliūdavo. Gaudavau ir kitokio darbo - ne tiek iš reikalo, kiek auklėjimo
sumetimais. Kapodavau žabus – tam turėjau lengvesnį kirvuką. Kraudavau į
rietuves malkas. Pamenu, jog durpynuose dėliojau piramidėmis šlapias durpes.
Išdžiovintas jas naudodavome kurui. Vasarą - karvė. Šiaip, miestelėnų karves ganė samdomas piemuo. Rytais bandą
varydavo į ganyklą mūsų gatve, aš dar miegodavau, namų darbininkė išleisdavo
karvę iš tvarto. Vakarais banda tuo pačiu keliu grįždavo. Tačiau kartais tvarka
keisdavosi, ir jau man tekdavo parginti karvę namo. Arba ją laikydavo pririštą
pievoje, tuomet turėdavau perkėlinėti ir pagirdyti.
Bet ne šie darbeliai trukdė smagų
vaiko gyvenimą. Tėvai sumanė išmokyti mane muzikuoti. Apie 1955 metus, pasitarę
su muzikos mokytoju Jurgiu Kumpausku, nupirko man smuiką.
Lyg ir
džiaugiausi tuo daiktu, bet labai neilgai. Tuoj pat smuiko pamokos ir namų
užduotys man virto baisia katorga. Kračiausi grojimo kaip begalėdamas. Berods,
pavyko iš manęs išspausti tik gamą ir gal kokią vieną paprastutę melodiją,
berods, “Bitute, pilkoji”. Manau, bjaurus mano čirpinimas įkyrėjo ir tėvams,
tad smuiko pamokas nutarė nutraukti. Tėvai turėjo kitą sumanymą.
Mamos seserys Aukštaitijoje augino
mirusios sesers
Pranutės Kubiliūnienės sūnus Algimantą ir Juozą, likusius ir be
tėvo - partizano, kalėjusio Rusijos lageriuose. Augino, kol nutarė, kad
šešiolikmečiui Algimantui mokslų jau gana, laikas pačiam užsidirbti
pragyvenimui. Neradęs paramos pas savo krikštatėvį, Algimantas parašė laišką
mano mamai – savo tetai ir krikšto motinai. Toji atrašiusi: “Pinigų aš tau
neduosiu, jei nori – važiuok pas mane gyventi”. Taip Algimantas su nedideliu
krepšeliu atsirado mūsų namuose. Tuo pat metu į Kražius buvo parvežtas vokiškas
pianinas – mamos pirmasis pirkinys dar iš karo metų, jai pradėjus gydytojos
praktiką Anykščiuose. Taigi, Algis apsigyveno mūsų namuose, ėmė lankyti Kražių
vidurinės 10-ąją klasę (o aš – jau 4-tąją), ir abu mes pradėjome mokytis
skambinti mamos pianinu.
Mudu su Algiu kieme. Mano darbo nuotrauka.
Mūsų mokytojas – Kražių vargonininkas
Kazimieras Stasiūnaitis – ateidavo, nebežinau, kiek kartų per savaitę, pas mus
į namus. Sėsdavome visi trys prie pianino, mokytojas tikrindavo, kaip išmokome
namų užduotis. Kol tos užduotys buvo paprastutės, lengvai įveikiamos, tol man
sekėsi gerai. Algiui, jau šešiolikos metų vaikinui, pradžia buvo sunkesnė.
Tačiau jis muzikavimą pamėgo, prie pianino sėsdavo nevaromas, dirbo daug ir
noromis, tad netrukus ėmė mane lenkti šiuose moksluose. Man tas dalykas nebuvo
prie širdies, tuolab, kad lauke buvo daug įdomesnių užsiėmimų ir draugų.
Pavydėdavau jiems, kad neturi tokios nuobodžios prievolės, kaip kad aš, - prie
instrumento atsėdėti paskirtas valandas...
Po pirmųjų mokslo metų Algis jau buvo
tiek muzikon įnikęs, kad panoro iš to duoną valgyti. Gerai pasiruošęs, 1956
metais įstojo į Vilniaus Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą, chorvedybos specialybę
(po metų perėjo į kompoziciją, pradėdamas vėl nuo pirmo kurso, paskui baigė
Lietuvos konservatoriją, tapo kompozitorių sąjungos nariu).
Algiui išvažiavus į Vilnių, Kazimieras Stasiūnaitis nebeilgai mokė
mane vieną, nes išsikėlė iš Kražių. Naujasis vargonininkas mokytojauti
nenorėjo, tačiau mano vargai tuo kartu dar nesibaigė. Dabar jau man tekdavo
eiti pas muzikos mokytoją Kumpauską į jo namus Vytauto kalno papėdėje, už
Kražantės. Noro mokytis nebuvo, o galimybė praleidinėti pianino pamokas
atsirado. Pamokos laiką ne kartą esu praleidęs Vytauto kalno viršuje, iš kur
matydavau mokytojo kiemą ir namus, nesulaukusius tinginio mokinio. Kitą pamoką
mokytojui ką nors pameluodavau pasiteisindamas. Žinoma, yla iš maišo išlįsdavo,
kai tėvas ar mama kur nors su mokytoju susitikę pasikalbėdavo apie mano
pasiekimus. Būdavau baudžiamas diržu, po to kurį laiką stropiai lankydavau
pamokas...
Mano laimei ar nelaimei, muzikos
mokytojas buvo labai užimtas žmogus. Jo interesai buvo platūs. Pavyzdžiui,
dabar sužinojau, kad iki Kražių Jurgis Kumpauskas Kriukų progimnazijoje buvo ir
muzikos, ir kūno kultūros mokytojas. O
Kražiuose jis ne tiktai vadovavo įvairiems ansambliams ir orkestrėliams, bet
pats dirbdino ir medinius pučiamuosius instrumentus. Atsimenu, kaip jo namų
kieme (tuomet jis gyveno ne Vytauto kalno papėdėje, bet, jei neklystu, Kapų
gatvėje) su klasės draugais šlifuodavom ir lakuodavom mokytojo ištekintus
skudučius. Turbūt kiekviena klasė turėjo savo skudučių ansamblį. Tokiame
sėkmingai teko pūsčioti ir man.
Vienu metu bandyta panaudoti mane kaip
akompaniatorių mokyklos vyresniųjų klasių mokinių chorui. Šiame bare man sekėsi
visai prastai. Neįveikiau nė pirmojo bandymo. Iki koncerto dienos taip ir
neišmokau be klaidų savo partijos (berods, tai buvo akompanavimas dainai
“Drąsiai, draugai, koja kojon”). Generalinės repeticijos metu buvau išpeiktas, ir
koncerto dieną nebežinojau, choras dainuos šią dainą vienas ar su manim. Choras
jau buvo scenoje, o aš laukiau savo dainos užkulisiuose. Mokytojas turėjo mane
matyti, bet jokio aiškaus ženklo – eit lauk ar į sceną – nesulaukiau. Kai
pranešėjas paskelbė mano dainą, vis tiktai žengiau į sceną ir aš (matyt,
nelabai ryžtingai, nes tėvai, buvę salėje, vėliau sakė, kad ėjau susikūprinęs).
Pradėjau gerai, bet kai įstojo choras, greitai pasimečiau ir sugrojau nežinia
ką... Daugiau chorui akompanuoti man nebereikėjo.
Ir apskritai, mano muzikinio lavinimo
istorija baigėsi Kražiuose. Pianinas tebestovi mano namuose, bet juo
paskambinti moku tik vienintelį, dar Kražių vargonininko išmokytą “Gimnazistų
valsą”.
Muzikos mokytojo žmona lituanistė Ona
Kumpauskienė dirbo mokyklos bibliotekininke. Buvau didelis knygų rijikas.
Bibliotekininkė, norėdama, kad tas pomėgis duotų daugiau naudos, liepė man
storame sąsiuvinyje rašyti kiekvienos perskaitytos knygos sukeltus įspūdžius ir
mintis, vos ne recenziją. Kai grąžindavau bibliotekon knygas, turėdavau
priduoti ir tą sąsiuvinį. Kiek pamenu, daug nesivargindamas, kuo trumpiau
atpasakodavau perskaitytos knygos turinį. Kumpauskienė, tikėdamasi iš manęs šio
to daugiau, kartais perbraukdavo mano triūsą raudonu pieštuku kryžmai ir liepdavo
rašyti iš naujo. Tai man labai nepatikdavo, tuo labiau, kad mano draugams taip
vargti nereikėjo (nežinau, ar iš kitų klasių ką nors bibliotekininkė taip pat
buvo nusižiūrėjus). Tačiau nebuvo kur dingti - kitos bibliotekos mokiniams
miestelyje nebuvo.
Atsirado tuo metu dar vienas žmogus,
paskatinęs mane šį tą parašyti. Kelmėje gyveno pusseserė Birutė Sakaitė,
ištekėjusi už rajono laikraščio darbuotojo Pauliaus Širmenio. Birutė su vyru
kartais užvažiuodavo pas mus. Tasai Paulius buvo iškalbus vyrukas, prie vaišių
stalo mėgdavęs pasakoti nuotykingas istorijas, tikras ar išgalvotas.
Klausydavausi ir aš išsižiojęs. Kartą kalba užėjo apie publikacijas spaudoje,
ir Pauliui kilo mintis paskatinti mane, berods, penktokėlį, parašyti ką nors į
laikraštį. Neįsivaizdavau, kaip tai padaryti. Paulius paklausinėjo, ką mes
mokykloje po pamokų veikiame. Kaip tik neseniai buvome turėję tokį renginuką,
kur mokėmės virti kopūstienę. Virė mergaitės, o valgėm visi. Toks įvykis, pagal
Paulių, kuo puikiausiai tiko korespondencijai. Liepė man tuoj pat viską
suguldyti popieriun ir duoti jam paskaityti. Savo rašinuką, gerokai paredaguotą
Pauliaus, išsiunčiau į “Lietuvos pionierių”. Žinoma, jis buvo išspausdintas ir
turėjo nemažą pasisekimą. Kražių vidurinės mokyklos adresu man ėmė rašyti
gerbėjos iš visos Lietuvos. Laiškai po kelis plaukė kasdien. Iš pradžių
sąžiningai atsakydavau į kiekvieną laišką, bet pamažu tas susirašinėjimas man
įkyrėjo. Laiškų srautas ėmė sekti...
Vienu metu mūsų fizikos mokytojas buvo
subūręs mokyklos kinomechanikų būrelį. Argi galėjau jame nedalyvauti! Kinas
buvo mano ir mano draugų aistra. Kražiai savo kinoteatro neturėjo. Pastačius
miestelio kultūros namus, jame atsirado kino aparatinė, bet nežinau, mechanikas
buvo vietinis ar kokį kartą per savaitę kartu su kino juostomis atvažiuodavo iš
rajono centro, iš Kelmės. Eidavom į visus filmus, išskyrus tuos, į kuriuos
įleisdavo tik suaugusius. Rinkome iš laikraščių iškirptus paveikslėlius su kino
kadrais, iškarpas klijuodavome į storas kontorines knygas. Tų knygų žiūrinėjimą
labai mėgome.
Tad džiaugėmės ir naujuoju
kinomechanikų būreliu. Gavome kilnojamą profesionalią aparatūrą su elektros
generatoriumi. Mokėmės tą generatorių užkurti (šio darbo bijojau ir vengiau),
pratinomės įdėti juostą, sklandžiai ją įsukti rankenėle ir paleisti. Išmokome
juostą klijuoti. Turėjome būreliui dovanotą seną dokumentinį filmą “Anakonda”
apie smauglių gaudymą Brazilijos džiunglėse. Jį sukdavome kiekvieną būrelio
užsiėmimą. Kupinas pavojų ir romantikos, jis pakerėjo mus, pasaulio užkampio
berniūkščius. Su anakondų medžiotojais ir mes kas vakarą sėdėdavom prieblandoje
prie jų laužo...
Kražių septintokai, 1958 m. Iš kairės – Stasys Stasevičius, Juškys,
Antanas Žilėnas, Butkus, ašai, Antanas Rukas.
Tais laikais mokyklose dar buvo
reikalaujama, kad mokiniai rašytų ne tiktai be klaidų, bet ir lygiai, gražiai.
Pradinėse klasėse turėjome daug dailyraščio pamokų, ir tai buvo toks pat
svarbus mokomasis dalykas, kaip aritmetika ar skaitymas. Raides vedžiojome “su
paspaudimais”: plunksną braukiant žemyn, linija turėjo būti storesnė, aukštyn –
plonutė, bet matoma. Tokių įmantrybių neįmanoma išgauti automatiniu
plunksnakočiu - parkeriu. Tad jaunesnėse klasėse parkeriais rašyti buvo
draudžiama. Į mokyklą nešdavomės pieštukinę su plunksnakočiu ir atsarginėmis
plunksnomis bei indelį mėlyno rašalo. Rašant nuolat tykojo pavojai. Nuo
nenubrauktos plunksnos nukritęs lašas ištepdavo vadovėlį ar sąsiuvinį. Stipriau
paspausta plunksna lūždavo, aptaškydama rašinį. Kartais pats ar prieky sėdintis
kliudydavo indelį su rašalu – laimei, jau plito nešsipilančios rašalinės.
Paskubėjus užversti sąsiuvinį, ką tik parašytas tekstas atsispausdavo ir
gretimame puslapyje. Nuo to turėjo apsaugoti su sąsiuviniu parduodamas ir jame
laikomas lapelis sugeriamojo popieriaus, kurį vadinome spaustuku, tačiau jis
vis pasimesdavo, ir pamokose nuolat kas nors šnibždėjo – paskolink spaustuką!
Ir ne uniforminė kepuraitė, bet
rašaluoti pirštai buvo mokinio skiriamasis ženklas. O kepuraičių, kurios buvo
grąžintos į mokyklas apie 1957 metus, Kražiuose dar ilgai buvo sunku
nusipirkti. Kas tokią turėjo, didžiavosi ir visur su ja vaikščiojo. Septintos
klasės berniukų nuotraukoje mes – kas galėjo – pozuojame kepurėti. O kai kurios
iš mūsų mergaičių tada jau puošėsi ir uniformine suknele.
1958-ųjų rudenį Kražius išjudino toks
nutikimas. Mokykloje pirmuosius metus dirbo jauna geografijos mokytoja,
kaunietė Žvikaitė. O tuo laiku garsus dokumentinio kino režisierius Viktoras
Starošas sumanė susukti filmą apie šauniausius Kauno komjaunuolius, pavadintą
“Jie – kauniečiai”. Viena šio filmo herojų turėjo būti mūsų geografijos
mokytoja, nepabijojusi iškeisti patogų miesto gyvenimą į darbą atokiame
provincijos miestelyje. Nežinau, ar tikrai jaunoji mokytoja atsisakė geresnio
paskyrimo ir savo noru pasirinko Kražius. Šiaip ar taip, bet mokyklon sugužėjo
nemažas filmavimo būrys su kameromis, prožektoriais ir kitais reikmenimis.
Pagal scenarijų vienas epizodas buvo geografijos pamokoje. Mokytoja kviečia
prie lentos mokinį, tas labai gerai atsakinėja ir gauna penketą. Tuo mokiniu
pasirinko mane. Filmuotojams mokytoja kažkuo vis neįtikdavo, tad kartojome ne
vieną kartą, ir kiekvieną sykį mano dienoraštin mokytoja įrašydavo penketą.
Dar viename filmavimo epizode
dalyvavau jau tik statistu. Sutemus prie mokyklos kartu su mokytoja užvertę
galvas į žvaigždėtą dangų, klausėmės jos aiškinimų ir neva sekėme aukštybėse
skriejantį nemirksintį šviesuliuką – pirmąjį tarybinį Žemės palydovą.
Nekantriai laukėme naujojo filmo. Deja, sužinojome, kad režisierius siužeto
apie kaunietę mokytoją atsisakė. Nufilmuota medžiaga buvo panaudota kino
žurnalo “Tarybų Lietuva” kažkuriame numeryje, bet Kražių jis nepasiekė.
Tiktai po daugelio metų Lietuvos centrinio valstybės archyvo
tinklalapyje
e-kinas.lt radau “Tarybų Lietuvos"
1959 metų 9-ąjį numerį ir jo siužetą apie Kražių vidurinės mokyklos mokytoją Eleonorą Žvikaitę -
Laurinavičienę.
Kadrai iš Viktoro Starošo
filmuoto siužeto: aikštė su bažnyčia rūke; mokyklos pastatas; septintokai
geografijos pamokoje; mokytoja Žvikaitė. Kražiai, 1958 m. ruduo.
Būtent iš geografijos mokytojos gavau
sunkiausią gyvenime namų darbą. Turėjome iš žemėlapių atlaso perpiešti
padidintą vienos kurios šalies kontūrą. Tam reikėjo atlaso paveikslėlyje
pieštuku ir liniuote nubraižyti kvadratinių akelių tinklą ir piešimo lape tokį pat tinklą, tiktai
didesnėmis akelėmis, paskui kvadratas po kvadrato lape išvingiuoti šalies
kontūrus taip, kaip atlase. Daugumai klasės draugų teko “lengvos” šalys, tuo
tarpu man, tuo metu kažkuo nusikaltusiam, mokytoja parinko ne ką kita, o
Indoneziją! Ir nors smulkiausių iš jos tūkstančių salų žemėlapyje nebuvo, su
šia užduotimi vargau taip, kad neužmiršau iki šiol.
Kražių septintokai su mokytoja 1958 m. mokyklos fone. Antroje eilėje
pirmoji iš kairės – Regina Tunikaitė, šeštoji – draugo Rimo sesuo Nijolė Eirošiūtė.
Gal šeštoje klasėje man besant, lietuvių kalbos mokytoja sumanė pastatyti
vaidinimą pagal Lazdynų Pelėdos apsakymą “Motulė paviliojo”: “Dvejetas mažučių vaikų, prisikišusių prie apšalusio
langelio, žiūri į taką, ar neužjuoduos motulė grįždama...”. Taigi, vieno iš tų vaikų
– Petriuko – vaidmuo teko man. O sesutę Katriukę vaidino mano slapta pirmoji
meilė, klasės draugė Regina Tunikaitė. Turėjau ja rūpintis, guosti ir raminti.
Pagal scenarijų reikėjo pažiūrėti, ar Katriukė nekarščiuoja, tai pirmąją
repeticiją uždėjau delną jai ant viršugalvio, ne ant kaktos, - tuoj buvau
pašieptas, kad gydytojos vaikas, o nemoku tikrinti temperatūros...
Kiek vėliau jau miestelio
saviveiklininkai statė kažin kokį veikalą apie kaimo gyvenimą. Ten nedidelei
piemenėlių rolei buvome pakviesti ir keletas mokinukų, tik nebeatsimenu, ar kas
iš mano artimiausių draugų kartu su manimi vaidino. Buvo smagu scenoje
užkandžiauti – gaudavom skanaus tikro sūrio ir kitų gardėsių...
Beje, tuomet Kražiuose mokytojavo
tikras dramaturgas – mano vokiečių kalbos mokytojas
Juozas Petrulis. Iki karo
jo drama “Prieš aušrą” apie kunigą ir poetą Strazdelį su dideliu pasisekimu ėjo Kauno Valstybiniame teatre. Tėvas ne
kartą man sakė, kokia įžymybe anksčiau yra buvęs kuklus Kražių mokytojas
Petrulis. Pasakojo, kad ir naujoji
valdžia norėjusi šį veikalą rodyti, tereikėję tik pataisyti keletą epizodų, kur
be meilės atsiliepiama apie rusus. Tačiau autorius nesutikęs ką nors keisti, ir
“Prieš aušrą” tarybiniais laikais nebuvo statoma.
Man vokiečių kalba sekėsi taip sau –
visos tos įvairių laikų asmenuotės su daugybe išimčių, kurias užduodavo
iškalti... Tad, sutikęs tėvą, mokytojas Petrulis mane dažniau peikdavo, nei
girdavo. Tiesa, juodu susitikdavo nedažnai, o tėvas laikydavosi pagarbios
distancijos, nes Juozas Petrulis savo laiku buvo jo lietuvių kalbos ir literatūros
mokytoju Kaune
dr. Justino Tumėno brandos kursuose (suaugusiųjų gimnazijoje).
Mano elgesiu mokytojai karts nuo karto
turėdavo už ką pasiskųsti. Liko mamos
laiškas tėvui, rašytas 1959 metų pradžioje, o laiške: “Aleksiuką sunkiai
nubaudė mokykla, už sniegų primėtymą klasėje ir kad kalbasi per pamokas –
sumažino elgesį iki 4-ių, liepė plaukus nusikirpti ir dar neleis nė į vakarus
ir į kiną neleis. O jis, žioplelis, nenuėjo į mokinių susirinkimą pasiteisinti,
dar padarė vieną nedrausmingą žingsnį. Aš jį už tai labai išbariau ir tampiau
už ausų”.
Kartą ir man buvo nepatogu dėl mamos.
Kultūros namuose ji skaitė sanitarinio švietimo paskaitą. Salė buvo pilna
suaugusiųjų ir mūsų, Kražių vidurinės moksleivių. Kažką aiškindama, mama rado
tam tinkančią liaudies dainą. Užuot paskaičiusi, ji uždainavo. Labai susigėdau,
nes buvau įsitikinęs, kad per paskaitą, tokią rimtą, visiškai netinka dainuoti.
Po visko laukiau draugų kandžių žodelių, bet niekas nesišaipė.
Bene vienintelė pakankamai ryški mano darbo nuotrauka iš Kražių - mama
didžiajame kambaryje, kurio kampe galima įžiūrėti ir mūsų pianiną
“R.Weissbrod”.
Kai dar neturėjome elektros,
pavakariais neskubėdavom degti šviesosos. Mama su tėvu, mane pasisodinę
šalia, prietemy padainuodavo. Ragindavo jiems pritarti. Nelabai mokėdavau,
nelabai norėdavau, smagiai traukdavau tiktai “Išėjo tėvelis į mišką”.
Kai Vilniuje 1955 metais buvo
pastatyta Vytauto Klovos opera “Pilėnai”, garsas apie jos grožį pasiekė ir
Kražius. Greitai buvo suorganizuota ekskursija šios operos paklausyti. Grįžę
tėvai džiaugėsi kompozitoriaus, tuomet dar nė trisdešimties neturėjusio,
nuostabiu darbu, melodingomis arijomis, kurias iš atminties bandė padainuoti ar
bent paniūniuoti. “Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom...”
Televizijos
tuomet nebuvo. Ką dar veikdavome ramų ilgos žiemos vakarą? Skaitėme knygas. Iš pradžių visi prie
stalo aplink žibalinę lempą. Atsimenu kai ką iš tėvų lektūros. Vos tik pasirodė
Vinco Mykolaičio – Putino “Sukilėlių” pirmoji dalis, gavę ją skaitė ir
susidomėję laukė antrosios, kuri ilgai nesirodė. Patikrinau, kada tai galėjo
būti - 1957 metais. Tuo pačiu metu netikėtai išėjo pokariu nebežinomos
anykštėnės Bronės Buivydaitės knyga vaikams “Auksinis batelis”. Tėvai bandė
įpiršti ir man ją būtinai perskaityti. Tačiau aš mieliau dešimtąjį kartą
pabėgdavau į nuotykingą “Trijų muškietininkų” pasaulį.
Kai Kražiams apie 1955 metus įvedinėjo
elektrą, buvome elektrifikuoti vieni pirmųjų miestelyje, nes mūsų name buvo
ambulatorija. Užėmėme vieną namo galą su priebučiu kiemo pusėje. Tuo pačiu
priebučiu naudojosi ir ambulatorija, kadangi vanduo ir kiti patogumai buvo
kieme. Pacientai į ambulatoriją patekdavo iš gatvės
pusės pro gražesnes "gonkas" ir koridoriuką. Jei koridoriuje
pasukdavo ne į tą pusę, tai klebendavo mūsų buto užrakintas duris.
Po poros metų padėtis pasikeitė –
ambulatorijai teko išsikraustyti. Mat, prieš karą mūsų namas priklausė dviems
pamaldžioms moterims, motinai ir dukrai. Mes abi jas vadinome
Liandzbergaitėmis. Tarybų valdžia namą nacionalizavo, atidavė sveikatos
apsaugos reikmėms, o senoji motina ir
jos taip pat nebejauna dukra Gabrielė turėjo išsikraustyti į kieme esantį ūkinį
pastatėlį, kuriame gyveno sau, su tokiu likimu
susitaikiusios.
Pirmoje eilėje centre – šių eilučių autorius su mūsų šuniuku ant rankų,
dešinėje – Gabrielė Liandzbergaitė, kairėje – jos mama. Antroje eilėje iš
kairės – namų darbininkė Adelė, mano
mama, tėtis, viešnia iš Klaipėdos – teta Bronė. Jos vyro Artūro Knašo
nuotrauka.
Tapome gerais kaimynais. Prisimenu Gabrielę mėgus pasakoti, kaip karo pradžioje
ginkluoti vokiečiai norėję pieno, bet jos motina kaip mokėjusi, taip trimis kalbomis atrėžusi: “Bulius milch
niedajot!”, ir to pasakymo prajuokinti vokiečiai taikiai išėję be nieko. Mano
mama ne kartą kalbino Gabrielę eiti pas mus už šeimininkę, bet taip ir
neprišnekino.
Mama ėmė domėtis namo nacionalizavimo
teisiniais pagrindais. Paaiškėjo, kad nepaisant pastato nemenko dydžio (du
trijų kambarių butai), jį atimti iš jokio kito turto neturinčių garbaus amžiaus
moterų buvo neteisėta. Sužinojusi, ko reikia griebtis namui susigrąžinti, mama
kaip kokia advokatė, tiktai be jokio atlygio, rinko pažymas, rašė raštus, ir
atsitiko gana retas tais laikais įvykis – turtas buvo denacionalizuotas, namo
savininkėmis vėl tapo Liandzbergaitės. Tokiu būdu apie 1957 metus ambulatorija
iš mūsų namo išsikraustė, toje pusėje apsigyveno pastato savininkės, o mes
nuomininkais likome savo gale.
Senosios moterys buvo labai dėkingos
mano mamai. Kai mūsų šeima 1959 metų pavasarį kraustėsi Klaipėdon, aš buvau
paliktas pas Liandzbergaites mokslo metų pabaigti. Gyvenau kaip ponaitis, jokių
darbų namuose nebedirbau. Mama buvo susitarusi su per gatvę buvusios pieninės
vedėju, kad mane pienu pagirdytų, tai net tąjį man į namus atnešdavo pienininko
dukra. Vieną tik nepatogumą tuomet patirdavau, susijusį su nepaprastu mano
šeimininkių dievobaimingumu. Jos buvo įtikėjusios, kad negalima galabyti jokio
Dievo sutvėrimo, ir net tokiems parazitams, kaip naminės bluselės, nevalia
pabarstyti dusto. Tad pataluose, kuriuose miegodavau, blusų buvo apsčiai.
Gabrielė Liandzbergaitė savo darže. Fotografuota nuo tako, einančio per
mūsų kiemą. Matom ne tik bažnyčią, bet ir mokyklos tvorą bei pastato dalį.
Į Klaipėdą kasmet mums ateidavo Gabrielės Liandzbergaitės kalėdiniai
sveikinimai su trumpu laiškeliu. Taip sužinojom apie jos motinos mirtį. Vienais
metais Gabrielės sveikinimo nebegavome. Po kiek laiko mūsų nuogąstavimai
pasitvirtino - jau ir Gabrielė atgulusi šalia savo mamos Kražių kapinaitėse.
Daug vėliau iš Kražių bažnyčios
metrikų knygų sužinojau senosios "Liandzbergaitės" vardą ir pavardę -
Aleksandra Bichnevičiūtė Liandzbergienė. Ji ir jos vyras Liudvikas - bajorai,
XIX a. gale gyvenę Kateliškės palivarke, ten susilaukę vaikų Liudviko, Prano,
Pelagėjos, Petro ir 1900 metais - mūsų
Gabrielės.
Kaip sakiau, dviračio neturėjau. Vieną
vasarą buvau paliktas gal savaitei Tadauskų kaime prie Duokiškio, pas
tetą Vėbrienę. Ten ant vieškelio pramokau dviračiu važiuoti. Kojos buvo dar per
trumpos “balkeliui” apžergti, tai mindavau, prakišęs koją iš šono. Antrasis
dviratis mano gyvenime buvo Liandzbergaičių giminaitės Renės. Ji gyveno prie
Kražių, į mokyklą važiuodavo moterišku dviračiu, kurį palikdavo mūsų kieme.
Kadangi mokėsi vyresnėse klasėse, turėdavo daugiau pamokų už mane, ir aš
galėdavau kokią valandėlę pasivažinėti jos dviračiu.
Kai mokslo metų gale buvo paskelbta
apie turistinį dviejų dienų žygį dviračiais, jaučiausi tam pakankamai
pasiruošęs. Išprašiau Renės paskolinti man dviratį ir užsirašiau kelionėn.
Prisimenu, kad organizatoriai abejojo mano pajėgomis, kuo buvau šiek tiek
įžeistas. Ir kai visi išriedėjome iš mokyklos kiemo, parodžiau, ką galiu, visų
priekyje lėkdamas vieškeliu link Kaltinėnų. Ten smagioji kelio dalis man
baigėsi. Kažkur prapuolė visos jėgos, ir iki Varnių vilkausi, saulės
nematydamas, pačiame gale. Varniuose nakvojome. Mano draugai vakare dar žaidė
kvadratą, o aš jau nieko nenorėjau. Kitą rytą pasukome link Kražių. Deja,
nakties poilsis manęs neatgaivino. Į mažiausią kalnelį nebeįmyniau. Gerai, kad
draugai nepaliko vieno. Man iš kelnių išvėrė diržą, kažkas dar paskolino savąjį,
ir jais prikabinę traukė mane pasišaipydami bemaž visą dieną iki Kražių
prieigų. Į miestelį įriedėjau pats.
Žinoma, kažkas papasakojo Renei, kaip
man sekėsi.
Jos dviračiu naudojausi ir vėliau. Tuo
metu buvau įnikęs rinkti degtukų dėžučių etiketes (tas pomėgis vadinamas
filumenija). Ne kartą pats vienas mindavau iki Jauniškės, kur Šiaulių –
Sovietsko plento šalikelėse ieškodavau ir rasdavau naujienų savo kolekcijai.
Kražiuose tais laikais gyveno vienas
kitas žmogus, turėjęs verslumo gyslą. Viena moteris, kurios pavardės
nebeprisimenu, važinėdavo į Šiaulius, iš kur parveždavo įvairių prekių, tokių,
kokių nebūdavo skurdžioje miestelio parduotuvėje, ir parduodavo jas su tam
tikru antkainiu. Tokia veikla buvo vadinama spekuliacija, viešai smerkiama ir net
baudžiama. Mama kartkartėmis iš tos “spekuliantės” nupirkdavo skanios
“pikliavotos” duonos kepaliuką. Nors duonos Kražių parduotuvėje būdavo, tačiau ji, “forminiais” (plytos su platesniu viršumi pavidalo)
kepaliukais kepama Kelmėje, buvo vienos rūšies, rūgštoka ir gerokai pabodusi.
Tiesa, tik atsikėlus į Kražius, 1954 metais, net tokios duonos dar stigo.
Išsiųsdavo ir mane pastovėti eilėje, laukiant, kol atveš, - turėjai būti
parduotuvėje atvežimo momentui, nes duoną bematant išpirkdavo.
Bažnyčios pusėje, netoli upės, buvo
savotiško žmogaus Kasčiuko namas. Kieme ir namuose jis laikė pririnkęs visokių
daiktų. Buvo įsitaisęs orinį šautuvą ir už kapeikas duodavo Kražių vaikigaliams
pašaudyti į taikinį. Už taiklų šūvį į dešimtuką gaudavome premiją – papildomai
kulipkų. Nebuvome labai sąžiningi, ir, jei senis Kasčiukas nematydavo,
sukčiaudavom, šaudami iš visai arti, prikišę vamzdį prie taikinio.
Mano klasės draugės Reginos Tunikaitės
tėvas turėjo kirpimo mašinėlę, ir mes, vaikai, eidavom pas jį už 10 kapeikų
apsikirpti plikai – tokia buvo privaloma jaunesniųjų klasių mokinių šukuosena.
Mes su draugais taip pat bandėm
praturtėti tai iš triušių, tai iš kurmių, deja, pinigai turėjo plaukti už tų
gyvūnėlių kailiukus, o niekas iš mūsų nenorėjo būti kailialupiu.
Į svetimus sodus neidavom. Bet kartą
keliese iš klasės apsivogėme.
Vieną rugsėjį Kražių kolūkiui
talkinome kasant bulves. Ant kalniuko laikėme bidoną su geriamu vandeniu. Ten
pat mokinukams pavaišinti buvo atvežtas maišas paprastų obuolių ir mokytojai
atskirai padėtas didelis krepšys rinktinių “grapšteinų”. Diena buvo saulėta,
netrukome ištrokšti. Keletas mūsų per poilsio pertraukėlę nubėgome atsigerti.
Nebežinau, pats ėmiau iš krepšio ar tik gavau atsikąsti, bet dalį mokytojos
“grapšteinų” paskubom surijom. Pasirodė, kad mergaitės iš apačios viską matė.
Grįžtančius mus jos apšaukė ir išvadino kaip pridera. Mokytoja nieko nesakė.
Bandėme gintis, bet mūsų skruostai ir ausys kaito iš gėdos.
Prisimenu, kaip iš Kražių kilęs
archeologas profesorius
Mykolas Michelbertas, tuomet dar studentas ir
akrobatikos entuziastas, suruošė kraštiečiams vakarą, kuriame po Lietuvos
istorijos paskaitos, persirengęs triko, demonstravo savo sportinius gebėjimus.
Kultūros namai dar nebuvo pastatyti, pasirodymas vyko ne scenoje, bet didoko
kambario viduryje. Vienas programos numerių buvo šuolis pro degantį lanką, kurį
laikė iš publikos pakviesti vyrukai. Kai Michelbertas įsibėgėjęs nėrė per
liepsnas, tiedu vyrukai tyčia kilstelėjo lanką, ir šuolininko kojos jį kliudė. Michelbertas,
susigėdęs, kad šuolis nepavyko, triuką turėjo kartoti, tačiau
suokalbininkai daugumos susirinkusiųjų
džiaugsmui vėl skaudžiai pasvilino jo čiurnas. Vargšas Michelbertas, šį kartą
supratęs, kame reikalas, programą nuliūdęs baigė.
Mano gyvenimo Kražiuose laikotarpiu –
nuo 1954 metų rugsėjo iki 1959 metų gegužės – ten buvo pastatyti ne tiktai
kultūros namai, bet ir viešoji pirtis. Su ja susiję ne visai malonūs
prisiminimai. Atidarymo dieną naująją pirtį turėjo išbandyti miestelio
vyriškoji pusė. Mano tėvas tądien maudytis nėjo, tai aš prisijungiau prie savo
draugo Antano kompanijos. Kol garinomės ir prausėmės, viskas buvo gerai. Tačiau
iškart po pirties pajutome stiprius galvos skausmus. Išgydė mus Antano mama iš
raugintų kopūstų pririnktomis spanguolėmis. Naujoji pirtis buvo kuriam laikui
uždaryta. Nebėjau tenai, žiemą kaip ir anksčiau maudydavausi namie vaikiškoje
vonelėje.
Žiūrinėdamas 1956 metų savo klasės
nuotrauką, matau save su pionierišku kaklaraiščiu. Tokį pat įžiūriu ir po
Antano Ruko kaklu. Daugiau pionierių klasėje kaip ir nematyti. Kaip čia taip?
Kodėl politkalinio, tremtinio sūnus vos ne “raudoniausias” klasėje? Spėju, kad sulaukus pionieriško amžiaus, ko gero,
ketvirtoje klasėje, Antanui įsirašant į šią organizaciją, panorau ir aš tai
padaryti kartu su savo geriausiu draugu. Tėvai nieko nesakė - jei jie būtų mano
norui pasipriešinę, per Antaną ir jo tėvą toks priešiškumas galėjo pasiekti
valdžios ausis, o tuomet kas žino, kokie nemalonumai lauktų.
Antanui nupirko baltus jūreiviškus
drabužėlius – kelnes ir palaidinę su dryžuotu atvartu. Žinoma, būčiau ilgai
zyzęs, jei tokių pat tėvai nebūtų įtaisę ir man! Pasipuikavome jais gal pora
kartų, ir tiek. Bet kai kam tapo žinoma, kad Kražiuose yra du šaunūs
jūreivėliai. Ir kai valdžios buvo sumanyta perkelti vietinių stribų palaikus iš
kažkokio užkampio, kur jie buvo žuvę, į Kražių kapines, ir tai padaryti su kuo didesne “pompa”, ceremonijon nori nenori
buvom įjungti ir mudu su Antanu. Žygiavome ryškiai balti per visą miestelį eisenos pačiame
priekyje...
Užtat kitas draugas, Rimantas Urbonas,
įtraukė mane į “disidentinę veiklą”.
Su Rimantu (jis kairėje). Rimanto tėvo nuotrauka.
Kažkoks vyresnis paauglys, Rimanto
pažįstamas, sumanė suburti iš vaikų pogrindinį laisvės kovotojų būrį. Rimantas
tenai pakvietė ir mane. Rinkdavomės sutemus vienoje nuošalesnėje vietoje, kur
sulindę į alyvų krūmo vidurį rezgėme planus. Vieną kartą tik Rimantas ir aš,
kitą kartą, jei neklystu, dalyvavo ir Rimas Eirošius. Antano, kaip komunisto
sūnaus, nutarėme į būrį neimti. Mūsų vyresnis vadas sueigose nedalyvaudavo, bet
Rimantas perduodavo, ką tasai sumąstęs. Pirmuoju žygiu turėjome apiplėšti pašto
transportą, kasdien atvykdavusį iš rajono centro Kelmės į Kražius. Vadas būsiąs
ginkluotas pistoletu, na, ir mes su kuo nors grėsmingu rankose...
Laimei, mus kažkas išdavė. Galbūt aš
pats. Neiškenčiau Antanui nepasigyręs, kuo mes paslapčia užsiimam. Tuo pačiu
prifantazavau apie organizacijos ženklą, kurio mes dar ir neturėjom.
Manęs nelietė, tik tėvą iškvietė
profilaktiniam pokalbiui. Rimantas sakėsi buvęs ištardytas ir dar lupt gavęs,
turbūt nuo savo tėvo. Nežinau, kaip buvo nubaustas organizatorius paauglys.
Mane namie išbarė, o tuo metu pas mus jau gyvenęs pusbrolis Algis, kaime prie
Duokiškio matęs tikrus partizanus, išjuokė – “ką jūs, snargliai, būtumėt
padarę, jei tokie vyrai darė, ir tai negalėjo”.
Atvažiuodavo svečių. Iš mamos pusės
mažiau, nes jos brolis ir seserys gyveno toli ir buvo kaimiškų darbų pririšti
prie namų. Tiktai jaunesnioji
sesuo Marytė iš Prienų atvežė supažindinti savo
būsimą vyrą Petrą Juocevičių. Ir mano broliuko Vytauto krikštynoms 1955 metais
atvyko krikšto tėvu pakviestas pusbrolis Vytautas Vėbra iš Utenos krašto
(krikštamote buvo mano pusseserė iš tėvo pusės klaipėdiškė Zina Knašaitė).
Po Kražių apylinkes 1955 metų vasarą. Iš kairės - Zina Knašaitė, Ritka
(Arimantas Knašas), Aleksiukas (Aleksandras Sakas), Vytautas Vėbra.
Dažniau mus lankė tėvo giminės. Buvo
iš Anykščių atvykęs vyriausias
tėvo brolis Antanas, man, kaip krikštasūniui,
atvežęs brangią dovaną – fotoaparatą “Smena” ir fotodidintuvą nuotraukoms
daryti. Kiek pamokytas savo draugo Rimanto Urbono tėvo, išmaniusio fotografiją,
išpleškinau daug juostų, tačiau nuotraukų mažai tepadariau, nes iš 36 juostos
kadrų įžiūrimų paprastai tebūdavo du ar trys. Fotomėgėjo abėcėlei perprasti man
dar reikėjo kelerių metų.
Šeimos albume esančios Kražių
laikotarpio nuotraukos yra daugiausia Knašų – Artūro ir Algimanto gamybos. Teta
Bronė Knašienė iš Klaipėdos su vyru Artūru, jos vaikai svečiavosi ne kartą.
Būdami blaivininkai, prie stalo ilgai nesėdėdavo.
1955 metais su teta Brone prie Medžiokalnio. Artūro Knašo nuotrauka.
Užtat dėdė Jonas Sakas, gyvenęs
arčiausiai ir mus aplankydavęs dažniausiai, mėgo ir mokėjo linksmintis pats ir
linksminti kitus. Artistiškos natūros, pilnas linksmų istorijų ir anekdotų, jis
buvo mano laukiamiausias. Tuomet mane būdavo sunku į šalį nuvaryti.
Dėdė Jonas Sakas (dešinėje) su mano tėčiu mūsų kieme Kražiuose.
Fotografavo teta Magdutė aparatu “Liubitelj” (turėtų būti kvadratinis kadras,
bet nuotraukos apačia nukirpta).
Atsimenu, kaip kartą, vieną butelį
pabaigus, tėvas iš po lovos ištraukė atsarginį, kuris turėjo būti naminio
darbo. Pripylė iš jo, išgėrę visi rimtais veidais susižvalgė. Svečiai nieko
nesakė, bet tėvas, kažką įtaręs, ėmė tą gėrimą uostyti:
- Rūgštėle, ar ne vanduo?
- Ką tu, – šaipėsi dėdė Jonas, - tokio
gero samagono dar nebuvau gėręs – nei smirdi, nei purto. Tik kažko galvon
netrenkia.
Tėvas buvo prastas gėrėjas. Kartais iš
kurios nors tolimesnės kolūkio vietos grįždavo privaišintas. Tada kitą dieną
“mirdavo”. Kartą, atsimenu, pasijuto visai blogai ir pasišaukė mane prie lovos
atsisveikinti. Man regis, spėjau apsiverkti, bet čia iš darbo grįžo mama,
pamačiusi graudžią atsisveikinimo sceną pyktelėjo, suleido tėvui vaistų, ir
kitą rytą tėvas žvalus išjojo “į brigadą”.
Kražių kolūkio “kukurūzų augintojai”. Tėvas – su skrybėle. Pasak jo,
kukurūzus sėdavo kelių pakraščiais, kad vizituojanti rajono valdžia manytų, jog
auginama jų daug - tiek, kiek rašydavo ataskaitose.
Kartą kažkuris iš svečių vietoj
lauktuvių davė man pinigų - “sausainiams”. Supratęs pažodžiui, tuoj pat nuėjau
į parduotuvę ir parnešiau svečiams tų sausainių didelį vyniojamojo popieriaus
sukinį. Visi šiek tiek sumišo, o mano tėveliai turbūt pagalvojo, kad jų vaikas
nėra toks protingas, kaip jie įsivaizdavo.
Kišenpinigių ar santaupų neturėdavau
nė kapeikos. Mano draugai - taip pat. Jei tėvai mus išleisdavo į kiną, tai
duodavo bilietui. Kartais kokia nors proga gaudavom kapeikų saldainiams. Ledų
Kražių pieninė mano laikais nebedarydavo. Šių skanėstų paragauti galėjome tik
retkarčiais rajono centre - Kelmėje. Jais prekiaudavo gatvėje iš rūkstančių nuo
šalčio skardinių bidonų. Į vaflinį puodelį įspausdavo keletą šaukštų ledų ir
greitomis pasverdavo - negalėjai žinoti, pridės jų dar šiek tiek ar
nubrauks...
Paskutiniais - 1959-aisiais - gyvenimo Kražiuose metais buvau patekęs į bėdą. Miestelio pašto viršininku
tuomet dirbo Vaclovas Rukas, mano draugo Antano vyriausias brolis. Vaclovas
sumanė mokykloje atidaryti nedidelį prekybos tašką, kur mokiniai galėtų
nusipirkti pašto vokų, ženklų, atviručių ir šiaip kanceliarinių smulkmenų. Buvo
rastas laisvas kambarėlis, kampe pastatytas seifas prekėms ir pinigams saugoti
bei staliukas su kėde. Pardavėju kažkodėl pakvietė būti mane, o aš iškart
sutikau. Iš pradžių viskas buvo gerai, ateidavo pirkėjų. Prekių ir pinigų seife
turėjau iš viso, berods, už 50 rub. – senais pinigais, nes tai buvo dar iki 1961
metų rublinės reformos. Ir dar viršaus 5 kapeikos, kurias arbatpinigių man
paliko Liandzbergių Renė. Vijausi ją, norėdamas grąžinti, tačiau
Renė paspruko...
Ilgąsias pertraukas dabar turėdavau praleisti tame kambarėlyje, o
ne dūkdamas kieme. Greitai tos pareigos man įkyrėjo. Mokyklinis pašto
filialiukas veikdavo vis rečiau, kol kartą visam laikui užsidarė. Mat, kažkur
pradanginau seifo raktą. Turėdavau jį kelnių kišenėje, o tą dieną, kai rakto
pasigedau, vartėmės kūliais ant pievelės priešais mokyklą. Ieškojom jo tenai su
Antanu, bet veltui. Ėjo paskutinės mokslo metų savaitės, pašto reikmenys niekam
neberūpėjo, tą reikalą, matyt, buvo užmiršęs ir pats pašto viršininkas Vaclovas
Rukas.
Išlaikėme septintos klasės baigimo
egzaminus, atšventėme tai prie Kražantės, o tada paimti manęs, paskutinio
Kražiuose likusio šeimos nario, atvažiavo tėvas, ir aš išvykau, taip ir
neatsiskaitęs su paštu.
Tačiau vasaros gale dėde Jonas, tuomet
dirbęs Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninės ūkvedžiu, ruošėsi važiuoti į
Šiaulius, ir mama ta proga prašė jo užsukti į Kražius kažkokių mūsų užmirštų indų.
Dėdei Jonui paprasčiau buvo paimti į kelionę tai misijai mane, ir aš iškeliavau
su juo ir vairuotoju greitosios pagalbos automobiliu. Po Šiaulių trumpam
užsukome į Kražius, į mūsų buvusius namus pas Gabrielę Liandzbergaitę. Iš jos
gavę ko norėjom, jau judėjome link namų, tačiau gatvėje mus sustabdė. Sėdėjau
ligonių salone, sustabdžiusiojo nemačiau, tačiau pažinau Vaclovo Ruko balsą.
Kažkas jam buvo spėjęs pranešti apie mūsų vizitą. Klausė manęs, negrąžinusio
pašto turto. Tuomet jau pasisakiau, kad pamečiau seifo raktą. Dėdė Jonas tuoj
traukėsi piniginę, norėdamas atlyginti nuostolius, bet pašto viršininkas pinigų
neėmė – gal rasiąs atsarginį raktą. Išvažiuojant iš Kražių, teko išklausyti
dėdės Jono pabarimų ir pamokymų.
Po kelių dienų mus pasiekė žinia apie
laimingą šios istorijos baigtį – seifas atrakintas atsarginiu raktu, jame
buvusios vertybės rastos visos su 5 kapeikų pertekliumi.
Ir apie dvasinius dalykus, susijusius
su gyvenimu Kražiuose, - apie bažnyčią ir tikėjimą.
Mano tėvas iki karo buvo aktyvus
krikščioniškų organizacijų narys, jaunystėje stojo vienuolynan, paskui dukart
mokėsi kunigų seminarijoje. Tačiau po kalinimo Vorkutos lageriuose ir tremties
jo pasaulėžiūra gerokai pasikeitė, ir Kražiuose jis į bažnyčią nėjo, o į mano
religinį auklėjimą nesikišo. Tai buvo vien mamos reikalas. Tačiau ir jos tikėjimas nebuvo stiprus. Taip manau, prisimindamas, kaip kartą Kražiuose,
grįžusi iš vienos mirštančios senutės, mama pasakojo apie nuoširdų juodviejų
pokalbį ir prisipažino, kad tuo metu jai buvo kilusi mintis paprašyti ligonės,
jog toji po mirties kokiu nors būdu jai apsireikštų. Žinoma, mama tokio dalyko
negalėjo prašyti ir neprašė. Tačiau aišku, kad pomirtiniu gyvenimu ji abejojo.
Dabar žinau, kad jei netiki sielos nemirtingumu, tai netiki dar daug kuo. Vis tiktai mama buvo
prižadėjusi savo motulei ryšio su bažnyčia nenutraukti ir eidavo išpažinties
kasmet. Nenorėdama erzinti Kražių ateistų, stengėsi tą pareigą atlikti kitur -
viešėdama pas seseris Prienuose ar Duokiškyje.
Kai 1955 metais mama vyko į Prienus
gimdyti, kartu buvau išvežtas ir aš. Kol mama gulėjo gimdymo namuose, teta
Marytė vedžiojo mane pas Prienų religingas moterėles, ruošiančias vaikus
pirmajai komunijai. Ir taip birželį Prienuose laimingai gimė broliukas, o aš
tapau bažnytinės bendruomenės nariu. Deja, neilgam.
Kražių bažnyčia apie 1957 metus. Autoriaus nuotrauka.
Kražiuose mamos paragintas eidavau į pamaldas. Neatsimenu, kad mokykloje dėl to aš, pionierius, būčiau
turėjęs rūpesčių. Mama žiūrėjo, kad išpažintį atlikinėčiau dažniau, negu ji
pati. Man tai nebuvo labai sunki prievolė, nes
didesnių nuodėmių nedarydavau, kiekvieną sykį išpažindavau tas pačias – buvau
neklusnus, melavau ir panašiai. Taip tęsėsi gal pora metų, kol kartą per
garsiuosius Roko atlaidus pataikiau pas svetimą, iš kitur atvykusį kunigą.
Turbūt, jisai buvo itin šventas žmogus. Mano įprastas nuodėmių rinkinukas, už
kurį iš kražiškių kunigų tegaudavau sukalbėti “Sveika, Marija”, šį sykį nuodėmklausį papiktino tiek, kad man buvo liepta gulti bažnyčioje kryžium ir
išmelsti visą rožančių jau nepamenu kiek kartų. Šitokia atgailos užduotis man
rodėsi neteisinga, o jos viešumas mano drovumui buvo per sunkus atlikti.
Kryžium neguliau, rožančiaus nekalbėjau ir išpažinties daugiau nebėjau.
Berašydamas apie bažnyčią, prisiminiau
ne vieną ankstų pavasarį. Kai naktimis dar šaldavo, prasidėdavo sulatekis. Mano
draugas Rimas Eirošius sulą tekindavo netoli savo namų iš klevų prie
šventoriaus tvoros. Rankiniu grąžtu jis pragręžė ir man skylutę - nepastebimoje
vietoje, nes bažnyčios patarnautojai vaikydavo vaikėzus, šventos vietos
negerbiančius. Įkalėm medinį latakėlį, ant jo kabindavau siūlu pririštą butelį.
Kas kelios valandos išpilti butelio ateidavau su skardiniu indu, kurį
kražiškiai vadino kaniuku. Sula – o kvapni, o saldi! Nežinau, gal kad paties
surinkta, gal kad šventoriaus žemės ypatingai pagardinta...
Vieną vasarą, gal 1957-aisiais ar
metais vėliau, mus bežaidžiančius pasiekė žinia, kad Kražantėje nuskendo žmogus
- į kariuomenę šaukiamas jaunuolis. Dūmėme per visą miestelį nelaimės vieton.
Susirinko minia, vienas kitas bandė nardydami rasti skenduolį. Kilo mintis atplukdyti
valtį - gal iš jos bus galima įžiūrėti kūną. Vaikinai nubėgo į kitą miestelio
galą pas Kasčiuką, kuris vienintelis Kražiuose turėjo valtį.
Buvo kilusios kalbos, kad šykštuolis
Kasčiukas nenorėjęs duoti valties veltui. Mama paskui paneigė tuos bjaurius
prasimanymus, iš įvykio liudininkų sužinojusi, kad Kasčiukas be žodžių puolęs
atrakinti valties ir atidavęs ją irkluoti jaunesniems ir stipresniems, kad tik
būtų greičiau. Vis tik ir jie užtruko, kol su valtimi atsiyrė prieš srovę, kol
iš valties kūną pastebėjo ir ištraukė. Mama jau buvo čia, ji ėmėsi gaivinti,
gaivino ilgai, labai ilgai. Laukėme stebuklo, bet jis neįvyko. Atsimenu mamos
žvilgsnį, kai ji pakėlusi nuo lavono galvą apsidairė. Išsigandau, nes ji
žiūrėjo į mane lyg į svetimą, nepažįstamą. Jai pačiai buvo likę gyventi
vos keletas metų.
© 2012-2014 Aleksandras Sakas jun.
Priedas
Kražių kolūkio valdyba apie 1957 metus. Kairėje – agronomas Aleksandras
Sakas.
Kražių ligoninės personalas, 1958 metai. Iš kairės pirmoje eilėje:
medicinos sesuo Stasė Brazauskienė, felčerė Rukienė, slaugė Jadvyga Kalnikienė,
antroje eilėje: gydytoja stomatologė Žukauskienė, gydytojas Jankovskis,
gydytoja Elena Sakienė, trečioje eilėje: ūkio dalies darbuotoja Brazauskienė,
akušerė Augenija Gečienė, medicinos sesuo Verutė Gerčienė, laborantė Lionė,
virtuvės darbuotoja Kasparienė ir Genutė Vitkauskienė. Ačiū šiuos žmones
atpažinusioms buvusioms kražiškėms Loretai Černik ir
jos mamai Genutei Vitkauskienei! A.Vaitkevičiaus nuotrauka.
