Žemaičio ūkininko žemės plotas daug didesnis kaip suvalkiečio, dzūko ir kitų, kur 20 ha ūkininkas laikomas dideliu gaspadoriumi. Paprastai gero ūkininko vardą žemaičiuose gauna 40 - 50 ha savininkas, o tokių ten užtiksi tankiai. Retas ūkininkas išsiverčia be samdytos jėgos. Dažnas metams samdosi berną (žemaičiai jį vadina vaikiu), mergą, piemenį.
Kaip įvairus žemaičių kraštas (prie Klaipėdos krašto didesnė kultūra, prie Latvijos produktingesnis darbštumas, viduje - žemaitiškas lėtumas), taip nelygus berno - vaikio atlyginimas. Bernai samdomi metams, nuo vienų Kalėdų iki kitų, už darbo metus mokant 300 Lt, o kai kur ir mažiau. Bernų padėtis nėra džiugi. Jiems duodama maistas, drabužis, bet daug kur parodo stoką žmoniškumo. Ypač dvaruose jie velka sunkią naštą. Dirba nemažai. Vasarą keliasi ryto 3 val., gula 10 - 11, dažnai ir vėliau. Susižeidus retas ūkininkas atlygina gydymo išlaidas. Skaudžių nepasitenkinimų iššaukia tie ūkininkai, kurie labai mėgsta dažnai lankytis po turgus ir juose skandinti savo vargus. Pas tokį tarnauti menkas malonumas, prie stalo pasninkas, drabužiai suplyšę, padargai netvarkoj, gyvenime tik vegetacija, dažnai lankosi seniūnas. Yra ir pavyzdingų šeimininkų, tokių skaičius nelabai smarkiai kyla.
Daugelis bernų verti gero, sąžiningo darbininko vardo. Juos, dar nesulaukus Kalėdų, greit persamdo kitiems metams su padidintu atlyginimu. Bet yra tokių, kurie negali dar pamiršti baudžiavos laikų. Darbe - lėtumas, nuobodumas. Kiekvienoj parapijėlėj be vargo rasi bernų dar neužbaigus darbo metų pragėrusių ar šiaip prašvilpusių algą. Dažnam vakaruška, bonka, merginos - saldi paguoda. Kad ir daugelis rusų viešpatavimo nebeprisimena, betgi rusiškų keiksmų neatsižada, sako, būk darbas geriau sekasi. Riebių kalbų, dainuškų jie irgi moka.
Berną, priklausantį prie kurios nors jaunimo organizacijos, tuoj išskirsi iš kitų, nes jis daugiau išsilavinęs, gyvenimo klausimuose orientuojasi, darbe pirmauja, spaudą seka, švariai apsirengęs. Rudens ir žiemos vakarais toks sugeba iškovoti laisvesnio laiko knygai, laikraščiui. Jis skaito, o visa šeimyna, kiekvienas prie savo darbo, klausosi. Tokių "liaudies universitetų" beveik kiekviename kaime jau rasi. Pasitaiko kartais bernui ir laimė: betarnaudamas, žiūrėk, apsuko ūkininko dukrelei širdį, rudenį - linksmos vestuvės.
Kaimo bernai dažniausiai veda sau lygias mergeles, tačiau kaime pasilikti negali, nes jaunavedžiams maža butų. Už paprastą apgyvendintą pirtelę reikia atidirbti vyrui 15 - 20 dienų (pusę jų vasaros metu). Dėl šios priežasties jie labai veržiasi į miestus ir dvarus. Iškart dvaruose kumečiu netapsi, pirmiau šimtadieniu. Tokiam už 150 darbo dienų moka 60 Lt, 8 1/2 cnt rugių, 4 1/2 cnt miežių, 3 ir pusę cnt avižų, duoda pakenčiamą pastogę, žemės daržui. Gyvą "pienocentrą" laikyti negalima, nes neduoda ganiavos.
Žemaičio berno padėtis dar nekokia. (...)
© 2011, 2019 Res familiaris
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą