Jurgis Dabrega (1908 - 1980)

Svėdasų valsčiaus Šeduikių kaimo valstiečiai Juozapas ir Veronika Dabregos susilaukė nemažo vaikų būrio, tačiau sūnūs išgyveno tiktai du. Atrodytų, žemės turėjo gana daug, bene 32 ha, tačiau skaldyti ūkio į dvi dalis nenorėjo. Vyresniajam sūnui Jonui numatė perduoti ūkį, o jaunėliui Jurgiui, devyniolikos sulaukus, teko palikti tėviškę ir Tėvynę. 1928 metų kovą, seserų ir motinos apgailėtas (nors kažin ar jos nujautė, kad daugiau niekada nepasimatys), Jurgis Dabrega išvyko į Argentiną.

Tų laikų lietuvių emigrantų liudijimu, gyvenimo Argentinoje pradžia būdavo labai sunki. Darbas tik sezoninis. Daugelis būtų grįžę atgal Lietuvon, bet nebuvo už ką grįžti. Jurgis įsitaisė La Platos mieste, netoli nuo milijoninės sostinės Buenos Airių. Gyveno ten vienas, šeimos nesukūrė. Po darbo pabendraudavo su tokiais pat kaip jis emigrantais lietuviais. Be pradžios mokyklos, kurią lankė dar Lietuvoje, kitų mokslų negavo. Visą gyvenimą dirbo paprastu darbininku. Buvo tikintis žmogus.

Jurgis Dabrega 1939 m.

Lietuvos ilgėjosi, brangino lietuviškų dainų knygeles. Laiškais susisiekdavo su artimaisiais, sutaisydavo jiems iš Argentinos siuntinių. Žinojo, kad jo dalia nors ir skaudi – būti tokiam jaunam atplėštam nuo šeimos ir tėviškės, tačiau ko gero lengvesnė. Kas būtų tekę jam, likus Lietuvoje? Smetonos laikais - alinantis darbas nuo tamsos iki tamsos, iš kurio “nebūsi bagotas, tiktai kuprotas”. Užėjus sovietams – gal tremtis ar žūtis, geriausiu atveju – vargingas “kolchozniko” gyvenimas.

Argentinoje Jurgis gyveno be didesnių sukrėtimų. 1960 m. balandžio 16 d. laiške seseriai Elenai Sakienei parašė, kad nuo sausio “apleidžiau darbo”. Tuomet jam tebuvo 52 metai, tad pensijai lyg per jaunas. Tačiau toliau laiške aprašomas jo gyvenimas panašus į pensininko: “pavalgau kiek noriu ir pamiegu, kaip žinot, tinginiauju, kai kada nuvažiuoju į paupį pameškeriot, kada į kino nueinu ir kada pas kokius draugus kortom palošt”.

Seseriai Marytei Juocevičienei buvo atsiuntęs iškvietimą, patardamas keliauti ne lėktuvu, bet laivu – kelionė būsianti įdomesnė, į Brazilijos uostus užplauksianti. Nežinojo Jurgis tarybinių realijų... Žinoma, leidimo kelionei sesuo negavo, vietinė Prienų valdžia tik pasijuokė iš jos noro vykti užsienin, ir dar kur - į Argentiną!

Paskutiniai Jurgio Dabregos laiškai Lietuvą pasiekė apie 1980 metus. Paskui į laiškus iš Lietuvos nei Jurgis, nei kas kitas nebeatsiliepė. Turbūt apie tuos metus ir bus Jurgis miręs, tačiau mirties tikslesnės datos ir priežasties giminės iki šiol nežino.

Vėliau sesuo Marytė bandė per Lietuvos TSR užsienio reikalų ministeriją (buvo ir tokia!) gauti kokių nors žinių apie brolį, bet veltui.

2010 m. gruodį šias eilutes rašantis išsiuntė į Lietuvos ambasadą Argentinoje paieškos anketą pagal ambasados tinklapio nurodymus. Jokio atsakymo...

Iš anketos:
Vardas, pavardė: Jurgis Dabrega Juozapo s. (Jorge Dabrega).
Gimimo data ir vieta: 1908 m., Lietuva, Svėdasų valsčius, Šeduikių kaimas.
Paskutinė žinoma ieškomo asmens buvimo vieta: Argentina, La Plata, c.49, N1580.

Epilogas

Ačiū Čikagos "Draugui" ir internetui! Laikraščio 1980 m. gruodžio 5 d. numeryje radau žinutę iš Argentinos:

Jurgis Dabrega, sulaukęs 71 m. amžiaus, mirė spalio 13 d. La Platos mieste. Iš Lietuvos atvyko Argentinon 1927 m. Priklausė "Nemuno" draugijai.

Belieka pridurti, kad Argentinon Jurgis atvyko ne 1927 metais, o kitų metų pavasarį, ir kad "Nemunas" - Argentinos lietuvių kultūros ir savišalpos draugija.

© 2011-2020 Aleksandras Sakas