1937 metais Jonas Dabrega vedė ūkininkaitę Oną Jurgelionytę iš Kamajų parapijos Juodonių kaimo - tą pačią lapkričio 21 dieną, kaip ir jo sesuo Pranutė, tekėdama už Antano Kubiliūno. Abi poros buvo sutuoktos Duokiškio bažnyčioje.
Jonas Dabrega su žmona Ona dirbo, negailėdami jėgų ir sveikatos. Ūkis turėjo tapti tokiu, kad jo pavydėtų visi kaimynai. Buvo surizikuota paimti iš banko paskolą – retas atvejis konservatyviame Lietuvos kaime, pripirkta nemažai modernios tiems laikams žemės ūkio technikos. Ir pavydo tikrai radosi - kai 1940 metų gruodį kilo gaisras Jono Dabregos jaujoje, ir tas, gelbėdamas savo turtą, ugnies buvo smarkiai sužalotas, būta kalbų, kad tai Dievo bausmė už Jono šykštumą.
Nežinia, ar Dabregų darbštumas ir taupumas būtų leidęs atiduoti nemažą skolą bankui, bet 1940-ųjų metų įvykiai Lietuvoje šios bėdos leido atsikratyti - bankai buvo nacionalizuoti, o valstiečių skolos jiems nurašytos.
Tačiau sovietinė tvarka kėlė ūkininkams daug didesnių pavojų, negu kapitalistiniai bankai. Pirmoji iš artimiausios giminės nukentėjo Jono sesuo Ona Vitonienė ir jos šeima. Gretimo Užpalių valsčiaus Gaižiūnų kaime ūkininkavę Vitoniai 1941 metų birželio 14 dieną, kaip ir tūkstančiai kitų lietuvių, buvo suimti ir ištremti į Rusijos gilumą. Už savaitės kilęs Vokietijos ir TSRS karas tremties grėsmę keliems metams atidėjo. Be to, per pirmuosius trėmimus Jono Dabregos namie nebuvo - sunkūs nudegimai labai ilgai gijo, ligoninėje pragulėjo bemaž visą karo metą.
1944 metais, “išvadavus” Lietuvą, ūkininkams uždėti sunkiai pakeliami mokesčiai, ruošiantis priversti juos atsisakyti savo nuosavybės ir stoti į kolektyvinius ūkius – “kolchozus”. Kitas pavojus – krašte kilęs partizaninis judėjimas ir okupacinės valdžios represijos tiems, kas palaikė bet kokius ryšius su partizanais. Ir iš Šeduikių kaimo ne vienas, ypač į kariuomenę šaukiamojo amžiaus, buvo išėję į mišką. Nebuvo įmanoma nepadėti jiems – giminaičiams, kaimynams, pažįstamiems. Reikėjo partizanus pamaitinti, aprengti, priglausti ir slėpti, slaugyti, nors dėl to galėjo nukentėti visa šeima, net niekuo dėti vaikai. Jonas ir Ona tuo metu augino du vaikučius – 1938 metais gimusią dukrą Eleną ir 1944 metų gimimo sūnų Aloyzą.
Partizanai žinojo, kad Jono sesuo Elena Dobregaitė dirba Anykščiuose gydytoja, tai per Joną neretai naudojosi jos pagalba. Jonas Dabrega norom nenorom (pabandyk atsisakyti!) turėdavo vežioti seserį gydytoją pas sužeistus ar susirgusius partizanus. Kelias arkliais kinkytu vežimu buvo tolimas. Pavojingiausia būdavo tuomet, kai sužeistąjį tekdavo gabenti operacijai į pačius Anykščius, kur Elena Dobregaitė savo bute suteikdavo medicininę pagalbą.
1948 metų gruodžio 13 dieną paryčiais į Jono Dabregos namus užėjo 15 partizanų grupė. Pasakė ėję iš toli ir norį pabūti čia visą dieną. Užsakė pietus, paliko lauke vieną sargybinį ir krito miegoti. Apie 11 valandą pakilo ir papietavo. Netrukus įbėgęs sargybinis pranešė, kad namus supa kariuomenė. Vyrai čiupo už ginklų ir bandė bėgti link artimiausio miškelio. Plyname lauke net 7 jų buvo nušauti.
Šeimininkai Jonas ir Ona Dabregos buvo suimti. Ūkį prižiūrėti valdžia nurodė Jono svainiui - sesers Emilijos vyrui Kaziui Vėbrai iš gretimo Tadauskų kaimo. Namuose liko be tėvų abu Dabregų vaikai ir garbaus amžiaus Onos Dabregienės motina.
Buvo suimti ir kiti aštuoni Šeduikių žmonės, partizanų rėmejai. Tarp jų - Jono pusseserė Kazimiera Dabregaitė (Jasiulienė). Visiems dešimčiai kaltinamųjų MGB ypatingasis pasitarimas 1949 metų balandžio 11 dieną skyrė po lygiai – 10 metų lagerio. Jonas Dabrega buvo išsiųstas į Karagandos Stepnoj lagerį, jo žmona Ona dar toliau – į Magadano Beregovoj lagerį. Naujas pragaro ratas...
1954 metais Dabregos iš lagerio buvo paleisti. Grįžę į savo namus, rado abu jau paaugusius vaikus. Dirbo kolūkyje.
Mirė Jonas Dabrega 1972 metais. Palaidotas Duokiškio kapinėse, kur vėliau gulė ir jo sūnus Aloyzas (1946-1976) bei žmona Ona (1916-1994).
Dabregų sodybos po melioracijos neliko dar tarybiniais metais. Tiktai išardyto gyvenamojo namo sienojai buvo pervežti į Duokiškio miestelį ir panaudoti statybai namo, kuriame ir dabar tebegyvena duktė Elena Dabregaitė – Vigėlienė su šeima. O Dabregų ūkio Šeduikiuose, kur augo kelios jų kartos, kur gyvybės neteko septyni Lietuvos partizanai, vietą laukuose žymi tiktai senieji sodybos gluosniai.
© 2011 - 2015 Aleksandras Sakas
Priedas
1902 m. liepos 28 d. Svėdasų bažnyčioje vikaras kun. Izidorius Gudavičius pakrikštijo kūdikį vardu Jonas Alotų valsčiaus valstiečių teisėtų sutuoktinių Juozapo Aleksandro sūnaus ir Veronikos gimusios Vaškelyte Dobregų sūnų, gimusį šių 1902 metų liepos 27 d. Svėdasų parapijos Šeduikių kaime. Krikšto tėvais buvo valstiečiai Antanas Dobrega su mergina Anele Zelskyte. (Svėdasų RKB 1897 -1902 m. gimimo metrikų knyga, 198 v., epaveldas.lt)
Pastabos: 1. Krikšto tėvas Antanas Dobrega - naujagimio dėdė, Juozapo Dabregos brolis. 2. Dabregų pavardės rašyba keitėsi. Seniausiose metrikų knygose, rašytose lotynų kalba, jie - Dabregos, vėlesnėse - Dobregos. Jono Dabregos pavardę rašau taip, kaip ją tardavo artimieji ir kaip ji iškalta jo kapo paminkle.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą