Grįžę iš Sibiro, 1954 m. rugsėjį prisiglaudėme porai savaičių Šalteniuose (tuomet rašėme – Šaltiniai, maždaug 9 km nuo Kelmės, prie kelio į Šaukėnus) pas dėdę Joną Saką, vietos septynmetės mokyklos direktorių.
Lankiau ir aš tos mokyklos 3-iąją klasę pas mokytoją Teresę Baldauskaitę (su ja po daugelio metų kurį laiką dirbome vienoje mokykloje, Klaipėdos 18-oje vidurinėje). Kalbėti lietuviškai nebemokėjau, bet suprasti daugmaž supratau. O per rusų kalbos pamokas man keldavo šypseną mokytojos tartis ir klaidos.
Nespėjau su niekuo iš šalteniškių susidraugauti, kaip išsikraustėme į to paties Kelmės rajono Kražių miestelį, kur tėvas gavo vietos kolūkio agronomo, o mama gydytojos darbą. Apsigyvenome ambulatorijos namo pietinėje dalyje Valančiaus gatvėje. Tas namas stovėjo netoli bažnyčios aikštės, už vidurinės mokyklos pastato (dabar mokykla kitoje vietoje).
Visai netrukus ir dėdė Jonas buvo paskirtas Kražių vidurinės mokyklos direktoriumi. Mokiausi gerai, bet gimtosios kalbos diktantus rašiau vienetui. Tai buvo negarbė mano dėdei - mokyklos direktoriui, beje, dėsčiusiam lietuvių kalbą. Todėl kasdien pradėjau vaikščioti į jo ir svetingosios tetos Magdutės namus diktantų rašyti. Mokymo metodika buvo paprasta (diktanto rašymas, sakinių su klaidomis perrašymas), bet efektyvi – po kokio mėnesio klaidos visai išnyko. (Dėdė neilgai direktoriavo, gal net nesulaukęs mokslo metų galo, grįžo į Šaltenius, kur buvo paskirtas vietos kolūkio pirmininku).
Mokykla tuomet (1954 metais) turėjo tris pastatus – pagrindinį, matomą nuotraukoje, ir du mažesnius tolėliau nuo gatvės. Viename iš mažesniųjų pastatų mokėsi pradinukai, taigi, ir aš, trečios klasės mokinys. Trečiojo namo antrame aukšte buvo mokyklos direktoriaus butas, kur ateidavau diktantų rašyti.
Tais laikais mokyklose dar buvo reikalaujama, kad mokiniai rašytų ne tiktai be klaidų, bet ir lygiai, gražiai. Pradinėse klasėse turėjome daug dailyraščio pamokų, ir tai buvo toks pat svarbus mokomasis dalykas, kaip aritmetika ar skaitymas. Raides vedžiojome “su paspaudimais”: plunksną braukiant žemyn, linija turėjo būti storesnė, aukštyn – plonutė, bet matoma. Tokių įmantrybių neįmanoma išgauti automatiniu plunksnakočiu - parkeriu. Tad jaunesnėse klasėse parkeriais rašyti buvo draudžiama. Į mokyklą nešdavomės pieštukinę su plunksnakočiu ir atsarginėmis plunksnomis bei indelį mėlyno rašalo. Rašant nuolat tykojo pavojai. Nuo nenubrauktos plunksnos nukritęs lašas ištepdavo vadovėlį ar sąsiuvinį. Stipriau paspausta plunksna lūždavo, aptaškydama rašinį. Kartais pats ar priekyje sėdintis kliudydavom indelį su rašalu – laimei, jau plito nešsipilančios rašalinės. Paskubėjus užversti sąsiuvinį, ką tik parašytas tekstas atsispausdavo ir gretimame puslapyje. Nuo to turėjo apsaugoti su sąsiuviniu parduodamas ir jame laikomas lapelis sugeriamojo popieriaus, kurį vadinome spaustuku, tačiau jis vis pasimesdavo, ir pamokose nuolat kas nors šnibždėjo – paskolink spaustuką!
Ir ne uniforminė kepuraitė, bet rašaluoti pirštai buvo mokinio skiriamasis ženklas. O kepuraičių, kurios buvo grąžintos į mokyklas apie 1956 metus, Kražiuose dar ilgai buvo sunku nusipirkti. Kas tokią turėjo, didžiavosi ir visur su ja vaikščiojo. Septintos klasės berniukų nuotraukoje mes – kas galėjo – pozuojame kepurėti. O kai kurios iš mūsų mergaičių tada jau puošėsi ir uniformine suknele.
Vienu metu mūsų fizikos mokytojas buvo subūręs mokyklos kino mechanikų būrelį. Argi galėjau jame nedalyvauti! Kinas buvo mano ir mano draugų aistra. Kražiai savo kino teatro neturėjo. Pastačius miestelio kultūros namus, jame atsirado kino aparatinė, bet nežinau, mechanikas buvo vietinis ar kokį kartą per savaitę kartu su kino juostomis atvažiuojantis iš rajono centro, iš Kelmės. Eidavom į visus filmus, išskyrus tuos, į kuriuos įleisdavo tik suaugusiuosius. Rinkome iš laikraščių iškirptus paveikslėlius su kino kadrais, iškarpas klijuodavome į storas kontorines knygas. Tų knygų žiūrinėjimą labai mėgome.
Tad džiaugėmės ir naujuoju kino mechanikų būreliu. Gavome kilnojamą profesionalią aparatūrą su elektros generatoriumi. Mokėmės tą generatorių užkurti (šio darbo bijojau ir vengiau), pratinomės įdėti juostą, sklandžiai ją įsukti rankenėle ir paleisti. Išmokome juostą klijuoti. Turėjome būreliui dovanotą seną dokumentinį filmą “Anakonda” apie smauglių gaudymą Brazilijos džiunglėse. Jį sukdavome kiekvieną būrelio užsiėmimą. Kupinas pavojų ir romantikos, jis pakerėjo mus, pasaulio užkampio berniūkščius. Su anakondų medžiotojais ir mes kas vakarą sėdėdavom prieblandoje prie jų laužo...
1958-ųjų rudenį Kražius išjudino toks nutikimas. Mokykloje pirmuosius metus dirbo jauna geografijos mokytoja, kaunietė Žvikaitė. O tuo laiku garsus dokumentinio kino režisierius Viktoras Starošas sumanė susukti filmą apie šauniausius Kauno komjaunuolius, pavadintą “Jie – kauniečiai”. Viena šio filmo herojų turėjo būti mūsų geografijos mokytoja, nepabijojusi iškeisti patogų miesto gyvenimą į darbą atokiame provincijos miestelyje. Nežinau, ar tikrai jaunoji mokytoja atsisakė geresnio paskyrimo ir savo noru pasirinko Kražius. Šiaip ar taip, bet mokyklon sugužėjo nemažas filmavimo būrys su kameromis, prožektoriais ir kitais reikmenimis. Pagal scenarijų vienas epizodas buvo geografijos pamokoje. Mokytoja kviečia prie lentos mokinį, tas labai gerai atsakinėja ir gauna penketą. Tuo mokiniu pasirinko mane. Filmuotojams mokytoja kažkuo vis neįtikdavo, tad kartojome ne vieną kartą, ir kiekvieną sykį mano dienoraštin mokytoja įrašydavo penketuką.
Dar viename filmavimo epizode dalyvavau jau tik statistu. Sutemus prie mokyklos kartu su mokytoja užvertę galvas į žvaigždėtą dangų, klausėmės jos aiškinimų ir neva sekėme aukštybėse skriejantį nemirksintį šviesuliuką – pirmąjį tarybinį Žemės palydovą.
Nekantriai laukėme naujojo filmo. Deja, sužinojome, kad režisierius siužeto apie kaunietę mokytoją atsisakė. Nufilmuota medžiaga buvo panaudota kino žurnalo “Tarybų Lietuva” kažkuriame numeryje, bet Kražių jis nepasiekė.
Tiktai po daugelio metų Lietuvos centrinio valstybės archyvo tinklalapyje e-kinas.lt radau “Tarybų Lietuvos" 1959 metų 9-ąjį numerį ir jo siužetą apie Kražių vidurinės mokyklos mokytoją Eleonorą Žvikaitę - Laurinavičienę.
Būtent iš jos, geografijos mokytojos Žvikaitės, gavau sunkiausią gyvenime namų darbą. Turėjome iš žemėlapių atlaso perpiešti padidintą vienos kurios šalies kontūrą. Tam reikėjo atlaso paveikslėlyje pieštuku ir liniuote nubraižyti kvadratinių akelių tinklą ir piešimo lape tokį pat tinklą, tiktai didesnėmis akelėmis, paskui kvadratas po kvadrato lape išvingiuoti šalies kontūrus taip, kaip atlase. Daugumai klasės draugų teko “lengvos” šalys, tuo tarpu man, tuo metu kažkuo nusikaltusiam, mokytoja parinko ne ką kita, o Indoneziją! Ir nors smulkiausių iš jos tūkstančių salų žemėlapyje nebuvo, su šia užduotimi vargau taip, kad neužmiršau iki šiol.
Gal šeštoje klasėje man besant, lietuvių kalbos mokytoja sumanė pastatyti vaidinimą pagal Lazdynų Pelėdos apsakymą “Motulė paviliojo”: “Dvejetas mažučių vaikų, prisikišusių prie apšalusio langelio, žiūri į taką, ar neužjuoduos motulė grįždama...”. Taigi, vieno iš tų vaikų – Petriuko – vaidmuo teko man. O sesutę Katriukę vaidino mano slapta pirmoji meilė, klasės draugė Regina Tunikaitė. Turėjau ja rūpintis, ją guosti ir raminti. Pagal scenarijų reikėjo pažiūrėti, ar Katriukė nekarščiuoja, tai pirmąją repeticiją uždėjau delną jai ant viršugalvio, ne ant kaktos, - tuoj buvau pašieptas, kad gydytojos vaikas, o nemoku tikrinti temperatūros...
Kiek vėliau jau miestelio saviveiklininkai statė kažin kokį veikalą apie kaimo gyvenimą. Ten nedidelei piemenėlių rolei buvome pakviesti ir keletas mokinukų, tik nebeatsimenu, ar kas iš mano artimiausių draugų kartu su manimi vaidino. Buvo smagu scenoje užkandžiauti – gaudavom skanaus tikro sūrio ir kitų gardėsių...
Draugai ir žaidimai
Mūsų namo kiemas buvo pereinamas. Tarp namo ir tvarto ėjo keliukas, kuriuo praeidavo kolūkiečiai į valdybą ir pradinukai į savo klases. Tuo keliuku grįžtant iš pamokų artimiau susipažinau su klasės draugu Antanu Ruku, gyvenusiu kaimynystėje. Tapome geriausiais neišskiriamais draugais ir buvome tokiais visus tuos ketverius gyvenimo Kražiuose metus. Nekliudė nė tai, kad mano šeima buvo iš Sibiro, o Antano tėvas – partinis. Senasis Rukas tais metais dirbo kolūkio sąskaitininku ar sąmatininku, bet sirgo džiova ir dažnai gulinėdavo namuose. Mano mama dėl to liepdavo man kuo mažiau sėdėti pas Rukus, bet prastesniu oru dažniausiai laiką leisdavome būtent ten. Neužsikrėčiau.
Netrukus per Antaną susipažinau su jo draugais – dviem klasėm vyresniu Rimantu Urbonu, klase vyresniu Rimu Eirošium (su jo sesute mokiausi vienoje klasėje) ir savo klasės draugu Zenonu Bračkumi. Zenius rečiau dalyvaudavo mūsų penketo žaidimuose ir lakstymuose, nes tėvai jį labiausiai spaudė prie įvairių darbų ir pareigų. Senasis Bračkus tuo metu dirbo zakristijonu, ir Zenius turėdavo patarnauti mišioms. O kai jam tekdavo minti vargonų dumplių pedalus, pasikviesdavo ir kurį iš mūsų. Šitas darbas mums patiko.
Kai kurie iš klasės draugų gyveno aplinkiniuose kaimuose. Mes, miesčioniukai, laisvu laiku vėl susitikdavom, o kaimo vaikai iškart po pamokų išeidavo pėsčiomis kiekvienas į savo pusę. Tad su jais mažai galėjome bendrauti, pamiršau kai kurių jų vardus ir pavardes. Žinau, kad vieną kartą kažkurį klasioką lydėjau iki jo namų. Buvo ruduo, jis parodė netoli jų sodybos galulauky augančius keletą medžių – ten jie grybaujantys. Buvau nustebintas, nes iki tol maniau, kad grybai auga tiktai miške. Nubėgom tenai, ir tikrai – radom gražių raudonikių. Pasisvečiuoti ilgiau nebuvo kada, nes klasės draugo laukė ne tik pamokų ruoša, bet jam paskirti kasdieniai kaimo darbai.
Vienu metu kiek labiau bičiuliavausi su Stasiu Stasevičium, gyvenusiu vienkiemy gal už poros kilometrų nuo miestelio Jauniškės pusėje. Stasiukas išsiskyrė savo nagais - buvo nusikramtęs juos taip, kad karpytis nagų jam nereikėjo, jie nebeaugo.
Laisvalaikio žaidimams susirinkdavom keturiese ar trise. Pavasarį pradėdavom nuo labiau mergaitėms tinkančių šokinėjimų “klasėmis”. Kai pradžiūdavo didesni plotai, skelbdavom “karą”, o labiausiai mėgom “palendrą”. Dar varinėdavome špižinį ratą nuo viryklės. Koja mušinėdavom odos skiautelę su svoriu - prisiūtu švino gabaliuku. Mokyklos kamuoliu, kai susirinkdavo gausesnis būrys, žaisdavom “kvadratą”.
Kamuolio neturėjo nė vienas iš mūsų, dviračio – taip pat. Gyvenome visi kukliai. Mano tėvai, priklausydami lyg ir turtingesniam miestelio sluoksniui, manęs nepaikino, be to, taupė nuosavam būstui.
Vasara teikė jau kitas galimybes ir malonumus. Pirmiausia, tai – maudynės Kražantėje. Upelė dar buvo nemelioruota, vietomis platoka ir vaiko ūgiui gili. Perplaukiau ją vieną 1955 metų dieną. Kražantė mane išmokė plaukti ir nardyti. Ir žuvauti bandžiau. Meškerkočius pjaudavome iš lazdyno, plūdes pasidarydavom iš žąsies plunksnos ir kamščio, gramzdei švino gaudavom vienas iš kito. Pirkdavom tik kabliukus ir valą. Jaukas – kažkokie kirminai, kurių rasdavom vandenyje ant žolių. Pagaudavau vieną kitą raudę, rečiau – šapalą ar ešerį. Lydekinės meškerės neturėjau. Vienu metu bandėm lydekas traukti su standžios vielikės kilpomis. Būdavo, sėlini pakrante ir žiūri, kur lydekaitė stovi. Tada mėgini atsargiai per uodegą užmauti ant žuvies kilpą, pririštą prie meškerkočio galo. Jei nepabaidai, staigiai trūkteli aukštyn... Smagi būdavo medžioklė, bet, kiek pamenu, tokiu būdu esu pagavęs tik vieną nedidelę lydeką.
Be maudynių ir žvejybos, eidavom aviečiauti, o rudeniop – grybauti. Tų gėrybių traukdavom į Medžiokalnio pusę ir už jo, o taip pat kažkur Plūsčios link (Rimas Eirošius tą pusę geriausiai žinojo, ir keliukas į ten šalia jo namų ėjo). Ton pusėn kartą buvome išsiruošę senuose durpynuose pažvejoti. Taip ir matau šiltą, nelabai skaidrų vandenį, sotų karosą, kurs apžioja jauką, bet ryti tingi. Kai šiek tiek patrauki meškerę, karosas paveja kabliuką, apžioja, bet ir vėl nenurijęs miega...
Žiemą sniego ir šalčio netrūkdavo.
Iš Sibiro parsivežiau riestanoses sniegines pačiūžas, kartais pasivažinėdavau ant gatvės prie namų vienas, nes draugai pačiūžų neturėjo. Teko man prie jų derintis. Rogutes, kaip praktišką daiktą, tėvai nupirko. Tiko ne vien ant sniego, bet ir ant ledo. Tik reikėjo lazdas pasidaryti - į trumpus tvirtus pagalius po vinį įkalti, po to vinies kepurėlę nugnybti. Tuomet atsiklaupi ant rogučių, spiriesi lazdomis ledu ir skrendi pavėjui... Ledas – ne vien Kražantės upė, bet ir už poros kilometrų esantis Dausino ežeras. Iš Kražių pusės užpelkėjęs, vasarą nepasiekiamas, bet žiemą ten atsiverdavo dideli neužpustyto ledo plotai. Nuo Dausino tuščiomis negrįždavom, rogutėmis pargabendavom po ryšulį paežerės nendrių, kurių reikėjo ūkyje, bet nepamenu kam, gal kraikui.
Slides turėjome vietinių meistrų darytas, kurių tik priekis būdavo išlenktas, o toliau – lygi nespyruokliuojanti lenta. Bet mums tiko. Mažesnių ar didesnių nuokalnių buvo pačiame miestelyje, o jei tolėliau, tai - Medžiokalnio šlaitai arba už Kražantės lygumoje stūksantis Žvyrkalnis. Žvyrkalnis nebuvo kražiškių mėgiamas, ir mes ant to kalno žaidėme tik kartą kitą. Manding, suaugusieji nenorėdavo mūsų ten leisti. Tik šiais laikais, beskaitinėdamas apie Kražius, supratau kodėl – ten buvo užkasti partizanų palaikai.
Kaip sakiau, dviračio neturėjau. Vieną vasarą buvau paliktas gal savaitei Tadauskų kaime prie Duokiškio, pas tetą Vėbrienę. Ten ant vieškelio pramokau dviračiu važiuoti. Kojos buvo dar per trumpos “balkeliui” apžergti, tai mindavau, prakišęs koją iš šono. Antrasis dviratis mano gyvenime buvo Liandzbergaičių giminaitės Renės. Ji gyveno prie Kražių, į mokyklą važiuodavo moterišku dviračiu, kurį palikdavo mūsų kieme. Kadangi mokėsi vyresnėse klasėse, turėdavo daugiau pamokų už mane, ir aš galėdavau kokią valandėlę pasivažinėti jos dviračiu.
Kai mokslo metų gale buvo paskelbta apie turistinį dviejų dienų žygį dviračiais, jaučiausi tam pakankamai pasiruošęs. Išprašiau Renės paskolinti man dviratį ir užsirašiau kelionėn. Prisimenu, kad organizatoriai abejojo mano pajėgomis, kuo buvau šiek tiek įžeistas. Ir kai visi išriedėjome iš mokyklos kiemo, parodžiau, ką galiu, visų priekyje lėkdamas vieškeliu link Kaltinėnų. Ten smagioji kelio dalis man baigėsi. Kažkur prapuolė visos jėgos, ir iki Varnių vilkausi, saulės nematydamas, pačiame gale. Varniuose nakvojome. Mano draugai vakare dar žaidė kvadratą, o aš jau nieko nenorėjau. Kitą rytą pasukome link Kražių. Deja, nakties poilsis manęs neatgaivino. Į mažiausią kalnelį nebeįmyniau. Gerai, kad draugai nepaliko vieno. Man iš kelnių išvėrė diržą, kažkas dar paskolino savąjį, ir jais prikabinę traukė mane pasišaipydami bemaž visą dieną iki Kražių prieigų. Į miestelį įriedėjau pats.
Žinoma, kažkas papasakojo Renei, kaip man sekėsi.
Jos dviračiu naudojausi ir vėliau. Tuo metu buvau įnikęs rinkti degtukų dėžučių etiketes (tas pomėgis vadinamas filumenija). Ne kartą pats vienas mindavau iki Jauniškės, kur Šiaulių – Sovietsko plento šalikelėse ieškodavau ir rasdavau naujienų savo kolekcijai.
Kišenpinigių ar santaupų neturėdavau nė kapeikos. Mano draugai - taip pat. Jei tėvai mus išleisdavo į kiną, tai duodavo bilietui. Kartais kokia nors proga gaudavom kapeikų saldainiams. Ledų Kražių pieninė mano laikais nebedarydavo. Šių skanėstų paragauti galėjome tik retkarčiais rajono centre - Kelmėje. Jais prekiaudavo gatvėje iš rūkstančių nuo šalčio skardinių bidonų. Į vaflinį puodelį įspausdavo keletą šaukštų ledų ir greitomis pasverdavo - negalėjai žinoti, pridės jų dar šiek tiek ar nubrauks...
Šeima
Brolis Vytautas atėjo pasaulin, kai aš turėjau jau 9 metus. Mama nenorėjo, kad vaikai būtų gimę Rusijoje, todėl gerokai uždelsė su antruoju vaiku. Tuo metu jai buvo 39-eri, ir bijodama kokių nors komplikacijų dėl amžiaus, gimdė ne Kražiuose, bet Prienuose, kur iki Sibiro buvo dirbusi ji pati ir kur tebegyveno jos sesuo Marytė. Jei kas, tai pagalba rastųsi netoliese esančiame Kaune. Gimdymas praėjo sėkmingai, ir po kokios savaitės mama su Vytuku ant rankų sunkvežimio kabinoje parvažiavo namo. Tad Vytauto gimimo tikroji vieta – Prienai, ne Kražiai, kaip rašoma jo dokumentuose.
Vytuko gyvenimo Kražiuose dramatiškiausias momentas - kai gal dviejų metų būdamas įnėrė į pilną vandens skardinę vonelę, pastatytą po lietvamzdžiu. Laimei, mūsų kiemas buvo pereinamas, ir pro šalį eidamas žmogus pamatė iš vandens kyšančias vaiko kojytes.
Mažiausiąjį brolį Remigijų mama, nieko nebebijodama, gimdė Kražiuose. Tačiau naujagimis visus ne juokais išgąsdino. Jis be perstojo klykė, o kadangi vystyklai ir antrąją dieną tebebuvo sausi, tai visi galvojo kūdikį gimus su šlapimtakio defektu. Jau buvo paskambinta į Kelmę chirurgui, kai slaugė nudžiugino gera žinia...
Kaip gimė, taip ir augo Remigijus skardžiabalsis, kol iš kūdikiško amžiaus išėjo. Jadzė, mūsų namų darbininkė tais metais, sakė nebeturinti sveikatos su juo. Nemėgo jie vienas kito. Migdydavo mama, bet ir jinai be pirmos ar antros valandos nakties Remigijaus neužliūliuodavo...
Kaip dera gyvenant nedideliame miestelyje, turėjome prie namų daržą, laikėme karvę, auginome paršiuką. Patogumų - jokių, pirmaisiais metais dar nė elektros Kražiuose nebuvo. Pasišviesdavom žibalinėmis lempomis. Skalbinius tekdavo lyginti sunkiu žarijų prikrautu “prosu”, karts nuo karto pasiūbuojant, kad prigesusios žarijos vėl įkaistų. Tėvas kiauras dienas būdavo pražuvęs kolūkyje, apjodamas nemažas teritorijas raitas ant arklio. Mama, kol į Kražius neatvyko antrasis gydytojas, buvo vienintelė miestelio ir apylinkių daktarė, vadovavo ambulatorijai ir ligoninei (ligoninė buvo toje pačioje gatvėje per namą nuo mūsų). Atsimenu, kaip naktimis, belsdami į langą, žmonės žadindavo ir išsiveždavo mamą kažkur pas ligonį.
Kas namus apeidavo, virė, skalbė, žiemą krosnis iškūrendavo? Samdydavom namų darbininkę. Paprastai tai būdavo mergina iš kurio nors apylinkės kaimo, gyvendavo pas mus.
Šiek tiek darbų ir man kliūdavo - ne tiek iš reikalo, kiek auklėjimo sumetimais. Kapodavau žabus – tam turėjau lengvesnį kirvuką. Kraudavau į rietuves malkas. Pamenu, jog durpynuose yra tekę dėlioti piramidėmis šlapias durpes. Išdžiovintas jas naudodavome kurui. Vasarą - karvė. Šiaip, miestelėnų karves ganė samdomas piemuo. Rytais bandą varydavo į ganyklą mūsų gatve, aš dar miegodavau, namų darbininkė išleisdavo karvę iš tvarto. Vakarais banda tuo pačiu keliu grįždavo. Tačiau kartais tvarka keisdavosi, ir jau man tekdavo parginti karvę namo. Arba ją laikydavo pririštą pievoje, tuomet turėdavau perkėlinėti ir pagirdyti.
Mano elgesiu mokytojai karts nuo karto turėdavo už ką pasiskųsti. Liko mamos laiškas tėvui, rašytas 1959 metų pradžioje, o laiške: “Aleksiuką sunkiai nubaudė mokykla, už sniegų primėtymą klasėje ir kad kalbasi per pamokas – sumažino elgesį iki 4-ių, liepė plaukus nusikirpti ir dar neleis nė į vakarus ir į kiną neleis. O jis, žioplelis, nenuėjo į mokinių susirinkimą pasiteisinti, dar padarė vieną nedrausmingą žingsnį. Aš jį už tai labai išbariau ir tampiau už ausų”.
Kartą ir man buvo nepatogu dėl mamos. Kultūros namuose ji skaitė sanitarinio švietimo paskaitą. Salė buvo pilna suaugusiųjų ir mūsų, Kražių vidurinės moksleivių. Kažką aiškindama, mama rado tam tinkančią liaudies dainą. Užuot paskaičiusi, ji uždainavo. Labai susigėdau, nes buvau įsitikinęs, kad per paskaitą, tokią rimtą, visiškai netinka dainuoti. Po visko laukiau draugų kandžių žodelių, bet niekas nesišaipė.
Kai dar neturėjome elektros, pavakariais neskubėdavom degti šviesos. Mama su tėvu, mane pasisodinę šalia, prietemy padainuodavo. Ragindavo jiems pritarti. Nelabai mokėdavau, nelabai norėdavau, smagiai traukdavau tiktai “Išėjo tėvelis į mišką”.
Kai Vilniuje 1955 metais buvo pastatyta Vytauto Klovos opera “Pilėnai”, garsas apie jos grožį pasiekė ir Kražius. Greitai buvo suorganizuota ekskursija šios operos paklausyti. Grįžę tėvai džiaugėsi kompozitoriaus, tuomet dar nė trisdešimties neturėjusio, nuostabiu darbu, melodingomis arijomis, kurias iš atminties bandė padainuoti ar bent paniūniuoti. “Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom...”
Televizijos tuomet nebuvo. Ką dar veikdavome ramų ilgos žiemos vakarą? Skaitėme knygas prie stalo aplink žibalinę lempą. Atsimenu kai ką iš tėvų lektūros. Vos tik pasirodė Vinco Mykolaičio – Putino “Sukilėlių” pirmoji dalis, gavę ją skaitė ir susidomėję laukė antrosios, kuri ilgai nesirodė. Patikrinau, kada tai galėjo būti - 1957 metais. Tuo pačiu metu netikėtai išėjo pokariu nebežinomos anykštėnės Bronės Buivydaitės knyga vaikams “Auksinis batelis”. Tėvai bandė įpiršti ir man ją būtinai perskaityti. Tačiau aš mieliau dešimtąjį kartą pabėgdavau į nuotykingą “Trijų muškietininkų” pasaulį.
Liandzbergaičių namas
Kai Kražiams apie 1955 metus įvedinėjo elektrą, buvome elektrifikuoti vieni pirmųjų miestelyje, nes mūsų name buvo ambulatorija. Mūsų šeima užėmė vieną namo galą su priebučiu kiemo pusėje. Tuo pačiu priebučiu naudojosi ir ambulatorija, kadangi vanduo ir kiti patogumai buvo kieme. Pacientai į ambulatoriją patekdavo iš gatvės pusės pro gražesnes "gonkas" ir koridoriuką. Jei koridoriuje pasukdavo ne į tą pusę, tai klebendavo mūsų buto užrakintas duris.
Po poros metų padėtis pasikeitė – ambulatorijai teko išsikraustyti. Mat, prieš karą mūsų namas priklausė dviems pamaldžioms moterims, motinai ir dukrai. Mes abi jas vadinome Liandzbergaitėmis. Tarybų valdžia namą nacionalizavo, atidavė sveikatos apsaugos reikmėms, o senoji motina ir jos taip pat nebejauna dukra Gabrielė turėjo išsikraustyti į kieme esantį ūkinį pastatėlį, kuriame gyveno sau, su tokiu likimu susitaikiusios.
Tapome gerais kaimynais. Prisimenu Gabrielę mėgus pasakoti, kaip karo pradžioje ginkluoti vokiečiai norėję pieno, bet jos motina kaip mokėjusi, taip trimis kalbomis atrėžusi: “Bulius milch niedajot!”, ir to pasakymo prajuokinti vokiečiai taikiai išėję be nieko. Mano mama ne kartą kalbino Gabrielę eiti pas mus už šeimininkę, bet taip ir neprišnekino.
Mama ėmė domėtis namo nacionalizavimo teisiniais pagrindais. Paaiškėjo, kad nepaisant pastato nemenko dydžio (du trijų kambarių butai), jį atimti iš jokio kito turto neturinčių garbaus amžiaus moterų buvo neteisėta. Sužinojusi, ko reikia griebtis namui susigrąžinti, mama kaip kokia advokatė, tiktai be jokio atlygio, rinko pažymas, rašė raštus, ir atsitiko gana retas tais laikais įvykis – turtas buvo denacionalizuotas, namo savininkėmis vėl tapo Liandzbergaitės. Tokiu būdu apie 1957 metus ambulatorija iš mūsų namo išsikraustė, toje pusėje apsigyveno pastato savininkės, o mes nuomininkais likome savo gale.
Senosios moterys buvo labai dėkingos mano mamai. Kai mūsų šeima 1959 metų pavasarį kraustėsi Klaipėdon, aš buvau paliktas pas Liandzbergaites mokslo metų pabaigti. Gyvenau kaip ponaitis, jokių darbų namuose nebedirbau. Mama buvo susitarusi su per gatvę buvusios pieninės vedėju, kad mane pienu pagirdytų, tai net tąjį man į namus atnešdavo pienininko dukra. Vieną tik nepatogumą tuomet patirdavau, susijusį su nepaprastu mano šeimininkių dievobaimingumu. Jos buvo įtikėjusios, kad negalima galabyti jokio Dievo sutvėrimo, ir net tokiems parazitams, kaip naminės bluselės, nevalia pabarstyti dusto. Tad pataluose, kuriuose miegodavau, blusų buvo apsčiai.
Į Klaipėdą kasmet mums ateidavo Gabrielės Liandzbergaitės kalėdiniai sveikinimai su trumpu laiškeliu. Taip sužinojom apie jos motinos mirtį. Vienais metais Gabrielės sveikinimo nebegavome. Po kiek laiko mūsų nuogąstavimai pasitvirtino - jau ir Gabrielė atgulusi šalia savo mamos Kražių kapinaitėse.
Daug vėliau iš Kražių bažnyčios metrikų knygų sužinojau senosios "Liandzbergaitės" vardą ir pavardę - Aleksandra Bichnevičiūtė Liandzbergienė. Ji ir jos vyras Liudvikas - bajorai, XIX a. gale gyvenę Kateliškės palivarke, ten susilaukę vaikų Liudviko, Prano, Pelagėjos, Petro ir 1900 metais - mūsų Gabrielės.
Svečiai
Atvažiuodavo svečių. Iš mamos pusės mažiau, nes jos brolis ir seserys gyveno toli ir buvo kaimiškų darbų pririšti prie namų. Tiktai jaunesnioji sesuo Marytė iš Prienų atvežė supažindinti savo būsimą vyrą Petrą Juocevičių. Ir mano broliuko Vytauto krikštynoms 1955 metais atvyko krikšto tėvu pakviestas pusbrolis Vytautas Vėbra iš Utenos krašto (krikštamote buvo mano pusseserė iš tėvo pusės klaipėdiškė Zina Knašaitė).
Dažniau mus lankė tėvo giminės. Buvo iš Anykščių atvykęs vyriausias tėvo brolis Antanas, man, kaip krikštasūniui, atvežęs brangią dovaną – fotoaparatą “Smena” ir foto didintuvą nuotraukoms daryti. Kiek pamokytas savo draugo Rimanto Urbono tėvo, išmaniusio fotografiją, išpleškinau daug juostų, tačiau nuotraukų mažai tepadariau, nes iš 36 juostos kadrų įžiūrimų paprastai tebūdavo du ar trys. Foto mėgėjo abėcėlei perprasti man dar reikėjo kelerių metų.
Šeimos albume esančios Kražių laikotarpio nuotraukos yra daugiausia Knašų, Artūro ir Algimanto, gamybos. Teta Bronė Knašienė iš Klaipėdos su vyru Artūru, jos vaikai svečiavosi ne kartą. Būdami blaivininkai, prie stalo ilgai nesėdėdavo.
Užtat dėdė Jonas Sakas, gyvenęs arčiausiai ir mus aplankydavęs dažniausiai, mėgo ir mokėjo linksmintis pats ir linksminti kitus. Artistiškos natūros, pilnas linksmų istorijų ir anekdotų, jis buvo mano laukiamiausias. Tuomet mane būdavo sunku į šalį nuvaryti.
Atsimenu, kaip kartą, vieną butelį pabaigus, tėvas iš po lovos ištraukė atsarginį, kuris turėjo būti naminio darbo. Pripylė iš jo, išgėrę visi rimtais veidais susižvalgė. Tėvas, kažką įtaręs, ėmė tą gėrimą uostyti:
- Rūgštėle, ar ne vanduo?
- Ką tu, – šaipėsi dėdė Jonas, - tokio gero samagono dar nebuvau gėręs – nei smirdi, nei purto. Tik kažko galvon netrenkia.
Tėvas buvo prastas gėrėjas. Kartais iš kurios nors tolimesnės kolūkio vietos grįždavo privaišintas. Tada kitą dieną “mirdavo”. Kartą, atsimenu, pasijuto visai blogai ir pasišaukė mane prie lovos atsisveikinti. Man regis, spėjau apsiverkti, bet čia iš darbo grįžo mama, pamačiusi graudžią atsisveikinimo sceną pyktelėjo, suleido tėvui vaistų, ir kitą rytą tėvas žvalus išjojo “į brigadą”.
Kartą kažkuris iš svečių vietoj lauktuvių davė man pinigų - “sausainiams”. Supratęs pažodžiui, tuoj pat nuėjau į parduotuvę ir parnešiau svečiams tų sausainių didelį vyniojamojo popieriaus sukinį. Visi šiek tiek sumišo, o mano tėveliai turbūt pagalvojo, kad jų vaikas nėra toks protingas, kaip jie įsivaizdavo.
"Politika"
Žiūrinėdamas 1956 metų savo klasės nuotrauką, matau save su pionierišku kaklaraiščiu. Tokį pat įžiūriu ir po Antano Ruko kaklu. Daugiau pionierių klasėje kaip ir nematyti. Kaip čia taip? Kodėl politkalinio, tremtinio sūnus vos ne “raudoniausias” klasėje? Spėju, kad sulaukus pionieriško amžiaus, ko gero, ketvirtoje klasėje, Antanui įsirašant į šią organizaciją, panorau ir aš tai padaryti kartu su savo geriausiu draugu. Tėvai nieko nesakė - jei jie būtų mano norui pasipriešinę, per Antaną ir jo tėvą toks priešiškumas galėjo pasiekti valdžios ausis, o tuomet kas žino, kokie nemalonumai lauktų.
Antanui nupirko baltus jūreiviškus drabužėlius – kelnes ir palaidinę su dryžuotu atvartu. Žinoma, būčiau ilgai zyzęs, jei tokių pat tėvai nebūtų įtaisę ir man! Pasipuikavome jais gal pora kartų, ir tiek. Bet kai kam tapo žinoma, kad Kražiuose yra du šaunūs jūreivėliai. Ir kai valdžios buvo sumanyta perkelti vietinių stribų palaikus iš kažkokio užkampio, kur jie buvo žuvę, į Kražių kapines, ir tai padaryti su kuo didesne “pompa”, ceremonijon nori nenori buvom įjungti ir mudu su Antanu. Žygiavome ryškiai balti per visą miestelį eisenos pačiame priekyje...
Užtat kitas draugas, Rimantas Urbonas, įtraukė mane į “disidentinę veiklą”.
Kažkoks vyresnis paauglys, Rimanto pažįstamas, sumanė suburti iš vaikų pogrindinį laisvės kovotojų būrį. Rimantas tenai pakvietė ir mane. Rinkdavomės sutemus vienoje nuošalesnėje vietoje, kur sulindę į alyvų krūmo vidurį rezgėme planus. Vieną kartą tik Rimantas ir aš, kitą kartą, jei neklystu, dalyvavo ir Rimas Eirošius. Antano, kaip komunisto sūnaus, nutarėme į būrį neimti. Mūsų vyresnis vadas sueigose nedalyvaudavo, bet Rimantas perduodavo, ką tasai sumąstęs. Pirmuoju žygiu turėjome apiplėšti pašto transportą, kasdien atvykdavusį iš rajono centro Kelmės į Kražius. Vadas būsiąs ginkluotas pistoletu, na, ir mes su kuo nors grėsmingu rankose...
Laimei, mus kažkas išdavė. Galbūt aš pats. Neiškenčiau Antanui nepasigyręs, kuo mes paslapčia užsiimam. Tuo pačiu prifantazavau apie organizacijos ženklą, kurio mes dar ir neturėjom.
Manęs nelietė, tik tėvą iškvietė profilaktiniam pokalbiui. Rimantas sakėsi buvęs ištardytas ir dar lupt gavęs, turbūt nuo savo tėvo. Nežinau, kaip buvo nubaustas organizatorius paauglys. Mane namie išbarė, o tuo metu pas mus jau gyvenęs pusbrolis Algimantas Kubiliūnas, kaime prie Duokiškio matęs tikrus partizanus, išjuokė – “ką jūs, snargliai, būtumėt padarę, jei tokie vyrai darė, ir tai negalėjo”.
Muzika
Kražiuose tėvai sumanė išmokyti mane muzikuoti. Apie 1955 metus, pasitarę su muzikos mokytoju Jurgiu Kumpausku, nupirko man smuiką.
Lyg ir džiaugiausi tuo daiktu, bet labai neilgai. Tuoj pat smuiko pamokos ir namų užduotys man virto baisia katorga. Kračiausi grojimo kaip begalėdamas. Berods, pavyko iš manęs išspausti tik gamą ir gal kokią vieną paprastutę melodiją, berods, “Bitute, pilkoji”. Manau, bjaurus mano čirpinimas įkyrėjo ir tėvams, tad smuiko pamokas nutarė nutraukti. Tėvai turėjo kitą sumanymą.
Mamos seserys Aukštaitijoje augino mirusios sesers Pranutės Kubiliūnienės sūnus Algimantą ir Juozą, likusius ir be tėvo - partizano, kalėjusio Rusijos lageriuose. Augino, kol nutarė, kad šešiolikmečiui Algimantui mokslų jau gana, laikas pačiam užsidirbti pragyvenimui. Neradęs paramos pas savo krikštatėvį, Algimantas parašė laišką mano mamai – savo tetai ir krikšto motinai. Toji atrašiusi: “Pinigų aš tau neduosiu, jei nori – važiuok pas mane gyventi”. Taip Algimantas su nedideliu krepšeliu atsirado mūsų namuose. Tuo pat metu į Kražius buvo parvežtas vokiškas pianinas – mamos pirmasis pirkinys dar iš karo metų, jai pradėjus gydytojos praktiką Anykščiuose. Taigi, Algis apsigyveno mūsų namuose, ėmė lankyti Kražių vidurinės 10-ąją klasę (o aš – jau 4-tąją), ir abu mes pradėjome mokytis skambinti mamos pianinu.
Mūsų mokytojas – Kražių vargonininkas Kazimieras Stasiūnaitis – ateidavo, nebežinau, kiek kartų per savaitę, pas mus į namus. Sėsdavome visi trys prie pianino, mokytojas tikrindavo, kaip išmokome namų užduotis. Kol tos užduotys buvo paprastutės, lengvai įveikiamos, tol man sekėsi gerai. Algiui, jau šešiolikos metų vaikinui, pradžia buvo sunkesnė. Tačiau jis muzikavimą pamėgo, prie pianino sėsdavo nevaromas, dirbo daug ir noromis, tad netrukus ėmė mane lenkti šiuose moksluose. Man tas dalykas nebuvo prie širdies, tuolab, kad lauke buvo daug įdomesnių užsiėmimų ir draugų. Pavydėdavau jiems, kad neturi tokios nuobodžios prievolės, kaip kad aš, - prie instrumento atsėdėti paskirtas valandas...
Po pirmųjų mokslo metų Algis jau buvo tiek muzikon įnikęs, kad panoro iš to duoną valgyti. Gerai pasiruošęs, 1956 metais įstojo į Vilniaus Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą, chorvedybos specialybę (po metų perėjo į kompoziciją, pradėdamas vėl nuo pirmo kurso, paskui baigė Lietuvos konservatoriją, tapo kompozitorių sąjungos nariu).
Algiui išvažiavus į Vilnių, Kazimieras Stasiūnaitis nebeilgai mokė mane vieną, nes išsikėlė iš Kražių. Naujasis vargonininkas mokytojauti nenorėjo, tačiau mano vargai tuo kartu dar nesibaigė. Dabar jau man tekdavo eiti pas muzikos mokytoją Kumpauską į jo namus Vytauto kalno papėdėje, už Kražantės. Noro mokytis nebuvo, o galimybė praleidinėti pianino pamokas atsirado. Pamokos laiką ne kartą esu praleidęs Vytauto kalno viršuje, iš kur matydavau mokytojo kiemą ir namus, nesulaukusius tinginio mokinio. Kitą pamoką mokytojui ką nors pameluodavau pasiteisindamas. Žinoma, yla iš maišo išlįsdavo, kai tėvas ar mama kur nors su mokytoju susitikę pasikalbėdavo apie mano pasiekimus. Būdavau baudžiamas diržu, po to kurį laiką stropiai lankydavau pamokas...
Mano laimei ar nelaimei, muzikos mokytojas buvo labai užimtas žmogus. Jo interesai buvo platūs. Pavyzdžiui, dabar sužinojau, kad iki Kražių Jurgis Kumpauskas Kriukų progimnazijoje buvo ir muzikos, ir kūno kultūros mokytojas. O Kražiuose jis ne tiktai vadovavo įvairiems ansambliams ir orkestrėliams, bet pats dirbdino ir medinius pučiamuosius instrumentus. Atsimenu, kaip jo namų kieme (tuomet jis gyveno ne Vytauto kalno papėdėje, bet, jei neklystu, Kapų gatvėje) su klasės draugais šlifuodavom ir lakuodavom mokytojo ištekintus skudučius. Turbūt kiekviena klasė turėjo savo skudučių ansamblį. Tokiame sėkmingai teko pūsčioti ir man.
Vienu metu bandyta panaudoti mane kaip akompaniatorių mokyklos vyresniųjų klasių mokinių chorui. Šiame bare man sekėsi visai prastai. Neįveikiau nė pirmojo bandymo. Iki koncerto dienos taip ir neišmokau be klaidų savo partijos (berods, tai buvo akompanavimas dainai “Drąsiai, draugai, koja kojon”). Generalinės repeticijos metu buvau išpeiktas, ir koncerto dieną nebežinojau, choras dainuos šią dainą vienas ar su manim. Choras jau buvo scenoje, o aš laukiau savo dainos užkulisiuose. Mokytojas turėjo mane matyti, bet jokio aiškaus ženklo – eit lauk ar į sceną – nesulaukiau. Kai pranešėjas paskelbė mano dainą, vis tiktai žengiau į sceną ir aš (matyt, nelabai ryžtingai, nes tėvai, buvę salėje, vėliau sakė, kad ėjau susikūprinęs). Pradėjau gerai, bet kai įstojo choras, greitai pasimečiau ir sugrojau nežinia ką... Daugiau chorui akompanuoti man nebereikėjo.
Ir apskritai, mano muzikinis lavinimas, Kražiuose pradėtas, ten ir baigėsi. Pianinas tebestovi mano namuose, bet juo paskambinti moku tik vienintelį, dar Kražių vargonininko išmokytą “Gimnazistų valsą”.
Rūpestėliai
Į svetimus sodus neidavom. Bet kartą keliese iš klasės apsivogėme.
Vieną rugsėjį Kražių kolūkiui talkinome kasant bulves. Ant kalniuko laikėme bidoną su geriamu vandeniu. Ten pat mokinukams pavaišinti buvo atvežtas maišas paprastų obuolių ir mokytojai atskirai padėtas didelis krepšys rinktinių “grapšteinų”. Diena buvo saulėta, netrukome ištrokšti. Keletas mūsų per poilsio pertraukėlę nubėgome atsigerti. Nebežinau, pats ėmiau iš krepšio ar tik gavau atsikąsti, bet dalį mokytojos “grapšteinų” paskubom surijom. Pasirodė, kad mergaitės iš apačios viską matė. Grįžtančius mus jos apšaukė ir išvadino kaip pridera. Mokytoja nieko nesakė. Bandėme gintis, bet mūsų skruostai ir ausys kaito iš gėdos.
Mano gyvenimo Kražiuose laikotarpiu – nuo 1954 metų rugsėjo iki 1959 metų gegužės – ten buvo pastatyti ne tiktai kultūros namai, bet ir viešoji pirtis. Su ja susiję ne visai malonūs prisiminimai. Atidarymo dieną naująją pirtį turėjo išbandyti miestelio vyriškoji pusė. Mano tėvas tądien maudytis nėjo, tai aš prisijungiau prie savo draugo Antano kompanijos. Kol garinomės ir prausėmės, viskas buvo gerai. Tačiau iškart po pirties pajutome stiprius galvos skausmus. Išgydė mus Antano mama iš raugintų kopūstų pririnktomis spanguolėmis. Naujoji pirtis buvo kuriam laikui uždaryta. Nebėjau tenai, žiemą kaip ir anksčiau maudydavausi namie vaikiškoje vonelėje.
Paskutiniais gyvenimo Kražiuose metais buvau patekęs į bėdą. Miestelio pašto viršininku tuomet dirbo Vaclovas Rukas, mano draugo Antano vyriausias brolis. Vaclovas sumanė mokykloje atidaryti nedidelį prekybos tašką, kur mokiniai galėtų nusipirkti pašto vokų, ženklų, atviručių ir šiaip kanceliarinių smulkmenų. Buvo rastas laisvas kambarėlis, kampe pastatytas seifas prekėms ir pinigams saugoti bei staliukas su kėde. Pardavėju kažkodėl pakvietė būti mane, o aš iškart sutikau. Iš pradžių viskas buvo gerai, ateidavo pirkėjų. Prekių ir pinigų seife turėjau iš viso, berods, už 50 rub. – senais pinigais, nes tai buvo dar iki 1961 metų rublinės reformos. Ir dar viršaus 5 kapeikos, kurias arbatpinigių man paliko Liandzbergių Renė. Vijausi ją, norėdamas grąžinti, tačiau Renė paspruko...
Ilgąsias pertraukas dabar turėdavau praleisti tame kambarėlyje, o ne dūkdamas kieme. Greitai tos pareigos man įkyrėjo. Mokyklinis pašto filialiukas veikdavo vis rečiau, kol kartą visam laikui užsidarė. Mat, kažkur pradanginau seifo raktą. Turėdavau jį kelnių kišenėje, o tą dieną, kai rakto pasigedau, vartėmės kūliais ant pievelės priešais mokyklą. Ieškojom jo tenai su Antanu, bet veltui. Ėjo paskutinės mokslo metų savaitės, pašto prekės niekam neberūpėjo, tą reikalą, matyt, buvo užmiršęs ir pats pašto viršininkas Vaclovas Rukas.
Išlaikėme septintos klasės baigimo egzaminus, atšventėme tai prie Kražantės, o tada paimti manęs, paskutinio Kražiuose likusio šeimos nario, atvažiavo tėvas, ir aš išvykau, taip ir neatsiskaitęs su paštu.
Tačiau vasaros gale dėde Jonas, tuomet dirbęs Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninės ūkvedžiu, ruošėsi važiuoti į Šiaulius, ir mama ta proga prašė jo užsukti į Kražius kažkokių mūsų užmirštų indų. Dėdei Jonui paprasčiau buvo paimti į kelionę tai misijai mane, ir aš iškeliavau su juo ir vairuotoju greitosios pagalbos automobiliu. Po Šiaulių trumpam užsukome į Kražius, į mūsų buvusius namus pas Gabrielę Liandzbergaitę. Iš jos gavę ko norėjom, jau judėjome link namų, tačiau gatvėje mus sustabdė. Sėdėjau ligonių salone, sustabdžiusiojo nemačiau, tačiau pažinau Vaclovo Ruko balsą. Kažkas jam buvo spėjęs pranešti apie mūsų vizitą. Klausė manęs, negrąžinusio pašto turto. Tuomet jau pasisakiau, kad pamečiau seifo raktą. Dėdė Jonas tuoj traukėsi piniginę, norėdamas atlyginti nuostolius, bet pašto viršininkas pinigų neėmė – gal rasiąs atsarginį raktą. Išvažiuojant iš Kražių, teko išklausyti dėdės Jono pabarimų ir pamokymų.
Po kelių dienų mus pasiekė žinia apie laimingą šios istorijos baigtį – seifas atrakintas atsarginiu raktu, jame buvusios vertybės rastos visos su 5 kapeikų pertekliumi.
Mano tėvas iki karo buvo aktyvus krikščioniškų organizacijų narys, jaunystėje stojo vienuolynan, paskui dukart mokėsi kunigų seminarijoje. Tačiau po kalinimo Vorkutos lageriuose ir tremties jo pasaulėžiūra gerokai pasikeitė, ir Kražiuose jis į bažnyčią nėjo, o į mano religinį auklėjimą nesikišo. Tai buvo vien mamos reikalas. Tačiau ir jos tikėjimas nebuvo stiprus. Taip manau, prisimindamas, kaip kartą Kražiuose, grįžusi iš vienos mirštančios senutės, mama pasakojo apie nuoširdų jųdviejų pokalbį ir prisipažino, kad tuo metu jai buvo kilusi mintis paprašyti ligonės, jog toji po mirties kokiu nors būdu jai apsireikštų. Žinoma, mama tokio dalyko negalėjo prašyti ir neprašė. Tačiau aišku, kad pomirtiniu gyvenimu ji abejojo. Dabar žinau, kad jei netiki sielos nemirtingumu, tai netiki dar daug kuo. Vis tiktai mama buvo savo motulei prižadėjusi ryšio su bažnyčia nenutraukti ir eidavo išpažinties kasmet. Nenorėdama erzinti Kražių ateistų, stengėsi tą pareigą atlikti kitur - viešėdama pas seseris Prienuose ar Duokiškyje.
Buvau paruoštas ir priėmiau pirmąją komuniją Prienuose, o Kražiuose mamos paragintas eidavau į pamaldas. Neatsimenu, kad mokykloje dėl to aš, pionierius, būčiau turėjęs rūpesčių. Mama žiūrėjo, kad išpažintį atlikinėčiau dažniau, negu ji pati. Man tai nebuvo labai sunki prievolė, nes didesnių nuodėmių nedarydavau, kiekvieną sykį išpažindavau tas pačias – buvau neklusnus, melavau ir panašiai. Taip tęsėsi gal pora metų, kol kartą per garsiuosius Roko atlaidus pataikiau pas svetimą, iš kitur atvykusį kunigą. Turbūt, jisai buvo itin šventas žmogus. Mano įprastas nuodėmių rinkinukas, už kurį iš kražiškių kunigų tegaudavau sukalbėti “Sveika, Marija”, šį sykį nuodėmklausį papiktino tiek, kad man buvo liepta gulti bažnyčioje kryžium ir išmelsti visą rožančių jau nepamenu kiek kartų. Šitokia atgailos užduotis man rodėsi neteisinga, o jos viešumas mano drovumui buvo per sunkus atlikti. Kryžium neguliau, rožančiaus nekalbėjau ir išpažinties daugiau nebėjau.
Berašydamas apie bažnyčią, prisiminiau ne vieną ankstų pavasarį. Kai naktimis dar šaldavo, prasidėdavo sulatekis. Mano draugas Rimas Eirošius sulą tekindavo netoli savo namų iš klevų prie šventoriaus tvoros. Rankiniu grąžtu jis pragręžė ir man skylutę - nepastebimoje vietoje, nes bažnyčios patarnautojai vaikydavo vaikėzus, šventos vietos negerbiančius. Išgrąžon įkalėm medinį latakėlį, ant jo kabindavau siūlu pririštą butelį. Kas kelios valandos išpilti butelio ateidavau su skardiniu indu, kurį kražiškiai vadino kaniuku. Sula – o kvapni, o saldi! Nežinau, gal kad paties surinkta, gal kad šventoriaus žemės ypatingai pagardinta...
Žmonės
Tuomet Kražiuose mokytojavo tikras dramaturgas – mano vokiečių kalbos mokytojas Juozas Petrulis. Iki karo jo drama “Prieš aušrą” apie kunigą ir poetą Strazdelį su dideliu pasisekimu ėjo Kauno Valstybiniame teatre. Tėvas ne kartą man sakė, kokia įžymybe anksčiau yra buvęs kuklus Kražių mokytojas Petrulis. Pasakojo, kad ir naujoji valdžia norėjusi šį veikalą rodyti, tereikėję tik pataisyti keletą epizodų, kur be meilės atsiliepiama apie rusus. Tačiau autorius nesutikęs ką nors keisti, ir “Prieš aušrą” tarybiniais laikais nebuvo statoma.
Man vokiečių kalba sekėsi taip sau – visos tos įvairių laikų asmenuotės su daugybe išimčių, kurias užduodavo iškalti... Tad, sutikęs tėvą, mokytojas Petrulis mane dažniau peikdavo, nei girdavo. Tiesa, juodu susitikdavo nedažnai, o tėvas laikydavosi pagarbios distancijos, nes Juozas Petrulis savo laiku buvo jo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju Kaune dr. Justino Tumėno brandos kursuose (suaugusiųjų gimnazijoje).
Lituanistė Ona Kumpauskienė (muzikos mokytojo Jurgio Kumpausko žmona) dirbo mokyklos bibliotekininke. Knygas rydavau be saiko. Bibliotekininkė, norėdama, kad tas potraukis duotų daugiau naudos, liepė man storame sąsiuvinyje rašyti kiekvienos perskaitytos knygos sukeltus įspūdžius ir mintis, vos ne recenziją. Kai grąžindavau bibliotekon knygas, turėdavau priduoti ir tą sąsiuvinį. Kiek pamenu, daug nesivargindamas, kuo trumpiau atpasakodavau perskaitytos knygos turinį. Kumpauskienė, tikėdamasi iš manęs šio to daugiau, kartais perbraukdavo mano triūsą raudonu pieštuku kryžmai ir liepdavo rašyti iš naujo. Tai man labai nepatikdavo, tuo labiau, kad mano draugams taip vargti nereikėjo (nežinau, ar iš kitų klasių ką nors bibliotekininkė taip pat buvo nusižiūrėjus). Tačiau nebuvo kur dingti - kitos bibliotekos mokiniams miestelyje nebuvo.
Atsirado tuo metu dar vienas žmogus, paskatinęs mane šį tą parašyti. Kelmėje gyveno pusseserė Birutė Sakaitė, ištekėjusi už rajono laikraščio darbuotojo Pauliaus Širmenio. Birutė su vyru kartais užvažiuodavo pas mus. Tasai Paulius buvo iškalbus vyrukas, prie vaišių stalo mėgdavęs pasakoti nuotykingas istorijas, tikras ar išgalvotas. Klausydavausi ir aš išsižiojęs. Kartą kalba užėjo apie publikacijas spaudoje, ir Pauliui kilo mintis paskatinti mane, berods, penktokėlį, parašyti ką nors į laikraštį. Neįsivaizdavau, kaip tai padaryti. Paulius paklausinėjo, ką mes mokykloje po pamokų veikiame. Kaip tik neseniai buvome turėję sueigą, kur mokėmės virti kopūstienę. Virė mergaitės, o valgėm visi. Toks įvykis, pagal Paulių, kuo puikiausiai tiko korespondencijai. Liepė man tuoj pat viską suguldyti popieriun ir duoti jam paskaityti. Savo rašinuką, gerokai paredaguotą Pauliaus, išsiunčiau į “Lietuvos pionierių”. Žinoma, jis buvo išspausdintas ir turėjo nemažą pasisekimą. Kražių vidurinės mokyklos adresu man ėmė rašyti gerbėjos iš visos Lietuvos. Laiškai po kelis plaukė kasdien. Iš pradžių sąžiningai atsakydavau į kiekvieną laišką, bet pamažu tas susirašinėjimas man įkyrėjo. Laiškų srautas ėmė sekti...
Iš Kražių kilęs archeologas profesorius Mykolas Michelbertas, tuomet dar studentas ir akrobatikos entuziastas, suruošė kraštiečiams vakarą, kuriame po Lietuvos istorijos paskaitos, persirengęs triko, demonstravo savo sportinius gebėjimus. Kultūros namai dar nebuvo pastatyti, pasirodymas vyko ne scenoje, bet didoko kambario viduryje. Vienas programos numerių buvo šuolis pro degantį lanką, kurį laikė iš publikos pakviesti vyrukai. Kai Michelbertas įsibėgėjęs nėrė per liepsnas, tiedu vyrukai tyčia kilstelėjo lanką, ir šuolininko kojos jį kliudė. Michelbertas, susigėdęs, kad šuolis nepavyko, triuką turėjo kartoti, tačiau suokalbininkai daugumos susirinkusiųjų džiaugsmui vėl skaudžiai pasvilino jo čiurnas. Vargšas Michelbertas, šį kartą supratęs, kame reikalas, programą nuliūdęs baigė.
Kražiuose tais laikais gyveno vienas kitas žmogus, turėjęs verslumo gyslą. Viena moteris, kurios pavardės nebeprisimenu, važinėdavo į Šiaulius, iš kur parveždavo įvairių prekių, tokių, kokių nebūdavo skurdžioje miestelio parduotuvėje, ir parduodavo jas su tam tikru antkainiu. Tokia veikla buvo vadinama spekuliacija, viešai smerkiama ir net baudžiama. Mama kartkartėmis iš tos “spekuliantės” nupirkdavo skanios “pikliavotos” duonos kepaliuką. Nors duonos Kražių parduotuvėje būdavo, tačiau ji, “forminiais” (plytos su platesniu viršumi pavidalo) kepaliukais kepama Kelmėje, buvo vienos rūšies, rūgštoka ir gerokai pabodusi. Tiesa, tik atsikėlus į Kražius, 1954 metais, net tokios duonos dar stigo. Išsiųsdavo ir mane pastovėti eilėje, laukiant, kol atveš, - turėjai būti parduotuvėje atvežimo momentą, nes duoną bematant išpirkdavo.
Bažnyčios pusėje, netoli upės, buvo savotiško žmogaus Kasčiuko namas. Kieme ir namuose jis laikė pririnkęs visokių daiktų. Buvo įsitaisęs orinį šautuvą ir už kapeikas duodavo Kražių vaikigaliams pašaudyti į taikinį. Už taiklų šūvį į dešimtuką gaudavome premiją – papildomai kulipkų. Nebuvome labai sąžiningi, ir, jei senis Kasčiukas nematydavo, sukčiaudavom, šaudami iš visai arti, prikišę vamzdį prie taikinio.
Mano klasės draugės Reginos Tunikaitės tėvas turėjo kirpimo mašinėlę, ir mes, vaikai, eidavom pas jį už 10 kapeikų apsikirpti plikai – tokia buvo privaloma jaunesniųjų klasių mokinių šukuosena.
Mes su draugais taip pat bandėm praturtėti tai iš triušių, tai iš kurmių, deja, pinigai turėjo plaukti už tų gyvūnėlių kailiukus, o niekas iš mūsų nenorėjo būti kailialupiu.
Vieną vasarą, gal 1957-aisiais ar metais vėliau, mus bežaidžiančius pasiekė žinia, kad Kražantėje nuskendo žmogus - į kariuomenę šaukiamas jaunuolis. Dūmėme per visą miestelį nelaimės vieton. Susirinko minia, vienas kitas bandė nardydami rasti skenduolį. Kilo mintis atplukdyti valtį - gal iš jos bus galima įžiūrėti kūną. Vaikinai nubėgo į kitą miestelio galą pas Kasčiuką, kuris vienintelis Kražiuose turėjo valtį.
Vėliau buvo kilusios kalbos, kad šykštuolis Kasčiukas nenorėjęs duoti valties veltui. Mama piktinosi tais bjauriais prasimanymais. Ji iš įvykio liudininkų žinojo, kad Kasčiukas be žodžių puolęs atrakinti valties ir atidavęs ją irkluoti jaunesniems ir stipresniems, kad tik būtų greičiau. Vis tik ir jie užtruko, kol su valtimi atsiyrė prieš srovę, kol iš valties kūną pastebėjo ir ištraukė. Mama jau buvo čia, ji ėmėsi gaivinti, gaivino ilgai, labai ilgai. Laukėme stebuklo, bet jis neįvyko. Atsimenu mamos žvilgsnį, kai ji pakėlusi nuo lavono galvą apsidairė. Išsigandau, nes ji žiūrėjo į mane lyg į svetimą, nepažįstamą. Jai pačiai buvo likę gyventi vos keleri metai.
© 2012-2014 (2026 red.) Aleksandras Sakas jun.
Priedas
