Ieškoti šiame dienoraštyje

2019 m. gegužės 10 d., penktadienis

Kretingos pranciškonų vienuolyne 1927 - 1929 metais


Toks - netekęs savo garbanų - mano tėvelis Aleksandras Sakas 1927 metais iš Papilės išvyko į Kretingos pranciškonų vienuolyną.

Norėjo mokytis, bet ne staliaus amato, ką jau buvo išbandęs Papilėje. Lėšų mokslams, aukštesniems už pradžios mokyklą, nei jis pats, nei artimieji neturėjo. Tuo tarpu pas brolius pranciškonus išlaikymas ir mokslas nekainavo. Gal ir veikla pavasarininkuose įteigė mintį, kad turįs vienuolystei pašaukimą.

Brolio Igno vardu Aleksandras išbuvo Kretingos vienuolyne maždaug dvejus metus.

Be kita ko, ten bandė eiliuoti religine tematika. Jo eilėraščius ne kartą spausdino Kaune leistas mėnesinis tretininkų laikraštis "Šv. Pranciškaus varpelis". Štai, pavyzdys - eilėraščio "Pamylėkim" (Šv. Pranciškaus varpelis, 1928 m. Nr. 6) pirmieji posmeliai:

Sustiprėkim
Pamylėkim
Širdį Jėzaus
Atpirkėjo.

Jis atėjo
Čia kentėjo,
Mus gelbėdams
Išganydams.

Ir taip toliau, beveik Strazdelio stiliumi...

Apie Kretingos laikotarpį Aleksandras Sakas vėliau nei pasakojo, nei kur nors rašė. Tiktai viena nuotrauka netiesiogiai liudija jo ryšį su Kretinga.

Žemaičių Kalvarija. Nuotraukos autorius - Sedos fotografas S. Petrauskas.

Nuotrauką 1928 m. rugsėjo 12 d. "mylimam Juozui" užrašė A. Rusteika. Adreso pusėje: Jo Malonybei Juozui Ruškiui, Kretinga.

Kaip ši nuotrauka atiteko Aleksandrui Sakui? Bet pirmiau - kas buvo nuotraukos pirmasis savininkas A. Rusteika?

Manyčiau, tai - Kretingos vienuolyno pranciškonas brolis Antanas Kazimieras Rusteika. Aleksandro kartos - gimęs 1907 metų birželio 22 dieną. Kilęs iš Žemaičių Naumiesčio valsčiaus Tauragės apskrityje. Į pranciškonų ordiną įstojo 1929 metais. Vėliau gavo ir kunigo šventimus.

Pokariu už paramą Lietuvos partizanams kun. Rusteika buvo suimtas ir okupacinės valdžios 1946 metais nuteistas dešimčiai metų kalėjimo ir penkiems metams tremties. Vos keturiasdešimties sulaukęs, mirė 1947 metų spalio 16 dieną kažkuriame Rusijos kalėjime.

Tačiau grįžkime į 1928 metus, kai dar amžinųjų vienuolystės įžadų nedavęs Antanas Rusteika gražią nuotrauką su Žemaičių Kalvarijos vaizdu norėjo dovanoti "Jo Malonybei Juozui Ruškiui".

Pagarbus kreipinys rodytų, kad dovanėlė buvo skirta ne sau lygiam asmeniui. Tuo metu Kretingoje gyveno kiek anksčiau Kretingos progimnazijos direktoriumi dirbęs teologijos mokslų daktaras, kunigas ir vienuolis Petras Ruškys (1876–1962). Spėju, kad Antanas būtent jam norėjo įteikti šią nuotrauką, bet suklydo, gerbiamą adresatą pavadindamas Juozu. Neliko nieko kito, kaip nuotrauką perleisti broliui Ignui - Aleksandrui.

*

Dar vienoje šeimos archyvo nuotraukoje - brolio Serafino portretas (autorius - Panevėžio fotografas A. Gutneras).


Šios fotografijos ryšio su Kretinga nežinojau, kol internetas nepagelbėjo nustatyti brolio Serafino tapatybės.

Tai - vienuolis pranciškonas Serafinas Bikulčius, gimęs 1895 metais, nuo 1922 metų - Kretingos vienuolyno sodininkas.

Ranka, pratusia darbuotis sode, o ne raštinėje, nuotraukos kitoje pusėje parašyta: dėl atminties mylimam A. Sakui br. Serafinas.

Apie brolį Serafiną Bikulčių daug žinių neturiu. 1934 metais jis buvo Šv. Antano kolegijos klierikų bendrabučio auklėtojas... Mirė Lietuvoje 1979 m. rugsėjo 9 d.

*

Trečioji nuotrauka, rasta interneto platybėse ir priklausanti Kretingos kraštotyros muziejui, netikėtai susiejo du čia paminėtus brolius pranciškonus.

1934 metų gegužės 10 d. Vyskupas Teofilius Matulionis pranciškono tėvo Alfonso Marijos Macaičio primicijose. Kretingos muziejaus rinkinys

Nuotrauka įspūdinga. Vienuolyno sode - daug žinomų žmonių. Antros eilės viduryje sėdi vyskupas Teofilius Matulionis, į kairę nuo jo – primicijanto motina Macaitienė ir primicijantas Alfonsas Marija Macaitis (1901–1965).

Trečioje eilėje trečias iš dešinės sėdi Vasario 16-osios akto signataras, buvęs valstybės prezidentas Aleksandras Stulginskis (1885–1969).

Į kairę nuo Stulginskio, už nežinomo kunigo, sėdi Kretingos grafas Aleksandras Tiškevičius (1864–1945).

Dar vieną žmogų praleidus, toje pačioje eilėje - trečias iš kairės - sėdi grafo Aleksandro sūnus grafas Kazimieras Viktoras Justinas Marija Tiškevičius (1896–1941), Nepriklausomybės kovų ir Birželio sukilimo dalyvis, vadovavęs Židikų sukilėlių būriui ir pirmomis sukilimo dienomis žuvęs prie Skuodo.

Už grafo Kazimiero Tiškevičiaus kairėje pusėje plika galva stovi pranciškonų gimnazijos mokytojas lituanistas Juozas Tarvydas (1900–1973). Netrukus jis išvažiavo mokytojauti į Rokiškį, į Juozo Tumo - Vaižganto gimnaziją, kur buvo mano mamos Elenos Dobregaitės lietuvių kalbos mokytoju.

Tos pačios - jau ketvirtos - eilės dešiniajame krašte stovi čia minėtas kun. Petras Ruškys, tais 1934 metais jau ne progimnazijos direktorius, bet Kretingos bažnyčios altarista.

O priekyje ant žemės sėdi broliai pranciškonai. Ten pat - ir abu šiame straipsnelyje prisimintieji, vienas šalia kito. Iš dešinės antras - brolis Antanas Kazimieras Rusteika, trečias – brolis Serafinas Bikulčius.

*

Nors vienuoliu Aleksandras Sakas netapo, bet jo ryšiai su Kretingos pranciškonų vienuolynu liko. Per vokiečių okupaciją Aleksandras buvo pogrindinio antinacistinio leidinio "Lietuvos Judas" redaktorius ir leidėjas. Kai 1943 metais prireikė spaustuvinio šrifto "Lietuvos Judo" antrajam numeriui, Aleksandras važiavo į Kretingą pas pažįstamus brolius pranciškonus (vienuolynas turėjo savo spaustuvę). Šriftą gavo, laimingai parsivežė, ir laikraštėlis, trijų tūkstančių egzempliorių tiražu slapta atspausdintas Kaune Aleksandro draugų Juozo Gražio ir Povilo Malinausko, buvo išplatintas visoje Lietuvoje.

© 2019 Aleksandras Sakas jun.

Šaltiniai:

1. Julius Kanarskas, Palaimintojo vyskupo Teofiliaus Matulionio apsilankymą 1934 metais Kretingoje menančios nuotraukos, Kretingos muziejus, kretingosmuziejus.lt, 2017 m.

2. Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešoji biblioteka, Kretingos personalijų žinynas, Rusteika Antanas Kazimieras, kretvb.lt, 2012 m.

3. Gintaras Šidlauskas, Represuotų dvasininkų žinynas, Žemaičių vyskupystės muziejus, varniai-museum.lt, 2004 m.

4. Romualdas Beniušis, Kretingos pranciškonų vienuolyno sodo paslaptys, bernardinai.lt, 2018 m.

2019 m. gegužės 7 d., antradienis

Šaulių šventė Šiaudinėje 1938 metais

Mano tetos Julija ir Marytė Sakaitės, 1944 metais karo fronto netikėtai atskirtos nuo tėvų, namo nebegrįžo. Visi jų asmeniniai daiktai, taip pat ir fotografijos, liko pas tėvus Domininką ir Mortą Sakus Papilėje.

Viena nuotrauka iš Julijos Sakaitės paliktųjų:

 

Kitoje nuotraukos pusėje Julijos Sakaitės užrašyta: 1938 m. Šiaudinės Šaulių Būrio Vėliavos šventinimas.

Šiaudinė - kaimelis už dešimties kilometrų į vakarus nuo Papilės. Ankstyvas ruduo, 1938 metų rugsėjo 4 diena. Šią datą ir kitas įvykio detales sužinome iš Lietuvos šaulių sąjungos savaitinio žurnalo "Trimitas" (1938 m. Nr. 37, 902 pusl.).

Tą dieną čia buvo šventinama ne tik Šiaudinės, bet ir Tryškių šaulių būrio vėliava. Atvyko svečių: Papilės šaulių vyrų ir moterų būriai, taip pat Dabikinės (netoli Akmenės) šaulių būrys. Nuotraukoje neįžiūrėti, bet Papilės šaulių moterų gretoje turėtų stovėti ir Julija Sakaitė, o su Papilės šauliais vyrais - jos tėvelis Domininkas Sakas bei sesers vyras Artūras Knašas (abu po karo už šauliavimą atkentėję sovietiniuose lageriuose).

Šiaudinės filialistas kun. Vladislovas Venclauskas pašventino abi vėliavas ir pasakė pamokslą. Šiaudinės šauliams ta proga buvo įteikti visuomenės suaukoti ginklai - 5 šautuvai ir dujokaukė (du šautuvus nupirko gretimo Kairiškių kartono fabriko savininkas inž. Vladas Sirutavičius).

Po kalbų iškilmės užbaigtos jaukiais užkandžiais Šiaudinės pradžios mokykloje, kur Papilės moterų būrio šaulės pašoko tautiškų šokių.

© 2016 Aleksandras Sakas

Priedas - dvi nuotraukos, perfotografuotos iš monografijos "Papilė" pirmojo tomo (Lietuvos valsčiai, "Versmės" leid., Vilnius, 2004 m., 912 ir 904 pusl.).


Papilės šaulių moterų būrys apie 1935 metus. Iš kairės: pirmoje eilėje trečia - Vladislava Levinskaitė, ketvirta - būrio vadė Marija? Pilionienė, antroje eilėje antra - Julija Sakaitė. A. Atkočiūno nuotrauka (iš Irenos Levinskaitės - Katkienės albumo).


Papilės šaulių sąjungos choras, 1936 metai. Iš kairės pirmoje eilėje: Švažas, Kostas Paniuškis, Julija Paunksnienė, X, Vincas Sakas, Budrys; antroje eilėje: Benedikta Čerapaitė, Julija Sakaitė, Stefanija Būdavaitė, Skerstonaitė, Uršulė Šležaitė, Julija Skiriutė, Zosė Dimavičiūtė, X, Vacys Danauskis; trečioje eilėje: Stasė Vasiliauskaitė, Bronė Borusaitė, Kazys Sutkus, Vladislava Levinskaitė, Jadvyga Sutkutė, Stasė Kaulavičiūtė, Elena Šležaitė; ketvirtoje eilėje: Ežerskis, Noreikis, Vladas Mačius, Čupkovas, Andrėjaitis, Čupkovas, Vildžiūnas, Bronė Šėškaitė, Vincas Jagėla, Alfonsas Vingras, Vladas Gerasimavičius, Boleslovas Leščinskis, Vitalijus Čupkovas. Nuotrauka Stefanijos Būdavaitės - Rakštikienės dovanota Simono Daukanto muziejui Papilėje.

2019 m. gegužės 4 d., šeštadienis

1935 metų ateitininkų federacijos kongresas Telšiuose


 
Šią mažo formato nuotrauką iki 1944 metų saugojo Julija Sakaitė, kol vieną dieną ją ir jos sesutę Marytę fronto banga nunešė toli į Vakarus, o jų visi daiktai - ir ši nuotraukėlė - liko pas tėvus Papilėje. Po tėvų mirties nuotrauka atsidūrė pas vyresnįjį Sakaičių brolį Aleksandrą.

Telšiai, Vilniaus kalno aikštė per 1935 metų liepos 20-21 dienomis Telšiuose vykusį ketvirtąjį ateitininkų federacijos kongresą. Jubiliejinį - tąmet federacijai sukako 25 metai.

Prezidiumo kėdės dar tuščios - matome kongreso pradžios momentą.

Šiandien 9 val. 30 min. prasidėjo Ateitininkų Federacijos jubiliejinis kongresas Telšiuose. Įžangos žodį tarė Jubiliejiniam kongresui rengti komiteto pirmininkas dr. Pranas Dielininkaitis, kviesdamas Vyr. At-kų Federacijos Vadą prof. K. Pakštą kongresą atidaryti. Prof. Pakštas pasakė ilgesnę kalbą. Atidaryme dalyvavo visos stud. at-kų vėliavos. ("Rytas" , 1935 m. liepos 20 d., Nr. 163 (3238))

Už stalo stovintis vyras šviesiu kostiumu - dr. Pranas Dielininkaitis? Scenos priekyje su popieriaus lapu - be jokios abejonės - profesorius Kazys Pakštas. Prezidiumo užnugaryje - vėliavnešiai, raudonkepuriai studentai.

Dešinėje - daug dvasininkų. Kongreso darbe dalyvavo penki vyskupai - Justinas Staugaitis, Juozapas Kutka, Kazimieras Paltarokas, Mečislovas Reinys, Pranciškus Būčys.

Kuklus Telšių kunigų seminarijos klierikas Aleksandras Sakas, iki seminarijos Kaune aktyviai veikęs ateitininkuose, liko už kadro.

Šiame kongrese prof. Kazys Pakštas metė savo garsųjį šūkį: "Pasukime atsilikusios Lietuvos gyvenimo laikrodį šimtu metų į priekį!" Deja, daugelis ateitininkų idėjų liko neįgyvendintos, o po keleto metų okupacija privertė persukti laikrodžius į Maskvos laiką.

© 2017 Aleksandras Sakas jun.

2019 m. gegužės 1 d., trečiadienis

Kalėdos fortuose

1934 metų sausio 5 d. “Darbininko” laikraščio Nr. 1 (736) 5 pusl. buvo atspausdintas straipsnelis “Kalėdos fortuose” apie Kauno moksleivių ateitininkų veiklą, kukliais savo ištekliais paremiant dar didesnius vargšus - Kauno 1-ame ir 8-ame fortuose gyvenusių žmonių vaikus.

Kadangi moksleivių ateitininkų veikla tuo metu buvo draudžiama, straipsnyje ateitininkai įvardinti tiesiog katalikiškąja moksleivija. Minimos pavardės - kun. Kazimieras Rankelė ir kun. Kazimieras Žitkus. Rašinio autorius Aleks. Sakelis - tai, be abejo, tuo metu Kauno ateitininkijoje veikęs Aleksandras Sakas (1908-1998).

Šeimos archyve yra to laikotarpio fotografijų, susijusių su šia ateitininkų veiklos puse.

Nuotraukos apačioje Aleksandro Sako ranka parašyta “Su fortų vaikučiais”. Vaikų rankose - jiems skirtas laikraštėlis “Žvaigždutė”. Turbūt, ši fotografija yra iš kitos, nei laikraštyje "Darbininkas" aprašytos, ateitininkų išvykos. Tai rodo ne tik nekalėdinis oras, bet ir tai, kad tarp dalyvių nematyti kun. K. Žitkaus. Kol kas atpažinti asmenys - antros eilės dešinėje tarp vaikų sėdintys žurnalistas Pranas Rinkevičius (su skrybėle ir akiniais), Aleksandras Sakas (vienplaukis garbanotas) ir gale dešinėje su vaikučiu ant rankų Kazys Naseckas.

Kita nuotrauka Aleksoto tilto fone su prierašu “Į fortus pas vargšus” ir tik kompiuterio pagalba įskaitoma baltai užrašyta data 1934.III.4. Joje iš kairės pirmas - Jonas Bastakys, ketvirtas - Aleksandras Sakas, o iš dešinės - Kazys Naseckas ir Pranas Rinkevičius.
 

Ir dar viena 1934 metų kovo 4 dienos fotografija su tais pačiais dalyviais ir pačiame priekyje vos spėjusiu į kadrą nuotraukos autoriumi Leonu Dainiu:


Visų trijų čia paskelbtų nuotraukų kitoje pusėje yra fotografo spaudas: Foto “Mėgėjas” L. Dainys.

© 2011 Aleksandras Sakas jun.
 

2019 m. balandžio 28 d., sekmadienis

Butkiai iš Mikniūnų

Aleksandro ir Rozalijos Dabregų duktė Ona, gimusi Šeduikiuose pačioje 1865 metų pabaigoje, dar vaikystėje neteko mamos. Užaugo pamotėlės Mortos akyse. Jau po tėvelio mirties vyriausio brolio Jono 1892 metais išleista už vyro - valstiečio Jurgio Butkio - į netolimą Mikniūnų kaimą.

Mikniūnai - tie, kur arčiau Kamajų, dabartinio Rokiškio rajono pietiniame pakraštyje. Pro šį kaimą šiaurės pusėn iš Šeduikių ežero teka upeliukas, kurio menki vandenys toliau, apsukę didelį ratą Uosijos, Šetekšnos, Jaros upeliais, sugrįžta Svėdasų kraštan ir įteka į Šventosios upę.

Nuo Mikniūnų matyti Bedugnio ežeras, kurio kitame krante - Duokiškio kapinės, apleistos senosios ir prižiūrėtos naujesnės (naujesnėse palaidotas Onos Butkienės brolis Juozapas Dabrega, šio straipsnelio autoriaus senelis).

Mikniūnuose Butkiams 1893 metais gimė duktė Uršulė. Jos krikšto tėvu buvo Onos brolis Antanas Dabrega. Uršulė mirė "nuo silpnumo" 6 mėnesių amžiaus. Kaip įrašyta mirties metrikoje, "šios kūną patys parapijiečiai 8 spalio privačiose kapinėse šalia Mikniūnų kaimo palaidojo".









Iš mano tetos Onos Vitonienės pasakojimų ir rašytinių šaltinių žinias apie kitus Jurgio ir Onos Butkių vaikus sudėjau į eilę. Visi jie krikštyti Kamajų bažnyčioje.

 Grasilda Butkytė gimė 1894 m. Jos krikšto motina buvo Onos sesuo Marijona Dabregaitė. Grasilda 1923 metais Duokiškyje susituokė su Juozapu Bubliu iš Narbučių. (Tuokėsi ne Kamajuose - 1906 metais pastačius Duokiškio bažnyčią, ji buvo arčiau).

Juozapas Butkis gimė 1896 m. Nuo 1919 metų balandžio Juozapas dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės kovose (1928 m. apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu). 1924 metais Rokiškio Onuškyje susituokė su Kazimiera Stelionyte iš Juodupės valsčiaus Didsodės kaimo. Dirbo policininku, vėliau - nuovadu (policijos skyriaus viršininku), paskui išvažiavo į Angliją.







Konstantinas Butkis (Kasčius) gimė 1900 m. Jis liko gyventi Mikniūnuose, kur turėjo 27 ha žemės. 1942 metų gyventojų surašymo metu vis dar buvo nevedęs, gyveno su seserimi Veronika ir dėde Kazimieru (g. 1873).

Emilija Butkytė gimė 1902 m. 1927 metais ji ištekėjo už 60-mečio Mykolo Vilučio iš Užpalių valsčiaus Vilučių kaimo. Tuokėsi Duokiškyje. Po devynių santuokos dienų Emilijos vyras mirė.

Kraštotyrininkės Marijos Dovydaitienės duomenimis, Mykolas Vilutis ir jo netekėjusi sesuo Grasilda turėjo nemažą ūkį - daugiau nei 30 ha žemės. "Ūkį valdė Mykolas Vilutis. Padėti tvarkyti ūkį pasikvietė savo giminaičius Oną Masiulytę ir Joną Būgą iš Gailiešionių kaimo ir jiems savo ūkį padovanojo. (...) Mykolas Vilutis mirė 1927 06 02 staiga, ardamas dirvą. Toje vietoje stovi kryžius. Ona ir Jonas Būgos sumokėjo Mykolo Vilučio žmonai priklausančią dalį, ir ji išvyko gyventi kitur".

Vėliau našlė Emilija tuokėsi dar kartą, antrojo vyro pavardė – Sirvydis.

Veronika Butkytė, gimusi 1904 m., išprotėjo. Kas buvo to priežastimi, nežinome. 1942 metais ji gyveno Mikniūnuose pas brolį Kasčių.

*

Mano pusseserės Elenos Dabregaitės - Vigelienės vaikystės prisiminimuose - didelis Butkių sodas su ypatingo skanumo obuoliais. Iš to sodo ir namų Mikniūnuose dabar nieko nelikę. Kai Šeduikiuose 1972 metais mirė Elenos tėvas Jonas Dabrega, tai į laidotuves atvažiavusi Kasčiaus Butkio žmona, o jo paties tuomet jau nebuvę gyvo.

© 2013-2019 Aleksandras Sakas

Šaltiniai 

1. Jonas Šedys, "Kamajų valsčiaus ūkininkų šeimos", Juozo ir Alfonso Keliuočių palikimo studijų centras.

2. Marija Dovydaitienė, "Vilučių kaimas", “Lietuvos valsčių” serijos monografija "Užpaliai", I dalis, leidykla "Versmė", Vilnius, 2013, 1025 p. ir 1042 p.

Priedas - metrikų duomenys

 Jei nurodytas vaizdo numeris , tai metrikų knyga pasiekiama per epaveldas.lt.

1866 m. sausio 1 d. Svėdasų bažnyčioje kun. Švilpa pakrikštijo kūdikį vardu Ona, valstiečių teisėtų sutuoktinių Aleksandro ir Rozalijos iš Repšių Dobregų dukrą, gimusią 1865 metų sausio mėnesio 30 d. Šeduikių kaime. Krikšto tėvais buvo valstiečiai Tamošius Grižas ir mergina Domicelė Dobregaitė. (Svėdasų RKB atitinkamų metų gimimo metrikų knyga)

Pastaba. Onos Dobregaitės gimimo diena turėtų būti 1865 metų gruodžio 30 d.

1892 m. vasario 9 d. Svėdasų bažnyčioje vikaras kun. Nainys, triskart paskelbęs sausio 26 ir vasario 2 ir 9, sutuokė Alotų valsčiaus valstiečius Jurgį Butkį, 33 metų viengungį iš Kamajų parapijos Mikniūnų kaimo, su Ona Dobregaite, 26 metų mergina iš Svėdasų parapijos Šeduikių kaimo, valstiečių teisėtų sutuoktinių Juozapo ir Anelės iš Pajėdų Butkių sūnų su teisėtų sutuoktinių Aleksandro ir Rozalijos iš Repšių Dobregų dukterimi, dalyvaujant liudininkams Jonui Butkiui, Jonui Dobregai, Jonui Stasiškiui ir kitiems. (Svėdasų RKB atitinkamų metų santuokos metrikų knyga)

1893 m. vasario 18 d. Kamajų bažnyčioje vikaras kun. Juozapaitis pakrikštijo kūdikį vardu Uršulė Alotų valsčiaus Kanaviškių bendruomenės valstiečių teisėtų sutuoktinių Jurgio ir Onos iš Dobregų Butkų (Butkusov) dukrą, gimusią šių 1893 metų vasario 16 d. šios parapijos Mikniūnų kaime. Krikšto tėvais buvo valstiečiai Antanas Dobrega su našle Uršule Butkiene. (Kamajų RKB 1893 -1900 m. gimimo metrikų knyga, 10 v.)

1893 m. spalio 6 d. Mikniūnų kaime nuo silpnumo mirė Uršulė, Alotų valsčiaus Kanaviškių bendruomenės valstiečių teisėtų sutuoktinių Jurgio ir Onos iš Dobregų Butkių (Butkisov) 6 mėnesių amžiaus duktė. Palaidota pačių parapijiečių spalio 8 d. privačiose kapinėse prie Mikniūnų kaimo. (Kamajų RKB 1884-1894 m. mirties metrikų knyga, 174 v.)

1894 m. balandžio 3 d. Kamajų bažnyčioje klebonas kun. Jokimas pakrikštijo kūdikį vardu Grasilda Alotų valsčiaus Kanaviškių bendruomenės valstiečių teisėtų sutuoktinių Jurgio ir Onos iš Dobregų Butkių dukrą, gimusią šių 1894 metų balandžio 2 d.. šios parapijos Mikniūnų kaime. Krikšto tėvais buvo valstiečiai Jonas Butkis su mergina Marijona Dobregaite. Prierašas: 1928 I 23 priėmė moterystės sakramentą Duokiškio R. K. bažnyčioje su Juozapu Bubliu. (Kamajų RKB 1893 -1900 m. gimimo metrikų knyga, 49 v.)

1896 m. rugpjūčio 11 d. Kamajų bažnyčioje klebonas kun. Jokimas pakrikštijo kūdikį vardu Juozapas Alotų valsčiaus Kanaviškių bendruomenės valstiečių teisėtų sutuoktinių Jurgio ir Onos iš Dobregų Butkių sūnų, gimusį šių 1896 metų rugpjūčio 9 d.. šios parapijos Mikniūnų kaime. Krikšto tėvais buvo valstiečiai Jonas Dobrega su mergina Karolina Galvydyte. Prierašas: 1924 VII 5 priėmė moterystės sakramentą Onuškio R. K. bažnyčioje, vesdamas Kazimierą Stelionytę. (Kamajų RKB 1893 -1900 m. gimimo metrikų knyga, 111 v.)

1900 m. gegužės 23 d. Kamajų bažnyčioje vikaras kun. Žadeikis pakrikštijo kūdikį vardu Konstantinas Alotų valsčiaus Kanaviškių bendruomenės valstiečių teisėtų sutuoktinių Jurgio ir Anelės? iš Dobregų Butkių sūnų, gimusį šių 1900 metų gegužės 22 d.. šios parapijos Mikniūnų kaime. Krikšto tėvais buvo valstiečiai Juozapas Paršiukas su mergina Emilija Butkyte. (Kamajų RKB 1900 -1906 m. gimimo metrikų knyga, 10 v.)

1902 m. kovo 28 d. Kamajų bažnyčioje vikaras kun. Žadeikis pakrikštijo kūdikį vardu Emilija Alotų valsčiaus Kanaviškių bendruomenės valstiečių teisėtų sutuoktinių Jurgio ir Onos iš Dobregų Butkių dukrą, gimusią šių 1902 metų kovo 27 d.. šios parapijos Mikniūnų kaime. Krikšto tėvais buvo valstiečiai Jonas Stasiškis su savo žmona Barbora. Prierašas: 1927 m. gegužės 24 d. Duokiškio bažnyčioje priėmė moterystės sakramentą, ištekėdama už Mykolo Vilučio. (Kamajų RKB 1900 -1906 m. gimimo metrikų knyga, 59 v.)

1904 m. gegužės 13 d. Kamajų bažnyčioje klebonas kun. Jokimas pakrikštijo kūdikį vardu Veronika Alotų valsčiaus Kanaviškių bendruomenės valstiečių teisėtų sutuoktinių Jurgio Juozapo sūnaus ir Onos iš Dobregų Butkių dukrą, gimusią šių 1904 metų gegužės 11 d.. šios parapijos Mikniūnų kaime. Krikšto tėvais buvo valstiečiai Kazimieras Butkis su mergina Grasilda Butkyte. (Kamajų RKB 1900 -1906 m. gimimo metrikų knyga, 113 v.)

1924 m. liepos 5 d. Onuškio bažnyčioje nuo užsakų dispensavus klebonas kun. J. Čuvinskas palaimino moterystės ryšį Juozapo Butkio, nevedusio valdininko Aukštadvario dvaro Juodupės valsčiaus Rokiškio parapijos 28 metų, ir Kazimieros Stelionytės, Didsodės kaimo Juodupės valsčiaus Onuškio parapijos 21 metų. Jaunojo tėvai: Jurgis Butkis ir Ona Dabregaitė, jaunosios tėvai: Juozapas Stelionis ir Ona Rablauskaitė. Liudytojai: P. Vaičius Stelionis, Antanas Stelionis, Stelionis ir kiti. (Onuškio RKB 1921 -1926 m. santuokos metrikų knyga, 25 v.)

Pastaba: Keistokas liudininkų sąrašas - toks, koks yra metrikų knygoje.

2019 m. balandžio 21 d., sekmadienis

Aleksandras Sakas (1908-1998). Nelinksmi prisiminimai

Perskaičiau “Lietuvos aido” publikaciją (1991 m. liepos 26 d., Nr. 146) apie buvusius vidaus reikalų ministrą Kazimierą Skučą ir saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį, kurie 1941 metais Maskvoje buvo nužudyti.

1939 ir 1940 metais dirbau Lietuvos krikščionių darbininkų sąjungos leidžiamo savaitraščio “Darbininkas” techniniu redaktoriumi. Atsakomuoju redaktoriumi pasirašydavo prof. Pranas Dovydaitis. Jis už mane mokėdavo baudas. Kai Sovietų Sąjunga pradėjo karą su Suomija, mūsų laikraštis palaikė užpultą tautą, jai reiškė simpatijas. Rusų atstovybė Kaune į tai reagavo, todėl nutarem su prof. Dovydaičiu laikytis tokios taktikos: vieną savaitę čiulbam už sovietus, kitą - už suomius.

Krikščionių darbininkų sąjungos skyrių buvo pristeigta visoj Lietuvoj. Pačiam Kaune - Šančiuose, Žaliakalny, Aleksote, Senamiesty ir kitur – veikė daug narių turintys skyriai. Jų veikla ypač suaktyvėjo po Vilniuje įvykusios konferencijos, kurioje sekretoriavo Juozas Gražys, daug kartų teistas, sėdėjęs lagery. Susirūpinta Kauno kiemsargių, kurių priskaičiavom per 300, padėtim. Tal buvo be galo skriaudžiami žmonės, gyveno rūsiuose, kai kas gaudavo iš turtingų namų savininkų tik po 10 litų algos mėnesiui. Apie juos pradėjome “Darbininke” rašyti. Ir kas išėjo? Prasidėjo kiemsargių atleidimas. Tąsyk mūsų advokatas Juozas Katilius bandė kiemsargius ginti teisme. Nesant asmens samdos įstatymo, byla pralaimėta, o įstatymo projektas Seime buvo vilkinamas.

Tada su Darbo rūmų leidžiamo laikraščio “Darbas” vienu reporteriu (pavardės neprisimenu) nutarėm eiti pas vidaus reikalų ministrą K. Skučą prašyti, kad paspaustų Seimo narius greičiau priimti asmens samdos įstatymą. Mudu nuėjome, policininkas, stovįs prie durų, su pagarba mus praleido. Ministras paprašė sėstis. Išdėstėm, kokiu reikalu atėjom. Ministras nebuvo prieš, bet davė suprasti, kad dar reikia palaukti. Tada, sukaupęs drąsą, tiesiai, be diplomatijos pasakiau ministrui: “Jei mes neišleisim šito įstatymo, tai bolševikai ateis ir padarys ...”. Ir ką išvydau? Ministras atsistojo, pasikeitė jo veidas, trenkė kumščiu į stalą ir tvirtu balsu pasakė: “Aš sutvarkysiu tuos bolševikus!". Po šito vizito parašiau korespondenciją į savo “Darbininką”, deja, cenzūra nepraleido, o Darbo rūmų laikraštis “Darbas” vizitą gan plačiai ir saldžiai aprašė, ir korespondenciją skaitytojai išvydo.

Su Augustinu Povilaičiu susitikdavome dažniau. Jis mus, spaudos darbuotojus, kas mėnuo kviesdavo Kaune į marijonų salę ir informuodavo apie politinę padėtį Lietuvoje. Prisimenu,vienas žunalistas paklausė direktorių Povilaitį, ar yra pavojaus Lietuvai iš pogrindy veikiančių komunistų. Direktorius atsakė, kad iš vietinių nėra, bet jei įsikiš kariuomenė, aišku, jie laimės. Buvo ir toks klausimas A. Povilaičiui: kiek Lietuvoj pogrindy veikia komunistų? Jis atsakė: arti 800 asmenų, iš jų lietuvių - 30 procentų. Dar priminė mums, kad Utenos apskrity penki mažažemiai yra įsisteigę kolūkį. Tiktai saugumas apie tai žinojo ir vienas kitas kaimynas.

Atėjo 1940 metų birželio 15 diena. Šestadienio popietę Kaune, Laisvės alėjoj, pasirodė sovietų tankai. Išejome į gatves. Žmonės stovėjo nusiminę, klausinėjo vienas kitą, kas bus toliau…

Dar leidau, spausdinau “Darbininką”. Greit gavau iš cenzūros įspėjimą, kad rašyčiau, kaip darbininkai nuoširdžiai sutiko Raudonąją armiją. Vietoj vedamojo pirmame puslapy ėmiau talpinti eilines žinutes. Taip vieną kitą numerį išleidau, kol galop liepos mėnesį, būdamas "Žaibo" spaustuvėj, telefonu iš cenzūros gavau pranešimą, kad ministro Mečislovo Gedvilo įsakymu “Darbininko” leidimas sustabdomas.

“Klaipėda”, 1991 m. spalio 9 d.

2019 m. kovo 24 d., sekmadienis

1963 - 1968 metų “kariūnai”


Šios nuotraukos savo albume neturiu. Ji paimta iš knygos ilgu pavadinimu (Lietuvos universiteto, Vytauto Didžiojo universiteto, Vilniaus universiteto fizikos, matematikos, mechanikos, informatikos ir statistikos absolventai 1922-2009, sud. H. Jasiūnas, V. Stakėnas, V. Verikaitė, Vilniaus universiteto leidykla, 2010). Nuotraukoje - būrelis Vilniaus universiteto Matematikos ir mechanikos fakulteto KPI grupės absolventų tarybinės armijos karių uniformomis. Dauguma - su “rombais” ant krūtinės - aukštojo mokslo baigimo ženkliukais. Iš kairės sėdi: Antanas Skūpas, Romualdas Vidrinskas, Romualdas Palčinskas, Mindaugas Maknys, stovi: Pranas Vaitkus, Donatas Švitra, Aleksandras Sakas, Jonas Sunklodas, Juozas Jaura, Aloyzas Želvys, Vladislavas Dobrovolskis. Nuotraukos autorius turėtų būti Antanas Skūpas - kito fotografo KPI grupėje nebuvo. Vieta ir laikas - ryšių pulko kareivinės Rygoje 1968 metų liepą - rugpjūtį.

Iš pradžių derėtų paaiškinti, kas per KPI (Kauno politechnikos instituto) grupė Vilniaus universitete?

Praeito amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje Lietuvoje buvo gal tik viena aukštoji mokykla, kurios studentai galėjo išvengti karinės prievolės, tuomet trukusios trejus metus, tai - Kauno politechnikos institutas (KPI). Ano meto tarnyba sovietinėje kariuomenėje buvo sunkesnė už dabartinę laisvės atėmimo bausmę, todėl vaikinai veržėsi studijuoti būtent KPI. Tiesa, ir šioje aukštojoje mokykloje veikė karinė katedra, kuri visus studentus ruošdavo atsargos jaunesniaisiais leitenantais, ir iš jų vieną kitą, ką tik baigusį mokslus, vis tiek paimdavo trejiems metams armijon, tačiau tokių nelaimėlių būdavo nedaug, o karininko tarnyba lengvesnė. Tad į bemaž visas KPI specialybes stojant būdavo dideli konkursai, ir institutas susirinkdavo geriausius Lietuvos abiturientus.

Tuo tarpu Vilniaus universitete, ypač “vyriškose” matematikos ir fizikos specialybėse, labai stigo vaikinų. Universiteto vadovybė, o rektoriumi tuomet buvo matematikas prof. Jonas Kubilius, sumanė iš KPI pirmakursių suformuoti grupę, kuri greta karinių ir kai kurių inžinerinių dalykų mokytųsi ir matematikos arba fizikos gilesniu universitetiniu lygiu. LTSR valdžiai palaiminus, KPI vadovams teko tam sumanymui pritarti, ir 1962 metais Vilniaus universitete atsirado pirmoji vien iš vyrų sudaryta studentų su KPI ženkliukais atlapuose grupė.

Kitais - 1963 metais - įstojau į KPI elektronikos fakultetą radiotechnikos studijuoti. Gyvenau Kaune pas dėdę Rimkų kaip inkstas taukuose. Pastogė nekainavo, maistas nerūpėjo - dėdienė skaniai ir sočiai pamaitindavo. Fakultetas buvo čia pat, tereikdavo nuo Žaliakalnio nusileisti funikulieriumi. Paskaitos būdavo vakarais, mat, pagal tuometinę tvarką KPI pirmakursiai dieną privalėjo dirbti gamyklose, kad paragautų paprasto darbininko duonos - būsią geresni inžinieriai. Kol grupės draugai triūsdavo radijo gamykloje (dabartinės Prisikėlimo bažnyčios mūruose), ašen dykinėdavau, nes gamykla neįsileido dėl amžiaus - teturėjau 17 metų.

Nežinau, ką fakulteto vadovybė būtų su manim dariusi, bet spalio mėnesį į Kauną atvyko žmonės iš Vilniaus universiteto - fizikas doc. Jurgis Viščakas ir matematikas vyr. dėstytojas Henrikas Jasiūnas. Jie atsirinko pagal stojamųjų egzaminų rezultatus keliasdešimt studentų iš įvairių KPI fakultetų, susikvietė juos į salę ir viliojo keltis į Vilnių. Dauguma išvažiuoti iš Kauno nė negalvojo, tačiau keliolika tokių atsirado, jų tarpe ir aš. Man akstinu buvo noras laisvai ir nevaržomai pagyventi pažadėtame bendrabutyje, kitiems - galimybė atsikratyti privalomo darbo gamykloje. Tai, kad teks keisti pasirinktą specialybę, jiems nebuvo kliūtimi, kaip ir man, ėjusiam į radiotechniką tik “dėl kompanijos” pusbroliui. Reikėjo rinktis tarp matematikos ir fizikos grupių, į pastarąją tebuvo penkios vietos. Atsirado užsispyrusių - “tiktai fizika arba lieku Kaune”.

Vilniuje paaiškėjo, kodėl ribojo fizikų skaičių. Kelios vietos šioje grupėje buvo rezervuotos nepaprastųjų vilniečių atžaloms. Kai susipažinome, visi mes, paprastieji ir ypatingieji, greitai susibičiuliavome.

Buvome apgyvendinti Čiurlionio gatvės bendrabutyje, po penkis kambaryje. Dviejų iš vilniečių fizikų namai buvo ne per toliausiai - ant Tauro kalno, tokiame daugiabutyje, kur laiptinėje budėdavo milicininkas. Vienas jų - Vladas Niunka, sūnus kito Vlado Niunkos, LKP CK sekretoriaus kėdę pakeitusio į žemėlesnę žurnalo “Komunistas” vyriausiojo redaktoriaus. Kitas - Algis Kabelka, sūnus Vilniaus universiteto dėstytojo filologo Kabelkos, įtakingų partijos žmonių seno draugo ir pažįstamo. Su Vladu ir Algiu po kokio vakarėlio užsukdavom ir pas mus į bendrabutį. Pakeliui, Čiurlionio gatvėje priešais Universiteto aktų salę, buvo namelis, kurio viename gale gyveno Antanas Sniečkus su žmona, mūsų istorijos dėstytoja Mira Bordonaite. Ne sykį buvome matę, aukštokiems varteliams prasivėrus, už jų sargybinį milicininką. Tamsų vakarą mums, Anykščių vyno pakylėtiems, taip ir magėjo patampyti liūtą už ūsų. Tuolab iš vilniečių draugų žinojom, kad milicininkas mūsų negaudys, nes palikti posto jam negalima. Tačiau laidinį telefoną jis turėjo. Sudainuodavom posmelį kitą “Sėk, sesute, žalią rūtą” ir, atvažiuojančios mašinos šviesų pabaidyti, smukdavom į bendrabučio krūmų šešėlį. Vladas Niunka drąsindavo:

- Jeigu kas - jūs nedainavot, aš vienas dainavau. Verskit ant manęs - man vis tiek nieko nebus.

Po metų mūsų fizikos ir matematikos fakultetas buvo padalintas į du atskirus, ir su fizikais bendrų paskaitų nebeliko, išskyrus vieną dieną savaitėje, kurią kartu praleisdavom karinėje katedroje. Iš pradžių karo mokslus ėjome KPI Vilniaus filiale, bet greitai karinė katedra buvo atkurta ir Universitete.

Jos patalpos buvo tuose pačiuose rūmuose Čiurlionio gatvėje, kur ir mūsų fakultetai bei Universiteto aktų salė. Katedros viršininku tapo Vilniaus žydas, gal ir lietuviškai mokėjęs, Tarybų Sąjungos didvyris pulkininkas Volfas Vilenskis (dar iki “perestroikos” emigravęs į Izraelį ir dėl to turėjęs prarasti visus apdovanojimus). Katedros karininkams jis buvo didelis autoritetas, o vilniečiams draugams - savas, jų tėvų bičiulis. Tačiau mūsų grupei Vilenskis nieko nedėstė, apskritai, katedroje būdavo retas paukštis.

Čia nebuvo svarbu ko nors išmokti, svarbu buvo būti, per patikrinimus atsiliepti - “ja!”. Ruošė mus tolimojo ryšio specialistais, tačiau gal tik vienas kitas išmoko daugiau negu įjungti aparatą “R-105″ - paprasčiausią bataliono ryšio priemonę. Daugiau naudos matėm automobilizmo pamokose, tačiau ir ten dėstytojui dažnai tekdavo skatinti klausytojus - pamatęs kurį besapnuojantį, staiga rikteldavo “lavy!” (rus. “gaudyk!”) ir mesdavo į jo pusę sunkią variklio detalę… Niekada nebuvau vairavęs jokios mašinos - pradėjau iškart nuo didelio kariško sunkvežimio. Instruktorius parodė, kaip pajudėti iš vietos, ir dar nemokantį stabdyti išvarė mane iš kiemo tiesiai į Čiurlionio gatvę. Tais laikais ji būdavo apytuštė, tad, laimingai pasivažinėjus gatve, kažkaip pavyko įsukti atgal pro siaurus vartus ir sustoti - iš kabinos išropojau visas šlapias… Vairuotojo teises gavome nemokamai ir lengvai.

Buvome išimtis iš bendros tvarkos - šiaip karo mokslus užbaigdavo ir laipsnį suteikdavo po ketvirtojo kurso, bet mūsų KPI grupė metais vėlavo, todėl į baigiamąsias pratybas buvome išvežti jau po visko - po diplomų įteikimo ir išleistuvių pokylio. Taip 1968 metų liepą atsiradome Rygoje, tarybinės armijos ryšių pulko kareivinėse kažkur prie geležinkelio stoties. Čia laukė dviejų mėnesių tarnyba ir egzaminai jaunesniojo leitenanto laipsniui gauti. Su mumis “sborus” ėjo ir 4-to kurso studentai - visi, kurie universiteto karinėje katedroje buvo kepami tolimojo ryšio specialistais.

Buvome aprengti kareiviškomis uniformomis. Ant palaidinių tuoj pat prisisukome rombo formos aukštojo mokslo ženkliukus.

Tiek kareivinėse, tiek už jų sienų stengėmės parodyti, kad esame kitokie. Kartą savaitėje rytais vedami į miesto pirtį, traukdavom lietuviškas dainas - “Ant kalno mūrai” ir kitas. Mums atrodė, o gal ir iš tikrųjų taip buvo, kad rygiečiai nustebę žiūrėdavo į rikiuote žengiančius kareivius, ne ta kalba dainuojančius.

Vakarais po rikiuotės kareivinių aikštėje būriai taip pat privalėjo keletą ratų apsukti su žygio daina. Visi dainuodavo rusiškai, o mūsų būrys - ne. Buvom jauni, norintys pasipuikuoti savo drąsa, tai užtraukdavom visokių dainelių. “Sėk, sesute, ir gvazdiką, kad neliktų bolševiko” - pastarąjį žodį mūsų rikiuotę stebintys karininkai turėjo suprasti, gal ir įtarė ką nors, bet nieko nesakė.

Vėliau girdėjau pasakojimą, kad kitos laidos studentai bandę sekti mūsų pavyzdžiu, bet karininkai tokioms provokacijoms jau buvę paruošti. Lietuviškai dainuoti neleidę, radę keletą iniciatorių, kurie buvę nubausti - išmesti iš universiteto. Šią bausmę neišvengiamai turėjo lydėti dar viena - tarnyba kariuomenėje.

Staiga vieną rugpjūčio naktį bemaž visas ryšių pulkas su savo gremėzdiška aparatūra ant ratų kažkur išvyko. Manėm, į pratybas, kol po kiek laiko - rugpjūčio 21-ąją - Tarybų Sąjungos visos masinio informavimo priemonės paskelbė apie "brolišką internacionalinę karinę pagalbą Čekoslovakijos darbo liaudžiai, kurios socializmo iškovojimams iškilusi grėsmė". Tuomet paaiškėjo, kur dingo ryšių pulkas iš Rygos - jis taip pat dalyvavo intervencijoje.

O vilniečiai fizikai buvo neseniai grįžę iš Čekoslovakijos, iš stažuotės Prahos universitete, tais laikais pasiekiamame tik ne visai paprastų darbo žmonių vaikams, kokiais jie ir buvo. Liko Prahos sužavėti. Kažkuris jų turėjo nešiojamą radiją - retą ir brangų aparatą. Jau pramokę angliškai, puolė klausytis užsienio radijo stočių - lietuviškai ar rusiškai kalbantys “balsai” tomis dienomis buvo ypatingai kruopščiai slopinami. Žinojome visas naujienas. Buvo šlykštu. Man regis, net ramusis Jucys, akademiko sūnus, prabilo, o Kabelka su Niunka tai nesivaržydami į šuns dienas dėjo vikšrus ir kerzinius batus ant Prahos tiltų… Pagalvodavome - o kas, jei ir mus būtų su pulku išvežę?

Kareivinėse likę karininkai netrukus ėmėsi organizuoti mitingą "komunistų partijos ir tarybinės vyriausybės priemonėms karštai ir vieningai paremti". Buvo paskirti kalbėtojai - karininkai ir kareiviai. Taip pat imta ieškoti, kas iš studentų galėtų pasisakyti. Tinkamiausiu tam rodėsi mūsiškis Vladas Niunka, aukšto LTSR partinio veikėjo sūnus.

Nežinojo organizatoriai, kad šitas obuoliukas nuo obels buvo toli nuriedėjęs. Kai Vladui liepė pakalbėti mitinge, jis atrėžė:

- Gerai, pakalbėsiu, bet pakalbėsiu taip, kad nuo jūsų antpečių visos žvaigždutės nulėks!

Jį tuoj pat paliko ramybėje. Rado partinį studentą iš mūsų ketvirtakursių, kuris pavedimą klusniai įvykdė.

© 2013 Aleksandras Sakas