Ieškoti šiame dienoraštyje

2019 m. rugsėjo 19 d., ketvirtadienis

Vaižganto šakelė

2019 metai Lietuvoje paskelbti Juozo Tumo - Vaižganto metais. 150 metų prabėgo nuo jo gimimo 1869 metų rugsėjo 8 (naujuoju stiliumi - 20) dieną Svėdasų parapijos Maleišių kaime.

Maleišiai - kaimas, kuris minimas ne viename "Res familiaris" straipsnelyje, ypač mūsų Antanėliams skirtuose.

Suintrigavo žinia, rasta internete. Ji žadėjo Antanėlių sąsają su Vaižgantu - per Silvestro Antanėlio anūko Anupro žmoną Oną Nakutytę (1831-1892).

Rašoma, kad Anupro Antanėlio šeima "giminiavosi su Tumais - O. Antanėlienė ir kanauninko Juozo Tumo - Vaižganto motina Barbora Baltuškaitė - Tumienė (1824-1889 ar 1891) buvo pusseserės, abi palaidotos viename kape".

Rodos, ne visai taip. Onos tėvai - Jonas Nakutis ir Barbora Stanytė, Barboros - Kazimieras Baltuška ir Ona Tamošiūnaitė. Visų pavardės skirtingos - brolių ar seserų tarp jų, matyt, nebuvo. Todėl jų dukros, mūsų Ona ir Vaižganto mama Barbora - ne pusseserės, nebent tolimesnės giminaitės.

Abi palaidotos Svėdasų kapinėse, gal ir vienoje kapavietėje.

Beje, Vaižganto motinos Barboros Tumienės mirties metrikai rodo, kad ji mirė 1891 metais.


Metrikų vertimo santrauka: 1891 metų balandžio 4 dieną Maleišių kaime nuo džiovos mirė Barbora Kazimiero d. iš Baltuškų Tumienė, Alotų valsčiaus valstietė, likusio našliu Anupro žmona, turėjusi 65 metus, Svėdasų parapijietė, paliko sūnus Joną ir Juozapą ir dukras Marijoną, Oną ir Ksaverą. Jos kūnas šių metų ir šio mėnesio 6 dieną palaidotas kun. Narmonto Svėdasų parapijos kapinėse.

*

Tačiau Vaižganto šakelę vis tiktai galėtume pripaišyti prie mūsų giminės medžio.

Vaižganto tėvo vyresnis brolis Pranciškus Tumas (1802-1857) buvo vedęs jauną našlę Rozaliją Pilkauskaitę - Baronienę (1812-?). Taigi, Rozalija - Vaižganto dėdienė. Šie Tumai gyveno ne per toliausiai nuo Maleišių, Juodonių kaime. Kai Vaižgantas gimė, jo dėdė Pranciškus buvo senokai miręs, bet dėdienę Rozaliją Vaižgantas pažinoti turėjo, ne kartą lankėsi Juodonyse.

Dėdienė Rozalija turėjo brolį Juozapą Pilkauską (1814-1869), su žmona Veronika gyvenusį kitapus Svėdasų, Vikonių kaime. Su dėdienės broliu Vaižgantas šiame pasaulyje prasilenkė, kažin, ar kada matė ir jo našlę Veroniką. O Veronika Pilkauskienė (1823-?) buvo mano prosenelio Aleksandro Dabregos sesuo.

Išeitų, su Vaižgantu "giminiuojamės" per jo dėdienės brolienę.

© 2019 Aleksandras Sakas

2019 m. rugpjūčio 4 d., sekmadienis

Prisimenant gydytoją E. Dobregaitę - Sakienę…

Prienų rajono ir Birštono krašto laikraštis “Gyvenimas” 2011 m. lapkričio 9 d. (Nr. 87 (9442)) paskelbė publikaciją “Prisimenant gydytoją E. Dobregaitę - Sakienę…” Tas laikraščio numeris internetu jau nepasiekiamas, todėl publikacijos tekstas su iliustracijomis kartojamas tinklaraštyje “Res familiaris”.


Šių (2011) metų lapkričio 7 dieną sukako 50 metų, kai Klaipėdoje mirė Elena Dobregaitė - Sakienė (1916-1961), Lietuvos partizanų gydytoja, Prienų motinos ir vaiko konsultacijos organizatorė ir pirmoji vedėja, savanorė Sibiro tremtinė.

Redakcijai parašęs jos sūnus Aleksandras Sakas atsiuntė savo motinos biografiją, deja, joje - vos kelios eilutės apie tą laikotarpį, kai Elena Dobregaitė - Sakienė gyveno ir dirbo Prienuose. Galbūt šias biografijos spragas savo prisiminimais užpildytų pastabūs vyresnio amžiaus mūsų laikraščio skaitytojai?

Elena Dobregaitė - Sakienė gimė 1916 m. kovo 21 d. Rokiškio apskrities Svėdasų valsčiaus Šeduikių kaimo ūkininkų šeimoje.

Vienintelė iš aštuonių vaikų Elena leista aukštesnių mokslų. 1937 m. ji baigė Rokiškio Tumo – Vaižganto gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Svajojo studijuoti literatūrą, tačiau teko pasirinkti praktiškesnę specialybę - mediciną.

Nuo 1942 m. Elena dirbo Utenos apskrities ligoninėje gydytoja – praktikante. 1943 m. gavo leidimą apsigyventi ir verstis gydytojo praktika Anykščiuose. Nuo 1944 m. dirbo Anykščių vaikų ambulatorijos, paskui motinos ir vaiko konsultacijos vedėja.

Anykščiuose 1945 m. balandį ištekėjo už Aleksandro Sako, Dotnuvos žemės ūkio akademijos paskutinio kurso studento. Vyras tuo metu buvo ieškomas NKGB organų, po poros mėnesių jis buvo suimtas. 1946 m vasarį gimė sūnus Aleksandras. Vengdama tremties, Elena apsirūpino vietos kitataučių liudijimais apie jų gelbėjimą vokiečių okupacijos metais. 1946 m. buvo apdovanota TSRS medaliu “Už šaunų darbą Didžiojo Tėvynės karo metais”.

Padėjo Lietuvos partizanams. Brolis Jonas iš Šeduikių arkliais veždavo sužeistuosius, kuriuos Elena slėpė, gydė ir slaugė savo bute dabartinės Vilniaus g. 16 name, Anykščiuose, arba vykdavo suteikti gydytojo pagalbos į gimtųjų Šeduikių apylinkes.

1948 m. persikėlė į Prienus. 1950 m. organizavo Prienų motinos ir vaiko konsultaciją, dirbo jos vedėja.

1950 m. atsisveikinimo nuotrauka. Su prieniškiais Stankevičiais prie jų namo. Elena Dobregaitė su sūnumi - centre. Pirmoji iš dešinės - Elenos sesuo Marytė Dobregaitė - Juocevičienė, ilgametė Prienų ligoninės darbuotoja.

Po penkerių metų kalinimo Vorkutos lageriuose vyras buvo ištremtas į Sibirą. Tų pačių 1950 m. rudenį Elena paliko Lietuvą ir su sūnumi išvažiavo gyventi pas vyrą į Krasnojarsko krašto Minusinsko rajoną, kur dirbo didelių sibirietiškų kaimų – Tigrickojė, paskui Kavkazskojė – gydytoja.

Kavkazskojė, 1954 m.

Po Stalino mirties visa šeima 1954 m. grįžo Lietuvon. Elena dirbo Kelmės raj. Kražių miestelio ambulatorijos vedėja, ligoninės gydytoja. 1955 m. susilaukė sūnaus Vytauto, 1958 m. – sūnaus Remigijaus.

1959 m. persikėlė į Klaipėdą, kur dirbo I-uose gimdymo namuose ginekologe, žuvies pramonės ligoninėje cechine terapeute. 1960 m. pajuto sunkios ligos – vėžio – simptomus. Buvo operuota Klaipėdoje, Leningrade, gydoma Vilniuje. Mokslo draugų ir kitų kolegų nuoširdžios pastangos padėti nebegalėjo. Mirė 1961 m. lapkričio 7 d. Palaidota Palangoje.

© 2012 Res familiaris

2019 m. rugpjūčio 2 d., penktadienis

Kazimieras Merkys (1707-?) ir jo vaikai

Merkių tėvonija - Kamajų parapijos Merkių ir Merkiškių kaimai. Gali būti, kad tai - viena ir ta pati gyvenvietė. Be to, Merkių kaimas 19 a. pradžioje imtas vadinti dar kitu - Paklonės - vardu. Šiandien Kamajų krašte nė vieno iš tų trijų pavadinimų neberasime.

Iš 1784 metų Kupiškio dekanato parapijų aprašų žinome, kad Kamajų parapijos Merkiškių kaimas (Mierkiszki) priklausė valstybinei Užpalių seniūnijai ir buvo už kelių kilometrų į rytus nuo Kamajų. O 1809 metų Užpalių dvaro inventorius lokalizuoja Merkių arba Paklonės kaimą (Mierkie czyli Poklonie), iš pietvakarių besiribojantį su Kremesiškėmis, esančiomis pusiaukelėje tarp Kamajų ir Jūžintų.

Kremesiškių, šalia kurių buvo Merkių arba Paklonės kaimas, lokacija (maps.lt žemėlapio fragmentas)

1707 metų kovą nežinomi mums krikštatėviai nuvežė iš Merkių kaimo į Jūžintų bažnyčią pakrikštyti Adomo ir Evos Merkių sūnų. Kodėl ne į savo parapijos Kamajų bažnyčią, sunku pasakyti, Jūžintos buvo nei arčiau, nei toliau. Raštininkas (kunigas Jurgis Tamošauskas - Georgius Tomaszewski) kaimo pavadinimą tyčia ar netyčia iškraipė - de Zmierkiow. Vaikui davė Kazimiero vardą.

1736 metų lapkritį po jungtuvių Kamajų bažnyčioje Kazimieras Merkys į Merkiškius parsivežė Evą Kepalaitę iš Kalvių.

Kazimiero Merkio iš Merkiškių ir Evos Kepalaitės iš Kalvių 1736 m. santuokos įrašas (Kamajų RKB 1697-1797 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 180 vaizdo fragmentas, epaveldas.lt)

Žinome devynis Kazimiero ir Evos vaikus.

1738 metais gimė Kotryna. 1764 metais ji ištekėjo už Juozapo Baukio iš Likančių, kur Užpalių parapijoje, ant Šventosios upės kranto.

1740 metais gimė Juozapas. Juozapas Merkys vedė Marijoną, jiedu tarp 1770 ir 1787 metų susilaukė aštuonių vaikų (Rozalijos, dvynukų Kasparo ir Kotrynos, Agotos, Simono, Uršulės, Jono ir Juozapo). Visi vaikai užrašyti gimę Merkiškiuose, tiktai Juozapas jaunesnysis - Merkių kaime. Kurie maži mirė (Simonas), tuos laidojo Merkiškių kapinaitėse.

1742 metais Kazimierui ir Evai Merkiams gimė Motiejus, mano proprosenelės Domicelės Merkytės šiek tiek hipotetinis tėvas.

Po Motiejaus dar krikštijo Tomą, Oną, Jurgį, Agnę, o 1761 metais - Marijoną.


Apie tėvų Kazimiero ir Evos Merkių gyvenimą po Marijonos gimimo nieko tikro nežinome. 1802 metais Paklonės kaime, sulaukusi 97 metų, mirė valstietė Eva Merkienė. Gal kita, nes Kazimiero Eva turėjo būti 10-15 metų jaunesnė. O gal Evos amžių jos artimieji nusakė taip: “oi, sena jau buvo, netoli šimto”, ir raštininkas nusprendė: “tegu bus 97″.

Pastaba: 1809 metų Užpalių dvaro inventoriuje įrašyti tiktai du Merkių arba Paklonės kaimo valstiečiai, abu - Merkiai, Juozapas ir Jonas. Kazimiero sūnui Juozapui tada būtų buvę arti 70-ties, taigi, ūkiui vesti kiek per senas. Turbūt, Merkiuose tuomet ūkininkavo jau Kazimiero anūkai.

© 2015 Aleksandras Sakas

Priedas - metrikų duomenys (epaveldas.lt):

1707 m. kovo 14 d. pakrikštytas Kazimieras [sūnus] Adomo Merkio ir Evos iš Merkių (Adami Mierkis et Ewa de Zmierkiow?). (Jūžintų RKB 1705-1796 m. gimimo ir santuokos, 1769-1796 m. mirties metrikų knyga, 6 v.)

1736 m. lapkričio 11 d. sutuoktas Kazimieras Merkys iš Merkiškių su Eva Kepalaite iš Kalvių (Casim. Mierkis de Mierkiszki cum Eva Kepalaycia de Kalwie). (Kamajų RKB 1697-1797 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 180 v.)

1738 m. vasario 9 d. pakrikštyta Kotryna [duktė] Kazimiero Merkio ir Evos iš Merkiškių (Casimiri Mierkis cum Eva de Mierkiszki). (Kamajų RKB 1697-1797 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 51 v.)

1740 m. balandžio 3 d. pakrikštytas Juozapas [sūnus] Kazimiero Merkio ir Evos iš Merkiškių. (Kamajų RKB 1697-1797 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 53 v.)

1742 m. spalio 7 d. pakrikštytas Motiejus [sūnus] Kazimiero Merkio ir Evos iš Merkiškių. (Kamajų RKB 1697-1797 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 57 v.)

1745 m. gegužės 2 d. pakrikštyta Konstancija [duktė] Kazimiero Merkio ir Evos iš Merkiškių. (Kamajų RKB 1697-1797 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 61 v.)

1747 m. gruodžio 25 d. pakrikštytas Tomas [sūnus] Kazimiero Merkio ir Evos iš Merkių. (Kamajų RKB 1697-1797 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 65 v.)

1749 m. sausio 1 d. pakrikštyta Ona [duktė] Kazimiero Merkio ir Evos iš Merkiškių. (Kamajų RKB 1697-1797 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 67 v.)

1751 m. rugsėjo 26 d. pakrikštytas Jurgis [sūnus] Kazimiero Merkio ir Evos iš Merkių. (Kamajų RKB 1697-1797 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 71 v.)

1759 m. balandžio 4 d. pakrikštyta Agnė [duktė] Kazimiero Merkio ir Evos iš Merkiškių. (Kamajų RKB 1697-1797 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 83 v.)

1761 m. spalio 25 d. pakrikštyta Marijona [duktė] Kazimiero Merkio ir Evos iš Merkiškių. (Kamajų RKB 1697-1797 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 88 v.)

1764 m.spalio 21 d. sutuoktas Juozapas Baukys iš Likančių su Kotryna Merkyčia iš Merkiškių (Jos. Baukis de Likance cum Cath. Mierkicia de Mierkiszki). (Kamajų RKB 1697-1797 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 190 v.)

1802 m. spalio 6 d. mirė Eva Merkienė 97 metų valstietė iš Paklonės kaimo (Eva Mierkienie labor. de Villa Paklonie), palaidota parapijos kapinėse. (Kamajų RKB 1802-1818 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 168 v.)

2019 m. liepos 29 d., pirmadienis

Aleksandras Sakas (1908-1998). Žemaičių bernų materialinė ir kultūrinė padėtis

Aleksandro Sako straipsnis “Žemaičių bernų materialinė ir kultūrinė padėtis” publikuotas laikraščiuose “XX amžius” (1939.02.24) ir “Darbininkas” (1939.02.24). Pastarajame Aleksandras Sakas dirbo techniniu redaktoriumi. Didesnę dalį to teksto perrašiau, šiek tiek paredaguodamas rašybą. Visą, koks jis buvo, tekstą galima perskaityti iš paveiksliuko, jį padidinus.


Žemaičio ūkininko žemės plotas daug didesnis kaip suvalkiečio, dzūko ir kitų, kur 20 ha ūkininkas laikomas dideliu gaspadoriumi. Paprastai gero ūkininko vardą žemaičiuose gauna 40 - 50 ha savininkas, o tokių ten užtiksi tankiai. Retas ūkininkas išsiverčia be samdytos jėgos. Dažnas metams samdosi berną (žemaičiai jį vadina vaikiu), mergą, piemenį.

Kaip įvairus žemaičių kraštas (prie Klaipėdos krašto didesnė kultūra, prie Latvijos produktingesnis darbštumas, viduje - žemaitiškas lėtumas), taip nelygus berno - vaikio atlyginimas. Bernai samdomi metams, nuo vienų Kalėdų iki kitų, už darbo metus mokant 300 Lt, o kai kur ir mažiau. Bernų padėtis nėra džiugi. Jiems duodama maistas, drabužis, bet daug kur parodo stoką žmoniškumo. Ypač dvaruose jie velka sunkią naštą. Dirba nemažai. Vasarą keliasi ryto 3 val., gula 10 - 11, dažnai ir vėliau. Susižeidus retas ūkininkas atlygina gydymo išlaidas. Skaudžių nepasitenkinimų iššaukia tie ūkininkai, kurie labai mėgsta dažnai lankytis po turgus ir juose skandinti savo vargus. Pas tokį tarnauti menkas malonumas, prie stalo pasninkas, drabužiai suplyšę, padargai netvarkoj, gyvenime tik vegetacija, dažnai lankosi seniūnas. Yra ir pavyzdingų šeimininkų, tokių skaičius nelabai smarkiai kyla.

Daugelis bernų verti gero, sąžiningo darbininko vardo. Juos, dar nesulaukus Kalėdų, greit persamdo kitiems metams su padidintu atlyginimu. Bet yra tokių, kurie negali dar pamiršti baudžiavos laikų. Darbe - lėtumas, nuobodumas. Kiekvienoj parapijėlėj be vargo rasi bernų dar neužbaigus darbo metų pragėrusių ar šiaip prašvilpusių algą. Dažnam vakaruška, bonka, merginos - saldi paguoda. Kad ir daugelis rusų viešpatavimo nebeprisimena, betgi rusiškų keiksmų neatsižada, sako, būk darbas geriau sekasi. Riebių kalbų, dainuškų jie irgi moka.

Berną, priklausantį prie kurios nors jaunimo organizacijos, tuoj išskirsi iš kitų, nes jis daugiau išsilavinęs, gyvenimo klausimuose orientuojasi, darbe pirmauja, spaudą seka, švariai apsirengęs. Rudens ir žiemos vakarais toks sugeba iškovoti laisvesnio laiko knygai, laikraščiui. Jis skaito, o visa šeimyna, kiekvienas prie savo darbo, klausosi. Tokių "liaudies universitetų" beveik kiekviename kaime jau rasi. Pasitaiko kartais bernui ir laimė: betarnaudamas, žiūrėk, apsuko ūkininko dukrelei širdį, rudenį - linksmos vestuvės.

Kaimo bernai dažniausiai veda sau lygias mergeles, tačiau kaime pasilikti negali, nes jaunavedžiams maža butų. Už paprastą apgyvendintą pirtelę reikia atidirbti vyrui 15 - 20 dienų (pusę jų vasaros metu). Dėl šios priežasties jie labai veržiasi į miestus ir dvarus. Iškart dvaruose kumečiu netapsi, pirmiau šimtadieniu. Tokiam už 150 darbo dienų moka 60 Lt, 8 1/2 cnt rugių, 4 1/2 cnt miežių, 3 ir pusę cnt avižų, duoda pakenčiamą pastogę, žemės daržui. Gyvą "pienocentrą" laikyti negalima, nes neduoda ganiavos.

Žemaičio berno padėtis dar nekokia. (...)

© 2011, 2019 Res familiaris

2019 m. liepos 21 d., sekmadienis

Budreikos iš Svėdasų


1775 metų sausio 12 dieną Svėdasų bažnyčioje Juozapas Dabrega iš Šeduikių buvo sutuoktas su Ona Budreikaičia. Taip į vieną suaugo dvi protėvių šakos:


Budreikų 18-tojo amžiaus Svėdasų parapijoje buvo gausu - net Didysis maras (1709 - 1711 metais) visų jų neišguldė. Budreikos gyveno tiek kaimuose, tiek pačiame Svėdasų miestelyje, kuris, kaip ir žemės aplinkui, anuomet priklausė Biržų Radviloms.

Vienu metu miestelyje gyveno du Juozapai Budreikos: vienas - gimęs 1715 metais, Kristoforo ir Agotos Budreikų sūnus, ir kitas - gimęs 1733 metais, Kazimiero ir Onos Budreikų sūnus. Dėl amžiaus skirtumo draugais vargu ar buvo, bet giminaičiais būti galėjo.

Tačiau vyresnįjį Juozapą Budreiką paliksime nuošalyje - juk ieškau savo tiesioginių protėvių, o duomenys rodo, kad tam labiau tiktų jaunesnysis.

Pradėsime nuo jaunesniojo Juozapo tėvų. 1721 metų sausio 19 dieną Svėdasų bažnyčioje susituokė Kazimieras Budreika iš Svėdasų ir Ona Čižyčia:


Jaunoji Ona, regis, kaip ir jaunikis buvo iš miestelio. Jos pavardė Svėdasų bažnyčios knygose gana reta, todėl ten 1705 metais paminėti svėdasiškiai Jurgis Čižius ir jo žmona Kotryna labai galėjo būti nuotakos tėvais.

Netrukus po vestuvių - 1722 metų balandį - susilaukę dukros Kotrynos, Kazimieras ir Ona Budreikos kitais vaikais džiaugėsi tiems laikams neįprastai retai. Antroji dukra Marijona Svėdasų padangę išvydo po penkių metų, o trečiąjį vaiką - Juozapėlį - gandrai nešė dar ilgiau, dar šešis metus. Juozapas Budreika buvo pakrikštytas Svėdasų bažnyčioje 1733 metų rugsėjo 13 dieną:


Kaip sekėsi Budreikoms kitus porą dešimtmečių, galime tik spėlioti. To laikotarpio nė mirties metrikų neturime, tai tarsime, kad visi gyveno ilgai ir laimingai. Iš ko duoną valgė? Gal tarnavo Svėdasų dvare, gal dirbo ponų Radvilų laukuose aplink miestelį...

Tai buvo valstybei liūdni karaliaus Augusto Trečiojo laikai, taikos, bet visiškos betvarkės metai. Kaip rašė Alfonsas Šapoka jo redaguotoje "Lietuvos istorijoje" (Kaunas, 1936, 394 p.):

(...) su Respublika niekas nebesiskaitė; visi žiūrėjo į ją, kaip į pasipelnymo šaltinį, kaip į tikrą grobį. Jei niekas tuo tarpu dar neišdrįso pasisavinti kurio nors jos ploto, tai tik dėl to, kad būtų neleidusios kitos valstybės. Svetimų valstybių kariuomenės žygiuodavo per Lenkiją ir Lietuvą, kaip per savo kraštą, nesiprašydamos jokio leidimo. Čia jas atsiųsdavo net žiemoti ar šiaip pailsėti. Tuo būdu jos čia ir maitindavosi: kraštas būdavo plėšiamas, naikinamas.

Tas pats vyko ir 1756 metais, kai lapkričio 21 dieną Svėdasų bažnyčioje Juozapas Budreika buvo sutuoktas su svėdasiške Ona Niauryčia:


Niaurų, kaip ir Budreikų, buvo plati giminė, gyvenusi miestelyje ir ne viename parapijos kaime.

Onos Niauryčios, kaip ir jos vyro Juozapo, tėvų vardai buvo Kazimieras ir Ona. Motinos mergautinės pavardės nežinome - Niauros tuokėsi ne Svėdasuose.

Ona Niauryčia turėjo jaunesnių brolių ir seserų. Žinome jų vardus - Agota, Eva, Jurgis, Kazimieras (šis kiek abejotinas, nes jo motina knygose užrašyta kitu vardu), Teresė, Jonas, Sigizmundas. Bet nežinome, kokį gyvenimo siūlą kiekvienam jų susuko laumės...

Kitąmet po Onos ir Juozapo Budreikų vestuvių - 1757 metų lapkričio 1 dieną - buvo pakrikštyta jų pirmagimė Ona, paminėta šio straipsnelio įžangoje kaip autoriui svarbus asmuo:


Kol mūsų Onutė išaugo iki aštuoniolikinės nuotakos, jos tėveliai susilaukė dar kelių vaikų, kurių bent vardus turiu priminti: Ignotas, Jokūbas, Teresė, Jonas. Jau Onutei ištekėjus už Juozapo Dabregos, gimė dar vienas jos broliukas - pagrandukas Mykolas Budreika.

Gyvendami Radvilų dvaro pašonėje, Budreikos, kaip ir kiti svėdasiškiai, negalėjo nežinoti apie tai, kas anuomet aplinkui darėsi. Turbūt ir savo kailiu patyrė, kad taikos metas baigėsi, o valstybė dar sparčiau ritosi bedugnėn. Dalies didikų ir bajorų pastangos ginklu priešintis rusų diktatui (1768 metų Baro konfederacija) nieko nedavė. Svėdasai, būdami prie kelio, dvaras ir miestelio žmonės, kentėjo nuo rusų kariuomenės, pačių konfederatų ir konfederatais apsimetusių plėšikų gaujų.

Rusija, jau vos ne šimtą metų šeimininkavusi šalyje, šį kartą susitarė su kitomis Lietuvos ir Lenkijos kaimynėmis ir 1772 metais atplėšė sau didelius plotus. Tarsi atsipeikėję smarkiai sumažėjusios Respublikos didikai ir bajorai pagaliau sutiko su šiokiomis tokiomis priemonėmis tvarkai įvesti. Ūkis pamažu ėmė atsigauti, buvo tiesiami ir taisomi nuo kadų kadės apleisti keliai, steigiamos dirbtuvės. Gal ir Svėdasus pasiekė žinia apie kažkur pietuose kasamus kanalus, jungsiančius Dnieprą su Nemunu, su Vysla... Deja, pakilimas ir taika ilgai netruko. O Svėdasuose vienintele "dirbtuve" kaip buvo, taip ir liko dvaro bravoras.
   

Post scriptum

Kartoms keičiantis, radosi naujų giminysčių, ankstesnės nutolo, bendravimas tarp jų nutrūko, ir galop jos buvo visiškai užmirštos. Kai po daugelio metų  Onos Budreikaitės proproanūkis Pranas Dabrega (1908-1964) sutiko Budreikaitę iš Gykių, vargu ar kas bežinojo apie kadaise užmegztą Dabregų ir Budreikų giminystę.

© 2014, 2019 Aleksandras Sakas

Priedas - Svėdasų RKB 1702 -1796 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, epaveldas.lt:

1721 m. sausio 19 d. Kazimieras Budreika iš Svėdasų [sutuoktas] su Ona Čižyčia (Casimirum Budreyko de Swiadoscie ac Anna Czyžynowna). (149 vaizdas)

1733 m. rugsėjo 13 d. [pakrikštytas] Juozapas teisėtų sutuoktinių Kazimiero Budreikos ir Onos iš Svėdasų. (38 v.)

1737 m. liepos 26 d. [pakrikštyta] Ona teisėtų sutuoktinių Kazimiero Niauros ir Onos iš Svėdasų. (43 v.)

1756 m. lapkričio 21 d. Juozapas Budreika iš Svėdasų [sutuoktas] su Ona Niauryčia. (158 v.)

1757 m. lapkričio 1 d. [pakrikštyta] Ona teisėtų sutuoktinių Juozapo Budreikos ir Onos iš Svėdasų. (79 v.)

1775 m. sausio 12 d. sutuoktas Juozapas Dabrega iš Šeduikių su Ona Budreikaičia. (167 v.)

2019 m. liepos 8 d., pirmadienis

1937 metų misijos Renave


Renavas, 1937 metų birželio 5 d. Iš kairės: Renavo klebonas kun. Juozas Dakinevičius - Daknys, neatpažinta moteris, Aleksandras Sakas (kitoje nuotraukos pusėje jo parašyta: Prisiminimui žalios, puikios ir ramios Renavos).

Gražus, gontais dengtas pastatas - turbūt klebonija. Kunigui Juozui Dakinevičiui - paskutinieji jo darbo mėnesiai Renave, kur nuo 1931 metų klebonaudamas baigė užtrukusią naujos Renavo bažnyčios statybą. Klebonija - taip pat nauja, pastatyta iš išardytos senosios bažnyčios medienos. 1937 metų rugsėjį kun. Juozas Dakinevičius buvo paskirtas Laukžemės klebonu.

Žinių apie 1937 metais suruoštas misijas Renave kol kas nepavyko rasti. Tų metų birželį krikščioniškos pakraipos laikraščiai "XX amžius" (1937.06.11) ir “Darbininkas“ (1937.06.19) išspausdino Aleksandro Sako rašinį "Kaip gyvena dvaro kumečiai". Nors pavadinimas neminimas, bet iš visko galima spėti, kad tai - Renavo dvaras:

Žemaičių krašto dvaras. 300 ha žemės. Rūmai tušti. Ponia grafienė gyvena Lenkijoj. Čia tik jos įgaliotinis. Buvęs didingas parkas jau apleistas. Aplink dvarą - kumetynai. Gyvena 14 kumečių šeimų, dirba nuo saulės užtekėjimo iki laidos.

Neįvardintoji grafienė - Stanislava Mielžynska. Toliau aprašomas kumečių išnaudojimas, pasibaisėtinos jų buities sąlygos, dvasinio gyvenimo skurdas. Klebonas bandąs varguolius užtarti, bet bedieviui grafienės įgaliotiniui kumečių gerovė nerūpinti. Užtat keliems komunistų agentams esanti puiki dirva liežuviais “darbuotis”.

Post scriptum

Renave vasaras pas savo mamą praleisdavo Aleksandro pažįstamas ateitininkas Hermenehildas Žvirzdinas, Kauno Jėzuitų gimnazijos moksleivis. Be abejo, tą vasarą jis taip pat buvo Renave. Rudenį Hermenehildas tęsė mokslus jau Telšių gimnazijoje, o po ketverių metų Rainių miškelyje jį nukankino nuo vokiečių sprunkantys sovietų kareivos ir Telšių enkavėdistai.

© 2017 Aleksandras Sakas jun.

Aleksandras Sakas (1908-1998). Kaip gyvena dvarų kumečiai

1937 metų birželį pabuvęs misijose Renave, Aleksandras Sakas parašė straipsnį “Kaip gyvena dvarų kumečiai”, kuris buvo publikuotas krikščioniškos pakraipos laikraščiuose “XX amžius” (1937.06.11) ir “Darbininkas” (1937.06.19). Didumą to teksto perrašiau pasiskaityti žmonėms, nesuprantantiems, iš kur Lietuvoje 1940 metų vasarą galėjo rastis lietuvių, sveikinusių rusiškais tankais atridentą "Stalino saulę".


Lietuvoj dar yra apie 30 tūkstančių kumečių, kurių gyvenimas tikrai nepavydėtinas, Ne visuose dvaruose jie taip išnaudojami, tačiau, apskritai, jie dar yra lenkuojančių "ponų" vergai.

Štai vienas iš daugelio pavyzdžių.

Žemaičių krašto dvaras, 300 ha žemės. Rūmai tušti. Ponia grafienė gyvena Lenkijoj. Čia tik jos įgaliotinis. Buvęs didingas parkas jau apleistas. Aplink dvarą - kumetynai. Gyvena 14 kumečių šeimų, dirba nuo saulės užtekėjimo iki laidos. Ir dvaro meisteris, ir kalvis, ir visi eina prie žemės darbų, jei tik turi kiek laisvesnio laiko.

Koks priešingumas! Dvaro centre dideli, balti mūrai, o toliau - supuvę kumetynai. Dar netikėdamas prieini prie sienos ir su lazda duri. Taip. Lazda kiaurai lenda. Langai užkišti skarmalais. Rėmai vos laikosi. Durys tik tik bepajėgia atsilaikyti. Grindų nėra. Vienai šeimai dažniausiai skirtas vienas kambarys su virtuve, retai - du. Kambariuose pora lovų, palovėse - bulvės, nes ne visi turi sandėlius, čia pat įvairūs puodai, žodžiu, visas kumečio turtas. Paprastai virtuvėj ir lopšys, kuriame, savo broliukų ir sesučių raminamas, verkia mažas vaikas. Kai kurioms šeimoms į gyvenamus kambarius bėga iš tvarto sutros. Tvartas čia pat, po tuo pačiu stogu.

Vyrai turi dirbti per visus metus. Paprastai darbo laikas esti: vasarą nuo tamsos iki tamsos, žiemą - mažiau. Moterys - 150 dienų. Drabužis ir maistas - savo.

Užtai jie gauna: 120 litų (moterys - 100 lt.), 16 centn. rugių, 1 - kviečių, 10 - miežių, 6 - avižų; išdirbtos žemės: bulvėms - 500 sieksnių, linams - 200 sieks., daržui - 100 sieks., dvi birkavas šieno, gali išsilaikyti vieną karvę; vasarą leidžia kur nors pasiganyti, prie dvaro bandos nepriima. Maždaug visų toks atlyginimas, tik keliems kiek daugiau. Tačiau visų atlyginimas neatitinka valdžios nustatytų normų: negauna 12 laisvų dienų, vilnų ir kit.

(...)

Kumečiai labai skundžiasi butų šaltumu žiemą. Tada sunku išvirti ir pusryčius, nes dažnai vanduo užšąla. Šulinių arti nėra. Vieni lipa žemyn į upelį. kiti - naščius turi vilkti labai toli. Kelioms šeimoms tik viena krosnis. Duoną kepti - sunkus kryžius: neškis, vilk viską kas savaitę.

Kelios šeimos samdosi mergas. Joms duoda visą išlaikymą ir moka po 1 lit. per dieną. Mergos labai nenoriai eina pas kumečius, nes žino kokie čia pyragai: maistas blogas, vienam kambary susikimšę miega, šalta, tvanku, nešvaru.

Kadangi vyrai dvare dirba kasdien, išskyrus šventadienius, tai tokius darbus, kaip malkų susipjovimas, šieno pjovimas, ir visus kitus turi laiko dirbti tiktai šventadieniais. Dažnai jie pjauna malkas per sumą. Šiemet net teko dirbti per Šeštines. Dėl to kumečiai kartą darė žygių pas urėdą, tačiau - 12 dienų, kaip "Vyr. Žiniose" paskelbta, negavo. Jis jiems atsakęs: jei norite laisvų dienų, tai kraustykitės iš dvaro, turėsite ne tik 12, bet 24 ir daugiau.

Nieko nepešę, paliko kaip buvę.

(...)

Bloga kumečiams ir dėlto, kad trūksta vienybės. Sako, einame susitarę pas urėdą, žiūrėk, vienas, antras jau kitoks. Į jokias organizacijas nesideda. Laikraščių neskaito, kaip sako, dėl to, kad trūksta pinigų.

Didžiąsias šventes praleidžia kaip ir šventadienį. Susimala miežių - ir viskas. Apie jokią šviesesnę ateitį negalvoja. O keli komunistų agentai - tai net liežuvius pasigalandę "darbuojasi".

Kai kada dar parvažiuoja ir grafienė iš Lenkijos. Sykį pasiuntė pas ją delegaciją, bet ji pareiškusi, kad davus darbininkams geresnius butus ir pakėlus atlyginimą, juos būtų sunku ir suvaldyti.

Dvaro urėdas - netikintis žmogus. Dažnai skelbia bedievybę. Su žmona negyvena. Darbininkų reikalais labai mažai rūpinasi. Daugiau dėmesį kreipia į laukus ir dvaro staininius arklius... O dvasinė dvaro darbininkų gerovė - visai apleista.

© 2011, 2019 Res familiaris