Vincentas ir Domicelė Vaškeliai Kaniūkuose

Po užtrukusių paieškų savo protėviais pripažinęs Vincentą ir Domicelę Vaškelius iš Kaniūkų, susituokusius Užpaliuose 1799 metų lapkritį, dabar nuosekliau surašysiu jų gyvenimo istoriją.

Vincentas Vaškelis gali būti kilęs iš Užpalių parapijos Degėsių kaimo, ten 1771 metais gimęs ir augęs Mykolo ir Sofijos Vaškelių šeimoje.

Domicelė Vaškelienė gali būti gimus 1777 metais Vyžuonų parapijos Vėželių kaime Andriejaus ir Elžbietos Butvydų šeimoje. Ji 1795 metais nutekėjo už Motiejaus Reikalo į Kaniūkus.

Kaniūkuose Domicelė pagimdė dukrą Oną ir vėl laukėsi, kai 1799 metų rugpjūčio 10 dieną žaibas nutrenkė jos vyrą Motiejų. Keli mėnesiai po nelaimės našlė Domicelė, pagimdžiusi sūnų Kazimierą (jis neišgyveno), ištekėjo už Vincento Vaškelio, atėjusio į Kaniūkus užkuriu.

Kaniūkai buvo iš didesnių Užpalių dvaro kaimų. 1809 metų dvaro inventoriuje - 26 šio kaimo žemdirbių ūkiai, mokėję činšą ir turėję kitokių prievolių dvarui.

Šiame kaime gimė Vincento ir Domicelės Vaškelių vaikai Dominykas, Juozapas, Anastazija, Izidorius, Teresė... Kartu augo ir Onutė Reikalaitė, Domicelės dukra iš jos pirmosios santuokos.

Vaškelių pirmagimio Dominyko gimimo metrikų neradau. Neturėjau Užpalių bažnyčios 1800 metų paskutinio trečdalio ir 1801 metų antros pusės knygų - kažkurį iš šių tarpų Dominykas ir bus gimęs.

Antrojo sūnaus, Juozapo, Vaškeliai susilaukė 1803 metais, o trečiojo, kuris neišgyveno, Stanislovo - dar po poros metų.

Knygose kažkodėl neradau Vincento ir Domicelės dukrų Anastazijos ir Teresės, iš parapijiečių sąrašų žinomų. Gal Terese buvo pervadinta Rozetė Rožė, gimusi Vaškeliams 1806 metais? Kažin, jei vardą keistų, tai greičiau į įprastą aniems laikams Rozaliją.

Mano proprosenelis Izidorius gimė 1809 metais.

Kai 1815 metų vasarį mirė šeimos galva Vincentas Vaškelis, jo vyriausias sūnus Dominykas dar paaugliu tebuvo. Kas perėmė ūkio vadžias? Turbūt, našlė Domicelė. Aštuoniolikinei Domicelės dukrai Onai užkurio vyro neieškojo. Padarė kitaip - apvesdino Dominyką! Jis 1816 metų vasarį Užpalių bažnyčioje buvo sutuoktas su Tekle Prievelyčia iš Šeimyniškių.

Retas atvejis, kad kunigas "duotų šliūbą" nė šešiolikos neturinčiam jaunikaičiui. Gal buvo ne pagal metus rimtas ir tvirtas, tai artimieji galėjo Dominyką kiek pasendinti? Šiaip ar taip, jaunajai porai pirmasis vaikas gimė negreitai, 1820 metais, kai Dominykas jau buvo į tikrus vyrus išaugęs.

Pamažu atėjo laikas vesti ir kitam Vincento su Domicele sūnui - Juozapui, o paskui - ir mano proproseneliui Izidoriui. Pastarajam teko ne tik vesti, bet ir palikti tėvų namus, gimtąjį Kaniūkų kaimą ir keltis naujam gyvenimui į priešingą Šventosios krantą, į Degėsius. Taigi, Izidorius paliko savo gimtinę ir "grįžo" į tėvo gimtinę. Tai nutiko 1831 (beje, sukiliminiais) metais.

Kas liko Vaškelių namuose Kaniūkuose? Be motinos Domicelės ir ūkį perėmusio Dominyko Vaškelio su žmona Tekle ir jų penkiais vaikais čia stogą ir duonos turėjo Domicelės dukra iš jos pirmosios santuokos Ona Reikalaitė, sūnus Juozapas Vaškelis su žmona Veronika ir netrukus gimusiu jų sūneliu Mykolu, bei dvi Domicelės dukros Vaškelytės - Anastazija ir Teresė.

1836 metų rugsėjį motina Domicelė mirė. Ji palaidota Kaniūkų kaimo kapinaitėse.

© 2023 Aleksandras Sakas

Priedas - metrikų duomenys (šaltinis - EAIS, v. - vaizdo Nr.)

1771 m. sausio 20 d. pakrikštytas Vincentas, gimęs 19 d., tėvai teisėti sutuoktiniai Mykolas Vaškelis ir Sofija Šeduikytė iš Degėsių, krikšto tėvai Kazimieras Lungevičius ir Ona Tarvydavičienė, abu iš Užpalių. (Užpalių RKB atitinkamų metų gimimo metrikų knyga, 52 v.)

1777 m. rugsėjo 7 d. aš, Mykolas Smolskis, Vyžuonų klebonas, pakrikštijau Domicelę, tėvas Andriejus Butvydas, motina Elžbieta, teisėti sutuoktiniai iš Vėželių, krikšto tėvai Jonas Masliakas ir Kotryna Katkevičienė iš Užpalių. (Vyžuonų RKB atitinkamų metų gimimo metrikų knyga, 58 v.)

1795 m. spalio 4 d. sutuokti Motiejus Reikalas, jaunuolis iš Užpalių par. Kaniūkų, ir Domicelė Butvydaičia, mergina iš Vėželių, liudininkai Jokūbas Dapkus ir Motiejus Kaulinys. (Vyžuonų RKB atitinkamų metų santuokos metrikų knyga, 36 v.)

1799 m. lapkričio 24 d. sutuokti Vincentas Vaškelis iš Degėsių ir Domicelė Reikalienė iš Kaniūkų, liudininkai Kasparas Vaškelis iš Siemeniškių ir Janulionis iš ten pat. (Užpalių RKB atitinkamų metų santuokos metrikų knyga)

Pastaba. Santuokos ludininko Janulionio vardą raštininkas praleido. Siemeniškių kaimas - dabartiniai Šeimyniškiai, kur prie pat Užpalių.

1803 m. kovo 4 d. pakrikštytas 3 dieną Kaniūkų kaime gimęs Juozapas, tėvai Vincentas Vaškelis ir Domicelė Buitvydaičia, krikštatėviai kun. Pranciškus Opanskis, Užpalių kamendorius, ir Ona Reikalienė iš Kaniūkų. (Užpalių RKB atitinkamų metų gimimo metrikų knyga)

1805 m. kovo 25 d. kun. Lakavičius pakrikštijo 23 dieną Kaniūkų kaime gimusį Stanislovą Teodorą, tėvai Vincentas ir Domicelė Vaškeliai, krikštatėviai Jokūbas Dabkevičius ir Ona Štirvydienė. (Užpalių RKB atitinkamų metų gimimo metrikų knyga, 24 v.)

1806 m. rugpjūčio 28 d. kun. Ruginavičius pakrikštijo 25 dieną Kaniūkų kaime gimusią Rozetą Rožę, tėvai Vincentas ir Domicelė Vaškeliai, krikštatėviai Ignotas Sirvydis su Jos Malonybe panele Baueraite. (Užpalių RKB atitinkamų metų gimimo metrikų knyga)

1809 m. balandžio 6 d. kun. Ruginavičius pakrikštijo 5 dieną Kaniūkų kaime gimusį Izidorių Vincentą, tėvai Vincentas ir Domicelė Vaškeliai, krikštatėviai Jo Malonybė kun. Juozapas Baueris ir Ona Štirvydienė. (Užpalių RKB atitinkamų metų gimimo metrikų knyga)

1815 m. vasario 14 d. Kaniūkuose [mirė] Vincentas Vaškelis 50 metų, palaidotas 16 d. (Užpalių RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga, 9 v.)

1816 m. vasario 20 d. [sutuokti] Dominykas Vaškelis ir Teklė Prievėlaičia, liudininkai Tomas Vaškelis ir Justinas Vinslavas. Šeimyniškiai. (Užpalių RKB atitinkamų metų santuokos metrikų knyga, 78 v.)

1828 m. lapkričio 18 d. Užpalių bažnyčioje Užpalių vikaras kun. Jokūbas Kurmavičius sutuokė valstiečius Juozapą Vaškelį, 20 metų jaunuolį iš Kaniūkų kaimo, su Veronika Daugalyte, 22 metų mergina iš Ubagų kaimo, valstiečių teisėtų sutuoktinių Vincento ir Domicelės iš Buitvydų Vaškelių sūnų su valstiečių teisėtų sutuoktinių Motiejaus ir Margaritos iš Šikšnių Daugalių dukterimi, dalyvaujant liudininkams valstečiams Andriejui Maliaukai, Nikodemui Prieveliui ir daugeliui kitų susirinkusių. (Užpalių RKB atitinkamų metų santuokos metrikų knyga)

1831 m. lapkričio 8 d. Užpalių bažnyčioje klebonas kun. Kazimieras Dapševičius sutuokė valstiečius Izidorių Vaškelį 22 m. jaunuolį iš Kaniūkų kaimo su Veronika Merkyte 18 m. mergina iš Degėsių kaimo, valstiečių Vincento ir Domicelės Štirvydaitės Vaškelių sūnų su valstiečių Vincento ir Uršulės Binkauskaitės Merkių dukra, prie liudininkų Jono Balčiūno ir Pilypo Galvydžio. (EAIS, Užpalių RKB atitinkamų metų santuokos metrikų knyga)

1836 m. rugsėjo 27 d. Kaniūkų kaime mirė Domicelė Štirvydaitė Vaškelienė nuo senatvės. Po anksčiau išėjusio Vincento likusi našlė, maždaug 60 metų nuo gimimo, šios parapijos parapijietė, paliko sūnus Dominyką ir Juozapą. Kurios palaikus šeima palaidojo to paties kaimo kapinėse šių metų rugsėjo mėnesio 29 d. (Užpalių RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga, 52 v.)

Pastaba. Likusių vaikų sąrašas - per trumpas. Dar gyvi buvo Izidorius ir Teresė (mirusi kitąmet).

Vaškeliai Kaniūkuose. Protėvių paieškos

Iš savo proprosenelių Izidoriaus ir Veronikos Vaškelių 1831 metų santuokos metrikų sužinojau Izidoriaus Vaškelio tėvus. Jie - Vincentas Vaškelis ir Domicelė Štirvydaičia.

Ieškodamas Izidoriaus tėvų santuokos metrikų užtikau, kad Vincentas Vaškelis iš Degėsių ir našlė Domicelė Reikalienė iš Kaniūkų susituokė Užpaliuose 1799 metų lapkričio 24 dieną.

Ar Domicelė Reikalienė - tai toji pati Domicelė Štirvydaičia? Į šį klausimą atsakytų Vincento ir Domicelės vaikų gimimo metrikai, jei tokius turėčiau. Ten paprastai užrašydavo ne tik motinos vardą, bet ir jos mergautinę pavardę. Deja, tokių metrikų neturiu.

Domėjausi Domicelės pirmąja santuoka. Domicelė buvo ištekėjusi už Reikalo, tačiau kurio? Reikalų Kaniūkų kaime gyveno ne vienas.

Labiausiai tikėtina, kad už Motiejaus Reikalo. Tą tvirtina kelių faktų seka.

1795 metų spalį Vyžuonų bažnyčioje buvo sutuokti Motiejus Reikalas iš Užpalių parapijos Kaniūkų kaimo ir Domicelė Butvydaičia (!) iš Vyžuonų parapijos Vėželių kaimo.

1798 metų balandį pakrikštyta Ona, gimusi Kaniūkuose Motiejui Reikalui ir Domicelei Buitvydaičiai (!) iš Vėželių.

1799 metų rugpjūtį žaibas nutrenkė Motiejų Reikalą, 28 metų amžiaus iš Kaniūkų kaimo (apie paliktus artimuosius neparašyta).

Po to sekė tokie įvykiai: tų pačių 1799 metų spalį našlė Domicelė Reikalienė pagimdė sūnų Kazimierą (kurio gyvenimas tetruko 4 mėnesius), o lapkritį ištekėjo už Vincento Vaškelio.

Visa tai rodytų, kad Kaniūkuose anais laikais buvo bent du Vincentai Vaškeliai - mano protėvis, vedęs Domicelę Štirvydaitę, ir dar vienas, vedęs Domicelę Butvydaitę ar Buitvydaitę. Tačiau kitos žinios verčia abejoti tokia išvada.

Pirmiausia, Užpalių parapijiečių 1828 ir 1830 metų sąrašuose (ankstesnių nėra) Kaniūkų kaime neradau nė vieno Vincento Vaškelio, ir tik vienoje šeimoje buvo Domicelė Vaškelienė.

Na, viena Vincento ir Domicelės Vaškelių pora tuo metu jau galėjo būti palikusi šį pasaulį ar šią parapiją. Tačiau kitos poros moteriškoji pusė tebegyveno Kaniūkuose ir gyveno ji ne kur kitur, o Vincento sūnaus Dominyko Vaškelio šeimoje.

Sąrašinėje Dominyko Vaškelio šeimoje - jo motina Domicelė, broliai Izidorius ir Juozapas, seserys Ona, Anastazija, Teresė. Sesuo Ona ten užrašyta Reikalaitės pavarde! Išeitų, kad šioji motina Domicelė - buvusi Reikalienė, taigi, Butvydaitė.

Tačiau 1836 metų dokumente - Domicelės Vaškelienės mirties metrikuose - parašyta kad tų metų rugsėjo 27 dieną Kaniūkų kaime "nuo senatvės" mirė valstietė Domicelė Štirvydaitė Vaškelienė, anksčiau mirusio Vincento našlė, turėjusi daugmaž 60 metų ir palikusi sūnus Dominyką ir Juozapą.

Kiek sutapimų! Kad panašiu laiku ten gyventų dvi Domicelės Vaškelienės, abi - našlės, abiejų vyrai - Vincentai, abi turėtų po sūnų Dominyką ir Juozapą? Būna visko, tačiau linkstu prie paprastesnio varianto - Kaniūkuose visu mus dominančiu laikotarpiu gyveno tik viena Vincento ir Domicelės Vaškelių šeima. O Domicelės mergautinė pavardė? Butvydaitė, vėliau (maždaug nuo 1831 metų) kažkodėl pakeista į Štirvydaitę.

Jau esu susidūręs su kažkuo panašiu. Mano proprosenelės Apolonijos Repšienės mergautinė pavardė jos vaikų gimimo metrikuose - tai Milašauskaitė, tai Melnikaitė. Šią mįslę įminiau sužinojęs, kad Apolonijos tėvas Pranciškus Milašauskas buvo Satarečiaus vandens malūno malūnininkas (rusiškai malūnininkas - melnik). Matyt, Pranciškų Milašauską žmonės geriau pažino ne tikrąja pavarde, o Melniko pravarde, kuri prilipo ir jo vaikams.

Vienos ir vienintelės Vincento ir Domicelės Vaškelių poros versijai neprieštarauja ir kiti radiniai. Štai, žinome, kad 1815 metų vasarį mirė Vincentas Vaškelis, penkiasdešimtmetis iš Kaniūkų (žinių apie jo šeimą mirties metrikai pagailėjo). Kad tais laikais ten būtų pasimiręs dar vienas panašaus amžiaus Vincentas Vaškelis, knygos nerodo. Todėl nepaisydamas tam tikrų, ką tik išguldytų dvejonių, manau, kad 1815 metais palaidotasis buvo Domicelės vyras, mano proprosenelio Izidoriaus tėvas.

© 2023 Aleksandras Sakas

Priedas - metrikų duomenys (šaltinis - EAIS, v. - vaizdo Nr.)

1795 m. spalio 4 d. sutuokti Motiejus Reikalas, jaunuolis iš Užpalių par. Kaniūkų, ir Domicelė Butvydaičia, mergina iš Vėželių, liudininkai Jokūbas Dapkus ir Motiejus Kaulinys. (Vyžuonų RKB atitinkamų metų santuokos metrikų knyga, 36 v.)

1799 m. lapkričio 24 d. sutuokti Vincentas Vaškelis iš Degėsių ir Domicelė Reikalienė iš Kaniūkų, liudininkai Kasparas Vaškelis iš Siemeniškių ir Janulionis iš ten pat. (Užpalių RKB atitinkamų metų santuokos metrikų knyga)

Pastaba. Santuokos ludininko Janulionio vardą raštininkas praleido. Siemeniškių kaimas - dabartiniai Šeimyniškiai, kur prie pat Užpalių.

1815 m. vasario 14 d. Kaniūkuose [mirė] Vincentas Vaškelis 50 metų, palaidotas 16 d. (Užpalių RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga, 9 v.)

1836 m. rugsėjo 27 d. Kaniūkų kaime mirė Domicelė Štirvydaitė Vaškelienė nuo senatvės. Po anksčiau išėjusio Vincento likusi našlė, maždaug 60 metų nuo gimimo, šios parapijos parapijietė, paliko sūnus Dominyką ir Juozapą. Kurios palaikus šeima palaidojo to paties kaimo kapinėse šių metų rugsėjo mėnesio 29 d. (Užpalių RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga, 52 v.)

Izidorius Vaškelis Degėsiuose

Mano proprosenelis Izidorius (prosenelio Jono tėvas) gimė 1809 metų balandį Kaniūkų kaimo valstiečių Vincento ir Domicelės Vaškelių šeimoje.

Izidorius yra Užpalių parapijos 1828 metų sąrašuose. Tuomet jis su motina Domicele, broliais ir seserimis tebegyveno Kaniūkų kaime. Izidoriaus tėvas Vincentas buvo miręs dar 1815 metais. Ūkį tvarkė Dominykas, vyriausias iš brolių.

1831 metais Izidorius vedė našlaitę Veroniką Merkytę, kilusią iš Kėpių, po tėvų mirties priglaustą giminaičių Degėsiuose. Į tą kaimą iš Kaniūkų po vestuvių persikėlė ir Izidorius.

Kaniūkai ir Degėsiai - netoli vienas kito, bet skirtingose Šventosios upės pusėse. Abu šie kaimai priklausė Užpalių dvarui, kuris LDK laikais buvo valstybinis, o "prie caro" iki 1831 metų sukilimo - kunigaikščio Pranciškaus Sapiegos nuosavybė. Po sukilimo iš maištininko Sapiegos dvaras atimtas ir vėl paverstas valstybiniu. Valstiečiams tai išėjo į naudą - jiems padalinta dvaro žemės.

Izidoriaus ir Veronikos Vaškelių santuoka buvo vaisinga - Degėsiuose susilaukė dvylikos sūnų ir dviejų dukrų. Tačiau išaugo ne visi. Kaip ir kiti nelaimingi Degėsių kaimo mažutėliai, mirę kūdikystėje ar vaikystėje, jie palaidoti vietos kapinaitėse.

1866 metų Užpalių parapijos sąrašuose (iš tikrųjų, tai kiek senesni duomenys - 1863 ar 1864 metų) Izidorius ir Veronika Vaškeliai užrašyti vis dar gyvenančiais Degėsiuose su sūnumi Dominyku, marčia Ona ir kitais keturiais jaunesniais sūnumis - Konstantinu, Jonu (mano proseneliu), Mykolu ir Alfonsu.

© 2022-2023 Aleksandras Sakas

Priedas

1809 m. balandžio 6 d. kun. Ruginavičius pakrikštijo 5 dieną Kaniūkų kaime gimusį Izidorių Vincentą, tėvai Vincentas ir Domicelė Vaškeliai, krikštatėviai Jo Malonybė kun. Juozapas Baueris ir Ona Štirvydienė. (EAIS, Užpalių RKB atitinkamų metų gimimo metrikų knyga)

1815 m. gegužės 15 d. aš, vikaras Justinas Katavičius, pakrikštijau Veroniką, gimusią 13 dieną Vincentui Merkiui ir Uršulei Binkauskaitei, teisėtiems sutuoktiniams. Krikštatėviai Justinas Merkys ir Veronika Vaškelyčia. Kėpiai. (Užpalių RKB atitinkamų metų gimimo metrikų knyga)

1831 m. lapkričio 8 d. Užpalių bažnyčioje klebonas kun. Kazimieras Dapševičius sutuokė valstiečius Izidorių Vaškelį 22 m. jaunuolį iš Kaniūkų kaimo su Veronika Merkyte 18 m. mergina iš Degėsių kaimo, valstiečių Vincento ir Domicelės Štirvydaitės Vaškelių sūnų su valstiečių Vincento ir Uršulės Binkauskaitės Merkių dukra, prie liudininkų Jono Balčiūno ir Pilypo Galvydžio. (Užpalių RKB atitinkamų metų santuokos metrikų knyga)

Izidoriaus ir Veronikos Vaškelių vaikų gimimo metai ir mėnuo, vardas, krikštatėviai, papildomi duomenys:

1832.11 Zigmantas, Mykolas Vaškelis ir Uršulė Binkovska, mirė 1834.01 nuo kokliušo.
1834.10 Vincentas, Stanislovas Kaulinis ir Kotryna Balčiūnaitė, Jono d., mirė 1846.02 nuo džiovos, žr. pastabą.
1836.10 Juozapas, Povilas Bislys ir Marijona Vaškelytė, Dominyko d.
1838.10 Dominykas, Juozapas Vaškelis ir Uršulė Ažusienytė, Jokūbo d.
1840.09 Kazimieras, Kazimieras Vaškelis ir Veronika Vaškelienė, Juozapo žm., mirė 1840.12 "nuo kosulio".
1841.10 Delfina, Liudvikas Binkauskis ir Cecilija, Kazimiero Vaškelio žm., 1863.02 santuoka su Motiejumi Gaidžiu 30 m. našliu iš Butiškių.
1844.03 Steponas, Juozapas Balčiūnas ir Teresė Binkauskienė, Liudviko žm., mirė 1846.06 nuo džiovos.
1846.04 Ona, Jonas Vaškelis ir Ona Vaškelienė, Mykolo žm., mirė 1847.02 nuo džiovos.
1847.11 Konstantinas, Vincentas Mikučionis ir Ona Vaškelytė, 1871.05 santuoka su Petronele Lauciūte 18 m. iš Gaigalių, 1904.09 santuoka našlio iš Gaigalių su Karolina Tomašiūnaite 37 m. iš Šlapašilės, Svėdasų RKB.
1850-1851? Tamošius (gimimo metrikų neradau), mirė 1853.01 2 metų amžiaus "от вереда" - nuo šunvotės?
1852.12 Jonas, Konstantinas Galvydis ir Apolonija, Juozapo Balčiūno žm.
1854.09 Mykolas, Mykolas Vaškelis ir Agota, Kazimiero Sirvydo žm.
1856.06 Ciprijonas, Mykolas Masiulis ir Eufrozinė Vaškelytė.
1858.03 Alfonsas, Mykolas Balčiūnas ir Liudgarda Indrašiūtė, mano močiutės Veronikos Dabregienės krikšto tėvas 1884 metais.

Visi gimę Degėsiuose, krikštyti Užpalių bažnyčioje.

Pastaba. Sąrašo antrojo, Vincento, duomenys yra prieštaringi. Iš vienos pusės, Užpalių parapijiečių sąrašai rodo, kad Izidorius ir Veronika Vaškeliai turėjo sūnų Vincentą, gimusį apie 1834 metus. Tačiau to laikotarpio gimimo metrikų knygoje tėra vienas Degėsiuose gimęs Vincentas - Izidoriaus Merkio ir Veronikos Binkauskaitės sūnus. Tokios Merkių poros niekur nerasdamas, manau raštininką supainojus vardus ir pavardes, o šį neva Merkių sūnų laikau mūsų Vaškelių sūnumi.

© 2023 Res familiaris

Jonas Vaškelis (1852-?)

Prosenelės Anelės Antanėlytės gyvenimą iki ir po jos santuokos su Jonu Vaškeliu esu bandęs aprašyti. Apie Joną Vaškelį, savo prosenelį, tuomet ne ką težinojau. Dabar, kai jau pasiekiu dalį Užpalių bažnyčios metrikų knygų, apie jį turiu daugiau žinių.

Jonas Vaškelis gimė 1852 metų gruodį Užpalių parapijos Degėsių kaimo valstiečių Izidoriaus ir Veronikos Vaškelių šeimoje.

Degėsiai, gimtasis prosenelio Jono Vaškelio kaimas, yra nuo Užpalių keletas kilometrų Šventosios upe aukštyn, jos kairiajame krante, prie kelio į Dusetas.

Kaimas prosenelio laikais priklausė Užpalių valstybiniam dvarui, taigi, jo žmonės - "karališkieji", gyvenę kiek laisviau ir geriau, negu privačių dvarų baudžiauninkai.

Jonas buvo Izidoriaus ir Veronikos Vaškelių vienuoliktas vaikas, po jo gimė dar trys. Ne visi išgyveno. Iki Jonui gimstant, kaimo kapinaitėse palaidoti Zigmantas, Vincentas, Kazimieras, Steponas ir Ona. Dar ir Tomas (Tamošius), miręs po Jono krikštynų vos mėnesiui praėjus.

Jonas augo Degėsiuose septynių likusių brolių eilėje vidurinis. Štai, jų vardai - Juozapas, Dominykas, Konstantinas, Jonas, Mykolas, Ciprijonas, Alfonsas. Ir dar sesutė Delfina. Kaip jos vienõs meilės ir globos užteko visiems broliams? Delfina už Joną buvo vienuolika metų vyresnė.

Paskui, 1863 metais, Delfina paliko tėvų namus - ištekėjo už našlio Motiejaus Gaidžio į Butiškes prie Užpalių.

Jonas Degėsių kaimo laukuose ėjo žemdirbystės "universitetus", kol kažkas jam, tuomet jau 30 metų vyrui, prirodė Anelę Antanėlytę - Juzelskienę, našlaujančią tolimoje Vyžuonų parapijoje, Vilkabrukių kaime. Kad ir kiek vyresnė, kad ir su trimis dukromis, Anelė tiko Jonui ir jo tėvams, tad 1883 metais jiedu Vyžuonų bažnyčioje buvo sutuokti. Santuoką liudijo Jono broliai Konstantinas ir Alfonsas Vaškeliai.

Vedęs Jonas iš gimtinės iškeliavo į Vilkabrukius. Ten 1884 metų gegužę radosi pirmagimė Jono ir Anelės dukra - mano močiutė Veronika Vaškelytė. Jos krikštatėviu Jonas pakvietė savo jauniausią brolį Alfonsą Vaškelį.

Laikui bėgant, dukros iš Anelės pirmosios santuokos buvo išleistos už vyrų. Viena jų - Mikučionienė - liko Vilkabrukiuose (gal jos tėvo Juzelskio ūkyje?). O Jonas ir Anelė Vaškeliai su vaikais Veronika ir po jos gimusiu Mykolu (ir galbūt su jauniausiąja iš Juzelskyčių) apie 1890 metus persikėlė į Anelės gimtinę, į Svėdasų parapijos Šeduikių kaimą.

Šeduikiuose Vaškeliai dar susilaukė Rapolo ir Onos. Tačiau iš keturių jų vaikų užaugo tik dukros Veronika ir Ona.

1900 metais Vaškelių gyvenimas keitėsi. Nė šešiolikos neturinčią dukrą Veroniką tėvai išleido už kaimyno Juozapo Dabregos. Žentas į namus atėjo užkuriu, bet su savo žeme.

Nežinau, kaip ilgai gyveno mano proseneliai Vaškeliai. Svėdasų bažnyčios metrikų knygose žinių apie jų mirtį nėra. Nuo 1906 metų šeduikiškiai lankė naujai pastatytą Duokiškio bažnyčią. Ten reikėtų ieškoti ir Jono bei Anelės Vaškelių gyvenimo pabaigos datų.

© 2022 Aleksandras Sakas

Priedas - metrikų duomenys.

1852 m. gruodžio 22 d. Užpalių parapijinėje bažnyčioje kunigo Kazimiero Dapševičiaus pakrikštytas kūdikis vardu Jonas, valstiečių teisėtų sutuoktinių Izidoriaus ir Veronikos gimusios Merkyte Vaškelių sūnus, gimęs 1852 metų gruodžio 16 dienos vakarą Užpalių parapijos Degėsių kaime, krikštatėviais buvo valstiečiai Konstantinas Galvydis su Apolonija, Juozapo Balčiūno žmona. (EAIS, Užpalių RKB atitinkamų metų gimimo metrikų knyga)

1883 m. sausio 18 d. Vyžuonų bažnyčioje vikaro kun. J. Jakubovskio, triskart iš ambonos paskelbus šių metų sausio 2, 6 ir 9 dienomis žmonėms, susirinkusiems liturgijai, sutuoktas valstietis Jonas Vaškelis, 30 m. jaunuolis iš Užpalių parapijos, valsčiaus ir bendruomenės Degėsių kaimo, su Anele Jozelskiene, 34 m. našle iš Vyžuonų parapijos Vilkabrukių kaimo, valstiečių teisėtų sutuoktinių Izidoriaus ir Veronikos iš Merkių Vaškelių sūnų su valstiečių teisėtų sutuoktinių Aleksandro ir Elžbietos iš Urbanavičių Untanėlių dukterimi, dalyvaujant liudininkams Konstantinui Vaškeliui, Antanui (neįsk.), Alfonsui Vaškeliui, Kazimierui Balčiūnui ir daugeliui kitų. (Vyžuonų RKB atitinkamų metų santuokos metrikų knyga)

1884 m. gegužės 28 d. Vyžuonų bažnyčioje vikaro kun. M. Švėgždos pakrikštytas kūdikis vardu Veronika, valst. Jono ir Anelės iš Antanavičių Vaškelių duktė, gimusi šių metų gegužės 21 Vyžuonų valsčiaus Vilkabrukių kaime. Krikštatėviais buvo valst. Alfonsas Vaškelis su mergina Ona Putrimaite. (Vyžuonų RKB atitinkamų metų gimimo metrikų knygos įrašo Nr, 58 kopija, gauta iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2019.03.12)

1890 m. lapkričio 25 d. Svėdasų bažnyčioje vikaro kun. Korsako pakrikštytas kūdikis Rapolo vardu, Alotų valsčiaus valstiečių teisėtų sutuoktinių Jono ir Anelės iš Antanėlių Vaškelių sūnus, gimęs šių metų ir mėnesio 18 d. Svėdasų parapijos Šeduikių kaime. Krikštatėviai - valstiečiai Jonas Dobrega su mergina Juozapota Baukaite. (Svėdasų RKB 1882-1891 m. gimimo metrikų knyga)

1891 m. balandžio 30 d. Šeduikių k. nuo kosulio mirė vaikas, vardu Rapolas, Alotų valsčiaus valstiečių teisėtų sutuoktinių Jono ir Anelės iš Antanėlių Vaškelių sūnus pusės metų amžiaus. Jo kūną šių metų gegužės 3 d. parapijiečiai palaidojo Šeduikių kapinėse. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga)

1892 m. sausio 30 d. Šeduikių k. nuo vandenės mirė vaikas, vardu Mykolas, Alotų valsčiaus valstiečių teisėtų sutuoktinių Jono ir Anelės iš Antanėlių Vaškelių sūnus 6 metų amžiaus. Jo kūną šių metų vasario 1 d. parapijiečiai palaidojo Šeduikių kapinėse. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga)

1892 m. kovo 3 d. Svėdasų bažnyčioje vikaro kun. Nainio pakrikštytas kūdikis Onos vardu, Alotų valsčiaus valstiečių teisėtų sutuoktinių Jono ir Anelės iš Antanėlių Vaškelių duktė, gimusi šių metų vasario 29 d. Svėdasų parapijos Šeduikių kaime. Krikštatėviai - valstiečiai Julijonas Svirka su Juozapota, Juozapo Butkevičiaus žmona. (Svėdasų RKB 1891-1897 m. gimimo metrikų knyga)

1900 m. vasario 20 d. Svėdasų bažnyčioje vikaras kun. Vincentas Velžys, triskart paskelbęs vasario mėnesio 6, 13 ir 20 dienomis, sutuokė Alotų valsčiaus valstietį Juozapą Dobregą, 29 metų viengungį, su Alotų valsčiaus valstiete Veronika Vaškelyte, 17 metų mergina, abu iš Svėdasų parapijos Šeduikių kaimo, valstiečių teisėtų sutuoktinių Aleksandro ir Rozalijos, gimusios Repšyte, Dobregų sūnų su valstiečių teisėtų sutuoktinių Jono ir Anelės, gimusios Antanėlyte, Vaškelių dukterimi, dalyvaujant liudininkams Petrui Pernavui, Antanui Pajėdai ir kitiems. (Svėdasų RKB 1898-1920 m. santuokos metrikų knyga)

Kaip skiedrelė amžiaus vėjuose...

Nuo Dabikinės pakrančių 

Pačioje XIX amžiaus pabaigoje, 1899 metų gruodžio 6 dieną, į Akmenės bažnyčią kūmai atvežė krikštyti mergaitę, prieš tris dienas Kanteikiuose gimusią Domininkui ir Mortai Žukauskams, paprastiems kaimo žmonėms. 

Dabartinės akmeninės bažnyčios Akmenėje dar nebuvo. Krikšto apeigos vyko senojoje medinėje, kur dabar parapijos namai. 

Akmenėje tuo metu klebonavo kunigas Antanas Valentas (1834-1928), kraštotyrininkas, tautosakos rinkėjas, poeto Antano Baranausko mokslo Varniuose draugas ir vėlesnių laikų korespondentas. Kunigas Valentas Žukauskų mergaitę pakrikštijo Zuzanos vardu. 

Ar Zuzanos vaikystė ten ir prabėgo - Kanteikiuose, kaimelyje ant vinguriuojančios, dar nepatvenktos Dabikinės upės kranto? Nebūtinai, nes Akmenės bažnyčios metrikų knygose nieko nėra apie 1903 metais gimusią Zuzanos sesutę Justiną. Gal Žukauskai tada jau gyveno kitoje parapijoje? 

Kur savo mokslus pradėjo Zuzana? Žinoma, kad ji mokėsi Viekšniuose - 1915 metais Zuzana Žukauskaitė buvo baigusi tris Viekšnių miesto mokyklos klases. 

Viekšniuose tada veikė ne viena mokykla, ir kuri jų buvo vadinama miesto mokykla, nelengva suprasti. Manyčiau, toji keturklasė, kuri įsteigta 1911 metais ir iš pradžių vadinta ne bet kaip, o Viekšnių aukštąja pradine mokykla! Ji glaudėsi viekšniškio Knabiko namuose dabartinėje Biržiškų gatvėje, ir sudegė dar per pirmąjį karą. 

Paminklas mokyklai 

Iškart po pirmojo pasaulinio karo, dar vykstant Lietuvos nepriklausomybės kovoms, o būtent - 1919 metų vasario 1 dieną, Akmenės apskrities švietimo komisija Zuzaną Žukauskaitę paskyrė ką tik įkurtos Draginių kaimo pradžios mokyklos vedėja. 

Draginiai - kaimas arčiau Papilės, prie kelio į Žarėnus, miškų apsuptyje. Kaip ten sekėsi kaimo pirmajai mokytojai, kokiomis sąlygomis jai teko dirbti? 

Mokyklą inspektavęs instruktorius pradžios mokyklų departamentui 1920 metų rugsėjį rašė ("Papilė", I d., leidykla "Versmė", Vilnius, 2004, 557 p.): 

Mokyklos butas blogas - iš vargo galima laikyti mokykla. Mokslas prasidėjo X.26 su 4 mokiniais. Dabar sąraše 40 mokinių, rasta 19. (...) Mokykloje yra 6 suolai po 10 vietų ir lenta, tėvų padaryta be užmokesčio. 

Nepaisant skurdo ir vargo, mokykla kaimo vaikams buvo mielesnė už auksu spindinčius rūmus, o jų mokytoja - gerbiamiausia, mylimiausia ir gražiausia iš visų! Šilti jausmai savo mokyklai liko ne tik pirmųjų mokinių, bet ir jų vaikų, ir vaikų vaikų širdyse - ne veltui Draginiuose stovi paminklas mokyklai. 

Paminklinis akmuo Draginių kaimo pradinei mokyklai atminti, 1919-1972. Nuotrauka iš internetinio Akmenės krašto enciklopedinio žodyno. 

Draginiuose Zuzana Žukauskaitė dirbo iki 1922 metų. Tų metų rugsėjo 1 dieną ji - jau Papilėje. 

Miestelio mokytoja 

Tuo metu Papilėje veikė dvi pradžios mokyklos. Zuzana Žukauskaitė buvo paskirta II pradžios mokyklos mokytoja. 

Papilės II pradžios mokyklai valsčiaus savivaldybė nuomojo butą, kur buvo du klasių kambariai. Vieną jų po pietų tekdavo užleisti kitai pradžios mokyklai. 

Papilės II pradžios mokykloje mokėsi ir mano tėvelis Aleksandras Sakas (1908-1998). Svarstau, buvo ar nebuvo jis mokytojos Zuzanos mokinys? 

Kai Sakai pirmojo pasaulinio karo metais iš Papilės traukėsi į Rusiją, tėvelis mokyklos dar nelankė. Gyvenimo Carycine (dabartiniame Volgograde) prisiminimuose tėvelis kokių nors savo mokslų neminėjo. Į Lietuvą, į Papilę, Sakai grįžo 1918 metų rudenį. Matyt, tuomet, kad ir kiek peraugęs, Aleksandras pradėjo mokslo šaknis krimsti. Keturis skyrius turėjo baigti kaip tik 1922 metais, bet iki Zuzanai Žukauskaitei pradedant darbą Papilėje. Taigi, ne, tėvelis jos mokiniu greičiausiai nebuvo, nors, užbėgdamas į priekį, pasakysiu, kad ir senatvėje prie jos pavardės visuomet pagarbiai pridėdavo - mokytoja. 

Nuo 1925 metų Lietuvoje švietimo ministerija pareikalavo, kad visi pradinių klasių mokytojai būtų baigę seminarijas. Tais pat metais Zuzana Žukauskaitė Marijampolėje įgijo pradžios mokyklų mokytojos cenzą - turbūt vasaros kursuose prie Marijampolės mokytojų seminarijos. 

Kokius dalykus turėjo išmanyti to meto pradžios mokyklos mokytoja? Nurašiau nuo 1930 metų pažymėjimo: tikyba, lietuvių kalba, aritmetika, daiktų pažinimas, krašto mokslas, geografija, istorija, gamtos mokslas, higiena, rankų darbai, grafikos dalykai, mankštyba, žaidimai, dainos ir giesmės. 

Papilės pradžios mokyklos mokytojai ir mokiniai, 1932 m. Mokytojų eilėje iš kairės: Pranas Šliauteris, Joana Dabkevičiūtė, kun. Kniukšta, Marija Maslauskaitė, Zuzana Žukauskaitė. Jono Sinkevičiaus nuotrauka. Šaltinis - "Papilė", I d., 571 p. 

O dar visuomeninė veikla! Papilėje tarpukariu kokios tik jos nebuvo - pavasarininkai, skautai, scenos mėgėjai (dramos artistai, dainininkai, muzikantai), sporto draugijos (futbolininkai, dviratininkai ir kiti), ateitininkai, šauliai... Kiekvienas mokytojas pats jautė savo pareigą visur dalyvauti - jei ne organizuoti ar vadovauti, tai bent paskatinti ir padėti. Zuzana Žukauskaitė vedė jaunųjų skautininkių būrelį, priklausė Papilės šaulių moterų būriui - ne viską bežinome, bet ir to gana.

Abi miestelio mokyklas sujungus į vieną Papilės pradžios mokyklą, jai 1933 metais pastatytas naujas, šviesus ir erdvus pastatas. Mokyklai buvo suteiktas Simono Daukanto vardas. Mokymosi joje trukmė pailginta nuo keturių iki šešių metų. 

1939 - 1940 mokslo metais Papilės Simono Daukanto pradžios mokykloje dirbo 9 pedagogai, jos I - VI skyriuose mokėsi 268 vaikai. Mokyklos direktoriumi buvo visų papiliškių gerbiamas Pranas Šliauteris, jo padėjėja - Zuzana Žukauskaitė. 

Ligoninė karo belaisviams 

1940 metų vasarą gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Rugsėjį direktorius Pranas Šliauteris sovietų saugumo buvo areštuotas, po tardymų išvežtas į Komijos lagerius ir ten 1942 metų balandį mirė. 

Tėvelio popieriuose radau Atgimimo laikais Vasario 16-tos minėjimui Klaipėdoje ruoštą kalbą, o ten tokias eilutes: 

Mano tėviškėje Papilės miestely, praūžus 1941 m. karui, vietos gyventojai ir seniūnas surinko visus pasislėpusius rusų kareivius belaisvius, pasirūpino lauko dviem kareiviškom virtuvėm, ūkininkai ir visi kiti suvežė, sunešė maisto: bulvių, lašinių, duonos, sviesto, taukų, pieno, kas kuo pajėgė, o Viekšnių gatvėj prie bažnyčios viename tuščiame name buvę įvairių organizacijų vadovai ir gydytojas Piepalis įsteigė tuojau sužeistiems rusų kariams ligoninę. 

Mokytoja Zuzana Žukauskaitė, ji senutė dar gyva, gyvena Veiviržėnuose, dvi sesutės Jurkutės ir dar kitos tapo medicinos seserimis, virėjomis, slaugėmis. 

Tai buvo tikra artimo meilė, nežiūrėjome, kad prieš tai, prieš savaitę, keturiais gyvuliniais vagonais buvo išvežtos į Sibirą pavyzdingos šeimos. 

Po kelių savaičių su kaukolėmis kepurėse pasirodė vokiečių keli kareiviai smogikai, pamatę, kaip maitinami belaisviai ir kaip gydomi sužeistieji, mūsų labdarybės darbą paralyžavo ir dar mums prigrasino. 

Žinia apie raudonarmiečių belaisvių stovyklą ir jų ligoninę Papilėje neturėtų likti šešėlyje, nes tai liudijimas papiliškių gilaus humanizmo, jų krikščioniškos atjautos, kurios nenustelbė jokie keršto jausmai nei po tėvelio minėtų žiaurių 1941 metų trėmimų, nei po visą Lietuvą sukrėtusių žudynių Rainiuose ir kitur pirmosiomis karo dienomis. Paprasti Lietuvos provincijos miestelio žmonės geriau už skardžiabalsius propagandistus žinojo, kad nėra blogų tautų, tačiau kiekvienoje tautoje yra blogų žmonių, ir bėda visiems, kai tokie žmonės atsiduria valdžioje! 

Daugiau kaip šimtą karo belaisvių vokiečiai iš Papilės išsivarė Šiaulių link. Turbūt į Augustaičių kaimą, 9 km nuo Papilės, kur vienoje sodyboje buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla. Iš ten vokiečiai paimdavo po kelis belaisvius ir ant Ventos dešiniojo kranto prie duobių šaudydavo. 1951 metų ekshumacijos akto duomenimis, taip buvo nužudyti 126 sovietų kariai ("Papilė", II-III d., 2006, 469 pusl.). 

 "Žudykite, narsieji raudonarmiečiai!.“ 

Zuzana Žukauskaitė, kaip ir anksčiau, per karą mokytojavo savo mokykloje. Vokiečių okupacijos pabaigoje nustebino miestelėnus, netikėtai ištekėdama už Domeikos. Galbūt vietinio - Papilėje gyveno keli Domeikos, vienas jų buvo mokytojas. Kuris Domeika vedė Zuzaną, nežinau. 

Frontui artėjant, Zuzana Žukauskaitė - Domeikienė pasitraukė į Vakarus. 

Lengva pasakyti - pasitraukė, ir maža pasakyti, kad kelionė buvo ilga ir varginanti. Ar turėjo ką valgyti? Ar turėjo kuo užsidengti nuo rudens darganų? Nuolat bombarduojamais keliais, baiminantis ant kulnų lipančių raudonarmiečių, kuriems visi nuo jų bėgantieji buvo vokiečiai ir fašistai. Kaip skelbė propagandistu virtęs rašytojas Ilja Erenburgas, "nėra nieko, kas vokiečiuose būtų be kaltės – nei tarp gyvųjų, nei tarp mirusiųjų". Ir ragino: "Žudykite, narsieji raudonarmiečiai!.“ 

Kodėl traukėsi? Matė birželio tremtį, aiškiai suvokė, kas jai, mokytojai (ir dar šaulei!), grėsė. 

Viena ar su vyru traukėsi Zuzana, žinių neturiu. Tačiau kalbama, kad emigracijoje ji su vyru negyveno. 

Vokietijai kapituliavus, Zuzana Domeikienė atsidūrė anglų okupacinėje zonoje, pabėgėlių stovykloje. Dirbo čia lietuviškos mokyklos mokytoja. Vokiečiai tuo metu badavo, ir pabėgėliai kartu su jais. 

Pacituosiu kitos papiliškės, Marijos Sakaitės - Paškevičienės, tokios pat pabėgėlės, liudijimą ("Manėm, kad greitai grįšim", leidykla "Aukso žuvys", Vilnius, 2014, 203 p.): 

Tame pereinamame lageryje buvau labai nusilpus, man svaigdavo galva. Aš ilgesnį laiką negalėdavau eit, turėdavau pasilsėt (Marijai tada buvo 16 metų - aut. past.). O lageryj duodavo sriubą - vanduo ir sušalusios daržovės. Man rodos, tie sietiniai. Dvokdavo - kažkas tai baisaus. Mes užsimerkdavom, užsiimdavom nosį ir valgydavom, nes nieko kito neturėjom. 

Vėliau Zuzana persikėlė į Angliją. Ten lietuviškų mokyklų nelabai buvo, ir mokytoja duoną pelnė, įsidarbinusi ligoninėje. Tačiau alkanas gyvenimas baigėsi. 

Kaip skiedrelė... 

Po kiek laiko iš Anglijos Zuzana Domeikienė išvyko į Kanadą. Neprigijo šioje gražioje ir svetingoje, bet svetimoje žemėje, todėl apie 1967 metus ryžosi grįžti į okupuotą Tėvynę. Anuomet tai buvo retas atvejis. Zuzanai padėjo sovietiniame Vilniuje įvairius aukštus postus keitęs Jonas Laurinaitis (1900-1981), senų laikų pažįstamas, buvęs mokytojas ir Kruopių pradžios mokyklos vedėjas 1920 - 1927 metais. 

Iš Kanados parvažiavusi Zuzana Domeikienė į gimtąjį Akmenės kraštą negrįžo. Prisiglaudė kitame Žemaitijos kampe, nuošaliame Veiviržėnų miestelyje, pas savo kiek jaunesnę seserį akušerę Justiną Butkienę. 

Mano tėvelio kalendoriuose užrašyta, kad 1969 metų lapkritį (ir po to dar ne kartą) jis aplankė mokytoją Zuzaną Žukauskaitę Veiviržėnuose. 

Dažniausiai tėvelis iš Klaipėdos į Veiviržėnus važiuodavo su savo seserimi Brone ir jos vyru Artūru Knašu jų "Zaporožiečiu".  

 Veiviržėnuose pas mokytoją Zuzaną Žukauskaitę - Domeikienę. Artūro Knašo nuotrauka. 

Visi - buvę papiliškiai, tai turėdavo ką prisiminti. O ką pasakodavo Zuzana apie savo klajones po Vakarų pasaulį, tuomet buvusį už "geležinės uždangos", niekas net su savo vaikais nepasidalino. 

Jaunesniajai iš Žukauskaičių, Justinai, paskutinės Veiviržo slėnio lakštingalos nučiulbėjo 1988 metais. 

Po poros metų ir mokytoja Zuzana, nuo Kanteikių ir Papilės kaip skiedrelė blaškyta po platųjį pasaulį, atgulė prie sesutės Veiviržėnų senosiose kapinėse. Jų abiejų kapas randamas netoli koplyčios, į pietus nuo jos. Amžiaus vėjai čia nebeužpučia.

Vanagai iš Vilučių

Verpiau, verpiau ir nuverpiau netikėtą giją.

Profesorių Praną Dovydaitį, Vasario 16-osios akto signatarą, neblogai pažinojo mano tėvelis Aleksandras Sakas (1908-1998). Iš pradžių - kaip ateitininkų vadovą, paskui - kaip savaitraščio "Darbininkas", kurį tėvelis redagavo, leidėją ir atsakingąjį redaktorių.

Profesoriaus sūnus Jonas, sklandytojas ir žurnalistas, pirmaisiais tarybinės okupacijos metais buvo suimtas kartu su savo tėvu. Profesorių Praną Dovydaitį bolševikai nužudė kalėjime, o sūnų Joną kalino Rusijos šiaurėje, Archangelsko srities lageriuose. Iškart po karo įtakingų draugų Vilniuje dėka Jonas ne tik atgavo laisvę, bet ir galėjo grįžti į Lietuvą.

Prisitaikęs prie naujų gyvenimo taisyklių, Jonas Dovydaitis dirbo tarybinėje spaudoje, išgarsėjo kaip pirmo tarybinio lietuvių romano "Dideli įvykiai Naujamiestyje" autorius, netgi gavo Lietuvos TSR nusipelniusio kultūros veikėjo vardą.

Po žmonos mirties našlys Jonas 1962 metais vedė antrą kartą - gydytoją rentgenologę Mariją Vanagaitę, kilusią iš Užpalių parapijos Vilučių kaimo.

Vilučiai. 2015 m. nuotrauka iš Vikipedijos, autorius - VietovesLT.

Marija Dovydaitienė (1926-2021) - žinoma ne vien profesine, bet ir visuomenine veikla. Ji, Signataro marti, buvo viena iš Vasario 16-osios klubo steigėjų. Parašė savo gimtojo Vilučių kaimo istorijos apybraižą, iš kurios žinių sėmėsi ir šio teksto autorius.

Marijos tėvas Dominykas Vanagas (1887-1975) Užpalių krašte buvo žinomas žmogus. Pirmojo pasaulinio karo metu tarnavo caro kariuomenėje. Iki bolševikinės rusų okupacijos keletą metų buvo Užpalių viršaitis. Na, ir neišvengiamas beveik kiekvieno šviesesnio tų laikų lietuvio likimas - Sibiro tremtis. Su žmona ir sūnumi Vytautu 1952 metais buvo išvežtas į Krasnojarsko krašto Nižnij Ingašo rajoną, į Revučij kaimą. Dukros, jau suaugusios ir gyvenusios atskirai, tarp jų ir Marija, liko Lietuvoje. Tremtiniai Vanagai 1958 metais grįžo į savo namus Vilučiuose, tačiau turėjo juos išsipirkti iš kolūkio.

Iš Sibiro grįžusių tėvų sutikimas Vilučiuose 1958 metais. Dominykas ir Natalija Vanagai (centre) - savo sodyboje, artimųjų apsuptyje. Nuotrauka iš Marijos Dovydaitienės archyvo. Šaltinis - monografija "Užpaliai", I dalis.

Dominyko Vanago tėvas - Dominykas Vanagas vyresnysis (1831-1917), penkiolika metų ištarnavęs caro armijoje, iš karo tarnybos grįžęs be sveikatos. Kaimynų vadintas Potrebeliu - todėl, kad kariuomenėje buvo išsitarnavęs iki feldfebelio laipsnio.

Dominykas (Potrebelis) vedė nebejaunas, anksti neteko žmonos ir liko su penkiais mažais vaikais. Vaikus padėjo užauginti ir ūkiu daugiau rūpinosi Dominyko namuose gyvenęs daug jaunesnis jo netikras brolis (skirtingų motinų) Rapolas Vanagas (1858-1927).

Rapolas pats buvo vedęs, bet vaikų neturėjo, tai Dominyko vaikus augino kaip savus. Apie senelio brolį Rapolą Vanagą Marija Dovydaitienė rašė:

Buvo labai taikus žmogus, protingas. Į jį patarimų kreipdavosi ne tik artimieji, savo kaimo žmonės, bet ateidavo ir iš aplinkinių kaimų. Nors ir nemokytas, buvo labiau apsišvietęs už kitus, sugebėjo logiškai mąstyti, dėl to buvo laikomas kaimo teisėju. Tą titulą pelnė nepriekaištingu savo gyvenimu ir autoritetu. Jo žodis buvo šventas. Kai ginčą išspręsdavo, susipykusieji su Rapolo pasiūlymu sutikdavo, nurimdavo ir susitaikydavo. Nereikėjo jokių teismų.

Dominyko ir Rapolo tėvas - Juozapas Vanagas (gimęs apie 1800 metus, miręs po 1858 metų). Jis, Marijos prosenelis, yra nesvetimas ir man, čia rašančiam. Esu Juozapo Vanago sesers Karolinos ainis.

Juozapas buvo vedęs du kartus: 1826 metais Oną Vaškelytę iš Bajorų kaimo ir 1843 metais Veroniką Sirvydaitę iš tų pačių Vilučių. Per abi santuokas gimė ne mažiau vienuolikos vaikų - išgyveno gal tik pusė jų.

Juozapo ir mano pramotės Karolinos tėvas buvo Kazimieras Vanagas, 1791 metais vedęs Oną Repšyčią iš Gailiešiūnų. Ši pora sujungia mano ir Marijos Dovydaitienės giminės medžius. Abu mes esame Kazimiero ir Onos Vanagų palikuonys, tiktai ne vienos kartos. Tuojau suskaičiuosiu, keliomis kartomis skiriamės.

Kazimiero Vanago (1753?-1817) medžio dalis. Paspalvintieji - autoriaus tiesioginiai protėviai.

Žiūriu į schemą, slinkdamas nuo anų link šių laikų: Kazimieras Vanagas, jo duktė Karolina Urbanavičienė, jos dukra Elžbieta Antanėlienė, jos dukra Anelė Vaškelienė, jos dukra Veronika Dabregienė... Paskui būtų Veronikos dukra Elena Sakienė ir, pagaliau, jos sūnus Aleksandras, šio teksto autorius.

Septynios kartos, o nuo Kazimiero Vanago iki Marijos Dovydaitienės skaičiuojant - tik penkios. Nieko nuostabaus - Marijos linija išskirtinai vyriška, o vyrai kurdavo šeimas brandesnio amžiaus. Vyriška linija sekant, kartos keičiasi lėčiau. Nors mano močiutė Veronika Dabregienė buvo 40 metų vyresnė už Mariją Dovydaitienę, jos buvo trečios eilės pusseserės. Tačiau nustebčiau sužinojęs, kad apie tokią giminystę jos buvo ką nors girdėjusios.

© 2022 Aleksandras Sakas

Šaltiniai

Marija Dovydaitienė, Vilučių kaimas, monografija "Užpaliai", I dalis, "Versmės" leidykla, Vilnius, 2013.

Povilas Malinauskas - už Tėvynę

Jis buvo vienas iš prieškario Lietuvoje išugdytų patriotų, nepabūgusių priešintis tiek raudonajai, tiek rudajai okupacijai. Jų darbus ir vardus jau kloja užmaršties dulkės, kurias kartas nuo karto nupūsti yra mūsų pareiga.

Povilas Malinauskas, Jurgio sūnus, gimė 1910 metais Kupiškio krašto Subačiaus valsčiaus Kešėnavos (dab. Girėnų) kaime, valstiečių šeimoje.

Nepriklausomybės laikai

Iš Povilo Malinausko vaikystės ir ankstyvosios jaunystės žinių neturiu. Apie 1932 - 1934 metus, jau gyvendamas Kaune ir mokydamasis "Pavasario" komercinėje gimnazijoje, jis pasinėrė į nelegalią moksleivių ateitininkų veiklą.

Tuo laiku vidurinėse mokyklose ateitininkų organizacijai (kaip ir kitoms, išskyrus skautų) buvo draudžiama veikti. Tačiau mokyklų ateitininkai ir juos globoję vyresnieji, tokiam draudimui nepaklusę, vis tiek rinkdavosi, prisidengdami visokiomis nekaltomis progomis, išvykomis ir ekskursijomis. Valdžia per savo slaptąsias tarnybas apie tai žinojo ir kartais griebdavosi represijų (šalindavo iš gimnazijų, vadovus tremdavo į kaimą, mėnesį kitą palaikydavo kalėjime).

Ateitininko Leono Dainio nuotrauka iš Jono Mockūno archyvo su užrašu reverse: "1933 metais vasarojančių Kaune ateitininkų kuopelė, 1933 m. rugsėjo 10 d.". Povilas Malinauskas, autoriaus nuomone, turėtų būti tasai garbanius trečioje nuo viršaus eilėje, pirmas iš kairės.

Ateitininkuose Povilas, be kita ko, dalyvavo moksleiviškų laikraštukų leidyboje, lavindamas literato ir spaudos darbuotojo gebėjimus.

Laikraštukų leidėjams konspiracija nelabai rūpėjo, draugų vardus, pavardes ar jų mokyklas rašė tiesiai šviesiai, tik ateitininkais nevadino. Po kelerių metų daugeliui jų pogrindinio darbo abėcėlės teko mokytis dar kartą ir itin rimtai.

Nuotaikingoms jaunoms dienoms pralėkus, Povilas Malinauskas darbavosi krikščionių darbininkų sąjungoje ir jos spaudoje (laikraštyje "Darbininkas"). Duoną pelnė tarnaudamas valstybinėje Lietuvos telegramų agentūroje ELTA ekspeditoriumi.

Povilas Malinauskas su ELTA bendradarbėmis 1940 metų kovą. Kadro fragmentas iš Juliaus Miežlaiškio filmo.

Pirmoji sovietų okupacija

Bolševikmečiu 1940 metų spalį Povilas drauge su Eltos redaktoriumi Jonu Jablonskiu (žymiojo mūsų kalbininko Jono Jablonskio sūnumi) ryžosi leisti pogrindžio laikraštį "Laisvoji Lietuva" ir šiam tikslui subūrė bendraminčių grupę.

"Laisvąją Lietuvą" redaguoti ėmėsi žurnalistas Pranas Rinkevičius, Povilo bičiulis, jo moksleiviškų laikų laikraštukų leidėjas. Spaustuvinę įrangą iš "Pavasario" organizacijos centro "pasiskolino" ten administratoriumi dirbęs Vladas Telksnys. Įranga buvo slapta nugabenta į Povilo nuomojamą butą Kauno Muravoje. Parengiamuosius darbus atliko ("atkalė matricą") Anelė Mickevičiūtė. Visi jie - gerai vienas kitą pažinę, vienas kitu pasitikėję buvusieji Kauno moksleiviai ateitininkai.

Taip 1940 metų gruodžio pradžioje Povilas Malinauskas savo bute Muravoje su draugais atspausdino ir išplatino 500 laikraščio “Laisvoji Lietuva” egzempliorių. Atspausdino ir atsišaukimų.

Jau buvo paruošta antrojo "Laisvosios Lietuvos" numerio medžiaga, kai kone visi prie to prisidėję (Jonas Jablonskis, Povilas Malinauskas, Kazys Grigalavičius, Vladas Telksnys, Aloyzas Mickevičius ir Kostas Šipkauskas) nežinomo asmens buvo išduoti ir 1941 metų sausį suimti.

Jei tikėtume 1941 m. gegužės 19 d. NKVD suvestine apie "operatyvinio darbo rezultatus", tai suėmimų dieną Povilas Malinauskas enkavėdistams dar nebuvo žinomas. Bet pirmąją naktį per tardymus buvo išmušta ir Malinausko pavardė.

Toje pačioje NKVD suvestinėje rašoma, kad suimtojo Jono Jablonskio kaltės įrodymų neturėta, ir enkavedistai jau galvojo jį paleisti, bet kitoje, generolo Gustaičio, byloje išgauti parodymai atskleidė svarbų Jablonskio vaidmenį antisovietinio pogrindžio veikloje.

Kiti spaudos grupės draugai (Anelė Mickevičiūtė, Juozas Gražys, Pranas Rinkevičius) išbėgiojo ir tą kartą liko laisvėje. Pranas Rinkevičius - neilgam. Jis su šeima 1941 metų birželį pateko į tremiamųjų sąrašus, vežamas buvo atskirtas nuo šeimos ir išgabentas į lagerį, kur po poros metų žuvo.

Karo pirmąją dieną Povilas Malinauskas sutiko kalinamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Vokiečiams dar nepasiekus miesto, lietuvių sukilėliai išlaisvino dalį politinių kalinių, tačiau kitus enkavedistai spėjo išsivežti ir sušaudė per kalinių žudynes prie Červenės. Šitaip žuvo Povilo bendražygis Jonas Jablonskis.

Įvykių amžininko Eduardo Pašakinsko teigimu, Povilą Malinauską išgelbėjo sukilėliai. Yra ir kitokia versija, kad budeliai iš kalėjimo skyriaus, kuriame laikė Povilą, visus kalinius išsivežė ir nuvarė į Červenę. Jei taip, tai ir Povilas Malinauskas buvo ten šaudomas, tačiau tą naktį kulkos pralėkė pro šalį.

O spaudos grupės byla vis tiktai liko enkavedistų rankose.

Nacių okupacija

Ištrūkęs į laisvę, Povilas Malinauskas veikė Lietuvių aktyvistų fronte (LAF). Buvo LAF laikraščio "Į laisvę" valdybos narys (redaktorius Jonas Virbickas).

Lietuvos žmonės "Į laisvę" tuomet noriai skaitė ir pirko, laikraštis kas mėnesį duodavo daugiau kaip 200 tūkstančių reichsmarkių pelno, todėl dalį jo leidėjai galėdavo skirti ne tik savo reikmėms, bet ir stipendijoms aukštųjų mokyklų studentams. Tačiau aukso dienos netruko baigtis.

1941 metų rugsėjį Povilas Malinauskas su kitais LAF dalyviais pasirašė ir įteikė memorandumą vokiečių vadovybei, kuriuo skundėsi nacistų piktadarybėmis okupuotame krašte. Memorandumas tapo pretekstu vokiečiams uždrausti LAF veiklą. Po LAF išvaikymo buvę jo nariai veikė nelegaliai, persivadinę Lietuvių frontu (LF).

1942 metų pabaigoje naciai uždarė ir laikraštį "Į laisvę", iki tol legaliai spausdintą. Tuomet Povilas Malinauskas su Juozu Gražiu Kaune, Vilniaus gatvėje, Kazio Grigalavičiaus išnuomotame rūsyje, įtaisė pogrindinę spaustuvę. Spausdinimo mašiną vėl gavo per Vladą Telksnį, dabar jau "Žaibo" spaustuvės administratorių. Tame rūsyje ("spausdinimo lizdelyje", anot Juozo Gražio) nuo 1943 metų pradžios Povilas Malinauskas su Juozu Gražiu spausdino ne tik "Į laisvę", bet ir kitus LF spaudinius - "Lietuvių fronto biuletenį", "Vardan tiesos", "Lietuvos Judą", satyrinį "Pogrindžio kuntaplį". Popieriaus parūpindavo Kazys Grigalavičius, Matas Martinaitis, Vladas Telksnys. Vien "Į laisvę" tiražas siekdavo iki 10 tūkstančių egzempliorių!

Vienintelė portretinė karo metų Povilo Malinausko nuotrauka, paimta iš Mindaugo Bloznelio dvitomio "Lietuvių frontas".

Frontininkų spaudos pagrindiniu leidėju ir ekspeditoriumi buvo Povilas Malinauskas, tad ir lėšos leidybai daugiausia buvo jo galvos skausmas. Lėšas visoje Lietuvoje rinkdavo iš aukotojų. Spaustuvės darbas nenutrūko visą vokiečių okupacijos laikotarpį - naciai jos taip ir nesurado.

Tačiau gestapo represijų LF dalyviai neišvengė. 1943 metų pavasarį per du kartus nacistai suėmė ir išvežė į Štuthofo koncentracijos stovyklą keliasdešimt Lietuvos inteligentų, įtariamų rezistenciniu veikimu ar simpatijomis tam (bene garsiausias jų - Balys Sruoga, "Dievų miško" autorius). Štuthofą atkentėjo ir ne vienas Lietuvių fronto narys. Iš čia paminėtųjų - Vladas Telksnys (vos gyvas po metų iš konclagerio paleistas, gyveno pakeitęs pavardę).

1944 metų birželį, puolančiai sovietų kariuomenei jau išstumiant vokiečius iš Lietuvos, Kaune susirinkę LF vadovybės nariai tarėsi, ką daryti. Nutarta tiems, ką sovietai galėjo žinoti kaip aktyvius rezistentus, trauktis į Vokietiją. Galvota - laikinai, sovietų okupacija ilgai netruks...

Povilas Malinauskas liko Lietuvoje, su Jonu Virbicku ketindamas tęsti pogrindinės spaudos leidimą nebeišvengiamos antrosios sovietų okupacijos metu. Kol kas, apsigyvenęs pas vieną Skuodo valsčiaus Puodkalių kaimo ūkininką, dirbo jo ūkyje.

1944 metų rugsėjo pabaigoje Povilas dalyvavo galutiniame Lietuvių fronto vadovų pasitarime Rietavo klebonijoje. Čia buvo priimti du sprendimai. Vienas - išleisti paskutinius "Į laisvę" ir "Lietuvių fronto biuletenio" numerius (liko neįvykdytas). Kitas sprendimas - dėl "Kęstučio", LF karinės struktūros, suformuotos ginkluotam pasipriešinimui. Nutarta "Kęstučio" į kovą prieš sovietų kariuomenę nekelti, palaukti dienos X.

Antroji sovietų okupacija

Diena X turėjo išaušti karui pasibaigus, kai demokratiniai Vakarai pareikalaus iš savo sąjungininko Josifo Stalino grąžinti Baltijos valstybėms nepriklausomybę.

Povilas Malinauskas dar vokiečių okupacijoje įsitaisė fiktyvius asmens dokumentus Povilo Bukevičiaus vardu. Šia pavarde 1944 metų lapkritį jis įsidarbino Šilutės tarybinių ūkių tresto buhalteriu. Nuo 1945 metų ilgiau ar trumpiau gyveno Šilutės ir Pagėgių krašto Vilkyškių, Būbliškių, Kalnujų gyvenvietėse, dažniausiai dirbdamas vietinių tarybinių ūkių buhalteriu.

Krūmuose nelindėjo. Stengėsi atkurti ir palaikyti su draugais ryšį, kas labai pravertė netrukus, miesto ir miško rezistentams bandant sudaryti bendrą pasipriešinimo vadovybę.

- Mes dūstame nežinioje, - sakė vienas iš partizanų vadų. Pradžiai kovotojams reikėjo bent informacinio centro. Reikėjo surinkti, analizuoti ir paskleisti žinias apie tai, kas dedasi Lietuvoje ir laisvajame pasaulyje. Reikėjo užmegzti patikimus ryšius su tautiečiais užsienyje, veikiančiais ten Lietuvos laisvės labui...

1946 metų birželį dalis kovojančios Lietuvos jau buvo susivienijusi į Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdį (BDPS). Deja, BDPS veiklą nuo pat jo gimimo kontroliavo enkavėdistai - į sąjūdžio steigėjus ir net vadovus buvo įsitrynęs sovietų saugumo agentas, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentas Juozas Markulis.

Jau tų pačių metų gale po kelių okupantams sėkmingų NKVD operacijų prisikaupė rimtų įtarimų, kad Juozas Markulis - Erelis yra ne tas, kuo dedasi. Tačiau dalis partizanų vadų vis dar negalėjo patikėti Erelio išdavyste.

1947 metų birželį Suvalkijos partizanų vadas Antanas Baltūsis, buvusio LF dalyvio inžinieriaus Vinco Selioko padedamas, ėmėsi burti naują pasipriešinimo jėgų centrą, kurį pavadino BDPS Prezidiumu. Kaip rašė Antanas Baltūsis kitam partizanų vadui, "sukurtasis BDPS eina Lietuvos vyriausybės funkcijas". Laikinuoju organizacijos pirmininku, kol rasis kitas tinkamas, sutiko būti Vincas Seliokas.

Į BDPS Prezidiumą norėta įtraukti ir aukšto rango kariškių profesionalų. Tačiau juos, jei tokių Lietuvoje buvo likę, dar reikėjo surasti. Tai buvo padaryta per Povilą Malinauską.

Vienas tokių kariškių, pulkininkas Juozas Jankauskas, LF karinės struktūros "Kęstutis" buvęs vadas, tuo metu glaudėsi tame pačiame Lietuvos pakraštyje, kaip ir Povilas Malinauskas. Juozo Jonkaus vardu jis gyveno Pagėgių valsčiuje ir dirbo Usėnų pieninėje sąskaitininku, paskui - Natkiškių pieno priėmimo punkto vedėju.

Kitas pulkininkas, Mykolas Mačiokas, ištrūkęs iš "Dievų miško", slapstėsi pas gimines Kauno rajono Pažėrų kaime ir Kaune, kol ten sutiktas Povilas Malinauskas surado jam saugesnę vietą Rygoje.

1947 metų rugpjūtį buvo sukviestas BDPS Prezidiumo ir Suvalkijos bei Žemaitijos partizanų atstovų susitikimas Kauno priemiestyje Marvelėje. Dalyvavo ir Povilas Malinauskas, atstovavęs negalėjusį atvykti pulkininką Mykolą Mačioką. Tame susitikime Mykolas Mačiokas buvo paskirtas pasipriešinimo ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu.

Kitą mėnesį Kaune sovietų saugumas suėmė kelis rezistentus, taip pat ir BDPS Prezidiumo vadovą Vincą Selioką. Jį pakeitusiam Jonui Borutai (rašytojo Kazio Borutos broliui, būsimo vyskupo Jono Borutos tėvui) teko iš naujo ieškoti areštais nutrauktų ryšių.

Tada į Borutos BDPS vadovybę buvo įtrauktas ir Povilas Malinauskas. 1947 metų gruodį jis dalyvavo BDPS lyderių susitikime Kupiškyje, kur, be kita ko, sprendė BDPS Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo ir jo viršininko klausimą. Tokios pareigos teko pulkininkui Juozui Jankauskui, nors ir abejojusiam, ar daug kas iš kovotojų šitam štabui paklus. Juk dalis partizanų, ypač Aukštaitijoje, vis dar tikėjo Juozu Markuliu, jo aiškinimais, kad Baltūsio sudarytas BDPS Prezidiumas tėra asmeninių ambicijų varomas patriotinių jėgų skaldymas. Dar kiti iš bunkeriuose vargusiųjų ir kentėjusiųjų nesikliovė jokiomis naujomis struktūromis ir jokio pavaldumo joms nenorėjo.

Tuo tarpu okupantai toliau vieną po kito naikino ar suiminėjo rezistentus. 1948 metų sausį žuvo partizanų vadas Antanas Baltūsis, 1948 metų vasarį buvo suimtas BDPS Prezidiumo pirmininkas Jonas Boruta.

Povilas Malinauskas, nujausdamas, kad fiktyvūs dokumentai ir svetima pavardė ilgai negelbės, 1948 metų birželį išėjo iš darbo ir kurį laiką slapstėsi Stoniškiuose, netoli Pagėgių, iš kur daug kartų važinėjo į Kauną, Klaipėdą, Rygą, tarėsi su išlikusiais bendražygiais.

1948 metų viduryje vieningos vadovybės formavimo iniciatyvą perėmė vienas iš Žemaitijos partizanų vadų - Jonas Žemaitis. 1949 metų vasarį jam pavyko sušaukti Lietuvos partizanų apygardų atstovus į suvažiavimą Radviliškio rajono Minaičių kaime. Suvažiavime BDPS buvo pervadintas Lietuvos laisvės kovų sąjūdžiu. Sąjūdžio vadovybę dabar sudarė tiktai ginkluotos rezistencijos žmonės.

O Povilas Malinauskas ėmėsi pogrindinės spaustuvės įrengimo - darbo, kurį gerai išmanė dar nuo pirmosios sovietų okupacijos laikų. 1949 metų pavasarį jis su draugais Kaune Kazio Grigalavičiaus namų kieme įtaisė dviaukštį bunkerį spaustuvei. Tačiau bunkeris liko tuščias - 1949 metų birželį Povilas Malinauskas buvo suimtas. Tą pačią dieną sučiuptas ir Kazys Grigalavičius, po savaitės - Povilo senas bičiulis Juozas Gražys.

Prie jų trijų baudžiamosios bylos Nr. 42422/3 buvo prijungtas dar ir Vladas Būrė, kaltintas ekonominiais nusikaltimais.

Pažyma iš baudžiamosios bylos Nr. 42422/3, saugomos Lietuvos ypatingajame archyve Vilniuje.

Vladas Būrė, matyt, buvo įdomi, fantazijos nestokojanti asmenybė. Dirbdamas Kauno kuro kontoros sandėlio vedėju, jis buvo "išparceliavęs" stambią malkų partiją, o iš kitos darbavietės, Pažaislio vartotojų kooperatyvo, pasisavinęs produktų supirkimui gautą didelę pinigų sumą. Su antisovietine rezistencija nelabai susijęs - tiesiog bus buvęs geras Povilo Malinausko ir Kazio Grigalavičiaus pažįstamas. Jiedu parūpino Būrei fiktyvius asmens dokumentus ir padėjo inscenizuoti Būrės areštą, kad milicija jo nebeieškotų. Slapstėsi Vladas Būrė Rygoje, suimtas tardytojams "prisipažino" esąs itin svarbus sovietinių slaptųjų tarnybų žmogus - jį žinanti ir jam pavedimus duodanti tik aukščiausia Maskvos valdžia.

Tardymus pabaigus (kaltinamąją išvadą pasirašė leitenantas Venskaitis), Ypatingasis pasitarimas 1950 metų birželį Povilui Malinauskui, Kaziui Grigalavičiui ir Juozui Gražiui skyrė po 10 metų laivės atėmimo, o bendrabylis Vladas Būrė "gavo" 15 metų.

Epilogas

Povilas Malinauskas buvo vedęs, bet apie jo šeimyninį gyvenimą žinių beveik nėra. Nežinau, ar jis turėjo vaikų (gal į šią publikaciją atsilieps žinantys?). Slapstytis kartu su žmona Povilas Malinauskas turbūt negalėjo. Kaip Elena Malinauskienė iškentė vyro nelegalų gyvenimą, nuolatines klajones? Matyt, puikiai jį pažindama, vyru visiškai pasitikėjo.

Pasitikėjimas buvo abipusis - Elena Malinauskienė daugiau ar mažiau žinojo reikalus ir po vyro arešto ne kartą padėjo susisiekti jo draugams rezistentams.

Povilas Malinauskas vienu metu kalėjo Karagandos srities Pesčianyj lageryje. Jau sunkiai sirgdamas grįžo į Lietuvą. Mirė Kaune 1957 metais. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.

© 2022 Aleksandras Sakas

Epilogo tąsa

Povilo Malinausko antkapis Kauno Petrašiūnų kapinėse. Šaltinis - cemety.lt

Elena Micutienė, įrašyta Povilo antkapio akmenyje, portale geni.com yra įvardinta kaip Elena Urbonaitė Micutienė, gimusi 1912 metų rugpjūtį Ariogaloje, mirusi 2003 metų balandį Kaune. Sutuoktinis neviešinamas. Broliai - Antanas, Jonas ir Stasys Urbonai, sesuo - Ona Rinkevičienė.

Elenos Urbonaitės Malinauskienės gyvenimą po vyro Povilo arešto 1949 metų birželį, galiu pabandyti sumodeliuoti pagal antkapinio akmens duomenis. Spėju, kad Elena 1950 metais susilaukė dukros Aldonos, kurią tėvas Povilas Malinauskas pamatė negreitai. Po Povilo mirties 1957 metais praėjus kažkiek laiko, našlė Elena ištekėjo už Juozo Micutos. 1983 metais palaidojusi ir antrąjį vyrą, mirė Kaune 2003 metais, sulaukusi devyniasdešimties.

Toks galėjo būti Elenos likimas. Bet ar toks ir buvo? Vis dar laukiu informacijos iš geriau žinančių.

© 2023 Aleksandras Sakas

Šaltiniai, literatūra

* Baudžiamoji byla Nr. 42422/3, Lietuvos ypatingasis (KGB) archyvas.
* Eduardas Pašakinskas, Povilas Malinauskas (1910-1957), "Į laisvę", 1994, Nr 119 (156).
* Mindaugas Bloznelis, Lietuvių frontas, Kaunas, I dalis, 2008, II dalis, 2012.
* A. Vaidotas, „Golgotos keliu“, Ateitis, 1944 04 27, 2 psl.