Ona Dabregaitė gimė 1911 metais Svėdasų valsčiaus Šeduikių kaimo valstiečių Juozapo ir Veronikos Dabregų šeimoje. Vaikystė ir jaunystė prabėgo gimtajame kaime, darbuojantis nemažame tėvų ūkyje, lankant gretimame kaime buvusią Netikiškių pradžios mokyklą, o šventadieniais - Duokiškio bažnyčią.
Buvo katalikiškos jaunimo organizacijos - pavasarininkų - Duokiškio kuopos narė. Apie 1936 metus į tos kuopos susirinkimus ir repeticijas subėgdavo dar bent trys Dabregaitės - Onutės sesuo Pranutė ir pusseserės Kazytė ir Verutė.
Apie 1940 metus Onutė ištekėjo už Juozo Vitonio iš Užpalių valsčiaus Gaižiūnų kaimo. Onutės tėvas Juozapas Dabrega tuo metu jau buvo miręs, tėvų ūkis atitekęs jos vyresniajam broliui Jonui, kuriam liko pareiga išmokėti jaunosios kraitį.
Tačiau likimas raudonojo tvano pavidalu greitai ir tragiškai pakeitė jaunųjų Vitonių gyvenimą. Kadangi Juozas Vitonis nepriklausomoje Lietuvoje buvo šaulių organizacijos narys, kas okupantų vertinimu prilygo nusikalstamai antisovietinei veiklai, tai visa Vitonių šeima - Juozas, žmona Onutė, jų naujagimis sūnus Aloyzas, tėvas Mykolas - buvo suimti ir su tūkstančiais kitų lietuvių 1941 metų birželio 14 dieną išvežti toli į rytus.
Šie pirmieji Lietuvos gyventojų trėmimai buvo patys žiauriausi. Per juos daugybė tremtinių žuvo. Juozas Vitonis, kaip ir kiti darbingo amžiaus vyrai, nuo šeimos buvo atskirtas ir įkalintas Rešiotų lageryje Krasnojarsko krašte.
Onutė su sūnumi ir uošviu iš pradžių buvo nuvežti į Altajaus kraštą. Vos pasiekus Barnaulą, 1941 metų rugpjūtį Onutė neteko vienintelio savo vaiko – penkių mėnesių Aloyzo. Tų pačių metų spalį mirė ir uošvis Mykolas Vitonis.
1942 metų birželio gale Onutė Vitonienė su daugeliu kitų iš Altajaus krašto buvo išvaryta į antrąją tremtį - į Jakutijos šiaurę, ant Arkties vandenyno Laptevų jūros krantų. Kol nusigavo, baigėsi trumpa poliarinė vasara. Pakeliui lietuvius tremtinius, pasmerktus šalčio ir bado mirčiai, būriais laipino plikoje tundroje. Onutę nugabeno iki pat Janos upės žiočių, kur ji ir kiti nelaimėliai, gal pora šimtų lietuvių moterų, vaikų, senelių, keliolika vyrų, turėjo likti vietovėje, Kuogastachu vadintoje.
Pirmąją arktinę žiemą daug tremtinių išmirė. Ne visi, todėl liko Kuogastacho pragarą išgyvenusių prisiminimai (žr. literatūros sąrašą).
Nuo 1947 metų tremtinius pradėjo perkėlinėt į kitas Jakutijos vietas. Onutė išsiųsta prie Lenos upės - į Sangarą, angliakasių miestelį Kobeisko rajone, kur gyvenimo ir darbo sąlygos jau buvo lengvesnės.
1957 metais Onutė iš tremties buvo paleista. Viena likusi, atvyko į Prienus, kur jau nuo 1948 metų gyveno jos sesuo Marytė Juocevičienė. Čia, dešiniajame Nemuno krante, Šilo gatvėje, turėjo nedidelį butuką, vertėsi iš siuvėjos amato.
Buvo geros širdies. Studijų metais kartas nuo karto apsilankydavau pas savo tetas Onutę ir Marytę, ir niekada negrįždavau į Vilnių tuščiomis. Paramos iš Prienų yra gavę studijuodami ir mano jaunesnieji broliai. Tebeturiu tetos Onutės 1977 metų laišką mano tėvui - penkiolikai metų praėjus nuo mamos (Onutės sesers) mirties. Sužinojusi, kad Remigijus, jauniausias iš trijų našlaičių, taip pat įstojo į aukštąją mokyklą, iš taupomosios kasos išėmusi 200 rublių ir išsiuntusi mano tėvui. “Nedidelę pensiją gaunu, bet senai mažai ir bereikia - pragyvenu”. O 200 rublių anuomet - dideli pinigai, kelios jos pensijos…
Vargo ir nelaimių užgrūdinta, Onutė pragyveno visus savo brolius ir seseris. Buvo geros atminties - tai jos pasakojimų pagrindu pradėtas Šeduikių Dabregų giminės medis. Kai pati viena nebegalėjo apsieiti, ją į gimtąją Aukštaitiją, į Uteną parsivežė dukterėčia Elytė Vėbraitė. Ten, sulaukusi 98 metų, mirė 2009 metais. Palaidota savo tėvelių kape Duokiškyje.
© 2011 - 2017 Aleksandras Sakas
Šaltiniai
1. Lietuvos gyventojų genocidas, I tomas (1939 - 1941), antrasis pataisytas ir papildytas leidimas, Vilnius, 1999.
Literatūra
1. Jūratė Bičiūnaitė - Masiulienė, Jaunystė prie Laptevų jūros, Vilnius, 1990.
2. Jurgis Gasiūnas, Ledinio pragaro ratai, Vilnius, 1991.
Priedas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą