Aleksandras Sakas (1908-1998). Nelinksmi prisiminimai

Perskaičiau “Lietuvos aido” publikaciją (1991 m. liepos 26 d., Nr. 146) apie buvusius vidaus reikalų ministrą Kazimierą Skučą ir saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį, kurie 1941 metais Maskvoje buvo nužudyti.

1939 ir 1940 metais dirbau Lietuvos krikščionių darbininkų sąjungos leidžiamo savaitraščio “Darbininkas” techniniu redaktoriumi. Atsakomuoju redaktoriumi pasirašydavo prof. Pranas Dovydaitis. Jis už mane mokėdavo baudas. Kai Sovietų Sąjunga pradėjo karą su Suomija, mūsų laikraštis palaikė užpultą tautą, jai reiškė simpatijas. Rusų atstovybė Kaune į tai reagavo, todėl nutarem su prof. Dovydaičiu laikytis tokios taktikos: vieną savaitę čiulbam už sovietus, kitą - už suomius.

Krikščionių darbininkų sąjungos skyrių buvo pristeigta visoj Lietuvoj. Pačiam Kaune - Šančiuose, Žaliakalny, Aleksote, Senamiesty ir kitur – veikė daug narių turintys skyriai. Jų veikla ypač suaktyvėjo po Vilniuje įvykusios konferencijos, kurioje sekretoriavo Juozas Gražys, daug kartų teistas, sėdėjęs lagery. Susirūpinta Kauno kiemsargių, kurių priskaičiavom per 300, padėtim. Tal buvo be galo skriaudžiami žmonės, gyveno rūsiuose, kai kas gaudavo iš turtingų namų savininkų tik po 10 litų algos mėnesiui. Apie juos pradėjome “Darbininke” rašyti. Ir kas išėjo? Prasidėjo kiemsargių atleidimas. Tąsyk mūsų advokatas Juozas Katilius bandė kiemsargius ginti teisme. Nesant asmens samdos įstatymo, byla pralaimėta, o įstatymo projektas Seime buvo vilkinamas.

Tada su Darbo rūmų leidžiamo laikraščio “Darbas” vienu reporteriu (pavardės neprisimenu) nutarėm eiti pas vidaus reikalų ministrą K. Skučą prašyti, kad paspaustų Seimo narius greičiau priimti asmens samdos įstatymą. Mudu nuėjome, policininkas, stovįs prie durų, su pagarba mus praleido. Ministras paprašė sėstis. Išdėstėm, kokiu reikalu atėjom. Ministras nebuvo prieš, bet davė suprasti, kad dar reikia palaukti. Tada, sukaupęs drąsą, tiesiai, be diplomatijos pasakiau ministrui: “Jei mes neišleisim šito įstatymo, tai bolševikai ateis ir padarys ...”. Ir ką išvydau? Ministras atsistojo, pasikeitė jo veidas, trenkė kumščiu į stalą ir tvirtu balsu pasakė: “Aš sutvarkysiu tuos bolševikus!". Po šito vizito parašiau korespondenciją į savo “Darbininką”, deja, cenzūra nepraleido, o Darbo rūmų laikraštis “Darbas” vizitą gan plačiai ir saldžiai aprašė, ir korespondenciją skaitytojai išvydo.

Su Augustinu Povilaičiu susitikdavome dažniau. Jis mus, spaudos darbuotojus, kas mėnuo kviesdavo Kaune į marijonų salę ir informuodavo apie politinę padėtį Lietuvoje. Prisimenu,vienas žunalistas paklausė direktorių Povilaitį, ar yra pavojaus Lietuvai iš pogrindy veikiančių komunistų. Direktorius atsakė, kad iš vietinių nėra, bet jei įsikiš kariuomenė, aišku, jie laimės. Buvo ir toks klausimas A. Povilaičiui: kiek Lietuvoj pogrindy veikia komunistų? Jis atsakė: arti 800 asmenų, iš jų lietuvių - 30 procentų. Dar priminė mums, kad Utenos apskrity penki mažažemiai yra įsisteigę kolūkį. Tiktai saugumas apie tai žinojo ir vienas kitas kaimynas.

Atėjo 1940 metų birželio 15 diena. Šestadienio popietę Kaune, Laisvės alėjoj, pasirodė sovietų tankai. Išejome į gatves. Žmonės stovėjo nusiminę, klausinėjo vienas kitą, kas bus toliau…

Dar leidau, spausdinau “Darbininką”. Greit gavau iš cenzūros įspėjimą, kad rašyčiau, kaip darbininkai nuoširdžiai sutiko Raudonąją armiją. Vietoj vedamojo pirmame puslapy ėmiau talpinti eilines žinutes. Taip vieną kitą numerį išleidau, kol galop liepos mėnesį, būdamas "Žaibo" spaustuvėj, telefonu iš cenzūros gavau pranešimą, kad ministro Mečislovo Gedvilo įsakymu “Darbininko” leidimas sustabdomas.

“Klaipėda”, 1991 m. spalio 9 d.