Ieškoti šiame dienoraštyje

2017 m. rugsėjo 21 d., ketvirtadienis

Stanislava Simaitytė – Vengalienė



Gimė 1921 m. lapkričio 1 d.  Mažeikių apskrities Ylakių valsčiaus Urboniškės kaime (dokumentuose nurodoma gimimo 12 d. yra klaidinga). Krikštyta Ylakių bažnyčioje.

Tėvas Juozas Simaitis - ūkininkas, turėjęs 36 ha žemės, tame tarpe 1 ha miško.

Mama Barbora Nagaliauskaitė - iš Ylakių valsčiaus Šačių parapijos.

Simaičių vaikai - sūnūs Domas, Juozas ir dukra Stasė.

Stasė pradžios mokyklos 1-ą skyrių baigė Vabaliuose prie Šačių, kur dėl arti esančios mokyklos buvo išvežta pas babą (močiutę iš mamos pusės). Tačiau ten pasilikti nenorėjo, bevelijo eiti iš namų 4 km iki Gėsalų pradžios mokyklos. Gėsaluose tebuvo 4 skyriai, tai juos baigusi, 5-tą ir 6-tą skyrius lankė Ylakiuose, kurie nuo namų buvo už 6 km. Žiemą gyvendavo Ylakiuose “ant kambario”.

Baigusi 6 skyrius, kurį laiką dirbo tėvų ūkyje. 1939 metais įstojo į dvimetę Plinkšių žemės ūkio mokyklą. Užėjus sovietams, mokymosi kokybė suprastėjo, praktiniams užsiėmimams stigo medžiagų.

Mokyklą Plinkšiuose baigė 1941 metais ir netrukus padavė dokumentus į buhalterių kursus Kaune, bet prasidėjo karas. Karo metą praleido namie.

Vėl grįžus sovietų valdžiai, 1945 metų gegužę brolis įtaisė Skuodo rajono Šarkės pieninėje sąskaitininke. Tėvui mirus, 1946 metų birželį grįžo namo.

Apie 1947 metus mama buvo suimta - greičiausiai kaip “priešiškas klasinis elementas”, bet po 3 dienų paleista. Tam pasitarnavo faktas, kad jos sūnus Domas tarnauja Tarybinėje armijoje.

Kitas sūnus - Juozas - tuo metu gyveno Klaipėdoje. Prie jo į Klaipėdą gyventi, palikusios kolektyvizuotą ūkį,  atvažiavo ir Stasė su mama.

Klaipėdoje Stasė pradėjo dirbti pasagų fabrike, kuris buvo Inkaro gatvėje. Gyveno netoliese, toje pačioje Inkaro gatvėje.

1949 metais įsidarbino “Gulbės” fabrike, tuometinėje M.Gorkio gatvėje, kur dirbo net 20 metų - iš pradžių paruošimo cecho darbininke, paskui dešimtį metų ekspeditore, tam darbui nusibodus - rūšiavimo ceche.

Tuo laikotarpiu - 1961 metais - mirė Stasės mama. Palaidojo prie tėvo Ylakiuose.

1963 metais ištekėjo už Alekso Vengalio.

1969 metais, išėjusi iš “Gulbės”, dirbo faneros fabriko vaikų lopšelio M.Gorkio gatvėje ūkvede - sandėlininke. Po metų perėjo dirbti į toje pačioje gatvėje buvusius pieno kombinato šaldytuvus. Dar po metų - 1971-aisiais - į “Maisto” fabriko realizavimo bazę, kuri tuomet buvo senosios miesto skerdyklos pastatuose M.Gorkio gatvėje.

1974 metais gavo butą Žvejybos rajone, Minijos gatvėje. Tačiau sveikatai atsiliepė nelengvas fizinis darbas, ypač iš ankstesnės darbovietės - šaldytuvų, kur tekdavo pakiloti sunkias dėžes. 1976 metais Stanislavai atlikta stuburo operacija, po jos 2 metus turėjo invalidumą. Po to dirbo sandėlininke sporto mokykloje, kurios administracija buvo Dangės, o pats sandėlis - Vytauto gatvėje.

1980 metais mirė vyras, palaidotas Plungėje.

Išėjus į pensiją, dar dirbo rūbininke projektavimo instituto rūmuose Taikos prospekte.

Supažindinta su taip pat našliu Aleksandru Saku, 1984 metais sudarė su juo bažnytinę santuoką. Susituokė Gargžduose kunigo namuose, dalyvavo liudininkais Aleksandro  sūnūs. Civilinėje metrikacijoje santuoka nebuvo registruota, Stanislava pasiliko Vengalienės pavardę.

Kažkurį pavasarį, gal 1985 ar 1986 metų, talkoje pas Aleksandro seserį Bronę. Iš kairės - Aleksandras Sakas, Bronė Knašienė, Stasė Vengalienė. Artūro Knašo nuotrauka.

Gyveno šiltuoju metų laiku Šešupės gatvėje, kur vyras turėjo pusę namo su sodu ir daržu. Žiemą abu leisdavo bute su patogumais Minijos gatvėje.

Stanislava Vengalienė ir Aleksandras Sakas 1997 rugsėjį prie namo Šešupės gatvėje. Albino Stubros nuotrauka

Vyrui bebaigiant devintą dešimtį, jo sveikata labai pablogėjo, ypač daug priežiūros jam prireikė paskutiniais gyvenimo metais. Mirė Aleksandras Sakas 1998 metų kovo 17 d., palaidotas Palangoje, šalia savo pirmosios žmonos.

Likusi viena, Stanislava pasiryžo keltis į globos namus Žalgirio gatvėje. Sulaukusi, kol ten atsiras laisva vieta, pardavė savo butą Minijos gatvėje ir nuo 2006 metų gyveno globos namuose.

Šviesaus proto, tiesaus žemaitiško būdo, daug skaitanti, besidominti Lietuvos ir pasaulio įvykiais… Triūsė prie rankdarbių, apdovanodama nėriniais jai mielus žmones, o tokių buvo nemažai.

Mirė globos namuose 2017 metų rugsėjo 18 dieną. Palaidota Ylakiuose jos tėvelių kape.

© 2012, 2017 Aleksandras Sakas

2017 m. rugsėjo 8 d., penktadienis

Repšiai iš Vilučių

Mano prosenelė Rozalija Repšyte - Dabregienė buvo kilusi iš Užpalių parapijos Vilučių kaimo. Jos tėvai - valstiečiai Ignotas Repšys ir Apolonija Milašauskytė.

Vilučių kaimo lokacija (žemėlapio iš maps.lt fragmentas)

Rozalija gimė 1837 metų vasario 14 dieną. Nebuvo nei pirmas, nei paskutinis vaikas šeimoje. Jos broliukas Kasparas jau gulėjo kaimo kapinaitėse. Po Rozalijos gimė jos brolis Povilas. Dar turėjo brolį Joną, sesę Viktoriją…

Sesuo Viktorija tėvų namus paliko 1859-tųjų birželį. Užpalių bažnyčioje ji buvo sutuokta su Mykolu Merkiu, Svėdasų parapijos Netikiškių kaimo valstiečiu. Jaunojo pulke galėjo būti ir Mykolo pusbrolis Aleksandras Dabrega.

Vos pusmečiui praėjus, Vilučių Repšiai vėl kėlė vestuves. 1860 metų sausį po jungtuvių su Aleksandru Rozalija, jau Dabregienė, išvažiavo į vyro namus Šeduikiuose, greta Netikiškių, per kalnelį nuo sesers.

Brolis Jonas dar pagyveno gimtinėje iki 1865 metų, kada, vedęs našlę Kazimierą Indriūnienę, išsikėlė į jos ūkį Kamajų parapijos Radžionių kaime.

Vilučiuose bus likęs tik Rozalijos brolis Povilas. Vilučių kaimo XIX amžiaus gyvenimą yra aprašiusi Marija Dovydaitienė (monografija “Užpaliai”, I dalis, “Versmės” leid., 2013, 1020-1046 pusl.). Iš ten klostosi tokia istorija. Povilo kaimynas ir turbūt giminaitis Rapolas Repšys su daug jaunesne žmona Kotryna buvo susilaukęs penketo vaikų. Nespėjęs jų užauginti, Rapolas mirė. Mūsų Povilas dar pasenberniavo apie dešimt metų. tada - 1883 metų vasarį - vedė Kotryną, našlę su trimis paaugusiais vaikais (du jau buvo mirę). Kotrynai ši santuoka nebuvo laimingesnė už pirmąją - Povilas netikėtai tų pačių metų lapkritį mirė, jai būnant paskutinį mėnesį nėščia. Netrukus gimusi jų dukrelė Eleonora neišgyveno nė poros metų…

*

Prosenelė Rozalija galėjo turėti dar vieną seserį. Tai - Barbora Repšytė, Juozapo Čerškaus (Čerškio, Čerskio) žmona. Taip manau, nes Barbora turėjo ypatingų ryšių su Vilučių Repšiais: ji buvo kūma Viktorijos Repšytės - Merkienės dukters krikštynose Netikiškiuose, paskui Rozalijos Repšytės - Dabregienės sūnaus krikštynose Šeduikiuose bei Jono Repšio dukters krikštynose Radžionyse (tiesa, pastaruoju atveju Barborą Čerškienę į kūmas galėjo kviesti tiek Jonas, tiek iš Čerškų kilusi jo žmona Kazimiera).

Už Vilučių Repšių ir Barboros Čerškienės artimą giminystę kalba ir tai, kad Barboros vyras, iš bajoriškos giminės kilęs Juozapas Čerškus bent du kartus - Viktorijai ištekant ir Jonui vedant - liudijo šias santuokas.

Barbora ir Juozapas Čerškai gyveno Užpalių parapijos Pladiškių kaime. Genealoginiame tinklalapyje geni.com pateiktais duomenimis, Barbora, penkių vaikų motina, mirė apie 1908-tuosius metus, palaidota Užpaliuose.


*

Kai 1927 metais Emilija Butkytė, Aleksandro Dabregos anūkė, atitekėjo į Vilučius, ar žinojo, kad jos niekada nematyta močiutė Rozalija buvo iš šio sodžiaus?..

© 2015, 2018 Aleksandras Sakas

Priedas. Metrikų duomenys:

1835 m. kovo 8 d. Užpalių bažnyčioje vikaras kun. Jonas Bernatavičius pakrikštijo kūdikį vardu Kasparas, valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Apolonijos iš Milašauskių (z Miloszewskich) Repšių sūnų, gimusį einamų metų kovo mėnesio 5 dieną Užpalių parapijos Vilučių kaime. Krikštatėviais buvo Jurgis Repšys su Agnieška Repšiene, Povilo žmona.

1836 m. balandžio 10 d. Vilučių kaime nuo nežinomos ligos mirė vaikas vardu Kasparas, valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Apolonijos iš Milašauskių Repšių vienerių metų sūnus, tos pačios bažnyčios [Užpalių] parapijietis. kurio palaikus tėvai palaidojo to paties kaimo kapinėse einamų metų balandžio 12 dieną.

1837 m. vasario 14 d. Užpalių bažnyčioje vikaras kun. Jonas Bernatavičius pakrikštijo kūdikį vardu Rozalija, valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Apolonijos iš Milašauskių Repšių dukrą, gimusią einamų metų vasario mėnesio 12 dieną Užpalių parapijos Vilučių kaime. Krikštatėviais buvo Vincentas Milašauskis su Rozalija Juozėniene, Ignoto žmona.

Pastaba: Kūma Rozalija Juozėnienė buvo Repšytė, turbūt Ignoto Repšio sesuo. Juozėnai tuo metu gyveno Užpalių parapijos Davainių kaime.

1839 m. gegužės 14 d. Užpalių bažnyčioje vikaras kun. Jonas Bernatavičius pakrikštijo kūdikį vardu Povilas, valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Apolonijos iš Milašauskių Repšių sūnų, gimusį einamų metų gegužės mėnesio 11 dieną Užpalių parapijos Vilučių kaime. Krikštatėviais buvo Povilas Repšys ir Ona Vanagienė, Juozapo žmona.

1859 m. birželio 14 d. Užpalių bažnyčioje vikaras kun. Pranciškus Knipavičius triskart paskelbęs birželio 1, 7 ir 14 dienomis, sutuokė valstiečius Mykolą Merkį, 34 metų jaunuolį iš Svėdasų parapijos Netikiškių kaimo, su Viktorija Repšyte, 22 metų mergina iš Užpalių parapijos Vilučių kaimo, valstiečių teisėtų sutuoktinių Justino ir Veronikos gimusios Remeikyte Merkių sūnų su valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Apolonijos gimusios Milašauskyte (Milaševska) Repšių dukterimi, dalyvaujant liudininkams valstiečiams Antanui Seržintui, Juozapui Čerskiui ir daugeliui kitų. (Santuokos įrašo iš Užpalių RKB knygos kopija, LVIA, f. 669 apr. 1, b. 1898, l. 105).

1860 m. sausio 17 d. Užpalių bažnyčioje vikaras kun. Pranciškus Knipavičius triskart paskelbęs sausio 3, 6 ir 10 dienomis, sutuokė valstiečius Aleksandrą Dabregą, 40 metų jaunuolį iš Svėdasų parapijos Šeduikių kaimo, su Rozalija Repšyte, 20 metų mergina iš Užpalių parapijos Vilučių kaimo, valstiečių teisėtų sutuoktinių Juozapo ir Domicelės gimusios Merkyte Dabregų sūnų su valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Apolonijos gimusios Milašauskyte Repšių dukterimi, dalyvaujant liudininkams valstiečiams Mykolui Merkiui, Juozapui Pilkauskui ir kitiems. (LVIA pažyma pagal santuokos įrašą F. 669 Užpalių RKB knygoje).

1865 m. birželio 6 d. Kamajų bažnyčioje vikaras kun. Gulbinas triskart paskelbęs gegužės 24 ir 30 ir birželio 6 sutuokė valstietį Joną Repšį nevedusį 30 metų iš Užpalių parapijos Vilučių kaimo su valstiete Kazimiera Indriūniene našle 28 m. iš Kamajų parapijos Radžionių kaimo, valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Apolonijos gimusios Melnikaite Repšių sūnų su valstiete Kazimiera Indriūnaite (taip dokumente!) našle, dalyvaujant liudininkams valstiečiams Jonui Repšiui, Juozapui Čerškui, Mykolui Čerškui, Dominykui Kaunevičiui ir kitiems. (Kamajų RKB 1856-1879 santuokos metrikų knyga, 133 v., epaveldas.lt).

Pastaba: Raštininkui kažkodėl nepavyko užrašyti jaunosios tėvų, todėl jis galėjo suklysti ir kitur - jaunojo motiną Milašauskytę užrašydamas Melnikaite.

2017 m. rugsėjo 7 d., ketvirtadienis

Antanas Sakas (1903-1979)

Pirmasis Domininko ir Mortos Sakų gausios šeimos vaikas Antanas gimė 1903 metais latvių žemėje - Liepojoje.

Dauguma Sakiukų nuo mažens pažino, kas tai - parduotos vasaros. Turbūt, sunkiausia dalia buvo vyriausiojo - Antano. Vos penkerių būdamas, pas svetimus ganė žąsis. Sakų šeima tuomet gyveno jau Lietuvoje, kurį laiką Lūšėje (dab. Mažeikių raj.), paskui - Papilėje. Žiemomis Antanas lankydavo pradžios mokyklą.

Pirmojo pasaulinio karo metu, 1915 metais, su šeima traukėsi į Rusijos gilumą ir atsidūrė Caricyne (vėliau pavadintame Stalingradu, Volgogradu). Ten baigė liaudies mokyklą ir 1917 metais įstojo mokytis į Voronežo gimnaziją. Po metų, baigęs gimnazijos 1-ąją klasę, su tėvais grįžo į Lietuvą, į Papilę. Lietuvoje mokslą tęsti nebuvo iš ko. Tad Papilėje iš pradžių dirbo geležinkelyje juodadarbiu, paskui - valsčiaus valdyboje raštininku, pašte laiškininku.

1921 metais persikėlė į Kauną, kur pusmetį darbavosi karo lauko pašte raštininku. Kai laisvai samdomieji iš šitos tarnybos buvo atleisti, persikėlė į Mažeikius, ten pašte dirbo praktikantu. 1922 metais išvažiavo į Šaukėnų miestelį, kur įsitaisė valsčiaus raštininku.

Antanas Sakas, 1922 m. liepos 30 d., Šaukėnai.

Šaukėnuose susipažino ir susituokė su akušere Stase Gužauskaite.

1925 metais buvo pervestas toms pačioms valsčiaus raštininko pareigoms į Kuršėnus. Perkėlimo aplinkybes nušviečia P. Bružo žinutė, išspausdinta “Šiaulių naujienose” (1925.10.18):

Šaukėnai. Šaukėnų valsčiaus savivaldybėje darbavosi labai žmonių gerbiamas sekretorius p. A. Sakas.

Būdamas blaivus ir doras žmogus visuomet tinkamai atlikdavo savo pareigas, bet matomai nepatiko Valsč. Val. nariui p. Vaišiui (gal už tai, kad su juo negirtuokliavo), kuris p. A. Saką visuomenei pradėjo šmeižti visokiais žodžiais, jog jis esąs cicilikas, bedievis ir t.t.

Prikalbėjo žmones, kad pastarieji duotų skundą, jog jis kyšius imąs, dargi siūlė ir man dviratį, kad važiuočiau po kaimus rinkdamas iš žmonių parašus apie p. Sako nesąžiningumą, nes esą kaipo bedievį ir socialistą reikia iš tarnystės paliuosuoti, kad jų daugiau nepriveistų.

Tiems poneliams pasidarbavus, p. Sakas iš Šaukėnų tapo perkeltas į Kuršėnus, kame, gal būt, geresnę vietą turi, bet nemalonumų daug pridarė, nes teisme yra byla iškelta.

Vyručiai, apsižvalgykime apie savo darbus; juk šmeižikams ateina galas.


1926 metais Antanas Sakas paskiriamas Meškuičių pašto viršininku. Čia vėl pateko į nemalonią istoriją - už tai, kad savavališkai leido praktikantui valdišku šapirografu spausdinti blankus, buvo teisiamas, bet teismo išteisintas.

Tais pačiais 1926 metais gimė vienturtė Antano ir Stasės dukra Danutė, o jaunasis tėvelis buvo pašauktas karinėn tarnybon, tarnavo Šiauliuose 8-ojo pėstininkų pulko raštininku.

Po demobilizacijos Antanas Sakas tapo Kriukų miestelio pašto viršininku ir buvo juo iki 1931 metų sausio. Tuomet jo paties prašymu buvo perkeltas į Šiaulius ir dirbo ten pašto valdininku dešimtį metų.

Antanas Sakas su žmona Stase, dukrele Danute ir uošviais Gužauskais.

Iš ano meto Lietuvos spaudoje skelbtų žinučių žinomi kai kurie Antano Sako veiklos Šiauliuose faktai. Antai, 1935 metais jį išrinko “Žinios” draugijos valdybos nariu (”Žinia” buvo Šiaulių paštininkų švietimo organizacija, veikli ir stipri, turėjusi savo didelę biblioteką, sporto klubą su futbolo ir krepšinio komandomis). O 1936 metais Antanas darbavosi dar vienoje - Šiaulių “Skalsos” kooperatyvo - valdyboje, kažkaip suderindamas valdišką tarnybą su komercine veikla (kooperatyvas “Skalsa” prekiavo įvairiomis ūkio prekėmis ir smulkiąja statybos medžiaga). Ko gero, visi Šiaulių paštininkai buvo patriotinės šaulių sąjungos nariai, Antanas Sakas - taip pat (1939 metų sausį išrinktas į paštininkų šaulių būrio tarybą, kur ėjo kasininko pareigas).

Gyveno netoli geležinkelio stoties, namelyje Dubijos gatvėje Nr. 15, kur Antano žmona Stasė Sakienė vertėsi privačia akušerės praktika.

Apie 1936 metus prie namų su atostogaujančio Antano brolio Vaclovo šeima: Vaclovo vaikai Kęstutis, Birutė, Antano dukra Danutė, Vaclovas, Stasė, Vaclovo žmona Olė ir Antanas. Prie durų lentelė - “Akušerė St. Sakienė”. Antano Sako mėgėjiška nuotrauka.
 
1940 metais, okupacinei Tarybų valdžiai ateinant, buvo telefono ir telegrafo stoties vedėju. 1941 metų vasarį buvo paskirtas pašto vyriausiuoju buhalteriu ir dirbo tose pareigose iki karo pradžios.

Užėjus vokiečiams, buvo suimtas ir apie 3 savaites kalintas Šiaulių kalėjime kaip tarybinis aktyvistas, kalbėjęs mitinguose, ir atsakingas tarybinis darbuotojas. Buvo paleistas kartu su 200 kitų kalinių per amnestiją kažkurios vokiečių pergalės proga. Be to, užtarė dr. Pr. Dielininkaitis ir kun. P. Dzegoraitis, kurie gerai pažinojo Antano brolį Aleksandrą. Po kalėjimo apie 2 savaites ieškojo darbo, kol įsitaisė pramonės kombinate kalkuliuotoju. Tačiau 1942 metų vasarį tas kombinatas perėjo miesto savivaldybės žinion, o Antanas kaip nepatikimas iš darbo buvo atleistas. Tada įsidarbino Šiaulių “Sodo” kooperatyvo buhalteriu. Atėjus Raudonajai armijai, persikėlė į Anykščius, kur buvo paskirtas vartotojų kooperatyvo vyriausiuoju buhalteriu. Žmona Stasė dirbo akušere.

Gužauskų - Sakų sodyba Anykščiuose apie 1940 metus
 
Sakai gyveno uošvių Gužauskų namuose, kuriuos įrengti dar prieš karą padėjo savo lėšomis. Gužauskų - Sakų sklypas buvo gražioje vietoje, ant paties Šventosios kranto, iš vienos pusės ribojamas Valaukio upelio. Lietuvos kino kūrėjai taip pat buvo nužiūrėję šią vietą - čia jauni ir gražūs po Sakų sodą vaikštinėja Regimantas Adomaitis ir Nijolė Lepeškaitė filme “Suaugusių žmonių žaidimai”…

Šiuose namuose kurį laiką prieglobstį buvo radęs Antano brolis Aleksandras, slapstęsis nuo sovietinio saugumo. Antano žmona Stasė supažindino Aleksandrą su savo bendradarbe gydytoja Elena Dobregaite, ir po kelių mėnesių - per 1945 metų Velykas - Aleksandras ir Elena buvo sutuokti Anykščių bažnyčioje. O Antanas Sakas buvo iš tos santuokos gimusio vaikelio (šio teksto autoriaus) krikšto tėvu.

Laisvalaikiu arba vėliau pensijoje Antanas mėgo irstytis valtele ar iš savo pirtelės karščio nerti į Šventosios vandenis. Turėjo didelę biblioteką, filatelijos kolekciją, kurių, deja, paveldėtojai neišsaugojo.

Namuose buvo įsirengęs knygų įrišimo įrangą. Anykščių kraštotyrininkas, kolekcionierius Jonas Juodelis (1928 - 2017), rodydamas savo surinktą didelę kolekciją - kone visų sovietinėje Lietuvoje leistų žurnalų komplektus, nepamiršdavo pabrėžti, kad juos įrišo anykštėnas knygų mėgėjas Antanas Sakas.

Pas Antaną ir Stasę Sakus Anykščiuose 1953 metų lapkritį. Artūro Knašo nuotrauka. Sėdi iš kairės: Antano brolis Vaclovas Sakas, Zina Knašaitė, Audronė Sakaitė, Antano tėvas Domininkas Sakas, X1, X2, Birutė Sakaitė, jos pirmasis vyras Paulius Širmenis, Danutė Sakaitė, X3, Kęstutis Sakas. Stovi iš kairės: Antano motina Morta Sakienė, X4, X5, Olga Sakienė, Antano sesuo Bronė Knašienė, X6, X7, Stasė Sakienė, X8, X9, X10, Antanas Sakas, Sakų "kvartirantas" Vytautas Šidlauskas.

Štai koks buvo Antanas Sakas 1969 metais kaimynų akimis (iš to meto abiturientės Reginos Dainytės rašinio “Mano gatvė”):

Tolimesnis kaimynas - Antanas Sakas. Jau pensininkas. Gyvena dideliame gražiame name, dailiai susitvarkęs. Sodyboje apstu gėlių, prieš gonkas blizga Šventosios veidas. Vakariniu sodybos pakraščiu savo tėkmę baigia A. Baranausko vaikystėje apdainuotas Valaukis. Šeimininkas labai santūrus, vengia gandų, net politikos. Su visais kaimynais labinasi “Gera diena!”, bet pasišneka tik reikalui esant. Taurelės lenkiasi per kilometrą. Labai apsiskaitęs, turi gausią biblioteką. Autoritetingas, - žodžiu, tikras gatvės burmistras! 

Pablogėjus tėvų sveikatai, jiems prižiūrėti ir slaugyti iš Kauno grįžo duktė Danutė su vyru Sigitu Martinaičiu. Stasė Sakienė mirė 1975, Antanas Sakas - 1979 metais. Abu palaidoti Anykščių kapinėse greta Stasės tėvų Gužauskų.

Paveldėtus tėvų namus Danutė užrašė ją slaugiusiems kaimynams. Po jos mirties 2008 metais ant kapo pastatytas naujas paminklas, tačiau be užrašo, kad tai - ir Danutės tėvų bei senelių kapavietė.

Sigito ir Danutės Martinaičių kapas Anykščių kapinėse. Čia pat palaidoti ir Antanas Sakas su žmona Stase bei jos tėvai Gužauskai. Autoriaus 2012 metų nuotrauka.

© 2011-2019 Aleksandras Sakas jun.

Šaltiniai:

1. Olgos Sakienės (1912-1999) ir Aleksandro Sako (1908-1998) atsiminimai, užrašyti Algimanto Knašo.

2. Aleksandro Sako kaltinamoji byla Nr. P-11800-LI iš KGB archyvų, 72-73 pusl. (Antano Sako kvotos 1945.06.14 protokolas).

3. Periodiniai leidiniai “Paštininkų žodis” (1926-1933), “Pašto pasaulis” (1934-1940), epaveldas.lt.

4. Rimantas Vanagas, “Žmonės mylėjo žmones”, V., 2004, 38-39 pusl. (R. Dainytės rašinio ištraukos).

5. Audronė Berezauskienė, Paprastų žmonių nepaprastos knygų kolekcijos, žurnalas "Tarp knygų", 2014, Nr. 3.

Metrikų duomenys:

1903 m. rugsėjo 21 d. Liepojos bažnyčioje kun. Ozolino pakrikštytas kūdikis Antano vardu, Švenčionių apskrities Kiemeliškių valsčiaus valstiečių teisėtų sutuoktinių Dominyko Sako ir Mortos gim. Rimkute sūnus, gimęs šių metų rugsėjo tryliktą Liepojoje. Krikštatėviai - Aleksandras Bandorius ir Ona Žarlauskaitė (Александр Бондарь и Анна Жарловска). (Liepojos Romos katalikų bažnyčios 1903 m. gimimo metrikų knyga, įrašo Nr. 649, lvva-raduraksti.lv)

Aleksandras Sakas (1908-1998)


Biografija
Papilėje 1918 - 1927 metais
Kretingos pranciškonų vienuolyne 1927 - 1929 metais
Papilėje 1929 - 1931 metais
Telšių kunigų seminarijoje 1934 - 1936 metais
“Darbininko” redakcijoje 1936 – 1937 ir 1939 – 1940 metais
Kauno kunigų seminarijoje 1937 - 1939 metais
Dotnuvos akademijoje 1940 - 1945 metais
Už tautą kovojęs plunksna

Atsiminimai. Tremtis visam gyvenimui

Ši Aleksandro Sako (1908 - 1998) atsiminimų ciklo - “Neužgydoma žaizda”, “Etapas į šiaurę”, “Garsioji Vorkuta”, “Tremtis visam gyvenimui” - dalis publikuota laikraštyje “Klaipėda” 1990 m. rugsėjo 12 d. ir knygoje “Žvarbieji vidurnakčiai” (Naujoji Akmenė, 2005, p. 165-170).

Daug metų prabėgo nuo tų klaikių išgyvenimų. Dažnai apie tai susapnuoju, ir kaip gera, kada pramerkiu akis ir įsitikinu - tai sapnas! Ne aš vienas, o šimtai tūkstančių mano tautiečių išgėrėme kartybių taurę, daug mūsų likimo brolių ir sesių liko amžiams gulėti svetimoj šaltoj žemėj.

… Paskutinės dienos Vorkutos lagerio šeštoj -lagerio režimo - šachtoj. Nelengva susilenkusiam, fiziškai išsekusiam keliaklupsčia užtraukti į 100 metrų aukštį metalinius lovius, atramas, lentas. Po sprogdinimo reikia paruošti anglis, nuleisti į vagonėlius, sustumdyti juos pečiais iki iškėlimo vietos. Kol plano neįvykdysi, nebandyk keltis į viršų, pasivėlinsi - keiks laukiantys viršuje,tavoji brigada.
Ir štai vieną rytą žadina mane brigadininkas, liepia eiti į valgyklą ir susidėti savo daiktus. Vadinasi, etapas. Nespėju net atsisveikinti su bičiuliais, su lietuviais. Už vartų sargybinis smulkiai iškrato, net kišenes patikrina. Atėmė maldaknygę, nes čia esą užrašai, anot senuko sargybinio. Mes keliese, lydimi sargybinio su šautuvu, tirpstant gegužės sniegui, žingsnis po žingsnio traukiam į pirmąją šachtą. Čia suleidžia į atskirą baraką, į darbą nevaro. Supratome, kad ruošiamas etapas. Bet kur mus veš - atsakymo nėra, paslaptis. Kartais paglosto švelni mintis, kad veš į Lietuvą. Sargyba mus atveda į vagoną, įsitaisome “cupe”, vielos tinklu apsaugoti. Čia jau jauni, gan mandagūs kareiviai sargybiniai. Po kelių dienų kelionės mus perkelia į gyvulinius vagonus ir sužinome, kad esame vežami kaip tremtiniai į Sibirą - visam gyvenimui.

Nuotaika aptemo, pablogėjo. Šeštadienio pavakary mūsų traukinys su keliolika vagonų sustojo vienoj stotelėj. Netoli matom kaimo pirtelę. Atidarom vagono duris, po lietaus oras toks gaivus. Matom, kad pirties durys prasiveria ir pasipila nuogų moterų būrys atsigaivinti. Koks buvo mūsų nusistebėjimas, kad jos visos išdžiūvusios, sulysusios, be krūtų, laikosi viena už kitos susikabinusios… Ir jos, vargšelės, iškentėjo karo baisybes! Pagaliau Krasnojarskas.

Ir vėl mes caro laikų raudoname kalėjime. Po kelių parų mus susodina į baržas ir Jenisėjaus upe plukdo į šiaurę. Vakarop pasitiko muselės -”moška”. Be galo puola, ištroškusios žmogaus kraujo. Visi į apačią, nebėra ūpo grožėtis Jenisėjaus šlaitais. Už 180 kilometrų - Bolšoj Murtinskij rajonas.

Sustojome prie vieno tarybinio ūkio. Keliolika mūsų išlaipina, nuveda, apgyvendina šlaituose įrengtose žeminėse. Pasirodo komendantas. Duoda nurodymų: čia gyvensime, dirbsim tarybiniame ūkyje, maitinsimės iš savo darbo. Niekur iš čia nei išvažiuoti, nei išeiti!

Kitą dieną su dalgiais išeiname šienauti. Žolė didžiausia. Pasistiprinam duona ir šaltu vandeniu. Dienos norma - 60 arų. Sunkiai įveikiame. Vakare grįžtame muselių sukandžioti. Rytą gauname veidui tinklelį, tepalu išsitepame rankas, užsirišame rankoves. Po kelių dienų mus tris - rusą agronomą, ukrainietį mechaniką ir mane - perkelia į centrinį skyrių. Čia tik keli vyrai, daugiausia našlės su vaikučiais, viena kita vis dar laukianti grįžtančio iš karo vyro. Apgyvendino bendrabuty: viename kambaryje keturiese. Dirbu su jaučiais. Vežu iš miško rąstus. Kas dvi savaites komendantas patikrina, pasirašome lape, kad dar esame gyvi. Mus, vyrus, supa rusės našlės. Neprašytos išplauna grindis, iškepa vakare bulvių, aplanko su užuojauta. Kai kas sueina į artimą draugyste, bet aš ir mechanikas laukiame atvažiuojant žmonų, kurios pasiryžusios čia gyventi.

Sužinojusi, kur esu, mano žmona rašo Stalinui laišką, prideda įvairių dokumentų, kaip vokiečių okupacijos metais gelbėjusi atvežtuosius iš Baltarusijos (1 past.). Sužinojusi, kad veš juos į Vokietiją, “susargdindavo” šiltine. Mano žmona Elena Dobregaitė gimė 1916 m. Šeduikių kaime, Svėdasų valsčiuje. Ji 1942 metais baigė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. Kaip gydytoja terapeutė, buvo paskirta į Anykščių miestą. Padėjusi ne vienam partizanui (tik prieš mirtį man pasisakė). Su rašytoju Antanu Vienuoliu gerai sugyveno. Štai viena nuotrupa: 1944 m. vasarą ateina Vienuolis ir prašo paskolinti 2000 markių, Elena paskolina. Rudenį, kai grįžo raudonoji armija, vieną vakarą ateina rašytojas ir atneša tuos pačius pinigus - 2000 markių, mat nepasinaudojo. Padėkojęs už paskolinimą.

Iš Maskvos žmona gauna atsakymą, kad viskas “vierno” - teisingai pasielgta. Pasirenka “dekabristės” kelią - važiuoti su sūnumi, 4. metų amžiaus Aleksiuku, pas mane, į Sibirą. Pastaruoju metu Prienuose ji dar įsteigė moters ir vaiko konsultacijos punktą, palieka sesutę Marytę, ir sudie, Lietuvėle.

Vieną rugsėjo sekmadienį vyriausiasis agronomas įsako mums, keturiems vyrams, važiuoti su arkliais į prieplauką vežti bulvių. Pasikinkę po arklį į vežimą, važiuojame. Po lietaus kelias sunkus, molingas. Keliamės į kalniuką. Tolumoje matom artėjančias dvi moteris su vaikučiais. Prieina prie mūsų, sustoja. Mažasis šaukia: “Tėvelis, tėvelis!” Aš savo sūnaus dar nebuvau matęs. Po vestuvių išgyvenome tik keletą savaičių. Apkabinau abu, o širdis… Širdis, rodos, iššoks… Ir abu mano draugai apspito jas, rodo, kur eiti, kur rasti musu “palocius”, o mes - zovada į prieplauką (2 past.).

Vakare sužinojau žmonos odisėją. Atvykusi į Krasnojarską, apsigyveno lietuvių tremtinių bendrabuty (3 past.). Darė žygių pas saugumo viršininką. Priėjo su prašymu, kad jai leistų gyventi kartu su vyru Minusinsko rajone, kur jai, kaip gydytojai, paskirta dirbti. Sutikimą gavo.

Atvykstame į Minusinską. Maloniai mus priima Sveikatos skyriaus vedėja gydytoja Jelena Vasiljevna Abaimova, našlė, vyras jos žuvęs kare, liko du vaikučiai. Žmona paskirta dirbti į Tigricko kaimą, už 60 km. Ligoninėje dešimt lovų ir gimdymo skyriuje dar penkios. Vakarop vedėja suranda kolūkio sunkvežimį, pakrautą anglimis. Mudu ant viršaus, o sūnų pasiima ant kelių vedėja pas vairuotoją. Lydi ji mus. Važiuojame. Manoji traukia lietuviškas daineles, o aš tyliu paskendęs sunkiose mintyse. Atvykstame į ligoninės kiemą. Negreit pasirodo vedėjas. Pasitinka šiaip sau. Vienam jam buvę geriau.

Pirmą naktį pernakvojom gimdymo skyriuje - buvo tuščių lovų. Rytojaus dieną kolūkio pirmininkas duoda visą tuščią namą, tik langai be stiklų, įsikraustom. Kaimynai, sužinoję apie mūsų atvykimą, tuoj sunešė po gabalą stiklo, atėjo eigulys, įstiklino, viena kolūkietė atnešė glėbį malkų pradžiai (4 past.).

Visi kaimo gyventojai - o jų per šimtas - caro laikų tremtiniai iš Ukrainos, todėl malonūs, jautrūs, nuoširdūs, stengiasi kuo galėdami padėti. Už keliolikos metrų gyveno viena senutė, augino žuvusių sūnų 3 dukreles. Turėjo penkis sūnus, ir visi žuvę kare. Ji dažnai neprašyta atnešdavo pieno vaikui.
Prisimenu jos pasakojimą apie save: kirto kviečius, o čia užėjo laikas gimdyti. Ir ką gi - čia pat, lauke, pagimdė. Pagulėjo su naujagimiu pora valandų ir vakare parėjo nešina. Tokių stiprių moterų dabar nebėra, o ji išgyveno gan ilgai.

Kas mėnesį turėdavau vykti registruotis pas komendantą, už 20 kilometrų. Žiemą eiti per mišką nejauku, ypač kai vilkų ruja prasidėdavo. Girdėjau ir tokią istoriją. Viena mokytoja aplankė už 5 kilometrų gyvenusią draugę. Vakaras. Draugė neleidžia išeiti, o ji užsispyrusi eiti, ir gana. Išleido. Po kelių dienų pasigedo jos. Visi pakilo ieškoti. Surado sniege jos plaukus ir veltinius. Vilkai sudorojo…

Būta šitame kaime ir cerkvės, dabar klubas, kartais parodo kiną. Nemaža parduotuvė. Visko pilna. Kas 4-5 mėnesiai kainos sumažinamos. Apsipratom. Kur parduotuvė, tame name neva nakvojęs Leninas, vežamas į tremtį - į Šušenską.

Prasigyvenom. Laikom vieną paršiuką, o vasarą 23 žąsis. Aš įsidarbinau bitininku. Dirbam su senuku prie 60 silpnų bičių šeimų. Jis irgi nukentėjęs, jau atpylęs 8 metus. Ukrainietis. Sugyvenam puikiai. Pirmais metais sustiprinu šeimas ir padauginu iki 100 avilių. Ir medaus šiek tiek prisukame. Antraisiais metais sukame 3 kartus medų, kolūkis neturi taros. Galų gale medus supiltas. Aš premijos 300 kilogramų medaus negaunu, nes ne kolūkietis, o senukas po daugel metų iškart materialiai sustiprėjo.

Švara pas kolūkiečius ypatinga. Išvirė pusryčius - tuoj plytą kalkėmis nubaltina. Krosnį būtinai šeštadienį baltina, grindis sykį per savaitę būtinai plauna, jei nedažytos, tai su plyta nutrina iki baltumo. Kas šeštadienį visa šeima į pirtį. Būtinai pakvies vienas ar kitas kaimynas.

Ten, kaime, gatvės itin plačios, taip nuo senų laikų. Kol kolūkių nebuvo, kviečius nekultus dėdavo į stirtą ir prasikuldavo tiek, kiek reikia. Taip iškeptos baltos duonos skonis visai kitoks, tai pripažino senieji gyventojai.

Niekas į mus kreivai nežiūrėjo, negirdėjome priekaištų, nebuvome pravardžiuojami fašistais. Sugyvenome puikiai. Lankėme minėjimus, garbinome Staliną, nors širdis ir nepritarė. O kada Stalinas susirgo, buvo įsakyta niekur neišvykti, laukti pranešimo. Pagaliau šaukiami visi į salę, čia daugel kam pasipylė graudžios ašaros, netekus taip garbinto, dievinto “brangaus tėvelio”. O buvę karo dalyviai, invalidai stovėjo nuleidę galvas.

Po Stalino mirties žmoną perkėlė į to paties rajono Kavkazskojės kaimo ligoninę, 40 kilometrų šiauriau Minusinsko. Važiuojant nei miško, nei krūmo - pliki laukai, nerasi krūmelio nė botkočiui išsipjauti. Kolūkis augina 5000 ha vasarinių kviečių. Derlius geras - po 30 centnerių, organinių trąšų nereikia. Laiko tūkstančius avių, vilną kerpa sykį per metus, siunčia karo aviacijai. Žmonėms ir kolūkiui kurą gamina pavasarį iš tvartuose susikaupusio avių mėšlo. Kuro užtenka visiems.

Aš ir čia bitininkauju. Bitės už 9 kilometrų, senoj sodyboj. Esame dviese: kolūkietis, invalidas, netekęs kare vienos rankos ir kojos, su protezais. Turi tris vaikučius ir dar jauną žmoną, kuri gyvena be šypsenos. Važiuojant pas bites, parodo griūvančius buvusio gražaus darželio pastatus. Čia buvusi įsteigta pirmoji komuna. Dirbę po 8 valandas per dieną. Kiekvieną vakarą šokiai, bendras stalas. Tai tęsėsi, kol ištuštino visus sandėlius, mat gėrybių čia buvo palikta daug.

Žmona iš savo ligonio sužinojo, kad viename kolūkyje yra atvežtų iš Lietuvos tremtinių. Tas kaimas kitame rajone, už 8 ar 10 kilometrų. Susigundome aplankyti. Aš rizikuoju, nes man negalima kitur išvykti. Sekmadienio rytą išeinu anksčiau vienas, žmona vėliau, sūnų paliekame miegantį sanitarės globojamą. Už gyvenvietės susitinkame ir drožiame per tarpukalnes į tą pusę, kur turetų būti kolūkis. Vienoj vietoj aptinkame senas kapines, gal kelių šimtų metų. Antkapiai - aukšti akmenys, tokių dar nebuvau matęs.

Suradome tautiečius. Ir malonu, ir skaudu matyti: suvargę, nusiminę. Atvežti iš Mažeikių, apie dešimtį šeimų. Vienas iš jų dirba malūnininku, tai yra visų maitintojas. Pasimatymas praėjo laimingai, “nesudegėme”. Žmona vieną kitą sušelpė pinigais, patarė susirgus kreiptis į ją. Atsisveikinome iki kito karto (5 past.)…

Kolūky turiu dalyvauti valdybos posėdžiuose, pavaduoti draugą bitininką invalidą. Posėdžiauti pradedam vakare, baigiame 4-5 valandą ryto. Iš pradžių sėdim ant ilgų suolų, vėliau tupime ant grindų, atsiremiam į suolus, klausomės, kaip pirmininkas beveik kiekvieną su pertraukom kritikuoja, “tašo” savus pareigūnus. Patyli, ir vėl tas pats. Jei kas užmiega, pradeda knarkti, kaimynas pažadina. Posėdžiaujam saugumiečių metodais. Kolūkiečiai nepyksta - pripratę. Greit susigyvename. Sūnus jau lanko antrą klasę. Pradeda pamiršti lietuvių kalbą. Kalbiname lietuviškai, jau nesusigaudo, trūksta žodžių, dėl to parodo ir ašaras. Ir mums, tėvams, nemalonu - pražiopsojom vaiką.

1954 metai, Kavkazskojės kaimas, visa šeima.  Šitame namelyje gyvenome.

Tremty išgyvenau daugiau kaip ketverius metus. Pavasarį gaunu pasą, aš jau vėl pilnateisis pilietis! Galiu važiuoti, kur tik noriu! Grįžtame į Lietuvą! Mūsų palydėti susirenka mokytojai, Aleksiuko klasės draugai, senyvo amžiaus kolūkiečiai, ligoninės personalas. Atvyksta net Sveikatos skyriaus vedėja, kuri mus priėmė, rūpinosi, džiaugėsi Aleksiuku. Žmoniškumas Sibire nenukryžiuotas!

Iš Abakano stoties į Maskvą bildam penkias paras. Iš Maskvos - į Lietuvą. Vilniuje išlipu, einu į geležinkelio stoties salę, girdžiu lietuviškai šnekant, apsvaigstu kaip alaus išgėręs. O, gimtoji žeme, aš sugrįžau! O kiek liko ten mūsų tautiečių?

Šiaulių stoty mus pasitinka brolis Jonas, gavęs Kelmės rajono vykdomojo komiteto pirmininko J. Čiulados “Volgą”. Parvažiuojame į Šaltinius. Mokytoja Teresėlė Baldauskaitė imasi lietuvinti, mokyti Aleksiuką. Susitinku Kražių MTS direktorių J. Širmulį, kurso draugą. Siūlo agronomu dirbti.
Apsigyvenam Kražiuose… Vėliau persikėlėme į Klaipėdą. Žmona, “dekabristė” (6 past.), 18 metų gydžiusi žmones, niekam nedarydavusi abortų … ,,Aš genijų nežudysiu” - tokia buvo jos nuostata. Po sunkios ligos ji mirė Žvejų ligoninėje, kur ir dirbo. Likau našlys su trimis atžalomis - sūnumis.

Sūnaus pastabos:

1. Dokumentų, likusių šeimos archyve, turinys ir datos rodo buvus kitaip. Dar 1945 metų birželį, suėmus mano tėvą Aleksandrą Saką, mama, norėdama išvengti galimų represijų, surinko vietos žmonių, tarp jų ir kitataučių, liudijimus apie „tarybinių piliečių” gelbėjimą vokiečių okupacijos metais. Taigi, liudijimai surinkti penkeriais metais anksčiau ir kitam tikslui. Abejoju, ar mama rašė Stalinui. Manyčiau, pakako jos prašymo įdarbinti pervedimu Rusijos federacijos Krasnojarsko krašte, adresuoto TSRS Sveikatos apsaugos ministerijai.

2. Reikėtų patikslinti: keliu ėjo vienas vaikas ir dvi moterys su nešuliais. Mama prieplaukoje bergždžiai bandė gauti (nepadėjo nei ašaros, nei siūlomi nemaži pinigai) kokį nors transportą iki gyvenvietės. Ji buvo su dviem sunkiais lagaminais ir 4 metų vaiku. Ačiū gerajai pakeleivei rusei, kuri neprašoma be savo nešulio paėmė dar vieną mamos lagaminą. Tėvą sutikome, nukeliavę per taigą apie 8 kilometrus. Jo nepažinau, nes buvo visai nepanašus į man žinomą iš nuotraukų.

3. Abejoju, ar lietuvių tremtinių bendrabutis Krasnojarske buvo. Manau, kad mudu su mama apsistojome medicinos darbuotojų bendrabutyje.

4. Gerai prisimenu, kad Tigricke iš pradžių gyvenome kažkokio namo pastogėje, į kurią reikdavo lipti lauke įtaisytais laiptais. Pastogė buvo apšildoma “buržuika” - kūrenimui pritaikyta geležine statine. Šilta būdavo tik tol, kol “buržuikoje” degdavo ugnis. Vanduo kibire per naktį sušaldavo visas. Nežinau, tik spėju, kad būtent mama greitai išsireikalavo žmoniškesnio būsto, nes tėvui po lagerio toks gyvenimas nebuvo sunkus - savo atsiminimuose jis apie šį epizodą net neužsimena.

5. Išvyką pas tautiečius prisimenu kitaip, nes, priešingai negu rašoma atsiminimuose, nebuvau paliktas namie. Važiavome žiemą rogėmis. Kelias turėjo būti gerokai ilgesnis, negu minimi 8 ar 10 km. Tėvas, neturėdamas teisės be leidimo išvykti, turbūt prisijungė kažkur pakely. Žemaičiai labai įtariai žiūrėjo į nekviestus svečius. Pavaišino vakariene, bet nuoširdžiai pasikalbėti - atsimenu mamos apgailestavimą - taip ir nepavyko. Grįžome naktį. Daugiau su lietuviais nebendravome. Mūsų - Minusinsko - rajone buvome vienintelė lietuvių šeima.

6. Rusijos istorijos terminas. Dekabristėmis vadino 1825 metų gruodžio sukilimo dalyvių žmonas aristokrates, savo noru išvykusias paskui katorga nubaustus vyrus į Sibirą.

© 2011 Res familiaris 

2017 m. rugsėjo 5 d., antradienis

Atsiminimai. Garsioji Vorkuta

Ši Aleksandro Sako (1908 - 1998) atsiminimų ciklo - “Neužgydoma žaizda”, “Etapas į šiaurę”, “Garsioji Vorkuta”, “Tremtis visam gyvenimui” - dalis publikuota laikraštyje “Tarybinė Klaipėda” 1989 m. birželio 30 d. Čia atsiminimai šiek tiek papildyti iš rankraštinio varianto. 

Po vienuolikos parų mūsų kalinių etapas iš Vilniaus pasiekė garsiąją Vorkutą. Tai – kalinių pastatytas miestas su lageriais. Septintoj šachtoj daug barakų, čia ne šimtai, o tūkstančiai politkalinių, tarp jų primaišyta ir kriminalinių.

Pirmą naktį, vos sumigus, kelia vieną iš mūsų etapo – gan diktą, stiprų vyrą Petrauską – ir išsiveda vagonų iškrauti. Ryte Petrauskas pareina visai išvargęs, nusiminęs. Prašnekintas sako visiems garsiai: ”Pražuvom, pražuvom, iš čia gyvi neišeisim”. Ir iš tikrųjų, pradėjo jis, Kauno kalėjime buvęs nepalaužiamu optimistu, kasdien nykti, ir po kelių mėnesių neištvėręs užgęso ir liko šiaurėj gulėti amžinai. Jo kapą vargu kas suras.

Pirmoji žiema šiaurėj. Sunkiai slenka dienos prislėgtoj nuotaikoj. Visų mūsų dėmesys – tik maistui, o jis toks liesas, skystas, ir to paties mažai. Maitina du kartus dienoj - prieš darbą ir parėjus iš darbo.

Įpusėjus žiemai, mūsų keliasdešimt, daugiausia lietuvių, permeta į 30-ąją šachtą. Pati šachta čia dar neveikė. Stovėjo tiktai trys barakai, dviejuose gyveno įvairių tautybių politkaliniai. Pradedame kasti 30-ąją šachtą. Įrankiai – kastuvas, laužtuvas. Norma kiekvienam po 0,5 kub. metro, bet žemė itin įšalusi. Laužtuvas mažai padeda. Sukuriam ugnį, atšildome kiek, “kirkuojame”. Tokiu būdu normą įvykdom.

Neilgai čia dirbam, nukreipia mus kasti 31-ąją šachtą, irgi toks pat darbas. Apninka mus utėlės, naktį neduoda miegoti. Keliuos, einu prie šilto pečiaus, šildaus, ir vis iš galvos ir baltinių be vargo renku utėles, metu ant žemės jas tokias dideles, riebias, koja traiškau, o mintyse tik valgis ir valgis: kad nors sykį dar pavalgyti bulvių košės sočiai – ir čia pat numirti…

Kažkam atėjo į galvą: naktį nusivelkam visus baltinius, išnešam į lauką, klojam ant sniego, šalčio per 30 laipsnių. Švintant einam prie baltinių: visos utėlės iškišusios užpakalius, stovi kaip žvakės, bet jau sušalusios. Išpurtom jas čia pat, sniegas nuo tų parazitų gausumo net margas. Kitą naktį nešėm kitus drabužius. Sumažinę utėlių armiją, galėjom naktimis kiek geriau miegoti, tačiau visiškai nuo jų neatsikratėme.

Neilgai kasėme ir 31-ąją šachtą. Per 30 politkalinių keli sargybiniai su šunimis atvarė mus į kitą lagerį - Ajačegą, pasislėpusį tarp kalnų. Lageris kalinių pramintas “Pragaro dugnu”. Kasdien čia nuo fizinio išsekimo mirdavo iki 30 vyrų. O lageris nedidelis, kalinių ne daugiau trijų šimtų būdavo. Į darbą keldavo anksti, “bystro” į virtuvę, “bystro” atsiimti pusryčius – skystos sriubos ir kiek košės. Srebiam su pačių iš medžio padarytais šaukštais, metalinius šaukštus “blatnieji” kaliniai jėga atima ar pavagia. Nebaigus susitvarkyti, jau šaukia “bystro” į darbą. Už vartų sustabdo sargybiniai, tie kolioja mus iš visų pusių: mes fašistai, banditai, nacionalistai. Negana koliojimo, dar: gulk ant sniego, kelk, bėk ir vėl gulk. Pakankinę, suprakaitavusius varo į darbą už 10 km - valyti sniegą nuo geležinkelio. Norma - 30 “kubų” nukasti, numesti toliau. Sargybinis sėdi prie laužo, šildosi, mūsų neprisileidžia ir mums atskirai neleidžia susikurti ugnies. Dirbam išsijuosę, bijom atsisėsti. Temstant grįžtame tarp bėgių, pradeda pustyti. Prieiname mažą stotelę, daug priversta sniego, o čia ateina traukinys, metamės į šonus, tik
du broliukai iš Garliavos nesuspėja užlipti ant sniego kalno, ir vyresnįjį traukinys mirtinai prispaudžia. Nešam mirusįjį į lagerį. Prie vartų guldome prie kitų jau paguldytų lavonų. Bandom juos atpažinti, bet neleidžia, varo į barakus. Pavydas ima, kad jie jau nebesikankina…

Buvęs garsus Kauno siuvėjas Vladas Žimantas, laikęs 12 darbininkų siuvėjų, dabar (1989 m.) gyvenąs Kaune, grįžęs iš ten su palaužta sveikata, gerai prisimena, kaip vieną naktį įmigusius staiga prikelia, neduoda apsirengti ir basus suvaro į kitą baraką. Ir kas gi įvyko? Supratom, kad vyksta teismas. Teisiami trys vokiečių belaisviai. Jie vežimėliu suguldytus lavonus išveždavo toliau nuo lagerio. Ir kaip ten jiems nutiko, kad vienam lavonui nulaužė ranką. Tai pamatė pro šalį ėjęs vienas pareigūnas - ir tuojau už tai ekstra teismas. Už išniekinimą lavono visi trys vokiečių belaisviai gauna po 10 metų lagerio.

Ir Žimantas pradėjo tinti. Jei tinimas persimeta aukščiau kelių - lauk mirties už 2-3 dienų. Čia lagerio viršininkas žydas sužino, kad Žimantas yra siuvėjas, atneša jam savo kostiumą sutaisyti. Bet nei siuvamos mašinos, nei adatos. Laimei, iš vieno kalinio gauna adatą, ir dirba jau Žimantas barake, po stogu. Į lauko darbus nebevaro, nes siuvėjo darbu jau pilnai apkrautas. Netrukus ištraukiamas ir iš “Pragaro dugno”, dirba siuvykloj kaip naujų kostiumų meistras.

Iš dviejų brolių Jankauskų čia mirė vyresnysis. Mirė ir Gudelis, buvęs Lietuvoje geležinkelio kelio meistru. Gręsia mirtis Rimkui iš Svėdasų, gerai, kad Vladas Žimantas per tą patį viršininką išprašo perkelti jaunuolį į kitą lagerį.

Ir pats Vladas visą gyvenimą dėkingas gydytojai Sušinskienei, kuri išgelbėjo jo gyvybę lagery. Susitikęs po daugel metų, puolė prieš ją ant kelių, nes ji daug daug šiaurėje išgelbėjo tautiečiu…

Dienos ilgėja. Vėl mus keliasdešimt po smulkios kratos pėsčiom su šunimis ir keliais sargybiniais atveda į kitą lagerį - Priedšachtą. Nuo Vorkutos miesto už 5 kilometrų. Rytojaus dieną medicinos komisija iš kelių felčerių ir gydytojo Sokulovo tikrina mūsų sveikatą. Pačiupinėjo mano užpakalį - jokių raumenų, jokios mėsos, tik kaulai ir oda. Sėdėti nebegaliu, išlindę kaulai pjauna sėdynę. Blauzdos sutinusios. Komisija paskiria mane į lengvesnę brigadą. Dirbti zonoje tik 4 valandas dienoj, maitina geresniu maistu, kartais gauname priedo “zapekankos”, porą kartų ir amerikoniško omleto gavome. Tai buvo tikros Velykos! Bet neilgai. Po kelių savaičių aš jau stipresnis, kojų nebevelku, taisaus.

Paskiria mane vežti lavonus į antrąjį rajoną. Sudedu mirusius be baltinių, be karsto į roges kaip malkas vieną ant kito. Prie kojų pririšta lentelė, kurioje pieštuku užrašyta pavardė, vardas, gimimo metai, kur gimęs, kur gyvenęs ir kokiu straipsniu nuteistas. Lavonus uždengiu brezentu, su sargybiniu sėdam ant jų kojų ir varom greičiau arklį su rogėm pro pakely dirbančius darbininkus. Privažiuoju ilgą baraką. Sargybinis parodo, kur lavonus sunešti, ir nueina į šalį. Lengvai po vieną sunešu visus šešis, guldau šalia kitų keturių, išrengtų, kadaise vyriškos lyties buvusių, išsekusių nuo bado ir ligų…
Sargybinis nesirodo. Einu baraku toliau. Už pertvaros stovi du didžiausi katilai, kokių dar nebuvau gyvenime matęs. Ugnis po katilais užgesusi. Dar toliau einu, praveriu duris, o čia tokios dvi kiaulės kriuksi, tokios didelės, kad ant jų nugarų gali gulėti. Staiga iš kažkur pasirodo žmogysta, pradeda šaukti, kolioti mane, varo nuo kiaulių lauk, griebia iš po katilo pagalį. Aš paspartinu žingsnius prie savo rogių, manęs belaukiąs sargybinis. Stebisi, kad negavau į nugarą už landžiojimą kur nereikia. Važiuodamas vis save kankinau mintim, kodėl čia, netoli kiaulių, palikau lavonus. Ar sulauks mirusieji, kada bus galima palaidoti juos kiek atšilusioj žemėj? Iki birželio dar toli…

Šiame – Priedšachtos - lagery jau daugiau lietuvių. Juozas Alesius, grįžęs, gyvena Kazlų Rūdoj. Dirbo kepykloj. Dažnai pasislėpęs parnešdavo duonos nusilpusiems tautiečiams. Ir mane ne sykį yra sušelpęs. Kepykloje dirbo ir Justinas Valentinas iš Telšių, areštuotas prie savo vestuvių stalo. Čia ir kaunietis studentas medikas Juozas Ruseckas, ir daržininkas Kontrimas iš Šančių, miręs, vos spėjus jam grįžt į Lietuvą.

Iš pirmojo etapo kelių šimtų lietuvių, atvežtų į Vorkutą tiesti geležinkelio ir statyti miestą, dirbti pirmose anglių šachtose, beradau gyvų tik aštuonis, 7 vyrus ir vieną moterį. Vienas jų - Kazys Jucius nuo Kėdainių, Lietuvos kariuomenės kareivis. Vėliau dirbo šachtoj ir, gelbėdamas gyvybę, sąmoningai pakišo koją po vežimėliu. Ilgai gydęsis, dabar raišas, jau brigadininku tapęs. Sekmadienio rytą, gulėdamas ant narų, visuomet užtraukdavo lietuvišką dainą. Vieną dieną 1948 metais Kazys Jucius buvo kriminalinio kalinio stalių dirbtuvėj kirviu nužudytas.

Aleksandras Sakas (kairėje) ir Kazys Jucius, Vorkuta, 1947 metai. ("Koks pasitaisęs" - galvojo Aleksandro mama, gavusi šią nuotrauką. O buvo iš bado sutinęs...)

Po 12 metų grįžęs iš Vorkutos Kazys Gedvila, dabar gyvenąs Gargždų mieste, irgi nuo kriminalinių nukentėjo. Jam vagone išlupo visus auksinius dantis. Prigrasino, jei pasiskųs - anksčiau ar vėliau peilis į šoną. Visuomet save gražiai prižiūrinti, juodus drabužius dėvinti mokytoja Plečkaitienė mus dvasioje stiprino. Sužinojęs, kad čia yra aktyvi mano valsčiaus šaulė sanitarė Jadzė Vareikienė, paskyriau pasimatymą. Deja, moterų etapas… Tik po 40 metų vėl susitikome.

Mes jau statybininkų brigadoje. Statome Vorkutos mieste namus, barakus. Mūsų įrankiai: kirvis, plaktukas, pjūklas. Vinių nėra. Iš storesnių skardų kerpam neva vinis. Lentos sušalusios, vinys linksta, keikdamiesi šiaip taip prikalinėjame jas prie sienų, prie lubų. Mūsų brigadoje dirba senas mano pažįstamas Vladas Masiokas is Kauno – stambus, gan didelio ūgio vyras. Po pietų vis prašosi išleidžiamas iš darbo. Žinom, kokiu tikslu – sumedžioti kokį katiną. Šiai medžioklei jis patyręs – vakare verdasi papildomą vakarienę.

Kartą laimė ir mane aplankė: grįžtant iš darbo pamatau, kaip didelė balta kurapka nuo vielų nukrito. Lietuvis sargybinis leido pasiimti, keliems vakarienė itin buvo gardi, soti.

Kartą turėjome visa brigada gardaus juoko: skaitome vietos laikrašty, kad mes, komjaunuoliai, vakar įvykdėme statybos darbų normą 130 proc. Išvardintos kelių mūsų pavardės. Komjaunuoliai – bet be sargybos nė žingsnio! Tiesa, vienas tarp mūsų, jaunas rusas, tikrai yra buvęs komjaunuoliu. Klausiu jo, už ką čia? Už liežuvį, sako. Viename susirinkime agitatoriaus paklausiau: kodėl Stalinas visur su auliniais batais, o Leninas su pusbačiais? Ir už tai “desiatką” gavau kaip tėvynės išdavikas.

Du lenkai remontuodavo mūsų veltinius. Po jų remonto prisiūti lopai greit nuplyšdavo, dažnai likdavome pusiau basi. Prie vartų parodydavom felčeriui netikusį veltinį. Šis: “ničevo!”.

Vieną vakarą grįžtame per Vorkutos miestą. Dar žiema, gatvėse daug sniego, saugo mus tik vienas tamsaus veido sargybinis. Ir štai viena mūsų brigados rusė mergina paleidžia repliką: “čiornaja žopa”. Sargybinis tuoj reaguoja, sustabdo visus, suklupdo ant sniego ir taip laiko, ištiesęs šautuvą į mus. Iš darbo eina laisvieji, stebi šią sceną. Pagaliau kelios moterys apspinta sargybinį ir sako jam baigti iš mūsų tyčiotis, jis – ne, grąsina ir joms, bet moterys ne iš bailųjų – jei ne, tai mes einam pas generolą. Galų gale sargybinis nusileidžia, vėl žygiuojame į lagerį, iki kurio dar 5 kilometrai…

Atėjo pavasaris. Kaip buvusį studentą agronomą mane nukreipia į arklių fermą. Viršininkas Levčenka, buvęs kalinys, imasi atviro grunto daržininkystės. Pirmas toks bandymas šiaurėje, Vorkutoj. Iš pradžių suariam vieną hektarą žemės, patręšiam, ir birželio 29 dieną, atšilus žemei, pasėjau ridikėlių, salotų, “rėpos” – sėtinių. Ir dar kopūstų pasodinu. Užaugo ridikėliai, salotos, sėtiniai, o kopūstai parodė tik lapus. Kitais metais didesnius plotus apsėjom. Išgarsėjom. Atvažiuoja kitų šachtų virėjai, prašo sriubai nors sėtinių lapų. Paskui ir kiti lageriai pradėjo verstis daržininkyste. Taip Vorkutoje pirmaisiais daržininkais tapom du lietuviai, aš ir agronomas Stepas Vilius, 3-iojoje šachtoje šiltnamy pradėjęs auginti agurkus. Stepas Vilius grįžo ir dabar gyvena Kaune. Pirmais metais jo agurkai buvo suskaičiuoti, vaisiai skinami esant komisijai, antrais metais jau galėjo ir sau nusiskinti, ir dar sušelpti nusilpusį kalinį.

Tik po dviejų lagery praleistų metų perskaitė man “asobos soveščanijos” nutarimą, kad esu nuteistas pagal 58 straipsnį 5 metams lagerio. Komendantas nustebo, kad aš nusijuokiau. Maniau uždirbsiąs 25 metus – daugelis iš Lietuvos čia tiek buvo gavę. Apie trėmimą nebuvo paskelbta.

Trečiais metais iš Lietuvos atvažiuoja aplankyti mano žmona iš Prienų. Susitikom darže. Už tai tuojau buvau izoliuotas, uždarytas lagery. Padėjo lietuviai siuvėjai, siuvyklos vedėjas žydas, na, dar kai kas: man leidžia 5 paras už zonos, darbovietėj, gyventi su žmona. Tai buvo prisikėlimas gyventi.

Mus kelis tautiečius perkelia į “Trudo” lagerį. Čia randu mokytoją Petrą Kuzmicką iš Dusetų. Gyvenimo užgrūdintas, labai nuoširdus mūsų žmogus. Rūpinosi, kuo galėjo. Jis dirbo buhalterijoj, lagery turėjo vadovybės autoritetą. Buvo iškentėjęs savo golgotą. Į Vorkutą patekęs dar 1941 metais, pirmuoju etapu. Kūčių vakarą pas jį atėjo keli lietuviai ir lenkas. Pasimeldė, prisiminė lietuviškas Kūčias. Ir lenkas įskundė, kad Kuzmickas ruošia masinį pabėgimą. Prasidėjo tardymai. Tardė trys tardytojai, rusas ir du žydai. Tris metus, kol tęsėsi karas, laikė Petrą vienutėje, vandeny, užleisdavo nakčiai išbadėjusias žiurkes, dienom draskė šunimis. Tardytojai sąmoningai užtęsia tardymą, kad jų nepašauktų į karą, neva vedantys itin svarbią politinę bylą. Petras laikėsi kietai, ryžos geriau mirti, bet nenusileisti, neprisipažinti primestų kaltinimų. Kai karas baigėsi, byla buvo nutraukta (žr. pastabą).

Susergu stipria geltlige. Nejaučiu nei cukraus, nei druskos skonio. Guldo į ligoninę. Dažnai ateina žydė gydytoja, sėdi ant mano lovos. Petras perspėja, kas gali įvykti. Taip norisi rūgštaus pieno. Po kelių dienų Petras atneša pusę litro rauginto pieno. Geriu po truputį ir taisaus. Mano šaltumas gydytojai atsiliepia - išrašo anksčiau.

Lageriuose veikia nelegaliai “blatnieji”. Apsirengę vogtais kostiumais, fizinio darbo nedirba, jaučiasi kaip tranai. Atkritę nuo “blatnųjų” vadinami “sūki”, šie jau eina į darbą. Kartais jie suruošia skerdynes. Pjaunasi. Lagerio vadovybė išsiuntinėdavo juos kitur. Tačiau “blatnieji” ryšių nepamesdavo, informacija veikė. Būdavo, dienos metu užeina “blatnieji”, apsiginklavę peiliais, į baraką, suguldo kalinius ant žemės ir glemžiasi sau, kas tinkama jiems. Pasiskųsi - gausi į kailį. Ateis “blatnasis” į bulvių sandėlį, ir vedėjas privalo patenkinti jo norus be jokių priekaištų. Duoda bulvių, kiek reikia.

Dar liko metai. Vėl etapas. Ant rankovės “R” raidė. Tik vienas laiškas per mėnesį. Nori ar nenori, tave siunčia į kursus, tapsi šachtininku. Vienas jaunuolis iš Kauno atsisakė. Priremtas menku maistu - duona ir vandeniu - sutinka pagaliau leistis į šachtą.

Šachtoj dirbti buvo nešalta. Neišpildęs dienos normos, į viršų nepasikelsi, turi būtinai darbą atlikti, tavęs brigada keikdama lauks viršuje. O kas to nori. Darbas pavojingas, pradžioj iš šachtos iškeldavom nemažai sužeistų. Atvažiavus komisijai, reikalai pagerėjo.

Šachtoj čia dirbo kunigas Teodoras Jokubauskas iš Telšių vyskupijos, Šiaulių mokytojų seminarijos direktorius Raulinaitis, skalbykloje prie baltinių – kunigas Petkevičius ir kiti: lietuviai, latviai, estai, ukrainiečiai. Vienas estas inžinierius kartą naktį pabėgo. Už kelių dienų jo lavonas jau paguldytas prie lagerio vartų. Ir taip jis išgulėjo keletą dienų. Nerašytas įstatymas: bėglio kalinio gyvo negrąžinti.

Sūnaus pastaba:

Knygoje “Laisvės kovotojų prisiminimai” (sudarė Romas Kaunietis, VII dalis / 2 knyga, V., 2010, 386 pusl.) radau Broniaus Vasiliausko pasakojimą, užrašytą dar 1976 metais, kitaip nušviečiantį tuos pačius įvykius:

1941 m. gruodžio 24 d. Kūčių vakare, Vorkutoje viename barake, vadovaujant mokytojui P. Kuzmickui, buvo suorganizuotos pagal esamas lagerio sąlygas tradicinės Kūčios, kuriose dalyvavo daugiau kaip pora šimtų keleto tautybių katalikų. Tų Kūčių paminėjimas neapsiėjo be provokatoriaus. Ypač nemalonu, kad jis buvo lietuvis, kažkoks Bajanauskas, kuris kitą dieną nuėjo pas vyr. oper. įgaliotinį ir papasakojo apie tą Kūčių minėjimą, turintį, jo nuomone, ne vien religinį, bet ir politinį atspalvį. Visi tų Kūčių minėjimo dalyviai, tarp jų mokytojas P. Kuzmickas ir partizanų vadas P. Šiaudinis buvo suimti ir patalpinti į lagerio izoliatorių.


Po ketverto savaičių didžioji dalis ten esančiųjų mirė, tarp jų J. Triponis ir P. Šiaudinis. Kuzmickas kalėjimo sąlygas atlaikė. Po poros mėnesių likusius gyvus “kaltininkus”, tarp jų ir P. Kuzmicką, teisė lagerio tribunolas ir visiems papildomai paskyrė dar po penkerius metus lagerio.

© 2011 Res familiaris 

Atsiminimai. Etapas į šiaurę

Ši Aleksandro Sako (1908 - 1998) atsiminimų ciklo - “Neužgydoma žaizda”, “Etapas į šiaurę”, “Garsioji Vorkuta”, “Tremtis visam gyvenimui” - dalis publikuota laikraštyje “Tarybinė Klaipėda” 1989 m. vasario 8 d. 

Prislėgta Lietuvos padangė. Mūsų, tariamų politkalinių, tūkstančiai Vilniaus Lukiškių kalėjime. Paskutinioji naktis. Jau žinome, kad ruošiamas etapas.

Prasidėjo nuodugnios kratos. Ieško peilių, aštrių daiktų. Nuostabu - maldaknyges ir rožančius palieka. Sargybiniai kalba tik rusiškai. Jei kuris iš jų prašneka lietuviškai, tai matai, kad jis kaip ant žarijų: baimė jį varžo, o gal dreba dėl vietos ar dėl viršininkų pastabos.

Paskutiniai ankstų rytą pusryčiai. Pamaitino visai dienai neblogai. Dar visiškai neprašvitus, su daiktais ir maišais - į kiemą, į aikštę, į gatvę po 10 žmonių į eilę. Čia įvairaus amžiaus ir gan senų, vos paeinančių žmonių matyti. Jau ilga ilga kolona, 2500 ar daugiau galvų. Girdėtis ir moterų balsų. Komanda: eiti! Eilėse būtinai einant susikabinti! Tai eiti, tai bėgti! Tarsi mes galvijai, vis rėkia ir šaukia: bystro!, bystro!, bėgom! bėgom! (greitai! greitai! bėgte! bėgte!). Nuo mūsų kyla prakaito debesys, kai kas dūsta nuo kosulio, o senukai iš paskutiniųjų stengiasi neatsilikti. Čia gailesčio nėra, užuojautos nelauk. Tik: bystro! bystro! Aplink koloną sargybiniai su šunimis, vyresnieji sargybiniai karininkai skraido ant arklių. Vilniečiai skuba į darbą, sustoti jiems ant šaligatvių griežtai uždrausta. Mums prašnekti burnos užčiauptos - jokio garso, jokio žodžio pažįstamam. Matau vieną studentą draugą. Jis prie atviro lango antram aukšte mosuoja man. Atsisveikiname tarsi visam gyvenimui.

Uždusę, pavargę pasiekiame Vilniaus geležinkelio stoties aikštę. Sodina ant žemės, laukiam dar nevisiškai paruoštų gyvulinių vagonų. Tik temstant jų sulaukiam. Čia pagal esamas bylas šaukia į vagoną po 40 žmonių ar daugiau. Vagone stovi geležinė krosnelė, prie durų sukaltas iš 4 lentelių vamzdelis, gale jo dėžutė - klozetas. Tik važiuojant galima juo naudotis. Gerokai sutemus pajuda mūsų ešelonas. Visi sustojam. Kunigas Jonas Fabijanskas kalba maldą, pritariame ir mes visi. Begalinis susijaudinimas, kai kam ir ašara pasirodo. Sudie, Vilniau, sudie, Lietuva, sudie, namiškiai, vargu grįšim atgal…

Sunkiai pūškuoja mūsų traukinys. Pravažiuojam miškus, krūmus. Nieks iš miškinių nepastojo kelio, atrodo, galėjo rizikuoti sustabdyti, atidaryti vagonus, paleist tūkstančius nekaltų žmonių. Bet tokių organizuotų didvyrių trūko tuo metu Lietuvoje.

Kiekvienoj stotelėj sustojus, sargybiniai su mediniais plaktukais daužo vagono grindis, vagono sienas, tikrina, ar nėra padarytų skylių mūsų kuriam pabėgti. Daužydavo dieną ir naktį, kai tik sustodavo traukinys.

Tamsios naktys ilgėja, monotoniškai dunda traukinys, kas sekundę tolstam toliau nuo Lietuvos, artėjam arčiau Šiaurės.

… Negaliu vis pamiršti pusantro mėnesio kalinimo Kauno kalėjime, prieš išvežant į Lukiškes. Koks maistas! Atneša didelius katilus sriubos: viena kita nenulupta bulvė ir kelios sugedusios žuvies galvos. O kvapas toks aštrus, kad valgom užsiėmę nosis. Prisimenu ir tai: kalėjime susergu geltlige, rodau felčeriui pageltusius nagus. Tas atsako: ničevo (nieko tokio)… Arba - nuveda mus po keliasdešimt vyrų į kalėjimo pirtį. Žinojome, kad pirty dirbantys kriminaliniai kaliniai yra tikri sadistai, mėgsta kurį nors politkalinį, įsišaukę į kitą kambarį, mušti be jokio pasigailėjimo. Man išsirengus, tuoj keli iš jų prisistatė ir klausia, kodėl mano kūnas iš visų pusių su mėlynom dėmėm. Mano draugai irgi apspito mane apsaugai. Staiga įeina kalėjimo sargas prižiūrėtojas ir kriminalinius nuvaiko prie darbo.

… Mūsų traukinys vis skuba. Pro durų plyšį matom: miškai, miškeliai vis mažėja, medžių kamienai plonėja. Juo toliau, tuo šalčiau. Krosnele nesinaudojam, neleidžia pasirinkti kuro. Net skiedrų.

Vienoj stoty sustojus mūsų traukiniui, įlipa penki kareiviai sargybiniai. Krato mūsų maišus. Iš vieno žmogelio, iš Raudondvario miestelio, pasiima gerus aulinius batus. Iš inžinieriaus K. Dapkaus atima šiltą gražų megztinį, iš kitų lietuvių - lašinių bei dešrų. Garvežiui sušvilpus, iššoka iš vagono.

Važiuojam toliau. Matom didesnius ar mažesnius lagerius. Aplink sargybos bokštai, juose stovi su ilgais kailiniais sargybiniai. Su ilgais šautuvais. Ir jie juda, trypia vietoje, matyt, šaltis spaudžia.

… Tai įvyko kitą dieną, pavakary. Atsidaro vagono durys, sulipa kažkokia neva komisija. Vienas iš komisijos narių - su aukšto karininko antpečiais ir apsikarstęs daugybe medalių. Keli su prožektoriais. Klausia mūsų: kaip jaučiamės, ar neturim kokių nusiskundimų? Žmogelis, netekęs aulinių batų, pasiskundžia. Netyli ir inžinierius K. Dapkus. Komisija dar kiek pastovėjo, pasižiūrėjo ir sako, kad išsiaiškins.

Ešelonas vis skuba ir skuba. Artėja lapkričio 7-oji. Bet štai sustoja traukinys, atsidaro durys, įlipa į mūsų vagoną penkiese. Varo visus į vieną vagono pusę, akimis ieško kažko. Vidury vagono sulaiko abu nukentėjusius, tuos, kurie komisijai skundėsi. Ir čia mūs akivaizdoje pradeda juos mediniais plaktukais daužyti, kol šie nuvirsta ant žemės. Ir dar vis kerta ir kerta. Galop, pažadėję dar ateit, iššoka iš vagono.

Suserga vienas mūsų tautietis. Tai kunigas vikaras Jonas Fabijanskas iš Kauno Prisikėlimo bažnyčios. Guldau jį šalia savęs, nugara šildau kunigą, o jis visas dreba, šaltis krečia. Turime jau tris negaluojančius. Kas kuo galime, jiems padedame. Sustojus vienoj stotelėj, girdime už durų vyrišką balsą: miortvyje jest? Atsakom: poka net! (mirusių yra? kol kas nėra!). Mirties šmėkla mus aplenkė.
Prašvito šaltas lapkričio 7-osios rytas. Mūsų ešelonas pasiekia Vorkutą.

TSRS žemėlapis. Vorkuta pažymėta juoda rodykle.

Privažiuojam prie vienos kitos šachtos. Čia atkabinama po keletą vagonų. Važiuojam toliau, vagonų skaičius mažėja. Mes paskutinieji pasiekiame Vorkutos septintąją šachtą. Matom susirinkusių daug sargybinių, netrūksta ir vilkinių šunų. Komanda: lipti su daiktais iš vagono! Ir vėl: bystro! bystro! Išlipom. Sumuštuosius abu ir kunigą Joną Fabijanską prilaikome už pažastų. Einame per sniego pusnis į lagerį. Paėję kiek, pamatom šalia suguldytus keturis lavonus ant sniego. Sustoti prie jų negalime. Sargyba iš visos gerklės rėkia skubėti. Priėjome didžiąją septintąją šachtą. Prie vartų pasitinka mus suvargę, užguiti, išsekę murzini tautiečiai, visi kaliniai. Šaukia mums: negerkite, negerkite šalto vandens! Vorkutoj išgėrus nevirinto šalto vandens, tuoj prasideda baisus viduriavimas. Žmogus išsenka, mirtis jį pasiglemžia. Gavom ir patarimą: mainykit savo drabužius į blogesnius, nes vis vien jus apvogs. Mainydami dar gausite duonos ir tabako.

Daug metų prabėgo, bet kol širdis plaka, anų tamsių dienų skaudūs prisiminimai politkalinius, tremtinius dar vargina. Už ką kentėta? Dėl ko kentėta?

Sūnaus pastaba:

“Tarybinės Klaipėdos” redakcija, 1989 metais publikuodama šiuos atsiminimus skiltyje “Tragiški istorijos puslapiai”, gal kiek apsidrausdama, įdėjo tokį motto:

Prisiimdama atsakomybę už praeityje padarytas klaidas, Lietuvos Komunistų partija rūpinsis ir teiks pagalbą, kompensuojant moralinę ir materialinę skriaudą nuo stalinizmo politikos nukentėjusiems žmonėms. (Iš LKP CK Kreipimosi į Respublikos komunistus, darbo žmones, visus rinkėjus)

© 2011 Res familiaris
 

Atsiminimai. Neužgydoma žaizda

Ši Aleksandro Sako (1908 - 1998) atsiminimų ciklo - “Neužgydoma žaizda”, “Etapas į šiaurę”, “Garsioji Vorkuta”, “Tremtis visam gyvenimui” - dalis publikuota laikraštyje “Tarybinė Klaipėda”, 1989.01.03.

Kai einu pro laisvai plevėsuojančias mūsų tautines vėliavas, susijaudinu ir nesulaikau ašarų akyse.
Mano gyvenimo saulė jau leidžiasi į pačias marias. O kadaise išgyventos kančios dar vis teberusena atmintyje, kartais atgydamos klaikiuose sapnuose.

Buvau Dotnuvos žemės ūkio akademijos studentas. Prieš akademiją, 1939 ir 1940 metais, dirbau krikščionių darbininkų laikraščio “Darbininkas” techniniu redaktoriumi. Atsakinguoju redaktoriumi buvo profesorius P. Dovydaitis (išvežtas, Šiaurėje nužudytas). 1941 metų berods vasario mėnesį pasikviečia mane rektorius profesorius J. Krikščiūnas ir sako: “Esi pašalinamas iš akademijos”. Paduoda savo drebančią ranką, atsisveikiname, tačiau jis mane čia pat įspėja: “Saugokis, saugokis!”.
Ir kas man beliko? Trankaus, keičiu gyvenamas vietas.

Vokiečių okupacijos metais vėl grįžtu į akademiją. Nesnaudžiu. Studentai veikia, priešinasi okupantams. Aš turiu 4 viršaičių antspaudus, tuščių pasų blankus. Save ir kitus aprūpinu reikalingais dokumentais, jauninu ar sendinu šaukiamuosius į vokiečių armiją. Kad tik nepatektų į Hitlerio nagus…

Dotnuvos žemės ūkio akademijos studentai. Aleksandras Sakas - pirmos eilės viduryje
 
1944 m. rudenį grįžta Raudonoji Armija, grįžtu ir aš į akademiją, bet čia išgirstu: “Bėk greičiausiai iš akademijos, tavęs ieško”. Dabar buvau švarus: sunaikinau visus antspaudus, pasų blankus. Pavasarį Anykščiuose areštuoja mano brolį Antaną. Veža jį į Kėdainius. Čia saugume pagal esamą mano nuotrauką įsitikina, kad ne tas, paleidžia namo.

1945 m. birželio mėnesį atvykstu pas gimines į Kauną. Užeinu pas buvusį draugą Juozą Bernotą. Jis man atnešdavo išverstus iš “Pravdos”, “Izvestijų” kai kuriuos mano savaitraščiui tinkamus straipsnius. Prašau Juozą padėti man įsigyti kitus dokumentus. Vokiečių okupacijos metais jį su draugais išgelbėjome nuo mirties, aš asmeniškai jo žmonai po gimdymo padėjau materialiai. Pažada.

Birželio 9 d. vaikštom su Juozu Laisvės alėja, susitinkame poetą Antaną Miškinį. Šnekamės. Juozas tai mudu palieka, tai vėl prisistato.Vėliau paaiškėjo, kad mane pradėjo “lydėti” saugumiečiai nuo Juozo namų, taip pat viena itin graži mergaitė. Su Juozu noriu atsisveikinti, susitarus būtinai apie 11 val. susitikti rytoj. Jis prisispyręs - palydėk jį iki namų. Lydžiu. Savanorių prospektu į kalną. Į namus nekviečia, atsisveikiname prie jo namo. Einu vienas toliau. Ir štai už keliasdešimt žingsnių keturi saugumiečiai apspinta mane. Pirmas klausimas - ar turiu ginklą? Atsakau; “Ne!”. Du ima už rankų, veda į namo koridorių, viens išbėga kviesti taksi. Netrukus atvažiuoja, mane pasodina, du sėdasi iš šonų, ir toji gražioji mergaitė - man ant kelių (žr. 1 past.)…

Aš - jau saugume. Čia uoliai iškrato, pasiima 400 rublių, šveicarišką kišeninį laikrodį ir auksinį vestuvinį žiedą (žr. 2 past.). Paskui išpjauna visas sagas iš kelnių ir švarko. Veda į antrą aukštą, pasodina viename kabinete. Pirmą naktį ir visą dieną vyksta eksperimentas: kas 10-15 minučių ateina vienas iš darbuotojų, atsistoja prieš mane, žiūri į veidą, nieko nesakydamas. Tam išėjus, netrukus ateina kitas, irgi lavina atmintį, ar gerai buvo įsidėmėjęs mane iš nuotraukos. Miegoti neleidžia. Pagaliau prisistato leitenantas Kiseliovas (žr. 3 past.). Duoda man keletą šimtų tuščių lapų popieriaus ir įsako rašyti viską apie savo gyvenimą: kur gimęs, kur augęs, ką veikęs, kokius drsugus turėjęs, ką su jais kalbėjęs. Žodžiu, atlikti išpažintį iš viso gyvenimo. Pradėjau. Ant dešinio lapo kampo užrašiau:

Lietuviais esame gimę,
Lietuviais turim būt,
Tą garbę gavome užgimę,
Jai ir neturim leist pražūt.


Kitą parą procedūra vyksta naktimis. Atveda į jo kabinetą, pastato prie sienos, ir pirmas klausimas: “Litovcem rodilsia?” (”Lietuviu gimei?”). “Taip” - atsakau. Ir griebia už plaukų, daužo galvą į sieną, spardo į kojas, aukščiau kelių, kol pavargsta. Paskui paguldo ant stalo ir plaka su “bananu” be pasigailėjimo; kai pataiko į tą pačią vietą, rodos, skustuvu tave pjausto - toks begalinis skausmas.

Vyksta tardymas. Paklaustas atsakai keliais žodžiais, o jis, negailėdamas popieriaus, rašo ir rašo.

Vieną naktį pasirodo dar vienas kariškis. Pasisako tarnavęs Smetonos kariuomenėje. Ištraukia trispalvę vėliavą (ją mes, skautai, žygiuodami nešdavome), klausia: “Kas čia?” Atsakau: “Tai mūsų tautinė vėliava”. Liepia išsižioti, aš neklausau, tada abu per jėgą kemša ją į burną, guldo ant stalo, traukia nuo kūno drabužius, pulkininkas užgula mane, Kiseliovas kerta iš visos dūšios. Pagaliau, sukaupęs visą energiją, verčiu tiesiai ant žemės kariškį. Na ir pasiuto abu! Ir kojom spardė, ir visaip kankino. Vos vos gyvą atvilko į antrą kamerą. Čia buvome aštuoniese. Smetonos laikais šioje kameroje tik du kalinius laikydavo. Tiesiog dūstame. Aš visas mėlynas, pradžioje kūnas užtirpęs, vėliau, kai pradeda atsigauti, nebandyk prisiliesti - aštrus, deginantis skausmas. Saugume išlaiko 71 parą be saulės. Beveik kas naktį kankinimai, pajuoka dėl lietuvio vardo. Pagaliau sutrinka smegenys, galva nebedirba, jau sakau leitenantui Kiseliovui: rašykit, ką tik norit, aš pasirašau ir ant tuščio lapo. Naktį mane išvedus, likusieji keldavosi ir melsdavosi, kad tik mane mažiau kankintų, kad išlikčiau gyvas.

Pagaliau vieną savaitę mane palieka ramybėje, po truputį savijauta taisosi, protas atsigauna…
Rugpjūčio 14 d. suguldytus vieną ant kito atveža į Kauno kalėjimą. Rytojaus dieną išveda pasivaikščioti. Išeinu svirduliuodamas, pamatau žalius medžius ir saulutę, apsvaigstu kaip girtas, rodos, aš gimiau antrą kartą!

O toliau… Vilniaus kalėjimas, etapas į Vorkutą, po 5 metų - į Krasnojarsko kraštą visam gyvenimui. Po Stalino mirties leido grįžti į Lietuvą.

Prabėgo 43 metai nuo klaikių, žiaurių naktų saugume, o viskas atrodo kaip vakar. Žaizda negyja, nors šiandien jau esu reabilituotas. 1988 m. rugsėjo 20 d. Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo teisminės baudžiamųjų bylų kolegijos raštas praneša:

Pranešame, kad Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo teisminės baudžiamųjų bylų kolegijos 1988 m. rugsėjo 5 d. nutartimi Ypatingojo pasitarimo 1947 m. nutarimas panaikintas, byla nutraukta, nesant Jūsų veikloje nusikaltimo sudėties, t. y. esate reabilituotas. Siunčiame reabilitacijos pažymą.

Pažymoje nurodyta: areštuotas 1945 m. birželio 20, paleistas 1954 m. birželio 30 d. Iš tikrųjų mane areštavo birželio 9 d. (žr. 4 past.). Tiek jau to dėl tų 11 dienų, bet aš iki šiol nežinau, už ką buvau kankinamas, už ką kalėjau beveik dešimt metų…

Sūnaus pastabos:

Pastabų šaltinis - Lietuvos ypatingojo (KGB) archyvo byla P-11800-LI, jos sudedamoji dalis - stebėjimo byla Nr. 777.

1. Byloje Nr. 777 esančioje “Aptikto ir sulaikyto nelegalo pažymoje” (be datos) parašyta:

1945 metų birželio 9 d. agentas “Reinis”, įtrauktas į Sako paiešką, pranešė, kad pastarasis pasirodė Kaune ir per susitikimą su šaltiniu pareiškė, kad užeis pas jį 16 valandą.
Mes organizavome operaciją, pasitelkę operdarbuotojus ir “n/n” (
naružnojė nabliudenijė - išorinis stebėjimas), taip kad visi išėjimai iš šaltinio namo buvo uždaryti ir stebimi.
Nustatytu laiku Sakas atvyko pas agentą ir pareiškė, kad jis įsitaisęs netoli Latvijos sienos, nes jam žinoma, kad jis ieškomas Dotnuvos žemės ūkio akademijoje.
Sakui išėjus iš šaltinio, mes jį suėmėm ir mašina atgabenom į Skyrių.


Pažymoje ir atsiminimuose nurodomų suėmimo aplinkybių sutapimas patvirtina, kad Aleksandrą Saką išdavęs KGB agentas “Reinis” - Juozas Bernotas, margos biografijos žmogus (kadaise buvęs ateitininku, paskui komunistu, veikęs katalikiškose darbininkų organizacijose ir spaudoje, ne kartą prie Smetonos kalintas, o tarybinėje Lietuvoje buvęs Kauno “Stumbro”, paskui Alytaus “Maisto” direktoriumi).

2. Byloje Nr. 777 esančiame 1945.06.09 kratos protokole nurodyta, kad iš sulaikytojo Aleksandro Sako paimta 1485 rubliai, kišeninis laikrodis “Romeo” ir kt., bet žiedas neminimas.

3. Byloje P-11800-LI esantys pirmieji tardymo (taip pat ir liudininkų apklausos) protokolai pasirašyti leitenanto V. Jastrebovo, nuo 1945.07.03 - kapitono Kiseliovo.

4. Bylos Nr. 777 dokumentai (”Nutarimas areštui” ir kt.) rodo, kaip atsirado tokia data. Nors Aleksandras Sakas suimtas dar 1945 m. birželio 9 d., tačiau prokuroro sankcija areštui gauta tik birželio 20 d.

© 2011 Res familiaris
 

2017 m. rugsėjo 4 d., pirmadienis

Dotnuvos akademijoje 1940 - 1945 metais

1940 metais uždarius “Darbininko” laikraštį, Aleksandras Sakas pasuko nauju keliu - stojo į Dotnuvos žemės ūkio akademiją agronomijos studijuoti. Buvo kilęs iš valstiečių, bet žemė Papilės Sakų nebemaitino - tėvas dar caro laikais dirbo prie geležinkelio, paskui - miestelio batsiuviu ir smulkiu prekybininku.

Akademijoje atsidūrė blogu metu. Naujoji tarybinė valdžia užsibrėžė sudoroti visus nepatikimuosius - nuo kapitalistų iki filatelistų. Ateitininkas ir buržuazinės spaudos darbuotojas Sakas netrukus taip pat sulaukė savo eilės. Iš jo prisiminimų:

1941 metų berods vasario mėnesį pasikviečia mane rektorius profesorius J. Krikščiūnas ir sako: “Esi pašalinamas iš akademijos”. Paduoda savo drebančią ranką, atsisveikiname, tačiau jis mane čia pat įspėja: “Saugokis, saugokis!”.

Teko gyventi pusiau legaliai, mėtant pėdas. Daugiausia pas brolius – Joną, Panevėžio teatro direktorių, Vacį, Tauragės “Maisto” fabriko darbuotoją, Antaną, Šiaulių pašto viršininko vertėją.

Prasidėjus karui, jau kita - vokiečių - okupacinė valdžia uždarė Dotnuvos akademiją. Nieko gero nebesitikėdamas, Aleksandras dar kartą buvo bekeičiąs užsiėmimą - 1941 metų vasaros gale Šiauliuose baigė trumpus mokytojų kursus. Atvažiavęs į Kauną po rugsėjo 15 d. ieškoti darbo, susitiko pažįstamą ateitininką Pilypą Žukauską - Narutį, kuris pakvietė į Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) štabą darbuotis organizacinio skyriaus vedėjo padėjėju. Pasiūlymas Aleksandrui pasirodė priimtinas, jis sutiko, tačiau po kelių dienų paaiškėjo, kad toks žingsnis nebuvo sėkmingas. Rugsėjo 21 d. vokiečiai LAF veiklą nutraukė, suėmė LAF vadovą Leoną Prapuolenį ir išsiuntė jį į Dachau koncentracijos stovyklą, o Aleksandras, nespėjęs kiek nors pasireikšti, vėl liko bedarbiu. Neilgam, nes rudenį okupacinė valdžia leido veikti žemės ūkio akademijai, ir buvo galima grįžti į Dotnuvą.

Dotnuvos žemės ūkio akademijos rūmai iki 1944 metų.

Dotnuvoje studijuodamas, Aleksandras Sakas toliau bendravo su kauniečiais - buvusio LAF žmonėmis, nacių nuvarytais į pogrindį ir besitelkiančiais pasipriešinimui naujoje Lietuvių fronto (LF) organizacijoje. Kai 1942 m. vokiečiai uždarė laikraštį “Į laisvę”, jis buvo leidžiamas ir platinamas slaptai. Aleksandro bičiuliai Juozas Gražys ir Povilas Malinauskas Kaune spausdindavo po 10 tūkstančių “Į laisvę” egzempliorių. Aleksandras tuo metu buvo dažnas svečias Kaune pas savo dėdę Antaną Rimkų, o į Dotnuvą išplatinti parsiveždavo po pluoštą iš draugų gautų pogrindžio leidinių.

Dotnuvoje. Aleksandras Sakas - pirmoje eilėje antrasis iš dešinės.

Dotnuvoje šios spaudos skaitytojais galėjo būti ne vien Aleksandro mokslo draugai, bet ir kiti patikimi žmonės. Kai kurių iš jų pavardės yra žinomos:

studentai - Beliūnas (iš Prienų, buvęs Lietuvos kariuomenės leitenantas), Vladas Grupas, Jasiukaitis, Simas Liauksminas (tuo metu dirbęs ir liaudies mokyklos mokytoju, 1943 metais baigęs akademiją), Lukaševičius (studentų atstovybės pirmininkas), Putna, Saulėnas, Vinkšnaitis (kurso draugas ir Dotnuvos policijos viršininkas, 1942 metų birželį įspėjęs Aleksandrą, kad jo ieško vokiečių saugumas), Juozas Uleckas (baigęs akademiją 1943 metais);
akademijos dėstytojai - dr. Grigas, prof. kanauninkas F.Kemėšis, doc. B.Povilaitis;
agronomai - Antanas Dagilis, Paulauskas, Pempė;
tarnautojai - Šlapoberžės kaimo netoli Dotnuvos pašto vedėjas Juozas Balčiūnas, Dotnuvos pašto vedėjas Gudas, Dotnuvos akademijos sargas Puodžiūnas.

1943 metais Aleksandras Sakas ėmėsi pats redaguoti ir leisti antinacinį laikraštėlį “Lietuvos Judas”. Ši istorija verta atskiro straipsnelio.

Dotnuvos žemės ūkio akademijos studentai. Nuotraukos kitoje pusėje: Jėzuitai 1944 m. pavasario semestre. (Kodėl jėzuitai?).

1944 metais vokiečiai traukdamiesi išsprogdino gražiuosius akademijos rūmus. Sudegė jos biblioteka, nukentėjo visa tai, kas vadinama mokymo baze. Į Vakarus pasitraukė didelė dalis profesūros ir dėstytojų, tarp jų ir akademijos rektorius prof. Balys Vitkus. Frontui praėjus, akademijos vadovu tapo prof. Jurgis Krikščiūnas, buvęs rektoriumi prieškariniu tarybiniu metu - bolševikams priimtinų pažiūrų, tačiau sąžiningas ir teisingas žmogus (akademijoje buvo dar vienas prof. Jurgis Krikščiūnas, 1944 m. pasitraukęs į Vokietiją).

Tęsti studijų, šiek tiek sutvarkius tai, kas iš akademijos liko, į Dotnuvą vėl rinkosi studentai. Aleksandras netrukus draugų buvo įspėtas: “Bėk greičiausiai iš akademijos, tavęs ieško”. NKVD jį laikė svarbesniu pasipriešinimo veikėju, negu jis iš tikrųjų buvo. Dar 1944 metų rugsėjį pradėta Sako paieška pagal “agentūrinę-tardomąją” bylą “Front”. Teko slapstytis, kaip ir 1941-aisias, mokytis savarankiškai (iš studentų sąrašų jis nebuvo išbrauktas), į akademiją užsukant trumpam baigiamųjų egzaminų laikyti.

1945 metų gegužę Aleksandras Sakas Kaune buvo išduotas ir suimtas. Prasidėjo devynerius metus trukusi “akademija” su sadistiškais tardymais Lietuvoje, kalinimu mirties lageriuose Vorkutoje, tremtimi Sibire.

Laisvėje likę jo mokslo draugai diplomų tais 1945-aisiais taip pat negavo. Gal dėl to, kad nebuvo išklausę tarybiniam švietimui būtinų disciplinų - to, kas vėliau buvo vadinama TSKP istorija, moksliniu komunizmu ir pan. 1946 metais Aleksandro buvę bendrakursiai susitelkė ir, formaliai atlikę visas būtinas procedūras, visu būriu diplomus gavo. Aleksandras Sakas, grįžęs į Lietuvą, pats vienas panašių žygių nesiėmė, ir kolūkiuose dirbo nediplomuotu agronomu.

© 2013 Aleksandras Sakas jun.

Priedai:

Dotnuvos žemės ūkio akademijos studentai tarp 1941 ir 1944 metų:









Apie 1960 m. kažkuris iš Aleksandro Sako bendrakursių sudarė jų - Lietuvoje likusiųjų - sąrašą, pavadinęs jį “Lietuvos žemės ūkio akademijos 1946 metų laidos absolventai“:

1. Ona Augytė-Jašinskienė, dirbo Staniūnuose, Pabaltijo paukštininkystės bandymų stotyje, gyveno Panevėžyje.
2. Rūta Balčiūnienė.
3. Henrikas Bielinskas.
4. Vytautas Beržiūnas, dirbo Respublikiniame zootechninio-veterinarinio tiekimo organizacijų susivienijime, gyveno Vilniuje.
5. Vaclovas Danevičius, gyveno Kretingoje.
6. Vincas Daunora, dirbo Kaune, Vandens ūkio projektavimo institute, gyveno Kaune.
7. Antanas Dulevičius, dirbo Klaipėdos tarybiniame ūkyje-technikume, gyveno Palangoje.
8. Alfonsas Gudelis, gyveno Telšių rajono Kalnėnų kaime.
9. Ona Gudynaitė-Špokauskienė, dirbo Botanikos institute, gyveno Vilniuje.
10. Kostas Jašinskas, dirbo Panevėžio cukraus fabrike, gyveno Panevėžyje.
11. Jonas Kasaitis.
12. Vytautas Kiela, gyveno Klaipėdos rajono Tauralaukio kaime.
13. Adolfas Krikščikas, dirbo Kelmės tarybiniame ūkyje, gyveno Kelmėje.
14. Justinas Kontrimas, dirbo Vytėnų sodininkystės bandomojoje stotyje, gyveno Kaune.
15. Stasys Laukaitis, gyveno Mažeikių rajono Lenino kolūkyje (Krakių paštas).
16. Kazys Makūnas, gyveno Panevėžyje.
17. Juozas Miknius, dirbo Panevėžio cukraus fabrike, gyveno Panevėžyje.
18. Vincas Miliauskas, dirbo Žemdirbystės instituto Vokės filiale, gyveno Vilniuje.
19. Vytautas Pauliukas, gyveno Elektrėnuose.
20. Vytautas Rimas, dirbo Vidmantų tarybiniame ūkyje, gyveno Kretingoje.
21. Aleksas Sakas, gyveno Klaipėdoje.
22. Albinas Statkevičius, dirbo Žemės ūkio akademijoje, gyveno Kaune.
23. Vladas Širka, gyveno Kaune.
24. Jonas Tarvidas, dirbo Žemdirbystės institute, gyveno Dotnuvoje.
25. Jonas Vaitiekūnas, dirbo Žemdirbystės instituto Vokės filiale, gyveno Vilniuje.
26. Adolfas Vyšniauskas, dirbo Laučiūnavos tarybiniame ūkyje-technikume, gyveno Kėdainių rajone, Laučiūnavoje.
27. Simas Žukauskas, dirbo Aukštadvario tarybiniame ūkyje-technikume, gyveno Aukštadvaryje.