Ieškoti šiame dienoraštyje

2020 m. gruodžio 6 d., sekmadienis

Protėvių paieškos. Barboros Sabalyčios tėvai

Šio straipsnelio autoriaus viena iš šešiolikos propropromočiučių buvo Barbora Sabalytė, gimusi ir užaugusi Kamajų parapijos Kalvių kaime. 1810 metais ji nutekėjo į Maleišius už Motiejaus Antanėlio.

O straipsnelis - apie tai, kaip Barboros tėvus padėjo rasti jos vaikai, tiksliau, jos vaikų krikšto metrikai.

Jei Antanėliai būtų tuokęsi pusšimtį metų vėliau, tai kunigėlis būtų užrašęs jų abiejų tėvų vardus. Nereiktų vargti senose, neretai sunkiai įskaitomose knygose ieškant, iš kurių Sabalių buvo kilusi mūsų Barbora.

Prieš porą šimtų metų Kalviuose lizdus suko kelios Sabalių šeimos. O Barbora tais laikais buvo populiarus vardas, tad ne viena ir ne dvi Kalvių Sabalyčios buvo pakrikštytos Barboromis.

Kalviai. 2015 metų nuotrauka iš wikipedia.org

Gerai, kad savo protėvių (Barboros Sabalyčios tėvų) paieškų intervalą galėjau apriboti. Santuokos metais Barborai buvo ne mažiau, negu penkiolika, tai gimusi ji buvo ne vėliau, kaip 1795 metais. Paskutinį kartą gimdydama 1832 metais, ji neturėjo daugiau penkiasdešimties, todėl gimusi buvo ne anksčiau, kaip 1782 metais.

Taigi, Kalviai tarp 1782 ir 1795 metų, Kamajų bažnyčios metrikų knygos.

1789 metais Motiejui Sabaliui ir Elžbietai Tebelškyčiai gimė dukra, pakrikštyta Barbora.

Dar po Barborą augo Petro Sabalio ir Elenos Mieliūnaičios bei Kasparo Sabalio ir Agotos Navickaičios šeimose. Abi buvo gimusios 1794 metais.

Viena pastarųjų mergaičių šešerių mirė Kalviuose 1800 metais. Ir buvo tai Petro dukra, ne Kasparo, nes pastarojo mirties 1834 metais metrikai rodo jo dukrą Barborą buvus gyvą.

Iš paieškos lauko iškritus Petro Sabalio šeimai, liko kitos dvi, Motiejaus ir Kasparo. Iš kurios tų dviejų šeimų buvo mūsų Barbora Sabalyčia, būsimoji Antanėlienė?

Iš tos, kuri buvo artimesnė Antanėliams, o tą artumą geriausiai galėjo paliudyti krikšto metrikai - ką iš Sabalių Antanėliai kviesdavo, jei kviesdavo, į savo vaikų krikštatėvius?

Antanėliai turėjo devynis vaikus. Visi jie gimė Maleišiuose, Svėdasų parapijos kaime, todėl jų krikštatėvius rankiojau Svėdasų bažnyčios knygose.

Pasirodė, kad Antanėlių vaikų krikšto tėvais buvo Sabaliai Saliamonas, Andriejus ir Jonas, o krikštamote - Sabalienė Viktorija, Andriejaus žmona.

Taigi, žinojau mūsų Barboros trijų artimųjų, gal brolių, vardus. Jei brolių, tai visi keturi užaugo vienoje šeimoje.

Visus keturis tokiais vardais vaikus - Saliamoną, Barborą, Andriejų, Joną - turėjo tiktai Motiejus ir Elžbieta Sabaliai.

Tai šitaip, manau, būsiu radęs Barboros Sabalyčios Antanėlienės tėvus.

© 2020 Aleksandras Sakas

Priedas

Motiejaus Antanėlio ir Barboros Sabalytės vaikai (gimimo metai, vardas, krikštatėviai):
1811, Anastazija, Saliamonas Sabalys ir Rozalija Pilkauskienė;
1813, Zigmantas, Norbertas Antanėlis ir Barbora Nakutienė;
1815, Barbora, Petras Juškevičius ir Rozalija Sabalytė (žr. pastabą);
1817, Karolina, Justinas Antanėlis ir Uršulė Antanėlytė;
1819, Marcelė, Andriejus Sabalys ir Agota Antanėlienė;
1821, Juozapota, Juozas Baleiša ir Viktorija Sabalienė;
1823, Aleksandras, Mykolas Antanėlis ir Viktorija Juškevičienė;
1827, Viktoras, Jonas Sabalys ir Uršulė Gaveikytė;
1832, Uršulė, Augustinas Maluiška su Viktorija, Andriejaus Sabalio žmona.
Visi gimę Maleišiuose, krikštyti Svėdasų bažnyčioje.

Pastaba. Viename šaltinyje krikštamotės Rozalijos pavardė - Sobolewna (Sabalytė), kitame - Sobolewska (Sabalytė arba Sabalienė). Todėl ji gali būti Kasparo dukra arba Motiejaus sūnaus Saliamono Sabalio žmona.

Motiejaus Sabalio ir Elžbietos Tebelškytės vaikai (gimimo metai, vardas, krikštatėviai):
1786, Saliamonas, Jurgis Tebelškis iš Rukšių ir Barbora Kepalaitė iš Kalvių;
1789, Barbora, Pranciškus Kepalas ir Agota Tebelškytė;
1791, Viktorija, Jonas Didžgalvis ir Kotryna Čirūnienė;
1792, Andriejus, Jonas Černiauskas ir Eva Tebelškytė;
1795, Juozapas, Juozapas Kepalas ir Domicelė Kepalaitė;
1796, Uršulė, Jonas Černiauskas ir Barbora Jovaišienė;
1798, Motiejus, Motiejus Nagurka ir Barbora Jovaišienė;
1802, Ciprijonas, Motiejus Jovaišis ir Elžbieta Kepalienė;
1803, Jonas, Juozapas Bendorius ir Cecilija Kepalaitė;
1806, Kazimieras, Pranciškus Tebelškis ir Elžbieta Bendorienė iš Kalvių;
1808, Vincentas, Andriejus Didžgalvis ir Barbora Tebelska (Tebelškytė arba Tebelškienė).
Visi gimę Kalviuose, krikštyti Kamajų bažnyčioje.

Kasparo Sabalio ir Agotos Navickaitės vaikai (gimimo metai, vardas, krikštatėviai):
1788, Vincentas, Jurgis Sabalys ir Kristina Kepalienė iš Kalvių;
1790, Uršulė, Juozapas Navickas ir Sofija Kėdienė;
1792, Anupras, Antanas Sapka ir Barbora Laurelytė;
1794, Barbora, Jurgis Sabalys ir Rozalija Narbutienė;
1797, Rozalija, Motiejus Sabalys ir Elžbieta Navickaitė;
1799, Benediktas, Motiejus Kepalas ir Kotryna Sabalienė.
Visi gimę Kalviuose, krikštyti Kamajų bažnyčioje.

2020 m. rugsėjo 2 d., trečiadienis

Protėvių paieškos. Budreikos iš Svėdasų

1775 metų sausio 12 dieną Svėdasų bažnyčioje sutuokti Juozapas Dabrega iš Šeduikių ir Ona Budreikaičia - mano proprosenelio Juozapo Dabregos jaunesniojo tėvai. .


Juozapo ir Onos Dabregų 1775 metų santuokos įrašas. Svėdasų RKB 1702 -1796 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, epaveldas.lt, 167 v.

Iš kur, iš kokios šeimos kilusi Ona Budreikaitė Dabregienė? Kadangi tuokėsi Svėdasuose, tai jaunoji turėjo būti iš Svėdasų parapijos.

Svėdasų parapijoje po Didžiojo maro (1709 - 1711 metais) išliko kelios Budreikų šeimos. Jos gyveno viename kitame kaime ir pačiame Svėdasų miestelyje, kuris, kaip ir žemės aplinkui, anuomet priklausė Biržų Radviloms.

Svėdasų bažnyčioje dvi Budreikaitės buvo krikštytos Onos vardu.

1760 metų lapkritį pakrikštyta Ona, Jurgio ir Ievos Budreikų dukra iš Daujočių kaimo. 1775 metų sausį, mano protėvių santuokos dieną, Ona dar būtų nė penkiolikos neturėjusi, tad gerokai per jauna tekėti. Nors turbūt pasitaikydavo visko...

Kita Ona, pakrikštyta 1757 metų lapkritį - Svėdasų miestelio gyventojų Juozapo ir Onos Budreikų dukra. Ji, septyniolikinė, amžiumi daug labiau būtų tikusi Dabregai į žmonas.

Tačiau Svėdasų parapijoje galėjo rastis ir trečia Ona Budreikaitė, gimusi ir krikštyta kur nors kitur.

Kuri iš jų ištekėjo už Juozapo Dabregos? Jei Dabregų vaikų krikšto metrikai būtų pilnesni, gal matyčiau, su kuriais Budreikomis jie labiau bendravo. Tačiau šiuo metu man pasiekiami šaltiniai, regis, tėra dekanatiniai nuorašai, kur nekilmingų vaikų krikštatėviai praleisti, kaip ir motinų mergautinės pavardės.

Kol kas laikausi mažiausiai abejonių keliančios versijos: Juozapas Dabrega vedė vyrėlesnę Oną Budreikaitę, Juozapo ir Onos iš Svėdasų dukrą.

Ką žinau apie juos, jaunosios Dabregienės tėvus? Juozapas Budreika ir Ona Niauryčia - abu svėdasiškiai, sutuokti Svėdasų bažnyčioje 1756 metų lapkričio 21 dieną. Po metų pakrikštyta jų pirmagimė dukra Ona.


Onos Budreikaitės 1757 metų krikšto įrašas. Svėdasų RKB 1702 -1796 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, epaveldas.lt, 79 v.

Kol Onutė išaugo iki nuotakos, jos tėveliai susilaukė dar kelių vaikų, kurių bent vardus turiu paminėti: Ignotas, Jokūbas, Teresė, Jonas. Jau Onutei galimai ištekėjus už Juozapo Dabregos, gimė dar vienas jos broliukas - pagrandukas Mykolas Budreika.


Budreikos ir Niauros. Paspalvintieji - autoriaus tiesioginiai protėviai.

1764 metais Budreikos gyveno Svėdasų turgaus "bute" Nr. 1 su sūnumis Ignotu ir Jokūbu (Jonas ir Mykolas dar nebuvo gimę). Jų "buto" kaimynais buvo Mauša Mendelovičius ir dar trys krikščionių šeimos (Svėdasų dvaro 1764 m. inventorius, genmetrika.eu).

Iš ko duoną valgė? Dirbo žemę. Jos turėjo miestelio pakraštyje už Vilniaus gatvės gyventojų sklypų. Činšą už žemę, kaip ir nuomą už būstą, mokėjo turto savininkui - dvarui.

Kokie tai buvo laikai valstybei ir jos žmonėms? Alfonsas Šapoka jo redaguotoje "Lietuvos istorijoje" (Kaunas, 1936, 394 p.) rašė:

(...) su Respublika niekas nebesiskaitė; visi žiūrėjo į ją, kaip į pasipelnymo šaltinį, kaip į tikrą grobį. Jei niekas tuo tarpu dar neišdrįso pasisavinti kurio nors jos ploto, tai tik dėl to, kad būtų neleidusios kitos valstybės. Svetimų valstybių kariuomenės žygiuodavo per Lenkiją ir Lietuvą, kaip per savo kraštą, nesiprašydamos jokio leidimo. Čia jas atsiųsdavo net žiemoti ar šiaip pailsėti. Tuo būdu jos čia ir maitindavosi: kraštas būdavo plėšiamas, naikinamas.

Dalis didikų ir bajorų bandė padėtį keisti ginklu (1768 metų Baro konfederacija). Tai nieko nedavė. Svėdasų dvaras ir miestelėnai, būdami prie didelio kelio, kentėjo nuo svetimų kariuomenių, savų konfederatų ir konfederatais apsimetusių plėšikų gaujų.

Post scriptum

Kartoms keičiantis, radosi naujų giminysčių, ankstesnės nutolo, bendravimas tarp jų nutrūko, ir galop jos buvo visiškai užmirštos. Kai po daugelio metų Onos Budreikaitės proproanūkis Pranas Dabrega (1908-1964) sutiko Budreikaitę iš Gykių, vargu ar kas bežinojo apie kadaise užmegztą Dabregų ir Budreikų giminystę.

© 2014 - 2021 Aleksandras Sakas

Priedas - metrikų duomenys iš Svėdasų RKB 1702 -1796 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knygos, epaveldas.lt

1721 m. sausio 19 d. Kazimieras Budreika iš Svėdasų [sutuoktas] su Ona Čižyčia (Casimirum Budreyko de Swiadoscie ac Anna Czyžynowna). (149 vaizdas)

Kazimiero Budreikos ir Onos Čižyčios vaikai (gimimo metai, vardai):
1722, Kotryna;
1727, Marijona;
1733, Juozapas.
Visi gimę Svėdasuose.

1733 m. rugsėjo 13 d. [pakrikštytas] Juozapas teisėtų sutuoktinių Kazimiero Budreikos ir Onos iš Svėdasų. (38 v.)

Kazimiero Niauros ir Onos X vaikai (gimimo metai, vardai):
1737, Ona;
1738, Agota;
1741, Eva;
1743, Jurgis;
1746, Kazimieras?;
1749, Teresė;
1751, Jonas;
1756, Sigizmundas.
Visi gimę Svėdasuose.

Pastaba. Kazimiero 1746 m. krikšto metrikuose motinos vardas, gal per klaidą, kitas -Kotryna.

1737 m. liepos 26 d. [pakrikštyta] Ona teisėtų sutuoktinių Kazimiero Niauros ir Onos iš Svėdasų. (43 v.)

1756 m. lapkričio 21 d. Juozapas Budreika iš Svėdasų [sutuoktas] su Ona Niauryčia. (158 v.)

Juozapo Budreikos ir Onos Niauryčios vaikai (gimimo metai, vardai):
1757, Ona;
1759, Ignotas;
1732, Jokūbas;
1764, Teresė;
1766, Jonas;
1777, Mykolas.
Visi gimę Svėdasuose.

1757 m. lapkričio 1 d. [pakrikštyta] Ona teisėtų sutuoktinių Juozapo Budreikos ir Onos iš Svėdasų. (79 v.)

2020 m. rugpjūčio 4 d., antradienis

Ateitininkų metai. Kazimiero Žitkaus laiveliu

Šiek tiek žinių apie kunigą ir poetą Kazimierą Žitkų, savo rašto darbus pasirašinėjusį Vinco Stonio slapyvardžiu: gimė Vabalninke 1893 metais, baigė Kauno kunigų seminariją, 1924 metais išleido poezijos knygelę "Ašarėlės", parašė mokykloms tikybos vadovėlių, iš kurių mokėsi ne viena lietuvių karta visame pasaulyje...

Kun. Kazimieras Žitkus 1934 metais. Šeimos archyvo nuotrauka.

Mano tėvas Aleksandras Sakas (1908-1998) veikė Kauno moksleivių ateitininkų organizacijoje, kurios kapelionu buvo kaip tik kunigas Žitkus. Taip apie 1931 metus užsimezgusi pažintis ir keletą metų trukusi bendra veikla suartino dar tik ieškantį savo pašaukimo jaunuolį ir kunigą, jau žinomą Lietuvoje savo veikla ir kūryba.

Kauno ateitininkų būrelis. Priekyje centre – kunigas Kazimieras Žitkus, kairėje - Aleksandras Sakas. Antroje eilėje iš kairės - moksleiviai ateitininkai Kazys Naseckas ir Juozas Gražys, kunigas Kazimieras Rankelė, neatpažintas asmuo ir nuotraukos autorius Leonas Dainys.

Moksleivių ateitininkų veikloje (nuo 1930 metų - nelegalioje) dalyvavo jaunimas iš įvairių Kaune tuo metu veikusių vidurinės grandies ir aukštesniųjų mokyklų, kurių apytikslis sąrašas būtų toks:

Kauno Šv. Kazimiero mergaičių gimnazija (buv. “Saulės” mergaičių gimnazija);
Kauno “Saulės” mergaičių mokytojų seminarija (uždaryta 1936 m.);
Kauno “Pavasario” komercinė gimnazija arba aukštesnioji komercijos mokykla;
Kauno Jėzaus Širdies mergaičių mokytojų seminarija;
Kauno aukštesnioji technikos mokykla;
Kauno Jėzuitų gimnazija;
Kauno “Aušros” mergaičių gimnazija;
Kauno “Aušros” berniukų gimnazija;
Kauno meno mokykla;
Fredos aukštesnioji sodininkystės ir daržininkystės mokykla;
Dr. J. Tumėno brandos kursai;
Valstybės teatro vaidybos mokykla.

Broniaus Uoginto, vėliau praminto vyresniuoju (kai ir jo sūnus Bronius tapo dailininku), piešinys iš Kauno moksleivių ateitininkų leisto laikraštėlio “Samtis” (1933 m., Nr. 4, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fondai). Viryklę kūrena prof. Pranas Dovydaitis, valgyti neša kun. Kazys Žitkus. Prie puodo su samčiu - Aleksandras Sakas, "Samčio" redaktorius.

Tautininkų valdžiai uždraudus mokyklose politines organizacijas, krikščionių demokratų globojami moksleiviai ateitininkai toliau veikė nelegaliai. Išvykos gimtajam kraštui pažinti buvo viena jų veikimo formų, leidusi į krūvą rinktis gausiems ateitininkų būriams.

“Gamtos draugo” ekskursijos dalyviai Zapyškyje 1933 m. liepos 4 d. Atpažintieji: 1 - kun. Kazimieras Žitkus, 2 - žurnalistas Pranas Rinkevičius, 3 - Aleksandras Sakas, 4 - nuotraukos autorius Leonas Dainys (naudodamasis “autoknipsu”, spėdavo atbėgti ir prisijungti prie fotografuojamųjų), 5 - prof. Pranas Dovydaitis, pagrindinis "Gamtos draugo" ekskursijų variklis. Tolėliau kairėje: 6 - Jonas Mockūnas, 7 - Ričardas Nakas, 8 - Pasvalio klebonas kun. Kazimieras Kriščiūnas.

Kas tas “Gamtos draugas” ir jo vardu vadinta ekskursija? Apie organizatorius ir dalyvius, tikslus ir sąlygas, kuriomis tos išvykos buvo ruošiamos, yra išsamiai parašęs filosofas Juozas Girnius (1915-1994) "Aiduose", Amerikos lietuvių kultūros žurnale, iš kur ilgesnę citatą drįstu čia įterpti:

Ypatingai reikšmingos buvo metinės “Gamtos draugo” savaitės ekskursijos nuo Kauno Nemunu per Kuršių marias iki Klaipėdos ir Palangos.

“Gamtos draugo” vardu šios ekskursijos buvo pavadintos pagal prof. Pr. Dovydaičio leidžiamo gamtos mokslų žurnalo “Kosmos” (1920 - 40) populiarų priedą, kuris drauge buvo ir “Ateities” priedas. Pats prof. Pr. Dovydaitis sumanė šias ekskursijas, rūpinosi jų finansavimu ir joms vadovavo kaip “gidas”: kreipė ekskursantų dėmesį į praplaukiamas vietoves ir pasakojo jų istoriją. O kadangi žemyn nuo Kauno yra daug istorinių vietovių Nemuno krantuose, tai buvo keliaujama ne tik į Baltijos pajūrį, bet ir per Lietuvos istorinę praeitį. Šiuo atžvilgiu “Gamtos draugo” ekskursijos buvo tarsi tautinio auklėjimosi kursai.

Svarbiausia, šiose ekskursijose buvo lyg bent savaitei išsiveržiama iš pogrindžio - viešai susitelkiama draugėn iš visos Lietuvos. Buvo susipažįstama ir susidraugaujama - gyvai pasijuntama tos pačios idėjos siejama šeima. Kuopų oficialieji atstovai nepastebimai susirinkdavo ir metinei konferencijai. Dažnai dalyvaudavo sąjungos dvasios vadas kun. K. Žitkus. Uolesni kapelionai irgi lydėdavo savo globojamą jaunimą. 1934 vasarą su ekskursija keliavo ir vysk. M. Reinys. Kaip svečiai kasmet vykdavo ir keliolika studentų - moksleiviai su jais susipažindavo dar prieš atvykimą studijoms. Dalyvių - daugiau kaip per pusantro šimto.

Pirmoji “Gamtos draugo” ekskursija įvyko 1932 vasarą (baigėsi trims mėnesiams kalėjimo nubausto prof. Pr. Dovydaičio areštavimu Klaipėdoje). Kadangi buvo veikiama pogrindyje, tai nė “Ateityje” nebuvo žinių iš to meto ateitininkų moksleivių veiklos. Mažai buvo užsimenama ir “Gamtos draugo” ekskursija. („Aidai“, 1984 m. Nr. 4)

Dalis “Gamtos draugo” ekskursijos dalyvių 1933 m. liepos 12 d. Plungėje prie Oginskių rūmų. Priekyje - ekskursijos vadovai kun. K.Žitkus (trečias iš kairės) ir prof. Pr. Dovydaitis (centre). Leono Dainio nuotrauka.

...Po daugelio metų tėvas, buvodamas Kaune, kiekvienąsyk aplankydavo savo vyresnįjį draugą, laikui bėgant vis labiau grimztantį senatvėn ir užmarštin. Jau buvo prabėgę laikai, kai Kazimieras Žitkus ėjo Kauno kunigų seminarijos rektoriaus, Kauno kapitulos kanauninko pareigas. Retas kas bežinojo, kad visiems miela daina "Gražių dainelių daug girdėjau..." nėra kolektyvinis lietuvių liaudies kūrinys ir kad jos žodžių autorius - tai tas kuklusis Kauno Vilijampolės parapijos altarista.

Sunku patikėti, bet 1970 metais LTSR valstybinė leidykla "Vaga" išleido Kazio Žitkaus - Vinco Stonio poezijos rinktinę "Lyrika". Išleisti išleido, bet šios knygos nei garsino, nei garbino. Kaip ir kiti grožinės literatūros spaudiniai, 6 tūkstančiai šios knygelės egzempliorių dingo iš knygynų akies mirksniu.



Rinktinėje buvo ir naujesnių eilėraščių, bet 1973-iųjų sausį tėvui atsiųstoje atvirutėje Kazys Žitkus prisipažino: "Su mūzomis baigta - jos pas jaunesnius pabėgo".

Kai poetas 1986 metais mirė, tėvas apie tai sužinojo ne iš tarybinės spaudos, o pavėluotai iš savo seno bičiulio ateitininko, rašytojo Eugenijaus Matuzevičiaus laiško.

Tuomet Lietuvoje nepasiekiami "Aidai", pranešdami apie poeto mirtį, rašė (1986, Nr.3):

Buvo talentingas poetas - lyrikas, bet nustelbtas savo meto žymesnių autorių ir neįvertintas pažangiųjų nepriklausomos Lietuvos poetinių srovių.

Kun. Kazimieras Žitkus 1934 metais. Šeimos archyvo nuotrauka.

"Adai" tada pažymėjo, kad K. Žitkaus eilėraščiai buvo labai geri. Štai, 1938 metais parašytas "Laiveliu":

Ranka irklus paleido -
Naktis tokia rami!
Dangus virš mano veido,
Dangus po manimi.

Ir aš kaip meteoras
Plaukiu erdve, plaukiu;
Šviesių žvaigždelių choras
Su manimi sykiu.

Širdis nustojo plakti,
Savęs nebejuntu...
Dangau, palik man naktį
Su žvaigždėmis kartu!

© 2012, 2020 Aleksandras Sakas jun.

2020 m. birželio 30 d., antradienis

Dabregos iš Mikniūnų XVIII amžiaus pradžioje

Mikniūnų kaimas - į rytus nuo Anykščių - Rokiškio plento Svėdasų - Kamajų atkarpos (maps.lt žemėlapio fragmentas)

Dar 1703 metais į Mikniūnus (prie pat Svėdasų ir Kamajų parapijų ribos, bet Kamajų pusėje) užkuriu iš atokesnio Mičiūnų kaimo atėjo Jurgis Dabrega, vedęs vietinę merginą Oną Vitkutę.

Jau treti metai vyko Lietuvai nelaimingas Šiaurės karas. Karas ar kitos bėdos lėmė ir spragas Kamajų bažnyčios gimimo metrikų knygoje Joje nėra žinių apie vaikus, krikštytus 1704 metų pabaigoje ir 1705 metais, o labai gali būti, kad Jurgis ir Ona kaip tik tuomet susilaukė savo pirmagimio.

1707 metais Dabregoms Mikniūnuose gimė sūnus Mykolas. Jo krikšto metrikuose užfiksuotas retas atvejis. Mykolo krikšto ceremonijoje Kamajų bažnyčioje kūmais buvo du vyrai ir moteris - kilmingieji Tomas Deščenskis ir Kristoforas Kulvinskis bei valstietė Elžbieta Pernavienė iš Mikniūnų - gal giminaitė, o gal tiesiog gera kaimynė.

Mykolo Dabregos 1707 metų krikšto įrašas Kamajų bažnyčios metrikų knygoje, šaltinis - Vikiteka

Netrukus - negana karo - kraštą ištiko 1709 - 1711 metų Didysis maras. Epidemijos pirmaisiais metais gimė dukra Kristina, vėliau knygose nebeminima. Gal maras pražudė? To laikotarpio mirties metrikų knygų neturime. Tačiau Dabregų Mikniūnuose maras neišnaikino.

Kamajų bažnyčios knygose yra įrašas apie 1711 metais krikštytą Motiejų, Jurgio ir Onos iš Mikniūnų sūnų. Tiktai pavardę raštininkas užmiršo pridėti. Tačiau žinome Motiejų Dabregą, su Jurgio šeima turėjusį abipusį ryšį, todėl tąjį bepavardį Motiejų turiu pagrindo laikyti mūsų Dabregų sūnumi.

1714 metų gegužį Mikniūnų Dabregoms gimė dar vienas sūnus - Kazimieras.

Be to, Kamajų knygose įrašyta 1722 m. gruodį krikštyta Barbora, Jurgio Dabregos ir Onos Skliaraitės iš Mikniūnų dukra. Jei raštininkas teisingai užrašė motinos pavardę ir jei kito į tėvus tinkančio Jurgio Dabregos tuo metu Mikniūnuose nebuvo, tai galima spėti, kad apie 1720 metus Jurgis liko našliu ir vedė dar sykį. Tačiau daugiau tokią hipotezę paremiančių faktų kol kas neturiu.

Tuo baigiasi mano žinios apie Mikniūnų kaimo Jurgį ir Oną Dabregas.

Jurgio Dabregos medžio dalis iki jo proanūkių. Paspalvintieji - autoriaus tiesioginiai protėviai.

Apie Jurgio sūnų Mykolą šį tą esu radęs. Mykolas Dabrega vedė Kristiną Valundyčią, su ja Mikniūnuose susilaukė dukrų Kotrynos ir Agotos, bet netrukus atsisveikino su šiuo pasauliu. Jo našlė Kristina 1736 metais ištekėjo už Lauryno Kaziulio ir išsikraustė pas vyrą į Kalvių kaimą. Žinome, kad jos ir pirmojo vyro Mykolo dukra Kotryna Dabregaitė gyveno Kalviuose iki savo jungtuvių su drobčiūniškiu Kazimieru Kaušpadu.

Jurgio Dabregos šiek tiek hipotetinio sūnaus Motiejaus gyvenimo nuotrupas surinkau į atskirą straipsnelį. Motiejus vedęs apie 1735 metus išėjo užkuriu į netolimus Juodonis.

Taip, vienam iš vyresnių Jurgio sūnų mirus, o kitam palikus gimtinę, Mikniūnuose šeimininkauti liko trečiasis sūnus - Kazimieras, autoriaus tiesioginis protėvis.

© 2015 - 2021 Aleksandras Sakas

Priedas - metrikų duomenys iš Kamajų RKB atitinkamų metų santuokos arba gimimo metrikų knygų, šaltinis - Vikiteka.

1703 m. rugsėjo 30 d. sutuokti Jurgis Dabrega iš Mičiūnų ir Ona Vitkutė iš Mikniūnų. Liudininkai Juozapas Purpa iš Čivylių ir Jokūbas Paršukas iš Mikniūnų.

Pastaba. Mičiūnai ir Čivyliai - Jūžintų valsčiaus (ir turbūt parapijos) kaimai. Nuo Mikniūnų tolokai.

1707 m. birželio 2 d. pakrikštytas Mykolas Jurgio Dabregos ir Onos iš Mikniūnų, krikštatėviai kilm. Tomas Deščenskis (MD Thomas Deszczenski) ir kilm. Kristoforas Kulvinskis (MD Chrystophorus Kulwinski) iš Vilkmergės apskrities su Elžbieta Pernaviene iš Mikniūnų.

1709 m. lapkričio 10 d. pakrikštyta Kristina Jurgio Dabregos ir Onos, krikštatėviai Stanislovas Baltakis, visi iš Mikniūnų, ir Ona Jakšienė iš Gaveikių.

1711 m. rugsėjo 20 d. pakrikštytas Motiejus Jurgio [Dabregos?] ir motinos Onos iš Mikniūnų. Krikštatėviai Bartolomiejus Žurinskis su Elžbieta Paršukiene iš Mikniūnų.

1714 m. gegužės 20 d. pakrikštytas Kazimieras Jurgio Dabregos ir Onos Vitkovskos iš Mikniūnų, krikštatėviai Kazimieras Bandoris iš Vygėlių su Kristina Paršukaite iš Mikniūnų.

1722 m. gruodžio 7 d. pakrikštyta Barbora Jurgio Dabregos ir Onos Skleraitės iš Mikniūnų, krikštatėviai Jurgis Vigelis iš Vaineikių su Kotryna Baltakiene iš Mikniūnų.

1731 m. rugpjūčio 26 d. pakrikštyta Kotryna Mykolo Dabregos ir motinos Valundytės, krikštatėviai Kazimieras Paršukas su Elžbieta Pernavaite, visi iš Mikniūnų.

Pastaba. Šis krikšto įrašas vėliau - kitu rašalu - papildytas, virš žodžių "motinos Valundytės" įrašant "Sofijos". Tačiau iš kitų įrašų žinome, kad Mykolo Dabregos žmona buvo Kristina Valundytė.

1734 m. vasario 7 d. pakrikštyta Agota tėvo Mykolo Dabregos ir motinos Kristinos Valundytės, krikštatėviai Kazimieras Paršukas su Elžbieta Pernavaite, visi iš Mikniūnų.

1736 m. gegužės 20 d. sutuoktas Laurynas Kaziulis iš Kalvių su Kristina Dabregiene, našle iš Mikniūnų. Liudininkai Jurgis Bendoriūnas iš Kalvių ir Samuelis Kauškapis iš Drobčiūnų.

2020 m. birželio 28 d., sekmadienis

Kazimieras Dabrega (1714-?) iš Mikniūnų

Kazimieras Dabrega gimė 1714 metais Kamajų parapijos Mikniūnų kaimo žemdirbių Jurgio Dabregos ir Onos Vitkutės šeimoje, ketvirtas iš šešių jų vaikų.

1736 metais Kazimieras susituokė su Elžbieta Kepalaičia iš Kalvių.

Kazimiero Dabregos ir Elžbietos Kepalaičios santuokos Kamajų bažnyčioje įrašas. Šaltinis - Vikiteka

Kazimieras ir Elžbieta gyveno Mikniūnuose, tačiau kai kuriuos savo vaikus (jų turėjo vienuolika) krikštyti į Kamajus vežė iš motinos tėviškės, iš Kalvių. Ilgame vaikų krikštatėvių sąraše beveik nėra Dabregų, tik viena nežinia kurio Dabregos žmona Barbora iš tų pačių Mikniūnų.

1765 metų valstybinio Užpalių dvaro, kuriam priklausė ir Mikniūnų kaimas, inventoriuje užrašytas Kazimieras Dabrega, vienas iš keturiolikos to kaimo valstiečių činšininkų. Jo dūmui nustatytas metinis mokestis - 112 auksinų 23 grašiai. Toks činšas Mikniūnų kaime buvo vidutinio dydžio. Žinių apie šeimą inventoriuje nėra.

Beje, tuo metu Mikniūnuose činšą (kiek mažesnį) mokėjo ir galimi Kazimiero giminaičiai iš jo motinos pusės - Tamošius, Jonas ir Jokūbas Vitkai.

Kazimiero ir Elžbietos Dabregų vaikams augant, vieną po kito teko juos išleisti į platųjį pasaulį. Dukra Ona aštuoniolikinė dar 1763 metais buvo ištekinta už kaimyno Jurgio Adomėno, taigi, liko gimtinėje. Dukrą Kristiną 1774 metais į Rimšionis už Dviragio ežero išsivežė Antanas Motiejūnas.

Apie 1772 metus net keturi Kazimiero sūnūs - Kazimieras jaunesnysis, Juozapas, Antanas ir Jurgis - iš Mikniūnų persikėlė į Svėdasų parapijos Šeduikių kaimą. Kazimieras ir Antanas - neilgam, Juozapas (autoriaus tiesioginis protėvis) ir Jurgis - visam laikui.

Kazimiero Dabregos (1714-?) medžio dalis nuo jo tėvų iki vaikų.

Kazimieras jaunesnysis 1768 metais, dar gyvendamas Mikniūnuose, vedė Elžbietą Tininaičią iš Kamajų parapijos Totoriškių kaimo. Apsigyvenę Šeduikiuose, jiedu 1772 metais susilaukė dukros Barboros. Barbora Dabregaitė - pirmoji iš Šeduikių Dabregų, užrašyta metrikų knygose, iki jos Dabregos Šeduikiuose neminimi.

Tačiau šiai Dabregų šeimai užsibūti Šeduikiuose nebuvo lemta. 1777 metais jie - Kamajų parapijos Mičiūnų kaime, ten gimė jų sūnus Silvestras. 1783 metais į Kamajus Dabregų dukrą Viktoriją krikštatėviai vežė jau iš kitos Kamajų parapijos vietos, iš Merkių. Ten, Merkiuose, po metų kažkas nutiko jų vyresnėlei Barborai - ji mirė, nė dvylikos neturėdama...

Ir dar vienas iš keturių brolių Dabregų - Antanas - Šeduikiuose neliko. Vedęs Marijoną Urbonaičią, vaikus augino Užpalių parapijos Nasvaičių kaime. Iš ten į Užpalius važiavo liudyti savo jaunėlio brolio Jurgio vedybų. Tai buvo 1798 metais.

Kazimieras Dabrega vyresnysis tų įvykių galėjo ir nesulaukti. 1789 metų Užpalių dvaro inventoriuje jo jau nėra. Į popierius įrašytas kitas Mikniūnų Dabrega - Andriejus, Kazimiero brolio Motiejaus sūnus.

© 2015 - 2024 Aleksandras Sakas

Priedas - metrikų duomenys iš Kamajų RKB atitinkamų metų santuokos arba gimimo metrikų knygų, šaltinis - Vikiteka

1714 m. gegužės 20 d. pakrikštytas Kazimieras Jurgio Dabregos ir Onos Vitkovskos iš Mikniūnų, krikštatėviai Kazimieras Bandoris iš Vygėlių su Kristina Paršukaite iš Mikniūnų.

1736 m. spalio 19 d. sutuoktas Kazimieras Dabrega iš Mikniūnų su Elžbieta Kepalaičia iš Kalvių. Liudininkai Kazimieras Pernavas iš Mikniūnų ir Mykolas Bendoriūnas iš Kalvių.

Kazimiero ir Elžbietos Kepalaičios Dabregų vaikai (gimimo metai, vardas, gimimo vieta, krikštatėviai):

1737, Kotryna, Mikniūnai, Kazimieras Paršiukas ir Elžbieta Bindarienė.
1739, Kazimieras, Kalviai, Kazimieras (pavardė neįskaitoma) ir Ona Bindarienė.
1740, Mykolas. Kalviai?, Adomas Kepalas iš Kalvių ir Barbora Dabregienė iš Mikniūnų.
1743, Juozapas, Kalviai?, Jonas Vitkus iš Mikniūnų ir Elžbieta Bindarienė iš Kalvių.
1745, Ona, Mikniūnai, Jonas Vitkus iš Mikniūnų ir Elžbieta Bindarienė iš Kalvių.
1747, Antanas, Mikniūnai, Juozapas Pajėda iš Mikniūnų ir Konstancija Bindaryčia iš Kalvių.
1749, Margarita, Mikniūnai, Juozapas Pajėda ir Konstancija Vitkienė iš Mikniūnų.
1752, Kristina, Kalviai, Juozapas Pajėda ir Konstancija Vitkienė.
1754, Jurgis, Mikniūnai, Stanislovas Paršiukas ir Margarita Miškinaičia.
1756, Elžbieta, Mikniūnai, Jurgis Pajėda iš Mikniūnų ir Elžbieta Kaušakyčia iš Papiškių.
1759, Marijona, Mikniūnai, Jonas Bindorius iš Kalvių ir Marijona Vitkūnienė iš Mikniūnų.

1763 m. lapkričio 25 d. sutuokti Jurgis Adomėnas su Ona Dabregaičia, abu iš Mikniūnų. Liudininkai Motiejus Adomėnas ir Kazimieras Dabrega, visi iš Mikniūnų.

1768 m. sausio 10 d. sutuokti Kazimieras Dabrega iš Mikniūnų ir Elžbieta Tininaičia iš Totoriškių. Liudininkai Motiejus Kepalas iš Kalvių ir Jurgis Ragelis iš Ragelių.

1774 m. sausio 30 d.
[sutuokti] Antanas Motiejūnas iš Rimšionių ir Kristina Dabregaičia. (epaveldas.lt, Svėdasų RKB 1702 - 1796 metų gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 166 v.)

2020 m. balandžio 19 d., sekmadienis

Elena Dobregaitė - Sakienė (1916-1961)


Biografija
Netikiškių pradžios mokykloje 1924 - 1929 metais
Užpalių progimnazijoje 1929 - 1933 metais
Rokiškio gimnazijoje 1933-1937 metais
Kauno Vytauto Didžiojo universitete 1937 - 1942 metais
Mano mamos Anykščiai
“Kenčiantiems padėk…”
Albumėlis Mamai
Prisimenant gydytoją E. Dobregaitę - Sakienę…

Pėdos
1. Stasė Tankūnienė, Anykščių miesto gyventojų medicininio aptarnavimo apžvalga, Anykščiai XX amžiuje, sud. A. Verbickas, Vilnius, 2000, p. 330.
2. Tautvydas Kontrimavičius, Rašytojo sušildyta gėlelė, Aukštaitiškas formatas, 2014, Nr. 1 (59), p. 21. 
3. Iš Aniceto Mažvilos prisiminimų, Laisvės kovų ir netekčių metai, I dalis, sud. R. Kaunietis, Vilnius, 2016, p. 655.

2020 m. kovo 30 d., pirmadienis

Jurgis Dabrega (1754-1816) ir jo vaikai

Jurgis Dabrega yra mano protėvio Juozapo Dabregos (1743-1806) brolis. Jurgio ne vienos kartos palikuoniai gyveno Šeduikiuose, mano mamos tėviškėje.

Jurgį Dabregą, Kazimiero ir Elžbietos sūnų, gimusį Kamajų parapijos Mikniūnų kaime, pakrikštijo 1754 metų balandį Kamajų bažnyčioje.

Jurgis buvo jau devintas vaikas šeimoje ir dar nepaskutinis (apie Jurgio tėvus, brolius ir seseris daugiau žinių yra straipsnelyje "Dabregos iš Mikniūnų XVIII amžiaus pradžioje").

Laikui bėgant Jurgis, kaip ir jo vyresnieji broliai Kazimieras, Juozapas, Antanas, iš gimtųjų Mikniūnų persikėlė į kaimynystėje įsikūrusį Svėdasų parapijos Šeduikių kaimą.

Vedė Jurgis Dabrega jau būdamas gerokai brandaus amžiaus. 1798 metų sausį Užpalių bažnyčioje jis buvo sutuoktas su Agota Saladžiūčia iš Užpalių parapijos Vygėlių kaimo.

Jurgis ir Agota gyveno Šeduikiuose, kur nuo 1799 iki 1812 metų susilaukė septynių vaikų - trijų sūnų ir keturių dukrų (viena jų - Elžbieta - neišgyveno).

Išauginti vaikų Jurgis Dabrega nespėjo - 62 metų būdamas, 1816 metų vasarį mirė ir anų laikų papročiu tą pačią dieną buvo palaidotas vietos kapinėse.

Jurgio Dabregos (1754-1816) medžio dalis nuo jo senelio iki vaikų. Paspalvintieji - autoriaus tiesioginiai protėviai.

Našlė Agota buvo gerokai jaunesnė už velionį vyrą. Ūkio vadžios kuriam laikui galėjo likti jai, bet neilgam, nes vyriausias sūnus Jonas netruko išaugti į vyrus, vedė ir tapo ūkio ir šeimynos galva.

Agota gyveno iki 1839 metų. Tuomet jau jos vaikų vaikai augo. Mirė Šeduikiuose.

Vaikai

Jonas Dabrega buvo gimęs 1799 metų sausį. Jo žmona - Elžbieta Vygėlytė, kilusi iš Užpalių parapijos Vygėlių kaimo.

Jonas ir Elžbieta Dabregos Šeduikiuose nuo 1822 iki 1832 metų susilaukė dviejų sūnų (išgyveno vienas) ir keturių dukrų.

Užpalių dvaro, kuriam priklausė Šeduikių kaimas, inventoriaus duomenimis Jono Dabregos ūkį 1833 metais sudarė: 6 vyriškos ir 6 moteriškos sielos, 2 arkliai, 4 jaučiai, 1 karvė, 8 avys, 1 ožka, 3 kiaulės. Žemės - 1 valakas su trupučiu. Činšo - 27 sidabro rubliai ir 96 su trim ketvirtadaliais kapeikos. Lažo - kaip visiems činšininkams - 2 dienos per savaitę ir 6 gvoltai per metus, be to, kartą metuose - 1 padvada (arklys su vežimu) į Rygą. Trobesių būklė gera.

Inventoriuje surašytos ir visos tos vyriškos ir moteriškos sielos su vardais ir amžiumi: Jonas Dabrega 33, žmona Elžbieta 28, sūnus Justinas 11, dukros Domicelė 12, Rozalija 6, Apolonija 1, motina Agota 60, broliai Motiejus 23, Konstantinas 26, jo žmona Rozalija 23, sūnus Petras 2 ir darbininkas Juozapas Mikšys 40.

Jonas Dabrega liko našliu 1869 metais. Sulaukęs septyniasdešimt penkių, mirė 1874 metais. Laidoti tėvo turėjo susirinkti: ūkį Šeduikiuose paveldėjęs sūnus Justinas, dukros Agota Šilinienė iš Kunigiškių, Rozalija ir Apolonija Kepalienė iš Juodonių.

*
Uršulė Dabregaitė, gimusi 1800 metais, 1821 metais ištekėjo už valstiečio Mykolo Parcinausko. Po santuokos Parcinauskai kurį laiką gyveno Užpalių parapijos Tarvydžių kaime, kur susilaukė trijų dukrų. Paskui (apie 1825 metus) grįžo į Šeduikius. Čia Uršulei ir Mykolui iki 1839 metų gimė dar septyni vaikai. Iš visų dešimties užaugo gal tik kas antras. Tai Parcinauskus - vienintelius Šeduikiuose - žiauriai nuskriaudė 1831 metų vasaros choleros epidemija, nusinešusi penktus metus einančio sūnaus Simono gyvybę. Cholera tada nusiaubė daugelį aplinkinių kaimų, o Šeduikiuose susirgusių gal ir buvo, bet giltinė užsuko tik į Parcinauskų kiemą...

1833 metų Užpalių dvaro inventoriuje surašytas Mykolo Parcinausko ūkis: 6 vyrai ir 7 moterys, 2 arkliai, 4 jaučiai, 1 karvė, 4 avys, 1 ožka, 3 kiaulės. Žemės - du su trupučiu valakų. Metinis činšas - 32 sidabro rubliai ir 51 kapeika. Lažo kaip visiems - 2 dienos per savaitę ir 6 gvoltai per metus, ir dar kartą metuose su savo arkliu, vežimu ir dvaro kroviniu (turbūt linais) - ilga kelionė į Rygą. Trobesių būklė gera.

Šeimyna su vardais ir amžiumi: Mykolas Parcinauskas 28, žmona Uršulė 33, dukterys Viktorija 10, Elžbieta 5, Agota 2, brolis Dominykas 18, darbininkas Mykolas Vagelis (Vigėlis?) 30, jo žmona Viktorija 30, jų sūnūs Kiprijonas 6, Julijonas 4, Juozapas 1, duktė Anastazija 1, merga Ona Gančeraitė 14.

Uršulei likimas pagailėjo ilgesnio gyvenimo - nuo džiovos mirė 1845 metų kovą, palikdama vyrą Mykolą, dukras Viktoriją, Elžbietą, Agotą ir sūnų Juozapą.

Našlys Mykolas po kiek laiko iš Šeduikių išsikėlė į dabar sunkiai identifikuojamas Voveriškes (ar Voverynę, kažkur prie Juodonių), kur mirė 1870 metais. Galėjo būti antrąkart vedęs, nes jo vaikų sąraše yra dar vienas sūnus - Kasparas, kurio nebuvo velionės žmonos Uršulės mirties metrikuose. Be to, Mykolą palaidojo ne Šeduikiuose šalia Uršulės, o Juodonių kapinėse.

*
Karolina Dabregaitė gimė 1803 metais. 1826 metais ištekėjo už šeduikiškio kaimyno Vincento Pajėdos.

1833 metų Užpalių dvaro inventoriuje surašytas Vincento Pajėdos ūkis: 5 vyrai ir 6 moterys, 2 arkliai, 4 jaučiai, 1 karvė, 8 avys, 1 ožka, 2 kiaulės. Žemės - vienas valakas su trupučiu. Metinis činšas - 31 sidabro rublis ir 75 su ketvirtadaliu kapeikos. Lažo kaip visiems - 2 dienos per savaitę ir 6 gvoltai per metus, ir kartą metuose - padvada į Rygą. Trobesių būklė gera.

Vincento Pajėdos šeimyna 1833 metų inventoriuje: Vincentas Pajėda 41, žmona Karolina 27, sūnus Rapolas 6, duktė Juozapota 4, motina Agota (pamotė Agota Kazickaitė - Pajėdienė) 52, broliai Konstantas 24, Liudvikas 17, seserys Uršulė 15, Apolonija 14, Veronika 12, darbininkas Petras Mikšys (amžius nenurodytas).

Vincentui Pajėdai 1844 metais mirus, Karolina liko našle su keliais mažais vaikai. Jos pačios 1869 metų mirties metrikuose įrašyti sūnūs Rapolas ir Zigmantas bei dukros Anelė ir Konstancija. Pirmoji dukra - Juozapota Bernotienė, nutekėjusi į Jūžintų parapiją - jau praleista.

Šeduikiuose ūkininkauti liko vyriausias sūnus Rapolas Pajėda. Negaliu nutylėti, kad Rapolas po pirmosios savo žmonos mirties vedė Agotą Merkytę, mano protėvių Motiejaus ir Onos Merkių iš Netikiškų anūkę. Tai buvo 1871 metais. Rapolas ir Agota abu turėjo Šeduikiuose pusbrolių Dabregų (iš skirtingų šeimų), todėl galėjo aptarinėti galimą savo giminystę, tačiau iki santuokos jiedu nesigiminiavo.

*
Konstantinas Dabrega, gimęs 1806 metais, 1830 metais vedė Rozaliją Vanagaitę iš Užpalių parapijos Mikėnų kaimo (kita Vanagaitė, kiek anksčiau atsikėlusi į Šeduikius iš to paties Užpalių krašto Vilučių kaimo, buvo mano propropromočiutė Karolina Urbanavičienė).

Konstantinas ir Rozalija Dabregos Šeduikiuose susilaukė vaikų Simono, Petro, Vincento, Anastazijos, Motiejaus ir Juozapo. Jaunesnieji vaikai dar maži buvo, kai 1850 metais Konstantiną pakirto džiova. Kaip parašyta mirties metrikuose, buvo žmonos palaidotas Šeduikių kaimo kapinaitėse.

Ne visų Konstantino Dabregos vaikų likimas žinomas, bet žinomieji sudaro platų ir šakotą giminės medį.

Dukra Anastazija 1860 metais ištekėjo už kaimyno Dionyzo Vilenio ar Vilanio. Po to Svėdasų bažnyčios knygose jų neaptikau - gal išsikraustė į kitą parapiją?

Sūnus Petras, 1862 metais vedęs Grasildą Stukaitę, išėjo užkuriu į Jotkonių kaimą. Iš jų kelių vaikų po Petro mirties gyvi buvo tik sūnūs Konstantinas ir Jonas. Jonas gyveno Kamajų miestelyje, o Konstantinas liko gimtuosiuose Jotkonyse, kur su žmona Anelija Zaborskaite susilaukė dešimties vaikų.

Sūnus Vincentas 1868 metais susituokė su Veronika Urbanavičiute iš to paties Šeduikių kaimo. Ir vėl Urbanavičiai! Veronikos tėvas - Kazimieras, Kazimiero tėvas - Juozapas, Juozapo tėvas - Justinas, o Justino tėvas - ne kas kitas, kaip tiesioginis mano protėvis Jokūbas Urbanavičius.

Sūnus Motiejus pakliuvo į caro kariuomenės rekrūtus, bet jo laikais tarnyba jau nebuvo tokia beviltiškai ilga, kaip amžiaus pradžioje. Atitarnavęs jis apie 1872 metus vedė kaimynę Oną Pajėdaitę ir su ja susilaukė keturių vaikų. Likęs našliu, 1891 metais vedė Uršulę Merkytę, Konstantino dukrą. Antroje santuokoje turėjo taip pat keturis vaikus, tiktai jie gimė jau Kušlių kaime, ne Šeduikiuose.

*
Anastazija Dabregaitė gimė 1809 metais. 1831 metais buvo ištekinta už valstiečio Jurgio Matulevičiaus iš Gykių kaimo. Gykiuose Anastazija iki 1846 metų pagimdė septynis vaikus. Liko našle po vyro Jurgio mirties 1877 metais.

Gykių kaime užaugo ne viena Matulevičių, Jurgio ir Anastazijos palikuonių, karta.

*
Motiejus Dabrega gimė 1812 metais. 1834 metais su Domicele Dabregiene, autoriaus proprosenele, iš Šeduikių į Svėdasus vežė krikštyti brolio Konstantino sūnų Petrą. Savo mamos Agotos mirties dieną 1839 metais buvo gyvas.

© 2020, 2022 Aleksandras Sakas

Priedas - metrikų duomenys

1754 m. balandžio 4 d. pakrikštytas vaikas vardu Jurgis, tėvai Kazimieras Dabrega ir Elžbieta Kepalaičia teisėti sutuoktiniai, krikšto tėvai Stanislovas Paršiukas su Margarita Miškinaičia, visi iš Mikniūnų. (Kamajų RKB atitinkamų metų gimimo metrikų knyga, Vikiteka)

1798 m. sausio 14 d. aš, kuris aukščiau, sutuokiau Jurgį Dabregą iš Šeduikių su Agota Saladžiūčia iš Vygėlių. Liudininkai: Antanas Dabrega iš Nasvaičių ir Vincentas Mikučionis iš Puodžių. (Užpalių RKB atitinkamų metų santuokos metrikų knyga, eais.achyvai.lt)

Pastaba. Jaunuosius sutuokė Užpalių vikaras Pranciškus Opanskis (Franciscus Hopponski).

1799 m. sausio 27 d. [aš, vikaras Adalbertas Surblevičius] pakrikštijau Joną teisėtų sutuoktinių Jurgio Dabregos ir Agotos iš Šeduikių. (Svėdasų RKB atitinkamų metų metrikų knyga, FamilySearch resursų 630 v.)

1800 m. gruodžio 9 d. [aš, Jonas Punksnevičius] pakrikštijau Uršulę, gimusią šio mėnesio 5 Jurgiui ir Agotai Dobregoms, teisėtiems sutuoktiniams iš Šeduikių. (Svėdasų RKB atitinkamų metų metrikų knyga, FamilySearch resursų 656 v.)

1803 m. sausio 11 d. [Svėdasų vikaro kun. Jono Panksnevičiaus (Joannes Panxniewicz)] pakrikštyta Karolina Morta, gimusi šio mėnesio 6 d., tėvai teisėti sutuoktiniai Jurgis Dobrega ir Agota Saladžiūtė, krikšto tėvai Motiejus Šeduikis su Kotryna Saladiene, Šeduikiai. (Svėdasų RKB 1802 -1830 m. gimimo metrikų knyga, 10 v.)

1805 m. kovo 25 d. [Svėdasų vikaro kun. Jono Panksnevičiaus] pakrikštyta Elžbieta Anastazija, gimusi išvakarėse, tėvai teisėti sutuoktiniai Jurgis Dobrega ir Agota Saladžiūtė, krikšto tėvai Rapolas Narbutis su Uršule Stašiškyte, Šeduikiai. (Svėdasų RKB 1802 -1830 m. gimimo metrikų knyga, 23 v.)

1806 m. spalio 2 d. [Svėdasų vikaro kun. Jono Panksnevičiaus] pakrikštytas Konstantinas Mykolas, gimęs išvakarėse, tėvai teisėti sutuoktiniai Jurgis Dobrega ir Agota Saladžiūtė, krikšto tėvai Vincentas Mikučionis su Elžbieta Punksnevičiene, Šeduikiai. (Svėdasų RKB 1802 -1830 m. gimimo metrikų knyga, 23 v.)

1809 m. gruodžio 21 d. pakrikštyta Anastazija, gimusi šio mėnesio 18 d, tėvai teisėti sutuoktiniai Jurgis Dobrega ir Agota Saladžiūtė, krikšto tėvai Mykolas Šeduikis su Margarita Mikučioniene, Šeduikiai. (Svėdasų RKB 1802 -1830 m. gimimo metrikų knyga, 44 v.)

1812 m. vasario 18 d. [kun. Jono Panksnevičiaus] pakrikštytas Motiejus Kazimieras, gimęs išvakarėse, tėvai teisėti sutuoktiniai Jurgis Dobrega ir Agota Saladžiūtė, krikšto tėvai kilmingasis Stanislovas Strumyla su Kotryna Saladžiuviene, Šeduikiai. (Svėdasų RKB 1802 -1830 m. gimimo metrikų knyga, 54 v.)

1816 m. vasario 28 d. Šeduikiuose [mirė] Jurgis Dobrega, valstietis, 60 m., [palaidotas] ten kapinėse 28 d. (Svėdasų RKB 1802 -1818 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 329 v.)

1821 m. vasario 13 d. sutuokti Mykolas Parcinauskas ir Uršulė Dabregaitė... (įrašas beveik neįskaitomas, Svėdasų RKB atitinkamų metų santuokos metrikų knyga iš Artūro Šlapelio ir Mindaugo Baltuškos rinkinio)

1821 m.lapkričio 6 d. sutuokti Jonas Dobrega ir Elžbieta Vigėlytė, liudininkai Andriejus Vaškelis ir Mykolas Parcinauskas, Vigėliai, Užpalių RKB atitinkamų metų santuokos metrikų, eais.archyvai.lt

1839 m. birželio 22 d. Šeduikių kaime mirė valstietė Agota iš Saladžių Dobregienė nuo senatvės, seniai mirusio Jurgio Dobregos 60 metų našlė, palikusi sūnus Konstantiną ir Motiejų, dukras Uršulę, Karoliną ir Anastaziją. Kurios kūnas tų pačių metų ir mėnesio 25 dieną parapinėse Svėdasų kapinėse kun. Silvestro Grubinskio, Svėdasų vikaro, buvo. palaidotas. (Svėdasų RKB atitinkamų metų metrikų knyga, FamilySearch resursų 132 v.)

1850 m. rugsėjo 1 d. Šeduikių kaime mirė valstietis Konstantinas Dabrega nuo džiovos, šv. sakramentais aprūpintas. Valstietės likusios našle Rozalijos vyras, 50 metų amžiaus, Svėdasų bažnyčios parapijietis. Jo kūną žmona šių metų ir mėnesio 3 dieną kaimo kapinėse palaidojo. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga)

1874 m. vasario 6 d. Šeduikių kaime nuo senatvės mirė valstietis Jonas Dabrega. 80 m. našlys, paliko sūnų Justiną, dukras Agotą, Rozaliją ir Apoloniją. Jo kūnas šių metų ir mėnesio 8 dieną kun. Bytauto palaidotas parapijos kapinėse. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga)

2020 m. kovo 14 d., šeštadienis

Kražiuose 1954 - 1959 metais

Grįžę iš Sibiro, 1954 m. rugsėjį prisiglaudėme porai savaičių Šalteniuose (tuomet rašėme – Šaltiniai, maždaug 9 km nuo Kelmės, prie kelio į Šaukėnus) pas dėdę Joną Saką, kur jis tuo metu buvo vietos septynmetės mokyklos direktoriumi. Lankiau ir aš tos mokyklos 3-iąją klasę pas mokytoją Teresę Baldauskaitę (su ja po daugelio metų kurį laiką dirbome vienoje mokykloje, Klaipėdos 18-oje vidurinėje). Kalbėti lietuviškai nebemokėjau, bet suprasti daugmaž supratau. O per rusų kalbos pamokas man keldavo šypseną mokytojos tartis ir klaidos.

Nespėjau su niekuo iš šalteniškių susidraugauti, kaip išsikraustėme į to paties Kelmės rajono Kražių miestelį, kur tėvas gavo vietos kolūkio agronomo, o mama gydytojos darbą. Apsigyvenome ambulatorijos namo pietinėje dalyje Valančiaus gatvėje. Tas namas stovėjo netoli bažnyčios aikštės, už vidurinės mokyklos pastato (dabar mokykla kitoje vietoje).

Kražiai apie 1957 metus. Dešinėje – bažnyčios šventoriaus mūrinė tvora, tolėliau - aukštesnis už kitus – dviaukštis mokyklos pastatas. Autoriaus nuotrauka.

Visai netrukus ir dėdė Jonas buvo paskirtas Kražių vidurinės mokyklos direktoriumi. Mokiausi gerai, bet gimtosios kalbos diktantus rašiau vienetui. Tai buvo negarbė mano dėdei - mokyklos direktoriui, beje, dėsčiusiam lietuvių kalbą. Todėl kasdien pradėjau vaikščioti į jo ir svetingosios tetos Magdutės namus diktantų rašyti. Mokymo metodika buvo paprasta (diktanto rašymas, sakinių su klaidomis perrašymas), bet efektyvi – po kokio mėnesio klaidos visai išnyko. (Dėdė neilgai direktoriavo, gal net nesulaukęs mokslo metų galo, grįžo į Šaltenius, kur buvo paskirtas vietos kolūkio pirmininku).

Mokykla tuomet (1954 metais) turėjo tris pastatus – pagrindinį, matomą nuotraukoje, ir du mažesnius tolėliau nuo gatvės. Viename iš mažesniųjų pastatų mokėsi pradinukai, taigi, ir aš, trečios klasės mokinys. Kito antrame aukšte buvo mokyklos direktoriaus butas, kur ateidavau diktantų rašyti.

1956 metų gegužę pradinę mokyklą (keturias klases) baigiant. Pirmoje eilėje iš kairės – ašai, Zenonas Bračkus, Stasys Stasevičius. Mokytojos kairėje - Regina Tunikaitė, dešinėje - Nijolė Eirošiūtė. Stovinčiųjų eilėje pirmas iš dešinės - Antanas Rukas. Visų kitų mielų draugų ir mokytojos atsiprašau, kad jų nebegaliu išvardinti.

Mūsų namo kiemas buvo pereinamas. Tarp namo ir tvarto ėjo keliukas, kuriuo praeidavo kolūkiečiai į valdybą ir pradinukai į savo klases. Tuo keliuku grįžtant iš pamokų artimiau susipažinau su klasės draugu Antanu Ruku, gyvenusiu kaimynystėje. Buvome geriausiais neišskiriamais draugais visus tuos ketverius gyvenimo Kražiuose metus. Nekliudė nė tai, kad mano šeima buvo iš Sibiro, o Antano tėvas – partinis. Senasis Rukas tais metais dirbo kolūkio sąskaitininku ar sąmatininku, bet sirgo džiova ir dažnai gulinėdavo namuose. Mano mama dėl to liepdavo man kuo mažiau sėdėti pas Ruką, bet prastesniu oru dažniausiai laiką leisdavome būtent ten. Neužsikrėčiau.

Mudu su Antanu Ruku (jis kairėje).

Netrukus per Antaną susipažinau su jo draugais – dviem klasėm vyresniu Rimantu Urbonu, klase vyresniu Rimu Eirošium (su jo sesute mokiausi vienoje klasėje) ir savo klasės draugu Zenonu Bračkumi. Zenius rečiau dalyvaudavo mūsų penketo žaidimuose ir lakstymuose, nes tėvai jį labiausiai spaudė prie įvairių darbų ir pareigų. Senasis Bračkus tuo metu dirbo zakristijonu, ir Zenius turėdavo patarnauti mišioms. O kai jam tekdavo minti vargonų dumplių pedalus, pasikviesdavo ir kurį iš mūsų. Šitas darbas mums patiko.

Visas draugų penketukas. Padedam laistyti Urbonų daržą. Tolėliau – šventoriaus tvora. Iš kairės – pasilenkęs ašai, Rimantas Urbonas, Antanas Rukas, Zenonas Bračkus, Rimas Eirošius. Urbono vyresniojo foto.

Kai kurie iš klasės draugų gyveno aplinkiniuose kaimuose. Mes, miesčioniukai,  laisvu laiku vėl susitikdavom, o kaimo vaikai iškart po pamokų išeidavo pėsčiomis kiekvienas į savo pusę. Tad su jais mažai galėjome bendrauti, pamiršau kai kurių jų vardus ir pavardes. Žinau, kad vieną kartą kažkurį klasioką lydėjau iki jo namų. Buvo ruduo, jis parodė netoli jų sodybos galulauky augančius keletą medžių – ten jie grybaujantys. Buvau nustebintas, nes iki tol maniau, kad grybai auga tiktai miške. Nubėgom tenai, ir tikrai – radom gražių raudonikių.

Pasisvečiuoti ilgiau nebuvo kada, nes klasės draugo laukė ne tik pamokų ruoša, bet jam paskirti kasdieniai kaimo darbai.

Vienu metu kiek labiau bičiuliavausi su Stasiu Stasevičium, gyvenusiu vienkiemy gal už poros kilometrų nuo miestelio Jauniškės pusėje. Stasiukas išsiskyrė savo nagais - buvo nusikramtęs juos taip, kad karpytis nagų jam nereikėjo, jie nebeaugo.

Laisvalaikio žaidimams susirinkdavom keturiese ar trise. Pavasarį pradėdavom nuo labiau mergaitėms tinkančių šokinėjimų “klasėmis”. Kai pradžiūdavo didesni plotai, skelbdavom “karą”, o labiausiai mėgom “palendrą”. Dar varinėdavome špižinį ratą nuo viryklės. Koja mušinėdavom odos skiautelę su svoriu - prisiūtu švino gabaliuku. Mokyklos kamuoliu, kai susirinkdavo gausesnis būrys, žaisdavom “kvadratą”.

Kamuolio neturėjo nė vienas iš mūsų, dviračio – taip pat. Gyvenome visi kukliai. Mano tėvai, priklausydami lyg ir turtingesniam miestelio sluoksniui, manęs nepaikino, be to, taupė nuosavam būstui.

Vasara teikė jau kitas galimybes ir malonumus. Pirmiausia, tai – maudynės Kražantėje. Upelė dar buvo nemelioruota, vietomis platoka ir vaiko ūgiui gili. Perplaukiau ją vieną 1955 metų dieną. Kražantė mane išmokė plaukti ir nardyti. Ir žuvauti bandžiau. Meškerkočius pjaudavome iš lazdyno, plūdes pasidarydavom iš žąsies plunksnos ir kamščio, gramzdei švino gaudavom vienas iš kito. Pirkdavom tik kabliukus ir valą. Jaukas – kažkokie kirminai, kurių rasdavom vandenyje ant žolių. Pagaudavau vieną kitą raudę, rečiau – šapalą ar ešerį. Lydekinės meškerės neturėjau. Vienu metu bandėm lydekas traukti su standžios vielikės kilpomis. Būdavo, sėlini pakrante ir žiūri, kur lydekaitė stovi. Tada mėgini atsargiai per uodegą užmauti ant žuvies kilpą, pririštą prie meškerkočio galo. Jei nepabaidai, staigiai trūkteli aukštyn... Smagi būdavo medžioklė, bet, kiek pamenu, tokiu būdu esu pagavęs tik vieną nedidelę lydeką.

Be maudynių ir žvejybos, eidavom aviečiauti, o rudeniop – grybauti. Tų gėrybių traukdavom į Medžiokalnio pusę ir už jo, o taip pat kažkur Plūsčios link (Rimas Eirošius tą pusę geriausiai žinojo, ir keliukas į ten šalia jo namų ėjo). Ton pusėn kartą buvome išsiruošę senuose durpynuose pažvejoti. Taip ir matau šiltą, nelabai skaidrų vandenį, sotų karosą, kurs apžioja jauką, bet ryti tingi. Kai šiek tiek patrauki meškerę, karosas paveja kabliuką, apžioja, bet ir vėl nenurijęs miega...

Žiemą sniego ir šalčio netrūkdavo.

Kražiai nuo kalniuko, apie 1957 metus. Kairėje – naujųjų kultūros namų galas. Autoriaus nuotrauka.

Iš Sibiro turėjau riestanoses sniegines pačiūžas, kartais pasivažinėdavau ant gatvės prie namų vienas, nes draugai pačiūžų neturėjo. Teko man prie jų derintis. Rogutes, kaip praktišką daiktą, tėvai nupirko. Tiko ne vien ant sniego, bet ir ant ledo. Tik reikėjo lazdas pasidaryti - į trumpus tvirtus pagalius po vinį įkalti, po to vinies kepurėlę nugnybti. Tuomet atsiklaupi ant rogučių, spiriesi lazdomis ledu ir skrendi pavėjui... Ledas – ne vien Kražantės upė, bet ir už poros kilometrų esantis Dausino ežeras. Iš Kražių pusės užpelkėjęs, vasarą nepasiekiamas, bet žiemą ten atsiverdavo dideli neužpustyto ledo plotai. Nuo Dausino tuščiomis negrįždavom, rogutėmis pargabendavom po ryšulį paežerės nendrių, kurių reikėjo ūkyje, bet nepamenu kam, gal kraikui.

Slides turėjome vietinių meistrų darytas, kurių tik priekis būdavo išlenktas, o toliau – lygi nespyruokliuojanti lenta. Bet mums tiko. Mažesnių ar didesnių nuokalnių buvo pačiame miestelyje, o jei tolėliau, tai - Medžiokalnio šlaitai arba už Kražantės lygumoje stūksantis Žvyrkalnis. Žvyrkalnis nebuvo kražiškių mėgiamas, ir mes ant to kalno žaidėme tik kartą kitą. Manding, suaugusieji nenorėdavo mūsų ten leisti. Tik šiais laikais, beskaitinėdamas apie Kražius, supratau kodėl – ten buvo užkasti partizanų palaikai.

Toks tiltelis jungė Kražantės krantus 1955 metų ankstyvą pavasarį.

Kaip dera gyvenant nedideliame miestelyje, turėjome prie namų daržą, laikėme karvę, auginome paršiuką. Kas visa tai apeidavo, ir dar virė, skalbė, žiemą krosnis iškūrendavo? Patogumų neturėjome jokių, pirmaisiais metais dar nė elektros Kražiuose nebuvo. Pasišviesdavom žibalinėmis lempomis. Skalbinius tekdavo lyginti sunkiu žarijų prikrautu “prosu”, karts nuo karto pasiūbuojant, kad prigesusios žarijos vėl įkaistų. Tėvas kiauras dienas būdavo pražuvęs kolūkyje, apjodamas nemažas teritorijas raitas ant arklio. Mama, kol į Kražius neatvyko antrasis gydytojas, buvo vienintelė miestelio ir apylinkių daktarė, vadovavo ambulatorijai ir ligoninei (ligoninė buvo toje pačioje gatvėje per namą nuo mūsų). Atsimenu, kaip naktimis, belsdami į langą, žmonės žadindavo ir išsiveždavo mamą kažkur pas ligonį. Samdydavom namų darbininkę. Paprastai tai būdavo mergina iš kurio nors apylinkės kaimo, gyvendavo su mumis.

Mūsų šeimyna 1958 metais.

Brolis Vytautas atėjo pasaulin, kai aš turėjau jau 9 metus. Mama nenorėjo, kad vaikai būtų gimę Rusijoje, todėl gerokai uždelsė su antruoju vaiku. Tuo metu jai buvo 39-eri, ir bijodama kokių nors komplikacijų dėl amžiaus, gimdė ne Kražiuose, bet Prienuose, kur iki Sibiro buvo dirbusi ji pati ir kur tebegyveno jos sesuo Marytė. Jei kas, tai pagalba rastųsi netoliese esančiame Kaune. Gimdymas praėjo sėkmingai, ir po kokios savaitės mama su Vytuku ant rankų sunkvežimio kabinoje parvažiavo namo. Tad Vytauto gimimo tikroji vieta – Prienai, ne Kražiai, kaip rašoma jo dokumentuose.

Vytuko gyvenimo Kražiuose dramatiškiausias momentas - kai gal dviejų metų būdamas įnėrė į pilną vandens skardinę vonelę, pastatytą po lietvamzdžiu. Laimei, mūsų kiemas buvo pereinamas, ir pro šalį eidamas žmogus pamatė iš vandens kyšančias vaiko kojytes.

Mažiausiąjį brolį Remigijų mama, nieko nebebijodama, gimdė Kražiuose. Tačiau naujagimis visus nejuokais išgąsdino. Jis be perstojo klykė, o kadangi vystyklai ir antrąją dieną tebebuvo sausi, tai visi galvojo kūdikį gimus su šlapimtakio defektu. Jau buvo paskambinta į Kelmę chirurgui, kai slaugė nudžiugino gera žinia...

Kaip gimė, taip ir augo Remigijus skardžiabalsis, kol iš kūdikiško amžiaus išėjo. Jadzė, mūsų namų darbininkė tais metais, sakė nebeturinti sveikatos su juo. Nemėgo jie vienas kito. Migdydavo mama, bet ir jinai be pirmos ar antros valandos nakties Remigijaus neužliūliuodavo...

Šiek tiek broliukų priežiūros ir man kliūdavo. Gaudavau ir kitokio darbo - ne tiek iš reikalo, kiek auklėjimo sumetimais. Kapodavau žabus – tam turėjau lengvesnį kirvuką. Kraudavau į rietuves malkas. Pamenu, jog durpynuose dėliojau piramidėmis šlapias durpes. Išdžiovintas jas naudodavome kurui. Vasarą - karvė. Šiaip, miestelėnų karves ganė samdomas piemuo. Rytais bandą varydavo į ganyklą mūsų gatve, aš dar miegodavau, namų darbininkė išleisdavo karvę iš tvarto. Vakarais banda tuo pačiu keliu grįždavo. Tačiau kartais tvarka keisdavosi, ir jau man tekdavo parginti karvę namo. Arba ją laikydavo pririštą pievoje, tuomet turėdavau perkėlinėti ir pagirdyti.

Bet ne šie darbeliai trukdė smagų vaiko gyvenimą. Tėvai sumanė išmokyti mane muzikuoti. Apie 1955 metus, pasitarę su muzikos mokytoju Jurgiu Kumpausku, nupirko man smuiką.


Lyg ir džiaugiausi tuo daiktu, bet labai neilgai. Tuoj pat smuiko pamokos ir namų užduotys man virto baisia katorga. Kračiausi grojimo kaip begalėdamas. Berods, pavyko iš manęs išspausti tik gamą ir gal kokią vieną paprastutę melodiją, berods, “Bitute, pilkoji”. Manau, bjaurus mano čirpinimas įkyrėjo ir tėvams, tad smuiko pamokas nutarė nutraukti. Tėvai turėjo kitą sumanymą.

Mamos seserys Aukštaitijoje augino mirusios sesers Pranutės Kubiliūnienės sūnus Algimantą ir Juozą, likusius ir be tėvo - partizano, kalėjusio Rusijos lageriuose. Augino, kol nutarė, kad šešiolikmečiui Algimantui mokslų jau gana, laikas pačiam užsidirbti pragyvenimui. Neradęs paramos pas savo krikštatėvį, Algimantas parašė laišką mano mamai – savo tetai ir krikšto motinai. Toji atrašiusi: “Pinigų aš tau neduosiu, jei nori – važiuok pas mane gyventi”. Taip Algimantas su nedideliu krepšeliu atsirado mūsų namuose. Tuo pat metu į Kražius buvo parvežtas vokiškas pianinas – mamos pirmasis pirkinys dar iš karo metų, jai pradėjus gydytojos praktiką Anykščiuose. Taigi, Algis apsigyveno mūsų namuose, ėmė lankyti Kražių vidurinės 10-ąją klasę (o aš – jau 4-tąją), ir abu mes pradėjome mokytis skambinti mamos pianinu.

Mudu su Algiu kieme. Mano darbo nuotrauka.

Mūsų mokytojas – Kražių vargonininkas Kazimieras Stasiūnaitis – ateidavo, nebežinau, kiek kartų per savaitę, pas mus į namus. Sėsdavome visi trys prie pianino, mokytojas tikrindavo, kaip išmokome namų užduotis. Kol tos užduotys buvo paprastutės, lengvai įveikiamos, tol man sekėsi gerai. Algiui, jau šešiolikos metų vaikinui, pradžia buvo sunkesnė. Tačiau jis muzikavimą pamėgo, prie pianino sėsdavo nevaromas, dirbo daug ir noromis, tad netrukus ėmė mane lenkti šiuose moksluose. Man tas dalykas nebuvo prie širdies, tuolab, kad lauke buvo daug įdomesnių užsiėmimų ir draugų. Pavydėdavau jiems, kad neturi tokios nuobodžios prievolės, kaip kad aš, - prie instrumento atsėdėti paskirtas valandas...

Po pirmųjų mokslo metų Algis jau buvo tiek muzikon įnikęs, kad panoro iš to duoną valgyti. Gerai pasiruošęs, 1956 metais įstojo į Vilniaus Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą, chorvedybos specialybę (po metų perėjo į kompoziciją, pradėdamas vėl nuo pirmo kurso, paskui baigė Lietuvos konservatoriją, tapo kompozitorių sąjungos nariu).

Algiui išvažiavus į Vilnių, Kazimieras Stasiūnaitis nebeilgai mokė mane vieną, nes išsikėlė iš Kražių. Naujasis vargonininkas mokytojauti nenorėjo, tačiau mano vargai tuo kartu dar nesibaigė. Dabar jau man tekdavo eiti pas muzikos mokytoją Kumpauską į jo namus Vytauto kalno papėdėje, už Kražantės. Noro mokytis nebuvo, o galimybė praleidinėti pianino pamokas atsirado. Pamokos laiką ne kartą esu praleidęs Vytauto kalno viršuje, iš kur matydavau mokytojo kiemą ir namus, nesulaukusius tinginio mokinio. Kitą pamoką mokytojui ką nors pameluodavau pasiteisindamas. Žinoma, yla iš maišo išlįsdavo, kai tėvas ar mama kur nors su mokytoju susitikę pasikalbėdavo apie mano pasiekimus. Būdavau baudžiamas diržu, po to kurį laiką stropiai lankydavau pamokas...

Mano laimei ar nelaimei, muzikos mokytojas buvo labai užimtas žmogus. Jo interesai buvo platūs. Pavyzdžiui, dabar sužinojau, kad iki Kražių Jurgis Kumpauskas Kriukų progimnazijoje buvo ir muzikos, ir kūno kultūros mokytojas. O Kražiuose jis ne tiktai vadovavo įvairiems ansambliams ir orkestrėliams, bet pats dirbdino ir medinius pučiamuosius instrumentus. Atsimenu, kaip jo namų kieme (tuomet jis gyveno ne Vytauto kalno papėdėje, bet, jei neklystu, Kapų gatvėje) su klasės draugais šlifuodavom ir lakuodavom mokytojo ištekintus skudučius. Turbūt kiekviena klasė turėjo savo skudučių ansamblį. Tokiame sėkmingai teko pūsčioti ir man.

Vienu metu bandyta panaudoti mane kaip akompaniatorių mokyklos vyresniųjų klasių mokinių chorui. Šiame bare man sekėsi visai prastai. Neįveikiau nė pirmojo bandymo. Iki koncerto dienos taip ir neišmokau be klaidų savo partijos (berods, tai buvo akompanavimas dainai “Drąsiai, draugai, koja kojon”). Generalinės repeticijos metu buvau išpeiktas, ir koncerto dieną nebežinojau, choras dainuos šią dainą vienas ar su manim. Choras jau buvo scenoje, o aš laukiau savo dainos užkulisiuose. Mokytojas turėjo mane matyti, bet jokio aiškaus ženklo – eit lauk ar į sceną – nesulaukiau. Kai pranešėjas paskelbė mano dainą, vis tiktai žengiau į sceną ir aš (matyt, nelabai ryžtingai, nes tėvai, buvę salėje, vėliau sakė, kad ėjau susikūprinęs). Pradėjau gerai, bet kai įstojo choras, greitai pasimečiau ir sugrojau nežinia ką... Daugiau chorui akompanuoti man nebereikėjo.

Ir apskritai, mano muzikinio lavinimo istorija baigėsi Kražiuose. Pianinas tebestovi mano namuose, bet juo paskambinti moku tik vienintelį, dar Kražių vargonininko išmokytą “Gimnazistų valsą”.

Muzikos mokytojo žmona lituanistė Ona Kumpauskienė dirbo mokyklos bibliotekininke. Buvau didelis knygų rijikas. Bibliotekininkė, norėdama, kad tas pomėgis duotų daugiau naudos, liepė man storame sąsiuvinyje rašyti kiekvienos perskaitytos knygos sukeltus įspūdžius ir mintis, vos ne recenziją. Kai grąžindavau bibliotekon knygas, turėdavau priduoti ir tą sąsiuvinį. Kiek pamenu, daug nesivargindamas, kuo trumpiau atpasakodavau perskaitytos knygos turinį. Kumpauskienė, tikėdamasi iš manęs šio to daugiau, kartais perbraukdavo mano triūsą raudonu pieštuku kryžmai ir liepdavo rašyti iš naujo. Tai man labai nepatikdavo, tuo labiau, kad mano draugams taip vargti nereikėjo (nežinau, ar iš kitų klasių ką nors bibliotekininkė taip pat buvo nusižiūrėjus). Tačiau nebuvo kur dingti - kitos bibliotekos mokiniams miestelyje nebuvo.

Atsirado tuo metu dar vienas žmogus, paskatinęs mane šį tą parašyti. Kelmėje gyveno pusseserė Birutė Sakaitė, ištekėjusi už rajono laikraščio darbuotojo Pauliaus Širmenio. Birutė su vyru kartais užvažiuodavo pas mus. Tasai Paulius buvo iškalbus vyrukas, prie vaišių stalo mėgdavęs pasakoti nuotykingas istorijas, tikras ar išgalvotas. Klausydavausi ir aš išsižiojęs. Kartą kalba užėjo apie publikacijas spaudoje, ir Pauliui kilo mintis paskatinti mane, berods, penktokėlį, parašyti ką nors į laikraštį. Neįsivaizdavau, kaip tai padaryti. Paulius paklausinėjo, ką mes mokykloje po pamokų veikiame. Kaip tik neseniai buvome turėję tokį renginuką, kur mokėmės virti kopūstienę. Virė mergaitės, o valgėm visi. Toks įvykis, pagal Paulių, kuo puikiausiai tiko korespondencijai. Liepė man tuoj pat viską suguldyti popieriun ir duoti jam paskaityti. Savo rašinuką, gerokai paredaguotą Pauliaus, išsiunčiau į “Lietuvos pionierių”. Žinoma, jis buvo išspausdintas ir turėjo nemažą pasisekimą. Kražių vidurinės mokyklos adresu man ėmė rašyti gerbėjos iš visos Lietuvos. Laiškai po kelis plaukė kasdien. Iš pradžių sąžiningai atsakydavau į kiekvieną laišką, bet pamažu tas susirašinėjimas man įkyrėjo. Laiškų srautas ėmė sekti...

Vienu metu mūsų fizikos mokytojas buvo subūręs mokyklos kinomechanikų būrelį. Argi galėjau jame nedalyvauti! Kinas buvo mano ir mano draugų aistra. Kražiai savo kinoteatro neturėjo. Pastačius miestelio kultūros namus, jame atsirado kino aparatinė, bet nežinau, mechanikas buvo vietinis ar kokį kartą per savaitę kartu su kino juostomis atvažiuodavo iš rajono centro, iš Kelmės. Eidavom į visus filmus, išskyrus tuos, į kuriuos įleisdavo tik suaugusius. Rinkome iš laikraščių iškirptus paveikslėlius su kino kadrais, iškarpas klijuodavome į storas kontorines knygas. Tų knygų žiūrinėjimą labai mėgome.

Tad džiaugėmės ir naujuoju kinomechanikų būreliu. Gavome kilnojamą profesionalią aparatūrą su elektros generatoriumi. Mokėmės tą generatorių užkurti (šio darbo bijojau ir vengiau), pratinomės įdėti juostą, sklandžiai ją įsukti rankenėle ir paleisti. Išmokome juostą klijuoti. Turėjome būreliui dovanotą seną dokumentinį filmą “Anakonda” apie smauglių gaudymą Brazilijos džiunglėse. Jį sukdavome kiekvieną būrelio užsiėmimą. Kupinas pavojų ir romantikos, jis pakerėjo mus, pasaulio užkampio berniūkščius. Su anakondų medžiotojais ir mes kas vakarą sėdėdavom prieblandoje prie jų laužo...

Kražių septintokai, 1958 m. Iš kairės – Stasys Stasevičius, Juškys, Antanas Žilėnas, Butkus, ašai, Antanas Rukas.

Tais laikais mokyklose dar buvo reikalaujama, kad mokiniai rašytų ne tiktai be klaidų, bet ir lygiai, gražiai. Pradinėse klasėse turėjome daug dailyraščio pamokų, ir tai buvo toks pat svarbus mokomasis dalykas, kaip aritmetika ar skaitymas. Raides vedžiojome “su paspaudimais”: plunksną braukiant žemyn, linija turėjo būti storesnė, aukštyn – plonutė, bet matoma. Tokių įmantrybių neįmanoma išgauti automatiniu plunksnakočiu - parkeriu. Tad jaunesnėse klasėse parkeriais rašyti buvo draudžiama. Į mokyklą nešdavomės pieštukinę su plunksnakočiu ir atsarginėmis plunksnomis bei indelį mėlyno rašalo. Rašant nuolat tykojo pavojai. Nuo nenubrauktos plunksnos nukritęs lašas ištepdavo vadovėlį ar sąsiuvinį. Stipriau paspausta plunksna lūždavo, aptaškydama rašinį. Kartais pats ar prieky sėdintis kliudydavo indelį su rašalu – laimei, jau plito nešsipilančios rašalinės. Paskubėjus užversti sąsiuvinį, ką tik parašytas tekstas atsispausdavo ir gretimame puslapyje. Nuo to turėjo apsaugoti su sąsiuviniu parduodamas ir jame laikomas lapelis sugeriamojo popieriaus, kurį vadinome spaustuku, tačiau jis vis pasimesdavo, ir pamokose nuolat kas nors šnibždėjo – paskolink spaustuką!

Ir ne uniforminė kepuraitė, bet rašaluoti pirštai buvo mokinio skiriamasis ženklas. O kepuraičių, kurios buvo grąžintos į mokyklas apie 1957 metus, Kražiuose dar ilgai buvo sunku nusipirkti. Kas tokią turėjo, didžiavosi ir visur su ja vaikščiojo. Septintos klasės berniukų nuotraukoje mes – kas galėjo – pozuojame kepurėti. O kai kurios iš mūsų mergaičių tada jau puošėsi ir uniformine suknele.

1958-ųjų rudenį Kražius išjudino toks nutikimas. Mokykloje pirmuosius metus dirbo jauna geografijos mokytoja, kaunietė Žvikaitė. O tuo laiku garsus dokumentinio kino režisierius Viktoras Starošas sumanė susukti filmą apie šauniausius Kauno komjaunuolius, pavadintą “Jie – kauniečiai”. Viena šio filmo herojų turėjo būti mūsų geografijos mokytoja, nepabijojusi iškeisti patogų miesto gyvenimą į darbą atokiame provincijos miestelyje. Nežinau, ar tikrai jaunoji mokytoja atsisakė geresnio paskyrimo ir savo noru pasirinko Kražius. Šiaip ar taip, bet mokyklon sugužėjo nemažas filmavimo būrys su kameromis, prožektoriais ir kitais reikmenimis. Pagal scenarijų vienas epizodas buvo geografijos pamokoje. Mokytoja kviečia prie lentos mokinį, tas labai gerai atsakinėja ir gauna penketą. Tuo mokiniu pasirinko mane. Filmuotojams mokytoja kažkuo vis neįtikdavo, tad kartojome ne vieną kartą, ir kiekvieną sykį mano dienoraštin mokytoja įrašydavo penketą.

Dar viename filmavimo epizode dalyvavau jau tik statistu. Sutemus prie mokyklos kartu su mokytoja užvertę galvas į žvaigždėtą dangų, klausėmės jos aiškinimų ir neva sekėme aukštybėse skriejantį nemirksintį šviesuliuką – pirmąjį tarybinį Žemės palydovą.

Nekantriai laukėme naujojo filmo. Deja, sužinojome, kad režisierius siužeto apie kaunietę mokytoją atsisakė. Nufilmuota medžiaga buvo panaudota kino žurnalo “Tarybų Lietuva” kažkuriame numeryje, bet Kražių jis nepasiekė.

Tiktai po daugelio metų Lietuvos centrinio valstybės archyvo tinklalapyje e-kinas.lt radau “Tarybų Lietuvos" 1959 metų 9-ąjį numerį ir jo siužetą apie Kražių vidurinės mokyklos mokytoją Eleonorą Žvikaitę - Laurinavičienę.

Kadrai iš Viktoro Starošo filmuoto siužeto: aikštė su bažnyčia rūke; mokyklos pastatas; septintokai geografijos pamokoje; mokytoja Žvikaitė. Kražiai, 1958 m. ruduo.

Būtent iš geografijos mokytojos gavau sunkiausią gyvenime namų darbą. Turėjome iš žemėlapių atlaso perpiešti padidintą vienos kurios šalies kontūrą. Tam reikėjo atlaso paveikslėlyje pieštuku ir liniuote nubraižyti kvadratinių akelių tinklą ir piešimo lape tokį pat tinklą, tiktai didesnėmis akelėmis, paskui kvadratas po kvadrato lape išvingiuoti šalies kontūrus taip, kaip atlase. Daugumai klasės draugų teko “lengvos” šalys, tuo tarpu man, tuo metu kažkuo nusikaltusiam, mokytoja parinko ne ką kita, o Indoneziją! Ir nors smulkiausių iš jos tūkstančių salų žemėlapyje nebuvo, su šia užduotimi vargau taip, kad neužmiršau iki šiol.

Kražių septintokai su mokytoja 1958 m. mokyklos fone. Antroje eilėje pirmoji iš kairės – Regina Tunikaitė, šeštoji – draugo Rimo sesuo Nijolė Eirošiūtė.

Gal šeštoje klasėje man besant, lietuvių kalbos mokytoja sumanė pastatyti vaidinimą pagal Lazdynų Pelėdos apsakymą “Motulė paviliojo”: “Dvejetas mažučių vaikų, prisikišusių prie apšalusio langelio, žiūri į taką, ar neužjuoduos motulė grįždama...”. Taigi, vieno iš tų vaikų – Petriuko – vaidmuo teko man. O sesutę Katriukę vaidino mano slapta pirmoji meilė, klasės draugė Regina Tunikaitė. Turėjau ja rūpintis, guosti ir raminti. Pagal scenarijų reikėjo pažiūrėti, ar Katriukė nekarščiuoja, tai pirmąją repeticiją uždėjau delną jai ant viršugalvio, ne ant kaktos, - tuoj buvau pašieptas, kad gydytojos vaikas, o nemoku tikrinti temperatūros...

Kiek vėliau jau miestelio saviveiklininkai statė kažin kokį veikalą apie kaimo gyvenimą. Ten nedidelei piemenėlių rolei buvome pakviesti ir keletas mokinukų, tik nebeatsimenu, ar kas iš mano artimiausių draugų kartu su manimi vaidino. Buvo smagu scenoje užkandžiauti – gaudavom skanaus tikro sūrio ir kitų gardėsių...

Beje, tuomet Kražiuose mokytojavo tikras dramaturgas – mano vokiečių kalbos mokytojas Juozas Petrulis. Iki karo jo drama “Prieš aušrą” apie kunigą ir poetą Strazdelį su dideliu pasisekimu ėjo Kauno Valstybiniame teatre. Tėvas ne kartą man sakė, kokia įžymybe anksčiau yra buvęs kuklus Kražių mokytojas Petrulis. Pasakojo, kad ir naujoji valdžia norėjusi šį veikalą rodyti, tereikėję tik pataisyti keletą epizodų, kur be meilės atsiliepiama apie rusus. Tačiau autorius nesutikęs ką nors keisti, ir “Prieš aušrą” tarybiniais laikais nebuvo statoma.

Man vokiečių kalba sekėsi taip sau – visos tos įvairių laikų asmenuotės su daugybe išimčių, kurias užduodavo iškalti... Tad, sutikęs tėvą, mokytojas Petrulis mane dažniau peikdavo, nei girdavo. Tiesa, juodu susitikdavo nedažnai, o tėvas laikydavosi pagarbios distancijos, nes Juozas Petrulis savo laiku buvo jo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju Kaune dr. Justino Tumėno brandos kursuose (suaugusiųjų gimnazijoje).

Mano elgesiu mokytojai karts nuo karto turėdavo už ką pasiskųsti. Liko mamos laiškas tėvui, rašytas 1959 metų pradžioje, o laiške: “Aleksiuką sunkiai nubaudė mokykla, už sniegų primėtymą klasėje ir kad kalbasi per pamokas – sumažino elgesį iki 4-ių, liepė plaukus nusikirpti ir dar neleis nė į vakarus ir į kiną neleis. O jis, žioplelis, nenuėjo į mokinių susirinkimą pasiteisinti, dar padarė vieną nedrausmingą žingsnį. Aš jį už tai labai išbariau ir tampiau už ausų”.

Kartą ir man buvo nepatogu dėl mamos. Kultūros namuose ji skaitė sanitarinio švietimo paskaitą. Salė buvo pilna suaugusiųjų ir mūsų, Kražių vidurinės moksleivių. Kažką aiškindama, mama rado tam tinkančią liaudies dainą. Užuot paskaičiusi, ji uždainavo. Labai susigėdau, nes buvau įsitikinęs, kad per paskaitą, tokią rimtą, visiškai netinka dainuoti. Po visko laukiau draugų kandžių žodelių, bet niekas nesišaipė.

Bene vienintelė pakankamai ryški mano darbo nuotrauka iš Kražių - mama didžiajame kambaryje, kurio kampe galima įžiūrėti ir mūsų pianiną “R.Weissbrod”.

Kai dar neturėjome elektros, pavakariais neskubėdavom degti šviesosos. Mama su tėvu, mane pasisodinę šalia, prietemy padainuodavo. Ragindavo jiems pritarti. Nelabai mokėdavau, nelabai norėdavau, smagiai traukdavau tiktai “Išėjo tėvelis į mišką”.

Kai Vilniuje 1955 metais buvo pastatyta Vytauto Klovos opera “Pilėnai”, garsas apie jos grožį pasiekė ir Kražius. Greitai buvo suorganizuota ekskursija šios operos paklausyti. Grįžę tėvai džiaugėsi kompozitoriaus, tuomet dar nė trisdešimties neturėjusio, nuostabiu darbu, melodingomis arijomis, kurias iš atminties bandė padainuoti ar bent paniūniuoti. “Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom...”

Televizijos tuomet nebuvo. Ką dar veikdavome ramų ilgos žiemos vakarą? Skaitėme knygas. Iš pradžių visi prie stalo aplink žibalinę lempą. Atsimenu kai ką iš tėvų lektūros. Vos tik pasirodė Vinco Mykolaičio – Putino “Sukilėlių” pirmoji dalis, gavę ją skaitė ir susidomėję laukė antrosios, kuri ilgai nesirodė. Patikrinau, kada tai galėjo būti - 1957 metais. Tuo pačiu metu netikėtai išėjo pokariu nebežinomos anykštėnės Bronės Buivydaitės knyga vaikams “Auksinis batelis”. Tėvai bandė įpiršti ir man ją būtinai perskaityti. Tačiau aš mieliau dešimtąjį kartą pabėgdavau į nuotykingą “Trijų muškietininkų” pasaulį.

Kai Kražiams apie 1955 metus įvedinėjo elektrą, buvome elektrifikuoti vieni pirmųjų miestelyje, nes mūsų name buvo ambulatorija. Užėmėme vieną namo galą su priebučiu kiemo pusėje. Tuo pačiu priebučiu naudojosi ir ambulatorija, kadangi vanduo ir kiti patogumai buvo kieme. Pacientai į ambulatoriją patekdavo iš gatvės pusės pro gražesnes "gonkas" ir koridoriuką. Jei koridoriuje pasukdavo ne į tą pusę, tai klebendavo mūsų buto užrakintas duris.

Po poros metų padėtis pasikeitė – ambulatorijai teko išsikraustyti. Mat, prieš karą mūsų namas priklausė dviems pamaldžioms moterims, motinai ir dukrai. Mes abi jas vadinome Liandzbergaitėmis. Tarybų valdžia namą nacionalizavo, atidavė sveikatos apsaugos reikmėms, o senoji motina ir jos taip pat nebejauna dukra Gabrielė turėjo išsikraustyti į kieme esantį ūkinį pastatėlį, kuriame gyveno sau, su tokiu likimu susitaikiusios.

Pirmoje eilėje centre – šių eilučių autorius su mūsų šuniuku ant rankų, dešinėje – Gabrielė Liandzbergaitė, kairėje – jos mama. Antroje eilėje iš kairės – namų darbininkė Adelė, mano mama, tėtis, viešnia iš Klaipėdos – teta Bronė. Jos vyro Artūro Knašo nuotrauka.

Tapome gerais kaimynais. Prisimenu Gabrielę mėgus pasakoti, kaip karo pradžioje ginkluoti vokiečiai norėję pieno, bet jos motina kaip mokėjusi, taip trimis kalbomis atrėžusi: “Bulius milch niedajot!”, ir to pasakymo prajuokinti vokiečiai taikiai išėję be nieko. Mano mama ne kartą kalbino Gabrielę eiti pas mus už šeimininkę, bet taip ir neprišnekino.

Mama ėmė domėtis namo nacionalizavimo teisiniais pagrindais. Paaiškėjo, kad nepaisant pastato nemenko dydžio (du trijų kambarių butai), jį atimti iš jokio kito turto neturinčių garbaus amžiaus moterų buvo neteisėta. Sužinojusi, ko reikia griebtis namui susigrąžinti, mama kaip kokia advokatė, tiktai be jokio atlygio, rinko pažymas, rašė raštus, ir atsitiko gana retas tais laikais įvykis – turtas buvo denacionalizuotas, namo savininkėmis vėl tapo Liandzbergaitės. Tokiu būdu apie 1957 metus ambulatorija iš mūsų namo išsikraustė, toje pusėje apsigyveno pastato savininkės, o mes nuomininkais likome savo gale.

Senosios moterys buvo labai dėkingos mano mamai. Kai mūsų šeima 1959 metų pavasarį kraustėsi Klaipėdon, aš buvau paliktas pas Liandzbergaites mokslo metų pabaigti. Gyvenau kaip ponaitis, jokių darbų namuose nebedirbau. Mama buvo susitarusi su per gatvę buvusios pieninės vedėju, kad mane pienu pagirdytų, tai net tąjį man į namus atnešdavo pienininko dukra. Vieną tik nepatogumą tuomet patirdavau, susijusį su nepaprastu mano šeimininkių dievobaimingumu. Jos buvo įtikėjusios, kad negalima galabyti jokio Dievo sutvėrimo, ir net tokiems parazitams, kaip naminės bluselės, nevalia pabarstyti dusto. Tad pataluose, kuriuose miegodavau, blusų buvo apsčiai.

Gabrielė Liandzbergaitė savo darže. Fotografuota nuo tako, einančio per mūsų kiemą. Matom ne tik bažnyčią, bet ir mokyklos tvorą bei pastato dalį.

Į Klaipėdą kasmet mums ateidavo Gabrielės Liandzbergaitės kalėdiniai sveikinimai su trumpu laiškeliu. Taip sužinojom apie jos motinos mirtį. Vienais metais Gabrielės sveikinimo nebegavome. Po kiek laiko mūsų nuogąstavimai pasitvirtino - jau ir Gabrielė atgulusi šalia savo mamos Kražių kapinaitėse.

Daug vėliau iš Kražių bažnyčios metrikų knygų sužinojau senosios "Liandzbergaitės" vardą ir pavardę - Aleksandra Bichnevičiūtė Liandzbergienė. Ji ir jos vyras Liudvikas - bajorai, XIX a. gale gyvenę Kateliškės palivarke, ten susilaukę vaikų Liudviko, Prano, Pelagėjos, Petro ir 1900 metais - mūsų Gabrielės.

Kaip sakiau, dviračio neturėjau. Vieną vasarą buvau paliktas gal savaitei Tadauskų kaime prie Duokiškio, pas tetą Vėbrienę. Ten ant vieškelio pramokau dviračiu važiuoti. Kojos buvo dar per trumpos “balkeliui” apžergti, tai mindavau, prakišęs koją iš šono. Antrasis dviratis mano gyvenime buvo Liandzbergaičių giminaitės Renės. Ji gyveno prie Kražių, į mokyklą važiuodavo moterišku dviračiu, kurį palikdavo mūsų kieme. Kadangi mokėsi vyresnėse klasėse, turėdavo daugiau pamokų už mane, ir aš galėdavau kokią valandėlę pasivažinėti jos dviračiu.

Kai mokslo metų gale buvo paskelbta apie turistinį dviejų dienų žygį dviračiais, jaučiausi tam pakankamai pasiruošęs. Išprašiau Renės paskolinti man dviratį ir užsirašiau kelionėn. Prisimenu, kad organizatoriai abejojo mano pajėgomis, kuo buvau šiek tiek įžeistas. Ir kai visi išriedėjome iš mokyklos kiemo, parodžiau, ką galiu, visų priekyje lėkdamas vieškeliu link Kaltinėnų. Ten smagioji kelio dalis man baigėsi. Kažkur prapuolė visos jėgos, ir iki Varnių vilkausi, saulės nematydamas, pačiame gale. Varniuose nakvojome. Mano draugai vakare dar žaidė kvadratą, o aš jau nieko nenorėjau. Kitą rytą pasukome link Kražių. Deja, nakties poilsis manęs neatgaivino. Į mažiausią kalnelį nebeįmyniau. Gerai, kad draugai nepaliko vieno. Man iš kelnių išvėrė diržą, kažkas dar paskolino savąjį, ir jais prikabinę traukė mane pasišaipydami bemaž visą dieną iki Kražių prieigų. Į miestelį įriedėjau pats.

Žinoma, kažkas papasakojo Renei, kaip man sekėsi.

Jos dviračiu naudojausi ir vėliau. Tuo metu buvau įnikęs rinkti degtukų dėžučių etiketes (tas pomėgis vadinamas filumenija). Ne kartą pats vienas mindavau iki Jauniškės, kur Šiaulių – Sovietsko plento šalikelėse ieškodavau ir rasdavau naujienų savo kolekcijai.

Kražiuose tais laikais gyveno vienas kitas žmogus, turėjęs verslumo gyslą. Viena moteris, kurios pavardės nebeprisimenu, važinėdavo į Šiaulius, iš kur parveždavo įvairių prekių, tokių, kokių nebūdavo skurdžioje miestelio parduotuvėje, ir parduodavo jas su tam tikru antkainiu. Tokia veikla buvo vadinama spekuliacija, viešai smerkiama ir net baudžiama. Mama kartkartėmis iš tos “spekuliantės” nupirkdavo skanios “pikliavotos” duonos kepaliuką. Nors duonos Kražių parduotuvėje būdavo, tačiau ji, “forminiais” (plytos su platesniu viršumi pavidalo) kepaliukais kepama Kelmėje, buvo vienos rūšies, rūgštoka ir gerokai pabodusi. Tiesa, tik atsikėlus į Kražius, 1954 metais, net tokios duonos dar stigo. Išsiųsdavo ir mane pastovėti eilėje, laukiant, kol atveš, - turėjai būti parduotuvėje atvežimo momentui, nes duoną bematant išpirkdavo.

Bažnyčios pusėje, netoli upės, buvo savotiško žmogaus Kasčiuko namas. Kieme ir namuose jis laikė pririnkęs visokių daiktų. Buvo įsitaisęs orinį šautuvą ir už kapeikas duodavo Kražių vaikigaliams pašaudyti į taikinį. Už taiklų šūvį į dešimtuką gaudavome premiją – papildomai kulipkų. Nebuvome labai sąžiningi, ir, jei senis Kasčiukas nematydavo, sukčiaudavom, šaudami iš visai arti, prikišę vamzdį prie taikinio.

Mano klasės draugės Reginos Tunikaitės tėvas turėjo kirpimo mašinėlę, ir mes, vaikai, eidavom pas jį už 10 kapeikų apsikirpti plikai – tokia buvo privaloma jaunesniųjų klasių mokinių šukuosena.

Mes su draugais taip pat bandėm praturtėti tai iš triušių, tai iš kurmių, deja, pinigai turėjo plaukti už tų gyvūnėlių kailiukus, o niekas iš mūsų nenorėjo būti kailialupiu.

Į svetimus sodus neidavom. Bet kartą keliese iš klasės apsivogėme.

Vieną rugsėjį Kražių kolūkiui talkinome kasant bulves. Ant kalniuko laikėme bidoną su geriamu vandeniu. Ten pat mokinukams pavaišinti buvo atvežtas maišas paprastų obuolių ir mokytojai atskirai padėtas didelis krepšys rinktinių “grapšteinų”. Diena buvo saulėta, netrukome ištrokšti. Keletas mūsų per poilsio pertraukėlę nubėgome atsigerti. Nebežinau, pats ėmiau iš krepšio ar tik gavau atsikąsti, bet dalį mokytojos “grapšteinų” paskubom surijom. Pasirodė, kad mergaitės iš apačios viską matė. Grįžtančius mus jos apšaukė ir išvadino kaip pridera. Mokytoja nieko nesakė. Bandėme gintis, bet mūsų skruostai ir ausys kaito iš gėdos.

Prisimenu, kaip iš Kražių kilęs archeologas profesorius Mykolas Michelbertas, tuomet dar studentas ir akrobatikos entuziastas, suruošė kraštiečiams vakarą, kuriame po Lietuvos istorijos paskaitos, persirengęs triko, demonstravo savo sportinius gebėjimus. Kultūros namai dar nebuvo pastatyti, pasirodymas vyko ne scenoje, bet didoko kambario viduryje. Vienas programos numerių buvo šuolis pro degantį lanką, kurį laikė iš publikos pakviesti vyrukai. Kai Michelbertas įsibėgėjęs nėrė per liepsnas, tiedu vyrukai tyčia kilstelėjo lanką, ir šuolininko kojos jį kliudė. Michelbertas, susigėdęs, kad šuolis nepavyko, triuką turėjo kartoti, tačiau suokalbininkai daugumos susirinkusiųjų džiaugsmui vėl skaudžiai pasvilino jo čiurnas. Vargšas Michelbertas, šį kartą supratęs, kame reikalas, programą nuliūdęs baigė.

Mano gyvenimo Kražiuose laikotarpiu – nuo 1954 metų rugsėjo iki 1959 metų gegužės – ten buvo pastatyti ne tiktai kultūros namai, bet ir viešoji pirtis. Su ja susiję ne visai malonūs prisiminimai. Atidarymo dieną naująją pirtį turėjo išbandyti miestelio vyriškoji pusė. Mano tėvas tądien maudytis nėjo, tai aš prisijungiau prie savo draugo Antano kompanijos. Kol garinomės ir prausėmės, viskas buvo gerai. Tačiau iškart po pirties pajutome stiprius galvos skausmus. Išgydė mus Antano mama iš raugintų kopūstų pririnktomis spanguolėmis. Naujoji pirtis buvo kuriam laikui uždaryta. Nebėjau tenai, žiemą kaip ir anksčiau maudydavausi namie vaikiškoje vonelėje.

Žiūrinėdamas 1956 metų savo klasės nuotrauką, matau save su pionierišku kaklaraiščiu. Tokį pat įžiūriu ir po Antano Ruko kaklu. Daugiau pionierių klasėje kaip ir nematyti. Kaip čia taip? Kodėl politkalinio, tremtinio sūnus vos ne “raudoniausias” klasėje? Spėju, kad sulaukus pionieriško amžiaus, ko gero, ketvirtoje klasėje, Antanui įsirašant į šią organizaciją, panorau ir aš tai padaryti kartu su savo geriausiu draugu. Tėvai nieko nesakė - jei jie būtų mano norui pasipriešinę, per Antaną ir jo tėvą toks priešiškumas galėjo pasiekti valdžios ausis, o tuomet kas žino, kokie nemalonumai lauktų.

Antanui nupirko baltus jūreiviškus drabužėlius – kelnes ir palaidinę su dryžuotu atvartu. Žinoma, būčiau ilgai zyzęs, jei tokių pat tėvai nebūtų įtaisę ir man! Pasipuikavome jais gal pora kartų, ir tiek. Bet kai kam tapo žinoma, kad Kražiuose yra du šaunūs jūreivėliai. Ir kai valdžios buvo sumanyta perkelti vietinių stribų palaikus iš kažkokio užkampio, kur jie buvo žuvę, į Kražių kapines, ir tai padaryti su kuo didesne “pompa”, ceremonijon nori nenori buvom įjungti ir mudu su Antanu. Žygiavome ryškiai balti per visą miestelį eisenos pačiame priekyje...

Užtat kitas draugas, Rimantas Urbonas, įtraukė mane į “disidentinę veiklą”.

Su Rimantu (jis kairėje). Rimanto tėvo nuotrauka.

Kažkoks vyresnis paauglys, Rimanto pažįstamas, sumanė suburti iš vaikų pogrindinį laisvės kovotojų būrį. Rimantas tenai pakvietė ir mane. Rinkdavomės sutemus vienoje nuošalesnėje vietoje, kur sulindę į alyvų krūmo vidurį rezgėme planus. Vieną kartą tik Rimantas ir aš, kitą kartą, jei neklystu, dalyvavo ir Rimas Eirošius. Antano, kaip komunisto sūnaus, nutarėme į būrį neimti. Mūsų vyresnis vadas sueigose nedalyvaudavo, bet Rimantas perduodavo, ką tasai sumąstęs. Pirmuoju žygiu turėjome apiplėšti pašto transportą, kasdien atvykdavusį iš rajono centro Kelmės į Kražius. Vadas būsiąs ginkluotas pistoletu, na, ir mes su kuo nors grėsmingu rankose...

Laimei, mus kažkas išdavė. Galbūt aš pats. Neiškenčiau Antanui nepasigyręs, kuo mes paslapčia užsiimam. Tuo pačiu prifantazavau apie organizacijos ženklą, kurio mes dar ir neturėjom.

Manęs nelietė, tik tėvą iškvietė profilaktiniam pokalbiui. Rimantas sakėsi buvęs ištardytas ir dar lupt gavęs, turbūt nuo savo tėvo. Nežinau, kaip buvo nubaustas organizatorius paauglys. Mane namie išbarė, o tuo metu pas mus jau gyvenęs pusbrolis Algis, kaime prie Duokiškio matęs tikrus partizanus, išjuokė – “ką jūs, snargliai, būtumėt padarę, jei tokie vyrai darė, ir tai negalėjo”.

Atvažiuodavo svečių. Iš mamos pusės mažiau, nes jos brolis ir seserys gyveno toli ir buvo kaimiškų darbų pririšti prie namų. Tiktai jaunesnioji sesuo Marytė iš Prienų atvežė supažindinti savo būsimą vyrą Petrą Juocevičių. Ir mano broliuko Vytauto krikštynoms 1955 metais atvyko krikšto tėvu pakviestas pusbrolis Vytautas Vėbra iš Utenos krašto (krikštamote buvo mano pusseserė iš tėvo pusės klaipėdiškė Zina Knašaitė).

Po Kražių apylinkes 1955 metų vasarą. Iš kairės - Zina Knašaitė, Ritka (Arimantas Knašas), Aleksiukas (Aleksandras Sakas), Vytautas Vėbra.

Dažniau mus lankė tėvo giminės. Buvo iš Anykščių atvykęs vyriausias tėvo brolis Antanas, man, kaip krikštasūniui, atvežęs brangią dovaną – fotoaparatą “Smena” ir fotodidintuvą nuotraukoms daryti. Kiek pamokytas savo draugo Rimanto Urbono tėvo, išmaniusio fotografiją, išpleškinau daug juostų, tačiau nuotraukų mažai tepadariau, nes iš 36 juostos kadrų įžiūrimų paprastai tebūdavo du ar trys. Fotomėgėjo abėcėlei perprasti man dar reikėjo kelerių metų.

Šeimos albume esančios Kražių laikotarpio nuotraukos yra daugiausia Knašų – Artūro ir Algimanto gamybos. Teta Bronė Knašienė iš Klaipėdos su vyru Artūru, jos vaikai svečiavosi ne kartą. Būdami blaivininkai, prie stalo ilgai nesėdėdavo.

1955 metais su teta Brone prie Medžiokalnio. Artūro Knašo nuotrauka.

Užtat dėdė Jonas Sakas, gyvenęs arčiausiai ir mus aplankydavęs dažniausiai, mėgo ir mokėjo linksmintis pats ir linksminti kitus. Artistiškos natūros, pilnas linksmų istorijų ir anekdotų, jis buvo mano laukiamiausias. Tuomet mane būdavo sunku į šalį nuvaryti.

Dėdė Jonas Sakas (dešinėje) su mano tėčiu mūsų kieme Kražiuose. Fotografavo teta Magdutė aparatu “Liubitelj” (turėtų būti kvadratinis kadras, bet nuotraukos apačia nukirpta).

Atsimenu, kaip kartą, vieną butelį pabaigus, tėvas iš po lovos ištraukė atsarginį, kuris turėjo būti naminio darbo. Pripylė iš jo, išgėrę visi rimtais veidais susižvalgė. Svečiai nieko nesakė, bet tėvas, kažką įtaręs, ėmė tą gėrimą uostyti:

- Rūgštėle, ar ne vanduo?

- Ką tu, – šaipėsi dėdė Jonas, - tokio gero samagono dar nebuvau gėręs – nei smirdi, nei purto. Tik kažko galvon netrenkia.

Tėvas buvo prastas gėrėjas. Kartais iš kurios nors tolimesnės kolūkio vietos grįždavo privaišintas. Tada kitą dieną “mirdavo”. Kartą, atsimenu, pasijuto visai blogai ir pasišaukė mane prie lovos atsisveikinti. Man regis, spėjau apsiverkti, bet čia iš darbo grįžo mama, pamačiusi graudžią atsisveikinimo sceną pyktelėjo, suleido tėvui vaistų, ir kitą rytą tėvas žvalus išjojo “į brigadą”.

Kražių kolūkio “kukurūzų augintojai”. Tėvas – su skrybėle. Pasak jo, kukurūzus sėdavo kelių pakraščiais, kad vizituojanti rajono valdžia manytų, jog auginama jų daug - tiek, kiek rašydavo ataskaitose.

Kartą kažkuris iš svečių vietoj lauktuvių davė man pinigų - “sausainiams”. Supratęs pažodžiui, tuoj pat nuėjau į parduotuvę ir parnešiau svečiams tų sausainių didelį vyniojamojo popieriaus sukinį. Visi šiek tiek sumišo, o mano tėveliai turbūt pagalvojo, kad jų vaikas nėra toks protingas, kaip jie įsivaizdavo.

Kišenpinigių ar santaupų neturėdavau nė kapeikos. Mano draugai - taip pat. Jei tėvai mus išleisdavo į kiną, tai duodavo bilietui. Kartais kokia nors proga gaudavom kapeikų saldainiams. Ledų Kražių pieninė mano laikais nebedarydavo. Šių skanėstų paragauti galėjome tik retkarčiais rajono centre - Kelmėje. Jais prekiaudavo gatvėje iš rūkstančių nuo šalčio skardinių bidonų. Į vaflinį puodelį įspausdavo keletą šaukštų ledų ir greitomis pasverdavo - negalėjai žinoti, pridės jų dar šiek tiek ar nubrauks...

Paskutiniais - 1959-aisiais - gyvenimo Kražiuose metais buvau patekęs į bėdą. Miestelio pašto viršininku tuomet dirbo Vaclovas Rukas, mano draugo Antano vyriausias brolis. Vaclovas sumanė mokykloje atidaryti nedidelį prekybos tašką, kur mokiniai galėtų nusipirkti pašto vokų, ženklų, atviručių ir šiaip kanceliarinių smulkmenų. Buvo rastas laisvas kambarėlis, kampe pastatytas seifas prekėms ir pinigams saugoti bei staliukas su kėde. Pardavėju kažkodėl pakvietė būti mane, o aš iškart sutikau. Iš pradžių viskas buvo gerai, ateidavo pirkėjų. Prekių ir pinigų seife turėjau iš viso, berods, už 50 rub. – senais pinigais, nes tai buvo dar iki 1961 metų rublinės reformos. Ir dar viršaus 5 kapeikos, kurias arbatpinigių man paliko Liandzbergių Renė. Vijausi ją, norėdamas grąžinti, tačiau Renė paspruko...

Ilgąsias pertraukas dabar turėdavau praleisti tame kambarėlyje, o ne dūkdamas kieme. Greitai tos pareigos man įkyrėjo. Mokyklinis pašto filialiukas veikdavo vis rečiau, kol kartą visam laikui užsidarė. Mat, kažkur pradanginau seifo raktą. Turėdavau jį kelnių kišenėje, o tą dieną, kai rakto pasigedau, vartėmės kūliais ant pievelės priešais mokyklą. Ieškojom jo tenai su Antanu, bet veltui. Ėjo paskutinės mokslo metų savaitės, pašto reikmenys niekam neberūpėjo, tą reikalą, matyt, buvo užmiršęs ir pats pašto viršininkas Vaclovas Rukas.

Išlaikėme septintos klasės baigimo egzaminus, atšventėme tai prie Kražantės, o tada paimti manęs, paskutinio Kražiuose likusio šeimos nario, atvažiavo tėvas, ir aš išvykau, taip ir neatsiskaitęs su paštu.

Tačiau vasaros gale dėde Jonas, tuomet dirbęs Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninės ūkvedžiu, ruošėsi važiuoti į Šiaulius, ir mama ta proga prašė jo užsukti į Kražius kažkokių mūsų užmirštų indų. Dėdei Jonui paprasčiau buvo paimti į kelionę tai misijai mane, ir aš iškeliavau su juo ir vairuotoju greitosios pagalbos automobiliu. Po Šiaulių trumpam užsukome į Kražius, į mūsų buvusius namus pas Gabrielę Liandzbergaitę. Iš jos gavę ko norėjom, jau judėjome link namų, tačiau gatvėje mus sustabdė. Sėdėjau ligonių salone, sustabdžiusiojo nemačiau, tačiau pažinau Vaclovo Ruko balsą. Kažkas jam buvo spėjęs pranešti apie mūsų vizitą. Klausė manęs, negrąžinusio pašto turto. Tuomet jau pasisakiau, kad pamečiau seifo raktą. Dėdė Jonas tuoj traukėsi piniginę, norėdamas atlyginti nuostolius, bet pašto viršininkas pinigų neėmė – gal rasiąs atsarginį raktą. Išvažiuojant iš Kražių, teko išklausyti dėdės Jono pabarimų ir pamokymų.

Po kelių dienų mus pasiekė žinia apie laimingą šios istorijos baigtį – seifas atrakintas atsarginiu raktu, jame buvusios vertybės rastos visos su 5 kapeikų pertekliumi.

Ir apie dvasinius dalykus, susijusius su gyvenimu Kražiuose, - apie bažnyčią ir tikėjimą.

Mano tėvas iki karo buvo aktyvus krikščioniškų organizacijų narys, jaunystėje stojo vienuolynan, paskui dukart mokėsi kunigų seminarijoje. Tačiau po kalinimo Vorkutos lageriuose ir tremties jo pasaulėžiūra gerokai pasikeitė, ir Kražiuose jis į bažnyčią nėjo, o į mano religinį auklėjimą nesikišo. Tai buvo vien mamos reikalas. Tačiau ir jos tikėjimas nebuvo stiprus. Taip manau, prisimindamas, kaip kartą Kražiuose, grįžusi iš vienos mirštančios senutės, mama pasakojo apie nuoširdų juodviejų pokalbį ir prisipažino, kad tuo metu jai buvo kilusi mintis paprašyti ligonės, jog toji po mirties kokiu nors būdu jai apsireikštų. Žinoma, mama tokio dalyko negalėjo prašyti ir neprašė. Tačiau aišku, kad pomirtiniu gyvenimu ji abejojo. Dabar žinau, kad jei netiki sielos nemirtingumu, tai netiki dar daug kuo. Vis tiktai mama buvo prižadėjusi savo motulei ryšio su bažnyčia nenutraukti ir eidavo išpažinties kasmet. Nenorėdama erzinti Kražių ateistų, stengėsi tą pareigą atlikti kitur - viešėdama pas seseris Prienuose ar Duokiškyje.

Kai 1955 metais mama vyko į Prienus gimdyti, kartu buvau išvežtas ir aš. Kol mama gulėjo gimdymo namuose, teta Marytė vedžiojo mane pas Prienų religingas moterėles, ruošiančias vaikus pirmajai komunijai. Ir taip birželį Prienuose laimingai gimė broliukas, o aš tapau bažnytinės bendruomenės nariu. Deja, neilgam.

Kražių bažnyčia apie 1957 metus. Autoriaus nuotrauka.

Kražiuose mamos paragintas eidavau į pamaldas. Neatsimenu, kad mokykloje dėl to aš, pionierius, būčiau turėjęs rūpesčių. Mama žiūrėjo, kad išpažintį atlikinėčiau dažniau, negu ji pati. Man tai nebuvo labai sunki prievolė, nes didesnių nuodėmių nedarydavau, kiekvieną sykį išpažindavau tas pačias – buvau neklusnus, melavau ir panašiai. Taip tęsėsi gal pora metų, kol kartą per garsiuosius Roko atlaidus pataikiau pas svetimą, iš kitur atvykusį kunigą. Turbūt, jisai buvo itin šventas žmogus. Mano įprastas nuodėmių rinkinukas, už kurį iš kražiškių kunigų tegaudavau sukalbėti “Sveika, Marija”, šį sykį nuodėmklausį papiktino tiek, kad man buvo liepta gulti bažnyčioje kryžium ir išmelsti visą rožančių jau nepamenu kiek kartų. Šitokia atgailos užduotis man rodėsi neteisinga, o jos viešumas mano drovumui buvo per sunkus atlikti. Kryžium neguliau, rožančiaus nekalbėjau ir išpažinties daugiau nebėjau.

Berašydamas apie bažnyčią, prisiminiau ne vieną ankstų pavasarį. Kai naktimis dar šaldavo, prasidėdavo sulatekis. Mano draugas Rimas Eirošius sulą tekindavo netoli savo namų iš klevų prie šventoriaus tvoros. Rankiniu grąžtu jis pragręžė ir man skylutę - nepastebimoje vietoje, nes bažnyčios patarnautojai vaikydavo vaikėzus, šventos vietos negerbiančius. Įkalėm medinį latakėlį, ant jo kabindavau siūlu pririštą butelį. Kas kelios valandos išpilti butelio ateidavau su skardiniu indu, kurį kražiškiai vadino kaniuku. Sula – o kvapni, o saldi! Nežinau, gal kad paties surinkta, gal kad šventoriaus žemės ypatingai pagardinta...

Vieną vasarą, gal 1957-aisiais ar metais vėliau, mus bežaidžiančius pasiekė žinia, kad Kražantėje nuskendo žmogus - į kariuomenę šaukiamas jaunuolis. Dūmėme per visą miestelį nelaimės vieton. Susirinko minia, vienas kitas bandė nardydami rasti skenduolį. Kilo mintis atplukdyti valtį - gal iš jos bus galima įžiūrėti kūną. Vaikinai nubėgo į kitą miestelio galą pas Kasčiuką, kuris vienintelis Kražiuose turėjo valtį.

Buvo kilusios kalbos, kad šykštuolis Kasčiukas nenorėjęs duoti valties veltui. Mama paskui paneigė tuos bjaurius prasimanymus, iš įvykio liudininkų sužinojusi, kad Kasčiukas be žodžių puolęs atrakinti valties ir atidavęs ją irkluoti jaunesniems ir stipresniems, kad tik būtų greičiau. Vis tik ir jie užtruko, kol su valtimi atsiyrė prieš srovę, kol iš valties kūną pastebėjo ir ištraukė. Mama jau buvo čia, ji ėmėsi gaivinti, gaivino ilgai, labai ilgai. Laukėme stebuklo, bet jis neįvyko. Atsimenu mamos žvilgsnį, kai ji pakėlusi nuo lavono galvą apsidairė. Išsigandau, nes ji žiūrėjo į mane lyg į svetimą, nepažįstamą. Jai pačiai buvo likę gyventi vos keletas metų.

© 2012-2014 Aleksandras Sakas jun.

Priedas

Kražių kolūkio valdyba apie 1957 metus. Kairėje – agronomas Aleksandras Sakas.

Kražių ligoninės personalas, 1958 metai. Iš kairės pirmoje eilėje: medicinos sesuo Stasė Brazauskienė, felčerė Rukienė, slaugė Jadvyga Kalnikienė, antroje eilėje: gydytoja stomatologė Žukauskienė, gydytojas Jankovskis, gydytoja Elena Sakienė, trečioje eilėje: ūkio dalies darbuotoja Brazauskienė, akušerė Augenija Gečienė, medicinos sesuo Verutė Gerčienė, laborantė Lionė, virtuvės darbuotoja Kasparienė ir Genutė Vitkauskienė. Ačiū šiuos žmones atpažinusioms buvusioms kražiškėms Loretai Černik ir  jos mamai Genutei Vitkauskienei! A.Vaitkevičiaus nuotrauka.