Ieškoti šiame dienoraštyje

2017 m. rugsėjo 2 d., šeštadienis

Papilėje 1918 - 1927 metais

Sakams 1918 metais iš Rusijos grįžus į Papilę, jų sūnus Aleksandras lankė miestelio 2-ąją pradžios mokyklą. Mokėsi žiemomis, o nuo pavasario iki rudens tekdavo piemenauti pas Papilės apylinkių ūkininkus. Basas piemenukas, kojeles besišildantis garuojančiame karvutės “blyne”…

Papilė prieš karą. Jono Sinkevičiaus nuotrauka.

Apie 1924-uosius pradžios mokyklą turėjo baigti. Tarybiniais laikais rašytoje anketoje Aleksandras Sakas nurodė 1924-1925 metais buvęs papiliškio staliaus Šilko mokiniu, o 1925-1928 metais dirbęs “Atžalos” kooperatyvo pardavėju. Aleksandras kiek “pataisė” metus, kai ką uždengdamas - kad 1927 metais buvo įstojęs į Kretingos pranciškonų vienuolyną.

Gyveno su tėvais jų namelyje Pelkelėje prie Papilės, Kruopių g. Nr. 5. Po darbų krebždindavo plunksną. Rašė trumpas korespondencijas iš Papilės.

Viena jų, nedingusi be pėdsako:

Iškarpa iš laikraščio“Šiaulietis”, 1925 m. Nr. 33 (epaveldas.lt)

Kai 1972 metais išėjo istoriko Vytauto Merkio monografija “Simonas Daukantas”, ji, kaip ir dauguma knygų tuo metu, buvo bematant išpirkta. Spėjau ją gauti ir aš, skaičiau, varčiau… Netikėtai pavardžių rodyklėje pamačiau tėvo pavardę, o 299-tame puslapyje - užrašo ant Daukanto kapo akmens tekstą su nuoroda į šaltinį: A. Sakas. Rastas paminklas, "Šiaulietis", 1925, Nr. 33. Nubėgau su knyga į apačią (tuo metu gyvenau mūsų namų Šešupės gatvėje “salkose”) - tėvui jo žinutės atradimas po daugelio metų buvo dar didesnis malonus siurprizas.

Dar vienas pavyzdys - anekdotinio turinio Aleksandro straipsnelis Marijampolėje leistame katalikiškame laikraštyje “Šaltinis”:

Kvaili prietarai.
Papilė.
Pas mus miestelyje viena moteriškė šiemet išgirdus iš ko tai, kad norint užauginti geros cibulios (svogūnai) esą, reikia vidurnaktyje išeiti vienmarškiniai svadinti jas. Taip ji ir padarė. Bet vargšei, kaip cibulios neaugo pirmiaus, taip ir dabar neauga.
(”Šaltinis”, 1926, Nr. 21, 286 pusl.)

Tuo metu, turbūt skatinamas savo bičiulio, pradedančio rašytojo Stasiaus Būdavo sėkmės, bandė jėgas ir literatūros kūryboje. Tas pats “Šaltinis” per du numerius spausdino Aleksandro apsakymą “Nors paklydo, bet sugrįžo” (1927, Nr. 10 ir Nr. 11). Jame buvo gražių vietų: Saulė netoli laidos. Venta jos besileidžiančios spinduliuos taip ramiai tyvuliavo... Artėjo vasara. Ji vyniojos į pilkėjantį žalumos kilimą… Tačiau apsakymą įpusėjęs, jaunasis autorius ėmėsi skaitytojų šiurpinimo - pagrindinį veikėją įklampino alkoholizmo liūnan, o tada paskubomis nuvarė į kapus ne tik jį patį, bet ir jo visą šeimą.

Anuomet Papilė turėjo ir savo spaudos - šapirografiniu būdu dauginamų rankraštinių leidinėlių. Tai - vietos pavasarininkų “Pavasario rytas”, “Pavasario žiedai”, skautų “Papilės skautas”, o rašydavo juose daugiausia patys leidėjai - Stasius Būdavas, Aleksandras Sakas, Antanas Skinderis, Vacys Danauskis. Mėgdžiodami laikraščius, kur to meto papročiu būdavo redakcijos atsakymų skyrelis, jaunieji redaktoriai neretai už įdėtus rašinius dėkodavo patys sau ir dar paragindavo rašyti daugiau.

1927 metais Aleksandras iš Papilės išvyko į Kretingą. Atsisveikinimui skirtoje korespondencijoje papiliškis pavasarininkas Antanas Sutkus rašė:

Štai Aleksas Sakas, gyvendamas pačiame miestelyje, vadovaudamas skautams, gerai žinomas judrus veikėjas, labai nustebino, stodamas į vienuolyną. Pavasarininkų ir skautų, kaip geram veikėjui išvažiuojant, bendradarbiai surengė bendrą išleistuvių vakarienę, kurioje dalyvavo ir klebonas, ir tėveliai. Daug gražių kalbų pasakyta, daug linkėta; malonus buvo atsisveikinimas. Visi labai gailėjomės gero darbininko, didelis būrys jaunimo palydėjom į stotį. (”Šaltinis”, 1927, Nr. 37, 591 pusl.)

Toks - netekęs savo garbanų - 1927 metais Aleksandras Sakas išvyko į Kretingos pranciškonų vienuolyną.

Vienuolyne brolio Igno vardu išbuvęs ne daugiau poros metų, Aleksandras 1929 metais - vėl Papilėje.

© 2014 Aleksandras Sakas jun.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą