Vaclovas Sakas gimė 1907 metais Lūšėje, buvo trečias vaikas (iš dešimties) Domininko ir Mortos Sakų šeimoje. Nuo 1912 metų gyveno Papilėje. Žiemą mokydavosi pradžios mokykloje, o vaikystės vasaros eidavo, tarnaujant pas ūkininkus. Pirmojo pasaulinio karo metu buvo ilgam atskirtas nuo šeimos - tėvai evakavosi į Rusijos gilumą, į Caryciną, o Vaclovas, 8 metų vaikas, liko Lietuvoje.
Po karo jau nepriklausomoje Lietuvoje visa Sakų šeima - vėl Papilėje. Ir po kariuomenės Vaclovas grįžo pas tėvus, į Papilės miestelį, į jų namelį su sklypu prie mokyklos.
Būsimoji Vaclovo žmona Olga Bilevaitė buvo gimusi 1912 metais Rusijoje, žymiojo rašytojo Levo Tolstojaus dvare Jasnaja Poliana, kur jos tėvas dirbo dvaro valdytoju. Vaclovo jaunystės laikais Olga su tėvu gyveno jau Papilėje, pas Zozaitę, greta teismo baltųjų rūmų.
Olga Bilevaitė - Sakienė pasakojo:
Kaip mes susipažinome? Aš draugavau su Kondrotaitėmis Kaste ir Jadze. Jadzė per šokius mus ir supažindino. Sakiukas buvo su uniforma, ką tik grįžęs iš kariuomenės. Su draugėmis eidavom maudytis Ventoje kas rytą ir vakarą. Rytais iš tikrųjų maudydavomės, o vakarais tik sušlapindavome rankšluosčius ir eidavom į pasimatymą. Žiemą čiužinėdavom ant ledo.
Vacys buvo labai guvus, mus pagavęs, sakydavo - repetuojame bučkį. Mes, mergos, bėgdavom klykdamos. Jadzė sakydavo man - žiūrėk, jis tik tave gaudo. Pirmą kartą pabučiavo ant ledo čiuožinėjant. Rytojaus dieną buvo tokia sarmata!..
Tėvas (Bilevas) buvo labai griežtas, net pasivaikščioti neleisdavo. Mes dažnai prašydavom tėvo draugo Juozapo, kad išprašytų mums leidimą su juo išeiti. Pasivaikščiojimo metu prie mūsų su Juozapu prisijungdavo ir Vacys. Kai tėvas nupirko dviratį, tai atsirado daugiau progų pasimatymams. Važiuoti dviračiu išmokino tas pats Juozas.
Tėvas neslėpė žinąs, kad vaikštau su Sakiuku, tačiau vieną dieną atskleidė, kad yra numatęs man kitą, senyvą, bet turtingą. Tada pabėgau iš namų pas seserį, kuri gyveno Mažeikiuose. Į traukinį sėdau ne Papilės stotyje, bet kitoje stotelėje, iki jos mane palydėjo Vacys. Po mano pabėgimo Vacys buvo pas tėvą pasikalbėti, tėvas man parašė laišką su prašymu grįžti pas jį.
1931 metais su Vaciu išvažiavome pas seserį Reginą Panevėžin, ji žadėjo parūpinti kambarį ir darbą. Sesuo buvo religinga, todėl reikalavo šliūbo. Buvo gavėnios metas, bet gavėnioj yra viena diena, kai šliūbas galimas, tai - Juozapinės, kovo 19 diena. Sesuo Regina išprašė leidimą iš klebono, kuris pavedė kunigui Juozui Vaitiekūnui mus sutuokti. Prisimenu, kad kunigas manęs paklausė maldos “Sveika, Marija”, o Vacio - kuris sakramentas yra moterystė. Surašė mus iškilmingai, net žvakes uždegė. Vestuvėse dalyvavo iš Papilės draugas, su kuriuo Vacys tarnavo kariuomenėje.
Vacys Panevėžyje gavo darbą skerdykloje, kurios vedėju dirbo Paulauskas. Jo buvo prašęs sesers Reginos vyras. Paulauskas sutiko, bet sako - tegu pirma malkas supjauna. Teko abiems pjauti malkas. Kai įsitikino, kad darbo nebijom, tada Vacį ir priėmė - supirkinėti gyvulius. Darbas nebuvo lengvas.
Tauragėje tuo metu pastatė naują mėsos kombinatą, ten viršininku paskyrė Paulauską. Jis mus pakvietė kartu važiuoti, girdi, paskirsiąs kiaulidės viršininku (Vaclovas Sakas buvo paskirtas Tauragės “Maisto” skerdyklos vedėju – aut. past.). Nuvažiavom prieš Kalėdas. Buvo šalta žiema, gyventi nėra kur. Gavom pas žydus naujai ištinkuotą kambarį. Atmenu, kaip nemokėdama kepiau šližikus… Palengva įsikūrėm.
Iš Papilės pradėjom gauti laiškus, kad tėvas sergąs. Jis buvo kieto būdo, užsispyręs gyventi vienas. Nuvažiavę į Papilę, radom tėvą ligotą, draugų apleistą, ir parsivežėm jį į Tauragę. Jau turėjome du vaikus - dukrą Birutę ir sūnų Kęstutį. Tėvas neilgai sirguliavo ir 1934 metų pavasarį mirė. Palaidojom senose Tauragės kapinėse.
(Birutė Sakaitė pasakojo, kad Bilevas buvo atsižadėjęs neklusnios dukros, tačiau kartą pamatęs savo anūkę, pripažino “prasčioką” žentą, atleido ir dukrai, o anūkę nepaprastai mylėjo ir lepino. Bilevui Papilėje susirgus, jo ūkis buvo parduotas, pinigai atiduoti tam pačiam anksčiau nemielam žentui. Tiesa, dideli pinigai gero neatnešė. 10 tūkst. litų buvo paskolinta tetai Reginai Stropienei, kuri iki sovietų okupacijos jų nespėjo grąžinti, o paskui visus turtus prarado. Likę pinigai banke vos neužtraukė bėdos visai Sakų šeimai, nes komunistams išsiaiškinus, kas juos banke laikė, Sakai jau turėję būt vežami į Sibirą, bet išgelbėjęs tiesiog tą naktį kilęs karas - aut. intarpas).
1941 metais buvo atvykęs Vacio brolis Aleksas, sakė - greit bus karas, bet mes niekur nesiruošėm trauktis. Kai tikrai prasidėjo šaudymas, pasislėpėm gretimo namo rūsyje. Užsidegė mūsų namas, bet Vacys su keturiais vyrais užgesino.
Vokiečiams užėmus Tauragę, suėmė Vacį. Išgelbėjo darbininkai, liudydami, kad jis ne komunistas, o tik profsąjungos pirmininkas. Vis tik Tauragę palikome. Fabriko direktorius skyrė mašiną, susikrovėm daiktus ir išvykom į Šiaulius. Apsigyvenom netoli Vacio brolio Antano. Vacys įsidarbino prekyboje buhalteriu.
Pasakojimą tęsė Vaclovo dukra Birutė:
1943 metais teta Kotryna Vosylienė pasiūlė atvažiuoti gyventi į Grinkiškį, girdi, mažame miestelyje nėra tokios karo grėsmės kaip Šiauliuose, kuriuos tada beveik kasnakt bombarduodavo. Grinkiškyje tėvas įsidarbino malūne buhalteriu. Butą iš pradžių nuomavome, paskui įsikėlėme į Vosylių mūrinį namą, netoli klebonijos. Grinkiškyje 1944 metų gegužės 1 dieną gimė sesuo Audronė.
Bet karas pasiekė ir šį mažą miestelį. Vosylių namas buvo sugriautas. Tada mūsų šeimą priglaudė dvarininkas Leonas Guliokas. Rudeniop davė arklius, maisto produktų, ir mes išvažiavom pas tetą Reginą į Panevėžį. Teta Regina Stropienė davė mažą kambariuką. Tėvas gavo sąskaitininko vietą mėsos kombinate. Bet pragyventi buvo sunku. Pažįstamas veterinarijos gydytojas Šalkauskas pasiūlė kitą darbą ir dviejų kambarių butą virš veterinarinės stoties. Tėvas dirbo sanitaru, mama - valytoja. Gyventi tapo lengviau, tačiau dėl savotiško gydytojo būdo tėvai norėjo išeiti…
Dėdė Antanas pasiūlė keltis į Anykščius, ir 1948 metais persikėlėme į ten. Išsinuomavom butą šalia dėdės sodybos, Stoties gatvėje. Tėvas iš pradžių dirbo miesto vykdomojo komiteto buhalterijoje, vėliau senelių namų direktoriumi, paskui buvo paskirtas kooperatyvo vyriausiuoju buhalteriu. Buvo gerbiamas darbe, gavo butą, gyvenome gerai.
1954 metais teta Bronė prikalbino keltis į Palangą, nes norėjo ten pirkti dalį namo ir iš Papilės parsivežti senelius Sakus. Jei mano tėvai būtų matę, kaip atrodo Palangoje tas būstas (dabartinėje J. Piktuižio gatvėje), gal nebūtų sutikę. Kruopštūs tėvai ten viską sutvarkė. Tėvas Palangoje pradėjo dirbti mokyklos ūkvedžiu, po to buhalteriu, dar vėliau švietimo skyriaus vyriausiuoju buhalteriu. Mirus senelei, namas buvo parduotas, o tėvams teko išsikelti pas kaimynus. Kadangi švietimo sistemoje dirbo abu tėvai, valdžia po kiek laiko skyrė butą S. Nėries gatvėje. Vaikai, sukūrę savo šeimas, jau gyveno atskirai.
Bendradarbių iškilmingai palydėtas, tėvas išėjo į pensiją. Mirė 1980 metų sausio 25 dieną, turėdamas 73 metus.
Olga Sakienė po vyro mirties gyveno Palangoje su dukros Audronės šeima. Mirė 1999 metų gegužės 19 dieną, sulaukusi 87 metų. Palaidoti Vaclovas ir Olga Sakai Palangos kapinėse. Su jais kartu - ir urna su 1987 metais Leningrade mirusio sūnaus Kęstučio pelenais.
Pastaba. Olgos Bilevaitės - Sakienės ir Birutės Sakaitės - Shapira atsiminimų tekstai gauti iš juos užrašiusio Algimanto Knašo.
© 2011 Aleksandras Sakas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą