Antanas Dabrega (1863-1916) ir jo vaikai

Aleksandro ir Rozalijos Dabregų sūnus Antanas, 1863 metais gimęs ir augęs Svėdasų parapijos Šeduikių kaime, gyveno ant valako žemės šalia Šeduikių, Pamaleišio kaime. Dalyvavo rusų ir japonų 1904-1905 metų kare. Pasakodavo apie kovas prie Port Artūro, kur rusai skaudžiai pralaimėjo.

Buvo vedęs Oną Vilutytę, turėjo sūnų Joną, dukras Eleną ir Verutę. Senatvės nesulaukė, mirė, kaip ir jo vyresnysis brolis Jonas, 1916 metais. Našlė Ona Dabregienė liko su mažais vaikais.

Tie vaikai - mano mamos pusbrolis ir pusseserės - užaugo Pamaleišyje.

Jonas Dabrega gimė 1906 metais. 1932 metais vedė Eleną Jančytę iš to paties Svėdasų valsčiaus Naujikių (Naujikų) kaimo (geni.com duomenimis, Elena buvo gimusi Rimdžių kaime). Jonas ir Elena Dabregos nugyveno netrumpą gyvenimą. Turėjo sodybą Kėpiuose netoli Užpalių, kur ir mirė - Jonas 1983 metais, būdamas 77-erių, ir jo žmona Elena 2002 metais, sulaukusi 89-erių. Palaidoti Užpalių kapinėse. Juodviejų vaikai - Juozas Dabrega iš Obelių ir dukros Albina Vilimienė ir Genė Kurmienė.

Apie Antano ir Onos Dabregų dukrą Eleną (po santuokos - Žilienę) žinių beveik neturiu, tiktai nuotraukų su ja išliko.

Užpaliuose apie 1940 metus. Penkios Aleksandro Dabregos anūkės ir draugė iš Šeduikių. Iš kairės sėdi Verutė Antano d., Pranutė Juozapo d., Elena Antano d., stovi Elena Baukytė, Kazytė Jono d., Elena Juozapo d.

O jauniausioji Antano ir Onos Dabregų duktė Verutė, gimusi 1915 metais, ištekėjo už Juozapo Jakubonio, pokario partizano. Verutei ir jos vyrui skirtas atskiras straipsnelis - Juozapas ir Veronika Dabregaitė Jakuboniai.

© 2014, 2017 Aleksandras Sakas

Priedas - metrikų duomenys

1863 m. gruodžio 7 d. Svėdasų bažnyčioje vikaras kun. Gulbinavičius pakrikštijo kūdikį vardu Antanas valstiečių teisėtų sutuoktinių Aleksandro ir Rozalijos iš Repšių Dobregų sūnų, gimusį šių metų ir mėnesio 1 d. šios parapijos Šeduikių kaime. Krikšto tėvais buvo valstiečiai Rapolas Repšys ir Viktorija, Mykolo Merkio žmona. (Svėdasų RKB atitinkamų metų gimimo metrikų knyga iš Artūro Šlapelio ir Mindaugo Baltuškos rinkinių).

1932 m. gegužės 4 d. su Panevėžio Vyskupo dispensu nuo užsakų ir neatradus kliūčių, Svėdasų bažnyčioje tos bažnyčios vikaras kun. Mickevičius abiems pusėms išreiškus sutikimą palaimino moterystės ryšį Jono Dabregos jaunikaičio žemdirbio Pamaleišių sodžiaus Duokiškio parapijos Svėdasų valsčiaus 24 metų ir Elenos Jančytės žemdirbės Naujikų sodžiaus Svėdasų parapijos ir valsčiaus 19 metų. Jaunojo tėvai: Antanas Dabrega ir Ona Vilutytė. Jaunosios tėvai: Mykolas Jančys ir Ona Pajarskaitė. Liudytojai: Kazys Jančys ir Antanas Vigelis. (Svėdasų RKB santuokų knygos lapo kopija, gauta iš inž. Arturo Šlapelio).

Aleksandras Dabrega (1817-1885)

Mano prosenelis Aleksandras Dabrega gimė 1817 metų balandį Svėdasų parapijos Šeduikių kaime. Buvo pirmagimis valstiečių Juozapo ir Domicelės Merkytės Dabregų sūnus.

Šeduikių Dabregynė. Autoriaus 2012 metų nuotrauka.

Aleksandrą krikštijo Svėdasų bažnyčioje kunigas Jonas Pankevičius. Krikštatėviu buvo Justinas Merkys, gretimo Netikiškių kaimo valstietis, spėjamas naujagimio motinos Domicelės brolis. Krikšto mama - Ona Šeduikytė iš giminės, gyvenusios Šeduikiuose nuo laikų, senesnių, negu metrikų knygos siekia.

Vienas po kito pasaulin atėjo ir kiti Aleksandro broliai ir seserys: Karolina - 1818 m., Antanas Simonas - 1820 m., Veronika Elžbieta - 1823 m., Julijona Kotryna - 1825 m., Rapolas - 1829 m. Augo, matyt, močiutės Onos Dabregienės myluojami ir prižiūrimi. Duonos turbūt netrūko. Užaugo visi.

Kai namus paliko Aleksandro seserys Karolina (1843 metais ištekėjusi už Silvestro Žemaičio į Krylius prie Dviragio ežero Kamajų parapijoje) ir Veronika (1852 metais į Vikonis už Juozapo Pilkausko) ir kai 1853 metais nuo kažkokio pūlinio mirė brolis Antanas, Aleksandras Dabrega vis dar viengungiavo. Tėvai seno, silpo, ir ūkio vadžios turbūt jau buvo Aleksandro rankose.

Aleksandras Dabrega tuokėsi brandaus amžiaus – 42 metų, o į žmonas paėmė gerokai jaunesnę dvidešimtmetę valstietę Rozaliją Repšytę iš gretimos Užpalių parapijos Vilučių kaimo. Juos 1860 metų sausį Užpalių bažnyčioje sutuokė kunigas Pranciškus Knipavičius.

Tarp jungtuvių liudininkų nebuvo Dabregų, buvo Aleksandro pusbrolis Mykolas Merkys iš Netikiškių, prieš pusmetį vedęs Aleksandro išrinktosios seserį Viktoriją Repšytę. 

Šie Merkiai ir Dabregos, dvigubo giminystės ryšio siejami, artimai bendravo, krikštijo vieni kitų vaikus (Mykolas - Aleksandro sūnų Mykolą Dabregą 1867 m., o Aleksandras - Mykolo dukrą Teresę Merkytę 1868 m., ir dar Aleksandro žmona Rozalija - Mykolo sūnų Ignotą Merkį 1872 m.).

Aleksandro ir Rozalijos Dabregų pirmasis vaikas - sūnus Jonas - gimė Šeduikiuose 1861 metais. Paskui Rozalija pagimdė dar tris sūnus (Antaną, Mykolą, Juozapą) ir dvi dukras (Marijoną, Oną), bet išauginti jų nebespėjo.

1874 metų vasario 26 dieną Rozalija Dabregienė mirė. Ją pakirto raupai - liga, skiepai nuo kurios buvo seniai rasti, bet Rusijos imperijoje neprivalomi. Rozalijos amžius, nurodytas mirties įraše - 40 metų, gal gerokai suapvalintas, nes pagal santuokos įrašą jai turėjo būti tik 34. Vyriausiam vaikui Jonui tuo metu buvo 12 metų, mano seneliui Juozapui – 3, o mažiausiajai Marijonai - metai su trupučiu.

Rozaliją Dabregienę palaidojus, ta pati liga po poros savaičių pražudė ir jos 6 metų Mykoliuką. Jį artimieji palaidojo Šeduikių kaimo kapinaitėse. Laikui bėgant, Mykolo vardas buvo pamirštas (net puikią atmintį turėjusi mano teta Onutė jo nebežinojo).

XIX - XX amžiaus pradžios kapinaitės, kur ilsisi buvę Šeduikių ir Netikiškių gyventojai. Autoriaus 2014 metų nuotrauka.

Po žmonos Rozalijos mirties Aleksandras Dabrega vedė dar kartą – Mortą Kustaitę, su kuria susilaukė sūnaus Jurgio ir dukros Domicelės, tačiau greitai abu vaikus dar mažus priglaudė tos pačios Šeduikių kapinaitės.

Aleksandras Dabrega mirė 1885 metais. Liko žmona Morta, sūnūs Jonas, Antanas, Juozapas, dukros Ona, Marijona. Vyriausias sūnus Jonas paveldėjo ūkį ir baigė auginti jaunesniuosius brolius ir seseris.

*

Marijona, jauniausioji Aleksandro ir Rozalijos Dabregų dukra, 1900 metais buvo sutuokta su Rapolu Dijoku iš Užpalių parapijos Ilčiukų kaimo - tą pačią dieną ir toje pačioje Svėdasų bažnyčioje, kaip ir jos brolis Juozapas Dabrega.

Marijona ir Rapolas Dijokai vaikų neturėjo. Gal toji pati Marijona Dijokienė iš Ilčiukų yra minima monografijoje “Užpaliai”, kurią kaip padegėlę Užpalių valsčiaus taryba atleido nuo 1933 metų žemės mokesčio (“Užpaliai”, I dalis, leidykla “Versmė”, Vilnius, 2013, 322 pusl.).

Vytautas Mikučionis ten pat (834 pusl.), baigdamas savo pasakojimą apie Ilčiukų kaimą, rašo:

Liko nepaminėta Dijokienės sodyba, kurios kieme kolūkis pasistatė kontorą. Sodyba stovi iki šiol, o Dijokų nebėra. Kitapus kelio kaip koks paminklas stūkso apleista parduotuvė.

© 2014, 2017 Aleksandras Sakas

Priedas - metrikų duomenys

Jei nurodytas vaizdo numeris , tai metrikų knyga pasiekiama per epaveldas.lt. Jei ne, tai duomenys yra rasti kolegų Artūro Šlapelio ir Mindaugo Baltuškos rinkiniuose (vienu atveju - iš Lietuvos valstybinio istorijos archyvo pažymos).

1817 m. balandžio 7 d. pakrikštytas Aleksandras, gimęs šio mėnesio 4 d., tėvai teisėti sutuoktiniai Juozapas Dobrega ir Domicelė Merkytė, krikšto tėvai Justinas Merkys ir Ona Šeduikytė (Justinus Mierkis et Anna Szadeykowna), Šeduikiai. (Svėdasų RKB 1802 -1830 m. gimimo metrikų knyga, 76 v.)

1860 m. sausio 17 d. Užpalių bažnyčioje vikaras kun. Pranciškus Knipavičius triskart paskelbęs sausio 3, 6 ir 10 dienomis, sutuokė valstiečius Aleksandrą Dabregą, 40 metų jaunuolį iš Svėdasų parapijos Šeduikių kaimo, su Rozalija Repšyte, 20 metų mergina iš Užpalių parapijos Vilučių kaimo, valstiečių teisėtų sutuoktinių Juozapo ir Domicelės gimusios Merkyte Dabregų sūnų su valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Apolonijos gimusios Milašauskaite Repšių dukterimi, dalyvaujant liudininkams valstiečiams Mykolui Merkiui, Juozapui Pilkauskui ir kitiems. (LVIA pažyma pagal santuokos įrašą F. 669 Užpalių RKB knygoje).

1861 m. birželio 8 d. Svėdasų bažnyčioje vikaras kun. Kazimieras Švilpa pakrikštijo kūdikį vardu Jonas valstiečių teisėtų sutuoktinių Aleksandro ir Rozalijos iš Repšių Dobregų sūnų, gimusį šių metų ir mėnesio 5 d.. šios parapijos Šeduikių kaime. Krikšto tėvais buvo valstiečiai Jonas Repšys su mergina Julijona Dobregaite. (Svėdasų RKB 1859 -1863 m. gimimo metrikų knyga, 104 v.)

1863 m. gruodžio 7 d. Svėdasų bažnyčioje vikaras kun. Gulbinavičius pakrikštijo kūdikį vardu Antanas valstiečių teisėtų sutuoktinių Aleksandro ir Rozalijos iš Repšių Dobregų sūnų, gimusį šių metų ir mėnesio 1 d. šios parapijos Šeduikių kaime. Krikšto tėvais buvo valstiečiai Rapolas Repšys ir Viktorija, Mykolo Merkio žmona. (Svėdasų RKB atitinkamų metų gimimo metrikų knyga)

1866 m. sausio 1 d. Svėdasų bažnyčioje kun. Švilpa pakrikštijo kūdikį vardu Ona, valstiečių teisėtų sutuoktinių Aleksandro ir Rozalijos iš Repšių Dobregų dukrą, gimusią 1865 metų sausio mėnesio 30 d. Šeduikių kaime. Krikšto tėvais buvo valstiečiai Tamošius Grižas ir mergina Domicelė Dobregaitė. (Svėdasų RKB atitinkamų metų gimimo metrikų knyga)

Pastaba. Onos Dobregaitės gimimo diena turėtų būti 1865 metų gruodžio 30 d.

1867 m. gruodžio 9 d. Svėdasų bažnyčioje klebonas kun. Bieliauskas pakrikštijo kūdikį vardu Mykolas valstiečių teisėtų sutuoktinių Aleksandro ir Rozalijos iš Repšių Dobregų sūnų, gimusį šių metų ir mėnesio 1 d.. šios parapijos Šeduikių kaime. Krikšto tėvais buvo valstiečiai Mykolas Merkys su Barbora, Juozapo Čerškio žmona. (Svėdasų RKB 1866 -1875 m. gimimo metrikų knyga, 34 v.)

Pastaba. Krikštamotė Barbora, Juozapo Čerškio žmona, geni.com duomenimis - Barbora Repšytė, gimusi Užpalių valsčiaus Voverynės viensėdyje, turėjusi sūnus Antaną, Povilą, Petrą ir dukras Agotą, Oną, mirusi 1908 m. Užpaliuose.

1870 m. gegužės 31 d. Svėdasų bažnyčioje kun. Bytautas pakrikštijo kūdikį vardu Juozapas valstiečių teisėtų sutuoktinių Aleksandro ir Rozalijos iš Repšių Dobregų sūnų, gimusį šių metų ir mėnesio 29 d.. šios parapijos Šeduikių kaime. Krikšto tėvais buvo valstiečiai Juozapas Rimkus su Karolina, Justino Dobregos žmona. (Svėdasų RKB 1866 -1875 m. gimimo metrikų knyga, 85 v.)

Pastaba. Kūmos Karolinos vyras Justinas Dabrega - taip pat iš Šeduikių. Justinas - Jono Dabregos ir Elžbietos Vigėlytės sūnus, gimęs 1824 metais, vedęs Karoliną Šlamaitę. Žinomi Šeduikiuose 1861 - 1871 metais gimę Justino ir Karolinos Dabregų vaikai Antanas, Jonas, Ona, Rozalija.

1872 m. gruodžio 17 d. Svėdasų bažnyčioje kun. Bytautas pakrikštijo kūdikį vardu Marijona valstiečių teisėtų sutuoktinių Aleksandro ir Rozalijos iš Repšių Dobregų dukrą, gimusią šių metų ir mėnesio 7 d.. šios parapijos Šeduikių kaime. Krikšto tėvais buvo valstiečiai Povilas Repšys su Veronika, Juozapo Rimkevičiaus žmona. (Svėdasų RKB 1866 -1875 m. gimimo metrikų knyga, 147 v.)

1874 m. vasario 26 d. Šeduikių kaime nuo raupų mirė Rozalija Dobregienė, Svėdasų parapijos 40 metų valstietė. Paliko vyrą Aleksandrą, sūnus Joną, Antaną, Mykolą, Juozapą, dukras Marijoną ir Oną. Jos kūnas šių metų ir mėnesio 27 dieną kun. Bytauto palaidotas parapijos kapinėse. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga)

1874 m. kovo 13 d. Šeduikių kaime nuo raupų mirė Mykolas, valstiečių teisėtų sutuoktinių Aleksandro ir Rozalijos iš Repšių Dobregų 6 metų sūnus. Jo kūną šių metų ir mėnesio 14 d. tėvai palaidojo vietos kapinėse. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga)

1877 m. balandžio 8 d. Šeduikių kaime mirė Jurgis, valstiečių teisėtų sutuoktinių Aleksandro ir Mortos iš Kustų Dobregų 1,5 metų sūnus. Jo kūną šių metų ir mėnesio 9 d. tėvai palaidojo vietos kapinėse. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga)

1878 m. rugpjūčio 18 d. Šeduikių kaime mirė Domicelė, valstiečių teisėtų sutuoktinių Aleksandro ir Domicelės (?) iš Kustų Dobregų 3 mėnesių dukra. Jos kūną šių metų ir mėnesio 19 d. tėvai palaidojo kapinėse prie Šeduikių kaimo. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga)

1885 m. balandžio 6 d. Šeduikių kaime nuo senatvės mirė Aleksandras Dobrega, Alotų valsčiaus valstietis, turėjęs 80 metų, paliko žmoną Mortą iš Kustų, sūnus Joną, Antaną, Juozapą, dukras Oną, Marijoną. Jo kūną palaidojo klebonas kun. Zalieskis parapijos kapinėse. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga)

Juozapas Dabrega (1796-1869) ir jo vaikai

Mano senelio senelis Juozapas Dabrega gimė 1796 metais Svėdasų parapijos Šeduikių kaime valstiečių Juozapo ir Onos Dabregų šeimoje.

Svėdasų bažnyčioje jį krikštijo klebonas kun. Mykolas Smolskis, ėjęs Kupiškio dekanato dekano pareigas ir turėjęs Livonijos kanauninko titulą. Krikštatėviai trumpame registro įraše nenurodyti:

Tik tiek: Josephi LC Josephi Dabrega ac Anna de Szaduykie. (Svėdasų RKB 1702 -1796 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 142 v., epaveldas.lt)

Juozapas ėjo dešimtus metus, kai 1806-tųjų pavasarį mirė jo tėvas Juozapas Dabrega. Nebuvo kam šeimininkauti tėvo ūkyje, tai šešiolikmetę Elžbietą teko greitai ištekinti. Tų pačių 1806 metų vasarą į Šeduikius iš Radžionių užkuriu atėjo Andriejus Paunksnis.

1806 m. Elžbieta Dabregaitė ištekėjo už Andriejaus Paunksnio iš Radžionių (Svėdasų RKB 1802 -1818 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 207 v., epaveldas.lt)

Užpalių dvaro inventoriuje, sudarytame 1809 metais, užrašyta, kad Šeduikių kaimo valstietis Andriejus Paunksnis valdė valaką žemės, mokėjo už ją dvarui činšo 194 auksinus (zlotus) 23 grašius per metus ir dar bendrą su Jurgiu Dabrega mokestį už margus - 89 auksinus su trupučiu.

Paunksniai gyveno Šeduikiuose ilgesnį laiką. Metrikų knygose liko žinių apie trejetą čia gimusių Paunksniukų. Kai Juozapas Dabrega jaunesnysis suaugo, jis perėmė ūkį, o Paunksniai persikėlė į Andriejaus gimtuosius Radžionis.

Juozapas vedė anksti – 19 metų. Tas pats kun. Mykolas Smolskis 1815 metais jį sutuokė su Domicele Merkyte iš gretimo Netikiškių kaimo. Tądien Svėdasų bažnyčioje tuokėsi net vienuolika porų, ir, jei Dabregos buvo paskutinieji, kaip metrikų knygoje, tai artimiesiems jų parvažiuojančių teko ilgokai laukti…

O gandrai jaunuosius Dabregas netruko lankyti: Aleksandras gimė 1817 m., Karolina - 1818 m., Antanas - 1820 m., Veronika - 1823 m., Julijona - 1825 m., Rapolas - 1829 m.

Juozapo ir Domicelės Dabregų medžio dalis nuo jų tėvų iki vaikų ir dalies anūkų. Paspalvintieji - autoriaus tiesioginiai protėviai.

Išaugo visi Juozapo ir Domicelės vaikai, kas anais laikais buvo reta. Jie surašyti 1833 metų Užpalių dvaro inventoriuje.

Inventorius rašytas jau ne lenkiškai, bet rusiškai ir su Rusijos imperijos biurokratijai būdingu detalumu.

Taigi, Juozapo Dabregos ūkis 1833 metais: šeimininkas - činšininkas (тяглый), 4 vyriškos ir 4 moteriškos sielos, 2 arkliai, 2 jaučiai, 1 karvė, 7 avys, 2 kiaulės. Žemės - ariamos, pievų ir miško - 1 valakas ir 18 su trupučiu margų, už ką metinis činšas - 27 sidabro rubliai ir 92 kapeikos. Lažo - 2 dienos per savaitę ir 6 gvoltai per metus, be to, kartą metuose - 1 padvada (arklys su vežimu) į Rygą. Trobesių būklė vidutinė. Ir, svarbiausia, šeimynos sąrašas su kiekvieno nario amžiumi: Juozapas Dabrega 41, žmona Domicelė 37, sūnūs Aleksandras 18, Antanas 12, Rapolas 15, dukterys Karolina 16, Veronika 10, Julijona 6.

Amžius inventoriuje ne visada tikslus. Pagal gimimo metrikus Juozapui Dabregai tuomet turėjo būti 37 metai, o jo sūnui Rapolui - 4 (ėjo penktus metus, tai gal 15 - tiesiog raštininko riktas?).

Po dešimtmečio gimtuosius Šeduikius pirmoji paliko dukra Karolina, vėliau - Veronika. Dar visko buvo tėvų Dabregų gyvenime - buvo ir didelio sielvarto, kai ligos pamečiui nusinešė jų vaikų Karolinos ir Antano gyvybę. Berods, ir dukrą Julijoną teko jiems laidoti.

1865 metais mirė mama Domicelė. Buvo jau perkopusi šešiasdešimt, tai mirties priežastimi metrikuose kaip paprastai anuomet tokio amžiaus sulaukusiems užrašė senatvę.

Po ketverių metų ir tėvą Juozapą Dabregą į Šeduikių kapinaites nulydėjo vaikai Aleksandras, Rapolas ir Veronika.

Vaikai

Juozapo ir Domicelės pirmagimis Aleksandras (mano prosenelis) vėliau pratęsė Šeduikių Dabregų giminę. Jam skirtas atskiras straipsnelis.

Karolina, iš dukrų vyriausioji, 1843 metais buvo sutuokta su Silvestru Žemaičiu iš Kamajų parapijos Krylių kaimo - jos krikštatėvio Justino Žemaičio giminaičiu (gal brolvaikiu). Ten su vyru pragyveno 14 metų. Vaikų neturėjo arba jie visi išmirė iki 1857 metų, kuomet Karoliną pražudė džiova. Ji palaidota šalia Krylių, Verksnionių kaimo kapinaitėse. Našliu likęs Silvestras Žemaitis netrukus vedė antrą kartą (Teodorą Tumaitę).

Kitą rudenį, 1858 metais, Juozapas ir Domicelė Dabregos neteko ir sūnaus Antano. Jo, 38 metų viengungio, gyvybę nusinešė kažkoks užkrečiamas pūlinys, tuomet plitęs Šeduikių kaime.

Dukra Veronika, dar 1852 metais ištekėjusi už valstiečio Juozapo Pilkausko, gyveno Vikonių kaime, turėjo keletą vaikų. (Pilkausko mama buvo Antanėlytė - iš tų pačių Antanėlių, su kuriais vėliau Dabregos susigiminiavo). Vyrui Juozapui 1869 metais mirus, Vikonyse liko našlė Veronika, sūnūs Adomas, Antanas ir dukra Veronika.

Julijoną Dabregaitę matome 1833 metų inventoriuje ir paskui dar ne kartą jos sūnėnų krikštynose - Juozapo Pilkausko 1857 metais Vikonyse, Jono Dabregos 1861 metais Šeduikiuose. Vis dar buvo netekėjusi mergina. O po kelių metų dokumentuose, kur surašyti gyvi Juozapo ir Domicelės Dabregų vaikai, Julijonos vardo jau neliko…

Jaunėlis Rapolas metrikų knygose paskutinį kartą paminėtas, kai jau buvo keturių dešimčių sulaukęs. Kas nutiko su juo vėliau, nežinau.

© 2014-2020 Aleksandras Sakas

Priedas - metrikų duomenys

Jei nurodytas vaizdo numeris, tai metrikų knyga pasiekiama per epaveldas.lt. Jei ne, tai duomenys yra rasti kolegų Artūro Šlapelio ir Mindaugo Baltuškos rinkiniuose

1796 m. spalio 18 d. pakrikštytas Juozapas teisėtų sutuoktinių Juozapo Dabregos ir Onos iš Šeduikių. (Svėdasų RKB 1702 -1796 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 142 v.)

1815 m. lapkričio 21 d. kun. Mykolo Smolskio, Svėdasų klebono, Vilniaus katedros kanauninko, sutuokti Juozapas Dobrega iš Šeduikių ir Domicelė Merkytė, liudininkai Justinas Žemaitis ir Motiejus Tumas. (Svėdasų RKB 1802 -1818 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 314 v.)

1817 m. balandžio 7 d. pakrikštytas Aleksandras, gimęs šio mėnesio 4 d., tėvai teisėti sutuoktiniai Juozapas Dobrega ir Domicelė Merkytė, krikšto tėvai Justinas Merkys ir Ona Šeduikytė (Justinus Mierkis et Anna Szadeykowna), Šeduikiai. (Svėdasų RKB 1802 -1830 m. gimimo metrikų knyga, 76 v.)

1818 m. lapkričio 10 d. pakrikštyta Karolina, gimusi šio mėnesio 5 d., tėvai teisėti sutuoktiniai Juozapas Dobrega ir Domicelė Merkytė, krikšto tėvai Justinas Žemaitis ir Uršulė Merkytė (Mierkiowna), Šeduikių k. (Svėdasų RKB 1802 -1830 m. gimimo metrikų knyga, 82 v.)

1820 m. spalio 31 d. pakrikštytas Antanas Simonas, gimęs šio mėnesio 28 d., tėvai teisėti sutuoktiniai Juozapas Dobrega ir Domicelė Merkytė, krikšto tėvai Juozapas Merkys ir Uršulė Dobregaitė (Josephy Mierkis et Ursula Dobregowna), Šeduikių k. (Svėdasų RKB 1802 -1830 m. gimimo metrikų knyga, 92 v.)

1823 m. vasario 14 d. kun. Jonas Pankevičius pakrikštijo Veroniką Elžbietą, gimusią šio mėnesio 12 d., tėvai teisėti sutuoktiniai Juozapas Dobrega ir Domicelė Merkytė, krikšto tėvai Antanas Žemaitis su Veronika Merkiene (Antonius Zemaytis cum Veronica Mierkiowa), Šeduikių k. (Svėdasų RKB 1802 -1830 m. gimimo metrikų knyga, 103 v.)

1825 m. kovo 26 d. pakrikštyta Julijona Kotryna, gimusi šio mėnesio 24 d., tėvai teisėti sutuoktiniai Juozapas Dabrega ir Domicelė Merkytė, krikšto tėvai Juozapas Merkys ir Rakelė Urbonavičienė (Josephy Mierkis cum Rachela Urbanowiczewa), Šeduikių k. (Svėdasų RKB 1802 -1830 m. gimimo metrikų knyga, 113 v.)

1829 m. vasario 16 d. kun. Jurgis Bogušis pakrikštijo Rapolą, gimusį šio mėnesio 12 d., tėvai teisėti sutuoktiniai Juozapas Dobrega ir Domicelė Merkytė, krikšto tėvai Vincentas Pajėda ir Agota Merkienė (Vincentius Paiedo cum Agatha Mierkiowa), Šeduikių k. (Svėdasų RKB 1802 -1830 m. gimimo metrikų knyga, 144 v.)

1843 m. spalio 31 d. Svėdasų bažnyčioje vikaras kun. Aleksandras Liudavičius. triskart paskelbęs spalio 17, 24 ir 31 dienomis, sutuokė valstiečius Silvestrą Žemaitį, 26 metų jaunuolį iš Kamajų parapijos, su Karolina Dabregaite, 20 metų mergina iš Svėdasų parapijos Šeduikių kaimo, valstiečių teisėtų sutuoktinių Petro ir Uršulės iš Janiškių Žemaičių sūnų su valstiečių teisėtų sutuoktinių Juozapo ir Domicelės iš Merkių Dabregų dukterimi, dalyvaujant liudininkams valstiečiams Aleksandrui Dabregai, Justinui Pilkauskui ir kitiems. (Svėdasų RKB atitinkamų metų santuokos metrikų knyga).

1852 m. gegužės 11 d. Svėdasų bažnyčioje klebonas Saurimavičius. triskart paskelbęs gegužės 4, 8 ir 11 dienomis, sutuokė valstiečius Juozapą Pilkauską, 30 metų jaunuolį iš Vikonių k., su Veronika Dobregaite, 20 metų iš Šeduikių kaimo, abu Svėdasų parapijos, valstiečių teisėtų sutuoktinių Justino ir Rozalijos iš Untanėlių Pilkauskų sūnų su valstiečių teisėtų sutuoktinių Juozapo ir Domicelės iš Merkių Dobregų dukterimi, dalyvaujant liudininkams valstiečiams Juozapui (...), Justinui Pilkauskui ir kitiems. (Svėdasų RKB atitinkamų metų santuokos metrikų knyga)

1857 m. gruodžio 6 d. Krylių kaime mirė valstietė Karolina gim. Dobregaitė nuo džiovos, Šv. sakramentais aprūpinta. Likusio našliu valstiečio Silvestro Žemaičio žmona, turėjusi 35 metus, Kamajų parapijietė. Jos kūną giminaičiai palaidojo gruodžio 7 d. Verksnionių kaimo kapinėse. (Kamajų RKB 1856-1873 m. mirties metrikų knyga, 19 v.)

1858 m. spalio 3 d. Šeduikių kaime mirė valstietis Antanas Dobrega nuo pūlinio, viengungis 35 metų Svėdasų parapijietis. Jo kūnas palaidotas šių metų ir mėn. 5 dieną vietinėse kapinėse. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga)

1865 m. gruodžio 20 d. Šeduikių k. nuo senatvės mirė Domicelė Merkių Dobregienė, 70 metų šios parapijos valstietė, palikusi vyrą Juozapą, sūnus Aleksandrą, Rapolą… (palaidojimo data ir vieta neįskaitoma, Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga)

Pastaba. Kažkodėl praleista Domicelės Dabregienės dukra Veronika, nors 1865 metais ji dar turėjo būti gyva (žr. 1869 metų Juozapo Dabregos mirties įrašą).

1869 m. lapkričio 4 d. Šeduikiuose nuo senatvės mirė Juozapas Dobrega, 78 metų šios parapijos valstietis, našlys, palikęs vaikus Aleksandrą, Rapolą, Veroniką. Jo kūną šių metų ir mėnesio 6 dieną giminaičiai palaidojo vietinėse kapinėse. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga)

Antanas Rimkus (1888-1974)

Antanas Rimkus, mūsų šeimoje vadintas “dėde Rimkumi”, mano tėvui buvo tikras dėdė - motinos brolis, vienintelis Lietuvoje likęs iš visų tėvo dėdžių ir tetų.

Antanas Rimkus gimė 1888 metų balandžio 9 d. Papilės valsčiaus Žilių kaime.

Pradžios mokslus ėjo Papilėje. Matyt, ten pat, jaunas būdamas, “1905-1907 metais dalyvavo revoliuciniame judėjime”, kaip tarybiniais laikais buvo parašyta jo nekrologe. Ką tos revoliucijos metu nuveikė 17-metis vaikinas, nežinau. Papilėje 1905 metais žmonės iš valsčiaus valdybos pastato išmetė caro paveikslą, pašalino caro valdžios pareigūnus ir išsirinko savo valdžią, tačiau nė mėnuo nepraėjo, ir caro kariuomenės dalinys atstatė senąją tvarką (monografija “Papilė”, I dalis, “Versmės” leidykla, 2004, 265-266 pusl.).

Paskui, tėvo pėdomis sekdamas, Antanas Rimkus mokėsi geležinkelininko specialybės Radviliškyje ir Vilniuje. 1911 metais baigė Vilniaus geležinkelio mokyklą. Padirbėjęs Rygoje ir Kaune, nuo 1912 metų pakeitė profesiją - pradėjo dirbti matininku Kauno gubernijoje.

Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, buvo paimtas į rusų kariuomenę, kurioje tarnavo iki 1918 metų. Dalyvavo karo veiksmuose, buvo sužeistas. Gydydamasis karo ligoninėje Voroneže, susipažino su ukrainiete felčere Marija Čioba. Vedė ją, o po karo abu parvažiavo į Kauną. (Pasak jų dukros Margaritos Rimkutės – Bankauskienės, Rimkai susituokė 1924 metais Šiauliuose).

Nuo 1921 metų dirbo Žemės ūkio departamente matininku, inžinieriumi žemėtvarkininku, taigi, buvo vienu iš sėkmingos Mykolo Krupavičiaus žemės reformos vykdytojų.

Marija ir Antanas Rimkai prieškario metais

Pagal savo projektą pasistatė dviejų aukštų namą Žaliakalnyje, P. Višinskio gatvėje.

Namas žymus tuo, kad jo antrajame aukšte 1935-1944 metais gyveno garsus istorikas prof. Zenonas Ivinskis. Į jo butą 1941 metų birželio 23 dienos rytą rinkosi sukilimo organizatoriai “atodūsiui”, čia tą rytą gimė idėja leisti dienraštį “Į laisvę” (Žvilgsnis, nukreiptas į idealų aukštumas. Adolfo Damušio tekstai, Versus Aureus, 2009, 286 pusl.). 2008 metais ant namo sienos atidengta memorialinė lenta.

Šitame name mano tėvas prieškario laikais daugelį kartų yra svečiavęsis pas dėdę Rimkų, o dėdienės Marijos buvo skaniai ir sočiai valgydinamas. Pas Rimkus 1945 metų birželį buvo apsistoję į Kauną trumpam atvykę mano tėvai, kai iš Rimkų namų išėjęs pasimatyti su draugais, tėvas nebegrįžo - išduotas vieno iš tų draugų, buvo suimtas.

Pokario represijos, laimei, nepalietė Rimkų, nors Margaritos Rimkutės - Bankauskienės liudijimu toks pavojus grėsė ne kartą - gražusis namas ne vienam buvo masinantis kąsnis. Antrajame aukšte, prof. Zenono Ivinskio bute, buvo apgyvendinami aukšto rango sovietiniai kariškiai. Vienam jų patarus, tą aukštą teko pusvelčiui perleisti kariškio rekomenduotam asmeniui, tuo gelbstint visa kita.

Žemėtvarkininko darbą Antanas Rimkus dirbo ir okupacijos metais iki pat pensijos, į kurią išėjo 1957 metais.

1963 metais šių eilučių autoriui taip pat teko pagyventi svetinguose Marijos ir Antano Rimkų namuose, laikant stojamuosius egzaminus bei pirmąjį studijų mėnesį. Nors buvo planuota čia glaustis ilgėliau, tačiau, studijas perkėlus į Vilnių, su nemokama pastoge ir su geraisiais šeimininkais teko atsisveikinti.

1972 metais mirė Marija, o netrukus - 1974 metų kovo 23 d. - ir Antanas Rimkus. Abu palaidoti Romainių kapinėse.

© 2012, 2017 Aleksandras Sakas

Šaltiniai:

1. Antano Rimkaus nekrologas, pasirašytas Mt. M. Iš Margaritos Rimkutės - Bankauskienės archyvo.

2. Algimanto Knašo užrašai.

Juozapas Dabrega (1743-1806)

Juozapas Dabrega gimė 1743 metų kovą. Jo tėvai - valstybinio Užpalių dvaro valstiečiai Kazimieras Dabrega ir Elžbieta Kepalaičia. Tėvai gyveno Mikniūnuose, bet pagal kiek suveltą krikšto įrašą Juozapas gimti galėjo ir motinos Elžbietos gimtinėje - Kalviuose. Kovo 10 dieną jis buvo pakrikštytas Kamajų bažnyčioje.

Juozapo Dabregos krikšto įrašas Kamajų bažnyčios metrikų knygoje (šaltinis - Vikiteka). Raštininkas suklydo, vaiką pavadindamas Sofija, įrašo nebaigė, dar kartą užrašė jau Juozapo vardu. Vėliau darytame nuoraše, kuris yra portale epaveldas.lt, klaida pakartota, o tikrasis vaiko vardas praleistas.

Žinome dešimties Juozapo brolių ir seserų vardus. Laikui bėgant Juozapas ir broliai Kazimieras, Antanas, Jurgis savo ar dvaro valdytojo valia iš gimtųjų Mikniūnų persikėlė į gretimą Šeduikių kaimą.

Šeduikiai - dabartinio Anykščių rajono kaimas. Jis kartais painiojamas su Utenos rajono Šeduikiais (maps.lt žemėlapio fragmentas)

Šeduikiai 18-tame amžiuje buvo vienas iš valstybinio (Lietuvos didžiajam kunigaikščiui priklaususio) Užpalių dvaro kaimų, beje, turtingesnis už daugelį kitų - turėjo santykinai daugiau žemių, sumokėdavo gerokai didesnį činšą.

Gyvendamas Šeduikiuose, Juozapas Dabrega 1775 metų sausį susituokė su Ona Budreikaite iš Svėdasų.

1775 m. Juozapo Dabregos iš Šeduikių ir Onos Budreikaičios santuokos įrašas (Svėdasų RKB 1702 -1796 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 167 v., epaveldas.lt)

Nuo Juozapo ir Onos Dabregų santuokos iki pirmojo į Svėdasų bažnyčios metrikus įrašyto jų vaiko gimimo praėjo net septyneri metai. Gali būti, kad Dabregos kurį laiką gyveno kažkur kitur, o į Šeduikius grįžo jau su vaikais, kurių vieno - dukros Julijonos - vardą žinome.

Šeduikiuose Juozapui ir Onai Dabregoms gimė Simonas - 1782 metais, Aleksandras - 1784 metais, Magdalena - 1786 metais.

1789 metų Užpalių seniūnijos dūmų liustracijos knygon įtrauktas Šeduikių gyventojas Juozapas Dabrega. Daugiau Dabregų ūkių kaime tuo metu nebuvo (Kazimieras jau buvo išsikraustęs iš Šeduikių, o Jurgis, dar nevedęs, gal tebegyveno gimtinėje). Šeimos narių nei vardų, nei skaičiaus per liustraciją nefiksavo. Juozapas Dabrega turėjo 1 ir 1/6 valako apgyventos žemės (grunt osiadly), tiek pat priimtos žemės (grunt przyiemny) ir dar atskirai 20 margų. Činšo mokėjo daug - 219 auksinų (zlotų) ir 20 grašių per metus. Bet ir žemės dirbo didelius plotus. Jos Šeduikiuose netrūko, buvo laisvų valakų.

1790 metais Dabregos dar susilaukė dukros Elžbietos ir 1796 metais - sūnaus Juozapo (autoriaus proprosenelio). O 1797 metais iškėlė pirmąsias vestuves - dukra Julijona ištekėjo už Justino Žemaičio iš Sterkiškio, Debeikių parapijos.

Juozapo Dabregos (1743-1806) medžio dalis nuo jo senelio iki vaikų. Paspalvintieji - autoriaus tiesioginiai protėviai.

Pergyvenęs Lietuvos - Lenkijos valstybės žlugimo laikus (1794 metų pralaimėtas sukilimas, 1795 metų paskutinis padalijimas), Juozapas Dabrega vyresnysis mirė 1806 metais. Kam atiteko jo ūkis? Matyt, sūnūs Simonas ir Aleksandras iki to laiko neišgyveno, o Juozapas dar buvo per jaunas šeimininkauti. Trys mėnesiai po tėvo mirties šešiolikmetė Elžbieta Dabregaitė buvo išleista už atėjusio užkuriu Andriejaus Paunksnio iš Radžionių - ūkiui reikėjo vyro rankų.

Našlė Ona Dabregienė gyveno dar porą dešimtmečių, spėjo ir anūkais - Julijonos, Elžbietos, Juozapo vaikais - pasidžiaugti. Ji mirė 1828 metais. Palaidota Šeduikių kapinaitėse.

© 2015 - 2020 Aleksandras Sakas

Priedas - metrikų duomenys (jei nurodytas vaizdo numeris, tai metrikų knyga pasiekiama per epaveldas.lt)

1743 m. kovo 10 d. pakrikštytas vaikas Juozapo vardu, tėvas Kazimieras Dabrega, motina Elžbieta Kepalaičia, teisėti sutuoktiniai. Krikšto tėvai Jonas Vitkus iš Mikniūnų su Elžbieta Bindariene, visi? iš Kalvių. (Kamajų RKB atitinkamų metų gimimo metrikų knyga, Vikiteka)

1757 m. lapkričio 1 d. pakrikštyta Ona teisėtų sutuoktinių Juozapo Budreikos ir Onos iš Svėdasų [dukra]. (Svėdasų RKB 1702 -1796 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 79 v.) 

1775 m. sausio 12 d. sutuoktas Juozapas Dabrega iš Šeduikių su Ona Budreikaičia. (Svėdasų RKB 1702 -1796 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 167 v.)

1782 m. spalio 27 d. pakrikštytas Simonas teisėtų sutuoktinių Juozapo Dabregos ir Onos iš Šeduikių. (Svėdasų RKB 1702 -1796 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 117 v.)

1784 m. rugpjūčio 24 d. pakrikštytas Aleksandras teisėtų sutuoktinių Juozapo Dabregos ir Onos iš Šeduikių. (Svėdasų RKB 1702 -1796 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 120 v.)

1786 m. kovo 21 d. pakrikštyta Magdalena teisėtų sutuoktinių Juozapo Dabregos ir Onos iš Šeduikių. (Svėdasų RKB 1702 -1796 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 123 v.)

1790 m. balandžio 29 d. pakrikštyta Elžbieta teisėtų sutuoktinių Juozapo Dabregos ir Onos iš Šeduikių. (Svėdasų RKB 1702 -1796 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 130 v.)

1796 m. spalio 18 d. pakrikštytas Juozapas teisėtų sutuoktinių Juozapo Dabregos ir Onos iš Šeduikių. (Svėdasų RKB 1702 -1796 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 142 v.)

1797 m. spalio 22 d. [sutuoktas] Justinas Žemaitis su Julijona Dabregaite iš Sterkiškio. (Svėdasų RKB atitinkamų metų santuokos metrikų knyga iš Artūro Šlapelio ir Mindaugo Baltuškos rinkinio)

Pastaba. Nors Julijonos krikšto metrikų neradau, jos priklausymą Juozapo Dabregos šeimai rodo tiek pačios Julijonos, tiek jos vyro Justino dalyvavimas svarbiuose šios šeimos įvykiuose (santuokose ir krikštynose).

1806 m. kovo 5 d. Šeduikiuose [mirė] Juozapas Dobrega, valstietis, 60 m., [palaidotas] ten kapinėse 5 d. (Svėdasų RKB 1802 -1818 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 209 v.)

1806 m. birželio 17 d. kunigo Mykolo Smolskio sutuokti Andriejus Paunksnis iš Radžionių ir Elžbieta Dobregaitė, liudininkai Jurgis Dobrega ir Norbetas (207 v. - Martynas) Baukys. (Svėdasų RKB 1802 -1818 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 143 v. ir 207 v.)

Pastaba. Paunksnių vaikų gimimo metrikuose jų pavardė tėvų ar raštininkų valia imama lenkinti: 1809 metais - Symphorosa Barbara Punksniewicz, kitų vaikų - supaprastinta iki Pankiewicz. O 1818 metais Radžionyse gimusio ir Kamajuose krikštyto Aleksandro Simono tėvai užrašyti bajorais: JP. Andrzey Pankiewicz ir JP. Elzbieta Dobrogowska.

1828 m. vasario 29 d. Šeduikių kaime mirė valstietė Ona Dabregienė nuo kosulio, Šv. sakramentais aprūpinta, anksčiau buvusi valstiečio Juozapo Dabregos žmona 60 metų, paliko sūnų Juozapą ir dukras Elžbietą, Julijoną. Kurios kūną mirusiosios šeima palaidojo šių metų kovo 3 d. Šeduikių kapinėse. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga iš Artūro Šlapelio ir Mindaugo Baltuškos rinkinio)

1834 m. gruodžio 5 d. Sterkiškio kaime mirė valstietė Julijona Dobregaitė (Dobrowna?) Žemaitienė nuo senatvės, valstiečio Justino Žemaičio, likusio našliu, žmona, turėjusi 76 metus, Debeikių parapijietė, palikusi du sūnus Antaną ir Rapolą. Kurios palaikai šių metų gruodžio 7 dieną palaidoti kapinėse už kaimo. (Debeikių RKB 1827 -1840 m. mirties metrikų knyga, 54 v.)

Pastaba. Julijonos amžius gerokai padidintas. Žinome, kad dar 1816 metais (18 metų prieš mirtį) ji pagimdė sūnų Tomą. Pati Julijona bus gimusi tarp 1776 ir 1781 metų, tad mirties dieną jai buvo ne daugiau, kaip 58 metai.

1838 m. vasario 22 d. Radžionyse mirė kilminga Elžbieta iš Dobregų Pankevičienė, likusio našliu kilmingo Andriejaus Pankevičiaus žmona 40 metų. Paliko sūnus Karolį, Alfonsą, Aleksandrą, Leopoldą, Ignotą, Kazimierą, Joną, dukras Eufrozinę, Anelę, Karoliną. Kurios kūnas vasario 24 dieną palaidotas prie Duokiškio koplyčios. (Kamajų RKB atitinkamų metų metrikų knyga, Vikiteka)

Pastaba. Elžbietos Pankevičienės vyras 70 metų našlys Andriejus mirė Radžionyse 1841 metų birželį, palaidotas prie Duokiškio koplyčios.

Stanislava Simaitytė – Vengalienė

Gimė 1921 m. lapkričio 1 d.  Mažeikių apskrities Ylakių valsčiaus Urboniškės kaime (dokumentuose nurodoma gimimo 12 d. yra klaidinga). Krikštyta Ylakių bažnyčioje.

Tėvas Juozas Simaitis - ūkininkas, turėjęs 36 ha žemės, tame tarpe 1 ha miško.

Mama Barbora Nagaliauskaitė - iš Ylakių valsčiaus Šačių parapijos.

Simaičių vaikai - sūnūs Domas, Juozas ir dukra Stasė.

Stasė pradžios mokyklos 1-ą skyrių baigė Vabaliuose prie Šačių, kur dėl arti esančios mokyklos buvo išvežta pas babą (močiutę iš mamos pusės). Tačiau ten pasilikti nenorėjo, bevelijo eiti iš namų 4 km iki Gėsalų pradžios mokyklos. Gėsaluose tebuvo 4 skyriai, tai juos baigusi, 5-tą ir 6-tą skyrius lankė Ylakiuose, kurie nuo namų buvo už 6 km. Žiemą gyvendavo Ylakiuose “ant kambario”.

Baigusi 6 skyrius, kurį laiką dirbo tėvų ūkyje. 1939 metais įstojo į dvimetę Plinkšių žemės ūkio mokyklą. Užėjus sovietams, mokymosi kokybė suprastėjo, praktiniams užsiėmimams stigo medžiagų.

Mokyklą Plinkšiuose baigė 1941 metais ir netrukus padavė dokumentus į buhalterių kursus Kaune, bet prasidėjo karas. Karo metą praleido namie.

Vėl grįžus sovietų valdžiai, 1945 metų gegužę brolis įtaisė Skuodo rajono Šarkės pieninėje sąskaitininke. Tėvui mirus, 1946 metų birželį grįžo namo.

Apie 1947 metus mama buvo suimta - greičiausiai kaip “priešiškas klasinis elementas”, bet po 3 dienų paleista. Tam pasitarnavo faktas, kad jos sūnus Domas tarnauja Tarybinėje armijoje.

Kitas sūnus - Juozas - tuo metu gyveno Klaipėdoje. Prie jo į Klaipėdą gyventi, palikusios kolektyvizuotą ūkį,  atvažiavo ir Stasė su mama.

Klaipėdoje Stasė pradėjo dirbti pasagų fabrike, kuris buvo Inkaro gatvėje. Gyveno netoliese, toje pačioje Inkaro gatvėje.

1949 metais įsidarbino “Gulbės” fabrike, tuometinėje M.Gorkio gatvėje, kur dirbo net 20 metų - iš pradžių paruošimo cecho darbininke, paskui dešimtį metų ekspeditore, tam darbui nusibodus - rūšiavimo ceche.

Tuo laikotarpiu - 1961 metais - mirė Stasės mama. Palaidojo prie tėvo Ylakiuose.

1963 metais ištekėjo už Alekso Vengalio.

1969 metais, išėjusi iš “Gulbės”, dirbo faneros fabriko vaikų lopšelio M.Gorkio gatvėje ūkvede - sandėlininke. Po metų perėjo dirbti į toje pačioje gatvėje buvusius pieno kombinato šaldytuvus. Dar po metų - 1971-aisiais - į “Maisto” fabriko realizavimo bazę, kuri tuomet buvo senosios miesto skerdyklos pastatuose M.Gorkio gatvėje.

1974 metais gavo butą Žvejybos rajone, Minijos gatvėje. Tačiau sveikatai atsiliepė nelengvas fizinis darbas, ypač iš ankstesnės darbovietės - šaldytuvų, kur tekdavo pakiloti sunkias dėžes. 1976 metais Stanislavai atlikta stuburo operacija, po jos 2 metus turėjo invalidumą. Po to dirbo sandėlininke sporto mokykloje, kurios administracija buvo Dangės, o pats sandėlis - Vytauto gatvėje.

1980 metais mirė vyras, palaidotas Plungėje.

Išėjus į pensiją, dar dirbo rūbininke projektavimo instituto rūmuose Taikos prospekte.

Supažindinta su taip pat našliu Aleksandru Saku, 1984 metais sudarė su juo bažnytinę santuoką. Susituokė Gargžduose kunigo namuose, dalyvavo liudininkais Aleksandro  sūnūs. Civilinėje metrikacijoje santuoka nebuvo registruota, Stanislava pasiliko Vengalienės pavardę.

Kažkurį pavasarį, gal 1985 ar 1986 metų, talkoje pas Aleksandro seserį Bronę. Iš kairės - Aleksandras Sakas, Bronė Knašienė, Stasė Vengalienė. Artūro Knašo nuotrauka.

Gyveno šiltuoju metų laiku Šešupės gatvėje, kur vyras turėjo pusę namo su sodu ir daržu. Žiemą abu leisdavo bute su patogumais Minijos gatvėje.

Stanislava Vengalienė ir Aleksandras Sakas 1997 rugsėjį prie namo Šešupės gatvėje. Albino Stubros nuotrauka

Vyrui bebaigiant devintą dešimtį, jo sveikata labai pablogėjo, ypač daug priežiūros jam prireikė paskutiniais gyvenimo metais. Mirė Aleksandras Sakas 1998 metų kovo 17 d., palaidotas Palangoje, šalia savo pirmosios žmonos.

Likusi viena, Stanislava pasiryžo keltis į globos namus Žalgirio gatvėje. Sulaukusi, kol ten atsiras laisva vieta, pardavė savo butą Minijos gatvėje ir nuo 2006 metų gyveno globos namuose.

Šviesaus proto, tiesaus žemaitiško būdo, daug skaitanti, besidominti Lietuvos ir pasaulio įvykiais… Triūsė prie rankdarbių, apdovanodama nėriniais jai mielus žmones, o tokių buvo nemažai.

Mirė globos namuose 2017 metų rugsėjo 18 dieną. Palaidota Ylakiuose jos tėvelių kape.

© 2012, 2017 Aleksandras Sakas

Repšiai iš Vilučių

Mano prosenelė Rozalija Repšyte - Dabregienė buvo kilusi iš Užpalių parapijos Vilučių kaimo. Jos tėvai - valstiečiai Ignotas Repšys ir Apolonija Milašauskaičia.

Vilučių kaimo lokacija (žemėlapio iš maps.lt fragmentas)

Šie Repšiai Vilučiuose buvo nauji žmonės. Susituokę 1824 metais Užpalių bažnyčioje, jie keletą metų gyveno Šeimyniškiuose, Ignoto gimtinėje (Apolonija buvo dar iš kitur, iš Satarečiaus). Šeimyniškiuose gimė vyresnieji Repšių sūnūs Rapolas ir Jonas.

Apie 1830 metus dėl nebeatsekamų priežasčių šeima persikraustė į Vilučius. Čia gimė Barbora, Viktorija, Kasparas, mano būsimoji prosenelė Rozalija, Povilas, Antanas, Ona...

Rozalija į šį pasaulį atėjo 1837 metų vasario 14 dieną. Jos broliukas Kasparas tuomet jau gulėjo kaimo kapinaitėse. Kita nelaimė nutiko Rozalijos paauglystės metais, kai mirė jos jaunesnioji sesuo Onutė.

Nuo 1856 metų Repšių namai pradėjo tuštėti dėl kitos priežasties - vaikai užaugo. Tų metų lapkritį vyriausioji dukra Barbora nutekėjo į Pladiškių kaimą. Jos vyras Juozapas Čerškus - iš garsios Čerškų (Čerskių) giminės.

Po Barboros gimtinę paliko Viktorija. 1859-tųjų birželį ji buvo sutuokta su Mykolu Merkiu, Svėdasų parapijos Netikiškių kaimo valstiečiu. Jaunojo pulke galėjo būti ir Mykolo pusbrolis Aleksandras Dabrega, šio straipsnelio autoriaus prosenelis, gal kaip tik tada ar kiek anksčiau supažindintas su Viktorijos jaunesne seserimi Rozalija.

Šiaip ar taip, vos pusmečiui praėjus, Vilučių Repšiai vėl kėlė vestuves, dabar jau Rozalijai, mano būsimai prosenelei. 1860 metų sausį po jungtuvių su Aleksandru Dabrega Rozalija išvažiavo į vyro namus Šeduikiuose, greta Netikiškių, per kalnelį nuo sesers Viktorijos.

Dukroms ištekėjus, tėvų namuose dar buvo likę keturi sūnūs. Iki 1865 metų, kada Jonas, vedęs našlę Kazimierą Indriūnienę, išsikėlė į jos ūkį Kamajų parapijos Radžionių kaime.

1866 metų Užpalių parapijiečių sąrašas rodo, kad pas tėvus Izidorių ir Apoloniją Repšius gyveno vyriausias sūnus, ūkio paveldėtojas Rapolas su žmona ir jauniausieji vaikai Povilas bei Antanas. Rapolas buvo neseniai vedęs - vaikų dar neturėjo. Rapolo žmona - Kotryna Merkytė (iš kurių Merkių, nežinau).

Repšių giminės medis. Paspalvintieji - autoriaus tiesioginiai protėviai.

Vilučių kaimo XIX amžiaus gyvenimą yra aprašiusi Marija Dovydaitienė (monografija "Užpaliai", I dalis, "Versmės" leid., 2013, 1020-1046 pusl.). Iš ten ir iš mano surinktų duomenų klostosi tokia istorija.

Rapolas Repšys su gerokai už jį jaunesne žmona Kotryna susilaukė penketo vaikų. Nespėjęs jų užauginti, 1873 metais per Kūčias Rapolas mirė. Kotryna panašliavo apie dešimtį metų. kol 1883 metų vasarį velionio vyro brolis Povilas ją paėmė į žmonas, ją - našlę su trimis paaugusiais vaikais (du jau buvo mirę).

Kotrynai Repšienei ši santuoka nebuvo labai laiminga - Povilas netikėtai tų pačių metų lapkritį mirė, jai būnant paskutinį mėnesį nėščia. Netrukus gimusi jų dukrelė Eleonora neišgyveno nė poros metų.

Apie Antaną, jauniausią iš Vilučių Repšių sūnų, tiek težinau, kad 1866 metais jis tebegyveno pas tėvus ir kad tais pačiais metais kūmavo Radžionyse, broliui Jonui užprašius. Tada Antanas Repšys buvo 23 metų amžiaus.

© 2015 - 2022 Aleksandras Sakas

Priedas. Metrikų duomenys (jei nenurodyta kitaip, tai - iš Užpalių RKB metrikų knygų, pasiekiamų per EAIS):

1824 m. lapkričio 9 d. sutuokti Ignotas Repšys ir Apolonija Milaševska, jaunavedžių gyvenamoji vieta Satarečius, liudininkai Dominykas Repšys ir Nikodemas Galvydis.

Pastaba. Nikodemas Galvydis - Rozalijos Repšyčios, Ignoto sesers, pirmasis vyras iš Davainių kaimo.

1826 m. vasario 15 d. pakrikštytas Rapolas Pranciškus, gimęs vasario 12 d. Šeimyniškiuose (Siemeniszki), tėvai Ignotas Repšys ir Apolonija Milaševska, krikštatėviai Nikodemas Galvydis ir Anastazija Milaševska.

Pastaba. Anastazija Milašauskaičia - Apolonijos sesuo, vėliau - Kaunelienė.

1828 m. gegužės 5 d. aš, kunigas Juozapas Baueris pakrikštijau kūdikį vardu Jonas, gimusį Šeimyniškiuose šio mėnesio 4 d., sūnų tėvo Ignoto Rapševičiaus ir motinos Apolonijos iš Milašauskių namų, teisėtų sutuoktinių, krikšto tėvai Liudvikas Kaunelis su Veronika Gaigaliene.

Pastaba. Liudvikas Kaunelis - Anastazijos Milašauskaičios, Apolonijos sesers, vyras. Veronika Gaigalienė - Repšytė, Ignoto sesuo.

1830 m. birželio 22 d. pakrikštyta Barbora, gimusi šio mėnesio 19 d., tėvas Ignotas Repšys ir motina Apolonija iš Melnikų namų, teisėti sutuoktiniai. Krikšto tėvai Juozapas Vanagas su Veronika Galvydiene. Vilučiai.

Pastaba. Apolonijos Repšienės tėvas Pranciškus Milašauskas buvo Satarečiaus vandens malūno malūnininkas, labiau žinomas ne pavarde, o pravarde - Melnikas (rus. malūnininkas).

1832 m. lapkričio 15 d. pakrikštyta Viktorija, gimusi šio mėnesio 14 d., tėvai teisėti sutuoktiniai Ignotas Repšys ir Apolonija Milaševska, krikšto tėvai Dominykas Gaigalas ir Agota Milaševska. Vilučiai.

Pastaba. Dominykas Gaigalas - Veronikos Repšytės, Ignoto sesers, vyras, gyvenęs Vanagiškiuose. Agota Milaševska - Milašauskaitė, Apolonijos sesuo, vėliau - Tranienė.

1835 m. kovo 8 d. Užpalių bažnyčioje vikaras kun. Jonas Bernatavičius pakrikštijo kūdikį vardu Kasparas, valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Apolonijos iš Milašauskių (z Miloszewskich) Repšių sūnų, gimusį einamų metų kovo mėnesio 5 dieną Užpalių parapijos Vilučių kaime. Krikštatėviais buvo Jurgis Repšys su Agnieška Repšiene, Povilo žmona.

1836 m. balandžio 10 d. Vilučių kaime nuo nežinomos ligos mirė vaikas vardu Kasparas, valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Apolonijos iš Milašauskių Repšių vienerių metų sūnus, tos pačios bažnyčios [Užpalių] parapijietis. kurio palaikus tėvai palaidojo to paties kaimo kapinėse einamų metų balandžio 12 dieną.

1837 m. vasario 14 d. Užpalių bažnyčioje vikaras kun. Jonas Bernatavičius pakrikštijo kūdikį vardu Rozalija, valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Apolonijos iš Milašauskių Repšių dukrą, gimusią einamų metų vasario mėnesio 12 dieną Užpalių parapijos Vilučių kaime. Krikštatėviais buvo Vincentas Milašauskis su Rozalija Juozėniene, Ignoto žmona.

Pastaba. Vincentas Milašauskis - Apolonijoa brolis iš Satarečiaus kaimo. Rozalija Juozėnienė - Ignoto Repšio sesuo, buvusi Galvydienė. Likusi našle su keturiais sūnumis, ji 1831 m. ištekėjo už Ignoto Juozėno, atėjusio užkuriu iš Jūžintų parapijos Samanių kaimo.

1839 m. gegužės 14 d. Užpalių bažnyčioje vikaras kun. Jonas Bernatavičius pakrikštijo kūdikį vardu Povilas, valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Apolonijos iš Milašauskių Repšių sūnų, gimusį einamų metų gegužės mėnesio 11 dieną Užpalių parapijos Vilučių kaime. Krikštatėviais buvo Povilas Repšys ir Ona Vanagienė, Juozapo žmona.

1843 m. vasario 15 d. Užpalių bažnyčioje vikaras kun. Silvestras Grubinskis, pakrikštijo kūdikį vardu Antanas, valstiečių sutuoktinių Ignoto ir Apolonijos iš Melnikų Repšių sūnų, gimusį tų pačių metų ir mėnesio 14 dienos rytą tos parapijos Vilučių kaime. Krikštatėviais buvo valstiečiai Ludvikas Vanagas ir Veronika, Dominyko Gaigalo žmona.

1853 m. liepos 26 d. Vilučių kaime nuo viduriavimo mirė vaikas vardu Ona valstiečių Ignoto ir Apolonijos, gimusios Milašauskaite, 6 metų dukra. Jos kūną giminės šių metų ir mėnesio 28 d.ieną to kaimo kapinėse palaidojo.

1856 m. lapkričio 25 d. Užpalių bažnyčioje vikaras kun. Julijonas Gudavičius, triskart viešai paskelbęs lapkričio 11, 18 ir 25 dienomis, sutuokė valstiečius Juozapą Čerskį 30 metų viengungį iš Pladiškių kaimo su Barbora Repšyte 20 metų mergina iš Vilučių kaimo, valstiečių teisėtų sutuoktinių Stanislovo ir Rakelės iš Kubiliūnų Čerskių sūnų su valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Apolonijos iš Milašauskių Repšių dukterimi, prie liudininkų valstiečių Motiejaus Laužadžio, Povilo Repšio ir kitų.

1859 m. birželio 14 d. Užpalių bažnyčioje vikaras kun. Pranciškus Knipavičius, triskart paskelbęs birželio 1, 7 ir 14 dienomis, sutuokė valstiečius Mykolą Merkį, 34 metų jaunuolį iš Svėdasų parapijos Netikiškių kaimo, su Viktorija Repšyte, 22 metų mergina iš Užpalių parapijos Vilučių kaimo, valstiečių teisėtų sutuoktinių Justino ir Veronikos gimusios Remeikyte Merkių sūnų su valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Apolonijos gimusios Milaševska Repšių dukterimi, dalyvaujant liudininkams valstiečiams Antanui Seržintui, Juozapui Čerskiui ir daugeliui kitų. (Santuokos įrašo iš Užpalių RKB knygos kopija, LVIA, f. 669 apr. 1, b. 1898, l. 105).

1860 m. sausio 17 d. Užpalių bažnyčioje vikaras kun. Pranciškus Knipavičius triskart paskelbęs sausio 3, 6 ir 10 dienomis, sutuokė valstiečius Aleksandrą Dabregą, 40 metų jaunuolį iš Svėdasų parapijos Šeduikių kaimo, su Rozalija Repšyte, 20 metų mergina iš Užpalių parapijos Vilučių kaimo, valstiečių teisėtų sutuoktinių Juozapo ir Domicelės gimusios Merkyte Dabregų sūnų su valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Apolonijos gimusios Milašauskyte Repšių dukterimi, dalyvaujant liudininkams valstiečiams Mykolui Merkiui, Juozapui Pilkauskui ir kitiems. (LVIA pažyma pagal santuokos įrašą F. 669 Užpalių RKB knygoje).

1865 m. birželio 6 d. Kamajų bažnyčioje vikaras kun. Gulbinas triskart paskelbęs gegužės 24 ir 30 ir birželio 6 sutuokė valstietį Joną Repšį nevedusį 30 metų iš Užpalių parapijos Vilučių kaimo su valstiete Kazimiera Indriūniene našle 28 m. iš Kamajų parapijos Radžionių kaimo, valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Apolonijos gimusios Melnikaite Repšių sūnų su valstiete Kazimiera Indriūnaite našle, dalyvaujant liudininkams valstiečiams Jonui Repšiui, Juozapui Čerškui, Mykolui Čerškui, Dominykui Kaunevičiui ir kitiems. (Kamajų RKB 1856-1879 santuokos metrikų knyga, 133 v., epaveldas.lt).

Pastaba. Jaunosios tėvų raštininkui kažkodėl nepavyko užrašyti, o jaunojo motinos Apolonijos Milašauskaičios užrašymą Melnikaite paaiškinti galima - žr. pastabą prie 1830 m. birželio 22 d. metrikų.

Antanas Sakas (1903-1979)

Pirmasis Domininko ir Mortos Sakų gausios šeimos vaikas Antanas gimė 1903 metais latvių žemėje - Liepojoje.

Dauguma Sakiukų nuo mažens pažino, kas tai - parduotos vasaros. Turbūt, sunkiausia dalia buvo vyriausiojo - Antano. Vos penkerių būdamas, pas svetimus ganė žąsis. Sakų šeima tuomet gyveno jau Lietuvoje, kurį laiką Lūšėje (dab. Mažeikių raj.), paskui - Papilėje. Žiemomis Antanas lankydavo pradžios mokyklą.

Pirmojo pasaulinio karo metu, 1915 metais, su šeima traukėsi į Rusijos gilumą ir atsidūrė Caricyne (vėliau pavadintame Stalingradu, Volgogradu). Ten baigė liaudies mokyklą ir 1917 metais įstojo mokytis į Voronežo gimnaziją. Po metų, baigęs gimnazijos 1-ąją klasę, su tėvais grįžo į Lietuvą, į Papilę. Lietuvoje mokslą tęsti nebuvo iš ko. Tad Papilėje iš pradžių dirbo geležinkelyje juodadarbiu, paskui - valsčiaus valdyboje raštininku, pašte laiškininku.

1921 metais persikėlė į Kauną, kur pusmetį darbavosi karo lauko pašte raštininku. Kai laisvai samdomieji iš šitos tarnybos buvo atleisti, persikėlė į Mažeikius, ten pašte dirbo praktikantu. 1922 metais išvažiavo į Šaukėnų miestelį, kur įsitaisė valsčiaus raštininku.

Antanas Sakas, 1922 m. liepos 30 d., Šaukėnai.

Šaukėnuose susipažino ir susituokė su akušere Stase Gužauskaite.

1925 metais buvo pervestas toms pačioms valsčiaus raštininko pareigoms į Kuršėnus. Perkėlimo aplinkybes nušviečia P. Bružo žinutė, išspausdinta “Šiaulių naujienose” (1925.10.18):

Šaukėnai. Šaukėnų valsčiaus savivaldybėje darbavosi labai žmonių gerbiamas sekretorius p. A. Sakas.

Būdamas blaivus ir doras žmogus visuomet tinkamai atlikdavo savo pareigas, bet matomai nepatiko Valsč. Val. nariui p. Vaišiui (gal už tai, kad su juo negirtuokliavo), kuris p. A. Saką visuomenei pradėjo šmeižti visokiais žodžiais, jog jis esąs cicilikas, bedievis ir t.t.

Prikalbėjo žmones, kad pastarieji duotų skundą, jog jis kyšius imąs, dargi siūlė ir man dviratį, kad važiuočiau po kaimus rinkdamas iš žmonių parašus apie p. Sako nesąžiningumą, nes esą kaipo bedievį ir socialistą reikia iš tarnystės paliuosuoti, kad jų daugiau nepriveistų.

Tiems poneliams pasidarbavus, p. Sakas iš Šaukėnų tapo perkeltas į Kuršėnus, kame, gal būt, geresnę vietą turi, bet nemalonumų daug pridarė, nes teisme yra byla iškelta.

Vyručiai, apsižvalgykime apie savo darbus; juk šmeižikams ateina galas.

1926 metais Antanas Sakas paskiriamas Meškuičių pašto viršininku. Čia vėl pateko į nemalonią istoriją - už tai, kad savavališkai leido praktikantui valdišku šapirografu spausdinti blankus, buvo teisiamas, bet teismo išteisintas.

Tais pačiais 1926 metais gimė vienturtė Antano ir Stasės dukra Danutė, o jaunasis tėvelis buvo pašauktas karinėn tarnybon, tarnavo Šiauliuose 8-ojo pėstininkų pulko raštininku.

Po demobilizacijos Antanas Sakas tapo Kriukų miestelio pašto viršininku ir buvo juo iki 1931 metų sausio. Tuomet jo paties prašymu buvo perkeltas į Šiaulius ir dirbo ten pašto valdininku dešimtį metų.

Antanas Sakas su žmona Stase, dukrele Danute ir uošviais Gužauskais.

Iš ano meto Lietuvos spaudoje skelbtų žinučių žinomi kai kurie Antano Sako veiklos Šiauliuose faktai. Antai, 1935 metais jį išrinko “Žinios” draugijos valdybos nariu (”Žinia” buvo Šiaulių paštininkų švietimo organizacija, veikli ir stipri, turėjusi savo didelę biblioteką, sporto klubą su futbolo ir krepšinio komandomis). O 1936 metais Antanas darbavosi dar vienoje - Šiaulių “Skalsos” kooperatyvo - valdyboje, kažkaip suderindamas valdišką tarnybą su komercine veikla (kooperatyvas “Skalsa” prekiavo įvairiomis ūkio prekėmis ir smulkiąja statybos medžiaga). Ko gero, visi Šiaulių paštininkai buvo patriotinės šaulių sąjungos nariai, Antanas Sakas - taip pat (1939 metų sausį išrinktas į paštininkų šaulių būrio tarybą, kur ėjo kasininko pareigas).

Gyveno netoli geležinkelio stoties, namelyje Dubijos gatvėje Nr. 15, kur Antano žmona Stasė Sakienė vertėsi privačia akušerės praktika.

Apie 1936 metus prie namų su atostogaujančio Antano brolio Vaclovo šeima: Vaclovo vaikai Kęstutis, Birutė, Antano dukra Danutė, Vaclovas, Stasė, Vaclovo žmona Olė ir Antanas. Prie durų lentelė - “Akušerė St. Sakienė”. Antano Sako mėgėjiška nuotrauka.
 
1940 metais, okupacinei Tarybų valdžiai ateinant, buvo telefono ir telegrafo stoties vedėju. 1941 metų vasarį buvo paskirtas pašto vyriausiuoju buhalteriu ir dirbo tose pareigose iki karo pradžios.

Užėjus vokiečiams, buvo suimtas ir apie 3 savaites kalintas Šiaulių kalėjime kaip tarybinis aktyvistas, kalbėjęs mitinguose, ir atsakingas tarybinis darbuotojas. Buvo paleistas kartu su 200 kitų kalinių per amnestiją kažkurios vokiečių pergalės proga. Be to, užtarė dr. Pr. Dielininkaitis ir kun. P. Dzegoraitis, kurie gerai pažinojo Antano brolį Aleksandrą. Po kalėjimo apie 2 savaites ieškojo darbo, kol įsitaisė pramonės kombinate kalkuliuotoju. Tačiau 1942 metų vasarį tas kombinatas perėjo miesto savivaldybės žinion, o Antanas kaip nepatikimas iš darbo buvo atleistas. Tada įsidarbino Šiaulių “Sodo” kooperatyvo buhalteriu. Atėjus Raudonajai armijai, persikėlė į Anykščius, kur buvo paskirtas vartotojų kooperatyvo vyriausiuoju buhalteriu. Žmona Stasė dirbo akušere.

Gužauskų - Sakų sodyba Anykščiuose apie 1940 metus
 
Sakai gyveno uošvių Gužauskų namuose, kuriuos įrengti dar prieš karą padėjo savo lėšomis. Gužauskų - Sakų sklypas buvo gražioje vietoje, ant paties Šventosios kranto, iš vienos pusės ribojamas Valaukio upelio. Lietuvos kino kūrėjai taip pat buvo nužiūrėję šią vietą - čia jauni ir gražūs po Sakų sodą vaikštinėja Regimantas Adomaitis ir Nijolė Lepeškaitė filme “Suaugusių žmonių žaidimai”…

Šiuose namuose kurį laiką prieglobstį buvo radęs Antano brolis Aleksandras, slapstęsis nuo sovietinio saugumo. Antano žmona Stasė supažindino Aleksandrą su savo bendradarbe gydytoja Elena Dobregaite, ir po kelių mėnesių - per 1945 metų Velykas - Aleksandras ir Elena buvo sutuokti Anykščių bažnyčioje. O Antanas Sakas buvo iš tos santuokos gimusio vaikelio (šio teksto autoriaus) krikšto tėvu.

Laisvalaikiu arba vėliau pensijoje Antanas mėgo irstytis valtele ar iš savo pirtelės karščio nerti į Šventosios vandenis. Turėjo didelę biblioteką, filatelijos kolekciją, kurių, deja, paveldėtojai neišsaugojo.

Namuose buvo įsirengęs knygų įrišimo įrangą. Anykščių kraštotyrininkas, kolekcionierius Jonas Juodelis (1928 - 2017), rodydamas savo surinktą didelę kolekciją - kone visų sovietinėje Lietuvoje leistų žurnalų komplektus, nepamiršdavo pabrėžti, kad juos įrišo anykštėnas knygų mėgėjas Antanas Sakas.

Pas Antaną ir Stasę Sakus Anykščiuose 1953 metų lapkritį. Artūro Knašo nuotrauka. Sėdi iš kairės: Antano brolis Vaclovas Sakas, Zina Knašaitė, Audronė Sakaitė, Antano tėvas Domininkas Sakas, X1, X2, Birutė Sakaitė, jos pirmasis vyras Paulius Širmenis, Danutė Sakaitė, X3, Kęstutis Sakas. Stovi iš kairės: Antano motina Morta Sakienė, X4, X5, Olga Sakienė, Antano sesuo Bronė Knašienė, X6, X7, Stasė Sakienė, X8, X9, X10, Antanas Sakas, Sakų "kvartirantas" Vytautas Šidlauskas.

Štai koks buvo Antanas Sakas 1969 metais kaimynų akimis (iš to meto abiturientės Reginos Dainytės rašinio “Mano gatvė”):

Tolimesnis kaimynas - Antanas Sakas. Jau pensininkas. Gyvena dideliame gražiame name, dailiai susitvarkęs. Sodyboje apstu gėlių, prieš gonkas blizga Šventosios veidas. Vakariniu sodybos pakraščiu savo tėkmę baigia A. Baranausko vaikystėje apdainuotas Valaukis. Šeimininkas labai santūrus, vengia gandų, net politikos. Su visais kaimynais labinasi “Gera diena!”, bet pasišneka tik reikalui esant. Taurelės lenkiasi per kilometrą. Labai apsiskaitęs, turi gausią biblioteką. Autoritetingas, - žodžiu, tikras gatvės burmistras! 

Pablogėjus tėvų sveikatai, jiems prižiūrėti ir slaugyti iš Kauno grįžo duktė Danutė su vyru Sigitu Martinaičiu. Stasė Sakienė mirė 1975, Antanas Sakas - 1979 metais. Abu palaidoti Anykščių kapinėse greta Stasės tėvų Gužauskų.

Paveldėtus tėvų namus Danutė užrašė ją slaugiusiems kaimynams. Po jos mirties 2008 metais ant kapo pastatytas naujas paminklas, tačiau be užrašo, kad tai - ir Danutės tėvų bei senelių kapavietė.

Sigito ir Danutės Martinaičių kapas Anykščių kapinėse. Čia pat palaidoti ir Antanas Sakas su žmona Stase bei jos tėvai Gužauskai. Autoriaus 2012 metų nuotrauka.

© 2011-2019 Aleksandras Sakas jun.

Šaltiniai:

1. Olgos Sakienės (1912-1999) ir Aleksandro Sako (1908-1998) atsiminimai, užrašyti Algimanto Knašo.

2. Aleksandro Sako kaltinamoji byla Nr. P-11800-LI iš KGB archyvų, 72-73 pusl. (Antano Sako kvotos 1945.06.14 protokolas).

3. Periodiniai leidiniai “Paštininkų žodis” (1926-1933), “Pašto pasaulis” (1934-1940), epaveldas.lt.

4. Rimantas Vanagas, “Žmonės mylėjo žmones”, V., 2004, 38-39 pusl. (R. Dainytės rašinio ištraukos).

5. Audronė Berezauskienė, Paprastų žmonių nepaprastos knygų kolekcijos, žurnalas "Tarp knygų", 2014, Nr. 3.

Metrikų duomenys:

1903 m. rugsėjo 21 d. Liepojos bažnyčioje kun. Ozolino pakrikštytas kūdikis Antano vardu, Švenčionių apskrities Kiemeliškių valsčiaus valstiečių teisėtų sutuoktinių Dominyko Sako ir Mortos gim. Rimkute sūnus, gimęs šių metų rugsėjo tryliktą Liepojoje. Krikštatėviai - Aleksandras Bandorius ir Ona Žarlauskaitė (Александр Бондарь и Анна Жарловска). (Liepojos Romos katalikų bažnyčios 1903 m. gimimo metrikų knyga, įrašo Nr. 649, lvva-raduraksti.lv)

Aleksandras Sakas (1908-1998)

Biografija
Papilėje 1918 - 1927 metais
Kretingos pranciškonų vienuolyne 1927 - 1929 metais
Papilėje 1929 - 1931 metais
Telšių kunigų seminarijoje 1934 - 1936 metais
Kauno kunigų seminarijoje 1937 - 1939 metais
Dotnuvos akademijoje 1940 - 1945 metais
Už tautą kovojęs plunksna

Atsiminimai. Tremtis visam gyvenimui

Ši Aleksandro Sako (1908 - 1998) atsiminimų ciklo - “Neužgydoma žaizda”, “Etapas į šiaurę”, “Garsioji Vorkuta”, “Tremtis visam gyvenimui” - dalis publikuota laikraštyje “Klaipėda” 1990 m. rugsėjo 12 d. ir knygoje “Žvarbieji vidurnakčiai” (Naujoji Akmenė, 2005, p. 165-170).

Daug metų prabėgo nuo tų klaikių išgyvenimų. Dažnai apie tai susapnuoju, ir kaip gera, kada pramerkiu akis ir įsitikinu - tai sapnas! Ne aš vienas, o šimtai tūkstančių mano tautiečių išgėrėme kartybių taurę, daug mūsų likimo brolių ir sesių liko amžiams gulėti svetimoj šaltoj žemėj.

… Paskutinės dienos Vorkutos lagerio šeštoj -lagerio režimo - šachtoj. Nelengva susilenkusiam, fiziškai išsekusiam keliaklupsčia užtraukti į 100 metrų aukštį metalinius lovius, atramas, lentas. Po sprogdinimo reikia paruošti anglis, nuleisti į vagonėlius, sustumdyti juos pečiais iki iškėlimo vietos. Kol plano neįvykdysi, nebandyk keltis į viršų, pasivėlinsi - keiks laukiantys viršuje,tavoji brigada.
Ir štai vieną rytą žadina mane brigadininkas, liepia eiti į valgyklą ir susidėti savo daiktus. Vadinasi, etapas. Nespėju net atsisveikinti su bičiuliais, su lietuviais. Už vartų sargybinis smulkiai iškrato, net kišenes patikrina. Atėmė maldaknygę, nes čia esą užrašai, anot senuko sargybinio. Mes keliese, lydimi sargybinio su šautuvu, tirpstant gegužės sniegui, žingsnis po žingsnio traukiam į pirmąją šachtą. Čia suleidžia į atskirą baraką, į darbą nevaro. Supratome, kad ruošiamas etapas. Bet kur mus veš - atsakymo nėra, paslaptis. Kartais paglosto švelni mintis, kad veš į Lietuvą. Sargyba mus atveda į vagoną, įsitaisome “cupe”, vielos tinklu apsaugoti. Čia jau jauni, gan mandagūs kareiviai sargybiniai. Po kelių dienų kelionės mus perkelia į gyvulinius vagonus ir sužinome, kad esame vežami kaip tremtiniai į Sibirą - visam gyvenimui.

Nuotaika aptemo, pablogėjo. Šeštadienio pavakary mūsų traukinys su keliolika vagonų sustojo vienoj stotelėj. Netoli matom kaimo pirtelę. Atidarom vagono duris, po lietaus oras toks gaivus. Matom, kad pirties durys prasiveria ir pasipila nuogų moterų būrys atsigaivinti. Koks buvo mūsų nusistebėjimas, kad jos visos išdžiūvusios, sulysusios, be krūtų, laikosi viena už kitos susikabinusios… Ir jos, vargšelės, iškentėjo karo baisybes! Pagaliau Krasnojarskas.

Ir vėl mes caro laikų raudoname kalėjime. Po kelių parų mus susodina į baržas ir Jenisėjaus upe plukdo į šiaurę. Vakarop pasitiko muselės -”moška”. Be galo puola, ištroškusios žmogaus kraujo. Visi į apačią, nebėra ūpo grožėtis Jenisėjaus šlaitais. Už 180 kilometrų - Bolšoj Murtinskij rajonas.

Sustojome prie vieno tarybinio ūkio. Keliolika mūsų išlaipina, nuveda, apgyvendina šlaituose įrengtose žeminėse. Pasirodo komendantas. Duoda nurodymų: čia gyvensime, dirbsim tarybiniame ūkyje, maitinsimės iš savo darbo. Niekur iš čia nei išvažiuoti, nei išeiti!

Kitą dieną su dalgiais išeiname šienauti. Žolė didžiausia. Pasistiprinam duona ir šaltu vandeniu. Dienos norma - 60 arų. Sunkiai įveikiame. Vakare grįžtame muselių sukandžioti. Rytą gauname veidui tinklelį, tepalu išsitepame rankas, užsirišame rankoves. Po kelių dienų mus tris - rusą agronomą, ukrainietį mechaniką ir mane - perkelia į centrinį skyrių. Čia tik keli vyrai, daugiausia našlės su vaikučiais, viena kita vis dar laukianti grįžtančio iš karo vyro. Apgyvendino bendrabuty: viename kambaryje keturiese. Dirbu su jaučiais. Vežu iš miško rąstus. Kas dvi savaites komendantas patikrina, pasirašome lape, kad dar esame gyvi. Mus, vyrus, supa rusės našlės. Neprašytos išplauna grindis, iškepa vakare bulvių, aplanko su užuojauta. Kai kas sueina į artimą draugyste, bet aš ir mechanikas laukiame atvažiuojant žmonų, kurios pasiryžusios čia gyventi.

Sužinojusi, kur esu, mano žmona rašo Stalinui laišką, prideda įvairių dokumentų, kaip vokiečių okupacijos metais gelbėjusi atvežtuosius iš Baltarusijos (1 past.). Sužinojusi, kad veš juos į Vokietiją, “susargdindavo” šiltine. Mano žmona Elena Dobregaitė gimė 1916 m. Šeduikių kaime, Svėdasų valsčiuje. Ji 1942 metais baigė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. Kaip gydytoja terapeutė, buvo paskirta į Anykščių miestą. Padėjusi ne vienam partizanui (tik prieš mirtį man pasisakė). Su rašytoju Antanu Vienuoliu gerai sugyveno. Štai viena nuotrupa: 1944 m. vasarą ateina Vienuolis ir prašo paskolinti 2000 markių, Elena paskolina. Rudenį, kai grįžo raudonoji armija, vieną vakarą ateina rašytojas ir atneša tuos pačius pinigus - 2000 markių, mat nepasinaudojo. Padėkojęs už paskolinimą.

Iš Maskvos žmona gauna atsakymą, kad viskas “vierno” - teisingai pasielgta. Pasirenka “dekabristės” kelią - važiuoti su sūnumi, 4. metų amžiaus Aleksiuku, pas mane, į Sibirą. Pastaruoju metu Prienuose ji dar įsteigė moters ir vaiko konsultacijos punktą, palieka sesutę Marytę, ir sudie, Lietuvėle.

Vieną rugsėjo sekmadienį vyriausiasis agronomas įsako mums, keturiems vyrams, važiuoti su arkliais į prieplauką vežti bulvių. Pasikinkę po arklį į vežimą, važiuojame. Po lietaus kelias sunkus, molingas. Keliamės į kalniuką. Tolumoje matom artėjančias dvi moteris su vaikučiais. Prieina prie mūsų, sustoja. Mažasis šaukia: “Tėvelis, tėvelis!” Aš savo sūnaus dar nebuvau matęs. Po vestuvių išgyvenome tik keletą savaičių. Apkabinau abu, o širdis… Širdis, rodos, iššoks… Ir abu mano draugai apspito jas, rodo, kur eiti, kur rasti musu “palocius”, o mes - zovada į prieplauką (2 past.).

Vakare sužinojau žmonos odisėją. Atvykusi į Krasnojarską, apsigyveno lietuvių tremtinių bendrabuty (3 past.). Darė žygių pas saugumo viršininką. Priėjo su prašymu, kad jai leistų gyventi kartu su vyru Minusinsko rajone, kur jai, kaip gydytojai, paskirta dirbti. Sutikimą gavo.

Atvykstame į Minusinską. Maloniai mus priima Sveikatos skyriaus vedėja gydytoja Jelena Vasiljevna Abaimova, našlė, vyras jos žuvęs kare, liko du vaikučiai. Žmona paskirta dirbti į Tigricko kaimą, už 60 km. Ligoninėje dešimt lovų ir gimdymo skyriuje dar penkios. Vakarop vedėja suranda kolūkio sunkvežimį, pakrautą anglimis. Mudu ant viršaus, o sūnų pasiima ant kelių vedėja pas vairuotoją. Lydi ji mus. Važiuojame. Manoji traukia lietuviškas daineles, o aš tyliu paskendęs sunkiose mintyse. Atvykstame į ligoninės kiemą. Negreit pasirodo vedėjas. Pasitinka šiaip sau. Vienam jam buvę geriau.

Pirmą naktį pernakvojom gimdymo skyriuje - buvo tuščių lovų. Rytojaus dieną kolūkio pirmininkas duoda visą tuščią namą, tik langai be stiklų, įsikraustom. Kaimynai, sužinoję apie mūsų atvykimą, tuoj sunešė po gabalą stiklo, atėjo eigulys, įstiklino, viena kolūkietė atnešė glėbį malkų pradžiai (4 past.).

Visi kaimo gyventojai - o jų per šimtas - caro laikų tremtiniai iš Ukrainos, todėl malonūs, jautrūs, nuoširdūs, stengiasi kuo galėdami padėti. Už keliolikos metrų gyveno viena senutė, augino žuvusių sūnų 3 dukreles. Turėjo penkis sūnus, ir visi žuvę kare. Ji dažnai neprašyta atnešdavo pieno vaikui.
Prisimenu jos pasakojimą apie save: kirto kviečius, o čia užėjo laikas gimdyti. Ir ką gi - čia pat, lauke, pagimdė. Pagulėjo su naujagimiu pora valandų ir vakare parėjo nešina. Tokių stiprių moterų dabar nebėra, o ji išgyveno gan ilgai.

Kas mėnesį turėdavau vykti registruotis pas komendantą, už 20 kilometrų. Žiemą eiti per mišką nejauku, ypač kai vilkų ruja prasidėdavo. Girdėjau ir tokią istoriją. Viena mokytoja aplankė už 5 kilometrų gyvenusią draugę. Vakaras. Draugė neleidžia išeiti, o ji užsispyrusi eiti, ir gana. Išleido. Po kelių dienų pasigedo jos. Visi pakilo ieškoti. Surado sniege jos plaukus ir veltinius. Vilkai sudorojo…

Būta šitame kaime ir cerkvės, dabar klubas, kartais parodo kiną. Nemaža parduotuvė. Visko pilna. Kas 4-5 mėnesiai kainos sumažinamos. Apsipratom. Kur parduotuvė, tame name neva nakvojęs Leninas, vežamas į tremtį - į Šušenską.

Prasigyvenom. Laikom vieną paršiuką, o vasarą 23 žąsis. Aš įsidarbinau bitininku. Dirbam su senuku prie 60 silpnų bičių šeimų. Jis irgi nukentėjęs, jau atpylęs 8 metus. Ukrainietis. Sugyvenam puikiai. Pirmais metais sustiprinu šeimas ir padauginu iki 100 avilių. Ir medaus šiek tiek prisukame. Antraisiais metais sukame 3 kartus medų, kolūkis neturi taros. Galų gale medus supiltas. Aš premijos 300 kilogramų medaus negaunu, nes ne kolūkietis, o senukas po daugel metų iškart materialiai sustiprėjo.

Švara pas kolūkiečius ypatinga. Išvirė pusryčius - tuoj plytą kalkėmis nubaltina. Krosnį būtinai šeštadienį baltina, grindis sykį per savaitę būtinai plauna, jei nedažytos, tai su plyta nutrina iki baltumo. Kas šeštadienį visa šeima į pirtį. Būtinai pakvies vienas ar kitas kaimynas.

Ten, kaime, gatvės itin plačios, taip nuo senų laikų. Kol kolūkių nebuvo, kviečius nekultus dėdavo į stirtą ir prasikuldavo tiek, kiek reikia. Taip iškeptos baltos duonos skonis visai kitoks, tai pripažino senieji gyventojai.

Niekas į mus kreivai nežiūrėjo, negirdėjome priekaištų, nebuvome pravardžiuojami fašistais. Sugyvenome puikiai. Lankėme minėjimus, garbinome Staliną, nors širdis ir nepritarė. O kada Stalinas susirgo, buvo įsakyta niekur neišvykti, laukti pranešimo. Pagaliau šaukiami visi į salę, čia daugel kam pasipylė graudžios ašaros, netekus taip garbinto, dievinto “brangaus tėvelio”. O buvę karo dalyviai, invalidai stovėjo nuleidę galvas.

Po Stalino mirties žmoną perkėlė į to paties rajono Kavkazskojės kaimo ligoninę, 40 kilometrų šiauriau Minusinsko. Važiuojant nei miško, nei krūmo - pliki laukai, nerasi krūmelio nė botkočiui išsipjauti. Kolūkis augina 5000 ha vasarinių kviečių. Derlius geras - po 30 centnerių, organinių trąšų nereikia. Laiko tūkstančius avių, vilną kerpa sykį per metus, siunčia karo aviacijai. Žmonėms ir kolūkiui kurą gamina pavasarį iš tvartuose susikaupusio avių mėšlo. Kuro užtenka visiems.

Aš ir čia bitininkauju. Bitės už 9 kilometrų, senoj sodyboj. Esame dviese: kolūkietis, invalidas, netekęs kare vienos rankos ir kojos, su protezais. Turi tris vaikučius ir dar jauną žmoną, kuri gyvena be šypsenos. Važiuojant pas bites, parodo griūvančius buvusio gražaus darželio pastatus. Čia buvusi įsteigta pirmoji komuna. Dirbę po 8 valandas per dieną. Kiekvieną vakarą šokiai, bendras stalas. Tai tęsėsi, kol ištuštino visus sandėlius, mat gėrybių čia buvo palikta daug.

Žmona iš savo ligonio sužinojo, kad viename kolūkyje yra atvežtų iš Lietuvos tremtinių. Tas kaimas kitame rajone, už 8 ar 10 kilometrų. Susigundome aplankyti. Aš rizikuoju, nes man negalima kitur išvykti. Sekmadienio rytą išeinu anksčiau vienas, žmona vėliau, sūnų paliekame miegantį sanitarės globojamą. Už gyvenvietės susitinkame ir drožiame per tarpukalnes į tą pusę, kur turetų būti kolūkis. Vienoj vietoj aptinkame senas kapines, gal kelių šimtų metų. Antkapiai - aukšti akmenys, tokių dar nebuvau matęs.

Suradome tautiečius. Ir malonu, ir skaudu matyti: suvargę, nusiminę. Atvežti iš Mažeikių, apie dešimtį šeimų. Vienas iš jų dirba malūnininku, tai yra visų maitintojas. Pasimatymas praėjo laimingai, “nesudegėme”. Žmona vieną kitą sušelpė pinigais, patarė susirgus kreiptis į ją. Atsisveikinome iki kito karto (5 past.)…

Kolūky turiu dalyvauti valdybos posėdžiuose, pavaduoti draugą bitininką invalidą. Posėdžiauti pradedam vakare, baigiame 4-5 valandą ryto. Iš pradžių sėdim ant ilgų suolų, vėliau tupime ant grindų, atsiremiam į suolus, klausomės, kaip pirmininkas beveik kiekvieną su pertraukom kritikuoja, “tašo” savus pareigūnus. Patyli, ir vėl tas pats. Jei kas užmiega, pradeda knarkti, kaimynas pažadina. Posėdžiaujam saugumiečių metodais. Kolūkiečiai nepyksta - pripratę. Greit susigyvename. Sūnus jau lanko antrą klasę. Pradeda pamiršti lietuvių kalbą. Kalbiname lietuviškai, jau nesusigaudo, trūksta žodžių, dėl to parodo ir ašaras. Ir mums, tėvams, nemalonu - pražiopsojom vaiką.

1954 metai, Kavkazskojės kaimas, visa šeima.  Šitame namelyje gyvenome.

Tremty išgyvenau daugiau kaip ketverius metus. Pavasarį gaunu pasą, aš jau vėl pilnateisis pilietis! Galiu važiuoti, kur tik noriu! Grįžtame į Lietuvą! Mūsų palydėti susirenka mokytojai, Aleksiuko klasės draugai, senyvo amžiaus kolūkiečiai, ligoninės personalas. Atvyksta net Sveikatos skyriaus vedėja, kuri mus priėmė, rūpinosi, džiaugėsi Aleksiuku. Žmoniškumas Sibire nenukryžiuotas!

Iš Abakano stoties į Maskvą bildam penkias paras. Iš Maskvos - į Lietuvą. Vilniuje išlipu, einu į geležinkelio stoties salę, girdžiu lietuviškai šnekant, apsvaigstu kaip alaus išgėręs. O, gimtoji žeme, aš sugrįžau! O kiek liko ten mūsų tautiečių?

Šiaulių stoty mus pasitinka brolis Jonas, gavęs Kelmės rajono vykdomojo komiteto pirmininko J. Čiulados “Volgą”. Parvažiuojame į Šaltinius. Mokytoja Teresėlė Baldauskaitė imasi lietuvinti, mokyti Aleksiuką. Susitinku Kražių MTS direktorių J. Širmulį, kurso draugą. Siūlo agronomu dirbti.
Apsigyvenam Kražiuose… Vėliau persikėlėme į Klaipėdą. Žmona, “dekabristė” (6 past.), 18 metų gydžiusi žmones, niekam nedarydavusi abortų … ,,Aš genijų nežudysiu” - tokia buvo jos nuostata. Po sunkios ligos ji mirė Žvejų ligoninėje, kur ir dirbo. Likau našlys su trimis atžalomis - sūnumis.

Sūnaus pastabos:

1. Dokumentų, likusių šeimos archyve, turinys ir datos rodo buvus kitaip. Dar 1945 metų birželį, suėmus mano tėvą Aleksandrą Saką, mama, norėdama išvengti galimų represijų, surinko vietos žmonių, tarp jų ir kitataučių, liudijimus apie „tarybinių piliečių” gelbėjimą vokiečių okupacijos metais. Taigi, liudijimai surinkti penkeriais metais anksčiau ir kitam tikslui. Abejoju, ar mama rašė Stalinui. Manyčiau, pakako jos prašymo įdarbinti pervedimu Rusijos federacijos Krasnojarsko krašte, adresuoto TSRS Sveikatos apsaugos ministerijai.

2. Reikėtų patikslinti: keliu ėjo vienas vaikas ir dvi moterys su nešuliais. Mama prieplaukoje bergždžiai bandė gauti (nepadėjo nei ašaros, nei siūlomi nemaži pinigai) kokį nors transportą iki gyvenvietės. Ji buvo su dviem sunkiais lagaminais ir 4 metų vaiku. Ačiū gerajai pakeleivei rusei, kuri neprašoma be savo nešulio paėmė dar vieną mamos lagaminą. Tėvą sutikome, nukeliavę per taigą apie 8 kilometrus. Jo nepažinau, nes buvo visai nepanašus į man žinomą iš nuotraukų.

3. Abejoju, ar lietuvių tremtinių bendrabutis Krasnojarske buvo. Manau, kad mudu su mama apsistojome medicinos darbuotojų bendrabutyje.

4. Gerai prisimenu, kad Tigricke iš pradžių gyvenome kažkokio namo pastogėje, į kurią reikdavo lipti lauke įtaisytais laiptais. Pastogė buvo apšildoma “buržuika” - kūrenimui pritaikyta geležine statine. Šilta būdavo tik tol, kol “buržuikoje” degdavo ugnis. Vanduo kibire per naktį sušaldavo visas. Nežinau, tik spėju, kad būtent mama greitai išsireikalavo žmoniškesnio būsto, nes tėvui po lagerio toks gyvenimas nebuvo sunkus - savo atsiminimuose jis apie šį epizodą net neužsimena.

5. Išvyką pas tautiečius prisimenu kitaip, nes, priešingai negu rašoma atsiminimuose, nebuvau paliktas namie. Važiavome žiemą rogėmis. Kelias turėjo būti gerokai ilgesnis, negu minimi 8 ar 10 km. Tėvas, neturėdamas teisės be leidimo išvykti, turbūt prisijungė kažkur pakely. Žemaičiai labai įtariai žiūrėjo į nekviestus svečius. Pavaišino vakariene, bet nuoširdžiai pasikalbėti - atsimenu mamos apgailestavimą - taip ir nepavyko. Grįžome naktį. Daugiau su lietuviais nebendravome. Mūsų - Minusinsko - rajone buvome vienintelė lietuvių šeima.

6. Rusijos istorijos terminas. Dekabristėmis vadino 1825 metų gruodžio sukilimo dalyvių žmonas aristokrates, savo noru išvykusias paskui katorga nubaustus vyrus į Sibirą.

© 2011 Res familiaris 

Atsiminimai. Garsioji Vorkuta

Ši Aleksandro Sako (1908 - 1998) atsiminimų ciklo - “Neužgydoma žaizda”, “Etapas į šiaurę”, “Garsioji Vorkuta”, “Tremtis visam gyvenimui” - dalis publikuota laikraštyje “Tarybinė Klaipėda” 1989 m. birželio 30 d. Čia atsiminimai šiek tiek papildyti iš rankraštinio varianto. 

Po vienuolikos parų mūsų kalinių etapas iš Vilniaus pasiekė garsiąją Vorkutą. Tai – kalinių pastatytas miestas su lageriais. Septintoj šachtoj daug barakų, čia ne šimtai, o tūkstančiai politkalinių, tarp jų primaišyta ir kriminalinių.

Pirmą naktį, vos sumigus, kelia vieną iš mūsų etapo – gan diktą, stiprų vyrą Petrauską – ir išsiveda vagonų iškrauti. Ryte Petrauskas pareina visai išvargęs, nusiminęs. Prašnekintas sako visiems garsiai: ”Pražuvom, pražuvom, iš čia gyvi neišeisim”. Ir iš tikrųjų, pradėjo jis, Kauno kalėjime buvęs nepalaužiamu optimistu, kasdien nykti, ir po kelių mėnesių neištvėręs užgęso ir liko šiaurėj gulėti amžinai. Jo kapą vargu kas suras.

Pirmoji žiema šiaurėj. Sunkiai slenka dienos prislėgtoj nuotaikoj. Visų mūsų dėmesys – tik maistui, o jis toks liesas, skystas, ir to paties mažai. Maitina du kartus dienoj - prieš darbą ir parėjus iš darbo.

Įpusėjus žiemai, mūsų keliasdešimt, daugiausia lietuvių, permeta į 30-ąją šachtą. Pati šachta čia dar neveikė. Stovėjo tiktai trys barakai, dviejuose gyveno įvairių tautybių politkaliniai. Pradedame kasti 30-ąją šachtą. Įrankiai – kastuvas, laužtuvas. Norma kiekvienam po 0,5 kub. metro, bet žemė itin įšalusi. Laužtuvas mažai padeda. Sukuriam ugnį, atšildome kiek, “kirkuojame”. Tokiu būdu normą įvykdom.

Neilgai čia dirbam, nukreipia mus kasti 31-ąją šachtą, irgi toks pat darbas. Apninka mus utėlės, naktį neduoda miegoti. Keliuos, einu prie šilto pečiaus, šildaus, ir vis iš galvos ir baltinių be vargo renku utėles, metu ant žemės jas tokias dideles, riebias, koja traiškau, o mintyse tik valgis ir valgis: kad nors sykį dar pavalgyti bulvių košės sočiai – ir čia pat numirti…

Kažkam atėjo į galvą: naktį nusivelkam visus baltinius, išnešam į lauką, klojam ant sniego, šalčio per 30 laipsnių. Švintant einam prie baltinių: visos utėlės iškišusios užpakalius, stovi kaip žvakės, bet jau sušalusios. Išpurtom jas čia pat, sniegas nuo tų parazitų gausumo net margas. Kitą naktį nešėm kitus drabužius. Sumažinę utėlių armiją, galėjom naktimis kiek geriau miegoti, tačiau visiškai nuo jų neatsikratėme.

Neilgai kasėme ir 31-ąją šachtą. Per 30 politkalinių keli sargybiniai su šunimis atvarė mus į kitą lagerį - Ajačegą, pasislėpusį tarp kalnų. Lageris kalinių pramintas “Pragaro dugnu”. Kasdien čia nuo fizinio išsekimo mirdavo iki 30 vyrų. O lageris nedidelis, kalinių ne daugiau trijų šimtų būdavo. Į darbą keldavo anksti, “bystro” į virtuvę, “bystro” atsiimti pusryčius – skystos sriubos ir kiek košės. Srebiam su pačių iš medžio padarytais šaukštais, metalinius šaukštus “blatnieji” kaliniai jėga atima ar pavagia. Nebaigus susitvarkyti, jau šaukia “bystro” į darbą. Už vartų sustabdo sargybiniai, tie kolioja mus iš visų pusių: mes fašistai, banditai, nacionalistai. Negana koliojimo, dar: gulk ant sniego, kelk, bėk ir vėl gulk. Pakankinę, suprakaitavusius varo į darbą už 10 km - valyti sniegą nuo geležinkelio. Norma - 30 “kubų” nukasti, numesti toliau. Sargybinis sėdi prie laužo, šildosi, mūsų neprisileidžia ir mums atskirai neleidžia susikurti ugnies. Dirbam išsijuosę, bijom atsisėsti. Temstant grįžtame tarp bėgių, pradeda pustyti. Prieiname mažą stotelę, daug priversta sniego, o čia ateina traukinys, metamės į šonus, tik

du broliukai iš Garliavos nesuspėja užlipti ant sniego kalno, ir vyresnįjį traukinys mirtinai prispaudžia. Nešam mirusįjį į lagerį. Prie vartų guldome prie kitų jau paguldytų lavonų. Bandom juos atpažinti, bet neleidžia, varo į barakus. Pavydas ima, kad jie jau nebesikankina…

Buvęs garsus Kauno siuvėjas Vladas Žimantas, laikęs 12 darbininkų siuvėjų, dabar (1989 m.) gyvenąs Kaune, grįžęs iš ten su palaužta sveikata, gerai prisimena, kaip vieną naktį įmigusius staiga prikelia, neduoda apsirengti ir basus suvaro į kitą baraką. Ir kas gi įvyko? Supratom, kad vyksta teismas. Teisiami trys vokiečių belaisviai. Jie vežimėliu suguldytus lavonus išveždavo toliau nuo lagerio. Ir kaip ten jiems nutiko, kad vienam lavonui nulaužė ranką. Tai pamatė pro šalį ėjęs vienas pareigūnas - ir tuojau už tai ekstra teismas. Už išniekinimą lavono visi trys vokiečių belaisviai gauna po 10 metų lagerio.

Ir Žimantas pradėjo tinti. Jei tinimas persimeta aukščiau kelių - lauk mirties už 2-3 dienų. Čia lagerio viršininkas žydas sužino, kad Žimantas yra siuvėjas, atneša jam savo kostiumą sutaisyti. Bet nei siuvamos mašinos, nei adatos. Laimei, iš vieno kalinio gauna adatą, ir dirba jau Žimantas barake, po stogu. Į lauko darbus nebevaro, nes siuvėjo darbu jau pilnai apkrautas. Netrukus ištraukiamas ir iš “Pragaro dugno”, dirba siuvykloj kaip naujų kostiumų meistras.

Iš dviejų brolių Jankauskų čia mirė vyresnysis. Mirė ir Gudelis, buvęs Lietuvoje geležinkelio kelio meistru. Gręsia mirtis Rimkui iš Svėdasų, gerai, kad Vladas Žimantas per tą patį viršininką išprašo perkelti jaunuolį į kitą lagerį.

Ir pats Vladas visą gyvenimą dėkingas gydytojai Sušinskienei, kuri išgelbėjo jo gyvybę lagery. Susitikęs po daugel metų, puolė prieš ją ant kelių, nes ji daug daug šiaurėje išgelbėjo tautiečiu…

Dienos ilgėja. Vėl mus keliasdešimt po smulkios kratos pėsčiom su šunimis ir keliais sargybiniais atveda į kitą lagerį - Priedšachtą. Nuo Vorkutos miesto už 5 kilometrų. Rytojaus dieną medicinos komisija iš kelių felčerių ir gydytojo Sokulovo tikrina mūsų sveikatą. Pačiupinėjo mano užpakalį - jokių raumenų, jokios mėsos, tik kaulai ir oda. Sėdėti nebegaliu, išlindę kaulai pjauna sėdynę. Blauzdos sutinusios. Komisija paskiria mane į lengvesnę brigadą. Dirbti zonoje tik 4 valandas dienoj, maitina geresniu maistu, kartais gauname priedo “zapekankos”, porą kartų ir amerikoniško omleto gavome. Tai buvo tikros Velykos! Bet neilgai. Po kelių savaičių aš jau stipresnis, kojų nebevelku, taisaus.

Paskiria mane vežti lavonus į antrąjį rajoną. Sudedu mirusius be baltinių, be karsto į roges kaip malkas vieną ant kito. Prie kojų pririšta lentelė, kurioje pieštuku užrašyta pavardė, vardas, gimimo metai, kur gimęs, kur gyvenęs ir kokiu straipsniu nuteistas. Lavonus uždengiu brezentu, su sargybiniu sėdam ant jų kojų ir varom greičiau arklį su rogėm pro pakely dirbančius darbininkus. Privažiuoju ilgą baraką. Sargybinis parodo, kur lavonus sunešti, ir nueina į šalį. Lengvai po vieną sunešu visus šešis, guldau šalia kitų keturių, išrengtų, kadaise vyriškos lyties buvusių, išsekusių nuo bado ir ligų…
Sargybinis nesirodo. Einu baraku toliau. Už pertvaros stovi du didžiausi katilai, kokių dar nebuvau gyvenime matęs. Ugnis po katilais užgesusi. Dar toliau einu, praveriu duris, o čia tokios dvi kiaulės kriuksi, tokios didelės, kad ant jų nugarų gali gulėti. Staiga iš kažkur pasirodo žmogysta, pradeda šaukti, kolioti mane, varo nuo kiaulių lauk, griebia iš po katilo pagalį. Aš paspartinu žingsnius prie savo rogių, manęs belaukiąs sargybinis. Stebisi, kad negavau į nugarą už landžiojimą kur nereikia. Važiuodamas vis save kankinau mintim, kodėl čia, netoli kiaulių, palikau lavonus. Ar sulauks mirusieji, kada bus galima palaidoti juos kiek atšilusioj žemėj? Iki birželio dar toli…

Šiame – Priedšachtos - lagery jau daugiau lietuvių. Juozas Alesius, grįžęs, gyvena Kazlų Rūdoj. Dirbo kepykloj. Dažnai pasislėpęs parnešdavo duonos nusilpusiems tautiečiams. Ir mane ne sykį yra sušelpęs. Kepykloje dirbo ir Justinas Valentinas iš Telšių, areštuotas prie savo vestuvių stalo. Čia ir kaunietis studentas medikas Juozas Ruseckas, ir daržininkas Kontrimas iš Šančių, miręs, vos spėjus jam grįžt į Lietuvą.

Iš pirmojo etapo kelių šimtų lietuvių, atvežtų į Vorkutą tiesti geležinkelio ir statyti miestą, dirbti pirmose anglių šachtose, beradau gyvų tik aštuonis, 7 vyrus ir vieną moterį. Vienas jų - Kazys Jucius nuo Kėdainių, Lietuvos kariuomenės kareivis. Vėliau dirbo šachtoj ir, gelbėdamas gyvybę, sąmoningai pakišo koją po vežimėliu. Ilgai gydęsis, dabar raišas, jau brigadininku tapęs. Sekmadienio rytą, gulėdamas ant narų, visuomet užtraukdavo lietuvišką dainą. Vieną dieną 1948 metais Kazys Jucius buvo kriminalinio kalinio stalių dirbtuvėj kirviu nužudytas.

Aleksandras Sakas (kairėje) ir Kazys Jucius, Vorkuta, 1947 metai. ("Koks pasitaisęs" - galvojo Aleksandro mama, gavusi šią nuotrauką. O buvo iš bado sutinęs...)

Po 12 metų grįžęs iš Vorkutos Kazys Gedvila, dabar gyvenąs Gargždų mieste, irgi nuo kriminalinių nukentėjo. Jam vagone išlupo visus auksinius dantis. Prigrasino, jei pasiskųs - anksčiau ar vėliau peilis į šoną. Visuomet save gražiai prižiūrinti, juodus drabužius dėvinti mokytoja Plečkaitienė mus dvasioje stiprino. Sužinojęs, kad čia yra aktyvi mano valsčiaus šaulė sanitarė Jadzė Vareikienė, paskyriau pasimatymą. Deja, moterų etapas… Tik po 40 metų vėl susitikome.

Mes jau statybininkų brigadoje. Statome Vorkutos mieste namus, barakus. Mūsų įrankiai: kirvis, plaktukas, pjūklas. Vinių nėra. Iš storesnių skardų kerpam neva vinis. Lentos sušalusios, vinys linksta, keikdamiesi šiaip taip prikalinėjame jas prie sienų, prie lubų. Mūsų brigadoje dirba senas mano pažįstamas Vladas Masiokas is Kauno – stambus, gan didelio ūgio vyras. Po pietų vis prašosi išleidžiamas iš darbo. Žinom, kokiu tikslu – sumedžioti kokį katiną. Šiai medžioklei jis patyręs – vakare verdasi papildomą vakarienę.

Kartą laimė ir mane aplankė: grįžtant iš darbo pamatau, kaip didelė balta kurapka nuo vielų nukrito. Lietuvis sargybinis leido pasiimti, keliems vakarienė itin buvo gardi, soti.

Kartą turėjome visa brigada gardaus juoko: skaitome vietos laikrašty, kad mes, komjaunuoliai, vakar įvykdėme statybos darbų normą 130 proc. Išvardintos kelių mūsų pavardės. Komjaunuoliai – bet be sargybos nė žingsnio! Tiesa, vienas tarp mūsų, jaunas rusas, tikrai yra buvęs komjaunuoliu. Klausiu jo, už ką čia? Už liežuvį, sako. Viename susirinkime agitatoriaus paklausiau: kodėl Stalinas visur su auliniais batais, o Leninas su pusbačiais? Ir už tai “desiatką” gavau kaip tėvynės išdavikas.

Du lenkai remontuodavo mūsų veltinius. Po jų remonto prisiūti lopai greit nuplyšdavo, dažnai likdavome pusiau basi. Prie vartų parodydavom felčeriui netikusį veltinį. Šis: “ničevo!”.

Vieną vakarą grįžtame per Vorkutos miestą. Dar žiema, gatvėse daug sniego, saugo mus tik vienas tamsaus veido sargybinis. Ir štai viena mūsų brigados rusė mergina paleidžia repliką: “čiornaja žopa”. Sargybinis tuoj reaguoja, sustabdo visus, suklupdo ant sniego ir taip laiko, ištiesęs šautuvą į mus. Iš darbo eina laisvieji, stebi šią sceną. Pagaliau kelios moterys apspinta sargybinį ir sako jam baigti iš mūsų tyčiotis, jis – ne, grąsina ir joms, bet moterys ne iš bailųjų – jei ne, tai mes einam pas generolą. Galų gale sargybinis nusileidžia, vėl žygiuojame į lagerį, iki kurio dar 5 kilometrai…

Atėjo pavasaris. Kaip buvusį studentą agronomą mane nukreipia į arklių fermą. Viršininkas Levčenka, buvęs kalinys, imasi atviro grunto daržininkystės. Pirmas toks bandymas šiaurėje, Vorkutoj. Iš pradžių suariam vieną hektarą žemės, patręšiam, ir birželio 29 dieną, atšilus žemei, pasėjau ridikėlių, salotų, “rėpos” – sėtinių. Ir dar kopūstų pasodinu. Užaugo ridikėliai, salotos, sėtiniai, o kopūstai parodė tik lapus. Kitais metais didesnius plotus apsėjom. Išgarsėjom. Atvažiuoja kitų šachtų virėjai, prašo sriubai nors sėtinių lapų. Paskui ir kiti lageriai pradėjo verstis daržininkyste. Taip Vorkutoje pirmaisiais daržininkais tapom du lietuviai, aš ir agronomas Stepas Vilius, 3-iojoje šachtoje šiltnamy pradėjęs auginti agurkus. Stepas Vilius grįžo ir dabar gyvena Kaune. Pirmais metais jo agurkai buvo suskaičiuoti, vaisiai skinami esant komisijai, antrais metais jau galėjo ir sau nusiskinti, ir dar sušelpti nusilpusį kalinį.

Tik po dviejų lagery praleistų metų perskaitė man “asobos soveščanijos” nutarimą, kad esu nuteistas pagal 58 straipsnį 5 metams lagerio. Komendantas nustebo, kad aš nusijuokiau. Maniau uždirbsiąs 25 metus – daugelis iš Lietuvos čia tiek buvo gavę. Apie trėmimą nebuvo paskelbta.

Trečiais metais iš Lietuvos atvažiuoja aplankyti mano žmona iš Prienų. Susitikom darže. Už tai tuojau buvau izoliuotas, uždarytas lagery. Padėjo lietuviai siuvėjai, siuvyklos vedėjas žydas, na, dar kai kas: man leidžia 5 paras už zonos, darbovietėj, gyventi su žmona. Tai buvo prisikėlimas gyventi.

Mus kelis tautiečius perkelia į “Trudo” lagerį. Čia randu mokytoją Petrą Kuzmicką iš Dusetų. Gyvenimo užgrūdintas, labai nuoširdus mūsų žmogus. Rūpinosi, kuo galėjo. Jis dirbo buhalterijoj, lagery turėjo vadovybės autoritetą. Buvo iškentėjęs savo golgotą. Į Vorkutą patekęs dar 1941 metais, pirmuoju etapu. Kūčių vakarą pas jį atėjo keli lietuviai ir lenkas. Pasimeldė, prisiminė lietuviškas Kūčias. Ir lenkas įskundė, kad Kuzmickas ruošia masinį pabėgimą. Prasidėjo tardymai. Tardė trys tardytojai, rusas ir du žydai. Tris metus, kol tęsėsi karas, laikė Petrą vienutėje, vandeny, užleisdavo nakčiai išbadėjusias žiurkes, dienom draskė šunimis. Tardytojai sąmoningai užtęsia tardymą, kad jų nepašauktų į karą, neva vedantys itin svarbią politinę bylą. Petras laikėsi kietai, ryžos geriau mirti, bet nenusileisti, neprisipažinti primestų kaltinimų. Kai karas baigėsi, byla buvo nutraukta (žr. pastabą).

Susergu stipria geltlige. Nejaučiu nei cukraus, nei druskos skonio. Guldo į ligoninę. Dažnai ateina žydė gydytoja, sėdi ant mano lovos. Petras perspėja, kas gali įvykti. Taip norisi rūgštaus pieno. Po kelių dienų Petras atneša pusę litro rauginto pieno. Geriu po truputį ir taisaus. Mano šaltumas gydytojai atsiliepia - išrašo anksčiau.

Lageriuose veikia nelegaliai “blatnieji”. Apsirengę vogtais kostiumais, fizinio darbo nedirba, jaučiasi kaip tranai. Atkritę nuo “blatnųjų” vadinami “sūki”, šie jau eina į darbą. Kartais jie suruošia skerdynes. Pjaunasi. Lagerio vadovybė išsiuntinėdavo juos kitur. Tačiau “blatnieji” ryšių nepamesdavo, informacija veikė. Būdavo, dienos metu užeina “blatnieji”, apsiginklavę peiliais, į baraką, suguldo kalinius ant žemės ir glemžiasi sau, kas tinkama jiems. Pasiskųsi - gausi į kailį. Ateis “blatnasis” į bulvių sandėlį, ir vedėjas privalo patenkinti jo norus be jokių priekaištų. Duoda bulvių, kiek reikia.

Dar liko metai. Vėl etapas. Ant rankovės “R” raidė. Tik vienas laiškas per mėnesį. Nori ar nenori, tave siunčia į kursus, tapsi šachtininku. Vienas jaunuolis iš Kauno atsisakė. Priremtas menku maistu - duona ir vandeniu - sutinka pagaliau leistis į šachtą.

Šachtoj dirbti buvo nešalta. Neišpildęs dienos normos, į viršų nepasikelsi, turi būtinai darbą atlikti, tavęs brigada keikdama lauks viršuje. O kas to nori. Darbas pavojingas, pradžioj iš šachtos iškeldavom nemažai sužeistų. Atvažiavus komisijai, reikalai pagerėjo.

Šachtoj čia dirbo kunigas Teodoras Jokubauskas iš Telšių vyskupijos, Šiaulių mokytojų seminarijos direktorius Raulinaitis, skalbykloje prie baltinių – kunigas Petkevičius ir kiti: lietuviai, latviai, estai, ukrainiečiai. Vienas estas inžinierius kartą naktį pabėgo. Už kelių dienų jo lavonas jau paguldytas prie lagerio vartų. Ir taip jis išgulėjo keletą dienų. Nerašytas įstatymas: bėglio kalinio gyvo negrąžinti.

Sūnaus pastaba:

Knygoje “Laisvės kovotojų prisiminimai” (sudarė Romas Kaunietis, VII dalis / 2 knyga, V., 2010, 386 pusl.) radau Broniaus Vasiliausko pasakojimą, užrašytą dar 1976 metais, kitaip nušviečiantį tuos pačius įvykius:

1941 m. gruodžio 24 d. Kūčių vakare, Vorkutoje viename barake, vadovaujant mokytojui P. Kuzmickui, buvo suorganizuotos pagal esamas lagerio sąlygas tradicinės Kūčios, kuriose dalyvavo daugiau kaip pora šimtų keleto tautybių katalikų. Tų Kūčių paminėjimas neapsiėjo be provokatoriaus. Ypač nemalonu, kad jis buvo lietuvis, kažkoks Bajanauskas, kuris kitą dieną nuėjo pas vyr. oper. įgaliotinį ir papasakojo apie tą Kūčių minėjimą, turintį, jo nuomone, ne vien religinį, bet ir politinį atspalvį. Visi tų Kūčių minėjimo dalyviai, tarp jų mokytojas P. Kuzmickas ir partizanų vadas P. Šiaudinis buvo suimti ir patalpinti į lagerio izoliatorių.


Po ketverto savaičių didžioji dalis ten esančiųjų mirė, tarp jų J. Triponis ir P. Šiaudinis. Kuzmickas kalėjimo sąlygas atlaikė. Po poros mėnesių likusius gyvus “kaltininkus”, tarp jų ir P. Kuzmicką, teisė lagerio tribunolas ir visiems papildomai paskyrė dar po penkerius metus lagerio.

© 2011 Res familiaris