Rainių kankinys Pranas Gužauskas

1991 metų birželio 25 d., minėdamas Rainių žudynių 50-metį, laikraštis “Klaipėda” šiai tragiškai sukakčiai skyrė mano tėvo Aleksandro Sako paruoštą publikaciją. Jos įvadiniame žodyje tėvas rašė apie savo tris pažįstamus, nukankintus Rainiuose - Dotnuvos žemės ūkio akademijos studentą Zigmą Parafionavičių, Telšių gimnazijos moksleivį iš Renavos Hermenehildą Žvirzdiną ir daugiau apie jaunų dienų Papilėje ir Kaune draugą Praną Gužauską.

Pranas Gužauskas. Nuotrauka iš knygos “Žemaičių kankiniai” (www.partizanai.org).

Pranas Gužauskas gimė 1911 metais fabriko darbininko šeimoje, kurioje dar augo šiek tiek vyresnė sesuo Bronė. Prano vaikystė ir dalis jaunystės prabėgo Papilės miestelyje. 1924 metais su seserimi įsitraukė į vietos pavasarininkų veiklą. Kiek vėliau tapo skautu, 1927 metais perėmė laikraštėlio “Papilės skautas” redaktoriaus pareigas.

Papilės jaunimas prie Simono Daukanto kapo apie 1930 metus. Paminklo dešinėje pirmasis stovi Pranas Gužauskas. Kraštinis kairėje, su “varlyte” - Aleksandras Sakas. Jono Sinkevičiaus nuotrauka.

Nuo 1931 metų Pranas mokėsi Kaune, suaugusiųjų gimnazijoje (dr. Justino Tumėno brandos kursuose). Su Aleksandru Saku buvo klasės draugai: Abu sunkiai vertėmės, abiems valios ir optimizmo netrūko.

Po Kauno ilgesnį laiką Pranas Gužauskas Telšiuose dirbo apskrities hipotekos įstaigos vedėju. Gyveno su ligota motina ir seserimi. Buvo patriotinių, katalikiškų organizacijų - Šaulių sąjungos, Jaunosios Lietuvos, Švč. Jėzaus širdies brolijos - narys.

Kai 1939 metais mano tėvas lankėsi pas savo draugą Telšiuose, Pranas ruošėsi vestuvėms - juodas kostiumas jau buvęs pasiūtas, laukęs iš JAV turėjusios parvažiuoti sužadėtinės. Galbūt, pora galvojo įsikurti Papilės valsčiuje, kur Pranas buvo nusipirkęs keliolikos hektarų ūkelį.

Tačiau 1940-ųjų įvykiai viską nelemtai pakeitė. Negalėdamas susitaikyti su bolševikine okupacija, Pranas su vienminčiais ėmėsi pasipriešinimo - slėpė ginklus, platino atsišaukimus. 1940 m. lapkričio 7 d. naktį buvo suimtas. Kaltintas veikimu prieš tarybų valdžią ir laikomas Telšių kalėjime. Kilus karui, 1941 metų birželio 25 d. ankstų rytą Pranas Gužauskas sprunkančių raudonųjų okupantų ir vietinių kolaborantų buvo išvežtas į Rainių miškelį ir ten kartu su kitais politiniais kaliniais nukankintas. Nusikaltimą tyrusių ekspertų protokolai siaubingi, jų čia nekartosiu.

Tų tragiškų metų rudenį Prano motina ir sesuo Bronė grįžo į Papilę. Bronė Gužauskaitė dirbo Papilės pradžios mokyklos mokytoja.

© 2014 Aleksandras Sakas jun.

Vaclovas Sakas (1907-1980)

Vaclovas Sakas gimė 1907 metais Lūšėje, buvo trečias vaikas (iš dešimties) Domininko ir Mortos Sakų šeimoje. Nuo 1912 metų gyveno Papilėje. Žiemą mokydavosi pradžios mokykloje, o vaikystės vasaros eidavo, tarnaujant pas ūkininkus. Pirmojo pasaulinio karo metu buvo ilgam atskirtas nuo šeimos - tėvai evakavosi į Rusijos gilumą, į Caryciną, o Vaclovas, 8 metų vaikas, liko Lietuvoje.

Po karo jau nepriklausomoje Lietuvoje visa Sakų šeima - vėl Papilėje. Ir po kariuomenės Vaclovas grįžo pas tėvus, į Papilės miestelį, į jų namelį su sklypu prie mokyklos.

Būsimoji Vaclovo žmona Olga Bilevaitė buvo gimusi 1912 metais Rusijoje, žymiojo rašytojo Levo Tolstojaus dvare Jasnaja Poliana, kur jos tėvas dirbo dvaro valdytoju. Vaclovo jaunystės laikais Olga su tėvu gyveno jau Papilėje, pas Zozaitę, greta teismo baltųjų rūmų.

Olga Bilevaitė - Sakienė pasakojo:

Kaip mes susipažinome? Aš draugavau su Kondrotaitėmis Kaste ir Jadze. Jadzė per šokius mus ir supažindino. Sakiukas buvo su uniforma, ką tik grįžęs iš kariuomenės. Su draugėmis eidavom maudytis Ventoje kas rytą ir vakarą. Rytais iš tikrųjų maudydavomės, o vakarais tik sušlapindavome rankšluosčius ir eidavom į pasimatymą. Žiemą čiužinėdavom ant ledo.

Vacys buvo labai guvus, mus pagavęs, sakydavo - repetuojame bučkį. Mes, mergos, bėgdavom klykdamos. Jadzė sakydavo man - žiūrėk, jis tik tave gaudo. Pirmą kartą pabučiavo ant ledo čiuožinėjant. Rytojaus dieną buvo tokia sarmata!..

Tėvas (Bilevas) buvo labai griežtas, net pasivaikščioti neleisdavo. Mes dažnai prašydavom tėvo draugo Juozapo, kad išprašytų mums leidimą su juo išeiti. Pasivaikščiojimo metu prie mūsų su Juozapu prisijungdavo ir Vacys. Kai tėvas nupirko dviratį, tai atsirado daugiau progų pasimatymams. Važiuoti dviračiu išmokino tas pats Juozas.

Tėvas neslėpė žinąs, kad vaikštau su Sakiuku, tačiau vieną dieną atskleidė, kad yra numatęs man kitą, senyvą, bet turtingą. Tada pabėgau iš namų pas seserį, kuri gyveno Mažeikiuose. Į traukinį sėdau ne Papilės stotyje, bet kitoje stotelėje, iki jos mane palydėjo Vacys. Po mano pabėgimo Vacys buvo pas tėvą pasikalbėti, tėvas man parašė laišką su prašymu grįžti pas jį.

1931 metais su Vaciu išvažiavome pas seserį Reginą Panevėžin, ji žadėjo parūpinti kambarį ir darbą. Sesuo buvo religinga, todėl reikalavo šliūbo. Buvo gavėnios metas, bet gavėnioj yra viena diena, kai šliūbas galimas, tai - Juozapinės, kovo 19 diena. Sesuo Regina išprašė leidimą iš klebono, kuris pavedė kunigui Juozui Vaitiekūnui mus sutuokti. Prisimenu, kad kunigas manęs paklausė maldos “Sveika, Marija”, o Vacio - kuris sakramentas yra moterystė. Surašė mus iškilmingai, net žvakes uždegė. Vestuvėse dalyvavo iš Papilės draugas, su kuriuo Vacys tarnavo kariuomenėje. 

Vacys Panevėžyje gavo darbą skerdykloje, kurios vedėju dirbo Paulauskas. Jo buvo prašęs sesers Reginos vyras. Paulauskas sutiko, bet sako - tegu pirma malkas supjauna. Teko abiems pjauti malkas. Kai įsitikino, kad darbo nebijom, tada Vacį ir priėmė - supirkinėti gyvulius. Darbas nebuvo lengvas. 

Tauragėje tuo metu pastatė naują mėsos kombinatą, ten viršininku paskyrė Paulauską. Jis mus pakvietė kartu važiuoti, girdi, paskirsiąs kiaulidės viršininku (Vaclovas Sakas buvo paskirtas Tauragės “Maisto” skerdyklos vedėju – aut. past.). Nuvažiavom prieš Kalėdas. Buvo šalta žiema, gyventi nėra kur. Gavom pas žydus naujai ištinkuotą kambarį. Atmenu, kaip nemokėdama kepiau šližikus… Palengva įsikūrėm.

Iš Papilės pradėjom gauti laiškus, kad tėvas sergąs. Jis buvo kieto būdo, užsispyręs gyventi vienas. Nuvažiavę į Papilę, radom tėvą ligotą, draugų apleistą, ir parsivežėm jį į Tauragę. Jau turėjome du vaikus - dukrą Birutę ir sūnų Kęstutį. Tėvas neilgai sirguliavo ir 1934 metų pavasarį mirė. Palaidojom senose Tauragės kapinėse. 

(Birutė Sakaitė pasakojo, kad Bilevas buvo atsižadėjęs neklusnios dukros, tačiau kartą pamatęs savo anūkę,  pripažino “prasčioką” žentą, atleido ir dukrai, o anūkę nepaprastai mylėjo ir lepino. Bilevui Papilėje susirgus, jo ūkis buvo parduotas, pinigai atiduoti tam pačiam anksčiau nemielam žentui. Tiesa, dideli pinigai gero neatnešė. 10 tūkst. litų buvo paskolinta tetai Reginai Stropienei, kuri iki sovietų okupacijos jų nespėjo grąžinti, o paskui visus turtus prarado. Likę pinigai banke vos neužtraukė bėdos visai Sakų šeimai, nes komunistams išsiaiškinus, kas juos banke laikė, Sakai jau turėję būt vežami į Sibirą, bet išgelbėjęs tiesiog tą naktį kilęs karas - aut. intarpas).

Olga ir Vaclovas Sakai su vaikais Birute ir Kęstučiu 1937 m.

1941 metais buvo atvykęs Vacio brolis Aleksas, sakė - greit bus karas, bet mes niekur nesiruošėm trauktis. Kai tikrai prasidėjo šaudymas, pasislėpėm gretimo namo rūsyje. Užsidegė mūsų namas, bet Vacys su keturiais vyrais užgesino.

Vokiečiams užėmus Tauragę, suėmė Vacį. Išgelbėjo darbininkai, liudydami, kad jis ne komunistas, o tik profsąjungos pirmininkas. Vis tik Tauragę palikome. Fabriko direktorius skyrė mašiną, susikrovėm daiktus ir išvykom į Šiaulius. Apsigyvenom netoli Vacio brolio Antano. Vacys įsidarbino prekyboje buhalteriu.

Pasakojimą tęsė Vaclovo dukra Birutė:

1943 metais teta Kotryna Vosylienė pasiūlė atvažiuoti gyventi į Grinkiškį, girdi, mažame miestelyje nėra tokios karo grėsmės kaip Šiauliuose, kuriuos tada beveik kasnakt bombarduodavo. Grinkiškyje tėvas įsidarbino malūne buhalteriu. Butą iš pradžių nuomavome, paskui įsikėlėme į Vosylių mūrinį namą, netoli klebonijos. Grinkiškyje 1944 metų gegužės 1 dieną gimė sesuo Audronė. 

Bet karas pasiekė ir šį mažą miestelį. Vosylių namas buvo sugriautas. Tada mūsų šeimą priglaudė dvarininkas Leonas Guliokas. Rudeniop davė arklius, maisto produktų, ir mes išvažiavom pas tetą Reginą į Panevėžį. Teta Regina Stropienė davė mažą kambariuką. Tėvas gavo sąskaitininko vietą mėsos kombinate. Bet pragyventi buvo sunku. Pažįstamas veterinarijos gydytojas Šalkauskas pasiūlė kitą darbą ir dviejų kambarių butą virš veterinarinės stoties. Tėvas dirbo sanitaru, mama - valytoja. Gyventi tapo lengviau, tačiau dėl savotiško gydytojo būdo tėvai norėjo išeiti… 

Dėdė Antanas pasiūlė keltis į Anykščius, ir 1948 metais persikėlėme į ten. Išsinuomavom butą šalia dėdės sodybos, Stoties gatvėje. Tėvas iš pradžių dirbo miesto vykdomojo komiteto buhalterijoje, vėliau senelių namų direktoriumi, paskui buvo paskirtas kooperatyvo vyriausiuoju buhalteriu. Buvo gerbiamas darbe, gavo butą, gyvenome gerai.

1954 metais teta Bronė prikalbino keltis į Palangą, nes norėjo ten pirkti dalį namo ir iš Papilės parsivežti senelius Sakus. Jei mano tėvai būtų matę, kaip atrodo Palangoje tas būstas (dabartinėje J. Piktuižio gatvėje), gal nebūtų sutikę. Kruopštūs tėvai ten viską sutvarkė. Tėvas Palangoje pradėjo dirbti mokyklos ūkvedžiu, po to buhalteriu, dar vėliau švietimo skyriaus vyriausiuoju buhalteriu. Mirus senelei, namas buvo parduotas, o tėvams teko išsikelti pas kaimynus. Kadangi švietimo sistemoje dirbo abu tėvai, valdžia po kiek laiko skyrė butą S. Nėries gatvėje. Vaikai, sukūrę savo šeimas, jau gyveno atskirai. 

Bendradarbių iškilmingai palydėtas, tėvas išėjo į pensiją. Mirė 1980 metų sausio 25 dieną, turėdamas 73 metus.

Olga Sakienė po vyro mirties gyveno Palangoje su dukros Audronės šeima. Mirė 1999 metų gegužės 19 dieną, sulaukusi 87 metų. Palaidoti Vaclovas ir Olga Sakai Palangos kapinėse. Su jais kartu - ir urna su 1987 metais Leningrade mirusio sūnaus Kęstučio pelenais.

Pastaba. Olgos Bilevaitės - Sakienės ir Birutės Sakaitės - Shapira atsiminimų tekstai gauti iš juos užrašiusio Algimanto Knašo.

© 2011 Aleksandras Sakas
 

1934 metų ateitininkų ekskursija su vyskupu Reiniu

1930 metais tautininkų valdžiai uždraudus mokyklose politines organizacijas, krikščionių demokratų globojami moksleiviai ateitininkai toliau veikė nelegaliai. Išvykos gimtajam kraštui pažinti buvo viena jų veikimo formų, leidusi susirinkti draugėn didesniam ateitininkų būriui.

1934 metų gegužį grupė moksleivių ateitininkų su vyskupu Mečislovu Reiniu priešakyje išvyko iš Kauno į rytinį Lietuvos kampelį - Zarasus. Ekskursija subūrė grupę jaunuolių, Kaune siekiančių mokslo suaugusiųjų gimnazijose ir profesinio parengimo mokyklose. Rašytinės medžiagos apie šią išvyką kol kas nepavyko aptikti. Tačiau pagal Aleksandro Sako - tuomet suaugusiųjų gimnazijos (dr. J. Tumėno brandos kursų) moksleivio - archyve išlikusias nuotraukas kelionės maršrutą bei kai kuriuos jos dalyvius galima nustatyti. Visų fotografijų autorius - Leonas Dainys, “Pavasario” komercinės gimnazijos moksleivis.

Žaliomis šakomis papuoštas autobusas, sustojęs pakeliui iš Kauno į Zarasus. A. Sako užrašas nuotraukoje: J. E. vysk. Reinio istorinė vieta. Žinant, kad vyskupas Reinys buvo gimęs Daugailių valsčiaus Madagaskaro vienkiemyje, beveik neabejotina, kad ekskursantai išlipo įkvėpti Jo Ekscelencijos gimtinės apylinkių oro ties Daugailiais, dabartinių Utenos ir Zarasų rajonų paribyje.

Nuotraukos centre - vyskupas M. Reinys. Žemėliau trečias iš kairės - A. Sakas, visose šiose nuotraukose atpažįstamas iš garbanų. Antrasis stovintis iš kairės - Jonas Bastakys, Kauno “Pavasario” komercinės gimnazijos moksleivis, penktoji - Marcelina Banytė iš Fredos aukštesniosios sodininkystės ir daržininkystės mokyklos - vienplaukė, su tvarkingu sklastymu per vidurį.

Įvažiuojant į Zarasus aplankytas Nepriklausomybės paminklas, pastatytas pavasarininkų 1924 metais pirmojo pasaulinio karo karių kapinėse. Grupės ekskursantų priekyje sėdi A. Sakas ir šios ekskursijos fotografas L. Dainys (su uniformine kepuraite).

Kuri vieta? Užrašas po nuotrauka: Nugi prie Zarasų. Matyt, tai tiltas per protaką tarp Zaraso ir Zarasaičio ežerų. Dalis keliautojų susėdę valtelėn, A. Sakas, nespėjęs į ją ar netilpęs, pozuoja, įrėmęs šonan ranką.

Prie kažkurio iš keturių miesto ežerų, greičiausiai - prie Zaraso. Užrašas po nuotrauka: Zarasuose. Anksti rytą. Vienam ekskursantui (A. Sakui) kažkas nutiko, ir tai pakėlė jo draugų nuotaiką tą vėjuotą rytą.

Dienai pragiedrėjus – Kauno moksleivija be vadovų. M. Banytė – stovi kairiajame krašte. Apačioje iš dešinės - Pranas Gužauskas, A. Sakas ir šalia jo į kadrą griūvantis fotografas L. Dainys.

Už kelių kilometrų nuo Zarasų - Lietuvos ir Latvijos siena.

Prie pasienio stulpo. Užrašas nuotraukoje sako, kad Latvijos žemėje.Tarp stovinčių centre - vysk. M. Reinys, o dešinėje- prie ekskursijos prisijungęs kunigas Petras Rauda, tuo metu dirbęs Zarasų gimnazijos kapelionu.

Stelmužės ąžuolas. Žmonių daug - kauniečiai su vyskupu M. Reiniu, juos lydintys vietiniai zarasiškai, gal ir kitos ekskursijos dalyviai, nes kunigui P. Raudai iš kairės matome ir kunigą Alfonsą Lipniūną, to meto Panevėžio vyskupijos darbo su jaunimu vadovą. Būryje kas kur - ir tas keletas atpažintų moksleivių: M. Banytė, J. Bastakys, L. Dainys, P. Gužauskas, A. Sakas...

Post scriptum

1940 m. sovietų okupantai suėmė Praną Gužauską ir laikė Telšių kalėjime. Karui prasidėjus, raudonarmiečiai ir lietuvių kolaborantai nukankino Rainių miškelyje 1941 m. birželio 25 d.

1943 m. nacių okupantai suėmė ir išgabeno į Štuthofo koncentracijos stovyklą kunigą Alfonsą Lipniūną. Jo gyvybė užgęso jau 1945 m., palaidotas Lenkijoje, Pucke. 1989 m. kunigo palaikai perlaidoti Panevėžio katedros šventoriuje.

1944 m. mokytoja Marcelina Banytė - Pėstininkienė su vyru ir dviem mažais vaikais traukėsi į Vakarus. Vokietijoje neaiškiomis aplinkybėmis pražuvo jos vyras, o netrukus ji neteko ir dukrelės. Grįžo į Lietuvą. Mirė 1983 m., palaidota Ąžuolų Būdoje.

1945 m. sovietų okupantai suėmė ir įkalino Vorkutoje studentą Aleksandrą Saką. Po penkerių metų išsiuntė į Sibiro tremtį. Lietuvon sugrįžo 1954 m. Mirė 1998 m., palaidotas Palangoje.

1946 m. suėmė kanauninką Petrą Raudą. Grįžusį iš lagerio 1956 m., po metų vėl areštavo ir kalino dar penkerius metus. Mirė 1974 m., palaidotas Utenoje.

1947 m. suėmė arkivyskupą Mečislovą Reinį. Mirė 1953 m. Rusijoje, Vladimiro kalėjime. Palaidotas bendrame kape, tiksli palaidojimo vieta nežinoma.

© 2012, 2015 Aleksandras Sakas jun.

Uršulė Dabregaitė – Žvironienė (1906-1985)

Uršulė – antroji Juozapo ir Veronikos Dabregų dukra, gimusi 1906 metais Svėdasų valsčiaus Šeduikių kaime. Čia su broliais ir seserimis (gimė trylika, užaugo aštuoni) prabėgo jos jaunos dienos.

Uršulė Dabregaitė
 
Kai vyriausioji sesuo Emilija buvo išleista už vyro, atėjo laikas iš namų eiti ir Uršulei. Apie 1932 metus ji ištekėjo už valstiečio Juozo Žvirono į nelabai artimą Dusetų valsčiaus Davainių kaimą.

Juozas Žvironas buvo gimęs Rusijoje, Samaros gubernijos Čiornaja Padina kaime. Į ten iš Davainių jo prosenelį Petrą su šeima carinė valdžia ištrėmė po 1863 metų sukilimo, o jų ūkį atidavė rusų kolonistams. Lietuvai tapus nepriklausoma, po beveik 60 metų Žvironai grįžo į Lietuvą ir iš kolonistų palikuonių ūkį atgavo.

Žvironams Davainiuose gimė vaikai - Julė, Juozas, po ilgesnės pertraukos – Elena.

Uršulė ir Juozas Žvironai su vaikais Jule ir Juozuku, Davainiai, 1939 metų balandžio 12 d.

Šeima pagal anuos laikus nebuvo gausi, vaikai maži, tai 20 ha ūkyje be samdinių neapsieidavo. Todėl pokariu “buožėms” Žvironams vėl grėsė tremtis. Laimei, vietinėn valdžion iškilęs buvęs jų samdinys gelbėjo.

Partizaninio pasipriešinimo metais po vieno stribų ir partizanų susišaudymo beveik visi Davainių kaimo valstiečiai buvo tardomi. Kelioms dienoms tardymui buvo paimtas ir Juozas Žvironas, tačiau paleistas.

Nelaimės aplenkė Uršulės šeimą, bet ne giminę. Sesuo Onutė Vitonienė jau nuo 1941 metų buvo Sibiro tremtyje. Sesuo Pranutė Kubiliūnienė, keletą metų besislapsčiusi nuo tremties, 1952 metais mirė. Be tėvų liko jos du vaikai - partizanas vyras tuo metu jau kalėjo. Tad jaunesnįjį - Juozuką - Uršulė buvo paėmusi auginti.

Dar po kelių metų sunkiai susirgo sesuo Elena Sakienė. Ligos metu ir po Elenos mirties 1961 metais vienas vaikų - Vytukas - kol sulaukė mokyklinio amžiaus, gyveno pas gerąją tetą Davainiuose.

1962 m. rugpjūtį Davainiuose. Uršulė Žvironienė su Vytuku ir anūke
 
Dar kolektyvizacijos laikais netekę savo žemės, Žvironai darbavosi vietiniame kolūkyje. Jų vaikai vienas po kito išvažiavo mokytis, gyventi į Vilnių.

Trys seserys Davainiuose. Iš kairės - Uršulė Žvironienė, Emilija Vėbrienė, Marytė Juocevičienė
 
Juozo Žvirono gyvenimui nutrūkus 1969 metais, Uršulė našlavo iki mirties. Palaidota 1985 metais Dusetose.

© 2011, 2014 Aleksandras Sakas

Šaltiniai:

Vytautas Indrašius, “Užpalėnai - 1863 metų sukilimo tremtiniai”, monografija ”Užpaliai”, I d., “Versmės” leidykla, Vilnius, 402-442 pusl.



 

Viktoras Ašmenskas

Žiniasklaida pranešė, kad 2011 metų vasario 19-ąją Vilniaus rotušėje 99-ųjų gimimo metinių proga iškilmingai pagerbtas Lietuvos aviacijos patriarchas Viktoras Ašmenskas.

“Nepaprasta biografija, Lietuvos kovotojas, ėjęs į pavojus už Lietuvos laisvę, tiek daug nuveikęs mūsų oreivystei, mokslininkas ir istorikas, parašęs mūsų šalies oreivystės istoriją - pats jo gyvenimas ir asmenybė kalba už save“, - sveikinimo kalboje pasakė prof. Vytautas Landsbergis.

Mano tėvas Aleksandras Sakas (1908-1998) ir Viktoras Ašmenskas vienu metu buvo geri bičiuliai. Tai liudija tėvo išsaugota fotografija, kurią Viktoras Ašmenskas 1934 metais jam dovanojo ir užrašė.

Kitoje nuotraukos pusėje yra toks įrašas:

Aleksai!
Telaimina Aukščiausiasis Tavo pasirinktąjį kelią ir tesuteikia stiprybės pasiekti Tavo užsibrėžtąjį tikslą.
V. Ašmenskas
Kaunas, 1934.IX.2.

Viktoras Ašmenskas tuo metu buvo ką tik baigęs Kauno aukštesniąją technikos mokyklą ir pradėjęs valstybinę tarnybą laikinojoje sostinėje. Tuo tarpu tėvas, tą rudenį įstojęs į Telšių kunigų seminariją, ruošėsi išvykti iš Kauno. Be abejo, ši nuotrauka įteikta juodviejų bičiulystei atminti.

Tomis dienomis daryta ir kita nuotrauka, kurioje - nemažas būrys draugų ir bendražygių ateitininkų, dalyvavusių Aleksandro Sako išleistuvėse.

Pirmoje eilėje iš kairės trečias - kunigas ir poetas Kazimieras Žitkus, ketvirtas - Aleksandras Sakas, tiesiai virš kunigo Žitkaus priešpaskutinėje eilėje - Viktoras Ašmenskas, už jo dešiniau - Juozas Gražys. Antroje eilėje iš kairės antroji - Marcelina Banytė. Leono Dainio nuotrauka.

Aleksandras Sakas kunigu netapo. Karo ir pokario metais jo ir Viktoro Ašmensko likimai buvo panašūs: antinacinė ir antisovietinė veikla, rusų lageris, tremtis. Šio laikotarpio įvykiai nušviesti Viktoro Ašmensko monografijose “Generolas Vėtra” (1998), “KGB spąstuose” (2006), “Didžiosios tautos aukos” (2009).

© 2011 Aleksandras Sakas jun.

Kazimieras Rimkus (1895 - 1973)

Kazimieras Rimkus (Charles Rimkus) buvo jauniausias iš penkių Vincento Rimkaus ir Barboros Ružauskaitės vaikų, gimęs Papilėje 1895 metų spalio 12 d.

Gyveno prie pat miestelio, Pelkelės kaime. Iš ten aštuoniolikmetis Kazys išvyko laimės ieškoti į JAV, kur Pitsfildo mieste (Pittsfield, Mass.) metais anksčiau jau buvo įsitaisęs Domininkas Sakas, Kazio vyriausios sesers Mortos vyras. 1913 metų rugsėjo 28 dieną laivu “President Lincoln” išplaukęs iš Hamburgo, Kazimieras Rimkus spalio 8 dieną pasiekė Niujorką.

JAV imigracijos tarnybos įrašo duomenys (šaltinis - ellisisland.org).

Pitsfilde Kazys bus dirbęs kaip ir jo svainis Domininkas avalynės fabrike. 1917 metais Amerikai įsitraukus į pirmąjį pasaulinį karą, Kazimieras Rimkus savanoriu stojo karinėn tarnybon ir su amerikiečių ekspedicinėmis pajėgomis dalyvavo kovose vakarų fronte Prancūzijoje. Kare tuomet naudojo ir cheminį ginklą. Kazimieras karo lauke buvo apnuodytas dujomis, ko pasekmes vėliau juto ilgai, ne kartą gydydamasis ligoninėse.

Kazimieras Rimkus (dešinėje) - su pirmojo pasaulinio karo laikų amerikiečių kario uniforma. Kairėje sėdintis Kazimiero draugas - neatpažintas.

Tuo pat metu, tik rytų fronte, rusų armijoje kariavo ir buvo sužeistas Kazimiero vyresnysis brolis Antanas Rimkus.

Amerikoje Kazimieras buvo susidėjęs su komunistais. Tai sužinojusi, jo vyriausia sesuo Morta Sakienė parašė Kaziui piktą laišką: Tu nežinai, koks yra komunizmas. Morta žinojo - buvo pagyvenusi bolševikų valdžioje po revoliucijos Rusijoje.

Dėl šio laiško Kazimiero ryšiai su gimine Lietuvoje nutrūko. Tris kartus kirtęs Atlantą, dar sykį per jį plaukti nebandė, o po antrojo pasaulinio karo aplankyti okupuoto gimtojo krašto Kazimieras nebegalėjo.

Šeimos nesukūrė, būstą nuomojo pas šeimininkę (buvo gandas, kurio neturiu teisės palaidoti su savimi, kad šeimininkė turėjo sūnų, iš veido labai panašų į Kazimierą).

Gyveno daugiausia iš kario pensijos, prisidurdamas ir kitais darbais - pavyzdžiui, vienu metu dirbo daržininku.

Kai Kazimiero sesers Mortos dukros - karo pabėgėlės Julija ir Marytė Sakaitės - įsikūrė Amerikoje, jos pačios susirado dėdę Kazį.

Marytė Paškevičienė su dukromis Asta, Rūta ir Lina svečiuose pas dėdę Kazį. Pitsfildas, 1964 m. rugpjūtis.

Susirgęs greitąja džiova, Kazimieras Rimkus mirė 1973 metų gegužės 21-os rytą Olbanio (Albany, NY) veteranų ligoninėje. Kaip karo veteranas buvo palaidotas kariškai su garbės sargyba Pitsfildo kapinėse.

1973 m. gegužės 23 d. prie Kazimiero Rimkaus karsto Pitsfildo kapinėse.

© 2017 Aleksandras Sakas

Priedas - metrikų duomenys (šaltinis - EAIS, buvęs epaveldas.lt):

1895 m. gruodžio 3 d. Papilės bažnyčioje kun. Jurskio pakrikštytas kūdikis vardu Kazimieras, Papilės valsčiaus valstiečių teisėtų sutuoktinių Vincento ir Barboros iš Ružauskų Rimkų sūnua, gimęs 1895 metų gruodžio 2 dieną šios parapijos Papilės miest. Krikštatėviais buvo valstiečiai Jonas Ružauskas su mergina Barbora Šarkute. (Viekšnių dekanato 1895 m. gimimo metrikų knygos, Papilės RKB)

Keletas Prano Rinkevičiaus atvirlaiškių

Pranas Rinkevičius (1911-1943) - Lietuvos spaudos darbuotojas, kraštotyrininkas, ateitininkas, antisovietinės rezistencijos dalyvis, tremtinys.

Pranas Rinkevičius, iš gimtojo Seirijų valsčiaus atvykęs į laikinąją sostinę, mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje. Dalyvaudamas nelegalioje moksleivių ateitininkų veikloje, jis susipažino su kitų mokyklų bendraminčiais, taip pat ir su Aleksandru Saku, dr. Justino Tumėno brandos kursų moksleiviu.

Kauno moksleiviai ateitininkai per 1933 metų Sekmines, birželio 4 dieną, išvykoje laivu į Pažaislį. Pranas Rinkevičius - kairiau centro (su akiniais). Viršutinėje eilėje antras iš dešinės - Jonas Dainauskas. Apačioje dešinysis - Aleksandras Sakas (…bet ir pešė mergužėlės). Leono Dainio nuotrauka.

Abu bičiuliai, plunksnos mėgėjai, tuoj pat ėmėsi laikraštėlių leidybos. Pirmuoju buvo “Samtis” (gazieta alkaniems penėti), ėjęs nuo 1932 metų rudens. Iš pradžių jį redagavo Aleksandras Sakas (Žemaitis), nuo ketvirtojo numerio - Pranas Rinkevičius (Išperėtas Dėdė). “Samtis” buvo leidžiamas bent iki 1933 metų spalio, jį pakeitė vienkartiniai “Klumpakojis”, “Mėsiedas” ir nuo 1934 metų vasaros - “Dilgėlė”, kurios išėjo 11 numerių. Rudenį Aleksandras išvyko iš Kauno. Didžiąją laikraštėlio dalį prirašydavo Pranas Rinkevičius bei kiti gabūs literatai, kaip Leonas Narbutas, Albinas Stanelis ar Steponas Znamenskas, spausdinęsi “Ateityje” ir “Ateities spinduliuose”. “Dilgėlei” išsikvėpus, 1935 metais dar buvo išleisti du “Vėžio” numeriai.

Iš to laikotarpio liko keli atvirukai su atvirlaiškiais, Prano Rinkevičiaus rašytais Aleksandrui Sakui.

Alytus, Vilniaus gatvė.

Kitoje pusėje - laiškutis, iš Alytaus į Kauną išsiųstas 1934 m. liepos 31 d. (Šį atviruką - ir kitus taip pat - seniai seniai, nuplėšdamas pašto ženklus, sužalojo šio straipsnelio autorius).

Aleksai!
Rašau Tau iš Alytaus. Būk geras ir patarnauk pas zitietes, nes retkarčiais bus reikalo. Galėsi už tai eit ten valgyti. Aš jaučiuosi Dzūkijoj labai gerai. Tik lyja. Iš čia labai daug ruošiasi į Klaipėdą, Jūros šventę. Visur viskas gražu ir mano džiaugsmas dėl to tik didesnis. Pr. R.

Prašymas “patarnauti pas zitietes” (turbūt, Zitiečių rūmuose) rodytų, kad Pranas ten turėjo kažkokių pareigų, teikdavusių šiokios tokios naudos. Pranas žinojo, kad ir jo bičiuliui toji nauda būtų labai pravertusi.

O į pirmąją Jūros šventę Klaipėdoje anų 1934 metų rugpjūtį išvažiavo ir Kauno moksleiviai ateitininkai. Kelionės nuotykius “Dilgėlės” Nr. 5-6 surašė Dzirvono Dilgėlė (be abejo, tas pats Pranas Rinkevičius).

Dar vienas Prano Rinkevičiaus rašytas ir į Papilę Aleksandrui Sakui išsiųstas atvirlaiškis:

Dzūkija. Rugiapjūtė.

Aleksandrai!
Dėkoju už šiandien gautą Tavo laiškelį. Skubu prieš Tavo išvykimą iš Papilės parašyti. Visi laikomės gerai. Tik, keletą dienų man nepasirodžius, rajone pasklido gandai, kad aš pasekęs Tave, bet kai sekmadienį pasirodžiau ekskursijoj, tai vėl nutilo. “Dilgėlė”, kol kas nei kita “žolė”, neauga. Mergaitės jau turi savo p. Ant. Viliamaitę, vyrai - nieko. Laukiama. Sekmadienio ekskursija buvo Fredon. Žadu netrukus trumpam pavažiuoti į Alytų. - Tiesa, Kaune “vaidinasi” Bastakys. Matyt, kad Telšiuose jis jau “negyvas”. Visos panos jau suvažiavo ir sveikina Tave, ypač Polė Gliaudelytė. Elenos nemačiau. Gavus mano užrašytas “Vas. Ž.” džiaugiasi, manydama, kad Tu užrašei. Teresėlė, Janė ir Jadzė dabar uoliai mokos. Parašysiu kitą kartą daugiau. Pr. Rinkus.

Be datos. Laiškelio detalės (moksleivių ateitininkų laikraštėlių “Dilgėlė”, “Vasaros žiedai” paminėjimas ir kt.) rodytų jį buvus išsiųstą 1934 metų rugsėjo pradžioje.

Laiškutyje minimas Aleksandro išvykimas iš Papilės - į Telšių kunigų seminariją. Pranui užtrukus Dzūkijoje, tarp draugų ateitininkų pasklidę gandai, kad ir jis įstojęs į seminariją.

Ant. Viliamaitė - Antanina Viliamaitė, 1934 metų rudenį išrinkta Kauno mergaičių rajono pirmininke. Rajonas - ateitininkų organizacinis vienetas, jungęs vienos vietovės kuopas, šiuo atveju - įvairių Kauno mokyklų ateitininkų organizacijas. Kaip tik 1934 metais buvo nutarta ateitininkų iki tol mišrias kuopas išskirstyti į vyrų ir mergaičių.

Bastakys, kurs besąs Kaune, o ne Telšiuose - ateitininkas Jonas Bastakys iš Kauno “Pavasario” komercinės gimnazijos, ketinęs stoti į Telšių kunigų seminariją, bet, matyt, likęs Kaune.

Elena, kuriai Pranas užrašė laikraštėlį “Vasaros žiedai”… Elenų buvo kelios: Brigmanaitė, Dabkutė, Naruševičiūtė, Urbonaitė.

Teresėlė, Janė ir Jadzė - Kauno moksleivės ateitininkės Teresė Pikturnaitė, Janina Vyšniauskaitė ir Jadvyga Kuzmickaitė.

Birštonas.

Kitoje pusėje - Prano Rinkevičiaus 1934 m. spalio 7 d. laiškelis, išsiųstas Aleksandrui Sakui į Telšių kunigų seminariją.

M. Al.!
Dėkoju už pasveikinimą mano vardinėse. Kaune jas itin puikiai atšventėme. Buvom pas visus Pranus. Turbūt, jau žinai, kad aš esu V. R. p-ku. Tas pareigas apsiėmiau dėl tariamo reikalo. Kaip bus, matysim. Man gali prisieit apleist Kauną, nes tėviškėje dedasi ypatingi dalykai, tačiau aš nenoriu. Dabar rengiam vakarą (…). Vyrai dar vieną ruoš, jau susitarę su mergaitėm. Šiuos metus paskelbėm taupumo metais vasaros jubiliejui Pajūryje. Tau siunčia labas dienas Dr. Kliausis ir daug mūsiškių, kurių išskaityti neturiu galimybės. Linkiu Tau geriausių pasisekimų! Pr. R.
1934.X.7.

V. R. p-kas - ateitininkų vyrų rajono pirmininkas.

Man gali prisieit apleist Kauną, nes tėviškėje dedasi ypatingi dalykai. Kas dėjosi 1934 metais Prano Rinkevičiaus tėviškėje - Pupasodyje (dab. Alytaus raj.)? Po ankstyvos tėvo mirties Prano motina buvo ištekėjusi antrą kartą (už Jono Monkelio). Prano brolis Antanas Rinkevičius giminės istorijoje rašė: Padidėjus šeimai sunku buvo pragyventi iš turimos žemės. Buvo nupirktas žemės sklypelis Striminos kaime, bet po kelerių metų tą sklypelį pardavė ir 1932 metais Pupasodyje iš Zarecko nupirko 3,15 ha žemės. Laikui bėgant reikėjo išspręsti tolimesnį Rinkevičių ir Monkelių gyvenimą. Matyt, ir Pranui būtų tekę kažką paaukoti šeimos labui. Vis tiktai jis liko Kaune.

Dr. Kliausis - vieno iš “Dilgėlės” autorių pseudonimas.

Birštonas, Nemuno vingis.

Ši nuotrauka - su dar vienu Prano Rinkevičiaus laiškeliu, Aleksandrui Sakui rašytu Kaune 1935 m. birželio 27 d. Atvirlaiškis išsiųstas į Papilę. Ten Aleksandras, baigęs Telšių kunigų seminarijos pirmąjį kursą, tą vasarą pas savo tėvus atostogavo.

Sveiks Gyvs!
Nors žadėjau Tau parašyti ilgesnį laišką, bet išleidus “Id. K.”, viską, ką žadėjau parašyti, ten rasi. Galiu pridėti, kad antroje birželio mėn. pusėje kun. Bylos iniciatyva Butkiškėje buvo kursai, kuriuos teko aplankyti ir ten “pavasaroti”. Vasarinė kuopa jau susidarė priešaky su St. Šliupu ir V. Šileikaite, Naruševičiūte, Urbonu ir Staneliu. Pirm. Šliupas. Pas mane tiek nauja, kad jau mėnuo, išskyrus Butkiškės laikotarpį, dirbu “Ryte”. Mano rankose informacinė dalis. Dirbsiu per vasarą. Manau, susirašinėsim. Parašyk “Rytui”. Kitą kartą daugiau. Būk laimings! Pr. Rinkus.

Santrumpa “Id. K.” kol kas neiššifruota.

Vasarinė kuopa - vasarą Kaune likę ir organizuotą veiklą tęsę moksleiviai ateitininkai. Kuopos pirmininku buvęs Stasys Šliupas paskesniais metais - žurnalistas, dirbęs su Aleksandru Saku savaitraščio “Darbininkas” redakcijoje, o nuo 1940 metų - antisovietinės rezistencijos dalyvis, 1941 metais suimtas ir sušaudytas.

V. Šileikaitė, Naruševičiūtė, Urbonas, Stanelis - Kauno moksleiviai ateitininkai Valė Šileikaitė (iš “Aušros” gimnazijos), Elena Naruševičiūtė, Antanas Urbonas, Albinas Stanelis (literatas, šokėjas, dainininkas).

“Rytas” - Lietuvos krikščionių demokratų partijos dienraštis. Taigi, nuo 1935 metų vasaros Pranas Rinkevičius jame pradėjo dirbti reporteriu.

Valdžia 1936 metų birželį „Rytą“ už kažkokias nuodėmes uždarė, bet jo leidėjai netruko gauti sutikimą panašiam dienraščiui spausdinti. Pavadinimą pakeitė į „XX amžius“, pasirašydavo kitas redaktorius (vietoje dr. Leono Bistro - kun. Juozas Prunskis), jį gaudavo tie patys “Ryto” prenumeratoriai. Pranas Rinkevičius liko dirbti „XX amžiaus“ reporteriu.

Pranas Rinkevičius su mama ir žmona Onute per 1937 metų Velykas. Nuotrauka iš Antano Rinkevičiaus archyvo.

Sovietams okupavus Lietuvą, Pranui teko įsidarbinti naujos dvasios dienraštyje „Tarybų Lietuva“ (pakeitusiame “Lietuvos aidą”). Tuo pačiu metu su bendraminčiais leido antisovietinio pogrindžio laikraštį „Laisvoji Lietuva“.

Tolesnis Pranas Rinkevičiaus ir jo šeimos likimas - tragiškas. Jie tapo pirmojo sovietų įvykdyto Lietuvos gyventojų trėmimo 1941 metų birželį aukomis. Naujojoje Vilnioje Pranas nuo šeimos buvo atskirtas ir išvežtas į Sverdlovsko sritį, kur bado, šalčio ir sunkaus darbo iškankintas 1943 m. sausio 24 d. žuvo, kaip pasakojama, medžiui užgriuvus. Jo kapas ir tiksli žūties vieta nežinoma.

Žmona Onutė Urbonaitė - Rinkevičienė su vienerių metų amžiaus dukrele ir jau Sibire gimusiu sūnumi buvo ištremti į Altajaus kraštą. Ten abu vaikai mirė. Po kelerių metų žmona iš tremties pabėgo ir mergautine pavarde nelegaliai gyveno Šiauliuose bei kitur, įstojo į pogrindžio sąlygomis veikusią vienuoliją - Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją. Mirė Kaune 1987 metais.

© 2015 Aleksandras Sakas jun.

Pastaba. Nežymėjau kaip citatų čia įterptų fragmentų iš Vikipedijos teksto apie Praną Rinkevičių, nes pats tą tekstą rašiau ir ten paskelbiau.