Marcelina Banytė gimė 1916 metais Krašteliškių kaime šalia Skriaudžių (dab. Prienų raj.). Mokėsi Kaune, Fredos aukštesniojoje sodininkystės ir daržininkystės mokykloje. Tuo metu buvo ateitininkė, katalikiškos Kauno moksleivijos daugelio žygių dalyvė.
Sukūrusi šeimą, susilaukė sūnaus Aristido, gimusio 1943 m. dabartinio Vilkaviškio rajono Karalkrėslio kaime, ir dukters.
Karo metu visa šeima traukėsi į Vakarus. Vokietijoje vieno bombardavimo metu Marcelinos vyras dingo be žinios. Likusi viena su dviem mažais vaikais, Marcelina grįžo į gimtąsias vietas. Dar vienas likimo smūgis – dukrelės mirtis. Skaudūs įvykiai pakeitė Marcelės pasaulėžiūrą – buvusi nuoširdi katalikė tapo ateiste. Pokariu dirbdama pedagoginį darbą, įstojo į komunistų partiją. Iš vėlesnių pokalbių ir ginčų šeimoje galima spręsti, kad tai padarė tikėdama partijos socialinio teisingumo idėjomis. Ją piktindavo tie dviveidžiai lietuviai, kuriems partinis bilietas buvo reikalingas tiktai karjeros sėkmei užtikrinti.
Nuo pat 1944 m. dvi dešimtis metų Marcelina Pėstininkienė mokytojavo Ąžuolų Būdoje. Mokė matematikos, tačiau turėjo įvairiapusių gabumų, tad be tiesioginių pareigų dar vadovavo mokyklos chorui, tautinių šokių būreliui. Vienumos valandėlėmis rašė eiles.
Vieną dieną ją kažkaip susirado klaipėdietis Aleksandras Sakas, pažįstamas iš Kauno ateitininkijos laikų . Jis 1961 metais buvo likęs našliu su trimis sūnumis, mažiausieji netekę mamos tebūdami trejų ir šešerių. Marcelina pasiryžo padėti juos užauginti ir 1964 metais ištekėjo už Aleksandro.
Gyventi į Klaipėdą persikėlė viena pati, nes jos sūnus Aristidas tuo metu tarnavo kariuomenėje, o po armijos, įstojęs į Vilniaus universitetą studijuoti teisės, apsigyveno Vilniuje.
Klaipėdoje Marcelina Sakienė dirbo 8-tos vidurinės mokyklos matematikos mokytoja iki pat pensijos.
Vienu metu kilus eiliniam vajui, kad vidurinėje mokykloje gali dirbti tik mokytojai su aukštojo mokslo diplomu, įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti matematikos neakivaizdiniu būdu, nes tokio diplomo neturėjo. Laiko trūko – buities darbai, gyvenant miesto pakraštyje be patogumų, daržas su sodu, vaikų priežiūra – tad sėdėdavo iki išnaktų su mokinių sąsiuviniais ir savo pačios studijų užduotimis.
Vasarą per mokytojų atostogas, atitrūkusi nuo daržų, lankydavo artimuosius Skriaudžiuose, Ąžuolų Būdoje, taip pat Kuršėnuose gyvenančią seserį Onutę Dumčienę. Ir Klaipėdoje netrūkdavo svečių. Žinoma, ypač laukiamas būdavo sūnus Aristidas, kasmet atostogaudavęs čia nuo studijų laikų ir vėliau, jau su žmona Aldona, vaikais Gita, Mariumi, Audriumi.
1981-ųjų sausį Marcelinai diagnozuotas vėžys. Gydėsi Klaipėdoje ir Vilniuje. 1983 metų birželio 6-tos vakarą užgeso namie, Klaipėdoje. Jos valia atsisveikinimui buvo pervežta į Ąžuolų Būdą, į sesers Marytės Jakevičienės namus. Palaidota šalia dukrelės Ąžuolų Būdos kapinėse.
© 2012 Aleksandras Sakas jun.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą