“Nepaprasta biografija, Lietuvos kovotojas, ėjęs į pavojus už Lietuvos laisvę, tiek daug nuveikęs mūsų oreivystei, mokslininkas ir istorikas, parašęs mūsų šalies oreivystės istoriją - pats jo gyvenimas ir asmenybė kalba už save“, - sveikinimo kalboje pasakė prof. Vytautas Landsbergis.
Mano tėvas Aleksandras Sakas (1908-1998) ir Viktoras Ašmenskas vienu metu buvo geri bičiuliai. Tai liudija tėvo išsaugota fotografija, kurią Viktoras Ašmenskas 1934 metais jam dovanojo ir užrašė.
Kitoje nuotraukos pusėje yra toks įrašas:
Aleksai!
Telaimina Aukščiausiasis Tavo pasirinktąjį kelią ir tesuteikia stiprybės pasiekti Tavo užsibrėžtąjį tikslą.
V. Ašmenskas
Kaunas, 1934.IX.2.
Viktoras Ašmenskas tuo metu buvo ką tik baigęs Kauno aukštesniąją technikos mokyklą ir pradėjęs valstybinę tarnybą laikinojoje sostinėje. Tuo tarpu tėvas, tą rudenį įstojęs į Telšių kunigų seminariją, ruošėsi išvykti iš Kauno. Be abejo, ši nuotrauka įteikta juodviejų bičiulystei atminti.
Tomis dienomis daryta ir kita nuotrauka, kurioje - nemažas būrys draugų ir bendražygių ateitininkų, dalyvavusių Aleksandro Sako išleistuvėse.
Pirmoje eilėje iš kairės trečias - kunigas ir poetas Kazimieras Žitkus, ketvirtas - Aleksandras Sakas, tiesiai virš kunigo Žitkaus priešpaskutinėje eilėje - Viktoras Ašmenskas, už jo dešiniau - Juozas Gražys. Antroje eilėje iš kairės antroji - Marcelina Banytė. Leono Dainio nuotrauka.
Aleksandras Sakas kunigu netapo. Karo ir pokario metais jo ir Viktoro Ašmensko likimai buvo panašūs: antinacinė ir antisovietinė veikla, rusų lageris, tremtis. Šio laikotarpio įvykiai nušviesti Viktoro Ašmensko monografijose “Generolas Vėtra” (1998), “KGB spąstuose” (2006), “Didžiosios tautos aukos” (2009).
© 2011 Aleksandras Sakas jun.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą