Vytauto Indrašiaus tekstq papildžiau nuotrauka ir drįsau įterpti (pasviru šriftu) bendrų žinių apie tremtinių gyvenimą Čiornaja Padinoje iš dr. Aloyzo Vidugirio pasakojimo "Apie pirmąją ekspediciją į Černapadinę" ("Šiaurės Atėnai", 2007.01.27 Nr. 830). Dr. Aloyzas Vidugiris buvo 1963 metų ekspedicijos į tas vietas sukilimo 100-mečio proga sumanytojas ir dalyvis.
Apie kultūrinę tremtinių gyvenimo pusę Vytautas Indrašius rašė "Lietuvos aide" (2014.03.03). Jo straipsnis "Lietuvybės židiniai Čiornaja Padinoje ir Talovkoje" nesunkiai pasiekiamas internetu.
*
Slopindama 1863 m. sukilimą carinė valdžia iš Užpalių valsčiaus Davainių kaimo į Rusiją ištrėmė Dijoko, Gaidžio, Mikšio, Repšio, Žvirono ir trijų Galvydžių šeimas. Jų sodybose apgyvendino 16 kolonistų stačiatikių šeimų. Tremtinių Žvironų valakiniame ūkyje apsigyveno Aleksandro Rutkovskio 3 asmenų ir Semiono Samsonovo 3 asmenų šeimos.
Ūkininką Petrą Žvironą (41 metų) ištrėmė su žmona Agota Viliūnaite (39 m.) ir vaikais Mykolu (20 m.), Juozapu (18 m.), Antanu (15 m.), Monika (12 m.) ir Karolina (10 m.) (Albinas Visockis, "Čiornaja Padinos kaimas XIX a", Mūsų praeitis, 2 t., 1992).
Iš Lietuvos jie buvo varomi etapu pavasarį (balandžio pabaigoje). Vežimuose vežėsi maisto, vaikus, senelius, o visi kiti ėjo pėsti. Dienomis keliaudavo, naktimis apsistodavo pailsėti, paganyti arklių.
Šeimas paliko Užvolgio stepėje, Samaros gubernijoje. Tremtiniai įsikūrė prie Malaja Uzenės upės ir gyvenvietę pavadino vietovės vardu - Čiornaja Padina (lietuviškai - Juodoji įduba, Černapadinė).
Pirmuosius metus gyveno įsikasę žemines. Sumaišę šiaudus su riebia priemolio žeme greit išmoko statyti trobesius. Žemė buvo trąši, gerai derėjo javai. Reikėjo tik drėgmės.
Lietuviai šiose stepėse garsėjo darbštumu ir sumanumu. Žemės galėjo imti tiek, kiek kas pajėgė apdirbti. Dauguma turėjo vidutiniškai po 20–30 ha. Daugelis lietuvių samdydavosi darbininkus rusus, ten vadinamus burliokais. Nemaža buvo stambesnių ūkininkų, turėjusių po 50–80 ir daugiau kaip 100 ha. Buvo tokių, kurie turėjo ir po 200 ha. Nuožulnesnėse žemėse ar lomose laukams, ypač daržovėms, laistyti buvo patvenkę 12 tvenkinių. Vienas tvenkinys, vadinamasis Litovskij prud, esantis apie 12 km nuo Černapadinės, priminė tikrą ežerą, neišdžiūdavusį visą vasarą. Ten buvo padaryta didžiulė arkliais suvežtų žemių užtvanka ir buvo įsikūrusios 25 černapadiniškių sodybos. Prie to tvenkinio vasarą visi važiuodavo maudytis.
(...) Kaimo centras atrodė kaip kažkokia tvirtovė. Iš abiejų gatvės pusių ėjo beveik aklina aukšta mūro siena. Įvažiuoti į kiekvieną kiemą buvo padarytos aukštos suveriamos durys ir mažesni varteliai – įeiti. Kiemą sudarė ūkiniai pastatai (svirnas, tvartas, kluonas ir kt.), sujungti aukšta mūro tvora, siena, kuri saugojo žmones ir gyvulius nuo alkanų stepių vilkų ir dulkių. (...) iš mėšlo buvo gaminamas (džiovinamas ir pjaustomas) kuras. Šulinius kasė susidėję keli gyventojai. Dalis stipresnių ūkininkų ir savo kieme turėjo išsikasę šulinius, kuriuos stropiai saugojo nuo dulkių.
Petras Žvironas mirė apie 1875 m., dukros Monika su Karolina po jungtuvių persikėlė gyventi į vyrų namus. 1877 m. duomenimis našlė Agota Žvironienė liko su sūnumis Mykolu ir Antanu.
Petro sūnus Juozapas Žvironas (1845 – 1878) sukūrė šeimą su Karolina Petrokaite. Kai Juozapas pasimirė, našlė Karolina Žvironienė liko su mažais vaikais: Norbertu (8 m.) ir Agnieška (6 m.). Juos globojo, padėjo užauginti giminės ir Čiornaja Padinos kaimo bendruomenė.
Užaugusi Agnieška Žvironaitė (1872 - 1938) ištekėjo už Norberto Stausko (apie 1868 – 1922), kurio tėvelius cariniai žandarai taip pat ištrėmė į Samaros guberniją iš Dusetų valsčiaus Jaskoniškių kaimo. Jie įsikūrė Talovkos kaime (kitame lietuvių tremtinių kaime, už 12 km nuo Čiornaja Padinos). Susilaukė keturių vaikų: Boleslovo, Petro, Antano ir Onos. Boleslovas pasimirė mažas, Petras (1898 – 1917) buvo mobilizuotas į kariuomenę ir žuvo Pirmojo pasaulinio karo apkasuose.
Po bolševikų perversmo stepės kaimuose prasidėjo neramumai, žudynės. Turtingesnieji, viską metę, subruzdo važiuoti į Lietuvą. Lietuvoje jiems įsikurti buvo paskirta dviejų dvarų žemės plotai, jie buvo pavadinti Tremtinių kaimais. Pasilikusius černapadiniškius užgriuvo tremtys ir stichinės nelaimės. Per Pirmąjį pasaulinį karą ten užklysdavo pabėgėlių iš Lietuvos ir pasitraukusių mobilizuotų jaunų vyrų. Deja, nemaža jų dalis bolševikų čia pat buvo sušaudyti, kitus išsivedę neaišku kur padėjo. Visus likusius turtingesniuosius černapadiniškius ištrėmė į Vidurinę Aziją ir Sibirą. 1921 m. černapadiniškius ištiko sausra ir prasidėjo badas. Daugelis su didžiule meile prisiminė, kad juos nuo bado išgelbėjo „Jaunosios Lietuvos“ atsiųsti ūkininkų suaukoti du javų vagonai.
Agnieškos ir Norberto Stauskų šeima 1922 m. iš Talovkos su sūnumi Antanu ir dukra Ona išvažiavo į Lietuvą, tačiau vyras kelionėje mirė ir buvo palaidotas Maskvoje. Agnieška Stauskienė su vaikais atsiėmė kolonistų Grimailovų užimtą Stauskų ūkį su trobesiais Jaskoniškėse, čia gyveno ir mirė. Jos sūnus Antanas (1896 – 1979) su šeima gyveno Jaskoniškėse. Dukra Ona Stauskaitė (1902 – 1956) ištekėjo už buvusio tremtinio Juozo Šuto, kuris grįžęs atgavo senelių žemę Kalbutiškių kaime, Dusetų valsčiuje.
Tremtinio Juozapo Žvirono sūnus Norbertas (1870 - 1932) į Lietuvą sugrįžo su žmona Emilija Vainiušaite (1872 - 1948), atsivežė sūnų Juozą (gim. 1905) ir dukrą Teresę (gim. 1909). Pradžioje buvo apgyvendinti Šakių apskrities Lukšių valsčiaus Zyplių dvare. Vėliau Norbertas Žvironas iš kolonistų atsiėmė ištremtų senelių 23 ha ūkį ir persikėlė gyventi į Davainius.
Teresė Žvironaitė (1909 - 1982) 1932 m. ištekėjo už Boleslovo Valiulio (1899 - 1977) ir apsigyveno vyro sodyboje gretimame Antadavainės kaime, užaugino sūnus Algirdą (1933 - 1995) ir Rimvydą (gyvena Vilniuje). Teresė ir Boleslovas Valiuliai bei jų sūnus Algirdas palaidoti Vilniuje, Rokantiškių kapinėse.
Norberto Žvirono sūnus Juozas (1905 04 06 – 1969 12 20) liko tėvų sodyboje Davainiuose. Po vedybų į namus atsivežė žmoną Uršulę Dabregaitę (1906 – 1985) iš Svėdasų valsčiaus Šeduikių kaimo. Darnioje ir darbščioje šeimoje užaugo trys vaikai: Julija Dirmienė (gim. 1934), Juozas (1937 - 1989) ir Elena Makuškienė (gim. 1945).
© 2014 Res familiaris
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą