Abu 1933 metais dalyvavo vienoje iš profesoriaus Prano Dovydaičio rengtų kasmetinių žurnalo “Gamtos draugas” ekskursijų moksleiviams.
Toje išvykoje jiedu ir susibičiuliavo. Po karo tėvui kalint Vorkutos lageriuose, draugiški ryšiai buvo nutrūkę. Grįžęs į Lietuvą, tėvas vienos kelionės Vilniun metu užėjo į rašytojų sąjungos būstinę, kur E. Matuzevičius dirbo poezijos konsultantu. Nuo to laiko bičiuliai susirašinėdavo. Būdamas Vilniuje, tėvas aplankydavo poetą jo bute.
Turiu keletą Eugenijaus Matuzevičiaus laiškų, atviručių tėvui. Poetas juos “įpakuodavo” - kiekvieną laišką ar atvirutę įdėdavo į sulenktą popieriaus lapelį, o tada jau - į voką. Popierių tam “įpakavimui” naudodavo ne bet kokį, o pusiau skaidrų. Nežinau, gal poetas taip darė pagal visų seniai pamirštas gero tono taisykles.
Pirmieji iš išsaugotų laiškų - 1983 metų. Tais metais mirė mano pamotė Marcelina Sakienė. Liko pluoštas jos rašytų eilėraščių, ir tėvas, pasitaręs su velionės sūnumi Aristidu Pėstininku, paprašė savo bičiulio padėti juos atspausdinti.
Tačiau Eugenijus Matuzevičius net savo senam draugui neketino daryti jokių išimčių, atvirai pasakydamas, jog lengvatų nebus, jog sijos Marcelinos eilėraščius taip pat griežtai, kaip ir visų kitų. O draugiškos paramos neatsižadėjo.
Po gerų metų, kai Marcelinos Sakienės eilės jau buvo peržiūrėtos, atėjo laiškas (1985.01.10) su verdiktu - eilėraščiai esą labai mėgėjiški. “Ji padarė klaidą, kad, būdama gyva, su niekuo nesikonsultavo, niekam savo eilių nerodė, nesiorientavo į E. Mieželaičio, Janinos Degutytės, Violetos Palčinskaitės, Justino Marcinkevičiaus, Jono Strielkūno, net į Stasės Bucevičienės, Stasio Jonausko (Žemaitijos atstovų) lygį… Jinai iš jų nesimokė. O aš keletą eilėraščių (matyt, vasario mėnesį), juos gerokai pataisęs, Tau nusiųsiu. Dabar esu labai užimtas. Be to, gydausi. Beveik kasdien turiu būti poliklinikoje.”
Kiek žinau, pažado pataisyti keletą atrinktų kūrinėlių, Eugenijus Matuzevičius neištesėjo. Į Vilnių išvežtos eilės paskui liko sūnaus, žinomo teisininko, dabar jau velionio, Aristido Pėstininko namuose.
Vėlesniuose poeto laiškuose liečiamos kitos įvairiausios temos. Štai, tėvas buvo nugirdęs apie savo seno gero pažįstamo - poeto ir kunigo Kazimiero Žitkaus - mirtį, bet tikslesnių žinių neturėjo, nes tais laikais buvo skelbiami pranešimai tiktai apie tarybinei santvarkai nusipelniusiuosius. Tuo tarpu Kazimieras Žitkus (literatūrinis slapyvardis - Vincas Stonis) tokiu negalėjo būti, nors jo “Gražių dainelių daug girdėjau / tyliuoju vakaro laiku…” dainavo visi Lietuvoje. Tėvas, būdamas Kaune, aplankydavo jį Vilijampolės klebonijoje. Tačiau paskutinį kartą senasis poetas tėvo nebepažino, klausė, kas toks būsiąs. Eugenijus Matuzevičius pranešė, jog K. Žitkus mirė Kaune 1986 m. vasario 24 d., o palaidotas buvo vasario 26 d. Petrašiūnų kapinėse.
Tame pačiame laiške - ir ketinimai aplankyti tėvo rekomenduotą vilnietę Danutę Deksnytę, kuri buvo neseniai grįžusi iš retos tuomet kelionės į Ameriką. “(…)jeigu ji, žinoma, mus priims… Būtų įdomu su ja pasikalbėti apie Bernardą B. ir t.t.”. Tačiau po kelių dienų (1987.03.01) rašytame laiške poetas sakėsi esąs labai užimtas: “(…) sėdžiu prie savo dvitomio korektūrų. Tikiuos, kad šiais metais išeis…” To vizito pas vilnietę Danutę, greičiausiai, nebuvo. Poetas kelis kartus skambinęs, neprisiskambinęs (1987.06.11 laiškas), paskui užgulę visokie kitokie reikalai. Ir jau laukiančios atostogos Palangoje, kur būsią su žmona visą birželį ir kur jau esąs geras bičiulis dailininkas Bronius Uogintas… Gali būti, kad poetas iš atsargumo nepanoro bendrauti su už vandenyno važinėjančiu, menkai pažįstamu asmeniu. Juk tuomet ėjo dar tik 1987-ieji…
Vis tiktai išeivių rašytojai, ypač anų laikų pažįstami ir draugai, jų kūryba Eugenijų Matuzevičių domino tikrai. Vienas iš daugelio kanalų, kuriais poetas gaudavo tokias žinias, buvo tėvo sesuo Marija Sakaitė - Paškevičienė iš Čikagos. Mariją, 1944 metais dar jaunutę gimnazistę, fronto banga nelemtu - o gal laimingu - atsitiktinumu buvo nunešusi į Vokietiją. Po kurio laiko įsikūrusi JAV, ji, kaip ir daugelis mūsų emigrantų, aktyviai dalyvavo lietuviškoje visuomeninėje veikloje, ilgą laiką buvo gerai žinomo solidaus žurnalo “Metmenys” administratore.
Nuo to laiko, kai pirmosios JAV lietuvių delegacijos ėmė lankytis okupuotoje tėvynėje, Marija ne kartą buvo atvykusi į Vilnių. Čia, matyt, ne be mano tėvo pagalbos, galėjo susipažinti ir su Eugenijumi Matuzevičiumi, kas paliko pėdsakų poeto laiškuose. “Mielas Bičiuli Aleksai, ačiū už laišką, už Marytės Sakaitės naują adresą! Dabar galėsiu jai parašyti, nusiųsti naujametinį sveikinimą” - taip pradėjo poetas 1987.12.04 laišką, čia pat pridėdamas keletą komplimentų ir linkėjimų Marijai. Tėvas nuolat ruošdavo savo sesutei knygų siuntinukus, į tą veiklą įtraukdamas ir įtakingą draugą, lengviau “gaunantį” knygų - tų laikų deficitinę prekę. Antai, poetas buvo apsiėmęs surasti seniai nuo prekystalių dingusius poros ankstesnių metų “Poezijos pavasarius”…
Atgimimo metais tėvas rašė atsiminimus, kuriuos nuo 1989 metų spausdino laikraštis “Tarybinė Klaipėda”. Šių publikacijų iškarpas siųsdavo bičiuliui į Vilnių. Eugenijus Matuzevičius tuos atsiminimus kiekvieną kartą labai palankiai vertino.
Iš tėvo Eugenijus Matuzevičius gaudavo Klaipėdos laikraščio iškarpų įvairiomis poetą dominančiomis temomis. Štai, paskutiniame iš išlikusių laiškų (1990.12.16/17) poetas dėkojo už iškarpas apie Paulių Drevinį ir rašė: “Labai gaila, kad Pauliaus nebėra… Jo likimas nelepino. Jis patyrė daug neteisingų nuoskaudų. Ir net buvo tremtis. Už ką? Kodėl? Juk jisai gyveno kaip vargo pelė. Beveik nuolatiniame nepritekliuje. Sunkiai skynėsi kelius į mokslą. Ištikimai gerbė, mylėjo poeziją. Tai buvo jo pagrindinė meilė.”
Su pačiu Pauliumi Dreviniu mano tėvas bendravo nedaug. Be abejo, šį vardą tėvas žinojo dar iš prieškario laikų. Kai tik užeidavo kalba apie poetą, būtinai pridurdavo, kad tai – liaudies daina virtusios “Kai tykus vakaras ateina” žodžių autorius. O jei kas tokios neatsimindavo, užtekdavo padainuoti priedainį – “Kalnuos dainuoja / Rageliai uli-uli-jo…”
Klaipėdoje poetas nuo 1963 metų dirbo lietuvių kalbos mokytoju 8-toje vidurinėje mokykloje, kurios pagrindinio pastato pusrūsyje Nemuno gatvėje – gal ne visai legaliai - ilgą laiką vienas pats gyveno. Kažkas man buvo perpasakojęs mokyklos naktinių sargų nusiskundimus, kad per mokytoją Drevinį jie neturėję ramybės – tas naktimis baladojęsis, vaikščiodamas po rūsius… Paskui mokyklos vadovybė (tame tarpe ir mano pamotė Marcelina Sakienė, tuometinė mokyklos partinės organizacijos ar profsąjungos lyderė) galų gale išprašė miesto švietimo skyriaus suteikti mokytojui gyvenamąjį plotą. Viengungiui Pauliui Dreviniui išimties tvarka buvo paskirtas kambarys šeimyniniame bendrabutyje Žaliojoje (dabar - J. Karoso) gatvėje, ir po to jis perėjo dirbti į arti naujųjų namų esančią 1-ąją vidurinę, tada turėjusią Kristijono Donelaičio vardą. Marcelina Sakienė, būdama poezijos mylėtoja, į bendradarbį mokytoją Drevinį, matyt, žiūrėjo su didele simpatija, nes tėvas - gal juokais, gal rimtai – dėl to pavyduliaudavo. Paulius Drevinis buvo atvažiavęs pas tėvą į Šešupės gatvę 1983 metais, neilgtrukus po Marcelinos mirties, kad žvilgtertų į jos eilėraščius.
Dar vienas žmogus mūsų namuose, daugiau bendravęs su poetu, buvo mano pusseserė Viktorija Sakaitė, 8-tos vidurinės mokyklos literatė, kurios kūrybos pirmuoju vertintoju būdavo būtent jos mokytojas Drevinis.
O tame paskutiniame Eugenijaus Matuzevičiaus laiške (1990.12.16/17) - negera žinia: “Laikykimės, Brolau! Mano Genutė gana sunkai sirguliuoja. Jai tenka dažnokai pabūti ligoninėje (Santariškėse). Vis kartojami gydymo kursai!”
Žmonos Genovaitės vardą Eugenijus Matuzevičius būtinai įrašydavo kiekviename laiške, perduodamas nuo jos linkėjimus ar kitaip paminėdamas. Jai mirus, tėvas paskambino poetui su užuojauta. Iš balso supratęs, kad bičiulis per daug silpnas svečiui priimti, aplankymą atidėjo kitam kartui. Tačiau kito karto nebebuvo.
© 2012 Aleksandras Sakas jun.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą