1937 metais mano mama Elena Dobregaitė baigė gimnaziją Rokiškyje ir tais pačiais metais įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą medicinos studijuoti.
Jos tėvas Juozapas Dabrega buvo miręs dar 1936 metais. Tėviškę paveldėjęs vyriausiasis sūnus Jonas
turėjo ambicijų savo ūkį sutvarkyti taip, kad kaimynai pavydėtų.
Naujai technikai reikėjo nemažų lėšų, skolinosi iš banko. Ėmė stigti
pinigų mokėti pasogą seserims Onai ir Pranutei ir už mamos mokslą.
Apie mamos vargą jos studijų metais sužinojau daug vėliau, kai jos seniai nebebuvo. Antrajai tėvo žmonai Marcelinai
besigydant nuo vėžio, kažkas iš gydytojų - mamos bendramokslių -
papasakojo, kaip sunkiai mama vertėsi. Ne visada turėjusi ką valgyti,
kartais ilgesnį laiką gyva būdavusi vien iš namų atsivežtais sūriais.
Mama - antroji iš dešinės - su baltos spalvos studentiška kepuraite.
Berods, tokia kepuraitė buvo studentų, nepriklausančių jokioms
korporacijoms.
Pratybos prozektoriume. Mama - iš kairės trečioji. Prie kiekvieno iš 12
stalų dirbdavo po aštuonis studentus medikus (kaip nuotraukoje) arba po
šešis studentus odontologus. Tokios pratybos vykdavo tris semestrus
kasdien nuo 16 iki 19 valandos.
Studijuodama Kaune mama pradėjo rūkyti. Prisimenu ją pačią pasakojus,
kad niekaip neįstengusi priprasti prie iš prozektoriumo parsinešamo
lavonų kvapo - jis pykinęs, negalėjusi kąsnio nuryti, ir vyresnių
kolegų patarimu ėmusi tą tvaiką vyti cigaretės dūmais. Įpratusi rūkė
visą savo neilgą gyvenimą, išskyrus tuos metus, kai laukėsi manęs ir
mano broliukų.
Dar viena pratybų prozektoriume nuotrauka (fotografas - K. Baulas). Už
stalo - Anatomijos katedros asistentas Romualdas Masalskis (su
akiniais). Nuotraukos kitoje pusėje keletas grupės draugų pasirašė
vardais: Anelė, Stasė (stovi trečioji iš kairės), Tea, Verutė (sėdi
pirmoji iš kairės), Vladas, Vova. Antroji iš dešinės - Marija Šarauskaitė. Mama - centre tarp vyrų.
Kaunas, 1938 m. gegužės 5 d., medicinos studentės pirmakursės. Mama -
dešinėje tarp draugių. Kitoje nuotraukos pusėje Veronikos (ji - viršuje
iš kairės) užrašyta: Atminki tuos kančių kelius, kai prie nelaidotų raudojom…
Archyvo g. 15, Žaliakalnis, 1938 metų rugpjūčio 31 d. Antrą studijų
kursą pradėsianti mama - antroji iš kairės. Galbūt, čia mama kurį laiką
gyveno.
Naujutėlės Vytauto Didžiojo universiteto klinikos, statytos nuo 1937 m., mamai pradėjus studijas, ir baigtos 1940 m.
1937-1942 metų Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentai prie
medicinos fakulteto. Atpažįstu tik Eugeniją Liaugminaitę (sėdi antroji
iš kairės).
1942 m. mama baigė studijas Kaune ir po vienerių metų stažuotės
Utenos apskrities ligoninėje 1943 m. gavo leidimą apsigyventi ir verstis
gydytojo praktika Anykščiuose.
Studijų draugai
Eugenija Šimkūnaitė studijų metais. Nuotrauka iš Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo tinklalapio.
Likus maždaug mėnesiui iki mirties, mama, gulėdama Vilniaus
onkologiniame dispanseryje, paprašė ją lankiusio sūnėno Algimanto
Kubiliūno, kad surastų jos bendrakursę Eugeniją Šimkūnaitę, garsiąją
vaistažolių žinovę. Algimantas laiške prisiminė tas dienas taip:
Papasakosiu apie susitikimą su Šimkūnaite. Ji, kaip žinai, buvo
savotiškas žmogus, nors ir labai nuoširdi, tačiau ne visada subtiliai
reiškusi jausmus. Kai nuėjau pas ją į darbą, prisistačiau ir
papasakojau, ji, gal iš nuostabos, gal supratusi situaciją, garsiai
sušvilpė. Kai ji atėjo į palatą, tuo metu kaip tik buvau ir aš.
- Tai ko dabar nukabinai nosį? – griaudėjo ji, kad, matyt, net
koridorius skambėjo. Kaip toliau vyko pokalbis nežinau, nes aš greitai
išėjau.
Eugenija Šimkūnaitė galėdavo parinkti žolių nuo bet kurios ligos,
išskyrus vėžį, nes nuo jo, senovėje labai reto, lietuvių liaudies
medicina vaistų neturėjo.
*
Kita mamos bendramokslė - okulistė medicinos mokslų daktarė Ona Jaudegytė, šeimos nesukūrusi, gyvenimą pašventusi mokslui ir ligoniams. Vienu jos pacientų vaikystėje buvo ir mano broliukas Remigijus.
Ona Jaudegytė. Kadras iš kinožurnalo “Tarybų Lietuva”, 1958m. Nr.19. Šaltinis: Lietuvos centrinio valstybės archyvo tinklalapis e-kinas.lt.
*
Dar vieną studijų draugę mama paminėjo iš Vilniaus 1961 m. spalio 3 d. tėvui rašytame laiške:
Dėl Amerikos tuojau pat išsiųsk registruotą avio ir parašyk
Marytei, tegu nuvyksta pas gyd. Stasę Ryškuvienę ir tegu per tarptautinį
Raudonąjį Kryžių išsiunčia vaistų “Teropteryl”. Tegu Stasei pasako, kad
Elenutė Dobregaitė prie mirties, kreipiasi į visus kurso draugus
pagalbos.
Mamos studijų draugė Stasė (galbūt, Stasė Ryškuvienė, per kurią mama prašė kurso draugų Amerikoje pagalbos).
Mama spalio gale buvo parvežta į Klaipėdą numirti ir paguldyta į žvejų ligoninę, kurioje dirbo. Ji buvo dar gyva, kai gavome tetos Marytės
siuntinį iš Amerikos. Jame, be rūbų, buvo pliušinis meškutis ir
moteriški bateliai. Atėjo ir laiškas, kuriame Marytė rašė besivilianti,
kad meškiukas ir bateliai Elenutei padės. Tėvas iš pradžių stebėjosi,
kad jo sesuo rašo nei šį, nei tą, davė ir man paskaityti, tada abu
sumąstėm patikrinti dovanėles. Išardę jose radome paslėptų ampulių.
Tėvas su jomis išlėkė į ligoninę, bet vaistai nebepadėjo.
*
Mamos studijų draugė Veronika, nufotografuota Klaipėdoje 1938 metais.
Sirgo maždaug tuo pačiu metu, kaip ir mama (iš paskutiniųjų mamos
laiškų: “gaila, kad taip blogai su Verute, neteksiu geros draugės”). Kaip baigėsi jos liga, nežinau.
*
Gydytoja odontologė Marija Šarauskaitė - Baškienė Sibire
1953 metais. Nuotrauka iš Kauno IX forto muziejaus fondų (šaltinis - limis.lt)
Mamos kurso draugės Marijos Šarauskaitės likimą sužinojau iš
jos anūko odontologo Aido Baškio:
1943 m. Kaune ištekėjo už nepriklausomos Lietuvos karo
aviacijos leitenanto Vlado Baškio, mano senelio. Šeima įsikūrė Šiauliuose,
močiutė turėjo kabinetą, vertėsi privačia praktika. 1944 m. iš subombarduoto
miesto persikėlė į Klaipėdą. Ten už pagalbą partizanams, rėmimą vaistais bei
pogrindinės literatūros platinimą močiutę Mariją 1948 m. Kūčių vakarą suėmė. Ji
buvo nuteista ir kaip politinė kalinė įkalinta Taišeto lageriuose Sibire,
Irkutsko srityje. Liko senelis su dviem mažamečiais sūnumis (iš kurių vyresnis
mano tėvukas). Taišeto rajone buvo priversta dirbti miško darbus, vėliau
senelis šiaip ne taip nusiuntė instrumentus, ir močiutė ten galėjo užsiimti
gydytojos praktika. Atšilimo metais grįžo iš Sibiro. Šeima gyveno
Vilniuje, paskui Kaune. Marija Baškienė 1995 m. rugsėjo 10 d. po sunkios ir
ilgos ligos mirė, palaidota Karmėlavos kapinėse.
*
Gyd. Albina? Arbušauskienė - artima ir nuoširdi mamos bičiulė,
gyvenusi ir dirbusi Klaipėdoje. Mamos ligos metu gyd. Arbušauskienė
išgyveno - jei neklystu - šeimos irimo dramą, tačiau rasdavo jėgų
pasirūpinti abiem sunkiai susirgusiomis draugėmis - Verute ir mano mama.
*
Gal artimiausia mamai buvo gydytoja Eugenija Liaugminaitė -
Mileškienė, pokariu gyvenusi ir dirbusi Klaipėdoje. Karas (o tiksliau -
tarybinė okupacija) išskyrė ją su vyru. Viena išaugino dukrą ir sūnų.
Eugenija Liaugminaitė - Mileškienė
Mums atsikėlus į Klaipėdą 1959 m., gyd. Liaugminaitė dirbo miesto
sveikatos apsaugos skyriuje. Mamos ligos metu nuolat ją lankė, guodė ir
padėjo kuo galėdama. 1961 metų rugsėjo 30 dieną laiške iš Vilniaus
onkologinio dispanserio mama rašė Genutei:
Tavo gėlės dar gražiai tebežaliuoja ir primena Tave,
nenutraukiamą nuoširdžią draugystę man. Teatlygina Dangus! Mano
sveikata, atrodo, tolydžio blogėja. (Mama mirė lapkričio 7 d.).
© 2013, 2018 Aleksandras Sakas
Priedas:
Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto dėstytojai ir I kurso
studentai 1938 metų pradžioje. Antroje eilėje iš kairės ketvirtas -
Anatomijos katedros asistentas Romualdas Masalskis, penktas - Anatomijos
katedros vedėjas prof. Jurgis Žilinskas, šeštas - universiteto prorektorius prof. Pranas Jodelė.
Studentė Elena Dobregaitė - antroje nuo viršaus eilėje, septinta iš
kairės. Šaltinis: Jurgis Žilinskas, Atsiminimai, Vilnius, Lietuvos
nacionalinis muziejus, 2005.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
-
Mano prosenelis (senelio Juozapo Dabregos tėvas) Aleksandras Dabrega gimė 1817 metų balandį Svėdasų parapijos Šeduikių kaime . Buvo pirmagim...
-
1937 metais mano mama Elena Dobregaitė baigė gimnaziją Rokiškyje ir tais pačiais metais įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą medici...
-
Išliko keliolika mano tėvo Aleksandro Sako (1908-1998) kadaise gautų arba pirktų atvirukų, taip pat nuotraukų su Lietuvos vietovių vaizdais...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą