Ieškoti šiame dienoraštyje

2019 m. vasario 22 d., penktadienis

Vincentas Sakas (1916-1943)

Tekstas iš monografijos “Papilė” antrojo tomo (leidykla “Versmė”, Vilnius, 2006, 400-401 pusl.). Leopoldo Rozgos ir Danutės Jadvygos Veisienės straipsnio “Trejetas iš papilėniškių Sakų šeimos” dalis, skirta Vincui, čia papildyta nuotraukomis (pirmoji - Vincento Sako 1942 m. portretinė fotografija - yra ir knygoje).


Jauniausias Mortos ir Domininko Sakų sūnus Vincas gimė 1917 m. liepos 17 d. (žr. pastabas apačioje) tolimajame Caricyne (dab. Volgogradas). Augo ir brendo Papilėje, matyt, mokėsi P. Šliauterio vadovaujamoje pradžios mokykloje. Turėjo gražų balsą, vakarėliuose dainuodavo duetą su Julija Paunksniene.

Pasak sesers, Vincas 1939 m. rudenį Palangoje susituokęs su Valerija Pundziute iš Viekšnių, kuri tuo metu Papilės vaistinėje dirbo praktikante. 1940 m. vasario 16 d. jiems Papilėje gimė dukrelė Audronė, netrukus į pasaulį atėjo ir sūnus Arūnas. Tačiau santarvės šeimoje nebuvo. Lietuvą okupavus fašistinei Vokietijai, Vinco šeima gyveno Viekšniuose, Valerija Sakienė važinėjo į Kauną ar Vilnių laikyti vaistininkės egzaminų, o baigusi mokslus, buvo paskirta berods į Nemakščius.

1940 m. gegužės 2 d. Papilės geležinkelio stotyje. Iš kairės - Vincentas Sakas, Valerija Pundziūtė - Sakienė, Bronė Sakaitė - Knašienė, jos draugė papiliškė Klimienė, Artūras Knašas. Knašų šeimos albumo nuotrauka.

Tuo metu vokiečių okupacinė valdžia Vilniaus krašte labai stokojo lietuvių tarnautojų, tinkamų žmonių ieškojo po visą Lietuvą. Vincas nusprendė važiuoti į Vilniaus kraštą, buvo paskirtas Svyrių apskrities Kamajų miestelio viršaičiu. Pareigingas, stropus ir sąžiningas jaunas viršaitis netruko pelnyti vietinių gyventojų pasitikėjimą, nes jų neskriaudė, stengėsi sušvelninti okupantų reikalavimus. Bet tuo metu Vilnijoje jau aktyviai reiškėsi sovietų partizanai. Permesti iš Rusijos, jie visaip kenkė okupantams vokiečiams, tačiau skriaudė ir niekuo dėtus vietos gyventojus. 1943 m. lapkričio 19 d. ginkluotas jų būrys užpuolė Kamajų miesteliuką. Buvo padegti keli namai. Viršaitis kartu su visais miestelio gyventojais puolė gesinti gaisrą. Sesuo M. Paškevičienė yra girdėjusi iš buvusių bendradarbių pasakojimą apie brolio žūtį, kuri panaši į legendą.

Bėgantį Vincą užpuolikų kulka pakirtusi tarp dviejų namų. Vėjas pūtė kaip tik nuo liepsnojančio pastato į dar ugnies nepaliesto gretimo namo pusę. Tarp namų žuvus Vincui Sakui, ugnis nustojusi plisti, pamaldūs ir nelaimės įbauginti žmonės tai palaikė stebuklu - kad dar jaunas, 26 metų vyriškis savo krauju sustabdė ugnį ir išgelbėjo žmones bei jų turtą. Kamajų gyventojai viršaitį buvo pasirengę deramai palaidoti.

Tačiau Vinco Sako laukė vaikystės kraštas Papilė ir čia gyvenantys artimieji. Vyriausiojo brolio Antano žmona, okupacijos metais dirbusi Šiauliuose, geležinkelininkų ambulatorijoje, ir turėjusi įtakingų pažįstamų, pasirūpino Vinco palaikus iki Šiaulių parvežti valdžios mažiau kontroliuojamu siauruoju geležinkeliu, o iš Šiaulių į Papilę - sunkvežimiu.

Bažnyčioje velionio jau laukė klebonas ir minia kraštiečių. Tuo metu Papilėje mokytojavęs Antanas Mockus bažnyčion atsivedė gausų būrį vaikų. Kapas buvo supiltas netoli karo pradžioje nužudytų papilėniškių amžinojo poilsio vietos. Regis, nespėjo dar jaunas žmogus didelių žygdarbių atlikti, tačiau buvo doras, šviesus ir nesavanaudis, mylėjo žmones ir stengėsi jiems tarnauti. Tai ir įprasmina jo trumpą, bet taurų gyvenimą.

© Leopoldas Rozga, Danutė Jadvyga Veisienė

Pastabos ir papildymai:

Šeimos archyve turimuose mirties metrikuose nurodyta kita Vincento Sako gimimo data - 1916 m. liepos 12 d.

Papilėje Vincentą žinojo kaip dainininką ir kaip artistą. Jis vaidino Šilerio dramoje “Klasta ir meilė", pastatytoje Papilės dramos mėgėjų. Vietos pavasarininkai buvo pastatę taip pat Šilerio “Plėšikus”, režisavo kunigas Boleslovas Pacevičius, o Vincas Sakas tame spektaklyje kūrė Karlo vaidmenį.

Kitas Vincento pomėgis - sportas. Buvo Lietuvos sporto sąjungos Papilės klubo valdybos nariu, iždininku.

Brolis Aleksandras “Mano gyvenimo ir veiklos aprašyme”, kurį suimtas parašė 1945 metais NKGB tardytojų liepimu, nurodė, kad galbūt Vincentas žuvęs ne nuo sovietų, bet nuo lenkų partizanų kulkų. Ir jog žuvusiojo bendradarbis pasakojęs jam, kad gal 3 kartus Vincas buvo pakliuvęs į bolševikų partizanų ugnį, bet užtekdavę jam šūktelti: “Nešaukite - aš Kamajų viršaitis”, ir jis likdavęs gyvas. Giminaičiai (Birutė Sakaitė) prisimena kalbas, kad Vincentas vietos gyventojų buvęs mėgiamas ir gerbiamas, o rusų partizanams priimtinas. Iki artimiausios geležinkelio stoties per partizanų kontroliuojamus miškus vežimu žuvusįjį vežę vietiniai vaikinas ir mergina, žinoję slaptažodžius. Jie atlydėję Vincento kūną iki pat Papilės.

Vincento Sako kapas Papilės kapinėse. 2013 m. spalis. Aleksandro Sako jun. nuotrauka.

© 2011-2013 Res familiaris

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą