1. Lietuvos pašte
Rašiau apie Jono Sako gyvenimą po 1927-tųjų metų taip:
Kiek laiko Jonas praleido vienuolyne, nežinoma, tačiau vienuoliu jis netapo. Vėliau, matyt, mokėsi kitko ir kitur, nes iš jo gyvenimą dalimis dengiančio užmaršties rūko Jonas Sakas išnyra kaip Biržų “telefono centralinės ir elektros instaliacijos” prižiūrėtojas 1935 metais.
Iš prieškario Lietuvos periodinių leidinių “Paštininkų žodis” (1926-1933), “Pašto pasaulis” (1934-1940) ir jo priedo “Pašto valdybos žinynas” per epaveldas.lt surankiotų žinių dabar galiu dalį to užmaršties rūko išsklaidyti.
Pasirodė, kad Jonas Sakas, septyniolikmetis stojęs pašto tarnybon, dirbo joje, mėtomas iš vienos Lietuvos vietovės į kitą, nuo 1929 iki pat 1940 metų.
1929 metais (kaip spėju, vyriausiojo brolio Antano paskatintas) Jonas Sakas baigė Kaune Lietuvos pašto valdybos organizuotus kursus ir tų metų liepą pradėjo tarnybą pašte praktikantu. Pirmoji jo darbavietė nežinoma.
Nuo 1930 metų lapkričio jį, einantį penktos eilės valdininko pareigas, paskyrė tokioms pačioms pareigoms į Šiaulių paštą.
Šiauliuose Jonas neužtruko. Nuo 1931 metų vasario jis - jau Ukmergės pašte.
Nuo 1932 metų sausio - penktos eilės valdininkas Alytaus pašte.
Tų pačių metų liepą Alytaus pašto valdininkas Jonas Sakas perkeltas Krinčino pašto viršininku. Krinčine tebedirbo ir 1933 metų vasarį, kai Nepriklausomybės šventės proga miestelio visuomenei pasakė prakalbą (“Biržų žinios”, 1933 m. kovo 5 d.).
Biržų krašto muziejaus “Sėla” duomenimis, 1935 metais Jonas Sakas - jau pakeitęs ne tik darbo vietą, bet ir specializaciją. Jis - Biržų telefono centralinės ir elektros instaliacijos prižiūrėtojas, o laisvu laiku - mėgėjų teatro artistas.
Kitas šaltinis nurodo, kad tais pačiais 1935 metais iš Biržų “už burnojimą prieš valdžią“ jis buvo išsiųstas į Tauragę. Tačiau “Pašto valdybos žinynas” parodė Joną Saką 1936 metų balandį dar buvus Biržuose (ten pakeltas iš antros eilės į pirmos eilės prižiūrėtojus).
Iš Biržų jam tikrai teko išvykti Tauragės pusėn - 1936 metų antrą pusmetį jis dirbo Skaudvilės pašte (tikslesnių duomenų nėra).
Iki 1938 metų rugsėjo Jonas Sakas antrą kartą buvo perkeltas į Šiaulių paštą (čia tuo metu darbavosi ir jo vyriausias brolis Antanas). Šiauliuose Jonas kolegų paštininkų rinktas draugijos “Žinia” sporto klubo tarybos sekretoriumi, paskui ir valdybos nariu (”Žinia” buvo Šiaulių paštininkų švietimo organizacija, turėjusi savo didelę biblioteką ir sporto klubą). “Pašto pasaulis” 1939 metų 2-ame numeryje rašė apie šiauliškio Jono Sako iniciatyvą suruošti Lietuvos paštininkų - rašytojų ir mėgėjų - pirmąjį literatūros vakarą. Redakcija šį sumanymą žadėjo visom išgalėm paremti. Kažin, ar toks literatūros vakaras įvyko, tačiau Jonas tuo metu jau bus turėjęs savo kūrybos ir norėjęs ją visuomenei pristatyti.
1939 metų spalį Vilnių grąžinus Lietuvai, iš jos į senosios sostinės valstybines įstaigas buvo siunčiami savi administratoriai bei specialistai. Taip ir Joną Saką 1939 metų gruodį perkėlė iš Šiaulių į Vilnių telefono - telegrafo stoties pirmos eilės prižiūrėtoju.
Šis faktas prieštarauja Jono Sako anketos iš jo 1945 metų filtracijos bylos duomenims, kad jis nuo 1939.10 iki 1940.07 dirbęs artistu Vilniaus miesto teatre, Basanavičiaus g. Šiaip ar taip, aktorinę veiklą Jonas tuo metu sugebėjo derinti su duonpelniu darbu: 1940 metų vasario 16-tą bendros Vilniaus ir Kauno paštininkų šaulių šventės koncertinėje dalyje Jonas pasirodė, kaip rašė spauda, “jausmingai padeklamavęs keletą eilėraščių“.
1940 metų birželį Lietuvoje “atkūrus” sovietų valdžią, Lietuvos pašto administracija netrukus buvo pakeista. Joną Saką išrinko Vilniaus paštininkų profsąjungos laikinojo komiteto pirmininku, o netrukus paskyrė Lietuvos pašto valdybos administracijos referentu.
“Pašto pasaulis” (1940, Nr 6-7) pristatė naująjį referentą:
(…) Sulaukęs 12 metų, pradėjo užsidirbti sau pragyvenimą, dirbdamas kooperatyve pardavėju, teismo raštinėje praktikantu, gimnazijos raštinėj raštininku. (…) Per visą tarnybos laiką yra perėjęs 10 pašto įstaigų (…). Turi parašęs iš provincijos tarnautojų gyvenimo 3 veiksmų pjesę “Provincijos vieškeliais”, kuri negalėjo išvysti dienos šviesos dėl anų laikų cenzūros.
Kadangi Lietuvos pašto valdyba buvo likusi laikinojoje sostinėje, tai ir Jonas su šeima (žmona Antanina ir sūnumi Juliumi) 1940 metų liepą persikraustė į Kauną.
Aukštos pareigos (administracijos referentas - vėlesnės kadrų skyriaus viršininko pareigybės atitikmuo) įsuko Joną Saką į politinių įvykių verpetą, ir šiandien sunku pasakyti, kiek norėjo ir kiek galėjo jis viso to išvengti. Štai, 1940 metų liepos 31 dieną referentas Sakas buvo vienas iš pranešėjų Kauno centriniame pašte suruoštame susirinkime, priėmusiame rezoliuciją, kurios ištraukėlės nepacituoti tiesiog neįmanoma:
[Susirinkimas] sveikina Liaudies Seimo priimtą nutarimą įsijungti į Socijalistinių Sovietų Respublikų šeimą, kuriai vadovauja viso pasaulio darbo žmonių vadas Didysis drg. Stalinas ir kurios sienų sargyboje stovi nenugalima kultūringiausia pasaulyje Raudonoji Armija (…) (“Darbo Lietuva”, Nr.32, 1940.08.02).
Tokie susirinkimai turėjo panašėti į spektaklius, tai nenuostabu, kad Jonui, patyrusiam artistui, juose tekdavo atlikti vieną iš pagrindinių vaidmenų.
1940 metų rugpjūčio 31 dieną Kauno paštininkų visuotiniame susirinkime “referentas drg. Sakas perskaito laišką Stalinui, kurį susirinkusieji entuziastingai priima“. Šio susirinkimo prezidiumo nuotraukoje Jonas Sakas - antras iš kairės, tolėliau nuo stalo:
Ši nuotrauka iliustravo Jono Dociaus beletrizuotą reportažą “Paštininkai žengia”. Be kita ko, reportaže pasakota apie naujosios valdžios atstovo Jono Sako apsilankymą pas Kauno paštininkus - scenos mėgėjus:
Įeina administracijos referentas drg. Sakas. Jo gilios akys greitai peržvelgia visus; šypsosi. Kalba paprastai, draugiškai; žodžiai šilti ir tiesūs.
- Norėčiau, kad iš jūsų sekcijos išaugtų scenos mėgėjų kolektyvas, kad iš jūsų branduolio išaugtų teatras, meniniai pajėgesnis už visų profsąjungų mėgėjų teatrus. Norėčiau, kad jūsų gastrolėmis gėrėtųsi kitos Tarybų Respublikos, norėčiau, kad jūs pralenktumėte Stanislavskio teatrą!
Nuostaba ir tylus juokas pereina per visus. Kas per tolumos! Ar įmanoma apie tai ir svajoti?
Drg. Sakas mato anų žodžių įspūdį ir šneka:
-Tai nebūtų stebuklas. Iš mėgėjų tarpo yra iškilę daug didžiųjų artistų. Aš nepasitikiu profesionalais. Jie dažnai ir labai dažnai tampa meno amatininkais ir vos raivosi ant savo laurų. Kas kita - mėgėjas. Jeigu mėgėjas dirba, jei jis turi artistinių gabumų, jis dirba su užsidegimu, nuoširdžiai, jis daug gali pasiekti.
Ir dar ilgai kalba drg. Sakas; dalinasi įspūdžiais, draugiškai pataria.
Tas pats “Pašto pasaulio” numeris pranešė, kad 1940 metų rugpjūčio 29 dieną Kauno apskrities paštininkai įsteigė Lietuvos komunistų partijos kuopelę ir išrinko kuopelės vadovybę, kurioje kultūros vadovu tapęs drg. J. Sakas! Ką gi, į balą puolęs, sausas nekelsi. Tačiau 1945 metais Jonas, pakliuvęs į enkavedistų nagus, buvusią savo narystę partijoje nuo tardytojų nutarė verčiau nuslėpti, negu bandyti ja gelbėtis.
2. “Vaidilos” teatre
Užėjus vokiečiams, du kartus - 1941 metų birželį ir rugsėjį - Jonas Sakas, kaip tarybinis agitatorius ir direktorius, buvo suimtas ir dukart vos išvengė mirties. Joną išgelbėjo jo paties ir brolio Aleksandro pažintys su įtakingais žmonėmis iš Lietuvių aktyvistų fronto ir dvasininkijos. Pasirašęs pasižadėjimą politinių organizacijų veikloje nedalyvauti, buvo paleistas į laisvę.
Įsitaisė Vilniuje, kur iš pradžių dirbo spaustuvės buhalteriu, paskui “Vaidilos” teatre artistu.
Leidinys “Vilniaus skrajojamas teatras “Vaidila” (sud. Regina Kazlauskaitė, V., 2001) Joną Saką mini 1942 - 1943 metų sezono spektaklių recenzijose ir programose. Tą sezoną teatro direktoriumi buvo Juozas Kanopka, meno vadovu - Aleksandras Kernagis.
1942 m. lapkritį Jonas Sakas buvo paruošęs Kasnerio vaidmenį G. Hauptmano 5 veiksmų komedijoje “Kolega Kramptonas” (rež. Aleksandras Kernagis).
1943 m. kovą Jonas Sakas sukūrė Jurgio Karaliūno vaidmenį Petro Vaičiūno 5 veiksmų komedijoje “Naujieji žmonės” (rež. Juozas Stanulis). Joną Saką už šį darbą recenzentas Leonas Kalvelis gyrė:
Pakankamai laisva sceninė technika, ryškus žodis, tvirtas savimi pasitikėjimas scenoje, paprastumas ir nuoširdumas charakterizuoja šį aktorių taip pat, kaip pakankamai subrendusią stiprią teatro pajėgą. (”Naujoji Lietuva”, Nr. 56 (521), 1943. 03.10)
1943 m. birželį Jonas Sakas vaidino Richardą Keslerį H. Zudermano 4 veiksmų pjesėje “Drugelių kova” (rež. Aleksandras Kernagis). Tas pats recenzentas šįkart aktorių peikė už paviršutinišką vaidmens interpretavimą (”Naujoji Lietuva”, Nr. 136 (601), 1943. 06.10).
Jono Sako partneriais minėtuose spektakliuose buvo aktoriai Jurgis Blekaitis, Vladas Jurkūnas, Juozas Kanopka, Julius Kėvalaitis, Mykolė Krinickaitė - Astaškienė, Aldona Liobytė, Viktoras Miliūnas, Antanas Rūkas, Juozas Stanulis, Petras Zulonas ir kiti.
1943 metais, vengdamas mobilizacijos į Reicho darbo tarnybą, pabėgo iš Vilniaus į Telšius, ten kurį laiką dirbo Žemaičių dramos teatre. Tačiau nuo likimo nepabėgo - 1944 metų rugpjūtį gimtojoje Papilėje, gatvėje per vokiečių žandarmerijos gaudynes buvo suimtas ir išvežtas į Rytprūsius…
© 2015 Aleksandras Sakas jun.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą