Veronika Dabregaitė gimė 1915 metais Svėdasų parapijos Pamaleišio kaime. Jos tėvai - valstiečiai Antanas Dabrega ir Ona Vilutytė.
Veronika turėjo brolį Joną, gimusį 1906 metais, ir seserį Eleną, už Verutę kiek vyresnę.
Verutė dar kūdikio amžiaus neteko tėvo, mirusio 1916 metais. Mama Ona Dabregienė liko su trimis mažais vaikais.
Kokią pradžios mokyklą lankė Verutė, nežinome. Gal Netikiškių, o gal Duokiškio. Melstis Pamaleišio gyventojai eidavo į arčiausiai buvusią Duokiškio bažnyčią.
Verutė priklausė Duokiškio pavasarininkų kuopai - kartu su būsimuoju Duokiškio klebonu Lionginu Neniškiu (po daugelio metų jis sutuokė Veronikos sūnų Eduardą).
Baigusi 6 klases, Verutė Duokiškyje mokėsi siūti pas žinomą kriaučių Mikėną. Gyveno Duokiškyje porą ar daugiau metų. Iš visų Dabregų išsiskyrė savo aukštu ūgiu.
1940 metų rugpjūtį ištekėjo už Juozapo Jakubonio.
Juozapas Jakubonis, Juozapo sūnus, buvo gimęs 1915 metais Svėdasų valsčiaus Daujočių kaime. Kaip ir Verutė, siuvėjas, be to, muzikantas, grodavęs kanklėmis, gitara (vėliau Sibire - ir balalaika).
1934-35 metais tarnavo Lietuvos kariuomenėje.
Veikė pavasarininkų organizacijos Daujočių kuopoje. 1935 metų spalio 9 dieną su draugu Stasiu Pakštu pastatė kryžkelėje stulpelį, baltai ir tautiškom spalvom nudažytą, su šūkiu “Atmink pavergtą Vilnių!”.
Juozapas buvo 1941 metų birželio sukilimo prieš sovietinius okupantus dalyvis. Veikė Svėdasų sukilėlių būryje.
1943 metais Jakuboniai susilaukė pirmojo sūnaus Eduardo.
Raudonajai armijai vėl užėmus Lietuvą, Juozapas Jakubonis nuo 1944 rudens įsijungė į partizaninį judėjimą. Partizanavo Svėdasų ir Rokiškio apylinkėse.
1945 metais gimė antrasis Jakubonių sūnus - Algis. Tąmet per Kūčias Juozapas legalizavosi, gavo dokumentus, tačiau greitai iš enkavedistų akiračio vėl dingo, grįžo pas partizanus. 1946 metų gruodžio 22 dieną buvo suimtas.
Juozapą tardė ir laikė suimtą Panevėžyje. Verutei vežant siuntinį į Panevėžio kalėjimą, atsitiko nelaimė. Stotyje buvo spūstis, ir minia pastūmė Verutę po atvažiuojančiu traukiniu. Verutė liko gyva, tačiau neteko kojos.
Jos vyras Juozapas LTSR Panevėžio miesto karinio tribunolo 1947 metų balandį buvo nuteistas 10 metų kalėjimo ir išgabentas už poliarinio rato, į Vorkutos lagerius.
Pagijusi Verutė turėjo rasti jėgų prisitaikyti prie negalios ir išgyventi viena su dviem sūneliais.
Iš Vorkutos Juozapą Jakubonį išvežė dar toliau, į Norilsko lagerius. Kai įsidarbino siuvykloje, kalinio gyvenimas jam palengvėjo.
1955 metais iš lagerio buvo paleistas ir ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Iš tremties grįžo 1956 metų rugpjūtį.
Kaip ir kitiems iš lagerių ir tremties grįžusiems, tarybinėje Lietuvoje įsikurti nebuvo paprasta. Jakubonių šeima kraustėsi iš vietos į vietą, pagyveno Šiauliuose ir kitur, kol 1975 metais įsitvirtino Vilniuje, nusipirkę dalį namo Varšuvos gatvėje.
Abu Jakuboniai Vilniuje buvo garsūs siuvėjai. Juozapas siūdavo paltus, kailinius, vyriškus rūbus, Veronika - sukneles ir kitą moterišką aprangą. Užsakymų netrūko, Juozapo darbo diena prasidėdavo 6 val. ryto ir baigdavosi apie vidurnaktį. Jo dešinės rankos pirštai lageriuose buvo stipriai sužaloti, tačiau dirbo meistriškai, ir pas Jakubonius į Varšuvos gatvę užsukdavo ne vienas anais laikais žinomų žmonių.
Tačiau Juozapo anūkui Vaidotui Jakuboniui labiau įsiminė “žmonių iš organų” vizitai. Už vertimąsi privačia siuvimo veikla apie 1977-1978 metus buvusiam partizanui Juozapui bandė sukurpti dar vieną bylą, tačiau teismo ji nepasiekė.
Kitas žmogus, kuriam apsilankius, Juozapas mesdavo visus darbus ir su svečiu pasikalbėti užsidarydavo virtuvėje, buvo senas lagerio draugas, už kažkokią veiklą keletą metų kalintas dar kartą apie 1970-1975 metus. Anūkui Vaidotui to žmogaus pavardės sužinoti nepavyko.
Tragiški Jakuboniams buvo 1987 metai, kai žuvo jų sūnus Eduardas.
Paskui atėjo Atgimimas su savo gražiomis viltimis ir Jakubonių laukta ir iškentėta Nepriklausomybė.
Juozapas dalyvavo pirmuose Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos suvažiavimuose. Mirė 1995 metais, 80-ties būdamas. Jo vienmetė žmona Veronika gyveno ilgiau, iki 2002 metų.
Juozapas ir Veronika Jakuboniai palaidoti Vilniaus Karveliškių kapinėse šalia sūnaus Eduardo.
© 2014 Aleksandras Sakas
Priedas
Iš žinyno “Lietuvos gyventojų genocidas”, II t., 1944-1947 (A-J), Vilnius, 1998:
Jokubonis Juozas, Juozo, g. 1915, gyv. Daujočių k., Anykščių raj., partizanas. Suimtas 1946.12.22, kalintas Kupiškyje, 1947.03.12 Panevėžyje. Karo trib. 1947.04.17 nuteistas 10 metų lagerio ir 5 tremties, išv. į lag. – 1947.08.15 Karelija, tremtis – 1955.05.25 Krasnojarskas; paleistas 1956.05.10, grįžo į Lietuvą. ANK BBK (anketos ir laiškai; baudžiamųjų bylų kartoteka).
Aut. pastaba: Juozapo Jakubonio anūko Vaidoto duomenimis, Juozapas buvo kalintas ne Karelijos, bet Komijos ir Krasnojarsko srities lageriuose (Vorkutoje ir Norilske).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą