Kur nors minint Joną Saką, paprastai pridedama – pirmasis Panevėžio teatro direktorius. Tačiau šio žmogaus biografija daug sudėtingesnė. Kuo tik jis nebuvo - aktoriumi ir finansininku, prosovietiniu agitatoriumi ir sovietinių lagerių kaliniu, vokiečių armijos kariu ir tarybinės mokyklos direktoriumi bei kolūkio pirmininku – ir tai dar ne visi jo margo gyvenimo vingiai...
O prieš 100 metų, kai Jonas dar tik ruošėsi ateiti į šį pasaulį, jo tėvai - Domininkas ir Morta Sakai – gyveno Lūšės stotyje (dab. Židikų sen., Mažeikių raj.). Sparčiai gausėjančią šeimą iš geležinkelio apeivio algos darėsi vis sunkiau išmaitinti. Vyresnieji vaikai nuo penkerių metų pas svetimus ganė žąsis. Tas pats laukė ir mažesniųjų, o Jonas turėjo būti jau šeštasis vaikas šeimoje. Ir Domininkas Sakas 1912 metų vasarą, dar Jonui negimus, išvyko Amerikon, į Pitsfildo miestą, geresnio uždarbio ieškoti, o jo žmona Morta su vaikais tam kartui grįžo savo gimtinėn, į Papilę (dab. Akmenės raj.), kur susilaukė sūnaus 1912 metų rugsėjo 26 dieną.
Per pirmąjį pasaulinį karą, 1915 metais Vokietijos kariuomenei artėjant prie Papilės, Morta Sakienė su ketvertu vaikų traukėsi į Rusijos gilumą (Lietuvoje už fronto linijos liko pas ūkininkus tarnavęs 8 metų sūnus Vaclovas, o dukrelė Natalija jau prieš kurį laiką buvo mirusi). Iš Amerikos į Rusiją per šiaurinį Archangelsko uostą atskubėjęs tėvas susirado artimuosius, ir Sakų šeima karo bei bolševikinės revoliucijos metus praleido prie Volgos - Carycino mieste (buv. Stalingradas, dab. Volgogradas) . Čia Jono Sako vaikiškon atmintin įsirėžė porevoliucinis badmetis, naktinių egzekucijų šūviai, Volga plaukę žmonių lavonai. Vos tik tapo įmanoma grįžti tėvynėn, 1918 metais Sakai parkeliavo namo, į Papilę.
Papilė tuomet dar buvo Nepriklausomybės kovų įkarštyje. Jono tėvo socialinė padėtis nulėmė jo kairiąsias pažiūras, dar Amerikoje jis buvo įstojęs į socialdemokratų draugiją. 1919 metų pradžioje Domininkas Sakas su bendraminčiais “tvėrė” Papilėje proletarinę valdžią, buvo valsčiaus darbininkų tarybos komiteto nariu. Tačiau neilgai trukus komitetą išvaikė generolo Plechavičiaus daliniai. Kai kareiviai atėjo suimti Domininko Sako, jis sirgo, gulėjo lovoje karščiuodamas. Kareiviai pasižiūrėjo į sergančio tėvo lovą apspitusių vaikų krūvą, ir, nieko nebesakę, apsisuko ir išėjo.
Sakai gyveno šalia Papilės esančiame Pelkelės kaime, tėvas vertėsi batsiuvyste. Šeima vis dar gausėjo – iš viso užaugo 5 sūnūs ir 3 dukros. Paskui ištiko nelaimė – teko atiduoti namą už vekselį, kurį draugui buvo pasirašęs tėvas. Sakai išsikraustė į nedidelį namelį prie turgaus, kur tėvas vėl užsiėmė batų taisymu, taip pat rinko mokesčius turgaus metu ir šlavė aikštę po turgaus. Kažkuriam iš vyresnių vaikų prikišus, kad dirba žeminantį šlavėjo darbą, tėvas atsakė, kad po tokio darbo tik rankos lieka nešvarios, bet ne sąžinė, o rankas galima nusiplauti.
Papilėje Jonas Sakas lankė pradžios mokyklą, o vyresniojo brolio Aleksandro pavyzdžiu sekdamas įsitraukė į vietos skautų ir pavasarininkų veiklą, pradėjo rašinėti žinutes į spaudą. 15 metų būdamas išvažiavo Marijampolėn, į marijonų vienuolyną.
Kiek laiko Jonas praleido vienuolyne, nežinoma, tačiau vienuoliu jis netapo. Vėliau, matyt, mokėsi kitko ir kitur, nes iš jo gyvenimą dalimis dengiančio užmaršties rūko Jonas Sakas išnyra kaip Biržų “telefono centralinės ir elektros instaliacijos” prižiūrėtojas 1935 metais. Ten Jonas Sakas jau vaidino Biržų šaulių teatre, ten susipažino su jaunute gimnaziste Vale – pirmąja žmona. Šeima gana greitai iširo - Valė išvažiavo mokytis į mokytojų seminariją, o Jonas “už burnojimą prieš valdžią” iš Biržų buvo išsiųstas į Tauragę.
Iš Tauragės laikų išliko įdomus Jono dukterėčios Birutės Sakaitės liudijimas. Kartą dėdė Jonas išgydęs jos broliuką Kęstutį, kai tam buvo grėsmingai ištinęs liežuvis, o net gydytojai nesupratę, nuo ko. Tuomet dėdė Jonas atnešęs sergančiam vaikui apelsiną. Birutės mama dar prieštaravus – ką čia sugalvojęs, juk nesukramtys, liežuvis burnoje netelpa, bet dėdė išspaudęs apelsino sulčių, sugirdęs šaukšteliu ir ištinimas bemat atslūgęs.
Nuo 1939 metų rudens, kai tik Lietuva atgavo savo istorinę sostinę, Jonas Sakas – jau profesionalus aktorius, Vilniaus miesto teatro artistas (žr. žemiau 2015 metų pastabą).
Tuo metu Tarybų Sąjunga, su ja sudaryta savitarpio pagalbos sutartis po visų šalį ištikusių nesėkmių – Lenkijos ultimatumo, Klaipėdos praradimo – daugeliui lietuvių formavo palankią nuomonę apie “draugingą kaimynę”. Net per 1940-ųjų metų vasaros įvykius vis dar būta iliuzijų, jog tebus pakeista netikusi valdžia, pelnytai nubausta pasipūtusi, pralobusi valdininkija. Kas galėjo nujausti represijas, vos po metų užgriūsiančias kaltus ir nekaltus, nuo mažo iki seno? Ir Jonas Sakas tuo laiku - tarp “naujo gyvenimo kūrėjų”, raudonųjų agitbrigadų dalyvis. Nuo 1940 m. liepos jis buvo paskirtas Ryšių valdybos (vėlesnės ryšių ministerijos) Kaune kadrų skyriaus viršininku, o 1940 m. lapkričio 18 d. LTSR švietimo liaudies komisaras Antanas Venclova pasirašė įsakymą, kuriuo pavedė Jonui Sakui įkurti ir vadovauti teatrui Panevėžyje, šiais laikais vadinamam Juozo Miltinio dramos teatru.
Juozas Miltinis, kurį laiką vedęs Darbo rūmų teatro studiją Kaune, iš to darbo buvo atleistas dar “prie Smetonos”, tad sovietinei valdžiai atrodė tinkamas. Iš kitos pusės, ambicingam režisieriui pasiūlymas dirbti profesionaliame teatre taip pat tiko, ir Jonas Sakas pasirašė įsakymą priimti Juozą Miltinį į teatrą aktoriumi su teise režisuoti... Po daugelio metų Panevėžio teatro sėkmė ir ją lydėjusi šlovė buvo visų pirma režisieriaus Juozo Miltinio ir jo talentingų mokinių - aktorių Vaclovo Blėdžio, Broniaus Babkausko, Donato Banionio ir kitų – nuopelnas, tačiau Jono Sako indėlio į tokio teatro atsiradimą taip pat būta.
Panevėžio teatro pirmojo direktoriaus veikla kartais dar prisimenama. Antai, Donatas Banionis savo memuaruose rašė: “Ir aš tikrai dirbu teatre! Štai, štai teatro direktoriaus Jono Sako pasirašytas įsakymas “Donatą Banionį nuo š. m. birželio mën. 1 d. priimu meno personalan aktorium - kandidatu su atlyginimu 300 rublių mënesiui”” (Donatas Banionis, Memuarai, leidykla “Versus aureus”, 2004, 21 pusl.).
Darbo Panevėžyje metais Jonas Sakas antrą kartą vedė – medicinos seserį Antaniną Ščiukaitę, su ja susilaukė sūnaus Juliaus.
Užėjus vokiečiams, du kartus - 1941 metų birželį ir rugsėjį - Jonas Sakas, kaip tarybinis agitatorius ir direktorius, buvo suimtas ir dukart vos išvengė mirties. Joną išgelbėjo jo paties ir brolio Aleksandro pažintys su įtakingais žmonėmis iš Lietuvių aktyvistų fronto ir dvasininkijos. Pasirašęs pasižadėjimą politinių organizacijų veikloje nedalyvauti, buvo paleistas į laisvę.
Karo metais Jono šeima gyveno Kaune, o jis pats – daugiausia Vilniuje, kur iš pradžių dirbo buhalteriu Juozo Kapočiaus “Vaizdo” spaustuvėje, paskui “Vaidilos” teatre artistu. Tuo pačiu studijavo teatrologiją Vilniaus universiteto humanitariniame fakultete.
1943 metais, vengdamas mobilizacijos į Reicho darbo tarnybą, pabėgo iš Vilniaus į Telšius, ten kurį laiką dirbo Žemaičių dramos teatre. Tačiau nuo likimo nepabėgo – 1944 metų rugpjūtį gimtojoje Papilėje, gatvėje per vokiečių žandarmerijos gaudynes buvo suimtas ir išvežtas į Rytprūsius, prie Insterburgo (dab. Černiachovskas). Čia pradėjo tarnybą “Luftgau-Kommando” pagalbiniame batalione. Po kelių mėnesių, vokiečių kariuomenei traukiantis, atsidūrė prie Dancigo (dab. Gdanskas), o 1945 metų balandį jau prie Meklenburgo pateko į amerikiečių nelaisvę.
Tuo metu Jono Sako žmona su sūnumi taip pat jau buvo pasitraukusi į Vokietiją, tačiau čia jų keliai visam laikui išsiskyrė. Jono šeima iš Vokietijos vėliau išvyko į JAV, kur sūnus Julius užaugęs tapo “Boeing” pilotu, o su tėvu niekada nebepasimatė.
Jonas Sakas, paleistas iš amerikiečių belaisvių stovyklos prie Briuselio, pasuko ne į Vakarus, bet rytų pusėn, kur 1945 metų rugsėjį pateko tiesiai į rusų kontržvalgybos SMERŠ rankas. Belaisvio parodymams lageryje Nr. 213 buvo suteikta įprasta interpretacija – “stojo vokiečių karinėn tarnybon, prisiekė ištikimai tarnauti vokiškajam fašizmui, dirbo aerodromų tarnybose”. Nuodugnesniam tardymui Jonas Sakas buvo išgabentas į TSRS Tolimuosius rytus, Chabarovsko kraštą prie Amūro upės, kur nenuteistas metus kalėjo NKVD “patikrinimo ir filtracijos punkte” – Urgalo statybos lageryje Nr. 4. 1946 metų rugsėjį buvo paleistas į laisvę.
Laimingai grįžęs į Panevėžį, Jonas Sakas prisiglaudė prie brolio Vaclovo šeimos. Birutė Sakaitė prisiminė tas dienas kaip košmarą jos tėvams, nes dėdės Jono su buvusiais bendradarbiais švenčiamoms sugrįžtuvėms, rodės, nebus galo. Kai restoranai užsidarydavo, visa teatralų kompanija užgriūdavo tykų Vaclovo Sako butą. Kaip išsigelbėjimas Birutės tėvams tuomet atsirado proga kraustytis į Anykščius. O Jonas Sakas išvažiavo į Šiaulius, kur įsitaisė miesto ar rajono finansų skyriaus vedėju.
Berods, Šiauliuose Jonas Sakas sutiko savo trečiąją žmoną – Magdaleną Bekėžaitę. Sutuoktiniai iš miesto išvyko, apsigyveno Kelmės rajono Šaltenių kaime (tada buvo rašoma – Šaltinių). Jonas ten išmėgino save dar viename, pedagogo amplua – tapo vietos septynmetės mokyklos direktoriumi ir lietuvių kalbos mokytoju. Šalteniuose gimė duktė Viktorija ir sūnus Henrikas.
Jonas Sakas su žmona ir dukrele Šalteniuose, 1954 metai
1954 metais Sakai iš Šaltenių persikėlė į to paties rajono Kražių miestelį, kur Jonas buvo paskirtas vidurinės mokyklos direktoriumi. Direktoriavo neilgai, žiemą buvo “išrinktas” tų pačių Šaltenių kolūkio pirmininku. Kražiuose spėjo be kitų gerų darbų atlikti dar vieną – šių eilučių autorių, Sibire baigusį rusiškos mokyklos dvi klases, išmokė be klaidų rašyti lietuviškai.
Užimdamas vadovo pareigas, Jonas Sakas narystės komunistų partijoje kažkaip vis išvengdavo, tad aną dar vokiečių okupacijos laikais duotą pasižadėjimą nedalyvauti tikrai ištesėjo.
Šalteniuose Jonas Sakas pirmininkavo iki 1958 metų, tada prišnekino savo brolį Aleksandrą pirkti perpus seną namą Klaipėdoje. Tas namas Nemuno 6-ajame skersgatvyje (vėliau pervadintame į Šešupės gatvę) buvo žinomas tuo, kad jame pokariu veikė savo bažnyčią praradusių Klaipėdos evangelikų liuteronų maldos namai. Atsikėlus naujiems savininkams, 1959 metų pavasarį maldos namams teko išsikraustyti.
Klaipėdoje Jonas Sakas iš pradžių dirbo Raudonojo Kryžiaus ligoninės direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams, paskui arti namų buvusioje kelių eksploatacijos valdyboje ekonomistu. Be to, ėmėsi aktyvios veiklos literatų būrelyje prie “Tarybinės Klaipėdos” laikraščio, rašė jaunųjų kūrybos apžvalgas, spausdindavo savo apybraižas ir apsakymus. Parašė draminį veikalą kolūkinio gyvenimo temomis, kuris vietos saviveiklininkų buvo pastatytas ir rodomas “Baltijos” žvejų kolūkio kultūros namų scenoje.
Klaipėdoje vis dažniau ir sunkiau Joną Saką ėmė kamuoti širdies priepuoliai. Išvežtą į Vilnių, jį operavo to meto širdies chirurgijos žvaigždė – profesorius Algimantas Marcinkevičius. Operacija pavyko puikiai. Atsigavusią širdį vėl viliojo įvairios gyvenimo pagundos, tačiau rūpestingoji žmona Magdutė prireikus parodydavo smarkų būdą, išstumdavusį tas viliones už kiemo tvoros.
Atgimimu dar nekvepėjo, o Jonas Sakas tame kieme vasaros vakarais visu garsu iš savo “spidolos” paleisdavo “Amerikos balsą”, nebodamas pro šalį einančių. Tiesa, nuošalioje gatvelėje tų praeivių būdavo nedaug, o skundikų tuo labiau - neatsirado nė vieno.
Pasklidus kalboms, kad uostui plečiantis senasis namas bus nugriautas, o jo gyventojai iškeldinti į naujus daugiabučius su visais patogumais, Jonas Sakas tokia perspektyva nesidžiaugė: “Ne, kumetyne aš negyvensiu”. Sulaukęs pensijos, 1975 metais Jonas Sakas pardavė savo valdos dalį ir išsikėlė į gražųjį Beržorą prie Platelių.
Beržore gyveno vienu du su žmona. Duktė Viktorija įsikūrė Vilniuje, baigė literatūros studijas. Jos lietuvių kalbos mokytojo poeto Pauliaus Drevinio paskatinta, rašė eiles, kurias publikavo moksleiviška, o vėliau ir solidesnė spauda. Dirbdama Žydų muziejuje, išleido ne vieną knygą apie žydų gelbėjimą Lietuvoje karo metu.
Sūnus Henrikas, baigęs Klaipėdos jūreivystės mokyklą, buvo paskirtas dirbti Rusijoje, Murmanske, kur užtruko iki šių dienų.
Vieną rytą, o tai buvo 1987-ųjų metų gegužės 23 dieną, Jonas Sakas atsikėlęs pavaikščiojo po kiemą, grįžo į kambarį, atsisėdo į lovą ir staiga be jokio garso užgeso. Ėjo 75-uosius. Palaidotas Beržoro kapinėse, tame jų pakraštyje, kur pro medžius šviečiasi Beržoro ežeras.
© 2012 Aleksandras Sakas jun.
2015 metų pastaba
Rašydamas apie Jono Sako darbą Vilniaus miesto teatro artistu nuo 1939 metų rudens, rėmiausi jo filtracijos bylos duomenimis. Tačiau NKVD tardytojus Jonas Sakas tyčia ar netyčia bus suklaidinęs. Vilniuje - ir ne teatre - jis atsirado vėliau, nuo 1939 metų gruodžio 16 dienos jį, Šiaulių pašto I eilės prižiūrėtoją, perkėlus dirbti į Vilniaus telefono - telegrafo stotį (Pašto valdybos žinynas, 1939, Nr. 6, epaveldas.lt). Plačiau - "Jonas Sakas. Ad fontes".
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą