Juozas Uleckas (Josep Uleckas) - mano tėvo Aleksandro Sako (1908-1998) bendramokslis Dotnuvos žemės ūkio akademijoje, agronomas, 1943 metų 19-tos laidos absolventas. 1944 metais - Tėvynės apsaugos rinktinės narys, dalyvavęs nelaimingose Sedos kautynėse, po jų pasitraukęs į Vokietiją. 1961 metais baigė Heidelbergo universiteto medicinos fakultetą. Dirbo gydytoju JAV, Kanadoje. Žmona - žinoma Kanados okulistė dr. Marija Arštikaitytė-Uleckienė (Marija Arstikaitis). Lietuvai atgavus laisvę, dr. J.Ulecko poleminę publicistiką spausdino “Lietuvos aidas” ir kiti leidiniai. 2000 metais apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. Mirė Toronte.
Viename iš savo laiškų Aleksandrui Sakui, rašytame 1993 ar 1994 metais, dr. J.Uleckas aprašė savo odisėją nuo pasitraukimo iš Lietuvos iki įsikūrimo už vandenyno. Čia pateikiamas beveik visas to ilgo laiško tekstas, skaitymo patogumui suskirstytas pastraipomis.
Mielas Aleksandrai (…).
Kaip prisimeni, susitikome Lietuvoje paskutinį kartą prie Papilės – laukeliuose. Tą tavo draugą, su kuriuo buvai atėjęs, mačiau Drezdene Vokietijoje. Taip prie Papilės pabuvome neprisimenu kiek savaičių ir mus pakeitė vokiečių reguliari kariuomenė. Mes būdami Ventos slėniuose šiaip tik pasisaugodavome ilgomis distancijomis. Tą naktį, kai vokiečiai pakeitė mus, tai rusai nušovė vokiečių kuopos vadą ir kelis kareivius, nes rusai turėjo specialius dalinius, kurie pajėgdavo atšliaužti į priešo apkasus ir pavogti kareivius. Taip ir buvo mūsų daliniuose. Atšliaužė ir nešėsi kareivį, bet kareivis turėjo granatą ir sprogdinosi. Tuo liko gyvas, tik dalį pėdos nukirto granata.
Iš Papilės nuvykome prie Sedos. Po kiek laiko rusai sumušė vokiečius, ir mums lietuviams vėl teko į pirmas linijas. Vėlai naktį užėmėme priekines linijas, anksti rytą rusai pradėjo puolimą. Mes su šautuvėliais, o rusai su tankais. Taip baigėsi. Dauguma liko kur? Žuvo iš tos kuopos leitenantas Vosylius ir bataliono vadas Puodžiūnas. Dalis pasitraukėm. Taip ir likučiai pasitraukė ir net ligi Vokietijos.
Aš pasitraukiau per Rusnę, nesimatė jokios vokiečių kariuomenės. (…) Perėjus Rusnės tiltą, ten vokiečių buvo masės. Vokiečiai nekreipė dėmesio į mus, mes nekreipėme dėmesio į vokiečius. Pereinant į Vokietiją, pasižiūrėjau į Lietuvos pusę, tai matėsi gaisrai ir gaisrai. Pagalvojau, sudieu Lietuva, gal nematysiu daugiau. Pralošta Lietuva, tai dar saugoki savo kailį.
Buvome labai išvargę, kad eidami vienas kitą kėlėme, ir dienos susimaišė. Pasiekėme siaurąjį geležinkelį. Vokiečius gyventojus evakavo. Bet Rytprūsiuose su senukais buvo galima susikalbėti lietuviškai. Iš čia siauruoju geležinkeliu pavažiavome, ten prasidėjo normalus geležinkelis. Čia traukinys vežė medžius į Karaliaučių, tai mes susėdom ant rąstų medžių ir sumigom, nors ir lijo, bet miegojome, tik prabudome Karaliaučiuje. Karaliaučius tik griuvėsiai. Čia susiradom, kur kariuomenę aprūpina, gavome vakarienę ir sumigome.
Ryte vokiečiai atskyrė karininkus nuo kareivių. Karininkus išvežė į Drezdeną, kareivius daugumoje pervedė į “liuftwafę”, tai aprengti vokiškai, vokiečiai komanduodavo ir išsklaidyti po Vokietiją, Norvegiją ir kitur, kasdavo griovius ar taisė (…?), valė užgriautus miestus ir pasiųsdavo į frontą, tokie atsarginiai kariuomenės daliniai ir t.t. Ypač jauni 15 – 20 metų būdavo miestuose ir šaudydavo į priešų – amerikiečių, anglų ir kt. lėktuvus, kai anie bombarduodavo. Žodžiu, Drezdene dalį lietuvių karininkų atleido, taip ir aš ten patekau. Liepė eiti dirbti ir atstatyti Vokietiją.
Nuvažiavau į Berlyną, ten buvo lietuviška įstaiga, ir ten dirbo Butkus, gal atsimeni iš Akademijos. Aš su vertėja nuėjau į vokišką įstaigą, kad man duotų nusipirkti rūbus, nes turėjau tik švarką, kelnes ir baltinius su suplyšusiais batais. Vokietis išklausė ir sako – ateik rytoj. Kitą dieną nuėjau be vertėjos. Vėl pradėjome aiškintis. Bet vokiečiui pabodo mane klausyti ir nesuprato, ką aš sakau. Tada jis sako man lietuviškai – tai kalbėkime lietuviškai. Jis davė man leidimą nusipirkti kostiumą ir batus.
Čia susitikome iš Akademijos keli studentai ir Šerepka. Nuėjom pas vokiečius prašyti darbo žirgynuose. Vokietis labai mandagiai priėmė, apgailestavo, kad geresnio darbo negali duoti, bet priklausys vietoje nuo valdžios įstaigų. Klausė, kur kas norime važiuoti, pasakė, kur galima gauti darbo. Išdavė bilietus traukiniu ir maisto ligi nuvažiuosi.
Aš pasirinkau netoli Olandijos sienos, kuo toliau nuo rusų. Kiti gavo maždaug rytų Vokietijoj. Tai rusams ateinant turėjo vėl bėgti.
Aš dirbau žirgyne, buvo apie 50 veislinių arklių, kuriuos kasdien reikėjo nuvalyti, nes oras žiemą šiltas, tai arkliai būdavo kas dieną lauke. Valyti arklides, sudėti į ėdžias šieną, avižas. Kiekviena kumelė buvo atskirame garde, ir iš sandėlio prinešti avižų. Dirbom trise. Vokietis 75 metų, aš ir azerbaidžanietis iš SSSR – belaisvis. Tas azerbaidžanietis nemokėjo vokiškai, aš silpnai, kalbos buvo kaip anties su žąsim. Tas nabagas sako – pašaukė į kariuomenę, davė kastuvus, o sekančią dieną vokiečiai “zabrali”, o dar esu karo belaisvis. Aš čia karo nemačiau, nes žirgynas buvo koki 600 ha, o aplinkui miškas koki 2 km.
1944 metais prieš Kalėdas Padeborno viršininkas pasakė kalbą, kad Padebornas kariaus ligi paskutinio žmogaus. Tai Kūčių naktį atskrido anglų ir amerikiečių lėktuvai, tai kad davė, liko tik griuvėsiai iš miesto, kur gyveno apie 50.000 gyventojų. Mano vieta buvo už 30 km, bet langai drebėjo.
Prisimenu sapną dar prieš Kalėdas 44 metų. Susapnavau, kad mano trys broliai buvo sušaudyti: Baltras, Antanas ir Motiejus. Grįžus į Lietuvą giminės papasakojo, jog jie buvo areštuoti, tik po kelių metų, ir Baltras žuvo Sibire, buvo Vorkutoje, Motiejus kelis metus buvo kalėjime ir išleistas tuoj mirė, o Antanas buvo išvežtas į Sibirą su šeima ir ten mirė. Man įdomu, kaip aš galėjau susapnuoti kelis metus į priekį, negu viskas įvyko.
Pas mane karas baigėsi 45-tais per Velykas. Dar nebuvo Vokietija kapituliavusi, tik kariuomenė pasitraukė. Vokiečių pabėgėliai ir mano viršininkai tariasi, ką daryti. Mano viršininkas sako man: “Jozef (Juozai), ką tu darysi, ką daro užėjus svetima kariuomenė?” Aš sakau, vienam nieko nedaro, kitą apmuša, o kitą nušauna. Vėl klausia, ką tu darysi. Sakau, einu miegoti, bet paliksiu atviras duris, kad matytų kareiviai, jog aš miegu, ir staigiai nešautų. O vokietis sako: “Jozef, tu nieko neturi ir nieko nebijai”.
Visi vokiečiai išėjo į mišką, o po pusiaunakčio grįžo sušlapę, nes lijo. Dabar vokietis, kai visi miega, slepia mėsą – užkasa į žemę, o aš žiūrau pro langą ir šypsausi. Kitas toks, vieną dieną einu parvesti arklių, žiūrau, keliuku atbėga koki 8 vyrai ir iš paskos belgų tanketė – tankas. Aš buvau apsirengęs karišką švarką, tuoj nubėgau į arklides, švarką pakavojau ir, pasiėmęs apinasrius arkliams, išeinu iš tvarto. Belgai prišoko prie manęs ir klausia, ar tie vyrai yra kareiviai. Aš pradėjau kalbėti lietuviškai. Jie visi nesuprato, tik belgai paklausė, ką aš veikiu ir kokios tautybės, ir nuvažiavo. O vokiečiai iš kariuomenės bėgliai dėkojo man, kad neišdaviau.
Bet vieną dieną, po pietų sėdžiu kieme, saulutės žydėjo, pakeliu galvą, kad pro namo kampą šautuvo vamzdis atkreiptas į mane. Pakėliau rankas, už kampo pasirodo vokietis kareivis ir rodo, kad ateičiau, priėjau, jis klausia, ar yra name amerikiečių ir kokia tautybė. Čia dar užfrontėje pasilikę kareiviai. Žodžiu, nuvedžiau pas šeimininkę. Prisikrovė kelis viedrus maisto ir išeidamas sako – nesakyk amerikiečiams.
1946 m. pradėjau studijuoti Bonnoje. Prieš tai padaviau prašymą studijuoti veterinariją, priėmė. Bet sutikau prof. Krikščiūną, kuris pertarė studijuoti agronomiją.
1947 metais pradėjo leisti emigruoti, o mes nesvarbu kur, tik toliau nuo rusų.
Patikrinus sveikatą, rado skylę plaučiuose ir uždarė į sanatoriją, kur išbuvau 3 metus ir gulėjau toje pačioje lovoje. Pripūtė į krūtinę oro ir vieną plautį išjungė. Kvėpavau tik pagelba vieno plaučio. Bet atsirado vaistai nuo džiovos, taip ir išlikau.
Po pusmečio vėl paėmė į ligoninę. Gavau pranešimą prisistatyti švedų gydytojams, nes jie tokius ima. Bet gydytojai atsisakė priimti į Švediją. Grįžau į ligoninę, gydytojas klausia – na kaip? Sakau, rado per sveiką ir nepriima. Taip ir leidau ligoninėje dienas, kas savaitę pūtė į krūtinę orą, o vokiečių įstaigos gydė, davė maistą, pastogę.
Šitaip (…?), nusprendžiau po 5 metų pabandyti studijuoti vėlei. Vėl įstojau į ž. ū. fakultetą: parašiau diplominį darbą ir išlaikiau nustatytus egzaminus, ir gavau diplomuoto agronomo pažymėjimą.
Vokietijos universitete, jei mokaisi gerai, tai nereikia mokėti. Į valstybinius egzaminus įeina ž.ū. mašinos ir statyba, augalų ligos ir kenkėjai, dirvožemis, geologija, botanika, ž.ū. ekonomika, ž.ū. politika, augalininkystė, gyvulininkystė. Žodžiu, visi mokslai kaip prie Smetonos, išskyrus pirmo kurso dalį. Jie užskaitė studijas Lietuvoje, bet reikėjo vienus metus būti Vokietijos universitete.
Aš daugiau bazavau į augalininkystę - augalų ir gyvulių ligos ir kenkėjai, ir gyvulininkystę - specialios paskaitos arklininkystės, avių ir kailinių žvėrelių mokslai. Aš rengiausi važiuoti į Argentiną. Baigęs ir gavęs diplomą, nuėjau į Argentinos konsulatą pasikalbėti, pasakiau, kur noriu į Argentiną važiuoti – pietų Argentiną – verstis gyvulininkyste. Konsulas sutinka, bet nesutinka duoti vieniems metams darbo sutarties. Mat – ką aš darysi, jei neturi nieko. Taip, konsulas sako, važiuok, uždirbsi 3 kartus kaip Vokietijoj, bet nedarė sutarties.
Tada pagalvojau su agronomija tik eiti į fabriką, o kitur nėra ateities. Taip ir nė vienas iš Lietuvos agronomas nedirbo agronomais, išskyrus tuos, kurie perstudijavo USA ar Kanadoje. Be to, grįžę iš Amerikos lietuviai studentai, užsidirbę pinigų baigti medicinos studijas, pasakodavo, koki pyragai dirbti USA ar Kanadoje darbininkams. Taip ir Vokietijoje buvo negalima gauti agronomui darbo, nesant piliečiu. O piliečiui reikia gyventi 10 metų, kad gautum pilietybę. Paprastai agronomiją studijuoja vokietukai, tai stambių ūkių - dvarininkų vaikai, kurie lieka administruoti tėvo ūkį.
Tada galvojau – į fabriką niekad nevėlu eiti ir dirbti, nieko neturiu, nei žmonos, nei vaikų, pabandysiu studijuoti mediciną, baigsiu – bus gerai, nebaigsiu – nieko neprarasiu, ir būdamas 35 metų pradėjau mediciną. Kaip sakiau, mokslas nekainuoja, tik pragyvenimas. Yra toks Kudirkos fondas, kuris duoda stipendijėles ateitininkams. Paprašiau, tuoj atsakė – jau baigęs vieną fakultetą, tai neduodame. Tada parašiau ilgą laišką vyskupui Padolskiui, išdėsčiau. Gavau atsakyma, kad mano laiškas įtikino jį ir duos stipendijėlę. Dar vokiečių bankas žiūro, kaip studijuoji, ir duoda mažą paskolėlę su procentais. Taip ir baigiau mediciną 1961 metais.
Kažkaip tuoj pakvietė USA konsulas ir klausia, ar aš dar noriu važiuoti į USA. Aš buvau užsiregistravęs 47 metais emigruoti į USA. Tai jis sako, jau laukiau virš 10 metų ir dar reikės daugiau tiek laukti, tai jis išduoda man pažymėjimą važiuoti į USA ir laukti vizos, būnant Amerikoje, tai ir 1961 vasarą atsidūriau Amerikoje. Bet iš Amerikos negalėsiu išvažiuoti, nes neturiu vizos ir neįsileis grįžti.
Atvažiavau į USA, išlipau iš lėktuvo, nuėjau į traukinių stotį, nusipirkau bilietą, ir liko kišeniuje 25 doleriai. Atvažiavau į miestą Buffalo, viešbutis už nakvynę paėmė 5 dolerius, jau liko dvidešimt. Pasiėmiau telefono knygą, ieškau lietuviškų pavardžių. Radęs kelias, paskambinu vienam. Tas sako – už valandos esu pas tave ir einam ieškoti darbo, jis bus vertėjas. Pasirodo, Lietuvoje buvęs girininkas, o čia dirba fabrike su žmona, kuri Lietuvoje buvo mokytoja.
Nuvykstam į ligoninę. Prileidžia prie ligoninės direktoriaus. Aš lietuviškai klausiu darbo, direktorius atsako, kad aš nemoku angliškai, negali priimti. tada aš pasakau, kad per mikroskopą celes (kraujo) skaityti moku ir pažįstu jas. Išverčia angliškai. Aš dar pridedu – o celėms nereikia mano angliškos kalbos. Jis pagalvojo, gerai ir priėmė.
Nuveda į laboratoriją ir pristato. Laboratorijos vedėja gimus Amerikoje vokietukė užkalbina vokiškai, kita užklausia, ar moku lenkiškai, irgi Amerikos lenkė. Aš jai irgi pusiau lenkiškai atsakiau. Tai direktorius sako – pasilik su jomis ir dirbki. Pradėjau dirbti ir dirbau, kad darbas būt padarytas, ir lieku tol, kol užbaigsiu. Lab. vedėjai patikau, nes vietiniai irgi dirba ir laukia valandos, kada baigsis. Taip išdirbau ten 1.5 metų. Nieks nenorėdavo dirbti šeštadieniais ir sekmadieniais, aš sutikau, už tai gaudavau 2.5 dienos viduryje savaitės laisvas.
Pradėjau mokytis anglų ir medicinos egzaminams. Po pusantrų metų išlaikiau egzaminus, kad galėčiau dirbti ligoninėje praktikantu, kitų gydytojų priežiūroje.
Per tą laiką susipažinau mergiotę, kuri buvo man miela širdžiai ir akims. Susitariam ženytis, bet kuriam į kur važiuoti? Man, ar aš gyvensiu Amerikoje ar Kanadoje, visa tiek egzaminų išlaikyti, kad gavus leidimą dirbti kaip savistovus gydytojas. O jai Kanadoje laikyti egzaminus nereikia, o Amerikoje reikės. Tuo nusprendėm, kad geriau vargti vienam, negu abudu. ji paklausė, ar su tokiais egzaminais galėsiu dirbti Kanadoje.
Atvažiavau į Kanadą, susituokėme, kai nuėjau prašyti darbo ligoninėje, tai Kanadoje pasakė, kad man reikia turėti 75%, o aš Amerikoje turėjau 72%. Daina iš naujo, į Ameriką grįžti negalėjau, nes, kaip anksčiau minėjau, gyvenau be vizos. Taip parašiau į visas Kanados ligonines, ir tik viena sutiko priimti. Taip 1963 metais palikau žmoną Toronte su 2 mėn. dukrele, o aš išvykau į darbovietę Regina – atstumas nuo Toronto 36 valandos važiuoti greituoju traukiniu. Ten pradėjęs, vėl laikiau egzaminus ir gavau 75%, bet pasirašęs sutartį metams, turėjau ir ten dirbti.
Po metų grįžau, dukrelė jau bėgioja. Dar reikia laikyti iš visos medicinos egzaminus, kad galėtum ir savistoviai dirbti – dirbti ir ligoninėse. Kas antra naktis ligoninėje dežuruoji, o dienos metu dirbi, žodžiu, 36 valandos dirbti ir 12 miegoti ir mokytis. Taip ir žmona gimdė ir augino vaikus, o aš mokiausi ir jau baigiau laikyti, tik liko vienas egzaminas, valdžia pakeitė egzaminų sistemą, ir viskas buvo anuliuota ir pradėti iš naujo laikyti egzaminus.
Taigi, kol praėjau visas velniavas, tai praėjo 10 metų. Tuo pradėjau savistoviai dirbti 1972 m. Savistoviai dirbant sekėsi neblogai, ir pacientų buvo per daug, kad tris metus samdžiau extragydytojus 4 dienas po pusdienį dirbti su manimi. Žinai, gydytojo darbas lengvas, studijos nesunkesnės kaip ir kituose fakultetuose. O įsigyti leidimą Kanados valdžia daro sunkumus užsieniečiams, kad neįvažiuotų ir nedarytų vietiniams konkurencijos. (…)
Dar dirbame – aš 77, o žmona 69. Žmona yra akių specialistė ir dar skaitosi universiteto ligoninėje kaip lietuviškai – docentas. Dukrelė Jūratė 30 metų irgi akių specialistė, gydytoja, gyvena Montrealyje – 6 val. greituoju traukiniu. Parvažiuoja kas mėnesis ar du kelioms dienoms ir šventėms. Sūnus Gintaras yra 27 metų, irgi pernai baigė mediciną, šiais metais dar studijuoja meną ir nuo liepos mėn. grįš prie medicinos, 2 metus dirbs Montrealyje. Taigi, kol aš atsistojau ant tvirtų kojų, praėjo 28 m. (nuo 1944 – 1972), Vokietijoje gyvenau 17 metų. (…)
Mano tėvas turėjo 3 brolius Amerikoje, kurie pabėgo nuo caro kariuomenės. Mano tėvas pradžioje nepriklausomos Lietuvos apie 23-4 metus parašė broliui į Ameriką laišką: turi 4 sūnus jau virš 20 metų, ar nevertėtų, kad važiuotų į Ameriką. Brolis atsakė: Kad mes Lietuvoje būtume taip sunkiai dirbę ir taupę, negėrę, tai mes būtume gyvenę neblogiau kaip Amerikoje. Tada tėvas nė vienam nedavė pinigų emigruoti. Trys broliai buvo nepriklausomybės kovų kareiviais, visi gavo iš Krupavičiaus žemės. Vienas iš jų mirė Sibire. Vaikai parsivežė kaulus. Visi trys dabar ilsisi Pakuonio kapinėse.
Kas link sveikatos, tai kol nesitikrini, tai esi sveikas, bet kai pasitikrini, tai visados kas nors randama. (…)
Lietuvoje buvau tris kartus, žmona apie keturis kartus, sūnus 6 ar 7 kartus – klausėsi seime apie savaitę ir grįžęs pasakė – tai ne žmonės, bet chuliganai. Dukra apie 10 kartų. Pasakysiu, kad dar važiuoti į Lietuvą bijau, nes pamačius, kas dedasi, gali širdis sustoti. Geriau turėti Lietuvos vaizdą kokį palikau – idealistinį ir mirti su ta mintimi.
Priedas
Dotnuvos žemės ūkio akademijos 1943 metų 19-ta laida
Administracija, profesūra, dėstytojai: rektorius B.Vitkus, prorektorius V.Manelis, profesoriai Pr.Jucaitis, F.Kemėšis, A.Kondrotas, J.Krikščiūnas, J.Kriščiūnas, J.Paltarokas, V.Vilkaitis, docentai K.Brundza, J.Elisonas, V.Katelė, Br.Povilaitis, lektoriai Br.Boginskas, A.Budriūnas, A.Kunskas, St.Mastauskis, J.Mickys, J.Paršeliūnas, J.Pupininkas, E.Purvinas, A.Ribbe, A.Šeštokas, A.Tylenis, J.Vengris, J.Zažeckis, A.Zuperskas, M.Žemaitis.
Absolventai: Jonas Ačas, Pranas Ališauskas, Juozas Alūzas, Marcelė Apanavičiūtė, Juozas Aukštikalnis, Jonas Baltakys, Vladas Bartlingas, Juozas Beliūnas, Viktoras Bilevičius, Vytautas Botyrius, Kazys Čepulis, Antanas Dagilis, Antanas Daugėla, Stasys Dundulis, Viktoras Garbauskas, Jonas Indrašius, Kazys Jackūnas, Jonas Jankauskas, Stasys Jankauskas, Balys Janulevičius, Stasys Janušauskas, Henrikas Januškevičius, Sergiejus Jasiukevičius, Stasys Juozapavičius, Juozas Kazėnas, Bronius Krikščiūnas, Algirdas Lekavičius, Simas Liauksminas, Elena Lunytė, Balys Makaraitis, Jonas Mažukna, Bronius Mickus, Jonas Morkūnas, Alfonsas Morkvėnas, Valentinas Orintas, Albinas Paltarokas, Gediminas Paškevičius, Marijonas Paškovičius, Stasys Paulauskas, Juozas Pavilonis, Antanina Pilvelytė, Antanas Petkevičius, Julija Petkevičiūtė, Antanas Poteliūnas, Viktoras Rimkevičius, Adolfas Ruibys, Julius Savickas, Juozas Sodys, Gasparas Stulgys, Matas Šerepka, Juozas Šibaila, Kazys Trušinskas, Algirdas Tuminas, Juozas Uleckas, Petras Varnagiris, Jonas Vecka, Marija Vendziagolskytė, Jonas Vievesis, Adolfas Vileišis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą