Ieškoti šiame dienoraštyje

2017 m. rugsėjo 7 d., ketvirtadienis

Antanas Sakas (1903-1979)

Pirmasis Domininko ir Mortos Sakų gausios šeimos vaikas Antanas gimė 1903 metais latvių žemėje - Liepojoje.

Dauguma Sakiukų nuo mažens pažino, kas tai - parduotos vasaros. Turbūt, sunkiausia dalia buvo vyriausiojo - Antano. Vos penkerių būdamas, pas svetimus ganė žąsis. Sakų šeima tuomet gyveno jau Lietuvoje, kurį laiką Lūšėje (dab. Mažeikių raj.), paskui - Papilėje. Žiemomis Antanas lankydavo pradžios mokyklą.

Pirmojo pasaulinio karo metu, 1915 metais, su šeima traukėsi į Rusijos gilumą ir atsidūrė Caricyne (vėliau pavadintame Stalingradu, Volgogradu). Ten baigė liaudies mokyklą ir 1917 metais įstojo mokytis į Voronežo gimnaziją. Po metų, baigęs gimnazijos 1-ąją klasę, su tėvais grįžo į Lietuvą, į Papilę. Lietuvoje mokslą tęsti nebuvo iš ko. Tad Papilėje iš pradžių dirbo geležinkelyje juodadarbiu, paskui - valsčiaus valdyboje raštininku, pašte laiškininku.

1921 metais persikėlė į Kauną, kur pusmetį darbavosi karo lauko pašte raštininku. Kai laisvai samdomieji iš šitos tarnybos buvo atleisti, persikėlė į Mažeikius, ten pašte dirbo praktikantu. 1922 metais išvažiavo į Šaukėnų miestelį, kur įsitaisė valsčiaus raštininku.

Antanas Sakas, 1922 m. liepos 30 d., Šaukėnai.

Šaukėnuose susipažino ir susituokė su akušere Stase Gužauskaite.

1925 metais buvo pervestas toms pačioms valsčiaus raštininko pareigoms į Kuršėnus. Perkėlimo aplinkybes nušviečia P. Bružo žinutė, išspausdinta “Šiaulių naujienose” (1925.10.18):

Šaukėnai. Šaukėnų valsčiaus savivaldybėje darbavosi labai žmonių gerbiamas sekretorius p. A. Sakas.

Būdamas blaivus ir doras žmogus visuomet tinkamai atlikdavo savo pareigas, bet matomai nepatiko Valsč. Val. nariui p. Vaišiui (gal už tai, kad su juo negirtuokliavo), kuris p. A. Saką visuomenei pradėjo šmeižti visokiais žodžiais, jog jis esąs cicilikas, bedievis it t.t.

Prikalbėjo žmones, kad pastarieji duotų skundą, jog jis kyšius imąs, dargi siūlė ir man dviratį, kad važiuočiau po kaimus rinkdamas iš žmonių parašus apie p. Sako nesąžiningumą, nes esą kaipo bedievį ir socialistą reikia iš tarnystės paliuosuoti, kad jų daugiau nepriveistų.

Tiems poneliams pasidarbavus, p. Sakas iš Šaukėnų tapo perkeltas į Kuršėnus, kame, gal būt, geresnę vietą turi, bet nemalonumų daug pridarė, nes teisme yra byla iškelta.

Vyručiai, apsižvalgykime apie savo darbus; juk šmeižikams ateina galas.


1926 metais Antanas Sakas paskiriamas Meškuičių pašto viršininku. Čia vėl pateko į nemalonią istoriją - už tai, kad savavališkai leido praktikantui valdišku šapirografu spausdinti blankus, buvo teisiamas, bet teismo išteisintas.

Tais pačiais 1926 metais gimė vienturtė Antano ir Stasės dukra Danutė, o jaunasis tėvelis buvo pašauktas karinėn tarnybon, tarnavo Šiauliuose 8-ojo pėstininkų pulko raštininku.

Po demobilizacijos Antanas Sakas tapo Kriukų miestelio pašto viršininku ir buvo juo iki 1931 metų sausio. Tuomet jo paties prašymu buvo perkeltas į Šiaulius ir dirbo ten pašto valdininku dešimtį metų.

Antanas Sakas su žmona Stase, dukrele Danute ir uošviais Gužauskais.

Iš ano meto Lietuvos spaudoje skelbtų žinučių žinomi kai kurie Antano Sako veiklos Šiauliuose faktai. Antai, 1935 metais jį išrinko “Žinios” draugijos valdybos nariu (”Žinia” buvo Šiaulių paštininkų švietimo organizacija, veikli ir stipri, turėjusi savo didelę biblioteką, sporto klubą su futbolo ir krepšinio komandomis). O 1936 metais Antanas darbavosi dar vienoje - Šiaulių “Skalsos” kooperatyvo - valdyboje, kažkaip suderindamas valdišką tarnybą su komercine veikla (kooperatyvas “Skalsa” prekiavo įvairiomis ūkio prekėmis ir smulkiąja statybos medžiaga). Ko gero, visi Šiaulių paštininkai buvo patriotinės šaulių sąjungos nariai, Antanas Sakas - taip pat (1939 metų sausį išrinktas į paštininkų šaulių būrio tarybą, kur ėjo kasininko pareigas).

Gyveno netoli geležinkelio stoties, namelyje Dubijos gatvėje Nr. 15, kur Antano žmona Stasė Sakienė vertėsi privačia akušerės praktika.

Apie 1936 metus prie namų su atostogaujančio Antano brolio Vaclovo šeima: Vaclovo vaikai Kęstutis, Birutė, Antano dukra Danutė, Vaclovas, Stasė, Vaclovo žmona Olė ir Antanas. Prie durų lentelė - “Akušerė St. Sakienė”. Antano Sako mėgėjiška nuotrauka.
 
1940 metais, okupacinei Tarybų valdžiai ateinant, buvo telefono ir telegrafo stoties vedėju. 1941 metų vasarį buvo paskirtas pašto vyriausiuoju buhalteriu ir dirbo tose pareigose iki karo pradžios.

Užėjus vokiečiams, buvo suimtas ir apie 3 savaites kalintas Šiaulių kalėjime kaip tarybinis aktyvistas, kalbėjęs mitinguose, ir atsakingas tarybinis darbuotojas. Buvo paleistas kartu su 200 kitų kalinių per amnestiją kažkurios vokiečių pergalės proga. Be to, užtarė dr. Pr. Dielininkaitis ir kun. P. Dzegoraitis, kurie gerai pažinojo Antano brolį Aleksandrą. Po kalėjimo apie 2 savaites ieškojo darbo, kol įsitaisė pramonės kombinate kalkuliuotoju. Tačiau 1942 metų vasarį tas kombinatas perėjo miesto savivaldybės žinion, o Antanas kaip nepatikimas iš darbo buvo atleistas. Tada įsidarbino Šiaulių “Sodo” kooperatyvo buhalteriu. Atėjus Raudonajai armijai, persikėlė į Anykščius, kur buvo paskirtas vartotojų kooperatyvo vyriausiuoju buhalteriu. Žmona Stasė dirbo akušere.

Gužauskų - Sakų sodyba Anykščiuose apie 1940 metus
 
Sakai gyveno uošvių Gužauskų namuose, kuriuos įrengti dar prieš karą padėjo savo lėšomis. Gužauskų - Sakų sklypas buvo gražioje vietoje, ant paties Šventosios kranto, iš vienos pusės ribojamas Valaukio upelio. Lietuvos kino kūrėjai taip pat buvo nužiūrėję šią vietą - čia jauni ir gražūs po Sakų sodą vaikštinėja Regimantas Adomaitis ir Nijolė Lepeškaitė filme “Suaugusių žmonių žaidimai”…

Šiuose namuose kurį laiką prieglobstį buvo radęs Antano brolis Aleksandras, slapstęsis nuo sovietinio saugumo. Antano žmona Stasė supažindino Aleksandrą su savo bendradarbe gydytoja Elena Dobregaite, ir po kelių mėnesių - per 1945 metų Velykas - Aleksandras ir Elena buvo sutuokti Anykščių bažnyčioje. O Antanas Sakas buvo iš tos santuokos gimusio vaikelio (šio teksto autoriaus) krikšto tėvu.

Laisvalaikiu arba vėliau pensijoje Antanas mėgo irstytis valtele ar iš savo pirtelės karščio nerti į Šventosios vandenis. Turėjo didelę biblioteką, filatelijos kolekciją, kurių, deja, paveldėtojai neišsaugojo.

Namuose buvo įsirengęs knygų įrišimo įrangą. Anykščių kraštotyrininkas, kolekcionierius Jonas Juodelis (1928 - 2017), rodydamas savo surinktą didelę kolekciją - kone visų sovietinėje Lietuvoje leistų žurnalų komplektus, nepamiršdavo pabrėžti, kad juos įrišo anykštėnas knygų mėgėjas Antanas Sakas.

Pas Antaną ir Stasę Sakus Anykščiuose 1953 metų lapkritį. Artūro Knašo nuotrauka. Sėdi iš kairės: Antano brolis Vaclovas Sakas, Zina Knašaitė, Audronė Sakaitė, Antano tėvas Domininkas Sakas, X1, X2, Birutė Sakaitė, jos pirmasis vyras Paulius Širmenis, Danutė Sakaitė, X3, Kęstutis Sakas. Stovi iš kairės: Antano motina Morta Sakienė, X4, X5, Olga Sakienė, Antano sesuo Bronė Knašienė, X6, X7, Stasė Sakienė, X8, X9, X10, Antanas Sakas, Sakų "kvartirantas" Vytautas Šidlauskas.

Štai koks buvo Antanas Sakas 1969 metais kaimynų akimis (iš to meto abiturientės Reginos Dainytės rašinio “Mano gatvė”):

Tolimesnis kaimynas - Antanas Sakas. Jau pensininkas. Gyvena dideliame gražiame name, dailiai susitvarkęs. Sodyboje apstu gėlių, prieš gonkas blizga Šventosios veidas. Vakariniu sodybos pakraščiu savo tėkmę baigia A. Baranausko vaikystėje apdainuotas Valaukis. Šeimininkas labai santūrus, vengia gandų, net politikos. Su visais kaimynais labinasi “Gera diena!”, bet pasišneka tik reikalui esant. Taurelės lenkiasi per kilometrą. Labai apsiskaitęs, turi gausią biblioteką. Autoritetingas, - žodžiu, tikras gatvės burmistras! 

Pablogėjus tėvų sveikatai, jiems prižiūrėti ir slaugyti iš Kauno grįžo duktė Danutė su vyru Sigitu Martinaičiu. Stasė Sakienė mirė 1975, Antanas Sakas - 1979 metais. Abu palaidoti Anykščių kapinėse greta Stasės tėvų Gužauskų.

Paveldėtus tėvų namus Danutė užrašė ją slaugiusiems kaimynams. Po jos mirties 2008 metais ant kapo pastatytas naujas paminklas, tačiau be užrašo, kad tai - ir Danutės tėvų bei senelių kapavietė.

Sigito ir Danutės Martinaičių kapas Anykščių kapinėse. Čia pat palaidoti ir Antanas Sakas su žmona Stase bei jos tėvai Gužauskai. Autoriaus 2012 metų nuotrauka.

© 2011-2019 Aleksandras Sakas jun.

Šaltiniai:

1. Olgos Sakienės (1912-1999) ir Aleksandro Sako (1908-1998) atsiminimai, užrašyti Algimanto Knašo.

2. Aleksandro Sako kaltinamoji byla Nr. P-11800-LI iš KGB archyvų, 72-73 pusl. (Antano Sako kvotos 1945.06.14 protokolas).

3. Periodiniai leidiniai “Paštininkų žodis” (1926-1933), “Pašto pasaulis” (1934-1940), epaveldas.lt.

4. Rimantas Vanagas, “Žmonės mylėjo žmones”, V., 2004, 38-39 pusl. (R. Dainytės rašinio ištraukos).

5. Audronė Berezauskienė, Paprastų žmonių nepaprastos knygų kolekcijos, žurnalas "Tarp knygų", 2014, Nr. 3.

Metrikų duomenys:

1903 m. rugsėjo 21 d. Liepojos bažnyčioje kun. Ozolino pakrikštytas kūdikis Antano vardu, Švenčionių apskrities Kiemeliškių valsčiaus valstiečių teisėtų sutuoktinių Dominyko Sako ir Mortos gim. Rimkute sūnus, gimęs šių metų rugsėjo tryliktą Liepojoje. Krikštatėviai - Aleksandras Bandorius ir Ona Žarlauskaitė (Александр Бондарь и Анна Жарловска). (Liepojos Romos katalikų bažnyčios 1903 m. gimimo metrikų knyga, įrašo Nr. 649, lvva-raduraksti.lv)

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą