Kai einu pro laisvai plevėsuojančias mūsų tautines vėliavas, susijaudinu ir nesulaikau ašarų akyse.
Mano gyvenimo saulė jau leidžiasi į pačias marias. O kadaise išgyventos kančios dar vis teberusena atmintyje, kartais atgydamos klaikiuose sapnuose.
Buvau Dotnuvos žemės ūkio akademijos studentas. Prieš akademiją, 1939 ir 1940 metais, dirbau krikščionių darbininkų laikraščio “Darbininkas” techniniu redaktoriumi. Atsakinguoju redaktoriumi buvo profesorius P. Dovydaitis (išvežtas, Šiaurėje nužudytas). 1941 metų berods vasario mėnesį pasikviečia mane rektorius profesorius J. Krikščiūnas ir sako: “Esi pašalinamas iš akademijos”. Paduoda savo drebančią ranką, atsisveikiname, tačiau jis mane čia pat įspėja: “Saugokis, saugokis!”.
Ir kas man beliko? Trankaus, keičiu gyvenamas vietas.
Vokiečių okupacijos metais vėl grįžtu į akademiją. Nesnaudžiu. Studentai veikia, priešinasi okupantams. Aš turiu 4 viršaičių antspaudus, tuščių pasų blankus. Save ir kitus aprūpinu reikalingais dokumentais, jauninu ar sendinu šaukiamuosius į vokiečių armiją. Kad tik nepatektų į Hitlerio nagus…
1944 m. rudenį grįžta Raudonoji Armija, grįžtu ir aš į akademiją, bet čia išgirstu: “Bėk greičiausiai iš akademijos, tavęs ieško”. Dabar buvau švarus: sunaikinau visus antspaudus, pasų blankus. Pavasarį Anykščiuose areštuoja mano brolį Antaną. Veža jį į Kėdainius. Čia saugume pagal esamą mano nuotrauką įsitikina, kad ne tas, paleidžia namo.
1945 m. birželio mėnesį atvykstu pas gimines į Kauną. Užeinu pas buvusį draugą Juozą Bernotą. Jis man atnešdavo išverstus iš “Pravdos”, “Izvestijų” kai kuriuos mano savaitraščiui tinkamus straipsnius. Prašau Juozą padėti man įsigyti kitus dokumentus. Vokiečių okupacijos metais jį su draugais išgelbėjome nuo mirties, aš asmeniškai jo žmonai po gimdymo padėjau materialiai. Pažada.
Birželio 9 d. vaikštom su Juozu Laisvės alėja, susitinkame poetą Antaną Miškinį. Šnekamės. Juozas tai mudu palieka, tai vėl prisistato.Vėliau paaiškėjo, kad mane pradėjo “lydėti” saugumiečiai nuo Juozo namų, taip pat viena itin graži mergaitė. Su Juozu noriu atsisveikinti, susitarus būtinai apie 11 val. susitikti rytoj. Jis prisispyręs - palydėk jį iki namų. Lydžiu. Savanorių prospektu į kalną. Į namus nekviečia, atsisveikiname prie jo namo. Einu vienas toliau. Ir štai už keliasdešimt žingsnių keturi saugumiečiai apspinta mane. Pirmas klausimas - ar turiu ginklą? Atsakau; “Ne!”. Du ima už rankų, veda į namo koridorių, viens išbėga kviesti taksi. Netrukus atvažiuoja, mane pasodina, du sėdasi iš šonų, ir toji gražioji mergaitė - man ant kelių (žr. 1 past.)…
Aš - jau saugume. Čia uoliai iškrato, pasiima 400 rublių, šveicarišką kišeninį laikrodį ir auksinį vestuvinį žiedą (žr. 2 past.). Paskui išpjauna visas sagas iš kelnių ir švarko. Veda į antrą aukštą, pasodina viename kabinete. Pirmą naktį ir visą dieną vyksta eksperimentas: kas 10-15 minučių ateina vienas iš darbuotojų, atsistoja prieš mane, žiūri į veidą, nieko nesakydamas. Tam išėjus, netrukus ateina kitas, irgi lavina atmintį, ar gerai buvo įsidėmėjęs mane iš nuotraukos. Miegoti neleidžia. Pagaliau prisistato leitenantas Kiseliovas (žr. 3 past.). Duoda man keletą šimtų tuščių lapų popieriaus ir įsako rašyti viską apie savo gyvenimą: kur gimęs, kur augęs, ką veikęs, kokius drsugus turėjęs, ką su jais kalbėjęs. Žodžiu, atlikti išpažintį iš viso gyvenimo. Pradėjau. Ant dešinio lapo kampo užrašiau:
Lietuviais esame gimę,
Lietuviais turim būt,
Tą garbę gavome užgimę,
Jai ir neturim leist pražūt.
Kitą parą procedūra vyksta naktimis. Atveda į jo kabinetą, pastato prie sienos, ir pirmas klausimas: “Litovcem rodilsia?” (”Lietuviu gimei?”). “Taip” - atsakau. Ir griebia už plaukų, daužo galvą į sieną, spardo į kojas, aukščiau kelių, kol pavargsta. Paskui paguldo ant stalo ir plaka su “bananu” be pasigailėjimo; kai pataiko į tą pačią vietą, rodos, skustuvu tave pjausto - toks begalinis skausmas.
Vyksta tardymas. Paklaustas atsakai keliais žodžiais, o jis, negailėdamas popieriaus, rašo ir rašo.
Vieną naktį pasirodo dar vienas kariškis. Pasisako tarnavęs Smetonos kariuomenėje. Ištraukia trispalvę vėliavą (ją mes, skautai, žygiuodami nešdavome), klausia: “Kas čia?” Atsakau: “Tai mūsų tautinė vėliava”. Liepia išsižioti, aš neklausau, tada abu per jėgą kemša ją į burną, guldo ant stalo, traukia nuo kūno drabužius, pulkininkas užgula mane, Kiseliovas kerta iš visos dūšios. Pagaliau, sukaupęs visą energiją, verčiu tiesiai ant žemės kariškį. Na ir pasiuto abu! Ir kojom spardė, ir visaip kankino. Vos vos gyvą atvilko į antrą kamerą. Čia buvome aštuoniese. Smetonos laikais šioje kameroje tik du kalinius laikydavo. Tiesiog dūstame. Aš visas mėlynas, pradžioje kūnas užtirpęs, vėliau, kai pradeda atsigauti, nebandyk prisiliesti - aštrus, deginantis skausmas. Saugume išlaiko 71 parą be saulės. Beveik kas naktį kankinimai, pajuoka dėl lietuvio vardo. Pagaliau sutrinka smegenys, galva nebedirba, jau sakau leitenantui Kiseliovui: rašykit, ką tik norit, aš pasirašau ir ant tuščio lapo. Naktį mane išvedus, likusieji keldavosi ir melsdavosi, kad tik mane mažiau kankintų, kad išlikčiau gyvas.
Pagaliau vieną savaitę mane palieka ramybėje, po truputį savijauta taisosi, protas atsigauna…
Rugpjūčio 14 d. suguldytus vieną ant kito atveža į Kauno kalėjimą. Rytojaus dieną išveda pasivaikščioti. Išeinu svirduliuodamas, pamatau žalius medžius ir saulutę, apsvaigstu kaip girtas, rodos, aš gimiau antrą kartą!
O toliau… Vilniaus kalėjimas, etapas į Vorkutą, po 5 metų - į Krasnojarsko kraštą visam gyvenimui. Po Stalino mirties leido grįžti į Lietuvą.
Prabėgo 43 metai nuo klaikių, žiaurių naktų saugume, o viskas atrodo kaip vakar. Žaizda negyja, nors šiandien jau esu reabilituotas. 1988 m. rugsėjo 20 d. Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo teisminės baudžiamųjų bylų kolegijos raštas praneša:
Pranešame, kad Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo teisminės baudžiamųjų bylų kolegijos 1988 m. rugsėjo 5 d. nutartimi Ypatingojo pasitarimo 1947 m. nutarimas panaikintas, byla nutraukta, nesant Jūsų veikloje nusikaltimo sudėties, t. y. esate reabilituotas. Siunčiame reabilitacijos pažymą.
Pažymoje nurodyta: areštuotas 1945 m. birželio 20, paleistas 1954 m. birželio 30 d. Iš tikrųjų mane areštavo birželio 9 d. (žr. 4 past.). Tiek jau to dėl tų 11 dienų, bet aš iki šiol nežinau, už ką buvau kankinamas, už ką kalėjau beveik dešimt metų…
Sūnaus pastabos:
Pastabų šaltinis - Lietuvos ypatingojo (KGB) archyvo byla P-11800-LI, jos sudedamoji dalis - stebėjimo byla Nr. 777.
1. Byloje Nr. 777 esančioje “Aptikto ir sulaikyto nelegalo pažymoje” (be datos) parašyta:
1945 metų birželio 9 d. agentas “Reinis”, įtrauktas į Sako paiešką, pranešė, kad pastarasis pasirodė Kaune ir per susitikimą su šaltiniu pareiškė, kad užeis pas jį 16 valandą.
Mes organizavome operaciją, pasitelkę operdarbuotojus ir “n/n” (naružnojė nabliudenijė - išorinis stebėjimas), taip kad visi išėjimai iš šaltinio namo buvo uždaryti ir stebimi.
Nustatytu laiku Sakas atvyko pas agentą ir pareiškė, kad jis įsitaisęs netoli Latvijos sienos, nes jam žinoma, kad jis ieškomas Dotnuvos žemės ūkio akademijoje.
Sakui išėjus iš šaltinio, mes jį suėmėm ir mašina atgabenom į Skyrių.
Pažymoje ir atsiminimuose nurodomų suėmimo aplinkybių sutapimas patvirtina, kad Aleksandrą Saką išdavęs KGB agentas “Reinis” - Juozas Bernotas, margos biografijos žmogus (kadaise buvęs ateitininku, paskui komunistu, veikęs katalikiškose darbininkų organizacijose ir spaudoje, ne kartą prie Smetonos kalintas, o tarybinėje Lietuvoje buvęs Kauno “Stumbro”, paskui Alytaus “Maisto” direktoriumi).
2. Byloje Nr. 777 esančiame 1945.06.09 kratos protokole nurodyta, kad iš sulaikytojo Aleksandro Sako paimta 1485 rubliai, kišeninis laikrodis “Romeo” ir kt., bet žiedas neminimas.
3. Byloje P-11800-LI esantys pirmieji tardymo (taip pat ir liudininkų apklausos) protokolai pasirašyti leitenanto V. Jastrebovo, nuo 1945.07.03 - kapitono Kiseliovo.
4. Bylos Nr. 777 dokumentai (”Nutarimas areštui” ir kt.) rodo, kaip atsirado tokia data. Nors Aleksandras Sakas suimtas dar 1945 m. birželio 9 d., tačiau prokuroro sankcija areštui gauta tik birželio 20 d.
© 2011 Res familiaris
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą