Prislėgta Lietuvos padangė. Mūsų, tariamų politkalinių, tūkstančiai Vilniaus Lukiškių kalėjime. Paskutinioji naktis. Jau žinome, kad ruošiamas etapas.
Prasidėjo nuodugnios kratos. Ieško peilių, aštrių daiktų. Nuostabu - maldaknyges ir rožančius palieka. Sargybiniai kalba tik rusiškai. Jei kuris iš jų prašneka lietuviškai, tai matai, kad jis kaip ant žarijų: baimė jį varžo, o gal dreba dėl vietos ar dėl viršininkų pastabos.
Paskutiniai ankstų rytą pusryčiai. Pamaitino visai dienai neblogai. Dar visiškai neprašvitus, su daiktais ir maišais - į kiemą, į aikštę, į gatvę po 10 žmonių į eilę. Čia įvairaus amžiaus ir gan senų, vos paeinančių žmonių matyti. Jau ilga ilga kolona, 2500 ar daugiau galvų. Girdėtis ir moterų balsų. Komanda: eiti! Eilėse būtinai einant susikabinti! Tai eiti, tai bėgti! Tarsi mes galvijai, vis rėkia ir šaukia: bystro!, bystro!, bėgom! bėgom! (greitai! greitai! bėgte! bėgte!). Nuo mūsų kyla prakaito debesys, kai kas dūsta nuo kosulio, o senukai iš paskutiniųjų stengiasi neatsilikti. Čia gailesčio nėra, užuojautos nelauk. Tik: bystro! bystro! Aplink koloną sargybiniai su šunimis, vyresnieji sargybiniai karininkai skraido ant arklių. Vilniečiai skuba į darbą, sustoti jiems ant šaligatvių griežtai uždrausta. Mums prašnekti burnos užčiauptos - jokio garso, jokio žodžio pažįstamam. Matau vieną studentą draugą. Jis prie atviro lango antram aukšte mosuoja man. Atsisveikiname tarsi visam gyvenimui.
Uždusę, pavargę pasiekiame Vilniaus geležinkelio stoties aikštę. Sodina ant žemės, laukiam dar nevisiškai paruoštų gyvulinių vagonų. Tik temstant jų sulaukiam. Čia pagal esamas bylas šaukia į vagoną po 40 žmonių ar daugiau. Vagone stovi geležinė krosnelė, prie durų sukaltas iš 4 lentelių vamzdelis, gale jo dėžutė - klozetas. Tik važiuojant galima juo naudotis. Gerokai sutemus pajuda mūsų ešelonas. Visi sustojam. Kunigas Jonas Fabijanskas kalba maldą, pritariame ir mes visi. Begalinis susijaudinimas, kai kam ir ašara pasirodo. Sudie, Vilniau, sudie, Lietuva, sudie, namiškiai, vargu grįšim atgal…
Sunkiai pūškuoja mūsų traukinys. Pravažiuojam miškus, krūmus. Nieks iš miškinių nepastojo kelio, atrodo, galėjo rizikuoti sustabdyti, atidaryti vagonus, paleist tūkstančius nekaltų žmonių. Bet tokių organizuotų didvyrių trūko tuo metu Lietuvoje.
Kiekvienoj stotelėj sustojus, sargybiniai su mediniais plaktukais daužo vagono grindis, vagono sienas, tikrina, ar nėra padarytų skylių mūsų kuriam pabėgti. Daužydavo dieną ir naktį, kai tik sustodavo traukinys.
Tamsios naktys ilgėja, monotoniškai dunda traukinys, kas sekundę tolstam toliau nuo Lietuvos, artėjam arčiau Šiaurės.
… Negaliu vis pamiršti pusantro mėnesio kalinimo Kauno kalėjime, prieš išvežant į Lukiškes. Koks maistas! Atneša didelius katilus sriubos: viena kita nenulupta bulvė ir kelios sugedusios žuvies galvos. O kvapas toks aštrus, kad valgom užsiėmę nosis. Prisimenu ir tai: kalėjime susergu geltlige, rodau felčeriui pageltusius nagus. Tas atsako: ničevo (nieko tokio)… Arba - nuveda mus po keliasdešimt vyrų į kalėjimo pirtį. Žinojome, kad pirty dirbantys kriminaliniai kaliniai yra tikri sadistai, mėgsta kurį nors politkalinį, įsišaukę į kitą kambarį, mušti be jokio pasigailėjimo. Man išsirengus, tuoj keli iš jų prisistatė ir klausia, kodėl mano kūnas iš visų pusių su mėlynom dėmėm. Mano draugai irgi apspito mane apsaugai. Staiga įeina kalėjimo sargas prižiūrėtojas ir kriminalinius nuvaiko prie darbo.
… Mūsų traukinys vis skuba. Pro durų plyšį matom: miškai, miškeliai vis mažėja, medžių kamienai plonėja. Juo toliau, tuo šalčiau. Krosnele nesinaudojam, neleidžia pasirinkti kuro. Net skiedrų.
Vienoj stoty sustojus mūsų traukiniui, įlipa penki kareiviai sargybiniai. Krato mūsų maišus. Iš vieno žmogelio, iš Raudondvario miestelio, pasiima gerus aulinius batus. Iš inžinieriaus K. Dapkaus atima šiltą gražų megztinį, iš kitų lietuvių - lašinių bei dešrų. Garvežiui sušvilpus, iššoka iš vagono.
Važiuojam toliau. Matom didesnius ar mažesnius lagerius. Aplink sargybos bokštai, juose stovi su ilgais kailiniais sargybiniai. Su ilgais šautuvais. Ir jie juda, trypia vietoje, matyt, šaltis spaudžia.
… Tai įvyko kitą dieną, pavakary. Atsidaro vagono durys, sulipa kažkokia neva komisija. Vienas iš komisijos narių - su aukšto karininko antpečiais ir apsikarstęs daugybe medalių. Keli su prožektoriais. Klausia mūsų: kaip jaučiamės, ar neturim kokių nusiskundimų? Žmogelis, netekęs aulinių batų, pasiskundžia. Netyli ir inžinierius K. Dapkus. Komisija dar kiek pastovėjo, pasižiūrėjo ir sako, kad išsiaiškins.
Ešelonas vis skuba ir skuba. Artėja lapkričio 7-oji. Bet štai sustoja traukinys, atsidaro durys, įlipa į mūsų vagoną penkiese. Varo visus į vieną vagono pusę, akimis ieško kažko. Vidury vagono sulaiko abu nukentėjusius, tuos, kurie komisijai skundėsi. Ir čia mūs akivaizdoje pradeda juos mediniais plaktukais daužyti, kol šie nuvirsta ant žemės. Ir dar vis kerta ir kerta. Galop, pažadėję dar ateit, iššoka iš vagono.
Suserga vienas mūsų tautietis. Tai kunigas vikaras Jonas Fabijanskas iš Kauno Prisikėlimo bažnyčios. Guldau jį šalia savęs, nugara šildau kunigą, o jis visas dreba, šaltis krečia. Turime jau tris negaluojančius. Kas kuo galime, jiems padedame. Sustojus vienoj stotelėj, girdime už durų vyrišką balsą: miortvyje jest? Atsakom: poka net! (mirusių yra? kol kas nėra!). Mirties šmėkla mus aplenkė.
Prašvito šaltas lapkričio 7-osios rytas. Mūsų ešelonas pasiekia Vorkutą.
Privažiuojam prie vienos kitos šachtos. Čia atkabinama po keletą vagonų. Važiuojam toliau, vagonų skaičius mažėja. Mes paskutinieji pasiekiame Vorkutos septintąją šachtą. Matom susirinkusių daug sargybinių, netrūksta ir vilkinių šunų. Komanda: lipti su daiktais iš vagono! Ir vėl: bystro! bystro! Išlipom. Sumuštuosius abu ir kunigą Joną Fabijanską prilaikome už pažastų. Einame per sniego pusnis į lagerį. Paėję kiek, pamatom šalia suguldytus keturis lavonus ant sniego. Sustoti prie jų negalime. Sargyba iš visos gerklės rėkia skubėti. Priėjome didžiąją septintąją šachtą. Prie vartų pasitinka mus suvargę, užguiti, išsekę murzini tautiečiai, visi kaliniai. Šaukia mums: negerkite, negerkite šalto vandens! Vorkutoj išgėrus nevirinto šalto vandens, tuoj prasideda baisus viduriavimas. Žmogus išsenka, mirtis jį pasiglemžia. Gavom ir patarimą: mainykit savo drabužius į blogesnius, nes vis vien jus apvogs. Mainydami dar gausite duonos ir tabako.
Daug metų prabėgo, bet kol širdis plaka, anų tamsių dienų skaudūs prisiminimai politkalinius, tremtinius dar vargina. Už ką kentėta? Dėl ko kentėta?
Sūnaus pastaba:
“Tarybinės Klaipėdos” redakcija, 1989 metais publikuodama šiuos atsiminimus skiltyje “Tragiški istorijos puslapiai”, gal kiek apsidrausdama, įdėjo tokį motto:
Prisiimdama atsakomybę už praeityje padarytas klaidas, Lietuvos Komunistų partija rūpinsis ir teiks pagalbą, kompensuojant moralinę ir materialinę skriaudą nuo stalinizmo politikos nukentėjusiems žmonėms. (Iš LKP CK Kreipimosi į Respublikos komunistus, darbo žmones, visus rinkėjus)
© 2011 Res familiaris
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą