Gimė 1921 m. lapkričio 1 d. Mažeikių apskrities Ylakių valsčiaus Urboniškės kaime (dokumentuose nurodoma gimimo 12 d. yra klaidinga). Krikštyta Ylakių bažnyčioje.
Tėvas Juozas Simaitis - ūkininkas, turėjęs 36 ha žemės, tame tarpe 1 ha miško.
Mama Barbora Nagaliauskaitė - iš Ylakių valsčiaus Šačių parapijos.
Simaičių vaikai - sūnūs Domas, Juozas ir dukra Stasė.
Stasė pradžios mokyklos 1-ą skyrių baigė Vabaliuose prie Šačių, kur dėl arti esančios mokyklos buvo išvežta pas babą (močiutę iš mamos pusės). Tačiau ten pasilikti nenorėjo, bevelijo eiti iš namų 4 km iki Gėsalų pradžios mokyklos. Gėsaluose tebuvo 4 skyriai, tai juos baigusi, 5-tą ir 6-tą skyrius lankė Ylakiuose, kurie nuo namų buvo už 6 km. Žiemą gyvendavo Ylakiuose “ant kambario”.
Baigusi 6 skyrius, kurį laiką dirbo tėvų ūkyje. 1939 metais įstojo į dvimetę Plinkšių žemės ūkio mokyklą. Užėjus sovietams, mokymosi kokybė suprastėjo, praktiniams užsiėmimams stigo medžiagų.
Mokyklą Plinkšiuose baigė 1941 metais ir netrukus padavė dokumentus į buhalterių kursus Kaune, bet prasidėjo karas. Karo metą praleido namie.
Vėl grįžus sovietų valdžiai, 1945 metų gegužę brolis įtaisė Skuodo rajono Šarkės pieninėje sąskaitininke. Tėvui mirus, 1946 metų birželį grįžo namo.
Apie 1947 metus mama buvo suimta - greičiausiai kaip “priešiškas klasinis elementas”, bet po 3 dienų paleista. Tam pasitarnavo faktas, kad jos sūnus Domas tarnauja Tarybinėje armijoje.
Kitas sūnus - Juozas - tuo metu gyveno Klaipėdoje. Prie jo į Klaipėdą gyventi, palikusios kolektyvizuotą ūkį, atvažiavo ir Stasė su mama.
Klaipėdoje Stasė pradėjo dirbti pasagų fabrike, kuris buvo Inkaro gatvėje. Gyveno netoliese, toje pačioje Inkaro gatvėje.
1949 metais įsidarbino “Gulbės” fabrike, tuometinėje M.Gorkio gatvėje, kur dirbo net 20 metų - iš pradžių paruošimo cecho darbininke, paskui dešimtį metų ekspeditore, tam darbui nusibodus - rūšiavimo ceche.
Tuo laikotarpiu - 1961 metais - mirė Stasės mama. Palaidojo prie tėvo Ylakiuose.
1963 metais ištekėjo už Alekso Vengalio.
1969 metais, išėjusi iš “Gulbės”, dirbo faneros fabriko vaikų lopšelio M.Gorkio gatvėje ūkvede - sandėlininke. Po metų perėjo dirbti į toje pačioje gatvėje buvusius pieno kombinato šaldytuvus. Dar po metų - 1971-aisiais - į “Maisto” fabriko realizavimo bazę, kuri tuomet buvo senosios miesto skerdyklos pastatuose M.Gorkio gatvėje.
1974 metais gavo butą Žvejybos rajone, Minijos gatvėje. Tačiau sveikatai atsiliepė nelengvas fizinis darbas, ypač iš ankstesnės darbovietės - šaldytuvų, kur tekdavo pakiloti sunkias dėžes. 1976 metais Stanislavai atlikta stuburo operacija, po jos 2 metus turėjo invalidumą. Po to dirbo sandėlininke sporto mokykloje, kurios administracija buvo Dangės, o pats sandėlis - Vytauto gatvėje.
1980 metais mirė vyras, palaidotas Plungėje.
Išėjus į pensiją, dar dirbo rūbininke projektavimo instituto rūmuose Taikos prospekte.
Supažindinta su taip pat našliu Aleksandru Saku, 1984 metais sudarė su juo bažnytinę santuoką. Susituokė Gargžduose kunigo namuose, dalyvavo liudininkais Aleksandro sūnūs. Civilinėje metrikacijoje santuoka nebuvo registruota, Stanislava pasiliko Vengalienės pavardę.
Gyveno šiltuoju metų laiku Šešupės gatvėje, kur vyras turėjo pusę namo su sodu ir daržu. Žiemą abu leisdavo bute su patogumais Minijos gatvėje.
Vyrui bebaigiant devintą dešimtį, jo sveikata labai pablogėjo, ypač daug priežiūros jam prireikė paskutiniais gyvenimo metais. Mirė Aleksandras Sakas 1998 metų kovo 17 d., palaidotas Palangoje, šalia savo pirmosios žmonos.
Likusi viena, Stanislava pasiryžo keltis į globos namus Žalgirio gatvėje. Sulaukusi, kol ten atsiras laisva vieta, pardavė savo butą Minijos gatvėje ir nuo 2006 metų gyveno globos namuose.
Šviesaus proto, tiesaus žemaitiško būdo, daug skaitanti, besidominti Lietuvos ir pasaulio įvykiais… Triūsė prie rankdarbių, apdovanodama nėriniais jai mielus žmones, o tokių buvo nemažai.
Mirė globos namuose 2017 metų rugsėjo 18 dieną. Palaidota Ylakiuose jos tėvelių kape.
© 2012, 2017 Aleksandras Sakas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą