Ši Aleksandro Sako (1908 - 1998) atsiminimų ciklo - “Neužgydoma žaizda”, “Etapas į šiaurę”, “Garsioji Vorkuta”,
“Tremtis visam gyvenimui” - dalis publikuota laikraštyje “Klaipėda”
1990 m. rugsėjo 12 d. ir knygoje “Žvarbieji vidurnakčiai” (Naujoji
Akmenė, 2005, p. 165-170).
Daug metų prabėgo nuo tų klaikių išgyvenimų. Dažnai apie tai
susapnuoju, ir kaip gera, kada pramerkiu akis ir įsitikinu - tai sapnas!
Ne aš vienas, o šimtai tūkstančių mano tautiečių išgėrėme kartybių
taurę, daug mūsų likimo brolių ir sesių liko amžiams gulėti svetimoj
šaltoj žemėj.
… Paskutinės dienos Vorkutos lagerio šeštoj -lagerio režimo - šachtoj.
Nelengva susilenkusiam, fiziškai išsekusiam keliaklupsčia užtraukti į
100 metrų aukštį metalinius lovius, atramas, lentas. Po sprogdinimo
reikia paruošti anglis, nuleisti į vagonėlius, sustumdyti juos pečiais
iki iškėlimo vietos. Kol plano neįvykdysi, nebandyk keltis į viršų,
pasivėlinsi - keiks laukiantys viršuje,tavoji brigada.
Ir štai vieną rytą žadina mane brigadininkas, liepia eiti į valgyklą
ir susidėti savo daiktus. Vadinasi, etapas. Nespėju net atsisveikinti su
bičiuliais, su lietuviais. Už vartų sargybinis smulkiai iškrato, net
kišenes patikrina. Atėmė maldaknygę, nes čia esą užrašai, anot senuko
sargybinio. Mes keliese, lydimi sargybinio su šautuvu, tirpstant gegužės
sniegui, žingsnis po žingsnio traukiam į pirmąją šachtą. Čia suleidžia į
atskirą baraką, į darbą nevaro. Supratome, kad ruošiamas etapas. Bet
kur mus veš - atsakymo nėra, paslaptis. Kartais paglosto švelni mintis,
kad veš į Lietuvą. Sargyba mus atveda į vagoną, įsitaisome “cupe”,
vielos tinklu apsaugoti. Čia jau jauni, gan mandagūs kareiviai
sargybiniai. Po kelių dienų kelionės mus perkelia į gyvulinius vagonus
ir sužinome, kad esame vežami kaip tremtiniai į Sibirą - visam
gyvenimui.
Nuotaika aptemo, pablogėjo. Šeštadienio pavakary mūsų traukinys su
keliolika vagonų sustojo vienoj stotelėj. Netoli matom kaimo pirtelę.
Atidarom vagono duris, po lietaus oras toks gaivus. Matom, kad pirties
durys prasiveria ir pasipila nuogų moterų būrys atsigaivinti. Koks buvo
mūsų nusistebėjimas, kad jos visos išdžiūvusios, sulysusios, be krūtų,
laikosi viena už kitos susikabinusios… Ir jos, vargšelės, iškentėjo karo
baisybes! Pagaliau Krasnojarskas.
Ir vėl mes caro laikų raudoname kalėjime. Po kelių parų mus susodina į
baržas ir Jenisėjaus upe plukdo į šiaurę. Vakarop pasitiko muselės
-”moška”. Be galo puola, ištroškusios žmogaus kraujo. Visi į apačią,
nebėra ūpo grožėtis Jenisėjaus šlaitais. Už 180 kilometrų - Bolšoj
Murtinskij rajonas.
Sustojome prie vieno tarybinio ūkio. Keliolika mūsų išlaipina,
nuveda, apgyvendina šlaituose įrengtose žeminėse. Pasirodo komendantas.
Duoda nurodymų: čia gyvensime, dirbsim tarybiniame ūkyje, maitinsimės iš
savo darbo. Niekur iš čia nei išvažiuoti, nei išeiti!
Kitą dieną su dalgiais išeiname šienauti. Žolė didžiausia.
Pasistiprinam duona ir šaltu vandeniu. Dienos norma - 60 arų. Sunkiai
įveikiame. Vakare grįžtame muselių sukandžioti. Rytą gauname veidui
tinklelį, tepalu išsitepame rankas, užsirišame rankoves. Po kelių dienų
mus tris - rusą agronomą, ukrainietį mechaniką ir mane - perkelia į
centrinį skyrių. Čia tik keli vyrai, daugiausia našlės su vaikučiais,
viena kita vis dar laukianti grįžtančio iš karo vyro. Apgyvendino
bendrabuty: viename kambaryje keturiese. Dirbu su jaučiais. Vežu iš
miško rąstus. Kas dvi savaites komendantas patikrina, pasirašome lape,
kad dar esame gyvi. Mus, vyrus, supa rusės našlės. Neprašytos išplauna
grindis, iškepa vakare bulvių, aplanko su užuojauta. Kai kas sueina į
artimą draugyste, bet aš ir mechanikas laukiame atvažiuojant žmonų,
kurios pasiryžusios čia gyventi.
Sužinojusi, kur esu, mano žmona rašo Stalinui laišką, prideda įvairių
dokumentų, kaip vokiečių okupacijos metais gelbėjusi atvežtuosius iš
Baltarusijos (1 past.). Sužinojusi, kad veš juos į Vokietiją, “susargdindavo” šiltine. Mano žmona Elena Dobregaitė
gimė 1916 m. Šeduikių kaime, Svėdasų valsčiuje. Ji 1942 metais baigė
Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. Kaip gydytoja
terapeutė, buvo paskirta į Anykščių miestą. Padėjusi ne vienam
partizanui (tik prieš mirtį man pasisakė). Su rašytoju Antanu Vienuoliu
gerai sugyveno. Štai viena nuotrupa: 1944 m. vasarą ateina Vienuolis ir
prašo paskolinti 2000 markių, Elena paskolina. Rudenį, kai grįžo
raudonoji armija, vieną vakarą ateina rašytojas ir atneša tuos pačius
pinigus - 2000 markių, mat nepasinaudojo. Padėkojęs už paskolinimą.
Iš Maskvos žmona gauna atsakymą, kad viskas “vierno” - teisingai
pasielgta. Pasirenka “dekabristės” kelią - važiuoti su sūnumi, 4. metų
amžiaus Aleksiuku, pas mane, į Sibirą. Pastaruoju metu Prienuose ji dar
įsteigė moters ir vaiko konsultacijos punktą, palieka sesutę Marytę, ir
sudie, Lietuvėle.
Vieną rugsėjo sekmadienį vyriausiasis agronomas įsako mums, keturiems
vyrams, važiuoti su arkliais į prieplauką vežti bulvių. Pasikinkę po
arklį į vežimą, važiuojame. Po lietaus kelias sunkus, molingas. Keliamės
į kalniuką. Tolumoje matom artėjančias dvi moteris su vaikučiais.
Prieina prie mūsų, sustoja. Mažasis šaukia: “Tėvelis, tėvelis!” Aš savo
sūnaus dar nebuvau matęs. Po vestuvių išgyvenome tik keletą savaičių.
Apkabinau abu, o širdis… Širdis, rodos, iššoks… Ir abu mano draugai
apspito jas, rodo, kur eiti, kur rasti musu “palocius”, o mes - zovada į
prieplauką (2 past.).
Vakare sužinojau žmonos odisėją. Atvykusi į Krasnojarską, apsigyveno lietuvių tremtinių bendrabuty (3 past.).
Darė žygių pas saugumo viršininką. Priėjo su prašymu, kad jai leistų
gyventi kartu su vyru Minusinsko rajone, kur jai, kaip gydytojai,
paskirta dirbti. Sutikimą gavo.
Atvykstame į Minusinską. Maloniai mus priima Sveikatos skyriaus
vedėja gydytoja Jelena Vasiljevna Abaimova, našlė, vyras jos žuvęs kare,
liko du vaikučiai. Žmona paskirta dirbti į Tigricko kaimą, už 60 km.
Ligoninėje dešimt lovų ir gimdymo skyriuje dar penkios. Vakarop vedėja
suranda kolūkio sunkvežimį, pakrautą anglimis. Mudu ant viršaus, o sūnų
pasiima ant kelių vedėja pas vairuotoją. Lydi ji mus. Važiuojame. Manoji
traukia lietuviškas daineles, o aš tyliu paskendęs sunkiose mintyse.
Atvykstame į ligoninės kiemą. Negreit pasirodo vedėjas. Pasitinka šiaip
sau. Vienam jam buvę geriau.
Pirmą naktį pernakvojom gimdymo skyriuje - buvo tuščių lovų. Rytojaus
dieną kolūkio pirmininkas duoda visą tuščią namą, tik langai be stiklų,
įsikraustom. Kaimynai, sužinoję apie mūsų atvykimą, tuoj sunešė po
gabalą stiklo, atėjo eigulys, įstiklino, viena kolūkietė atnešė glėbį
malkų pradžiai (4 past.).
Visi kaimo gyventojai - o jų per šimtas - caro laikų tremtiniai iš
Ukrainos, todėl malonūs, jautrūs, nuoširdūs, stengiasi kuo galėdami
padėti. Už keliolikos metrų gyveno viena senutė, augino žuvusių sūnų 3
dukreles. Turėjo penkis sūnus, ir visi žuvę kare. Ji dažnai neprašyta
atnešdavo pieno vaikui.
Prisimenu jos pasakojimą apie save: kirto kviečius, o čia užėjo
laikas gimdyti. Ir ką gi - čia pat, lauke, pagimdė. Pagulėjo su
naujagimiu pora valandų ir vakare parėjo nešina. Tokių stiprių moterų
dabar nebėra, o ji išgyveno gan ilgai.
Kas mėnesį turėdavau vykti registruotis pas komendantą, už 20
kilometrų. Žiemą eiti per mišką nejauku, ypač kai vilkų ruja
prasidėdavo. Girdėjau ir tokią istoriją. Viena mokytoja aplankė už 5
kilometrų gyvenusią draugę. Vakaras. Draugė neleidžia išeiti, o ji
užsispyrusi eiti, ir gana. Išleido. Po kelių dienų pasigedo jos. Visi
pakilo ieškoti. Surado sniege jos plaukus ir veltinius. Vilkai sudorojo…
Būta šitame kaime ir cerkvės, dabar klubas, kartais parodo kiną.
Nemaža parduotuvė. Visko pilna. Kas 4-5 mėnesiai kainos sumažinamos.
Apsipratom. Kur parduotuvė, tame name neva nakvojęs Leninas, vežamas į
tremtį - į Šušenską.
Prasigyvenom. Laikom vieną paršiuką, o vasarą 23 žąsis. Aš
įsidarbinau bitininku. Dirbam su senuku prie 60 silpnų bičių šeimų. Jis
irgi nukentėjęs, jau atpylęs 8 metus. Ukrainietis. Sugyvenam puikiai.
Pirmais metais sustiprinu šeimas ir padauginu iki 100 avilių. Ir medaus
šiek tiek prisukame. Antraisiais metais sukame 3 kartus medų, kolūkis
neturi taros. Galų gale medus supiltas. Aš premijos 300 kilogramų medaus
negaunu, nes ne kolūkietis, o senukas po daugel metų iškart materialiai
sustiprėjo.
Švara pas kolūkiečius ypatinga. Išvirė pusryčius - tuoj plytą
kalkėmis nubaltina. Krosnį būtinai šeštadienį baltina, grindis sykį per
savaitę būtinai plauna, jei nedažytos, tai su plyta nutrina iki baltumo.
Kas šeštadienį visa šeima į pirtį. Būtinai pakvies vienas ar kitas
kaimynas.
Ten, kaime, gatvės itin plačios, taip nuo senų laikų. Kol kolūkių
nebuvo, kviečius nekultus dėdavo į stirtą ir prasikuldavo tiek, kiek
reikia. Taip iškeptos baltos duonos skonis visai kitoks, tai pripažino
senieji gyventojai.
Niekas į mus kreivai nežiūrėjo, negirdėjome priekaištų, nebuvome
pravardžiuojami fašistais. Sugyvenome puikiai. Lankėme minėjimus,
garbinome Staliną, nors širdis ir nepritarė. O kada Stalinas susirgo,
buvo įsakyta niekur neišvykti, laukti pranešimo. Pagaliau šaukiami visi į
salę, čia daugel kam pasipylė graudžios ašaros, netekus taip garbinto,
dievinto “brangaus tėvelio”. O buvę karo dalyviai, invalidai stovėjo
nuleidę galvas.
Po Stalino mirties žmoną perkėlė į to paties rajono Kavkazskojės
kaimo ligoninę, 40 kilometrų šiauriau Minusinsko. Važiuojant nei miško,
nei krūmo - pliki laukai, nerasi krūmelio nė botkočiui išsipjauti.
Kolūkis augina 5000 ha vasarinių kviečių. Derlius geras - po 30
centnerių, organinių trąšų nereikia. Laiko tūkstančius avių, vilną kerpa
sykį per metus, siunčia karo aviacijai. Žmonėms ir kolūkiui kurą gamina
pavasarį iš tvartuose susikaupusio avių mėšlo. Kuro užtenka visiems.
Aš ir čia bitininkauju. Bitės už 9 kilometrų, senoj sodyboj. Esame
dviese: kolūkietis, invalidas, netekęs kare vienos rankos ir kojos, su
protezais. Turi tris vaikučius ir dar jauną žmoną, kuri gyvena be
šypsenos. Važiuojant pas bites, parodo griūvančius buvusio gražaus
darželio pastatus. Čia buvusi įsteigta pirmoji komuna. Dirbę po 8
valandas per dieną. Kiekvieną vakarą šokiai, bendras stalas. Tai tęsėsi,
kol ištuštino visus sandėlius, mat gėrybių čia buvo palikta daug.
Žmona iš savo ligonio sužinojo, kad viename kolūkyje yra atvežtų iš
Lietuvos tremtinių. Tas kaimas kitame rajone, už 8 ar 10 kilometrų.
Susigundome aplankyti. Aš rizikuoju, nes man negalima kitur išvykti.
Sekmadienio rytą išeinu anksčiau vienas, žmona vėliau, sūnų paliekame
miegantį sanitarės globojamą. Už gyvenvietės susitinkame ir drožiame per
tarpukalnes į tą pusę, kur turetų būti kolūkis. Vienoj vietoj aptinkame
senas kapines, gal kelių šimtų metų. Antkapiai - aukšti akmenys, tokių
dar nebuvau matęs.
Suradome tautiečius. Ir malonu, ir skaudu matyti: suvargę, nusiminę.
Atvežti iš Mažeikių, apie dešimtį šeimų. Vienas iš jų dirba malūnininku,
tai yra visų maitintojas. Pasimatymas praėjo laimingai, “nesudegėme”.
Žmona vieną kitą sušelpė pinigais, patarė susirgus kreiptis į ją.
Atsisveikinome iki kito karto (5 past.)…
Kolūky turiu dalyvauti valdybos posėdžiuose, pavaduoti draugą
bitininką invalidą. Posėdžiauti pradedam vakare, baigiame 4-5 valandą
ryto. Iš pradžių sėdim ant ilgų suolų, vėliau tupime ant grindų,
atsiremiam į suolus, klausomės, kaip pirmininkas beveik kiekvieną su
pertraukom kritikuoja, “tašo” savus pareigūnus. Patyli, ir vėl tas pats.
Jei kas užmiega, pradeda knarkti, kaimynas pažadina. Posėdžiaujam
saugumiečių metodais. Kolūkiečiai nepyksta - pripratę. Greit
susigyvename. Sūnus jau lanko antrą klasę. Pradeda pamiršti lietuvių
kalbą. Kalbiname lietuviškai, jau nesusigaudo, trūksta žodžių, dėl to
parodo ir ašaras. Ir mums, tėvams, nemalonu - pražiopsojom vaiką.
1954 metai, Kavkazskojės kaimas, visa šeima. Šitame namelyje gyvenome.
Tremty išgyvenau daugiau kaip ketverius metus. Pavasarį gaunu pasą,
aš jau vėl pilnateisis pilietis! Galiu važiuoti, kur tik noriu! Grįžtame
į Lietuvą! Mūsų palydėti susirenka mokytojai, Aleksiuko klasės draugai,
senyvo amžiaus kolūkiečiai, ligoninės personalas. Atvyksta net
Sveikatos skyriaus vedėja, kuri mus priėmė, rūpinosi, džiaugėsi
Aleksiuku. Žmoniškumas Sibire nenukryžiuotas!
Iš Abakano stoties į Maskvą bildam penkias paras. Iš Maskvos - į
Lietuvą. Vilniuje išlipu, einu į geležinkelio stoties salę, girdžiu
lietuviškai šnekant, apsvaigstu kaip alaus išgėręs. O, gimtoji žeme, aš
sugrįžau! O kiek liko ten mūsų tautiečių?
Šiaulių stoty mus pasitinka brolis Jonas,
gavęs Kelmės rajono vykdomojo komiteto pirmininko J. Čiulados “Volgą”.
Parvažiuojame į Šaltinius. Mokytoja Teresėlė Baldauskaitė imasi
lietuvinti, mokyti Aleksiuką. Susitinku Kražių MTS direktorių J.
Širmulį, kurso draugą. Siūlo agronomu dirbti.
Apsigyvenam Kražiuose… Vėliau persikėlėme į Klaipėdą. Žmona, “dekabristė” (6 past.),
18 metų gydžiusi žmones, niekam nedarydavusi abortų … ,,Aš genijų
nežudysiu” - tokia buvo jos nuostata. Po sunkios ligos ji mirė Žvejų
ligoninėje, kur ir dirbo. Likau našlys su trimis atžalomis - sūnumis.
Sūnaus pastabos:
1. Dokumentų, likusių šeimos archyve, turinys ir datos rodo buvus
kitaip. Dar 1945 metų birželį, suėmus mano tėvą Aleksandrą Saką, mama,
norėdama išvengti galimų represijų, surinko vietos žmonių, tarp jų ir
kitataučių, liudijimus apie „tarybinių piliečių” gelbėjimą vokiečių
okupacijos metais. Taigi, liudijimai surinkti penkeriais metais anksčiau
ir kitam tikslui. Abejoju, ar mama rašė Stalinui. Manyčiau, pakako jos
prašymo įdarbinti pervedimu Rusijos federacijos Krasnojarsko krašte,
adresuoto TSRS Sveikatos apsaugos ministerijai.
2. Reikėtų patikslinti: keliu ėjo vienas vaikas ir dvi moterys su
nešuliais. Mama prieplaukoje bergždžiai bandė gauti (nepadėjo nei
ašaros, nei siūlomi nemaži pinigai) kokį nors transportą iki
gyvenvietės. Ji buvo su dviem sunkiais lagaminais ir 4 metų vaiku. Ačiū
gerajai pakeleivei rusei, kuri neprašoma be savo nešulio paėmė dar vieną
mamos lagaminą. Tėvą sutikome, nukeliavę per taigą apie 8 kilometrus.
Jo nepažinau, nes buvo visai nepanašus į man žinomą iš nuotraukų.
3. Abejoju, ar lietuvių tremtinių bendrabutis Krasnojarske buvo.
Manau, kad mudu su mama apsistojome medicinos darbuotojų bendrabutyje.
4. Gerai prisimenu, kad Tigricke iš pradžių gyvenome kažkokio namo
pastogėje, į kurią reikdavo lipti lauke įtaisytais laiptais. Pastogė
buvo apšildoma “buržuika” - kūrenimui pritaikyta geležine statine. Šilta
būdavo tik tol, kol “buržuikoje” degdavo ugnis. Vanduo kibire per naktį
sušaldavo visas. Nežinau, tik spėju, kad būtent mama greitai
išsireikalavo žmoniškesnio būsto, nes tėvui po lagerio toks gyvenimas
nebuvo sunkus - savo atsiminimuose jis apie šį epizodą net neužsimena.
5. Išvyką pas tautiečius prisimenu kitaip, nes, priešingai negu
rašoma atsiminimuose, nebuvau paliktas namie. Važiavome žiemą rogėmis.
Kelias turėjo būti gerokai ilgesnis, negu minimi 8 ar 10 km. Tėvas,
neturėdamas teisės be leidimo išvykti, turbūt prisijungė kažkur pakely.
Žemaičiai labai įtariai žiūrėjo į nekviestus svečius. Pavaišino
vakariene, bet nuoširdžiai pasikalbėti - atsimenu mamos apgailestavimą -
taip ir nepavyko. Grįžome naktį. Daugiau su lietuviais nebendravome.
Mūsų - Minusinsko - rajone buvome vienintelė lietuvių šeima.
6. Rusijos istorijos terminas. Dekabristėmis vadino 1825 metų
gruodžio sukilimo dalyvių žmonas aristokrates, savo noru išvykusias
paskui katorga nubaustus vyrus į Sibirą.
© 2011 Res familiaris
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
-
Mano prosenelis (senelio Juozapo Dabregos tėvas) Aleksandras Dabrega gimė 1817 metų balandį Svėdasų parapijos Šeduikių kaime . Buvo pirmagim...
-
1937 metais mano mama Elena Dobregaitė baigė gimnaziją Rokiškyje ir tais pačiais metais įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą medici...
-
Išliko keliolika mano tėvo Aleksandro Sako (1908-1998) kadaise gautų arba pirktų atvirukų, taip pat nuotraukų su Lietuvos vietovių vaizdais...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą