Šeduikių istorijos. 1948-ųjų gruodis

Kiekvienos šeimos albume yra nuotraukų, kuriose - paprastų, tik artimiesiems žinomų žmonių veidai, jų gyvenimo akimirka, sustabdyta tarsi vienas kino juostos kadras. O jei tą juostą galėtume pasukti pirmyn ar atgal? Tų žmonių gyvenimas pasirodytų toks dramatiškas, taip susijęs su mūsų tautai svarbiais įvykiais, kad pavadinti jo paprastu niekaip neišeitų.

1948 metų vasara, Svėdasų valsčiaus Šeduikių kaimas, Jono Dabregos namai. Paties šeimininko nuotraukoje nėra. Kairėje su sūnumis Algimantu ir Juozuku stovi Pranutė Kubiliūnienė, šeimininko sesuo, kuriai šie namai - gimtieji, jos tėvų, jos vaikystės ir jaunystės namai. Dešinėje - jaunoji šeimininkė Ona Dabregienė su dukrele Elyte ir dar ant rankų laikomu sūnumi Alyziuku.

Ne, ne pasisvečiuoti čia atvykusi Pranutė. Gelbėdama vaikus ir save nuo tremties,  dar 1945 metais ji paliko savo namus Užpalių valsčiaus Galinių kaime. Jos vyras Antanas Kubiliūnas, buvęs partizanas, jau toli Vorkutos lageriuose, o ji su vaikais glaudėsi tai tėviškėje pas brolį Joną, tai pas seserį Emiliją Vėbrienę gretimame Tadauskų kaime.

Linksmiausia čia Elytė, nes laimingiausia - namie su savo tėveliais. Deja, praeis vos keli mėnesiai, ir 1948 metų gruodžio 13 diena atneš Dabregų šeimai ir daugeliui kitų žmonių didelę nelaimę.

Tos dienos ankstų rytą 15 partizanų grupė gana drąsiai pasirodė Šeduikiuose. Pasiekę patikimo žmogaus - Jono Dabregos - ūkį, paliko kieme vieną sargybinį, o visi kiti, liepę šeimininkei Onai Dabregienei paruošti valgyti, krito kambaryje numigti. Buvo pavargę po ilgo žygio, sakėsi pas Dabregas pabūsią visą dieną. Paties Jono Dabregos tuo metu namuose nebuvo - jis dar su tamsa išvažiavo į girininkiją, į miško paruošas.

Kiek pailsėję, partizanai sočiai papusryčiavo, šeimininkė buvo išvirusi jiems kruopų sriubos ir mėsos. Nežinojo, kad kai kuriems jų tai -  paskutiniai gyvenimo pusryčiai. Nežinojo, kad vos už puskilometrio esančią Juozo Juodgalvio sodybą jau pora valandų kratė kareiviai ir Kamajų stribai, po kratos patraukę link Dabregų.

Tik spėjus pavalgyti, įbėgo sargybinis - namus supa kareiviai! Partizanai griebė ginklus ir iš pradžių ketino gintis čia pat, bet, nenorėdami pražudyti namuose buvusių vaikų, puolė iš sodybos artimiausio miško link per pliką kalnelį, ant kurio keletas jų buvo nušauti. Vienas žuvo tolėliau, prie Šeduikių ežero. Kiti, bėgę Duokiškio pusėn, išsisklaidė ir paspruko.

Lietuvos ypatingajame archyve saugomoje tardymo byloje Nr. 15324 tvirtinama, kad buvę nukauti septyni “banditai”. Kas tokie, nerašoma, nėra nei pavardžių, nei slapyvardžių. Algimantas Kubiliūnas, tuo metu gyvenęs pas tetą Emiliją Vėbrienę Tadauskuose, matė, kaip keliuku, einančiu iš Šeduikių pro pat Vėbrų kiemą, vežė nušautus partizanus. Vežimuose buvę suguldyti kelių jaunų vyrų kūnai. Vežamus kūnus saugoję stribai bei kareiviai kartu varėsi ir sodybos, priglaudusios partizanus, šeimininkę Oną Dabregienę. Ji buvo pirmoji suimta šeduikietė.

Algimantas Kubiliūnas prisiminė kalbas, kad Vaineikių kaime prie Duokiškio tądien žuvęs ir vienas niekuo dėtas beginklis kaimo gyventojas. Tas buvęs savo tvarte, išėjęs kieman tuo metu, kai partizanus vijęsi. Stribai paklausę, kur nubėgo, žmogus pasakęs nieko nematęs. “Ak nematei? Tai nusisuk!” - ir nušovę vietoj.

Nukautus partizanus įprastai lavonų “atpažinimo” procedūrai suguldė Kamajuose. Paskui jų kūnai buvo užkasti šalia miestelio esančioje pelkėtoje vietoje, vadinamojoje baloje.

Jonui Dabregai, grįžusiam į namus, žmonės patarinėjo slėptis, nes būsiąs neišvengiamai areštuotas. Jonas nusprendė likti - kas žiūrės mažus vaikus, be to, jis nieko nepadaręs, esąs nekaltas, tai ko gi slėptis? Keletą dienų jo nelietė, paskui suėmė. Dukrelei Elytei verkiant - kas mane mokyklon išleis? - stribai paguodė, kad greitai paleis (paleido po 6 metų). O tada Elytė spėjo tėveliukui tik puskepalį duonos į rankas įbrukti…

Tuo metu visame Šeduikių kaime vyko nuodugnios kratos. Jų metu buvo rasta įkalčių.

Suimti dar aštuoni gyventojai: Elena Pranckūnaitė - Pajėdienė, jos seserys Stasė ir Eleonora, Alma Pernavaitė, vyras ir žmona Juozas ir Anastazija Juodgalviai, Kazė Mikulionytė, Jono Dabregos pusseserė Kazimiera Dabregaitė.

Partizanai tragedijos kaltininkais įtarė Šeduikiuose gyvenusius rusus, kuriuos čia dar karo metu buvo atvežę vokiečiai. Daugiausia tai buvo moterys, vaikai ir paaugliai. Žmonės juos vadino biežencais. Kai kurie buvo pramokę lietuviškai, kiti, ypač senyvos moterys, lietuviškai nemokėjo. Nors jau keleri metai buvo po karo, bet biežencai į tėvynę grįžti nesirengė.

Neieškodami įrodymų, kelioms dienoms po gruodžio 13-tosios praėjus, partizanai griebėsi baudžiamosios akcijos. Algimantas Kubiliūnas paliudijo:

Pas tetą Emiliją Vėbrienę tuo metu gyveno apie 17 m. amžiaus rusikė Katrė (matyt - Katerina), gerai išmokusi lietuviškai, šiaip visai nebloga, darbšti ir simpatiška mergina.

Areštavus Joną Dabregą, jo namus ir likusius gyvulius tą pačią dieną ėmė prižiūrėti mano mama. Vieną dieną, vidurdienyje (tai galėjo būti maždaug po savaitės nuo tų įvykių), iš Jono namų pas Vėbras atbėgo nuo skubėjimo visa pamėlusi ir persigandusi mama ir liepė Vėbrienei kuo greičiau slėpti Katrę, nes Šeduikiuose šaudo rusus. Aš visa tai mačiau, mačiau persigandusias tetą Vėbrienę ir mamą, bet tą akimirką nesupratau, kas vyksta. Katrę greitai nuvedė į tvartą ir kažkur paslėpė. Vos spėjo tai padaryti, į kiemą įdardėjo vežimas, jame - sermėga apsirengęs jaunas vyras. Iššokęs iš vežimo, išsitraukė pistoletą ir paklausė:

- Kur jūsų ruskė?

Vėbrienė pasakė, kad dabar jos nesą namuose, ji išėjusi pas kažkokius pažįstamus, pas kitus rusus.

- A, ir tu jau čia! - pamatęs mano mamą, pradėjo šaukti tas vyras.

Su pistoletu rankoje jis aplėkė visus namus ir neradęs Katrės, dar rėkė:

- Tai jie, tie ruskiai, kalti, kad mus pas Dabregą sušaudė. Tai jie mus išdavė!..

Po to įvykio visi apylinkės biežencai išsikraustė į savo tėvynę. Skubiai išvažiavo ir Katrė.

O dešimtį suimtųjų šeduikiečių, laikytų Panevėžio kalėjime, tardė keletą mėnesių, kol MGB ypatingasis pasitarimas 1949 m. balandžio 11 dieną skyrė visiems tokią pačią bausmę - 10 metų lagerio. “Už nusikalstamą ryšį su nacionalistinių ginkluotų gaujų dalyviais”, tai yra, už tai, kad pamaitindavo, apskalbdavo, paslėpdavo, slaugydavo miško brolius, kurie jiems nebuvo nei banditai, nei didvyriai, o tiesiog bėdon patekę kaimynai, pažįstami, giminaičiai ar šeimos nariai. Septyni iš jų, tame tarpe ir Ona Dabregienė, išvežti į  tolimiausią šiaurės rytų Sibiro galą - Magadaną. Jonas Dabrega nuo žmonos atskirtas ir išgabentas į lagerį Karagandos srityje.

Dešimties nubaustųjų šeduikiečių sąrašas iš KGB tardymo bylos Nr. 15324

Regis, nė vienas iš represuotų šeduikiečių neužrašė, ką iškentėjo. Tačiau iš daugelio jų likimo draugų liudijimų ir taip žinome, ką - šaltį, badą, paskutines jėgas atimantį darbą, nuolatinę mirties grėsmę, skaudų tėviškės ir artimųjų ilgesį.

Likusius be tėvelių Dabregų vaikus augino ir globojo giminės, valdžia vaikų iš jų namų Šeduikiuose neišvarė. Kitokia po kelių metų tapo mažųjų Kubiliūnų padėtis. Jų mama Pranutė sunkiai susirgo ir 1952 metais mirė. Vaikai nebeturėjo nei savo namų, nei tėvų. Giminės juodu išsidalijo, gyveno tai pas vienus, tai pas kitus. Štai Algimanto Kubiliūno lankytų mokyklų sąrašas (kažin, ar visas): Anykščių, Duokiškio, Dusetų, Kražių…

Stalinui mirus, lagerių vartai pamažu vėrėsi. Abu Dabregas paleido 1954 metais. Iš pradžių Jonas, po mėnesio ir Ona grįžo pas vaikus į savo namus. Ūkis ir žemė buvo nebe jų. Kaip lageryje, taip ir čia, ką ir kiek dirbti nurodinėjo viršininkas - “kolchozo” brigadininkas. Tačiau nešalo, nebadavo ir mirti galėjo savame krašte. Ona ir Jonas Dabregos, kaip ir Pranutė Kubiliūnienė, palaidoti Duokiškio kapinėse.

© 2012 Aleksandras Sakas

Šaltiniai

1. Onos Dabregienės 1948.12.15 ir 1948.12.23 tardymo protokolai, tardymo byla Nr. 15324, archyvo Nr. 37090/3, Lietuvos ypatingasis archyvas.
2. Elenos Dabregaitės - Vigelienės ir Algimanto Kubiliūno prisiminimai.

Priedas

MGB ypatingojo pasitarimo 1949.04.11 nuteistų Svėdasų valsčiaus Šeduikių kaimo gyventojų sąrašas (tardymo byla Nr. 15324 iš Lietuvos ypatingojo (KGB) archyvo bylos Nr. 37090/3):
1. Elena Pajėdienė - Pranckūnaitė, Jono
2. Stasė Pranckūnaitė, Jono
3. Eleonora Pranckūnaitė, Jono
4. Kazimiera Dabregaitė, Jono
5. Kazė Mikulionytė, Prano
6. Alma Pernavaitė, Jono
7. Juozas Juodgalvis, Vinco
8. Anastazija Juodgalvienė, Juozo
9. Jonas Dabrega, Juozo
10.Ona Dabregienė, Jono

1863 metų sukilimo tremtiniai Žvironai

Vytauto Indrašiaus studijoje "Užpalėnai - 1863 metų sukilimo tremtiniai" ("Užpaliai", I d., "Versmės" leidykla, Vilnius, 402-442 pusl.) yra daug Užpalių krašto šeimų tremties istorijų. Naujus duomenis apie tremtinius Žvironus, rastus berenkant medžiagą knygai ta pačia tema, gerbiamas Rašytojas atsiuntė "Res familiaris" tinklaraštininkui ir maloniai leido juos čia publikuoti.

Vytauto Indrašiaus tekstq papildžiau nuotrauka ir drįsau įterpti (pasviru šriftu) bendrų žinių apie tremtinių gyvenimą Čiornaja Padinoje iš dr. Aloyzo Vidugirio pasakojimo "Apie pirmąją ekspediciją į Černapadinę" ("Šiaurės Atėnai", 2007.01.27 Nr. 830). Dr. Aloyzas Vidugiris buvo 1963 metų ekspedicijos į tas vietas sukilimo 100-mečio proga sumanytojas ir dalyvis.

Apie kultūrinę tremtinių gyvenimo pusę Vytautas Indrašius rašė "Lietuvos aide" (2014.03.03). Jo straipsnis "Lietuvybės židiniai Čiornaja Padinoje ir Talovkoje" nesunkiai pasiekiamas internetu.

*

Slopindama 1863 m. sukilimą carinė valdžia iš Užpalių valsčiaus Davainių kaimo į Rusiją ištrėmė Dijoko, Gaidžio, Mikšio, Repšio, Žvirono ir trijų Galvydžių šeimas. Jų sodybose apgyvendino 16 kolonistų stačiatikių šeimų. Tremtinių Žvironų valakiniame ūkyje apsigyveno Aleksandro Rutkovskio 3 asmenų ir Semiono Samsonovo 3 asmenų šeimos.

Ūkininką Petrą Žvironą (41 metų) ištrėmė su žmona Agota Viliūnaite (39 m.) ir vaikais Mykolu (20 m.), Juozapu (18 m.), Antanu (15 m.), Monika (12 m.) ir Karolina (10 m.) (Albinas Visockis, "Čiornaja Padinos kaimas XIX a", Mūsų praeitis, 2 t., 1992).

Iš Lietuvos jie buvo varomi etapu pavasarį (balandžio pabaigoje). Vežimuose vežėsi maisto, vaikus, senelius, o visi kiti ėjo pėsti. Dienomis keliaudavo, naktimis apsistodavo pailsėti, paganyti arklių.

Šeimas paliko Užvolgio stepėje, Samaros gubernijoje. Tremtiniai įsikūrė prie Malaja Uzenės upės ir gyvenvietę pavadino vietovės vardu - Čiornaja Padina (lietuviškai - Juodoji įduba, Černapadinė).

Pirmuosius metus gyveno įsikasę žemines. Sumaišę šiaudus su riebia priemolio žeme greit išmoko statyti trobesius. Žemė buvo trąši, gerai derėjo javai. Reikėjo tik drėgmės.

Lietuviai šiose stepėse garsėjo darbštumu ir sumanumu. Žemės galėjo imti tiek, kiek kas pajėgė apdirbti. Dauguma turėjo vidutiniškai po 20–30 ha. Daugelis lietuvių samdydavosi darbininkus rusus, ten vadinamus burliokais. Nemaža buvo stambesnių ūkininkų, turėjusių po 50–80 ir daugiau kaip 100 ha. Buvo tokių, kurie turėjo ir po 200 ha. Nuožulnesnėse žemėse ar lomose laukams, ypač daržovėms, laistyti buvo patvenkę 12 tvenkinių. Vienas tvenkinys, vadinamasis Litovskij prud, esantis apie 12 km nuo Černapadinės, priminė tikrą ežerą, neišdžiūdavusį visą vasarą. Ten buvo padaryta didžiulė arkliais suvežtų žemių užtvanka ir buvo įsikūrusios 25 černapadiniškių sodybos. Prie to tvenkinio vasarą visi važiuodavo maudytis.

(...) Kaimo centras atrodė kaip kažkokia tvirtovė. Iš abiejų gatvės pusių ėjo beveik aklina aukšta mūro siena. Įvažiuoti į kiekvieną kiemą buvo padarytos aukštos suveriamos durys ir mažesni varteliai – įeiti. Kiemą sudarė ūkiniai pastatai (svirnas, tvartas, kluonas ir kt.), sujungti aukšta mūro tvora, siena, kuri saugojo žmones ir gyvulius nuo alkanų stepių vilkų ir dulkių. (...) iš mėšlo buvo gaminamas (džiovinamas ir pjaustomas) kuras. Šulinius kasė susidėję keli gyventojai. Dalis stipresnių ūkininkų ir savo kieme turėjo išsikasę šulinius, kuriuos stropiai saugojo nuo dulkių.

Petras Žvironas mirė apie 1875 m., dukros Monika su Karolina po jungtuvių persikėlė gyventi į vyrų namus. 1877 m. duomenimis našlė Agota Žvironienė liko su sūnumis Mykolu ir Antanu.

Petro sūnus Juozapas Žvironas (1845 – 1878) sukūrė šeimą su Karolina Petrokaite. Kai Juozapas pasimirė, našlė Karolina Žvironienė liko su mažais vaikais: Norbertu (8 m.) ir Agnieška (6 m.). Juos globojo, padėjo užauginti giminės ir Čiornaja Padinos kaimo bendruomenė.

Užaugusi Agnieška Žvironaitė (1872 - 1938) ištekėjo už Norberto Stausko (apie 1868 – 1922), kurio tėvelius cariniai žandarai taip pat ištrėmė į Samaros guberniją iš Dusetų valsčiaus Jaskoniškių kaimo. Jie įsikūrė Talovkos kaime (kitame lietuvių tremtinių kaime, už 12 km nuo Čiornaja Padinos). Susilaukė keturių vaikų: Boleslovo, Petro, Antano ir Onos. Boleslovas pasimirė mažas, Petras (1898 – 1917) buvo mobilizuotas į kariuomenę ir žuvo Pirmojo pasaulinio karo apkasuose.

Po bolševikų perversmo stepės kaimuose prasidėjo neramumai, žudynės. Turtingesnieji, viską metę, subruzdo važiuoti į Lietuvą. Lietuvoje jiems įsikurti buvo paskirta dviejų dvarų žemės plotai, jie buvo pavadinti Tremtinių kaimais. Pasilikusius černapadiniškius užgriuvo tremtys ir stichinės nelaimės. Per Pirmąjį pasaulinį karą ten užklysdavo pabėgėlių iš Lietuvos ir pasitraukusių mobilizuotų jaunų vyrų. Deja, nemaža jų dalis bolševikų čia pat buvo sušaudyti, kitus išsivedę neaišku kur padėjo. Visus likusius turtingesniuosius černapadiniškius ištrėmė į Vidurinę Aziją ir Sibirą. 1921 m. černapadiniškius ištiko sausra ir prasidėjo badas. Daugelis su didžiule meile prisiminė, kad juos nuo bado išgelbėjo „Jaunosios Lietuvos“ atsiųsti ūkininkų suaukoti du javų vagonai.

Agnieškos ir Norberto Stauskų šeima 1922 m. iš Talovkos su sūnumi Antanu ir dukra Ona išvažiavo į Lietuvą, tačiau vyras kelionėje mirė ir buvo palaidotas Maskvoje. Agnieška Stauskienė su vaikais atsiėmė kolonistų Grimailovų užimtą Stauskų ūkį su trobesiais Jaskoniškėse, čia gyveno ir mirė. Jos sūnus Antanas (1896 – 1979) su šeima gyveno Jaskoniškėse. Dukra Ona Stauskaitė (1902 – 1956) ištekėjo už buvusio tremtinio Juozo Šuto, kuris grįžęs atgavo senelių žemę Kalbutiškių kaime, Dusetų valsčiuje.

Tremtinio Juozapo Žvirono sūnus Norbertas (1870 - 1932) į Lietuvą sugrįžo su žmona Emilija Vainiušaite (1872 - 1948), atsivežė sūnų Juozą (gim. 1905) ir dukrą Teresę (gim. 1909). Pradžioje buvo apgyvendinti Šakių apskrities Lukšių valsčiaus Zyplių dvare. Vėliau Norbertas Žvironas iš kolonistų atsiėmė ištremtų senelių 23 ha ūkį ir persikėlė gyventi į Davainius.

Teresė Žvironaitė (1909 - 1982) 1932 m. ištekėjo už Boleslovo Valiulio (1899 - 1977) ir apsigyveno vyro sodyboje gretimame Antadavainės kaime, užaugino sūnus Algirdą (1933 - 1995) ir Rimvydą (gyvena Vilniuje). Teresė ir Boleslovas Valiuliai bei jų sūnus Algirdas palaidoti Vilniuje, Rokantiškių kapinėse.

Norberto Žvirono sūnus Juozas (1905 04 06 – 1969 12 20) liko tėvų sodyboje Davainiuose. Po vedybų į namus atsivežė žmoną Uršulę Dabregaitę (1906 – 1985) iš Svėdasų valsčiaus Šeduikių kaimo. Darnioje ir darbščioje šeimoje užaugo trys vaikai: Julija Dirmienė (gim. 1934), Juozas (1937 - 1989) ir Elena Makuškienė (gim. 1945).

1863 metų sukilimo tremtinių palikuonis, Samaros tremtyje gimęs Juozas Žvironas savo namuose Davainiuose su žmona Uršule maždaug 1965 metais.

© 2014 Res familiaris

Caro kareivis Aleksandras Antanėlis

Aleksandras Antanėlis gimė Maleišių kaime 1823 metų liepą valstiečių Motiejaus ir Barboros Antanėlių šeimoje. Turėjo vieną vienintelį brolį Zigmantą ir penkias vyresnes seseris, taigi, Aleksiuką mažą buvo kam prižiūrėti. Jį ir dar dvi sesutes...

Septyniolikos būdamas, Aleksandras neteko savo tėvelio. Regis, ir mamos jau tuomet nebeturėjo.

1846 metų rudenį Svėdasų bažnyčioje jis susituokė su Elžbieta Urbonavičiūte, Šeduikių kaimo valstiečių Rapolo ir Karolinos Urbonavičių dukra.

Po santuokos Antanėliai gyveno Maleišiuose, Aleksandro gimtinėje. Čia gimė jų vaikai (visi tą patį rugsėjo mėnesį): straipsnelio autoriaus prosenelė Anelė - 1847 metais, Anupras - 1849 metais, Karolina - 1852 metais.

Antanėliai giminės medyje. Rusva spalva išskirti autoriaus tiesiosios linijos giminaičiai.

Kiek vėliau Aleksandras Antanėlis pakliuvo į rekrūtus. Matyt, tai nutiko 1855 metais, kai per Krymo karą labai daug vyrų buvo paimta caro kariuomenėn. Nors į rekrūtus pirmiausia imdavo viengungius, bet gal tokių tąkart pritrūko, be to, baudžiaviniame kaime viską lėmė pono žodis.

Žmona Elžbieta grįžo pas tėvus į Šeduikius. Maleišiuose liko jos sūnaus Anupro, gal ir dukros Karolinos, kapelis.

Antanėlių dukra Anelė, užaugusi Šeduikiuose, 1866 metų rudenį ištekėjo už valstiečio Klemenso Juzelskio į Vyžuonų parapijos Vilkabrukių kaimą. Jai kraitį krauti bus padėję ir tie kasmetiniai keli rubliai, kuriuos valdžia mokėdavo rekrūto vaikui.

Anelei ištekant, jos tėvas dar turbūt tarnavo kariuomenėje. Tuo metu tikrosios karo tarnybos laiką caras buvo sutrumpinęs nuo 20 iki 12 metų. Todėl spėju Aleksandrą Antanėlį į namus grįžus apie 1867 metus.

Kaip atitarnavęs kareivis turėjo iš valdžios gauti žemės sklypelį, nedidelę pensiją. Neretai buvę kareiviai, kariuomenėje pramokę rusų kalbos ir rašto, eidavo savojo valsčiaus raštininko pareigas. Bet laikas ištrynė iš giminės atminties, ką po karo tarnybos veikė Aleksandras. Senatvės jis nesulaukė. 1878 metų rudenį Šeduikiuose Aleksandrą Antanėlį pakirto džiova.

Našlė Elžbieta dviem dešimtmečiais pergyveno savo vyrą. Glaudėsi pas dukrą Anelę, kuri po antrosios santuokos su Jonu Vaškeliu grįžo iš Vilkabrukių į Šeduikius. Elžbieta mirė 1899 metais.

Aleksandras ir Elžbieta Antanėliai palaidoti Svėdasų parapijos kapinėse.

© 2019 Aleksandras Sakas

Priedas - metrikų duomenys (v. - vaizdo Nr., epaveldas.lt)

1823 m. liepos 25 d. [Aš, Tomas Milevskis,] pakrikštijau Aleksandrą Julijoną, gimusį to paties mėnesio 22 [d.] Motiejui Antanevičiui ir Barborai Sabalytei, teisėtiems sutuoktiniams. Krikštatėviai Mykolas Antanevičius ir Viktorija Juškevičienė. Maleišiai. (Svėdasų RKB 1802-1830 m. gimimo metrikų knyga, 105 v.)

1846 m. lapkričio 24 d. Svėdasų bažnyčioje kun. Kanutas Saurimavičius, triskart paskelbęs lapkričio 10, 17 ir 24 dienomis, sutuokė valstiečius Aleksandrą Untanėlį, 22 metų jaunuolį iš Maleišių kaimo, su Elžbieta Urbonavičiūte, 23 metų mergina iš Šeduikių kaimo, abu Svėdasų parapijiečius, valstiečių teisėtų sutuoktinių Motiejaus ir Barboros iš Sabalių Untanėlių sūnų su valstiečių teisėtų sutuoktinių Rapolo ir Karolinos iš Vanagų Urbonavičių dukterimi, dalyvaujant liudininkams valstiečiams Kasparui Žemaičiui, Juozapui Šeduikiui ir daugeliui kitų. (Svėdasų RKB atitinkamų metų santuokos metrikų knyga)

Pastaba. Liudininkas Kasparas Žemaitis - Aleksandro sesers Anastazijos vyras, o Juozapas Šeduikis - Elžbietos kaimynas iš senos, Šeduikių kaimui vardą davusios giminės.

1847 m. rugsėjo 28 d. kun. Jono Arvasevičiaus, Traupėnų vikaro, Svėdasų bažnyčioje pakrikštytas kūdikis Anelės vardu, valstiečių sutuoktinių Aleksandro ir Elžbietos iš Urbonavičių Antanėlių dukra, gimusi šių metų ir mėn. 23 d. Svėdasų parapijos Maleišių kaime. Krikšto tėvai valstiečiai Aleksandras Sabalys ir mergina Eufrozinė Urbonavičiūtė. (Svėdasų RKB atitinkamų metų gimimo metrikų knyga)

1849 m. rugsėjo 11 d. Svėdasų bažnyčioje kunigo Andrejaus Macijausko, šios bažnyčios vikaro, pakrikštytas kūdikis Anupro vardu, valstiečių sutuoktinių Aleksandro ir Elžbietos iš Urbonavičių Antanėlių sūnus, gimęs šių metų rugsėjo 9 dieną paryčiui tos pačios parapijos Maleišių kaime. Krikšto tėvai valstiečiai Anupras Urbonavičius ir Anastazija, Kasparo Žemaičio žmona. (Svėdasų RKB atitinkamų metų gimimo metrikų knyga)

1850 m. rugpjūčio 16 d. Maleišių kaime mirė vaikas vardu Anupras nuo dizenterijos, valstiečių sutuoktinių Aleksandro ir Elžbietos iš Urbonų Antanėlių 1 metų sūnus, Svėdasų parapijietis. Jo kūną giminaičiai šių metų ir mėnesio 18 dieną kaimo kapinėse palaidojo. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga)

1852 m. rugsėjo 14 d. Svėdasų bažnyčioje kunigo V. [Vincento] Sonulevičiaus, šios bažnyčios vikaro, pakrikštytas kūdikis Karolinos vardu, valstiečių sutuoktinių Aleksandro ir Elžbietos iš Urbonavičių Antanėlių dukra, gimusi šių metų rugsėjo 11 d. tos pačios parapijos Maleišių kaime. Krikšto tėvai valstiečiai Kiprijonas Urbonavičius ir Karolina, Andrejaus Čerškio žmona. (Svėdasų RKB atitinkamų metų gimimo metrikų knyga)

1878 m. lapkričio 17 d. Šeduikių kaime mirė Aleksandras Antanėlis nuo džiovos, atitarnavęs kareivis (отставной солдат) 50 metų, paliko žmoną Elžbietą iš Urbonavičių ir dukrą Anelę. Jo kūnas šių metų ir mėnesio 18 dieną kun. Montvilo palaidotas parapijos kapinėse. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga)

1899 m. vasario 16 d. Šeduikių kaime mirė Elžbieta Rapolo d. iš Urbonavičių Antanėlienė nuo senatvės, Alotų valsčiaus valstietė mirusio Aleksandro žmona 86 metų amžiaus, paliko dukrą Anelę. Jos kūnas šių metų ir mėnesio 19 dieną kun. Nainio palaidotas Svėdasų parapijos kapinėse. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga)

Jonas Sakas (1912 - 1987)

Kur nors minint Joną Saką, paprastai pridedama – pirmasis Panevėžio teatro direktorius. Tačiau šio žmogaus biografija daug sudėtingesnė. Kuo tik jis nebuvo - aktoriumi ir finansininku, prosovietiniu agitatoriumi ir sovietinių lagerių kaliniu, vokiečių armijos kariu ir tarybinės mokyklos direktoriumi bei kolūkio pirmininku – ir tai dar ne visi jo margo gyvenimo vingiai...

O prieš 100 metų, kai Jonas dar tik ruošėsi ateiti į šį pasaulį, jo tėvai - Domininkas ir Morta Sakai – gyveno Lūšės stotyje (dab. Židikų sen., Mažeikių raj.). Sparčiai gausėjančią šeimą iš geležinkelio apeivio algos darėsi vis sunkiau išmaitinti. Vyresnieji vaikai nuo penkerių metų pas svetimus ganė žąsis. Tas pats laukė ir mažesniųjų, o Jonas turėjo būti jau šeštasis vaikas šeimoje. Ir Domininkas Sakas 1912 metų vasarą, dar Jonui negimus, išvyko Amerikon, į Pitsfildo miestą, geresnio uždarbio ieškoti, o jo žmona Morta su vaikais tam kartui grįžo savo gimtinėn, į Papilę (dab. Akmenės raj.), kur susilaukė sūnaus 1912 metų rugsėjo 26 dieną.

Per pirmąjį pasaulinį karą, 1915 metais Vokietijos kariuomenei artėjant prie Papilės, Morta Sakienė su ketvertu vaikų traukėsi į Rusijos gilumą (Lietuvoje už fronto linijos liko pas ūkininkus tarnavęs 8 metų sūnus Vaclovas, o dukrelė Natalija jau prieš kurį laiką buvo mirusi). Iš Amerikos į Rusiją per šiaurinį Archangelsko uostą atskubėjęs tėvas susirado artimuosius, ir Sakų šeima karo bei bolševikinės revoliucijos metus praleido prie Volgos - Carycino mieste (buv. Stalingradas, dab. Volgogradas) . Čia Jono Sako vaikiškon atmintin įsirėžė porevoliucinis badmetis, naktinių egzekucijų šūviai, Volga plaukę žmonių lavonai. Vos tik tapo įmanoma grįžti tėvynėn, 1918 metais Sakai parkeliavo namo, į Papilę.

Papilė tuomet dar buvo Nepriklausomybės kovų įkarštyje. Jono tėvo socialinė padėtis nulėmė jo kairiąsias pažiūras, dar Amerikoje jis buvo įstojęs į socialdemokratų draugiją. 1919 metų pradžioje Domininkas Sakas su bendraminčiais “tvėrė” Papilėje proletarinę valdžią, buvo valsčiaus darbininkų tarybos komiteto nariu. Tačiau neilgai trukus komitetą išvaikė generolo Plechavičiaus daliniai. Kai kareiviai atėjo suimti Domininko Sako, jis sirgo, gulėjo lovoje karščiuodamas. Kareiviai pasižiūrėjo į sergančio tėvo lovą apspitusių vaikų krūvą, ir, nieko nebesakę, apsisuko ir išėjo.

Sakai gyveno šalia Papilės esančiame Pelkelės kaime, tėvas vertėsi batsiuvyste. Šeima vis dar gausėjo – iš viso užaugo 5 sūnūs ir 3 dukros. Paskui ištiko nelaimė – teko atiduoti namą už vekselį, kurį draugui buvo pasirašęs tėvas. Sakai išsikraustė į nedidelį namelį prie turgaus, kur tėvas vėl užsiėmė batų taisymu, taip pat rinko mokesčius turgaus metu ir šlavė aikštę po turgaus. Kažkuriam iš vyresnių vaikų prikišus, kad dirba žeminantį šlavėjo darbą, tėvas atsakė, kad po tokio darbo tik rankos lieka nešvarios, bet ne sąžinė, o rankas galima nusiplauti.

Papilėje Jonas Sakas lankė pradžios mokyklą, o vyresniojo brolio Aleksandro pavyzdžiu sekdamas įsitraukė į vietos skautų ir pavasarininkų veiklą, pradėjo rašinėti žinutes į spaudą. 15 metų būdamas išvažiavo Marijampolėn, į marijonų vienuolyną.

Papilės veiklusis jaunimas 1926 metais. Jonas Sakas – stovi pirmas iš kairės, jo brolis Aleksandras - sėdi pirmas iš dešinės

Kiek laiko Jonas praleido vienuolyne, nežinoma, tačiau vienuoliu jis netapo. Vėliau, matyt, mokėsi kitko ir kitur, nes iš jo gyvenimą dalimis dengiančio užmaršties rūko Jonas Sakas išnyra kaip Biržų “telefono centralinės ir elektros instaliacijos” prižiūrėtojas 1935 metais. Ten Jonas Sakas jau vaidino Biržų šaulių teatre, ten susipažino su jaunute gimnaziste Vale – pirmąja žmona. Šeima gana greitai iširo - Valė išvažiavo mokytis į mokytojų seminariją, o Jonas “už burnojimą prieš valdžią” iš Biržų buvo išsiųstas į Tauragę.

Jonas Sakas (pirmasis iš kairės) su draugais prie Širvėnos, 1935 metai. Biržų krašto muziejaus ‘Sėla” fondai

Iš Tauragės laikų išliko įdomus Jono dukterėčios Birutės Sakaitės liudijimas. Kartą dėdė Jonas išgydęs jos broliuką Kęstutį, kai tam buvo grėsmingai ištinęs liežuvis, o net gydytojai nesupratę, nuo ko. Tuomet dėdė Jonas atnešęs sergančiam vaikui apelsiną. Birutės mama dar prieštaravus – ką čia sugalvojęs, juk nesukramtys, liežuvis burnoje netelpa, bet dėdė išspaudęs apelsino sulčių, sugirdęs šaukšteliu ir ištinimas bemat atslūgęs.

Nuo 1939 metų rudens, kai tik Lietuva atgavo savo istorinę sostinę, Jonas Sakas – jau profesionalus aktorius, Vilniaus miesto teatro artistas (žr. žemiau 2015 metų pastabą).

Tuo metu Tarybų Sąjunga, su ja sudaryta savitarpio pagalbos sutartis po visų šalį ištikusių nesėkmių – Lenkijos ultimatumo, Klaipėdos praradimo – daugeliui lietuvių formavo palankią nuomonę apie “draugingą kaimynę”. Net per 1940-ųjų metų vasaros įvykius vis dar būta iliuzijų, jog tebus pakeista netikusi valdžia, pelnytai nubausta pasipūtusi, pralobusi valdininkija. Kas galėjo nujausti represijas, vos po metų užgriūsiančias kaltus ir nekaltus, nuo mažo iki seno? Ir Jonas Sakas tuo laiku - tarp “naujo gyvenimo kūrėjų”, raudonųjų agitbrigadų dalyvis. Nuo 1940 m. liepos jis buvo paskirtas Ryšių valdybos (vėlesnės ryšių ministerijos) Kaune kadrų skyriaus viršininku, o 1940 m. lapkričio 18 d. LTSR švietimo liaudies komisaras Antanas Venclova pasirašė įsakymą, kuriuo pavedė Jonui Sakui įkurti ir vadovauti teatrui Panevėžyje, šiais laikais vadinamam Juozo Miltinio dramos teatru.

Juozas Miltinis, kurį laiką vedęs Darbo rūmų teatro studiją Kaune, iš to darbo buvo atleistas dar “prie Smetonos”, tad sovietinei valdžiai atrodė tinkamas. Iš kitos pusės, ambicingam režisieriui pasiūlymas dirbti profesionaliame teatre taip pat tiko, ir Jonas Sakas pasirašė įsakymą priimti Juozą Miltinį į teatrą aktoriumi su teise režisuoti... Po daugelio metų Panevėžio teatro sėkmė ir ją lydėjusi šlovė buvo visų pirma režisieriaus Juozo Miltinio ir jo talentingų mokinių - aktorių Vaclovo Blėdžio, Broniaus Babkausko, Donato Banionio ir kitų – nuopelnas, tačiau Jono Sako indėlio į tokio teatro atsiradimą taip pat būta.

Panevėžio teatro pirmojo direktoriaus veikla kartais dar prisimenama. Antai, Donatas Banionis savo memuaruose rašė: “Ir aš tikrai dirbu teatre! Štai, štai teatro direktoriaus Jono Sako pasirašytas įsakymas “Donatą Banionį nuo š. m. birželio mën. 1 d. priimu meno personalan aktorium - kandidatu su atlyginimu 300 rublių mënesiui”” (Donatas Banionis, Memuarai, leidykla “Versus aureus”, 2004, 21 pusl.).

Darbo Panevėžyje metais Jonas Sakas antrą kartą vedė – medicinos seserį Antaniną Ščiukaitę, su ja susilaukė sūnaus Juliaus.

Užėjus vokiečiams, du kartus - 1941 metų birželį ir rugsėjį - Jonas Sakas, kaip tarybinis agitatorius ir direktorius, buvo suimtas ir dukart vos išvengė mirties. Joną išgelbėjo jo paties ir brolio Aleksandro pažintys su įtakingais žmonėmis iš Lietuvių aktyvistų fronto ir dvasininkijos. Pasirašęs pasižadėjimą politinių organizacijų veikloje nedalyvauti, buvo paleistas į laisvę.

Karo metais Jono šeima gyveno Kaune, o jis pats – daugiausia Vilniuje, kur iš pradžių dirbo buhalteriu Juozo Kapočiaus “Vaizdo” spaustuvėje, paskui “Vaidilos” teatre artistu. Tuo pačiu studijavo teatrologiją Vilniaus universiteto humanitariniame fakultete.

1942 m. rugpjūtį svečiuose pas seserį Bronę Pelkelėje prie Papilės. Jonas Sakas su žmona Tese (Antanina) ir sūnumi Juliumi vežimėlyje - kairėje. Artūro Knašo nuotrauka.

1943 metais, vengdamas mobilizacijos į Reicho darbo tarnybą, pabėgo iš Vilniaus į Telšius, ten kurį laiką dirbo Žemaičių dramos teatre. Tačiau nuo likimo nepabėgo – 1944 metų rugpjūtį gimtojoje Papilėje, gatvėje per vokiečių žandarmerijos gaudynes buvo suimtas ir išvežtas į Rytprūsius, prie Insterburgo (dab. Černiachovskas). Čia pradėjo tarnybą “Luftgau-Kommando” pagalbiniame batalione. Po kelių mėnesių, vokiečių kariuomenei traukiantis, atsidūrė prie Dancigo (dab. Gdanskas), o 1945 metų balandį jau prie Meklenburgo pateko į amerikiečių nelaisvę.

Tuo metu Jono Sako žmona su sūnumi taip pat jau buvo pasitraukusi į Vokietiją, tačiau čia jų keliai visam laikui išsiskyrė. Jono šeima iš Vokietijos vėliau išvyko į JAV, kur sūnus Julius užaugęs tapo “Boeing” pilotu, o su tėvu niekada nebepasimatė.

Jonas Sakas, paleistas iš amerikiečių belaisvių stovyklos prie Briuselio, pasuko ne į Vakarus, bet rytų pusėn, kur 1945 metų rugsėjį pateko tiesiai į rusų kontržvalgybos SMERŠ rankas. Belaisvio parodymams lageryje Nr. 213 buvo suteikta įprasta interpretacija – “stojo vokiečių karinėn tarnybon, prisiekė ištikimai tarnauti vokiškajam fašizmui, dirbo aerodromų tarnybose”. Nuodugnesniam tardymui Jonas Sakas buvo išgabentas į TSRS Tolimuosius rytus, Chabarovsko kraštą prie Amūro upės, kur nenuteistas metus kalėjo NKVD “patikrinimo ir filtracijos punkte” – Urgalo statybos lageryje Nr. 4. 1946 metų rugsėjį buvo paleistas į laisvę.

Laimingai grįžęs į Panevėžį, Jonas Sakas prisiglaudė prie brolio Vaclovo šeimos. Birutė Sakaitė prisiminė tas dienas kaip košmarą jos tėvams, nes dėdės Jono su buvusiais bendradarbiais švenčiamoms sugrįžtuvėms, rodės, nebus galo. Kai restoranai užsidarydavo, visa teatralų kompanija užgriūdavo tykų Vaclovo Sako butą. Kaip išsigelbėjimas Birutės tėvams tuomet atsirado proga kraustytis į Anykščius. O Jonas Sakas išvažiavo į Šiaulius, kur įsitaisė miesto ar rajono finansų skyriaus vedėju.

Berods, Šiauliuose Jonas Sakas sutiko savo trečiąją žmoną – Magdaleną Bekėžaitę. Sutuoktiniai iš miesto išvyko, apsigyveno Kelmės rajono Šaltenių kaime (tada buvo rašoma – Šaltinių). Jonas ten išmėgino save dar viename, pedagogo amplua – tapo vietos septynmetės mokyklos direktoriumi ir lietuvių kalbos mokytoju. Šalteniuose gimė duktė Viktorija ir sūnus Henrikas.

Jonas Sakas su žmona ir dukrele Šalteniuose, 1954 metai

1954 metais Sakai iš Šaltenių persikėlė į to paties rajono Kražių miestelį, kur Jonas buvo paskirtas vidurinės mokyklos direktoriumi. Direktoriavo neilgai, žiemą buvo “išrinktas” tų pačių Šaltenių kolūkio pirmininku. Kražiuose spėjo be kitų gerų darbų atlikti dar vieną – šių eilučių autorių, Sibire baigusį rusiškos mokyklos dvi klases, išmokė be klaidų rašyti lietuviškai.

Užimdamas vadovo pareigas, Jonas Sakas narystės komunistų partijoje kažkaip vis išvengdavo, tad aną dar vokiečių okupacijos laikais duotą pasižadėjimą nedalyvauti tikrai ištesėjo.

Šalteniuose Jonas Sakas pirmininkavo iki 1958 metų, tada prišnekino savo brolį Aleksandrą pirkti perpus seną namą Klaipėdoje. Tas namas Nemuno 6-ajame skersgatvyje (vėliau pervadintame į Šešupės gatvę) buvo žinomas tuo, kad jame pokariu veikė savo bažnyčią praradusių Klaipėdos evangelikų liuteronų maldos namai. Atsikėlus naujiems savininkams, 1959 metų pavasarį maldos namams teko išsikraustyti.

Klaipėdoje Jonas Sakas iš pradžių dirbo Raudonojo Kryžiaus ligoninės direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams, paskui arti namų buvusioje kelių eksploatacijos valdyboje ekonomistu. Be to, ėmėsi aktyvios veiklos literatų būrelyje prie “Tarybinės Klaipėdos” laikraščio, rašė jaunųjų kūrybos apžvalgas, spausdindavo savo apybraižas ir apsakymus. Parašė draminį veikalą kolūkinio gyvenimo temomis, kuris vietos saviveiklininkų buvo pastatytas ir rodomas “Baltijos” žvejų kolūkio kultūros namų scenoje.

Klaipėdoje vis dažniau ir sunkiau Joną Saką ėmė kamuoti širdies priepuoliai. Išvežtą į Vilnių, jį operavo to meto širdies chirurgijos žvaigždė – profesorius Algimantas Marcinkevičius. Operacija pavyko puikiai. Atsigavusią širdį vėl viliojo įvairios gyvenimo pagundos, tačiau rūpestingoji žmona Magdutė prireikus parodydavo smarkų būdą, išstumdavusį tas viliones už kiemo tvoros.

Atgimimu dar nekvepėjo, o Jonas Sakas tame kieme vasaros vakarais visu garsu iš savo “spidolos” paleisdavo “Amerikos balsą”, nebodamas pro šalį einančių. Tiesa, nuošalioje gatvelėje tų praeivių būdavo nedaug, o skundikų tuo labiau - neatsirado nė vieno.

Pasklidus kalboms, kad uostui plečiantis senasis namas bus nugriautas, o jo gyventojai iškeldinti į naujus daugiabučius su visais patogumais, Jonas Sakas tokia perspektyva nesidžiaugė: “Ne, kumetyne aš negyvensiu”. Sulaukęs pensijos, 1975 metais Jonas Sakas pardavė savo valdos dalį ir išsikėlė į gražųjį Beržorą prie Platelių.

Beržore gyveno vienu du su žmona. Duktė Viktorija įsikūrė Vilniuje, baigė literatūros studijas. Jos lietuvių kalbos mokytojo poeto Pauliaus Drevinio paskatinta, rašė eiles, kurias publikavo moksleiviška, o vėliau ir solidesnė spauda. Dirbdama Žydų muziejuje, išleido ne vieną knygą apie žydų gelbėjimą Lietuvoje karo metu.

Sūnus Henrikas, baigęs Klaipėdos jūreivystės mokyklą, buvo paskirtas dirbti Rusijoje, Murmanske, kur užtruko iki šių dienų.

Vieną rytą, o tai buvo 1987-ųjų metų gegužės 23 dieną, Jonas Sakas atsikėlęs pavaikščiojo po kiemą, grįžo į kambarį, atsisėdo į lovą ir staiga be jokio garso užgeso. Ėjo 75-uosius. Palaidotas Beržoro kapinėse, tame jų pakraštyje, kur pro medžius šviečiasi Beržoro ežeras.

© 2012 Aleksandras Sakas jun.

2015 metų pastaba

Rašydamas apie Jono Sako darbą Vilniaus miesto teatro artistu nuo 1939 metų rudens, rėmiausi jo filtracijos bylos duomenimis. Tačiau NKVD tardytojus Jonas Sakas tyčia ar netyčia bus suklaidinęs. Vilniuje - ir ne teatre - jis atsirado vėliau, nuo 1939 metų gruodžio 16 dienos jį, Šiaulių pašto I eilės prižiūrėtoją, perkėlus dirbti į Vilniaus telefono - telegrafo stotį (Pašto valdybos žinynas, 1939, Nr. 6, epaveldas.lt). Plačiau - "Jonas Sakas. Ad fontes".

Nuo Ventos iki Dunojaus. Karo pabėgėlių keliais

Niekada, niekada nebūčiau palikus savo tėvų. Niekada. Jeigu jie būtų traukęsi, būčiau su jais važiavusi. Bet aš - niekados. (Marija Sakaitė - Paškevičienė)

1944 metų rugsėjį - spalio pradžioje Avižlių kaime glaudėsi iš Papilės nuo artėjančio fronto pasitraukę Domininkas ir Morta Sakai. Kartu buvo suvažiavę jų vaikai Aleksandras, Julija, jauniausioji šešiolikmetė Marytė, tame pačiame kaime pas vyro gimines prieglobą rado jų vyriausios dukters Bronės Knašienės šeima. Avižliuose viešėjo ir Julijos draugas Liudas Arbačiauskas, kurį išlydėdamos seserys Julija ir Marytė persikėlė į kitą, dešinįjį, Ventos krantą.

Karo metų tiltas per Ventą ties Purviais, kuriuo iš Avižlių pusės galėdavo pereiti upę. Pirmoji iš kairės - Marytė Sakaitė. Artūro Knašo nuotrauka

Tą dieną trys jauni vyrai, Aleksandro draugai (rezistentai iš Šiaulių), bandė su juo susisiekti, tačiau netikėtam rusų puolimui prasidėjus, to padaryti nebegalėjo. Kažkaip sužinoję, kad Aleksandro seserys yra šiame Ventos krante, jie atbėgo įspėti, kad Avižlių kaimas užimtas rusų. Tuomet visi, jau šešiese, nutarė pėsčiomis eiti dešiniuoju Ventos krantu, vildamiesi kur nors toliau saugiai persikelti per upę ir grįžti į Avižlius. Trauktis iš Lietuvos nė minties nebuvo.

Berods, antrą dieną užėjo žmonių paliktą sodybą ir, radę ten arklį su vežimu, kaip mokėdami pasikinkė ir išvažiavo toliau palei Ventą. Pakeliui pasitaikė kitas vežimas, kuriuo traukėsi keturi vokiečių tankistai, palikę prie Viekšnių pamuštą tanką.

Rusai puolimą tęsė, ir taip visi atsidūrė Latvijoje. Vokiečių kariai ne kartą gelbėjo savo pakeleivius lietuvius. Vienoje vietoje pabėgėlius vaikė nuo kelio, kuriuo traukė vokiečių kariuomenė, tačiau Marytę ir Juliją su draugais tankistų dėka praleido. Vėliau girdėjo pasakojimus, kad nuo kelio nuvarytieji pateko į smarkų apšaudymą, buvo daug aukų.

Arklius keisdavo. Šiaip nelabai svetingi latvių kaimiečiai ginkluotiems vokiečių kariams nedrįso priešintis, dar gal ir maistu aprūpindavo.

Kai pasiekė Liepoją, ten nesustojo, patraukė į pietus. Vokiečiai, matyt, norėjo patekti į Klaipėdą, o lietuviai kaip nors grįžti namo. Tačiau sustabdė priešais atlekiančios gurguolės - kelias apšaudomas! Nusuko į pajūrį, galvojo jūros pakrante prasmukti, bet ir ten šaudė, teko gręžtis vėl Liepojos pusėn. Pakeliui atsiskyrė vienas iš Aleksandro draugų, vardu Jonas, taręs, kad keliaus atgal į Lietuvą, nes yra davęs priesaiką ginti Lietuvos žemę.

Liepojoje vyrai nebematė kitos išeities, kaip tik trauktis laivu per jūrą. Tačiau įlipti į laivą buvo neįmanoma. Uostą apgulė pabėgėliai latviai, kurie turėjo pirmenybę. Vėl padėjo tie patys vokiečių tankistai, pristatę pakeleivius lietuvius savo gelbėtojais (kas buvo netiesa) ir išrūpinę jiems vietas laive.

Dar neįlipus į laivą, per uosto bombardavimą viena bomba ištaškė jų arklį ir vežimą, bet per stebuklą seserys ir draugai liko gyvi ir net nesužeisti.

Laive Marytė sutiko pažįstamas iš Vilniaus - Vandą Daugirdaitę Sruogienę, Vilniaus Birutės gimnazijos, kurioje mokėsi, direktorę, ir jos dukterį Dalią Sruogaitę, pora metų už Marytę vyresnę, jau baigusią tą pačią gimnaziją.

Su Vanda ir Dalia kartu vyko Vandos pusseserė Zosė (Sofija Laucevičiūtė Gedvilienė) su sūnum Gabriuku (Gabrielius Gedvila) ir Jurgis Blekaitis. Pastarasis, “Vaidilos” teatro Vilniuje režisierius, buvo Julijos ir Marytės brolio Jono Sako kolega.

Vanda Sruogienė ir jos artimieji, kitaip nei seserys Sakaitės, namus paliko žinodami, kad jų netenka ilgam. Tai buvo sunkus žingsnis, kuriam jie ryžosi po ilgų svarstymų ir dvejonių. Paskutinę valandą Sruogienės tėvų namuose Jurgis Blekaitis po dvidešimties metų prisiminė taip:

Šunes, kurie taip gailiai inkštė, prašydami nepalikt. Juoda naktis, spalio vėsuma, gaisro atšvaitai; ir juoda tankų kolona - draugiškų, biednų kareiviukų, beviltiškai bandančių prasimušti namo. (Dalia Sruogaitė, “Atminties archeologija”, Vilnius, 2012, 128 pusl.).

Senyvas Vandos tėvas, Kazimieras Daugirdas, kurį laiką važiavo kartu, paskui apsigalvojo, atsisveikino ir grįžo namo, į dvarą Bugiuose (kur po poros metų mirė).

Iš Liepojos uosto nedidelis prekinis sausakimšas laivas išplaukė temstant. Tuoj pat buvo užpultas rusų lėktuvų, atsišaudė. Vanda Sruogienė, vietos jų būreliui vargais negalais atradus tiktai laivo triume, vėliau rašė:

Gulėjau ant plikų lentų ir klausiau, kaip po manim vanduo teliūškavo… Buvau tikra, kad baigsiu čia gyvenimą, vandeny, su žuvimis… (Ibidem, 123 pusl.)

Spalio 16-tą laivas pasiekė Dancigą. Dieną praleidus netoli uosto, vakarop pabėgėlių kolona buvo nuvesta į geležinkelio stotį, kur gavo gilių kavos ir sumuštinių. Pilnutėliu traukiniu visi buvo išvežti į Štargardą, į stovyklą, iš kurios turėjo būti išskirstyti po karinės pramonės fabrikus.

Kadangi stovykla, nors ir aptverta aukšta spygliuota tvora, buvo menkai saugoma, visi nutarė sprukti, nebelaukdami šaukimo į fabrikus (arba gaudynių į kariuomenę). Už vartų draugija išsiskirstė. Dalios mama norėjo likti arčiau Štuthofo, kur įkaitu buvo laikomas jos vyras rašytojas Balys Sruoga. Jos nukeliavo į Greifsvaldą laukti, kol lietuviai iš Štuthofo lagerio bus paleisti (tai tebuvo klajonių po Vokietiją pradžia, o su vyru ir tėvu joms susitikti jau nebuvo lemta).

Sakaitės, Jurgis Blekaitis ir dar keli draugai iškeliavo į Drezdeną. Drezdeno stotyje visus pabėgėlius surinko ir patalpino į stovyklą, tada išskirstė į darbus. Julija, Liudas ir Marytė dirbo mažame metalo fabrike.

Vokietijos miestai tuomet badavo. Marija Paškevičienė pasakojo:

(…) kai buvom Drezdene, jau buvom labai išbadėję. (…) buvau labai nusilpus, man svaigdavo galva. Aš ilgesnį laiką negalėdavau eit, turėdavau pasilsėt. O lageryj duodavo sriubą - vanduo ir sušalusios daržovės. (…) Dvokdavo - kažkas tai baisaus. Mes užsimerkdavom, užsiimdavom nosį ir valgydavom, nes nieko kito neturėjom. Tuo tarpu buvo žmonių, lietuvių, kurie metė supelėjusią duoną laukan. O mes, jauni, peralkę, žiūrėdavom baisiom akim, mums niekada nepasiūlydavo. ( “Manėm, kad greit grįšim”, Vilnius, 2014, 203 pusl.).

Po kiek laiko Julija susisiekė su savo drauge, gyvenančia čekų Sudetuose, dar prieš karą Vokietijos aneksuotuose. Ir vieną rytą visi trys pabėgo iš Drezdeno. Tai buvo dar iki baisiojo bombardavimo, sunaikinusio miestą, tūkstančius jo gyventojų ir čia prieglobstį radusių karo pabėgėlių. Jurgis Blekaitis taip pat laiku paspruko iš Drezdeno - į Berlyną, paskui dar toliau.

Jau buvo žiema, kai Sakaitės ir Liudas atvažiavo į Sudetus. Ten nebuvo tokio bado, kaip Vokietijoje, tačiau gyvenimui tinkamų patalpų Julijos draugė neturėjo, atvykėliams teko glaustis nešildomoje kamarėlėje.

1945 metų pavasarį puolantys rusai priartėjo prie Sudetų. Šiaip ne taip gavę leidimą išvykti, visi (ir Julijos draugė su vyru bei sūneliu) išvažiavo į Vokietijos pietus, į Bavariją. Laikėsi netoli Augsburgo, maisto aplinkiniuose kaimeliuose prašydavo kaip elgetos - nei pinigų, nei daiktų mainams neturėjo.

Kai tuos kraštus užėmė amerikiečiai, jie pabėgėlius surinko į stovyklą mažame Dilingeno miestelyje prie Dunojaus upės. Tuomet jau alkanos dienos baigėsi, tačiau iki namų (naujų namų Amerikoje) dar buvo toli.

© 2015 Aleksandras Sakas jun.

Papilės pavasarininkai 1923 - 1927 metais

Papilė prieš karą. Fotografas - Jonas Sinkevičius. Nuotrauka iš šeimos archyvo.

Katalikiško jaunimo sąjungos “Pavasaris” (pavasarininkų) kuopa Papilėje buvo įsteigta 1923 metų spalio mėnesį. Nuo to įvykio dviems metams praėjus, jo aplinkybes nušvietė korespondencija iš Papilės (”Pavasaris”, 1925, Nr. 18, 28-29 pusl., epaveldas.lt). Pasirodo, kuopelės “krikštatėviu” buvo miestelin paskaitos skaityti užsukęs profesorius Juozas Eretas, tas pats, kurį įsimylėjusi Salomėja Nėris parašė ne vieną puikų eilėraštį. Tačiau tai buvo kiek vėliau…

O 1924 m. kovą Papilėje buvo sudaryta dar ir jaunesniųjų pavasarininkų kuopelė, suburta Stasio Būdavo, būsimo kunigo ir rašytojo. Jaunesnieji negaišdami ėmėsi leisti rankraštinį laikraštėlį.

Laikraštėlio “Pavasario rytas”, saugomo Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, pirmojo numerio viršelis (epaveldas.lt).

Čia randame visą neilgą jaunesniųjų pavasarininkų kuopelės istoriją - kaip į ją įstojo 28 nariai, kaip nelengvai - per kelis kartus - buvo suformuota kuopelės vadovybė. 1924 m. balandį kuopelės priekyje: pirmininkas Antanas Sutkus, vicepirmininkas St. Būdavas, sekretorius Aleksas Sakas, iždininkas Kazys Sutkus, knygininkė Valė Kievišaitė. Revizijos komisija: A. Vaznikaitis, Stasė Anužaitė, Pranas Gužauskas.

Tų pačių metų birželį įvyko nauji rinkimai į kuopelės valdybą bei revizinę komisiją. Matome daugumos ankstesniųjų vadovų ir naujas pavardes: K. Žadeikis, Domas Žukauskas, Jadzė Sutkutė, A. Vingras, Kazys Vaivada. Pirmininku liko Antanas Sutkus. Paskelbta “Pavasario ryto” redakcinė komisija: redaktorius St. Būdavas, administratorius J. Dimavičius, “laisvas narys” A. Sakas, kandidatai Elena Kreičmerytė, Alfonsas Vingras.

Tame pačiame “Pavasario ryto” numeryje buvusi knygininkė Valė Kievišaitė davė ataskaitą apie aukas knygynėliui - iš viso dovanotos 106 knygos ir 2 laikraščiai. Domas Žukauskas atidavęs net 56 knygas. Sakų pavardės šiame sąraše nėra, yra keletas šiame straipsnelyje dar neminėtų - Kostas Lingis, Vacys Mockus, Jonas Čepulis.

Buvusio iždininko Kazio Sutkaus ataskaitoje - piniginiai įnašai. Jei dovanotinų knygų Sakai neturėjo ar pagailėjo, tai šelpėjų sąraše jų net trys: Jonas (10 ct), Vacys (20 ct), o Aleksandras, matyt, iškrapštė ir atidavė viską iki paskutinio cento (2 Lt 27 ct - stambiausia sąrašo suma). Tarp 12 aukotojų, nekartojant tų pačių pavardžių, dar yra Pranas Marcišauskas, Kazys Oransas?, Juozas Dimavičius.

Didžiąją 12 puslapių laikraštėlio dalį užėmė redaktoriaus Stasio Būdavo rašiniai - straipsnelis, eilėraštis ir apysaka, kurios tęsinys turėjo būti 2-ajame numeryje. “Laisvo nario” Alekso Sako įdėtas tik trumputis juokelis apie krautuvėn druskos užsukusią moterėlę, deja, dėl vieno neįskaitomo žodžio nebesuprantamas.

Nežinome, ar žadėtas “Pavasario ryto” 2-asis numeris buvo išleistas.

Pirmasis viešas Papilės pavasarininkų pasirodymas miestelio visuomenei įvyko 1924 m. balandį, antrąją Velykų dieną. Matyt, scenos meno mylėtojų tuomet Papilėje nestigo, kad tam pirmąjam kartui buvo paruošti ir atlikti net trys vaidinimai - vaizdelis “Sapnas Velykų naktį”, operetė (!) “Adomas ir Ieva” ir gyvieji paveikslai “Keturi metų laikai”. Per pertraukas šokiams grojo dūdų orkestras. (St. Būdavo korespondencija “Šiaulių naujienose”, 1924 m. Nr. 17, 2 pusl.). Vėliau tame pat laikraštyje kažkas dar kartą rašė apie tą vakarą - vykęs žydų mokykloje, ir nuo lempos jau buvo pradėję lubos svilti… (”Šiaulių naujienos”, 1924 m. Nr. 20, 2 pusl.)

Vis tiktai pavasarininkų veikimas Papilėje pirmaisiais metais buvo vangokas. Pasklaidykime daugiau senosios spaudos (epaveldas.lt):

Papilė. Nėra kaip reikia. Įsikūrus kuopa veikė gana gerai, tik paskui apsnūdo. Nenorėjo pasinaudoti nė parapijos knygynu, nes jį reikėjo tvarkyti. Įsisteigė sporto sekcija ir manė, kad ši kiek pralinksmins. Kad nė Šiaulių kongresas papilėniškių nepradžiugino: susiraukę parvažiavo (Na, vyrai, be laiko pasenot - Red.). Nariai nepatenkinti esama valdyba ir norėtų kitos (Tai kodėl nerenkat naujos? - Red.) —S.P.K. (”Pavasaris”, 1924, Nr. 18, 20 pusl.). Aut. pastaba: Šiaulių kongresas - Lietuvos pavasarininkų suvažiavimas Šiauliuose 1924 m. liepos 4-7 dienomis.

Metų gale keičiant kuopos valdybą, į ją pateko keli buvę jaunesnieji pavasarininkai:

Papilė (Šiaulių apskr.). Tikrai dirbs! 24-XI-16 dien. įvyko L.K.J.S-gos “Pavasario” Papilio kuopos susirinkimas. Į susirinkimą atsilankė vos trečdalis narių. Išrinkta nauja valdyba iš šių asmenų: J. Jokaitis - pirmin., A. Sutkus - vice-pirmin., A. Sakas - sekr., J. Žukauskaitė - iždin. ir B. Sakaitė - knyg. Revizijon - J. Aulas, V. Sakas ir V. Kievišaitė. — A. S-kas “ (”Pavasaris”, 1924, Nr. 19, 25 pusl.). Aut. pastaba: Santrumpa LKJS yra iš tarybinių laikų girdėta, bet išskleista skamba kitaip - Lietuvos katalikiško jaunimo sąjunga.

Nė porai mėnesių nepraėjus valdyba vėl buvo perrinkta. Apie tai - Aleksandro Sako žinutė iš Papilės (”Dabar tikrai veiks!“), išspausdinta LKJS laikraštyje “Pavasaris”:

“Pavasaris”, 1925, Nr. 1, viršelis ir 22 pusl. su žinute iš Papilės (epaveldas.lt)

Naujausią valdybą sudarė pirmininkas St. Sutkus, vicepirmininkas V. Danauskis, sekretorius A. Sakas, iždininkė Br. Sakaitė ir knygininkė L. Kreičmerytė.

Matom, kad ne vienas Aleksandras iš Sakiukų buvo pavasarininku - kartu veikė ir Bronė, Vacys bei  Jonas. Buvo ir daugiau ne po vieną narį iš šeimos - seserys Kreičmerytės, broliai ir sesuo Sutkai, Gužauskai…

Tačiau ką dar, be susirinkimų ir vadovybės rinkimų, veikė susibūręs Papilės jaunimas? Pavasarininkų šūkis (obalsis) nusako jų veikimo kryptį: “Dievui ir Tėvynei!” Taigi, pirmiausia jie turėjo būti gerais katalikais, uoliai lankyti pamaldas, būti vietos dvasininkijos pagalbininkais kasdien ir ypač religinių švenčių metu. Neveltui pavasarininkai kairesnių pažiūrų papiliškių būdavo pašiepiamai pavadinami davatkininkais.

O ką Tėvynei? Švietėsi - skaitydavo knygas ir spaudą, daugiausia katalikišką, bendradarbiavo toje spaudoje, platino ją. Švietėsi patys ir kitiems teikė galimybę lavintis, steigdami ir išlaikydami nemokamus knygynėlius (skaityklas). Veikė pavasarininkų abstinentų sekcija, kurios nariai buvo davę įžadus visiškai nevartoti alkoholinių gėrimų. Pavasarininkai iš sporto sekcijos savo pavyzdžiu skatino laisvalaikį leisti kitaip, nei buvo įprasta. Būrėsi vaidintojai, muzikantai. Visi kartu ruošė tiek dideles šventes su teatro, muzikos ir sportine programa, tiek ir paprastus vakarėlius su vaidinimais, šokiais ir žaidimais.

Išaugę iš jaunesniųjų Papilės pavasarininkai nebuvo pamiršę nuosavo laikraštėlio leidimo įgūdžių.

“Pavasario žiedai” - pirmojo numerio, datuoto 1925 m. liepa, viršelis, pieštas Jono Sinkevičiaus (epaveldas.lt).

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomo šio leidinio vienintelio egzemplioriaus dauguma lapų dingę, išlikę vos keturi puslapiai. Iš to, ką turim, aišku, kad šiame numeryje buvo įdėti Br. Gužauskaitės rašinėlis, keli A. Sako “rašteliai”, A. Sutkaus straipsnis, gal dar kai kas. Redakcinės komisijos sudėtis: redaktorius St. Būdavas, administratorius A. Sakas ir “laisvas narys” A. Sutkus.

Nėra žinių, kad papiliškiai būtų tęsę “Pavasario žiedų” leidimą.

1925 m. spalį Papilėje buvo suruoštą šventė pavasarininkų kuopos įkūrimo dviejų metų sukaktuvėms paminėti. Į ją buvo atvykęs ir kuopos įkūrėjas, Lietuvos pavasarininkų sąjungos pirmininkas prof. Juozas Eretas. Tą įvykį nušvietė spauda.

“Jaunimo vadas”, 1926, Nr. 1, viršelis ir 30 pusl. su žinute iš Papilės (epaveldas.lt)

Papilės kuopos (Šiaulių rajonas) metinė šventė. 1923 m. spalių 29 d. su pagalba c.v. pirmininko buvo įkurta Papilėje, kur yra kapas istorininko Simano Daukanto, pavasarininkų kuopa. Dviejų metų sukaktuvėms paminėti veiklūs kuopos vadai draugas Sutkus, Žukauskaitė, Kraičmeraitės L. ir A. ir Sakas Al. rengė didesnę šventę. Pirmą valandą po pietų įvyko iškilmingas posėdis (…). 6 val. vak. įvyko vakarėlis. Vaidino “Verpėja po kryžium” ir p-kų choras vedamas vargonininko P. Kreičmerio padainavo gražių dainelių (…) (”Jaunimo vadas”, 1926, Nr. 1, 30 pusl.). Aut. pastaba: c. v. pirmininkas - “Pavasario” sąjungos centro valdybos pirmininkas prof. J. Eretas, o p-kų choras - aišku, kad pavasarininkų choras.

Dar vieną pavardę paminėjo kita korespondencija apie tą pačią šventę - vaidinimo režisiere buvusi Maslauskaitė (”Pavasaris”, 1925, Nr. 18, 28-29 pusl.).

O kitur Ventos Ainis rašė vietinį kleboną kun. Vincentą Jarulaitį pasakojus įspūdžius iš kelionės į Romą ir gyrė šventės dalyvį Joną Saką:

(…) mažutis berniukas J. Sakas padeklamavo porą patriotinio turinio eilėraščių. Jei jį kas pamokytų, ateity galima būtų susilaukti tikrai gabaus deklamatoriaus. (”Šiaulietis”, 1925, Nr. 44, 2 pusl.).

Šeimos archyve liko 1926 metų Papilės pavasarininkų nuotrauka. Tokia pat fotografija yra ir Vytauto Skebo studijoje apie Papilės valsčiaus organizacijas (leidyklos “Versmė” monografija “Papilė”, I d., 914 pusl.). Įvardintas tiktai vienas iš nufotografuotųjų - Aleksandras Sakas. Dabar galime surašyti visų jų vardus ir pavardes:

Papilės pavasarininkai 1926 m. liepos 25 d. Iš kairės sėdi: Antanas Sutkus, Ona Martišauskaitė, Elena Kreičmerytė, Apolonija Kreičmerytė, Aleksandras Sakas, stovi: Jonas Sakas, Vacys Danauskis, Antanas Skinderis, Leokadija Kreičmerytė, Kazys Sutkus.

Tas žinias suteikė netikėtas radinys žurnale “Jaunimo vadas” - nuotrauka “Papilės kongreso rengimo komitetas” su ją lydinčia išsamia informacija:

“Jaunimo vadas”, 1927, Nr. 2, 25 ir 30 pusl. (epaveldas.lt)

Aleksandras su skauto uniforma - tuo metu Papilės skautų paskiltininkis. Skautais buvo ir Danauskis su Skinderiu. O nuotraukoje greta susėdusiems A. Sutkui ir O. Martišauskaitei 1930 metais pavasarininkai linkėjo lamės kuriamame šeimos gyvenime (”Pavasaris”, 1930, Nr. 8, 254 pusl.).

Šventes, panašias į aprašytąją “Jaunimo vade”, papiliškiai suruošdavo ir žiemą. Štai žinutė, atspausdinta Marijampolėje leistame katalikiškame “Šaltinyje”:

Iš Papilės padangės. Papilės jaunesnieji pavasarininkai sausio 7 dieną surengė savo metinę šventę. Po pietų padaryta susirinkimas, sugiedota pavasarininkų ir Tautos himnai. Šventės dalyvius sveikino: Papilės skautų, Kruopių “Pavasario” kuopa, L.K. Moterų draugijos skyrius, Papilės “Pavasario” kuopa. S. Būdavas laikė labai įdomią paskaitą: “Kodėl reikia organizuoti jaunesnieji pavasarininkai”. Toliau duota metų veikimo apyskaita. Padaryta 6 susirinkimai, 9 valdybos posėdžiai, 3 vakarai. Vakare 9 valandą įvyko vakarėlis. Vaidinta “Marcelė”, padainuota, pažaista. Keista, kad vyresnieji žada jaunesniųjų kuopelę panaikinti. Gal dėl to, kad jaunesnieji taip puikiai veikia. — Al. Sakas” (”Šaltinis”, 1927, Nr. 6, 93 pusl.). Aut. pastaba: pagirtų jaunųjų pavasarininkų vadu maždaug tuo metu buvo straipsnelį pasirašiusiojo jaunesnysis brolis Jonas.

Tais 1927 metais Papilės pavasarininkų būrelis neteko kelių savo narių. Kovo 29 d. mirė Leokadija Kreičmerytė, metų antroje pusėje - Antanas Skinderis. Rudeniop broliai Sakai išvyko iš Papilės į vienuolynus: Jonas - į Marijampolės marijonų, Aleksandras - į Kretingos pranciškonų. Tačiau ir po šių praradimų katalikiško jaunimo veikla Papilėje neužgeso.

© 2013 Aleksandras Sakas jun.

Priedas

Tiek žmonių dalyvaudavo ano meto pavasarininkų šventėse Lietuvos provincijoje. Nuotraukos apačioje Aleksandras Sakas (1908-1998) užrašė: Kruopiuose. Pav-kų šventė.

Kazimieras Žitkus 1931 - 1934 metų fotografijose

Šiek tiek žinių apie kunigą ir poetą Kazimierą Žitkų, savo rašto darbus pasirašinėjusį Vinco Stonio slapyvardžiu, galima rasti internete. Gimė Vabalninke 1893 metais, baigė Kauno kunigų seminariją, 1924 metais išleido poezijos knygelę “Ašarėlės”, parašė mokykloms tikybos vadovėlių, iš kurių mokėsi visa lietuvių karta visame pasaulyje…

Kun. Kazimieras Žitkus 1934 metais. Šeimos archyvo nuotrauka.

Mano tėvas Aleksandras Sakas (1908-1998) veikė Kauno moksleivių ateitininkų organizacijoje, kurios kapelionu buvo kaip tik kunigas Žitkus. Taip apie 1931 metus užsimezgusi pažintis ir keletą metų trukusi bendra veikla suartino dar tik ieškantį savo pašaukimo jaunuolį ir kunigą, jau žinomą Lietuvoje savo veikla ir kūryba.

Po daugelio metų tėvas, buvodamas Kaune, kiekvienąkart aplankydavo savo vyresnįjį draugą, laikui bėgant vis labiau grimztantį senatvėn ir užmarštin. Jau buvo prabėgę laikai, kai Kazimieras Žitkus ėjo Kauno kunigų seminarijos rektoriaus, Kauno kapitulos kanauninko pareigas. Retas kas bežinojo, kad visiems miela daina “Gražių dainelių daug girdėjau…” nėra kolektyvinis lietuvių liaudies kūrinys ir kad jos žodžių autorius - tai tas kuklusis Kauno Vilijampolės parapijos altarista.

Sunku patikėti, bet 1970 metais LTSR valstybinė leidykla išleido Kazio Žitkaus - Vinco Stonio poezijos rinktinę “Lyrika”. Išleisti išleido, bet šios knygos nei garsino, nei garbino, - gal tai tebuvo sovietų valdžios kai kam už jūrių marių mestelėtas jaukas.

1973-iųjų sausį tėvui atsiųstoje atvirutėje Kazys Žitkus prisipažino: Su mūzomis baigta - jos pas jaunesnius pabėgo.

Kai poetas 1986 metais mirė, tėvas apie tai sužinojo ne iš spaudos, o pavėluotai iš savo seno bičiulio rašytojo Eugenijaus Matuzevičiaus laiško.

“Aidai”, tuomet JAV leistas kultūros žurnalas, pranešdamas apie poeto mirtį, rašė (1986, Nr.3): 

Buvo talentingas poetas - lyrikas, bet nustelbtas savo meto žymesnių autorių ir neįvertintas pažangiųjų nepriklausomos Lietuvos poetinių srovių.

Ir pažymėjo, kad jo eilėraščiai buvo labai geri. Štai 1938 metais parašytas “Laiveliu”:

Ranka irklus paleido —
Naktis tokia rami!
Dangus virš mano veido,
Dangus po manimi.

Ir aš kaip meteoras
Plaukiu erdve, plaukiu;
Šviesių žvaigždelių choras
Su manimi sykiu.

Širdis nustojo plakti,
Savęs nebejuntu . . .
Dangau, palik man naktį
Su žvaigždėmis kartu!

Tėvas išsaugojo keliolika nuotraukų su kun. Kazimieru Žitkumi ir atviručių, gautų iš jo.

Kauno moksleivių ateitininkų būrelis su kun. Kazimieru Žitkumi ir  - kaip galima spėti - pas jį. Atpažintieji asmenys: 1 - Apolonija Gliaudelyte, 5 - Aleksandras Sakas, 11 - Juozas Gražys, 13 -  kun. Kazimieras Žitkus.

1932 ar 1933 metų Kauno ateitininkų išvyka į Pajiesį. 4 - Juozas Gražys, 7 - Aleksandras Sakas, 8 - Pranas Rinkevičius, 10 - Jonas Dainauskas, 13 - kun. Kazimieras Žitkus, 16 - Leonas Dainys, 37 - Jonas Mockūnas, 40 - kun. Kazimieras Rankelė. Leono Dainio nuotrauka.

Kauno ateitininkų būrelis. Pirmoje eilėje kairėje - Aleksandras Sakas, centre -  kun. Kazimieras Žitkus. Antroje eilėje iš kairės antras - Juozas Gražys,  trečias - kun. Kazimieras Rankelė, penktas - nuotraukos autorius Leonas Dainys.

1933 metų vasario pasivaikščiojimas Kauno apylinkėmis. Kitoje pusėje - dedikacija su kun. Kazimiero Žitkaus parašu: Aleksui - mūsų vadui. Nenuoramų žygiui prisiminti. 1933.II.26. Paties kunigo šioje nuotraukoje nėra.

Dar viena tos dienos nuotrauka. Kun. Kazimieras Žitkus - paskutinėje eilėje skrybėlėtas. Priekyje pirmasis iš kairės su uniformine kepuraite - Leonas Dainys, toliau į dešinę - Aleksandras Sakas (šviesia kepure), Kazys Naseckas (su skrybėle).

“Gamtos draugo” ekskursijos dalyviai Zapyškyje 1933 m. liepos 4 d. Atpažintieji: 1 - kun. Kazimieras Žitkus, 2 - Pranas Rinkevičius, 3 - Aleksandras Sakas, 4 - Leonas Dainys, 5 - prof. Pranas Dovydaitis. Tolėliau kairėje: 6 - Jonas Mockūnas, 7 - Ričardas Nakas. Ši ir kitos 1933 metų “Gamtos draugo” ekskursijos nuotraukos darytos Leono Dainio.

Būrelis kauniečių su kun. K. Žitkumi Palangoje vieną iš 1933 m. liepos 8 - 11 dienų per tą pačią “Gamtos draugo” ekskursiją.

Dalis “Gamtos draugo” ekskursijos dalyvių nuo pajūrio pasuko į Žemaitiją. 1933 m. liepos 12 d. Plungėje prie Oginskių rūmų. Priekyje - ekskursijos vadovai - kun. K. Žitkus (trečias iš kairės) ir prof. Pr. Dovydaitis (centre).

1934 m. liepos 30 d. atvirutė iš Aukštadvario, kur poetas atostogavo. Kitoje pusėje - spaudas “S. Vaismano fotografija Aukštadvaryje” ir laiškelis Aleksandrui Sakui:

Brangusis Aleksėli!
Ačiū už laišką. Su dideliu susidomėjimu jį perskaičiau keletą kartų ir gėrėjausi jūsų jaunųjų “nenuoramų” judrumu ir energija. Norėjau platų laišką rašyti, bet šį šeštadienį turbūt jau pats būsiu Kaune. Sveikink visus.
Valio, jaunieji prieteliai!
Jūsų kun. K. Žitkus.

Leono Dainio nuotrauka, kurioje - nemažas būrys draugų ir bendražygių ateitininkų, dalyvavusių Aleksandro Sako išleistuvėse į Telšių kunigų seminariją. 1934 metų rugsėjo pradžia. Pirmoje eilėje iš kairės trečias - Kazimieras Žitkus, ketvirtas - Aleksandras Sakas.

Kun. Kazimieras Žitkus 1934 metais. Šeimos archyvo nuotrauka.

© 2012 Aleksandras Sakas jun.