1944 metų rugsėjį - spalio pradžioje Avižlių kaime glaudėsi iš Papilės nuo artėjančio fronto pasitraukę Domininkas ir Morta Sakai. Kartu buvo suvažiavę jų vaikai Aleksandras, Julija, jauniausioji šešiolikmetė Marytė, tame pačiame kaime pas vyro gimines prieglobą rado jų vyriausios dukters Bronės Knašienės šeima. Avižliuose viešėjo ir Julijos draugas Liudas Arbačiauskas, kurį išlydėdamos seserys Julija ir Marytė persikėlė į kitą, dešinįjį, Ventos krantą.
Tą dieną trys jauni vyrai, Aleksandro draugai (rezistentai iš Šiaulių), bandė su juo susisiekti, tačiau netikėtam rusų puolimui prasidėjus, to padaryti nebegalėjo. Kažkaip sužinoję, kad Aleksandro seserys yra šiame Ventos krante, jie atbėgo įspėti, kad Avižlių kaimas užimtas rusų. Tuomet visi, jau šešiese, nutarė pėsčiomis eiti dešiniuoju Ventos krantu, vildamiesi kur nors toliau saugiai persikelti per upę ir grįžti į Avižlius. Trauktis iš Lietuvos nė minties nebuvo.
Berods, antrą dieną užėjo žmonių paliktą sodybą ir, radę ten arklį su vežimu, kaip mokėdami pasikinkė ir išvažiavo toliau palei Ventą. Pakeliui pasitaikė kitas vežimas, kuriuo traukėsi keturi vokiečių tankistai, palikę prie Viekšnių pamuštą tanką.
Rusai puolimą tęsė, ir taip visi atsidūrė Latvijoje. Vokiečių kariai ne kartą gelbėjo savo pakeleivius lietuvius. Vienoje vietoje pabėgėlius vaikė nuo kelio, kuriuo traukė vokiečių kariuomenė, tačiau Marytę ir Juliją su draugais tankistų dėka praleido. Vėliau girdėjo pasakojimus, kad nuo kelio nuvarytieji pateko į smarkų apšaudymą, buvo daug aukų.
Arklius keisdavo. Šiaip nelabai svetingi latvių kaimiečiai ginkluotiems vokiečių kariams nedrįso priešintis, dar gal ir maistu aprūpindavo.
Kai pasiekė Liepoją, ten nesustojo, patraukė į pietus. Vokiečiai, matyt, norėjo patekti į Klaipėdą, o lietuviai kaip nors grįžti namo. Tačiau sustabdė priešais atlekiančios gurguolės - kelias apšaudomas! Nusuko į pajūrį, galvojo jūros pakrante prasmukti, bet ir ten šaudė, teko gręžtis vėl Liepojos pusėn. Pakeliui atsiskyrė vienas iš Aleksandro draugų, vardu Jonas, taręs, kad keliaus atgal į Lietuvą, nes yra davęs priesaiką ginti Lietuvos žemę.
Liepojoje vyrai nebematė kitos išeities, kaip tik trauktis laivu per jūrą. Tačiau įlipti į laivą buvo neįmanoma. Uostą apgulė pabėgėliai latviai, kurie turėjo pirmenybę. Vėl padėjo tie patys vokiečių tankistai, pristatę pakeleivius lietuvius savo gelbėtojais (kas buvo netiesa) ir išrūpinę jiems vietas laive.
Dar neįlipus į laivą, per uosto bombardavimą viena bomba ištaškė jų arklį ir vežimą, bet per stebuklą seserys ir draugai liko gyvi ir net nesužeisti.
Laive Marytė sutiko pažįstamas iš Vilniaus - Vandą Daugirdaitę Sruogienę, Vilniaus Birutės gimnazijos, kurioje mokėsi, direktorę, ir jos dukterį Dalią Sruogaitę, pora metų už Marytę vyresnę, jau baigusią tą pačią gimnaziją.
Su Vanda ir Dalia kartu vyko Vandos pusseserė Zosė (Sofija Laucevičiūtė Gedvilienė) su sūnum Gabriuku (Gabrielius Gedvila) ir Jurgis Blekaitis. Pastarasis, “Vaidilos” teatro Vilniuje režisierius, buvo Julijos ir Marytės brolio Jono Sako kolega.
Vanda Sruogienė ir jos artimieji, kitaip nei seserys Sakaitės, namus paliko žinodami, kad jų netenka ilgam. Tai buvo sunkus žingsnis, kuriam jie ryžosi po ilgų svarstymų ir dvejonių. Paskutinę valandą Sruogienės tėvų namuose Jurgis Blekaitis po dvidešimties metų prisiminė taip:
Šunes, kurie taip gailiai inkštė, prašydami nepalikt. Juoda naktis, spalio vėsuma, gaisro atšvaitai; ir juoda tankų kolona - draugiškų, biednų kareiviukų, beviltiškai bandančių prasimušti namo. (Dalia Sruogaitė, “Atminties archeologija”, Vilnius, 2012, 128 pusl.).
Senyvas Vandos tėvas, Kazimieras Daugirdas, kurį laiką važiavo kartu, paskui apsigalvojo, atsisveikino ir grįžo namo, į dvarą Bugiuose (kur po poros metų mirė).
Iš Liepojos uosto nedidelis prekinis sausakimšas laivas išplaukė temstant. Tuoj pat buvo užpultas rusų lėktuvų, atsišaudė. Vanda Sruogienė, vietos jų būreliui vargais negalais atradus tiktai laivo triume, vėliau rašė:
Gulėjau ant plikų lentų ir klausiau, kaip po manim vanduo teliūškavo… Buvau tikra, kad baigsiu čia gyvenimą, vandeny, su žuvimis… (Ibidem, 123 pusl.)
Spalio 16-tą laivas pasiekė Dancigą. Dieną praleidus netoli uosto, vakarop pabėgėlių kolona buvo nuvesta į geležinkelio stotį, kur gavo gilių kavos ir sumuštinių. Pilnutėliu traukiniu visi buvo išvežti į Štargardą, į stovyklą, iš kurios turėjo būti išskirstyti po karinės pramonės fabrikus.
Kadangi stovykla, nors ir aptverta aukšta spygliuota tvora, buvo menkai saugoma, visi nutarė sprukti, nebelaukdami šaukimo į fabrikus (arba gaudynių į kariuomenę). Už vartų draugija išsiskirstė. Dalios mama norėjo likti arčiau Štuthofo, kur įkaitu buvo laikomas jos vyras rašytojas Balys Sruoga. Jos nukeliavo į Greifsvaldą laukti, kol lietuviai iš Štuthofo lagerio bus paleisti (tai tebuvo klajonių po Vokietiją pradžia, o su vyru ir tėvu joms susitikti jau nebuvo lemta).
Sakaitės, Jurgis Blekaitis ir dar keli draugai iškeliavo į Drezdeną. Drezdeno stotyje visus pabėgėlius surinko ir patalpino į stovyklą, tada išskirstė į darbus. Julija, Liudas ir Marytė dirbo mažame metalo fabrike.
Vokietijos miestai tuomet badavo. Marija Paškevičienė pasakojo:
(…) kai buvom Drezdene, jau buvom labai išbadėję. (…) buvau labai nusilpus, man svaigdavo galva. Aš ilgesnį laiką negalėdavau eit, turėdavau pasilsėt. O lageryj duodavo sriubą - vanduo ir sušalusios daržovės. (…) Dvokdavo - kažkas tai baisaus. Mes užsimerkdavom, užsiimdavom nosį ir valgydavom, nes nieko kito neturėjom. Tuo tarpu buvo žmonių, lietuvių, kurie metė supelėjusią duoną laukan. O mes, jauni, peralkę, žiūrėdavom baisiom akim, mums niekada nepasiūlydavo. ( “Manėm, kad greit grįšim”, Vilnius, 2014, 203 pusl.).
Po kiek laiko Julija susisiekė su savo drauge, gyvenančia čekų Sudetuose, dar prieš karą Vokietijos aneksuotuose. Ir vieną rytą visi trys pabėgo iš Drezdeno. Tai buvo dar iki baisiojo bombardavimo, sunaikinusio miestą, tūkstančius jo gyventojų ir čia prieglobstį radusių karo pabėgėlių. Jurgis Blekaitis taip pat laiku paspruko iš Drezdeno - į Berlyną, paskui dar toliau.
Jau buvo žiema, kai Sakaitės ir Liudas atvažiavo į Sudetus. Ten nebuvo tokio bado, kaip Vokietijoje, tačiau gyvenimui tinkamų patalpų Julijos draugė neturėjo, atvykėliams teko glaustis nešildomoje kamarėlėje.
1945 metų pavasarį puolantys rusai priartėjo prie Sudetų. Šiaip ne taip gavę leidimą išvykti, visi (ir Julijos draugė su vyru bei sūneliu) išvažiavo į Vokietijos pietus, į Bavariją. Laikėsi netoli Augsburgo, maisto aplinkiniuose kaimeliuose prašydavo kaip elgetos - nei pinigų, nei daiktų mainams neturėjo.
Kai tuos kraštus užėmė amerikiečiai, jie pabėgėlius surinko į stovyklą mažame Dilingeno miestelyje prie Dunojaus upės. Tuomet jau alkanos dienos baigėsi, tačiau iki namų (naujų namų Amerikoje) dar buvo toli.
© 2015 Aleksandras Sakas jun.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą