Tokia tvarka jie susėdę šioje nuotraukoje, Jono Grigaičio dovanotoje savo bičiuliui (ir šio teksto autoriaus tėvui) Aleksandrui Sakui:
Iš kairės: tėvas Jonas Dominykas Grigaitis OP, tėvas Benediktas Albertas Rutkauskas OP, tėvas Vytautas Tomas Žiūraitis OP. Kitoje pusėje Jono Grigaičio užrašyta: Lietuvių dominikonų grupė, 1935.XI.20 Walberberg.
Prierašas OP (Ordo Praedicatorum) žymi asmens priklausomybę dominikonų, arba pamokslininkų, ordinui. Valberbergas (Walberberg) - dalis seno Bornhaimo (Bornheim) miesto Vokietijos vakaruose.
Kodėl pašaukimui realizuoti šie jaunuoliai pasirinko būtent dominikonų - intelektualų ir inkvizitorių - ordiną? Inkvizicijos laikai jau buvo seniai praėję. Be abejo, juos, kilusius iš kaimo, iš valstiečių gausių šeimų, patraukė atsivėrusi galimybė lavintis užsienyje, studijuoti filosofiją ir teologiją aukšto lygio mokslo centruose.
Jonas Grigaitis, gimęs 1914 metais Stačiūnų valsčiaus Petraičių kaime (dab. Pakruojo raj.), buvo šeštasis vaikas iš septynių. Baigė Šiaulių gimnaziją, veikė ateitininkuose.
Benediktas Rutkauskas gimė 1911 metais Jonušių kaime (dab. Kelmės raj. Liolių sen.), buvo vyriausias iš aštuonių vaikų. Mokėsi Raseinių gimnazijoje. Turėjo dailininko talentą. 1933 metais Viduklės bažnyčiai jis nutapė paveikslą Jėzaus Širdies siužetu.
Vytautas Žiūraitis gimė 1915 metais Šimkaičių valsčiaus Grigožiškės kaime (dab. Jurbarko raj.), mokėsi Raseinių gimnazijoje.
Nuo 1933 metų netrumpą laiką visi trys ėjo tuo pačiu gyvenimo keliu.
1933 metais iš Raseinių jie buvo pasiųsti atlikti noviciato į Amjeno (Amiens) vienuolyną Prancūzijoje.
Dominikonų ordino Amjeno noviciatas (Ordre de Saint-Dominique - Noviciat d´Amiens). E. Vaibelio leidyklos Paryžiuje (E. Weibel, Paris) apie 1935 metus išleistos serijos 3-ioji atvirutė. Jos kitoje pusėje Jono Grigaičio užrašas: Vienuolių procesija aplink bažnyčią.
Iš Amjeno po laikinųjų įžadų 1934 metais jaunieji dominikonai buvo pasiųsti į Valberbergo studijų vienuolyną.
Valberbergo vienuolyno nuotrauka, Jono Grigaičio atsiųsta Aleksandrui Sakui, tuomet - Telšių kunigų seminarijos klierikui.
Kitoje nuotraukos pusėje - Jono Grigaičio laiškas, rašytas Valberberge 1935 m. balandžio 1 d. :
Dar kelios tų laikų nuotraukos.
Dominikonų vienuoliai lietuviai 1935 metais Valberberge. Iš kairės: Benediktas Rutkauskas, Jonas Grigaitis ir Vytautas Žiūraitis.
Ši Jono Grigaičio nuotrauka daryta Raseiniuose (yra ovalus fotografo D. Zolino spaudas), bet užrašyta Valberberge 1936 m. lapkričio 24 d.: Per crucem ad lucem! Gerajam draugui Aleksui Sakui fr. Dominikas - Jonas, Ord. Praed.
1937 metų vasarą, baigę studijas Valberberge, lietuviai dominikonai grįžo į Raseinius ir atostogoms savo tėviškėse. Rugsėjo mėnesį turėjo duoti amžinuosius vienuolio įžadus.
Raseinių bažnyčia. Kitoje nuotraukos pusėje - Jono Grigaičio Aleksandrui Sakui rašytas atvirlaiškis:
1937.VII.23, Raseiniai
Sveikas, Aleksai,
Širdingiausių linkėjimų iš Raseinių. Galų gale apleidžiau visiškai Hitlerio žemę, o dabar ramiai ilsiuos Raseiniuose. Egzaminai pavyko labai gerai. Liepos 26 d. važiuoju į tėviškę ir manau pasilikti ten tris savaites. Nežinau, ar turėsiu progos Tave aplankyti. Mat, Tu labai toli gyveni. Parašyk, kaip galėtumėme susitikti. Jei T. Provincijolas pavelys, tai galbūt važiuosiu į Kretingą, o tai tuomet būtų gera proga Tave aplankyti. Sudiev.
Tavo fr. Dominikas, O. Pr.
Atvirlaiškis išsųstas į Renavo kleboniją (Sedos valsč.), kur Aleksandras dalyvavo misijų renginiuose. Renavo pašte gautas liepos 26 d. ir peradresuotas į Papilę, matyt, adresatas iš Renavo jau buvo išvykęs.
Dar viena kažkokios šventinės dienos (turbūt, Raseiniuose) nuotrauka su Jono Grigaičio atvirlaiškiu, rašytu Aleksandrui Sakui į Papilę:
1937.VIII.27, Raseiniai
Carissime Amici!
Tavo laiškutį gavau Stačiūnuose. Dėkui. Tėviškėje išbuvau tris savaites (VII.27 - VIII.16), o dabar vėl sėdžiu Raseinių baltuose mūruose ir laukiu Tavęs atvažiuojant, bet Tu kažin kodėl dar nesirodai. Atvažiuok kaip galima greičiau, nes mes pradėsime rugs. 6 d. rekolekcijas ir jos užsitęs iki rugs. 14 d. Iš Lietuvos išvažiuosime rugs. 18 d., bet jau ne į Vokietiją, o į Belgiją. Rugsėjo 23 d. darysiu amžinuosius įžadus. Kitais metais nebeteks Lietuvon parvažiuoti, todėl šįmet stenkis aplankyti mane. Patenkintas esu, kad į Belgiją važiuoju studijuoti; tikiuos, kad ten galėsiu susipažinti su kat. darbininkų veikimu. Taigi, šiuo kartu tiek. Sudiev.
Tavęs laukiąs fr. Dominikas, O.P.
Iš Raseinių Jonas Grigaitis, Benediktas Rutkauskas, Vytautas Žiūraitis išvyko į Belgiją, Le Solšuaro (Le Saulchoir) vienuolyną, kur 1937 metų rugsėjo 23 d. davė amžinuosius dominikonų vienuolio įžadus – laikytis paklusnumo, skaistybės ir neturto. Ten dar dvejus metus gilino teologijos žinias, kol 1939 metais buvo įšventinti į kunigus. Po šventimų visi trys grįžo į Lietuvą, į Raseinių vienuolyną. Čia per Žolinę iškilmingai laikė savo pirmąsias mišias (primicijas).
Raseiniuose dirbo pastoracinį darbą, dėstė tikybą. Kai 1940 metais sovietai okupavo Lietuvą, visi užsieniečiai dominikonai nieko nelaukdami iš Raseinių išvyko. Liko tik trys jaunieji kunigai lietuviai. Karo metais kilo dominikonų nesutarimai su parapijiečiais (Vytauto Žiūraičio Raseiniuose tada nebuvo - nuo 1941 iki 1942 metų studijavo teologiją Bonos universitete), ir vyskupo nurodymu parapija 1942 metais buvo perduota saleziečiams, o dominikonai iš Raseinių išvyko.
Taip jie atsidūrė Vilniuje. Vilnius buvo dar viena - paskutinė - lietuviškos Valberbergo grupės bendro kelio stotelė.
Vytautas Žiūraitis dėstė Vilniaus kunigų seminarijoje, garsėjo pamokslais, sakytais Šv. Jono bažnyčioje. Karo pabaigoje pasitraukė iš Lietuvos, buvo lietuvių kapelionu Austrijoje, studijavo Zalcburgo universitete. 1949 metais persikėlė į JAV. 1957 metais cum laude apgynė filosofijos daktaro disertaciją, mokslinių tyrimų kryptis - kultūros filosofija, tomizmas. Dėstė koledžuose, ėjo kapeliono pareigas. Nuo 1962 metų kunigavo Vašingtone. Kelių knygų autorius, lietuviškos JAV spaudos bendradarbis. Mirė Vašingtone 1990 metais.
Benediktas Rutkauskas, po Raseinių kiek pastudijavęs Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultete, Vilniuje vikaravo ir dėstė tikybą. 1944 metais pasitraukė į Vokietiją, dirbo lietuvių pabėgėlių kapelionu. 1950 metais buvo pasiųstas į Dominikonų studijų namus Vašingtone. Po studijų darbavosi Luizijanos valstijos parapijose, paskui daug metų buvo Čikagos priemiesčio Sisero (Cicero) lietuvių parapijos vikaru. Mirė 1995 metais dominikonų vienuolyne River Foreste (River Forest, IL), palaidotas Čikagos priemiesčio Des Pleinso (Des Plaines) kapinėse.
Jonas Grigaitis dirbo Vilniaus mokyklose kapelionu, o 1944 metų pradžioje, jau frontui artėjant, buvo paskirtas Adutiškio (dab. Švenčionių raj.) parapijos administratoriumi. Iš Lietuvos nebėgo. Kunigui Jonui Grigaičiui teko pažinti daugelį parapijų tiek rytų Lietuvoje, tiek Žemaitijoje ar Dzūkijoje. Ilgiausiai - daugiau kaip dešimt metų - buvo Šumsko (Vilniaus raj., prie pat sienos su Baltarusija) parapijos klebonu.
Lagerio išvengė, tačiau Jono Grigaičio artimieji buvo ištremti į Sibirą. Jo tėvas nuo bado mirė Taišeto lageryje.
Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, kunigas Jonas Grigaitis - vienintelis Lietuvoje likęs dominikonas - kaip persona juridica įregistravo dominikonų ordino provinciją. Vilniuje, atkurtame vienuolyne prie Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios gyveno ir tarnavo iki mirties 2012 metais. Tėvas Jonas Dominykas Grigaitis OP jo noru palaidotas Šumsko bažnyčios šventoriuje.
© 2016 Aleksandras Sakas jun.
Biografinių žinių šaltiniai:
1. Religijos, filosofijos, komparatyvistikos ir meno žurnalas "Logos", 70, 2012 sausis - kovas.
2. Order of Preachers, Biographies of Deceased Members 1994-1999.
3. Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai, biografijų žinynas, II tomas, Vilnius, 2002.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą