Atsiminimai. Garsioji Vorkuta

Ši Aleksandro Sako (1908 - 1998) atsiminimų ciklo - “Neužgydoma žaizda”, “Etapas į šiaurę”, “Garsioji Vorkuta”, “Tremtis visam gyvenimui” - dalis publikuota laikraštyje “Tarybinė Klaipėda” 1989 m. birželio 30 d. Čia atsiminimai šiek tiek papildyti iš rankraštinio varianto. 

Po vienuolikos parų mūsų kalinių etapas iš Vilniaus pasiekė garsiąją Vorkutą. Tai – kalinių pastatytas miestas su lageriais. Septintoj šachtoj daug barakų, čia ne šimtai, o tūkstančiai politkalinių, tarp jų primaišyta ir kriminalinių.

Pirmą naktį, vos sumigus, kelia vieną iš mūsų etapo – gan diktą, stiprų vyrą Petrauską – ir išsiveda vagonų iškrauti. Ryte Petrauskas pareina visai išvargęs, nusiminęs. Prašnekintas sako visiems garsiai: ”Pražuvom, pražuvom, iš čia gyvi neišeisim”. Ir iš tikrųjų, pradėjo jis, Kauno kalėjime buvęs nepalaužiamu optimistu, kasdien nykti, ir po kelių mėnesių neištvėręs užgęso ir liko šiaurėj gulėti amžinai. Jo kapą vargu kas suras.

Pirmoji žiema šiaurėj. Sunkiai slenka dienos prislėgtoj nuotaikoj. Visų mūsų dėmesys – tik maistui, o jis toks liesas, skystas, ir to paties mažai. Maitina du kartus dienoj - prieš darbą ir parėjus iš darbo.

Įpusėjus žiemai, mūsų keliasdešimt, daugiausia lietuvių, permeta į 30-ąją šachtą. Pati šachta čia dar neveikė. Stovėjo tiktai trys barakai, dviejuose gyveno įvairių tautybių politkaliniai. Pradedame kasti 30-ąją šachtą. Įrankiai – kastuvas, laužtuvas. Norma kiekvienam po 0,5 kub. metro, bet žemė itin įšalusi. Laužtuvas mažai padeda. Sukuriam ugnį, atšildome kiek, “kirkuojame”. Tokiu būdu normą įvykdom.

Neilgai čia dirbam, nukreipia mus kasti 31-ąją šachtą, irgi toks pat darbas. Apninka mus utėlės, naktį neduoda miegoti. Keliuos, einu prie šilto pečiaus, šildaus, ir vis iš galvos ir baltinių be vargo renku utėles, metu ant žemės jas tokias dideles, riebias, koja traiškau, o mintyse tik valgis ir valgis: kad nors sykį dar pavalgyti bulvių košės sočiai – ir čia pat numirti…

Kažkam atėjo į galvą: naktį nusivelkam visus baltinius, išnešam į lauką, klojam ant sniego, šalčio per 30 laipsnių. Švintant einam prie baltinių: visos utėlės iškišusios užpakalius, stovi kaip žvakės, bet jau sušalusios. Išpurtom jas čia pat, sniegas nuo tų parazitų gausumo net margas. Kitą naktį nešėm kitus drabužius. Sumažinę utėlių armiją, galėjom naktimis kiek geriau miegoti, tačiau visiškai nuo jų neatsikratėme.

Neilgai kasėme ir 31-ąją šachtą. Per 30 politkalinių keli sargybiniai su šunimis atvarė mus į kitą lagerį - Ajačegą, pasislėpusį tarp kalnų. Lageris kalinių pramintas “Pragaro dugnu”. Kasdien čia nuo fizinio išsekimo mirdavo iki 30 vyrų. O lageris nedidelis, kalinių ne daugiau trijų šimtų būdavo. Į darbą keldavo anksti, “bystro” į virtuvę, “bystro” atsiimti pusryčius – skystos sriubos ir kiek košės. Srebiam su pačių iš medžio padarytais šaukštais, metalinius šaukštus “blatnieji” kaliniai jėga atima ar pavagia. Nebaigus susitvarkyti, jau šaukia “bystro” į darbą. Už vartų sustabdo sargybiniai, tie kolioja mus iš visų pusių: mes fašistai, banditai, nacionalistai. Negana koliojimo, dar: gulk ant sniego, kelk, bėk ir vėl gulk. Pakankinę, suprakaitavusius varo į darbą už 10 km - valyti sniegą nuo geležinkelio. Norma - 30 “kubų” nukasti, numesti toliau. Sargybinis sėdi prie laužo, šildosi, mūsų neprisileidžia ir mums atskirai neleidžia susikurti ugnies. Dirbam išsijuosę, bijom atsisėsti. Temstant grįžtame tarp bėgių, pradeda pustyti. Prieiname mažą stotelę, daug priversta sniego, o čia ateina traukinys, metamės į šonus, tik

du broliukai iš Garliavos nesuspėja užlipti ant sniego kalno, ir vyresnįjį traukinys mirtinai prispaudžia. Nešam mirusįjį į lagerį. Prie vartų guldome prie kitų jau paguldytų lavonų. Bandom juos atpažinti, bet neleidžia, varo į barakus. Pavydas ima, kad jie jau nebesikankina…

Buvęs garsus Kauno siuvėjas Vladas Žimantas, laikęs 12 darbininkų siuvėjų, dabar (1989 m.) gyvenąs Kaune, grįžęs iš ten su palaužta sveikata, gerai prisimena, kaip vieną naktį įmigusius staiga prikelia, neduoda apsirengti ir basus suvaro į kitą baraką. Ir kas gi įvyko? Supratom, kad vyksta teismas. Teisiami trys vokiečių belaisviai. Jie vežimėliu suguldytus lavonus išveždavo toliau nuo lagerio. Ir kaip ten jiems nutiko, kad vienam lavonui nulaužė ranką. Tai pamatė pro šalį ėjęs vienas pareigūnas - ir tuojau už tai ekstra teismas. Už išniekinimą lavono visi trys vokiečių belaisviai gauna po 10 metų lagerio.

Ir Žimantas pradėjo tinti. Jei tinimas persimeta aukščiau kelių - lauk mirties už 2-3 dienų. Čia lagerio viršininkas žydas sužino, kad Žimantas yra siuvėjas, atneša jam savo kostiumą sutaisyti. Bet nei siuvamos mašinos, nei adatos. Laimei, iš vieno kalinio gauna adatą, ir dirba jau Žimantas barake, po stogu. Į lauko darbus nebevaro, nes siuvėjo darbu jau pilnai apkrautas. Netrukus ištraukiamas ir iš “Pragaro dugno”, dirba siuvykloj kaip naujų kostiumų meistras.

Iš dviejų brolių Jankauskų čia mirė vyresnysis. Mirė ir Gudelis, buvęs Lietuvoje geležinkelio kelio meistru. Gręsia mirtis Rimkui iš Svėdasų, gerai, kad Vladas Žimantas per tą patį viršininką išprašo perkelti jaunuolį į kitą lagerį.

Ir pats Vladas visą gyvenimą dėkingas gydytojai Sušinskienei, kuri išgelbėjo jo gyvybę lagery. Susitikęs po daugel metų, puolė prieš ją ant kelių, nes ji daug daug šiaurėje išgelbėjo tautiečiu…

Dienos ilgėja. Vėl mus keliasdešimt po smulkios kratos pėsčiom su šunimis ir keliais sargybiniais atveda į kitą lagerį - Priedšachtą. Nuo Vorkutos miesto už 5 kilometrų. Rytojaus dieną medicinos komisija iš kelių felčerių ir gydytojo Sokulovo tikrina mūsų sveikatą. Pačiupinėjo mano užpakalį - jokių raumenų, jokios mėsos, tik kaulai ir oda. Sėdėti nebegaliu, išlindę kaulai pjauna sėdynę. Blauzdos sutinusios. Komisija paskiria mane į lengvesnę brigadą. Dirbti zonoje tik 4 valandas dienoj, maitina geresniu maistu, kartais gauname priedo “zapekankos”, porą kartų ir amerikoniško omleto gavome. Tai buvo tikros Velykos! Bet neilgai. Po kelių savaičių aš jau stipresnis, kojų nebevelku, taisaus.

Paskiria mane vežti lavonus į antrąjį rajoną. Sudedu mirusius be baltinių, be karsto į roges kaip malkas vieną ant kito. Prie kojų pririšta lentelė, kurioje pieštuku užrašyta pavardė, vardas, gimimo metai, kur gimęs, kur gyvenęs ir kokiu straipsniu nuteistas. Lavonus uždengiu brezentu, su sargybiniu sėdam ant jų kojų ir varom greičiau arklį su rogėm pro pakely dirbančius darbininkus. Privažiuoju ilgą baraką. Sargybinis parodo, kur lavonus sunešti, ir nueina į šalį. Lengvai po vieną sunešu visus šešis, guldau šalia kitų keturių, išrengtų, kadaise vyriškos lyties buvusių, išsekusių nuo bado ir ligų…
Sargybinis nesirodo. Einu baraku toliau. Už pertvaros stovi du didžiausi katilai, kokių dar nebuvau gyvenime matęs. Ugnis po katilais užgesusi. Dar toliau einu, praveriu duris, o čia tokios dvi kiaulės kriuksi, tokios didelės, kad ant jų nugarų gali gulėti. Staiga iš kažkur pasirodo žmogysta, pradeda šaukti, kolioti mane, varo nuo kiaulių lauk, griebia iš po katilo pagalį. Aš paspartinu žingsnius prie savo rogių, manęs belaukiąs sargybinis. Stebisi, kad negavau į nugarą už landžiojimą kur nereikia. Važiuodamas vis save kankinau mintim, kodėl čia, netoli kiaulių, palikau lavonus. Ar sulauks mirusieji, kada bus galima palaidoti juos kiek atšilusioj žemėj? Iki birželio dar toli…

Šiame – Priedšachtos - lagery jau daugiau lietuvių. Juozas Alesius, grįžęs, gyvena Kazlų Rūdoj. Dirbo kepykloj. Dažnai pasislėpęs parnešdavo duonos nusilpusiems tautiečiams. Ir mane ne sykį yra sušelpęs. Kepykloje dirbo ir Justinas Valentinas iš Telšių, areštuotas prie savo vestuvių stalo. Čia ir kaunietis studentas medikas Juozas Ruseckas, ir daržininkas Kontrimas iš Šančių, miręs, vos spėjus jam grįžt į Lietuvą.

Iš pirmojo etapo kelių šimtų lietuvių, atvežtų į Vorkutą tiesti geležinkelio ir statyti miestą, dirbti pirmose anglių šachtose, beradau gyvų tik aštuonis, 7 vyrus ir vieną moterį. Vienas jų - Kazys Jucius nuo Kėdainių, Lietuvos kariuomenės kareivis. Vėliau dirbo šachtoj ir, gelbėdamas gyvybę, sąmoningai pakišo koją po vežimėliu. Ilgai gydęsis, dabar raišas, jau brigadininku tapęs. Sekmadienio rytą, gulėdamas ant narų, visuomet užtraukdavo lietuvišką dainą. Vieną dieną 1948 metais Kazys Jucius buvo kriminalinio kalinio stalių dirbtuvėj kirviu nužudytas.

Aleksandras Sakas (kairėje) ir Kazys Jucius, Vorkuta, 1947 metai. ("Koks pasitaisęs" - galvojo Aleksandro mama, gavusi šią nuotrauką. O buvo iš bado sutinęs...)

Po 12 metų grįžęs iš Vorkutos Kazys Gedvila, dabar gyvenąs Gargždų mieste, irgi nuo kriminalinių nukentėjo. Jam vagone išlupo visus auksinius dantis. Prigrasino, jei pasiskųs - anksčiau ar vėliau peilis į šoną. Visuomet save gražiai prižiūrinti, juodus drabužius dėvinti mokytoja Plečkaitienė mus dvasioje stiprino. Sužinojęs, kad čia yra aktyvi mano valsčiaus šaulė sanitarė Jadzė Vareikienė, paskyriau pasimatymą. Deja, moterų etapas… Tik po 40 metų vėl susitikome.

Mes jau statybininkų brigadoje. Statome Vorkutos mieste namus, barakus. Mūsų įrankiai: kirvis, plaktukas, pjūklas. Vinių nėra. Iš storesnių skardų kerpam neva vinis. Lentos sušalusios, vinys linksta, keikdamiesi šiaip taip prikalinėjame jas prie sienų, prie lubų. Mūsų brigadoje dirba senas mano pažįstamas Vladas Masiokas is Kauno – stambus, gan didelio ūgio vyras. Po pietų vis prašosi išleidžiamas iš darbo. Žinom, kokiu tikslu – sumedžioti kokį katiną. Šiai medžioklei jis patyręs – vakare verdasi papildomą vakarienę.

Kartą laimė ir mane aplankė: grįžtant iš darbo pamatau, kaip didelė balta kurapka nuo vielų nukrito. Lietuvis sargybinis leido pasiimti, keliems vakarienė itin buvo gardi, soti.

Kartą turėjome visa brigada gardaus juoko: skaitome vietos laikrašty, kad mes, komjaunuoliai, vakar įvykdėme statybos darbų normą 130 proc. Išvardintos kelių mūsų pavardės. Komjaunuoliai – bet be sargybos nė žingsnio! Tiesa, vienas tarp mūsų, jaunas rusas, tikrai yra buvęs komjaunuoliu. Klausiu jo, už ką čia? Už liežuvį, sako. Viename susirinkime agitatoriaus paklausiau: kodėl Stalinas visur su auliniais batais, o Leninas su pusbačiais? Ir už tai “desiatką” gavau kaip tėvynės išdavikas.

Du lenkai remontuodavo mūsų veltinius. Po jų remonto prisiūti lopai greit nuplyšdavo, dažnai likdavome pusiau basi. Prie vartų parodydavom felčeriui netikusį veltinį. Šis: “ničevo!”.

Vieną vakarą grįžtame per Vorkutos miestą. Dar žiema, gatvėse daug sniego, saugo mus tik vienas tamsaus veido sargybinis. Ir štai viena mūsų brigados rusė mergina paleidžia repliką: “čiornaja žopa”. Sargybinis tuoj reaguoja, sustabdo visus, suklupdo ant sniego ir taip laiko, ištiesęs šautuvą į mus. Iš darbo eina laisvieji, stebi šią sceną. Pagaliau kelios moterys apspinta sargybinį ir sako jam baigti iš mūsų tyčiotis, jis – ne, grąsina ir joms, bet moterys ne iš bailųjų – jei ne, tai mes einam pas generolą. Galų gale sargybinis nusileidžia, vėl žygiuojame į lagerį, iki kurio dar 5 kilometrai…

Atėjo pavasaris. Kaip buvusį studentą agronomą mane nukreipia į arklių fermą. Viršininkas Levčenka, buvęs kalinys, imasi atviro grunto daržininkystės. Pirmas toks bandymas šiaurėje, Vorkutoj. Iš pradžių suariam vieną hektarą žemės, patręšiam, ir birželio 29 dieną, atšilus žemei, pasėjau ridikėlių, salotų, “rėpos” – sėtinių. Ir dar kopūstų pasodinu. Užaugo ridikėliai, salotos, sėtiniai, o kopūstai parodė tik lapus. Kitais metais didesnius plotus apsėjom. Išgarsėjom. Atvažiuoja kitų šachtų virėjai, prašo sriubai nors sėtinių lapų. Paskui ir kiti lageriai pradėjo verstis daržininkyste. Taip Vorkutoje pirmaisiais daržininkais tapom du lietuviai, aš ir agronomas Stepas Vilius, 3-iojoje šachtoje šiltnamy pradėjęs auginti agurkus. Stepas Vilius grįžo ir dabar gyvena Kaune. Pirmais metais jo agurkai buvo suskaičiuoti, vaisiai skinami esant komisijai, antrais metais jau galėjo ir sau nusiskinti, ir dar sušelpti nusilpusį kalinį.

Tik po dviejų lagery praleistų metų perskaitė man “asobos soveščanijos” nutarimą, kad esu nuteistas pagal 58 straipsnį 5 metams lagerio. Komendantas nustebo, kad aš nusijuokiau. Maniau uždirbsiąs 25 metus – daugelis iš Lietuvos čia tiek buvo gavę. Apie trėmimą nebuvo paskelbta.

Trečiais metais iš Lietuvos atvažiuoja aplankyti mano žmona iš Prienų. Susitikom darže. Už tai tuojau buvau izoliuotas, uždarytas lagery. Padėjo lietuviai siuvėjai, siuvyklos vedėjas žydas, na, dar kai kas: man leidžia 5 paras už zonos, darbovietėj, gyventi su žmona. Tai buvo prisikėlimas gyventi.

Mus kelis tautiečius perkelia į “Trudo” lagerį. Čia randu mokytoją Petrą Kuzmicką iš Dusetų. Gyvenimo užgrūdintas, labai nuoširdus mūsų žmogus. Rūpinosi, kuo galėjo. Jis dirbo buhalterijoj, lagery turėjo vadovybės autoritetą. Buvo iškentėjęs savo golgotą. Į Vorkutą patekęs dar 1941 metais, pirmuoju etapu. Kūčių vakarą pas jį atėjo keli lietuviai ir lenkas. Pasimeldė, prisiminė lietuviškas Kūčias. Ir lenkas įskundė, kad Kuzmickas ruošia masinį pabėgimą. Prasidėjo tardymai. Tardė trys tardytojai, rusas ir du žydai. Tris metus, kol tęsėsi karas, laikė Petrą vienutėje, vandeny, užleisdavo nakčiai išbadėjusias žiurkes, dienom draskė šunimis. Tardytojai sąmoningai užtęsia tardymą, kad jų nepašauktų į karą, neva vedantys itin svarbią politinę bylą. Petras laikėsi kietai, ryžos geriau mirti, bet nenusileisti, neprisipažinti primestų kaltinimų. Kai karas baigėsi, byla buvo nutraukta (žr. pastabą).

Susergu stipria geltlige. Nejaučiu nei cukraus, nei druskos skonio. Guldo į ligoninę. Dažnai ateina žydė gydytoja, sėdi ant mano lovos. Petras perspėja, kas gali įvykti. Taip norisi rūgštaus pieno. Po kelių dienų Petras atneša pusę litro rauginto pieno. Geriu po truputį ir taisaus. Mano šaltumas gydytojai atsiliepia - išrašo anksčiau.

Lageriuose veikia nelegaliai “blatnieji”. Apsirengę vogtais kostiumais, fizinio darbo nedirba, jaučiasi kaip tranai. Atkritę nuo “blatnųjų” vadinami “sūki”, šie jau eina į darbą. Kartais jie suruošia skerdynes. Pjaunasi. Lagerio vadovybė išsiuntinėdavo juos kitur. Tačiau “blatnieji” ryšių nepamesdavo, informacija veikė. Būdavo, dienos metu užeina “blatnieji”, apsiginklavę peiliais, į baraką, suguldo kalinius ant žemės ir glemžiasi sau, kas tinkama jiems. Pasiskųsi - gausi į kailį. Ateis “blatnasis” į bulvių sandėlį, ir vedėjas privalo patenkinti jo norus be jokių priekaištų. Duoda bulvių, kiek reikia.

Dar liko metai. Vėl etapas. Ant rankovės “R” raidė. Tik vienas laiškas per mėnesį. Nori ar nenori, tave siunčia į kursus, tapsi šachtininku. Vienas jaunuolis iš Kauno atsisakė. Priremtas menku maistu - duona ir vandeniu - sutinka pagaliau leistis į šachtą.

Šachtoj dirbti buvo nešalta. Neišpildęs dienos normos, į viršų nepasikelsi, turi būtinai darbą atlikti, tavęs brigada keikdama lauks viršuje. O kas to nori. Darbas pavojingas, pradžioj iš šachtos iškeldavom nemažai sužeistų. Atvažiavus komisijai, reikalai pagerėjo.

Šachtoj čia dirbo kunigas Teodoras Jokubauskas iš Telšių vyskupijos, Šiaulių mokytojų seminarijos direktorius Raulinaitis, skalbykloje prie baltinių – kunigas Petkevičius ir kiti: lietuviai, latviai, estai, ukrainiečiai. Vienas estas inžinierius kartą naktį pabėgo. Už kelių dienų jo lavonas jau paguldytas prie lagerio vartų. Ir taip jis išgulėjo keletą dienų. Nerašytas įstatymas: bėglio kalinio gyvo negrąžinti.

© 2011 Res familiaris

Sūnaus pastaba:

Knygoje “Laisvės kovotojų prisiminimai” (sudarė Romas Kaunietis, VII dalis / 2 knyga, V., 2010, 386 pusl.) radau Broniaus Vasiliausko pasakojimą, užrašytą dar 1976 metais, kitaip nušviečiantį tuos pačius įvykius:

1941 m. gruodžio 24 d. Kūčių vakare, Vorkutoje viename barake, vadovaujant mokytojui P. Kuzmickui, buvo suorganizuotos pagal esamas lagerio sąlygas tradicinės Kūčios, kuriose dalyvavo daugiau kaip pora šimtų keleto tautybių katalikų. Tų Kūčių paminėjimas neapsiėjo be provokatoriaus. Ypač nemalonu, kad jis buvo lietuvis, kažkoks Bajanauskas, kuris kitą dieną nuėjo pas vyr. oper. įgaliotinį ir papasakojo apie tą Kūčių minėjimą, turintį, jo nuomone, ne vien religinį, bet ir politinį atspalvį. Visi tų Kūčių minėjimo dalyviai, tarp jų mokytojas P. Kuzmickas ir partizanų vadas P. Šiaudinis buvo suimti ir patalpinti į lagerio izoliatorių.

Po ketverto savaičių didžioji dalis ten esančiųjų mirė, tarp jų J. Triponis ir P. Šiaudinis. Kuzmickas kalėjimo sąlygas atlaikė. Po poros mėnesių likusius gyvus “kaltininkus”, tarp jų ir P. Kuzmicką, teisė lagerio tribunolas ir visiems papildomai paskyrė dar po penkerius metus lagerio.

© 2011 Aleksandras Sakas jun.

Atsiminimai. Etapas į šiaurę

Ši Aleksandro Sako (1908 - 1998) atsiminimų ciklo - “Neužgydoma žaizda”, “Etapas į šiaurę”, “Garsioji Vorkuta”, “Tremtis visam gyvenimui” - dalis publikuota laikraštyje “Tarybinė Klaipėda” 1989 m. vasario 8 d. 

Prislėgta Lietuvos padangė. Mūsų, tariamų politkalinių, tūkstančiai Vilniaus Lukiškių kalėjime. Paskutinioji naktis. Jau žinome, kad ruošiamas etapas.

Prasidėjo nuodugnios kratos. Ieško peilių, aštrių daiktų. Nuostabu - maldaknyges ir rožančius palieka. Sargybiniai kalba tik rusiškai. Jei kuris iš jų prašneka lietuviškai, tai matai, kad jis kaip ant žarijų: baimė jį varžo, o gal dreba dėl vietos ar dėl viršininkų pastabos.

Paskutiniai ankstų rytą pusryčiai. Pamaitino visai dienai neblogai. Dar visiškai neprašvitus, su daiktais ir maišais - į kiemą, į aikštę, į gatvę po 10 žmonių į eilę. Čia įvairaus amžiaus ir gan senų, vos paeinančių žmonių matyti. Jau ilga ilga kolona, 2500 ar daugiau galvų. Girdėtis ir moterų balsų. Komanda: eiti! Eilėse būtinai einant susikabinti! Tai eiti, tai bėgti! Tarsi mes galvijai, vis rėkia ir šaukia: bystro!, bystro!, bėgom! bėgom! (greitai! greitai! bėgte! bėgte!). Nuo mūsų kyla prakaito debesys, kai kas dūsta nuo kosulio, o senukai iš paskutiniųjų stengiasi neatsilikti. Čia gailesčio nėra, užuojautos nelauk. Tik: bystro! bystro! Aplink koloną sargybiniai su šunimis, vyresnieji sargybiniai karininkai skraido ant arklių. Vilniečiai skuba į darbą, sustoti jiems ant šaligatvių griežtai uždrausta. Mums prašnekti burnos užčiauptos - jokio garso, jokio žodžio pažįstamam. Matau vieną studentą draugą. Jis prie atviro lango antram aukšte mosuoja man. Atsisveikiname tarsi visam gyvenimui.

Uždusę, pavargę pasiekiame Vilniaus geležinkelio stoties aikštę. Sodina ant žemės, laukiam dar nevisiškai paruoštų gyvulinių vagonų. Tik temstant jų sulaukiam. Čia pagal esamas bylas šaukia į vagoną po 40 žmonių ar daugiau. Vagone stovi geležinė krosnelė, prie durų sukaltas iš 4 lentelių vamzdelis, gale jo dėžutė - klozetas. Tik važiuojant galima juo naudotis. Gerokai sutemus pajuda mūsų ešelonas. Visi sustojam. Kunigas Jonas Fabijanskas kalba maldą, pritariame ir mes visi. Begalinis susijaudinimas, kai kam ir ašara pasirodo. Sudie, Vilniau, sudie, Lietuva, sudie, namiškiai, vargu grįšim atgal…

Sunkiai pūškuoja mūsų traukinys. Pravažiuojam miškus, krūmus. Nieks iš miškinių nepastojo kelio, atrodo, galėjo rizikuoti sustabdyti, atidaryti vagonus, paleist tūkstančius nekaltų žmonių. Bet tokių organizuotų didvyrių trūko tuo metu Lietuvoje.

Kiekvienoj stotelėj sustojus, sargybiniai su mediniais plaktukais daužo vagono grindis, vagono sienas, tikrina, ar nėra padarytų skylių mūsų kuriam pabėgti. Daužydavo dieną ir naktį, kai tik sustodavo traukinys.

Tamsios naktys ilgėja, monotoniškai dunda traukinys, kas sekundę tolstam toliau nuo Lietuvos, artėjam arčiau Šiaurės.

… Negaliu vis pamiršti pusantro mėnesio kalinimo Kauno kalėjime, prieš išvežant į Lukiškes. Koks maistas! Atneša didelius katilus sriubos: viena kita nenulupta bulvė ir kelios sugedusios žuvies galvos. O kvapas toks aštrus, kad valgom užsiėmę nosis. Prisimenu ir tai: kalėjime susergu geltlige, rodau felčeriui pageltusius nagus. Tas atsako: ničevo (nieko tokio)… Arba - nuveda mus po keliasdešimt vyrų į kalėjimo pirtį. Žinojome, kad pirty dirbantys kriminaliniai kaliniai yra tikri sadistai, mėgsta kurį nors politkalinį, įsišaukę į kitą kambarį, mušti be jokio pasigailėjimo. Man išsirengus, tuoj keli iš jų prisistatė ir klausia, kodėl mano kūnas iš visų pusių su mėlynom dėmėm. Mano draugai irgi apspito mane apsaugai. Staiga įeina kalėjimo sargas prižiūrėtojas ir kriminalinius nuvaiko prie darbo.

… Mūsų traukinys vis skuba. Pro durų plyšį matom: miškai, miškeliai vis mažėja, medžių kamienai plonėja. Juo toliau, tuo šalčiau. Krosnele nesinaudojam, neleidžia pasirinkti kuro. Net skiedrų.

Vienoj stoty sustojus mūsų traukiniui, įlipa penki kareiviai sargybiniai. Krato mūsų maišus. Iš vieno žmogelio, iš Raudondvario miestelio, pasiima gerus aulinius batus. Iš inžinieriaus K. Dapkaus atima šiltą gražų megztinį, iš kitų lietuvių - lašinių bei dešrų. Garvežiui sušvilpus, iššoka iš vagono.

Važiuojam toliau. Matom didesnius ar mažesnius lagerius. Aplink sargybos bokštai, juose stovi su ilgais kailiniais sargybiniai. Su ilgais šautuvais. Ir jie juda, trypia vietoje, matyt, šaltis spaudžia.

… Tai įvyko kitą dieną, pavakary. Atsidaro vagono durys, sulipa kažkokia neva komisija. Vienas iš komisijos narių - su aukšto karininko antpečiais ir apsikarstęs daugybe medalių. Keli su prožektoriais. Klausia mūsų: kaip jaučiamės, ar neturim kokių nusiskundimų? Žmogelis, netekęs aulinių batų, pasiskundžia. Netyli ir inžinierius K. Dapkus. Komisija dar kiek pastovėjo, pasižiūrėjo ir sako, kad išsiaiškins.

Ešelonas vis skuba ir skuba. Artėja lapkričio 7-oji. Bet štai sustoja traukinys, atsidaro durys, įlipa į mūsų vagoną penkiese. Varo visus į vieną vagono pusę, akimis ieško kažko. Vidury vagono sulaiko abu nukentėjusius, tuos, kurie komisijai skundėsi. Ir čia mūs akivaizdoje pradeda juos mediniais plaktukais daužyti, kol šie nuvirsta ant žemės. Ir dar vis kerta ir kerta. Galop, pažadėję dar ateit, iššoka iš vagono.

Suserga vienas mūsų tautietis. Tai kunigas vikaras Jonas Fabijanskas iš Kauno Prisikėlimo bažnyčios. Guldau jį šalia savęs, nugara šildau kunigą, o jis visas dreba, šaltis krečia. Turime jau tris negaluojančius. Kas kuo galime, jiems padedame. Sustojus vienoj stotelėj, girdime už durų vyrišką balsą: miortvyje jest? Atsakom: poka net! (mirusių yra? kol kas nėra!). Mirties šmėkla mus aplenkė.
Prašvito šaltas lapkričio 7-osios rytas. Mūsų ešelonas pasiekia Vorkutą.

TSRS žemėlapis. Vorkuta pažymėta juoda rodykle.

Privažiuojam prie vienos kitos šachtos. Čia atkabinama po keletą vagonų. Važiuojam toliau, vagonų skaičius mažėja. Mes paskutinieji pasiekiame Vorkutos septintąją šachtą. Matom susirinkusių daug sargybinių, netrūksta ir vilkinių šunų. Komanda: lipti su daiktais iš vagono! Ir vėl: bystro! bystro! Išlipom. Sumuštuosius abu ir kunigą Joną Fabijanską prilaikome už pažastų. Einame per sniego pusnis į lagerį. Paėję kiek, pamatom šalia suguldytus keturis lavonus ant sniego. Sustoti prie jų negalime. Sargyba iš visos gerklės rėkia skubėti. Priėjome didžiąją septintąją šachtą. Prie vartų pasitinka mus suvargę, užguiti, išsekę murzini tautiečiai, visi kaliniai. Šaukia mums: negerkite, negerkite šalto vandens! Vorkutoj išgėrus nevirinto šalto vandens, tuoj prasideda baisus viduriavimas. Žmogus išsenka, mirtis jį pasiglemžia. Gavom ir patarimą: mainykit savo drabužius į blogesnius, nes vis vien jus apvogs. Mainydami dar gausite duonos ir tabako.

Daug metų prabėgo, bet kol širdis plaka, anų tamsių dienų skaudūs prisiminimai politkalinius, tremtinius dar vargina. Už ką kentėta? Dėl ko kentėta?

Sūnaus pastaba:

“Tarybinės Klaipėdos” redakcija, 1989 metais publikuodama šiuos atsiminimus skiltyje “Tragiški istorijos puslapiai”, gal kiek apsidrausdama, įdėjo tokį motto:

Prisiimdama atsakomybę už praeityje padarytas klaidas, Lietuvos Komunistų partija rūpinsis ir teiks pagalbą, kompensuojant moralinę ir materialinę skriaudą nuo stalinizmo politikos nukentėjusiems žmonėms. (Iš LKP CK Kreipimosi į Respublikos komunistus, darbo žmones, visus rinkėjus)

© 2011 Res familiaris
 

Atsiminimai. Neužgydoma žaizda

Ši Aleksandro Sako (1908 - 1998) atsiminimų ciklo - “Neužgydoma žaizda”, “Etapas į šiaurę”, “Garsioji Vorkuta”, “Tremtis visam gyvenimui” - dalis publikuota laikraštyje “Tarybinė Klaipėda”, 1989.01.03.

Kai einu pro laisvai plevėsuojančias mūsų tautines vėliavas, susijaudinu ir nesulaikau ašarų akyse.
Mano gyvenimo saulė jau leidžiasi į pačias marias. O kadaise išgyventos kančios dar vis teberusena atmintyje, kartais atgydamos klaikiuose sapnuose.

Buvau Dotnuvos žemės ūkio akademijos studentas. Prieš akademiją, 1939 ir 1940 metais, dirbau krikščionių darbininkų laikraščio “Darbininkas” techniniu redaktoriumi. Atsakinguoju redaktoriumi buvo profesorius P. Dovydaitis (išvežtas, Šiaurėje nužudytas). 1941 metų berods vasario mėnesį pasikviečia mane rektorius profesorius J. Krikščiūnas ir sako: “Esi pašalinamas iš akademijos”. Paduoda savo drebančią ranką, atsisveikiname, tačiau jis mane čia pat įspėja: “Saugokis, saugokis!”.
Ir kas man beliko? Trankaus, keičiu gyvenamas vietas.

Vokiečių okupacijos metais vėl grįžtu į akademiją. Nesnaudžiu. Studentai veikia, priešinasi okupantams. Aš turiu 4 viršaičių antspaudus, tuščių pasų blankus. Save ir kitus aprūpinu reikalingais dokumentais, jauninu ar sendinu šaukiamuosius į vokiečių armiją. Kad tik nepatektų į Hitlerio nagus…

Dotnuvos žemės ūkio akademijos studentai. Aleksandras Sakas - pirmos eilės viduryje
 
1944 m. rudenį grįžta Raudonoji Armija, grįžtu ir aš į akademiją, bet čia išgirstu: “Bėk greičiausiai iš akademijos, tavęs ieško”. Dabar buvau švarus: sunaikinau visus antspaudus, pasų blankus. Pavasarį Anykščiuose areštuoja mano brolį Antaną. Veža jį į Kėdainius. Čia saugume pagal esamą mano nuotrauką įsitikina, kad ne tas, paleidžia namo.

1945 m. birželio mėnesį atvykstu pas gimines į Kauną. Užeinu pas buvusį draugą Juozą Bernotą. Jis man atnešdavo išverstus iš “Pravdos”, “Izvestijų” kai kuriuos mano savaitraščiui tinkamus straipsnius. Prašau Juozą padėti man įsigyti kitus dokumentus. Vokiečių okupacijos metais jį su draugais išgelbėjome nuo mirties, aš asmeniškai jo žmonai po gimdymo padėjau materialiai. Pažada.

Birželio 9 d. vaikštom su Juozu Laisvės alėja, susitinkame poetą Antaną Miškinį. Šnekamės. Juozas tai mudu palieka, tai vėl prisistato.Vėliau paaiškėjo, kad mane pradėjo “lydėti” saugumiečiai nuo Juozo namų, taip pat viena itin graži mergaitė. Su Juozu noriu atsisveikinti, susitarus būtinai apie 11 val. susitikti rytoj. Jis prisispyręs - palydėk jį iki namų. Lydžiu. Savanorių prospektu į kalną. Į namus nekviečia, atsisveikiname prie jo namo. Einu vienas toliau. Ir štai už keliasdešimt žingsnių keturi saugumiečiai apspinta mane. Pirmas klausimas - ar turiu ginklą? Atsakau; “Ne!”. Du ima už rankų, veda į namo koridorių, viens išbėga kviesti taksi. Netrukus atvažiuoja, mane pasodina, du sėdasi iš šonų, ir toji gražioji mergaitė - man ant kelių (žr. 1 past.)…

Aš - jau saugume. Čia uoliai iškrato, pasiima 400 rublių, šveicarišką kišeninį laikrodį ir auksinį vestuvinį žiedą (žr. 2 past.). Paskui išpjauna visas sagas iš kelnių ir švarko. Veda į antrą aukštą, pasodina viename kabinete. Pirmą naktį ir visą dieną vyksta eksperimentas: kas 10-15 minučių ateina vienas iš darbuotojų, atsistoja prieš mane, žiūri į veidą, nieko nesakydamas. Tam išėjus, netrukus ateina kitas, irgi lavina atmintį, ar gerai buvo įsidėmėjęs mane iš nuotraukos. Miegoti neleidžia. Pagaliau prisistato leitenantas Kiseliovas (žr. 3 past.). Duoda man keletą šimtų tuščių lapų popieriaus ir įsako rašyti viską apie savo gyvenimą: kur gimęs, kur augęs, ką veikęs, kokius drsugus turėjęs, ką su jais kalbėjęs. Žodžiu, atlikti išpažintį iš viso gyvenimo. Pradėjau. Ant dešinio lapo kampo užrašiau:

Lietuviais esame gimę,
Lietuviais turim būt,
Tą garbę gavome užgimę,
Jai ir neturim leist pražūt.

Kitą parą procedūra vyksta naktimis. Atveda į jo kabinetą, pastato prie sienos, ir pirmas klausimas: “Litovcem rodilsia?” (”Lietuviu gimei?”). “Taip” - atsakau. Ir griebia už plaukų, daužo galvą į sieną, spardo į kojas, aukščiau kelių, kol pavargsta. Paskui paguldo ant stalo ir plaka su “bananu” be pasigailėjimo; kai pataiko į tą pačią vietą, rodos, skustuvu tave pjausto - toks begalinis skausmas.

Vyksta tardymas. Paklaustas atsakai keliais žodžiais, o jis, negailėdamas popieriaus, rašo ir rašo.

Vieną naktį pasirodo dar vienas kariškis. Pasisako tarnavęs Smetonos kariuomenėje. Ištraukia trispalvę vėliavą (ją mes, skautai, žygiuodami nešdavome), klausia: “Kas čia?” Atsakau: “Tai mūsų tautinė vėliava”. Liepia išsižioti, aš neklausau, tada abu per jėgą kemša ją į burną, guldo ant stalo, traukia nuo kūno drabužius, pulkininkas užgula mane, Kiseliovas kerta iš visos dūšios. Pagaliau, sukaupęs visą energiją, verčiu tiesiai ant žemės kariškį. Na ir pasiuto abu! Ir kojom spardė, ir visaip kankino. Vos vos gyvą atvilko į antrą kamerą. Čia buvome aštuoniese. Smetonos laikais šioje kameroje tik du kalinius laikydavo. Tiesiog dūstame. Aš visas mėlynas, pradžioje kūnas užtirpęs, vėliau, kai pradeda atsigauti, nebandyk prisiliesti - aštrus, deginantis skausmas. Saugume išlaiko 71 parą be saulės. Beveik kas naktį kankinimai, pajuoka dėl lietuvio vardo. Pagaliau sutrinka smegenys, galva nebedirba, jau sakau leitenantui Kiseliovui: rašykit, ką tik norit, aš pasirašau ir ant tuščio lapo. Naktį mane išvedus, likusieji keldavosi ir melsdavosi, kad tik mane mažiau kankintų, kad išlikčiau gyvas.

Pagaliau vieną savaitę mane palieka ramybėje, po truputį savijauta taisosi, protas atsigauna…
Rugpjūčio 14 d. suguldytus vieną ant kito atveža į Kauno kalėjimą. Rytojaus dieną išveda pasivaikščioti. Išeinu svirduliuodamas, pamatau žalius medžius ir saulutę, apsvaigstu kaip girtas, rodos, aš gimiau antrą kartą!

O toliau… Vilniaus kalėjimas, etapas į Vorkutą, po 5 metų - į Krasnojarsko kraštą visam gyvenimui. Po Stalino mirties leido grįžti į Lietuvą.

Prabėgo 43 metai nuo klaikių, žiaurių naktų saugume, o viskas atrodo kaip vakar. Žaizda negyja, nors šiandien jau esu reabilituotas. 1988 m. rugsėjo 20 d. Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo teisminės baudžiamųjų bylų kolegijos raštas praneša:

Pranešame, kad Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo teisminės baudžiamųjų bylų kolegijos 1988 m. rugsėjo 5 d. nutartimi Ypatingojo pasitarimo 1947 m. nutarimas panaikintas, byla nutraukta, nesant Jūsų veikloje nusikaltimo sudėties, t. y. esate reabilituotas. Siunčiame reabilitacijos pažymą.

Pažymoje nurodyta: areštuotas 1945 m. birželio 20, paleistas 1954 m. birželio 30 d. Iš tikrųjų mane areštavo birželio 9 d. (žr. 4 past.). Tiek jau to dėl tų 11 dienų, bet aš iki šiol nežinau, už ką buvau kankinamas, už ką kalėjau beveik dešimt metų…

Sūnaus pastabos:

Pastabų šaltinis - Lietuvos ypatingojo (KGB) archyvo byla P-11800-LI, jos sudedamoji dalis - stebėjimo byla Nr. 777.

1. Byloje Nr. 777 esančioje “Aptikto ir sulaikyto nelegalo pažymoje” (be datos) parašyta:

1945 metų birželio 9 d. agentas “Reinis”, įtrauktas į Sako paiešką, pranešė, kad pastarasis pasirodė Kaune ir per susitikimą su šaltiniu pareiškė, kad užeis pas jį 16 valandą.
Mes organizavome operaciją, pasitelkę operdarbuotojus ir “n/n” (naružnojė nabliudenijė - išorinis stebėjimas), taip kad visi išėjimai iš šaltinio namo buvo uždaryti ir stebimi.
Nustatytu laiku Sakas atvyko pas agentą ir pareiškė, kad jis įsitaisęs netoli Latvijos sienos, nes jam žinoma, kad jis ieškomas Dotnuvos žemės ūkio akademijoje.
Sakui išėjus iš šaltinio, mes jį suėmėm ir mašina atgabenom į Skyrių.

Pažymoje ir atsiminimuose nurodomų suėmimo aplinkybių sutapimas patvirtina, kad Aleksandrą Saką išdavęs KGB agentas “Reinis” - Juozas Bernotas, margos biografijos žmogus (kadaise buvęs ateitininku, paskui komunistu, veikęs katalikiškose darbininkų organizacijose ir spaudoje, ne kartą prie Smetonos kalintas, o tarybinėje Lietuvoje buvęs Kauno “Stumbro”, paskui Alytaus “Maisto” direktoriumi).

2. Byloje Nr. 777 esančiame 1945.06.09 kratos protokole nurodyta, kad iš sulaikytojo Aleksandro Sako paimta 1485 rubliai, kišeninis laikrodis “Romeo” ir kt., bet žiedas neminimas.

3. Byloje P-11800-LI esantys pirmieji tardymo (taip pat ir liudininkų apklausos) protokolai pasirašyti leitenanto V. Jastrebovo, nuo 1945.07.03 - kapitono Kiseliovo.

4. Bylos Nr. 777 dokumentai (”Nutarimas areštui” ir kt.) rodo, kaip atsirado tokia data. Nors Aleksandras Sakas suimtas dar 1945 m. birželio 9 d., tačiau prokuroro sankcija areštui gauta tik birželio 20 d.

© 2011 Res familiaris
 

Dotnuvos akademijoje 1940 - 1945 metais

1940 metais uždarius “Darbininko” laikraštį, Aleksandras Sakas pasuko nauju keliu - stojo į Dotnuvos žemės ūkio akademiją agronomijos studijuoti. Buvo kilęs iš valstiečių, bet žemė Papilės Sakų nebemaitino - tėvas dar caro laikais dirbo prie geležinkelio, paskui - miestelio batsiuviu ir smulkiu prekybininku.

Akademijoje atsidūrė blogu metu. Naujoji tarybinė valdžia užsibrėžė sudoroti visus nepatikimuosius - nuo kapitalistų iki filatelistų. Ateitininkas ir buržuazinės spaudos darbuotojas Sakas netrukus taip pat sulaukė savo eilės. Iš jo prisiminimų:

1941 metų berods vasario mėnesį pasikviečia mane rektorius profesorius J. Krikščiūnas ir sako: “Esi pašalinamas iš akademijos”. Paduoda savo drebančią ranką, atsisveikiname, tačiau jis mane čia pat įspėja: “Saugokis, saugokis!”.

Teko gyventi pusiau legaliai, mėtant pėdas. Daugiausia pas brolius – Joną, Panevėžio teatro direktorių, Vacį, Tauragės “Maisto” fabriko darbuotoją, Antaną, Šiaulių pašto viršininko vertėją.

Prasidėjus karui, jau kita - vokiečių - okupacinė valdžia uždarė Dotnuvos akademiją. Nieko gero nebesitikėdamas, Aleksandras dar kartą buvo bekeičiąs užsiėmimą - 1941 metų vasaros gale Šiauliuose baigė trumpus mokytojų kursus. Atvažiavęs į Kauną po rugsėjo 15 d. ieškoti darbo, susitiko pažįstamą ateitininką Pilypą Žukauską - Narutį, kuris pakvietė į Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) štabą darbuotis organizacinio skyriaus vedėjo padėjėju. Pasiūlymas Aleksandrui pasirodė priimtinas, jis sutiko, tačiau po kelių dienų paaiškėjo, kad toks žingsnis nebuvo sėkmingas. Rugsėjo 21 d. vokiečiai LAF veiklą nutraukė, suėmė LAF vadovą Leoną Prapuolenį ir išsiuntė jį į Dachau koncentracijos stovyklą, o Aleksandras, nespėjęs kiek nors pasireikšti, vėl liko bedarbiu. Neilgam, nes rudenį okupacinė valdžia leido veikti žemės ūkio akademijai, ir buvo galima grįžti į Dotnuvą.

Dotnuvos žemės ūkio akademijos rūmai iki 1944 metų.

Dotnuvoje studijuodamas, Aleksandras Sakas toliau bendravo su kauniečiais - buvusio LAF žmonėmis, nacių nuvarytais į pogrindį ir besitelkiančiais pasipriešinimui naujoje Lietuvių fronto (LF) organizacijoje. Kai 1942 m. vokiečiai uždarė laikraštį “Į laisvę”, jis buvo leidžiamas ir platinamas slaptai. Aleksandro bičiuliai Juozas Gražys ir Povilas Malinauskas Kaune spausdindavo po 10 tūkstančių “Į laisvę” egzempliorių. Aleksandras tuo metu buvo dažnas svečias Kaune pas savo dėdę Antaną Rimkų, o į Dotnuvą išplatinti parsiveždavo po pluoštą iš draugų gautų pogrindžio leidinių.

Dotnuvoje. Aleksandras Sakas - pirmoje eilėje antrasis iš dešinės.

Dotnuvoje šios spaudos skaitytojais galėjo būti ne vien Aleksandro mokslo draugai, bet ir kiti patikimi žmonės. Kai kurių iš jų pavardės yra žinomos:

studentai - Beliūnas (iš Prienų, buvęs Lietuvos kariuomenės leitenantas), Vladas Grupas, Jasiukaitis, Simas Liauksminas (tuo metu dirbęs ir liaudies mokyklos mokytoju, 1943 metais baigęs akademiją), Lukaševičius (studentų atstovybės pirmininkas), Putna, Saulėnas, Vinkšnaitis (kurso draugas ir Dotnuvos policijos viršininkas, 1942 metų birželį įspėjęs Aleksandrą, kad jo ieško vokiečių saugumas), Juozas Uleckas (baigęs akademiją 1943 metais);
akademijos dėstytojai - dr. Grigas, prof. kanauninkas F.Kemėšis, doc. B.Povilaitis;
agronomai - Antanas Dagilis, Paulauskas, Pempė;
tarnautojai - Šlapoberžės kaimo netoli Dotnuvos pašto vedėjas Juozas Balčiūnas, Dotnuvos pašto vedėjas Gudas, Dotnuvos akademijos sargas Puodžiūnas.

1943 metais Aleksandras Sakas ėmėsi pats redaguoti ir leisti antinacinį laikraštėlį “Lietuvos Judas”. Ši istorija verta atskiro straipsnelio.

Dotnuvos žemės ūkio akademijos studentai. Nuotraukos kitoje pusėje: Jėzuitai 1944 m. pavasario semestre. (Kodėl jėzuitai?).

1944 metais vokiečiai traukdamiesi išsprogdino gražiuosius akademijos rūmus. Sudegė jos biblioteka, nukentėjo visa tai, kas vadinama mokymo baze. Į Vakarus pasitraukė didelė dalis profesūros ir dėstytojų, tarp jų ir akademijos rektorius prof. Balys Vitkus. Frontui praėjus, akademijos vadovu tapo prof. Jurgis Krikščiūnas, buvęs rektoriumi prieškariniu tarybiniu metu - bolševikams priimtinų pažiūrų, tačiau sąžiningas ir teisingas žmogus (akademijoje buvo dar vienas prof. Jurgis Krikščiūnas, 1944 m. pasitraukęs į Vokietiją).

Tęsti studijų, šiek tiek sutvarkius tai, kas iš akademijos liko, į Dotnuvą vėl rinkosi studentai. Aleksandras netrukus draugų buvo įspėtas: “Bėk greičiausiai iš akademijos, tavęs ieško”. NKVD jį laikė svarbesniu pasipriešinimo veikėju, negu jis iš tikrųjų buvo. Dar 1944 metų rugsėjį pradėta Sako paieška pagal “agentūrinę-tardomąją” bylą “Front”. Teko slapstytis, kaip ir 1941-aisias, mokytis savarankiškai (iš studentų sąrašų jis nebuvo išbrauktas), į akademiją užsukant trumpam baigiamųjų egzaminų laikyti.

1945 metų gegužę Aleksandras Sakas Kaune buvo išduotas ir suimtas. Prasidėjo devynerius metus trukusi “akademija” su sadistiškais tardymais Lietuvoje, kalinimu mirties lageriuose Vorkutoje, tremtimi Sibire.

Laisvėje likę jo mokslo draugai diplomų tais 1945-aisiais taip pat negavo. Gal dėl to, kad nebuvo išklausę tarybiniam švietimui būtinų disciplinų - to, kas vėliau buvo vadinama TSKP istorija, moksliniu komunizmu ir pan. 1946 metais Aleksandro buvę bendrakursiai susitelkė ir, formaliai atlikę visas būtinas procedūras, visu būriu diplomus gavo. Aleksandras Sakas, grįžęs į Lietuvą, pats vienas panašių žygių nesiėmė, ir kolūkiuose dirbo nediplomuotu agronomu.

© 2013 Aleksandras Sakas jun.

Priedai:

Dotnuvos žemės ūkio akademijos studentai tarp 1941 ir 1944 metų:

Apie 1960 m. kažkuris iš Aleksandro Sako bendrakursių sudarė jų - Lietuvoje likusiųjų - sąrašą, pavadinęs jį “Lietuvos žemės ūkio akademijos 1946 metų laidos absolventai“:

1. Ona Augytė-Jašinskienė, dirbo Staniūnuose, Pabaltijo paukštininkystės bandymų stotyje, gyveno Panevėžyje.
2. Rūta Balčiūnienė.
3. Henrikas Bielinskas.
4. Vytautas Beržiūnas, dirbo Respublikiniame zootechninio-veterinarinio tiekimo organizacijų susivienijime, gyveno Vilniuje.
5. Vaclovas Danevičius, gyveno Kretingoje.
6. Vincas Daunora, dirbo Kaune, Vandens ūkio projektavimo institute, gyveno Kaune.
7. Antanas Dulevičius, dirbo Klaipėdos tarybiniame ūkyje-technikume, gyveno Palangoje.
8. Alfonsas Gudelis, gyveno Telšių rajono Kalnėnų kaime.
9. Ona Gudynaitė-Špokauskienė, dirbo Botanikos institute, gyveno Vilniuje.
10. Kostas Jašinskas, dirbo Panevėžio cukraus fabrike, gyveno Panevėžyje.
11. Jonas Kasaitis.
12. Vytautas Kiela, gyveno Klaipėdos rajono Tauralaukio kaime.
13. Adolfas Krikščikas, dirbo Kelmės tarybiniame ūkyje, gyveno Kelmėje.
14. Justinas Kontrimas, dirbo Vytėnų sodininkystės bandomojoje stotyje, gyveno Kaune.
15. Stasys Laukaitis, gyveno Mažeikių rajono Lenino kolūkyje (Krakių paštas).
16. Kazys Makūnas, gyveno Panevėžyje.
17. Juozas Miknius, dirbo Panevėžio cukraus fabrike, gyveno Panevėžyje.
18. Vincas Miliauskas, dirbo Žemdirbystės instituto Vokės filiale, gyveno Vilniuje.
19. Vytautas Pauliukas, gyveno Elektrėnuose.
20. Vytautas Rimas, dirbo Vidmantų tarybiniame ūkyje, gyveno Kretingoje.
21. Aleksas Sakas, gyveno Klaipėdoje.
22. Albinas Statkevičius, dirbo Žemės ūkio akademijoje, gyveno Kaune.
23. Vladas Širka, gyveno Kaune.
24. Jonas Tarvidas, dirbo Žemdirbystės institute, gyveno Dotnuvoje.
25. Jonas Vaitiekūnas, dirbo Žemdirbystės instituto Vokės filiale, gyveno Vilniuje.
26. Adolfas Vyšniauskas, dirbo Laučiūnavos tarybiniame ūkyje-technikume, gyveno Kėdainių rajone, Laučiūnavoje.
27. Simas Žukauskas, dirbo Aukštadvario tarybiniame ūkyje-technikume, gyveno Aukštadvaryje.

Kauno kunigų seminarijoje 1937-1939 metais

Aleksandras Sakas, priverstas palikti Telšių kunigų seminariją, vis dar siekė kunigystės. 1937 metais jis buvo priimtas tęsti mokslus, šįkart - Kauno kunigų seminarijoje.

Iš to gyvenimo tarpsnio liko kelios fotografijos.

Kauno kunigų seminarijos auklėtiniai pertraukos metu. Aleksandras - dešiniajame būrelyje.

Keturių draugų pasivaikščiojimo po seminarijos kiemą akimirkos. Aleksandras Sakas - pirmasis iš kairės ir pirmasis iš dešinės.

Kelios Aleksandro bendramokslių nuotraukos, visos tuo pačiu spaudu pažymėtos - Fot. “Renaissance”, Kaunas, Laisvės Al. 47. Jos pasirašytos vardais, iš kairės - Antanas, Leonas, Povilas, Pranciškus, o penktojoje įskaitomi tik inicialai - Pr. B.

Klierikas Aleksandras Sakas 1939 metų birželį dalyvavo Papilės valsčiaus Baublių ir Kušleikių pradžios mokyklų bendruose egzaminuose:

Aleksandras - gale kairysis. Kunigas tos pat eilės dešinėje - turėtų būti Pranciškus Bastakys, Papilės vikaras nuo 1938 metų gruodžio. Tarp sėdinčiųjų pirmasis iš kairės - Kušleikių mokytojas Stasys Sidoravičius, trečiasis - Baublių mokytojas Juozas Domeika, penktasis - Krioklių mokytojas Vincas Andriušis.

Kiek vėliau tą patį mėnesį - pavasarininkų koplytėlės Papilės valsčiaus Žardelių kaime šventinimo iškilmės:

Aleksandras Sakas - kraštinis dešinėje. Sėdinčiųjų eilėje su sutana - turbūt Papilės vikaras kun. Pranciškus Bastakys. (Kita šio įvykio nuotrauka yra įdėta monografijos “Papilė” I dalies 881 pusl., tačiau ten apraše ji klaidingai datuota 1930-1935 m. Turėtų būti - 1939 metų birželio pabaiga, 24 ar 29 d.).

Baigęs seminariją, Aleksandras į kunigus įšventintas nebuvo. Nuoskaudos, kitaip nei pašalinus iš Telšių kunigų seminarijos, nebejautė. 1939 metų rudenį grįžo į darbą “Darbininko” redakcijoje Kaune.

© 2013 Aleksandras Sakas jun.

Paskutinė “Darbininko” redakcija

Šį rugsėjį seniausiai mūsų profsąjungai - Lietuvos darbo federacijai - sukanka 100 metų. Tiek pat būtų ir jos savaitraščiui “Darbininkas”, kurio leidyba Lietuvoje buvo nutraukta nelemtais 1940 metais.

Būdamas Vikipedijos straipsnelio apie “Darbininką” autoriumi, galiu be skrupulų pradžiai iš ten pacituoti:

1919 metų rugsėjį Kaune įvykęs Lietuvos darbo federacijos (LDF) steigiamasis suvažiavimas nutarė leisti LDF savaitinį laikraštį „Darbininkas“. Laikraščio sumanytoju buvo ateitininkas, katalikiškų darbininkų draugijų organizatorius Vytautas Endziulaitis (1893–1918), dėl ankstyvos mirties savo sumanymo nespėjęs įgyvendinti. Pirmasis „Darbininko“ numeris išėjo 1919 metų lapkričio 30 dieną, atspausdintas Kaune, Š. Neumano spaustuvėje.

Pirmaisiais laikraščio redaktoriais ir bendradarbiais buvo LDF valdybos nariai Eliziejus Draugelis, Pranas Raulinaitis, Petras Radzevičius, Viktoras Beržinskas ir kiti.

Laikraštis ragino darbininkus šviestis, lavintis, skleidė blaivybės idėjas, informavo apie ekonominio, politinio Lietuvos gyvenimo įvykius, pasakojo apie darbininkų veikimą kitose šalyse, spausdino socialinės tematikos poezijos ir prozos kūrinėlius.

Laikraštis išgyveno ne vieną krizę. 1929 metais karo cenzūrai sustabdžius „Darbininko“ leidimą, nuo balandžio iki lapkričio jį kitu pavadinimu – „Lietuvos darbininkas“ – leido prof. Pranas Dovydaitis. 1934 metų vasarį Pranas Dovydaitis vėl perėmė prasiskolinusio „Darbininko“ leidimą iš Lietuvos darbo federacijos, kuri po poros mėnesių pati reorganizavosi į Lietuvos krikščionių darbininkų sąjungą (LKDS).

Vėlesnei "Darbininko" istorijai vikipedinio teksto nebeužteks. Dar nuo 1931 metų mano tėvas Aleksandras Sakas, atsidūręs Kaune, mokydamasis dr. Justino Tumėno brandos kursuose (suaugusiųjų gimnazijoje), įsitraukė į prof. Prano Dovydaičio globojamos, o tautininkų valdžios uždraustos, moksleivių ateitininkų organizacijos veiklą. Plunksną krebždinantis ateitininkas "Darbininkui" netrukus tapo savu žmogumi.

Antai, laikraštis kvietė kanklių klausimais rašyti į “Darbininką” A. Sakui (1934.06.02). Mat, "Darbininkas" skatino kanklių atgimimo sąjūdį. Jame dalyvavo ir mano tėvas, mokęsis kankliuoti pas įvairiais talentais žinomą Justiną Strimaitį.

Aleksandras Sakas “šaltame kabinete” su “Darbininko” laikraščiu ant stalo. 1934 metai. Leono Dainio nuotrauka.

Tačiau formaliu savaitraščio redakcijos darbuotoju Aleksandras Sakas tuomet dar nebuvo. 1934 metais jis išvyko iš Kauno į Telšius, į Telšių kunigų seminariją. Po poros kursų seminarijos vadovybei suabejojus, ar Sakas tiksiąs kunigystei, jis iš seminarijos buvo išprašytas ir rudenį grįžo į Kauną.

Čia Aleksandro draugai ateitininkai nebuvo jo pamiršę - prof. Pranas Dovydaitis pakvietė dirbti  “Darbininko” redakcijoje.

Lietuvos krikščionių darbininkų sąjungos savaitraštis "Darbininkas" buvo susitraukęs iki 4 puslapių (geresniais laikais - dvigubai storesnis), kainavo 10 centų, jį spausdino “Žaibo” spaustuvė Kaune, Donelaičio 24.

Laikraščio atsakinguoju redaktoriumi buvo pats prof. Pranas Dovydaitis. Atsakingas savo pinigine - LKDS pritrūkus lėšų laikraščiui, profesorius mokėdavo už jo leidimą, taip pat sumokėdavo baudas, kuriomis tautininkų valdžia kartas nuo karto “paauklėdavo” opozicinę spaudą.

“Darbininko” redakcijoje dirbo dviese - techninis redaktorius Aleksandras Sakas ir taip pat neseniai pradėjęs administratorius Stasys Šliupas. Pastarasis - beje, su filosofu daktaru Šliūpu artimesnių giminystės ryšių neturėjęs - tuo pačiu ėjo LKDS reikalų vedėjo pareigas.

“Darbininko” redakcija - Aleksandras Sakas (kairėje) ir Stasys Šliupas. 1937 metų balandis.
 
Nors “Darbininko” redakcijos ir LKDS centro valdybos adresai tuo metu dažnai keisdavosi, bet būtinai sutapdavo: 1936 metais - Laisvės al. 12, paskui Gedimino 1, 1937 metais - Liaudies namuose A. Mapu 11, po to “Pavasario” namuose Perkūno al. 2. Akivaizdu, kad redakcijos darbuotojams - tiek iš pašaukimo, tiek iš pareigos - tekdavo imtis ir LKDS organizacinės veiklos.

Apie tai savo “Nelinksmuose prisiminimuose” Aleksandras Sakas po daugelio metų rašė:

Krikščionių darbininkų sąjungos skyrių buvo pristeigta visoj Lietuvoj. Pačiam Kaune - Šančiuose, Žaliakalny, Aleksote, Senamiesty ir kitur - veikė daug narių turintys skyriai. (…) Susirūpinta Kauno kiemsargių, kurių priskaičiavom per 300, padėtim. Tai buvo be galo skriaudžiami žmonės, gyveno rūsiuose, kai kas gaudavo iš turtingų namų savininkų tik po 10 litų algos mėnesiui. Apie juos pradėjome “Darbininke” rašyti. Ir kas išėjo? Prasidėjo kiemsargių atleidimas. Tąsyk mūsų advokatas Juozas Katilius bandė kiemsargius ginti teisme. Nesant asmens samdos įstatymo, byla pralaimėta, o įstatymo projektas Seime buvo vilkinamas.

1936 metų gruodį LKDS Kauno Senamiesčio skyriaus valdybos sušauktas kiemsargių susirinkimas Liaudies namų salėje, kuriam pirmininkavo Aleksandras Sakas. Po mėnesio visų Kauno kiemsargių susirinkimas (dalyvavo apie 600 žmonių) įsteigė atskirą LKDS skyrių - pirmąją Lietuvoje kiemsargių profsąjungą (“XX amžius”, 1937.01.22).

Pastangos gerinti kiemsargių padėtį - šalpa, teisinė pagalba ir pan. - negalėjo būti bevaisės, tačiau vargu ar labai padėjo, nes vėliau “Darbininkas” dar ne kartą rašė apie sunkų kiemsargių gyvenimą.

Kiek galėdama, Lietuvos krikščionių darbininkų sąjunga (LKDS) telkė savo narius ir kultūrinei veiklai. Vasarą būdavo daugybė ekskursijų po Lietuvą, kitais metų laikais - susirinkimai su paskaitomis ar vakarėliai su meno saviveiklininkų pasirodymais.

“Lietuvos aido” fotoreporterio Mejerio Smečechausko nuotrauka, 1937 metų balandžio 9 d. Kairiajame krašte sėdintis - Bronius Stasiukaitis. Viršutinėse vyrų eilėse iš kairės trečiasis - Aleksandras Sakas, vienuoliktas - Stasys Šliupas. Jų dalyvavimas rodytų, kad tai - LKDS narių “Mokslus einančio jaunimo choras” (pavadinimas - iš vienos “Darbininko” žinutės). Jei tikrai taip, tai centre - chorvedys Pranas Markauskas. 

1937 metų sausį “Darbininko” redakcija paskelbė duosianti laikraščiui naują turinį ir formą. Laikraštis padidėjo iki 6 puslapių. Buvo įvesti nauji skyriai: vaikų, sveikatos, kiemsargių, dvarų darbininkų, pažadėta suaktyvinti moterų ir jaunimo skyrius.

1937 metų balandžio 3 d. “Darbininkas” minėjo kuklų jubiliejų – išleido 900-tąjį numerį. Spaudos broliai tą įvykį taip pat pastebėjo ir pranešė:

Pereitą savaitę Krikšč. Darbininkų S-gos savaitraštis “Darbininkas” išleido 900-ąjį numerį. Jis eina nuo 1919 metų. Dabar jį redaguoja prof. Pr. Dovydaitis. Redakcinę komisiją sudaro: dr. Pr. Dielininkaitis, adv. J. Katilius, kun. Reičiūnas ir A. Sakas. (“Naujoji Romuva”, 1937 Nr. 15)

Tačiau su “Darbininko” redakcija Aleksandras Sakas tais pačiais 1937 metais atsisveikino - vis dar siekiantį kunigystės, jį priėmė tęsti mokslus, šįkart Kauno kunigų seminarijoje.

Su “Darbininku” klieriko Aleksandro ryšiai nenutrūko. Kartas nuo karto laikraštis įdėdavo jo rašinių socialinėmis temomis. Kai kurie jų verti dėmesio ir šiandien, kaip antai, “Žemaičių bernų materialinė ir kultūrinė padėtis” (”Darbininkas”, 1939.02.24 ir “XX amžius”, 1939.02.22). Verti dėmesio bandant suprasti, kodėl anuomet Lietuvoje radosi žmonių, džiugiai sutikusių rusų tankais atvežtą "Stalino saulę".

Kauno kunigų seminarijoje Aleksandras Sakas mokėsi iki 1939 metų. Baigė 4 kursus, bet kunigu netapo.

Po seminarijos, dar padirbėjęs savanorių talkoje tiesiant geležinkelį į Šventąją, Aleksandras grįžo į “Darbininką”. Rado jį išaugusį iki 12 puslapių (kainuojantį tuos pačius 10 centų) ir vėl pakeitusį vietą - Laisvės al. 31b. Redakcija ir administracija jau turėjo atskirus 5-ženklius telefono numerius. Laikraštį spausdino ta pati “Žaibo” spaustuvė Kaune.

Skaitytojams rūpėjo ne vien socialiniai klausimai. Tais įvykių gausiais 1939 metais svarbių temų nestigo. Prasidėjo karas, žlugo Lenkija, buvo atgautas Vilnius, sovietai įkūrė karines bazes Baltijos valstybėse - bet ne Suomijoje, kuri netrukus sovietų buvo užpulta… Apie visa tai rašė “Darbininkas”.
Štai ištrauka iš jau cituotų Aleksandro Sako atsiminimų:

Kai Sovietų Sąjunga pradėjo karą su Suomija, mūsų laikraštis palaikė užpultą tautą, jai reiškė simpatijas. Rusų atstovybė Kaune į tai reagavo, todėl nutarėm su prof. Dovydaičiu laikytis tokios taktikos: vieną savaitę čiulbam už sovietus, kitą - už suomius.

1939 metų lapkričio 30 dieną “Darbininko” redakcija paruošė specialų numerį laikraščio 20 metų sukakties proga. Sveikino bendraminčiai (ir valdžia - vidaus reikalų ministras generolas K. Skučas), prisiminimų atsiuntė buvę bendradarbiai. Antai, Juozas Bernotas, Aleksandro geras bičiulis, deja, vėliau įdavęs jį sovietiniam saugumui, rašė, kokiomis sąlygomis prieš keletą metų tekdavę darbuotis:

Jokios kalbos apie tvarkingą, kad ir mažos, algos gavimą nebuvo. Man ir redaktoriui (Bernotas dirbo administratoriumi - aut. past.) teko šiaip taip ne gyventi, bet vegetuoti iš pripuolamų pajamų, kaip antai, skelbimų ir t.t. Neturėti lito pietums mums buvo ne naujiena.

(…) Atėjo ruduo, artėjo žiema, o mes apkūrenimui redakcijos būsto malkų vis negalėjome nupirkti. Šiek tiek apšilti galėdavome sukūrenę pundą senų laikraščių. Kartą radome, atėję iš ryto, rašalinėje įšalusį rašalą, šį kartą teko krosniui paaukoti paskutinį suoliuką, t.y., jį sudeginti.

(…) Redakcijos rašomoji mašinėlė buvo policijos aprašyta už kažkokius nesumokėtus mokesčius, ir mes negalėjome ja naudotis.

Aleksandras Sakas ir Juozas Bernotas (dešinėje) 1940 metų vasarą Papilėje.

1940 metų kovo 7 d. laikraštis turėjo nemalonių naujienų. Karui Europoje plečiantis, teksią taupyti popierių, todėl vidaus reikalų ministras laikinai sustabdęs kai kurių laikraščių leidimą, o kitų apimtį nurodęs sumažinti trečdaliu. Nuo tos dienos “Darbininkas” vietoj 12 išeidavo 8 puslapių. Kaina kol kas liko ta pati - 10 centų.

Dėl karo veiksmų prekių pasiūla mažėjo, ir jų kainos sparčiai kilo. Nuo gegužės jau ir “Darbininkas” dvigubai pabrango. Laikraštyje atsirado naujas - kainų - skyrelis. “Darbininkas” rašė, kad nuo karo pradžios - praeitų metų rugsėjo 1 dienos - iki vasario pabaigos kainos Lietuvoje vidutiniškai išaugusios 39,5 proc. Kiti pranešimai rodė valdžios pastangas - pavyzdžiui, vidaus reikalų ministro įsakymu atlyginimai darbininkams padidinti 10-15 proc.

Tačiau blogiausi dalykai dar laukė. Iš Aleksandro Sako atsiminimų:

Atėjo 1940 metų birželio 15 diena. Šeštadienio popietę Kaune, Laisvės alėjoj, pasirodė sovietų tankai. Išėjome į gatves. Žmonės stovėjo nusiminę, klausinėjo vienas kitą, kas bus toliau.

Dar leidau, spausdinau “Darbininką”. Greit gavau iš cenzūros įspėjimą, kad rašyčiau, kaip darbininkai nuoširdžiai sutiko Raudonąją armiją. Vietoj vedamojo pirmame puslapy ėmiau talpinti eilines žinutes. Taip vieną kitą numerį išleidau, kol galop liepos mėnesį, būdamas “Žaibo” spaustuvėj, telefonu iš cenzūros gavau pranešimą, kad ministro Mečislovo Gedvilo įsakymu “Darbininko” leidimas sustabdomas.

Paskutinis “Darbininko” numeris - 1070 -tas - išėjo 1940 metų liepos 3 dieną:

“Darbininko” leidėjas prof. Pranas Dovydaitis, sovietams uždarius Kauno universiteto Teologijos - filosofijos fakultetą, buvo atleistas iš pareigų, o 1941 m. birželio 14 d. su šeima suimtas ir ištremtas. 1942 metais išsiųstas į Sverdlovsko (dabar - Jekaterinburgas) kalėjimą ir ten sušaudytas.

Aleksandras Sakas, netekęs darbo, iš Kauno išvyko pas tėvus į Papilę, paskui į Dotnuvos žemės ūkio akademiją agronomijos studijuoti ir - gal kad jo eilė dar nebuvo atėjusi - represijų laikinai išvengė.

Tuo tarpu Aleksandro darbo draugas žurnalistas Stasys Šliupas sovietų buvo suimtas, 1941 metais išvežtas į Gorkio (dabar - Nižnij Novgorodas) kalėjimą ir sušaudytas.

Prisimink laikus, kada “knaisiojomės” “Darbininko” redakcijoj. St. Šliupas. Kaunas 1937-IV-30.
 
© 2013-2019 Aleksandras Sakas jun.


Šaltiniai:

1. Darbininkas : Lietuvos darbo federacijos savaitinis laikraštis, 1919-1940, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka (epaveldas.lt).

2. Aleksandras Sakas, “Nelinksmi prisiminimai”, dienraštis “Klaipėda”, 1991.10.09.

Papilėje 1929 - 1931 metais

Apie 1929 metus Aleksandras Sakas grįžo iš Kretingos pranciškonų vienuolyno į Papilę. Čia gavo raštininko darbą Papilės valsčiaus valdyboje.

Papilės valsčiaus valdyba posėdžiauja. Aleksandras - iš kairės trečias. Viršaitis Juozas Daunys, pareigas ėjęs nuo 1929 metų,- iš dešinės ketvirtas.

Papilės valsčiaus valdybos nariai ir tarnautojai. Priekyje centre - viršaitis Juozas Daunys, kairėje - sekretorius K. Šiukšteris. Aleksandras stovi kairėje. Jono Sinkevičiaus nuotrauka.

Ar Aleksandras rado Papilėje tebeveikiančius savo draugus pavasarininkus ir skautus? Sunku pasakyti. Laisvalaikiu jaunimas susiburdavo kaip ir anksčiau, tačiau juos, jau dvidešimtmečius, sukviesdavo - tai matyti išlikusiose to laiko fotografijose - labiau pavasaris, Venta…

Visos iškylų nuotraukos darytos Papilės fotografo Jono Sinkevičiaus. Per vieną iškylą Aleksandras pasipuošė “varlyte”.

Venta ir anuomet nusekdavo. Atokiau dešinėje (su kepure) stovi Pranas Gužauskas, kuriam teko Rainių kankinio likimas.

Prie Papilės piliakalnio. Dešinėje kiek nuošaliau sėdi Aleksandras su bičiuliu Pranu Gužausku.

Papilės jaunimas mėgo fotografuotis prie Simono Daukanto kapo. Liesdamas paminklą jo dešinėje stovi Pranas Gužauskas. Kraštinis kairėje - Aleksandras Sakas.

Kita Papilės jaunimo iškyla. Šios nuotraukos - su Aleksandro prierašais.

Papilėj. Ir Anielė ištekėjo už kito… Aleksandras Sakas su Anele (jos pavardės nebežinome) sėdi dešinėje.

Papilėj, šalia konkurento. Aleksandras stovi dešinėje.

Anelė - pirmoji, už jos - “konkurentas”, o Aleksandras - pačiame gale.

Anelė 1932 metais iš Rygos užrašė Aleksandrui savo nuotrauką. Tuo metu jis jau gyveno Kaune.

© 2014 Aleksandras Sakas jun.