Juozas Gražys (1909-2000) - spaudos darbuotojas, antinacinės ir antisovietinės rezistencijos dalyvis. Apie šį žmogų ir jo darbus rašytinės medžiagos yra mažai, nors jo indėlis į tautinę rezistenciją, jo pasiaukojimas bendram reikalui buvo labai didelis ir žymus. Gražiausi Juozo gyvenimo metai prabėgo lageriuose ir “spausdinimo lizdeliuose”.
Juozo Gražio man neteko pažinti, bet mano tėvas Aleksandras Sakas (1908-1998), gyvas būdamas, su didele pagarba minėdavo savo seną bičiulį.
Likimas juos apie 1932 metus supažindino Kaune, kur tėvas, žemaitis iš Papilės, ir Juozas, aukštaitis nuo Anykščių, mokslo siekė toje pačioje suaugusiųjų gimnazijoje (dr. Justino Tumėno brandos kursuose), ten pat abu dalyvavo tuo metu draudžiamoje moksleivių ateitininkų veikloje. Vėliau juos gyvenimo keliai ir veikla ne kartą buvo suvedusi. Ir vienas, ir kitas, tik ne tuo pačiu metu, dirbo Katalikų veikimo draugijos laikraščio “Darbininkas” redakcijoje. Abu buvo Lietuvos krikščionių darbininkų sąjungos nariai (Juozas - sąjungos centro valdybos narys).
Sovietams okupavus Lietuvą, Juozas Gražys nedvejodamas ėmėsi pasipriešinimo veiklos - su Jonu Jablonskiu, Povilu Malinausku, Kostu Grigalavičiumi, Vladislovu Telksniu ir kitais spausdino pogrindžio laikraštį “Laisvoji Lietuva". Prasidėjus suėmimams, slapstėsi Užpalių apylinkėse.
Vokiečių okupacijos metais Juozas Gražys vilko didžiausią Lietuvių fronto pogrindinės spaudos naštą. Tos spaudos išeidavo daug, kai kurių leidinių tiražai būdavo tūkstantiniai.
Mano tėvas taip pat prisidėjo prie frontininkų – buvo pogrindinio leidinio “Lietuvos Judas” pirmasis redaktorius ir leidėjas. Tuos laikus ir “Lietuvos Judą” prisimindamas, Juozas Gražys 1993.09.16 laiške tėvui rašė: “Pamenu, kad jį prašei pagaminti ir jis buvo atliktas. Rinkimas buvo mano, o spausdinti padėjo Povilas (Povilas Malinauskas – aut.). Mūsų akimis, tai buvo smulkus darbelis ir mums sunkumų nesudarė. Platinti mes jo nesiėmėme, bet manau, kad Povilas šiek tiek kai kam išdalijo. (…) Mūsų anų laikų tame spausdinimo lizdely pagrindinis uždavinys buvo laiku išleisti “Į laisvę” (Lietuvių fronto laikraštis – aut.) 10 tūkst. tiražu du kartu į mėnesį. Ir tai buvo ištesėta”.
Sovietų reokupacijoje abu ėjo Gulago kančių keliais. Tačiau tėvas, dar 1954 metais iš tremties grįžęs į Lietuvą, kaip ir “legalizavosi”, dirbo agronomu kolūkiuose, pogrindine veikla nebeužsiėmė, o Juozas Gražys kietai laikėsi savo principų. Grįžęs iš lagerio, nesidarbino jokiame "socializmo statytojų" kolektyve, nekūrė šeimos. Tęsdamas pasipriešinimo veiklą, pogrindyje leido religinę ir antisovietinę literatūrą. Savo bute Kaune kartu su bendraminčiais disidentais kopijavimo aparatu daugino ir platino “Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką”, slaptųjų Molotovo – Ribentropo susitarimų tekstus ir kitus leidinius. 1974 metais vėl buvo suimtas ir nuteistas 3 metams laisvės atėmimo.
Atgavęs laisvę, toliau aktyviai dirbo pogrindyje – šįkart Vytauto Andziulio slaptoje spaustuvėje “ab”. Juozas Gražys kasmet įrišdavo ir išplatindavo tiesos žodžio ištroškusiems žmonėms per 4 tūkst. knygų.
Kai 1991 metais laikraštis “Klaipėda” (Nr. 112) paskelbė interviu su mano tėvu, ten, be kita ko, buvo pasakyta, kad Juozas Gražys “(...) keturis kartus buvo teistas – prie Smetonos sėdėjo kalėjime, įtariant, kad jis komunistas, o paskui jau bolševikai triskart įgrūdo jį į lagerius”. Ta proga Juozas Gražys 1991.06.24 laiške tėvui taip komentavo savo kalinimų epopėją: “Paminėjai mano pavardę “Klaipėda” laikraštyje, bet padarei ir klaidelių. Pirmiausia, aš Lietuvos laikais sėdėjau ir buvau teisiamas, bet nenuteistas, ne kaip komunistas, tikras ar tariamas, o už pas mane rastus kelis lapelius, kurie prieš pusę ar daugiau metų buvo platinami tarp streikuojančių ūkininkų. Aš, kaip žinai, priklausiau Krikščionių darbininkų sąjungai, kuri buvo visai priešinga komunistams, ir net buvau paskutinio tos sąjungos suvažiavimo Vilniuje 1940 m. pavasarį aktyvus dalyvis – suvažiavimo sekretorius. O antrą kartą grįžus sovietinei valdžiai buvau be teismo uždarytas į lagerį, kuris vadinasi lietuviškai išvertus "patikrinimo-filtrinis". Kitus du kartus buvau teistas ir nuteistas, ir tai pirmą kartą be teismo, už akių”.
Tebeturiu keletą Juozo Gražio laiškų. Juose yra mūsų nepriklausomo gyvenimo pirmųjų kelių metų aktualijų ir jų vertinimų. Skaitydamas laiškus matau, kad Juozas liko idealistu ateitininku, kuris kaip ir anksčiau negalėjo susitaikyti su neteisybėmis. Ir nesvarbu, kas tie savanaudžiai ir melagiai valdžioje - kairieji ar dešinieji. Ir tie, ir anie nuvedė tautą ten, kur atsidurti ji nesitikėjo - laukinio kapitalizmo džiunglėse. Ne, tokių žodžių Juozo Gražio laiškuose nėra, tai - jau šio straipsnelio autoriaus interpretacijos. Ką rašė Juozas, pacituosiu.
"Aš truputį politikuoju ir peikiu valdžią. Rimtos valdžios mes neturim ir nežinia kada turėsim. Ekonominis chaosas su kiekviena diena auga ir nematyti jo galo. Kainos iškeltos taip, kad rublis paliko vertas vienos kapeikos. Ūkinės perspektyvos liūdnos" (1992.03.29).
"Referendumas nieko gero neduos. Reikėjo tą reikalą tvarkyti prieš pradedant privatizavimą, o ne dabar, kai beveik visas valstybės turtas jau išdalintas" (1994.08.10).
Matyt, mano tėvas klausė bičiulio, ar padėties nebūtų galima ištaisyti referendumu.
"Paskutinieji pas mus seimo ir prezidento rinkimai buvo demokratiški, o daugelis negali susitaikyti su mintimi, kad laimėjo kairieji. Laimėjo ir tegul valdo. Tegul parodo, ką moka ir ką gali. Jei nepatiks liaudžiai, per sekančius rinkimus išsirinks kitus. O yra kalbų, kad reikėtų pakartoti 1926 metai" (1993.07.26).
Tuo metu skilęs buvo ne tik Seimas, bet ir sovietinių laikų disidentai, politiniai kaliniai neberado bendros kalbos, išsisklaidė atskirais, kartais priešiškais, būreliais. Juozas Gražys apie tai rašė su ironija: "Dalyvauja kelių žmonių grupelėj, kurie, gerdami kavą, politikuoja" (1994.08.10).
Juozas Gražys dažniau pabendraudavo su patikimais, nuo jaunystės laikų pažįstamais ar lageriuose patikrintais žmonėmis. Tokiais kaip buvę Kauno moksleiviai ateitininkai Leonas Narbutas (Juozo vadinamas Leoniuku), Vladislovas Telksnys (nacių Štuthofo kalinys, paskui 33 metus gyvenęs svetima pavarde) ar dukart lagerininkas technikos mokslų daktaras Liudas Dambrauskas. Apie Laisvės lygos lyderį Antaną Terlecką atsiliepė, švelniai tariant, nepagarbiai, bet nežinau kodėl, todėl tos laiško vietos necituosiu.
"Pirmiausia dėl Skuodžio (docentas Vytautas Skuodis, geologas, disidentas, politkalinys - aut.). Asmeniškai aš jį mažai pažįstu, porą kartų pas Dambrauską sutikau, bet Dambrauskas jį pažįsta geriau, nes su juo ilgesnį laiką yra buvęs kartu lageryje. Taigi, jis žino, ką palaiko. Apie jį man daug ką pasakojo. Mes nežinome kito iš buv. politinių kalinių, kuris tiktų tai vietai (Vytautas Skuodis 1993 metais buvo siūlomas ir paskirtas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovu - aut.). Būdo jis kietoko - tai jo savybė. Prieš jį skleidžiami šmeižtai neturi jokio pagrindo" (1993.12.31).
Kai tėvas laiške savo bičiuliui užsiminė apie pelnytą poilsį, Juozas Gražys 1993.12.31 atrašė: “Dėkui už patarimą dėl sanatorijos. Per visą savo netrumpą gyvenimą nė kartą nebuvau nei sanatorijoj, nei kurorte, nei kokioj nors poilsinėj. (…) Tik lageryje ilgesnį laiką ligoninėje buvau, nes sunkiai davėsi užgydyti atsiradusią kojos opą. Taigi, manau, kad ir dabar apsieisiu be šio malonumo”.
Tuomet Juozas Gražys jau buvo priėmęs tam tikrą valstybės paramą - nuo 1992 metų gegužės jam, 83 metų sulaukusiam, pradėta mokėti pensija.
2000 m. liepos 1 d. dekretu Nr. 929, pasirašytu prezidento Valdo Adamkaus, Juozas Gražys buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu. Tačiau apdovanotų asmenų duomenų bazėje nėra datos, kada medalis įteiktas. Matyt, nespėta. Tų pačių metų rugpjūčio 23 d. Juozas Gražys mirė. Palaidotas Kauno Romainių antrosiose kapinėse.
Žaliakalnyje, P. Višinskio gatvėje, atsiremiančioje tiesiai į Prisikėlimo bažnyčią, stovi namas Nr. 44, kuriame Juozas Gražys gyveno baigiamąjį savo sunkaus, bet prasmingo gyvenimo etapą. Jei ten ant sienos vis dar nėra atminimo lentos, bylojančios mums apie šį nepalaužiamos dvasios žmogų, tai jo vardą įrašykime savo ir tautos atmintyje.
© 2009, 2025 Aleksandras Sakas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą