Šių (2011) metų lapkričio 7 dieną sukako 50 metų, kai Klaipėdoje mirė Elena Dobregaitė - Sakienė (1916-1961), Lietuvos partizanų gydytoja, Prienų motinos ir vaiko konsultacijos organizatorė ir pirmoji vedėja, savanorė Sibiro tremtinė.
Redakcijai parašęs jos sūnus Aleksandras Sakas atsiuntė savo motinos biografiją, deja, joje - vos kelios eilutės apie tą laikotarpį, kai Elena Dobregaitė - Sakienė gyveno ir dirbo Prienuose. Galbūt šias biografijos spragas savo prisiminimais užpildytų pastabūs vyresnio amžiaus mūsų laikraščio skaitytojai?
Elena Dobregaitė - Sakienė gimė 1916 m. kovo 21 d. Rokiškio apskrities Svėdasų valsčiaus Šeduikių kaimo ūkininkų šeimoje.
Vienintelė iš aštuonių vaikų Elena leista aukštesnių mokslų. 1937 m. ji baigė Rokiškio Tumo – Vaižganto gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Svajojo studijuoti literatūrą, tačiau teko pasirinkti praktiškesnę specialybę - mediciną.
Nuo 1942 m. Elena dirbo Utenos apskrities ligoninėje gydytoja – praktikante. 1943 m. gavo leidimą apsigyventi ir verstis gydytojo praktika Anykščiuose. Nuo 1944 m. dirbo Anykščių vaikų ambulatorijos, paskui motinos ir vaiko konsultacijos vedėja.
Anykščiuose 1945 m. balandį ištekėjo už Aleksandro Sako, Dotnuvos žemės ūkio akademijos paskutinio kurso studento. Vyras tuo metu buvo ieškomas NKGB organų, po poros mėnesių jis buvo suimtas. 1946 m vasarį gimė sūnus Aleksandras. Vengdama tremties, Elena apsirūpino vietos kitataučių liudijimais apie jų gelbėjimą vokiečių okupacijos metais. 1946 m. buvo apdovanota TSRS medaliu “Už šaunų darbą Didžiojo Tėvynės karo metais”.
Padėjo Lietuvos partizanams. Brolis Jonas iš Šeduikių arkliais veždavo sužeistuosius, kuriuos Elena slėpė, gydė ir slaugė savo bute dabartinės Vilniaus g. 16 name, Anykščiuose, arba vykdavo suteikti gydytojo pagalbos į gimtųjų Šeduikių apylinkes.
1948 m. persikėlė į Prienus. 1950 m. organizavo Prienų motinos ir vaiko konsultaciją, dirbo jos vedėja.
Po penkerių metų kalinimo Vorkutos lageriuose vyras buvo ištremtas į Sibirą. Tų pačių 1950 m. rudenį Elena paliko Lietuvą ir su sūnumi išvažiavo gyventi pas vyrą į Krasnojarsko krašto Minusinsko rajoną, kur dirbo didelių sibirietiškų kaimų – Tigrickojė, paskui Kavkazskojė – gydytoja.
Po Stalino mirties visa šeima 1954 m. grįžo Lietuvon. Elena dirbo Kelmės raj. Kražių miestelio ambulatorijos vedėja, ligoninės gydytoja. 1955 m. susilaukė sūnaus Vytauto, 1958 m. – sūnaus Remigijaus.
1959 m. persikėlė į Klaipėdą, kur dirbo I-uose gimdymo namuose ginekologe, žuvies pramonės ligoninėje cechine terapeute. 1960 m. pajuto sunkios ligos – vėžio – simptomus. Buvo operuota Klaipėdoje, Leningrade, gydoma Vilniuje. Mokslo draugų ir kitų kolegų nuoširdžios pastangos padėti nebegalėjo. Mirė 1961 m. lapkričio 7 d. Palaidota Palangoje.
© 2012 Res familiaris
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą