Šią publikaciją, praleisdamas įžanginį žodį ir
pataisydamas vieną kitą smulkmeną, čia kartoju. Laikui bėgant, aiškėja
kai kurios aplinkybės, apie kurias straipsnio pasirodymo metu dar
nežinojau, - jas pridedu gale pastabų pavidalu.
Kiek man teko girdėti, 1943 m. atvažiavusi dirbti į Anykščius, mano mama, iš pradžių gyveno kažkur už geležinkelio, Janydžiuose, su savo jaunesniąja seserimi Maryte. Vos pradėjusi dirbti, mama pasikvietė ją iš tėviškės Šeduikiuose ir įtaisė savo konsultacijoje sanitare. Nuomojosi jos abi Janydžiuose butą, kaip pasakojama, labai gražiuose namuose.
Kitapus Šventosios upės, Stoties gatvėje, netrukus apsigyveno tėvo brolis buhalteris Antanas Sakas ir jo žmona akušerė Stasė Gužauskaitė - Sakienė, kuri 1945 vasarą dirbo ir Anykščių gimdymo namų vedėja. Sakai į Anykščius persikėlė iš Šiaulių 1944 metais į Stasės tėvų Gužauskų namus. Tuos namus Gužauskai buvo įsigiję dar prieš karą, iki 1936 metų, o juos perkant pinigais prisidėjo ir žentas. Gužauskų-Sakų sklypas buvo labai geroje vietoje, ant paties Šventosios kranto, iš vienos pusės ribojamas Valaukio upelio. Netoliese, perėjus tilteliu per upelį, dar už vieno sklypo gyveno ir daktaras Alfonsas Lukoševičius.
Į Anykščius pasisvečiuoti pas brolį atvažiuodavo ir būsimasis mano tėvas Aleksandras Sakas, tuo metu Dotnuvos žemės ūkio akademijos studentas. Mamos kolegės Stasės Sakienės iniciatyva, kai ji dirbo akušere ir mamos vadovaujamoje Anykščių motinos ir vaiko konsultacijoje, buvo sutarta sutikti Naujuosius 1945-uosius metus mano mamos nuomojamame bute. Į pokylį Sakai atėjo su tuo metu pas juos viešėjusiu Aleksandru Saku. Taip mano tėvai ir susipažino.
O visai netrukus, 1945 metų sausį, Aleksandras Sakas sužinojo, kad kad jau areštuoti kai kurie jo kauniečiai draugai rezistentai Juozas Gražys, Aleksandras Bendinskas, ir išgirdo, kad KGB pareigūnai akademijoje jo irgi ieškojo. Tuomet į Dotnuvą jis negrįžo ir ėmė slapstytis pas gimines gimtojoje Papilėje, Panevėžyje ir Anykščiuose. Jis nuvykdavo į Dotnuvą tik išlaikyti vieno kito egzamino - mokėsi jau paskutiniame kurse, bet paskaitų nebelankė.
Jam slapstantis Anykščiuose, pažintis su Elena Dobregaite virto draugyste. Per Velykas, 1945 m. balandžio 2 d., Anykščių bažnyčioje mano tėvai susituokė. Tėvui tada buvo 36-eri, mamai - ką tik suėję 29-eri metai, taigi, abu nebe jaunuoliai, bet abiems tai buvo pirmoji santuoka. Tuo metu jie tik nujausti galėjo, kad po dviejų mėnesių jaunavedžiai bus išskirti ilgiems penkeriems metams…
Tėvas su Anykščių klebonu Juozapu Čepėnu buvo gerai pažįstamas. 1945 m. birželį, kai jis buvo surastas ir suimtas, tardymo metu įsakytas smulkiai surašyti, ką veikęs iki arešto, nenurodydamas pavardės, dukart minėjo Anykščių kleboną: „Anykščiuose gyvenau drąsiai. Užeidavau pas kleboną pasiinformuoti apie politiką, nes klebonijos visuomet buvo įvairių gandų centreliai” (iš KGB bylos Nr. P-11800-LI 55 psl.) ir kad iki santuokos važinėjo į Kauną raštelio - „pristatyti Anykščių klebonui, jog aš esu dar nevedęs” (tos pačios bylos 61 psl).
Pokariu į Anykščius persikėlė ir dar vieno tėvo brolio - mano dėdės Vaclovo Sako šeima. Iš pradžių ji nuomojosi butą netoli Antano sodybos. Vaclovas, kaip ir Antanas, dirbo buhalteriu. Jo duktė Birutė Sakaitė iki šiol gerai prisimena tuos Stančikų namus Vilniaus gatvėje Nr. 16, kur tuo metu gyveno mano mama, nes kaimynystėje buvo jos klasės draugės Karvelytės namai. Karvelienė buvusi siuvėja. Netoliese veikė pieninė, kurios patalpose gyveno vedėjas ar direktorius Strolia, o jo sūnus taip pat buvo Birutės mokslo draugas.
Su Anykščių vaistininku rašytoju Antanu Žukausku-Vienuoliu mama buvo gerai pažįstama. Rašytojas buvęs draugiškas, neišdidus. Kai atsiradau aš, tai mudu su mama kur sutikęs, visada paimdavo mane ant rankų, nebijodamas rizikuoti, - mat, vieną kartą jau buvau sudrėkinęs jo drabužius. Su šypsena mama prisimindavo ir anekdotišką epizodą, kai prie vokiečių paskolino Vienuoliui 2000 markių, o skolą rašytojas grąžino jau užėjus Raudonajai armijai tomis pačiomis, bet bevertėmis markėmis, pasiteisindamas: „Nespėjau pasinaudoti”.
Baimės, rizikos ir netekčių sraute
Mano pusseserė Elena Dabregaitė - Vigėlienė iš Duokiškio, gimusi 1938 m., pasakojo, kad aplink gimtuosius Šeduikius veikę partizanai žinojo, kad ūkininko Jono Dabregos sesuo yra gydytoja, ir per jį ne kartą mano mamos pagalba buvo pasinaudoję. Mano dėdė Jonas norom nenorom (pabandyk atsisakyti!) turėdavęs vežioti mano mamą pas sužeistus ar susirgusius partizanus. Kelias arkliais kinkytu vežimu buvo tolimas. Pavojingiausia būdavo tuomet, kai reikdavo sužeistąjį gabenti operacijai į pačius Anykščius. To laiko sąlygomis tai reiškė rizikuoti ne tik savo, bet ir savo artimųjų laisve ar gyvybe. Gerai, kad laimė visą laiką lydėjo ir mamą su jos broliu Jonu, ir partizanus, kuriems Anykščiuose, pas Stančikus nuomojamame bute būdavo teikiama medicininė pagalba. Mamai padėdavo ir kartu gyvenusi jos sesuo Marytė.
Pusseserė Elena prisimena, kad retkarčiais į tokią kelionę tėvas Jonas Dabrega pasiimdavo ir ją, tuomet nė dešimties metų neturinčią mergaitę. Kartą ji nusistebėjusi, kodėl teta Elenutė, mano mama, tąsyk taip dažnai vaikšto į priebutį parūkyti. Tada jos tėvas paaiškinęs, kad sužeistojo žaizdos jau tiek apleistos, kad net ir daktarė be tabako dūmų to dvoko negalinti ištverti.
Tą pagalbą partizanams mano mama visą gyvenimą laikė didžiausioje paslaptyje ir net savo vyrui, mano tėvui, apie tai papasakojo tik sunkiai sirgdama ir jau gulėdama mirties patale.
Vis dėlto vėliau mano dėdės Jono Dabregos šeimai už pagalbą partizanams teko labai nukentėti. 1948 metų gruodį, kai mama jau buvo išsikėlusi iš Anykščių į Prienus, stribai ir rusų kareiviai užtiko J. Dabregos ūkyje Šeduikiuose besiilsinčius partizanus. Šie bandę iš apsupimo prasiveržti, bet buvę iššaudyti, vežimais tada buvo išvežti 5 ar 6 žuvę partizanai (žr. 1 past.). Po to ūkio šeimininkai buvo suimti ir nuteisti kiekvienas po 10 metų lagerio. Jonas Dabrega kalėjo Steplage Karagandos srityje (Kazachstanas), jo žmona Ona Dabregienė išvežta į Berlagą Magadano srityje (Rusija). Jų vaikai - dešimtmetė duktė Elena ir dvejų metų sūnus Aloyzas liko tėviškėje, prižiūrimi močiutės, o kiek vėliau tetos Pranutės Dobregaitės - Kubiliūnienės.
Pokaris nepagailėjo ir šios mano tetos. Pranutės Kubiliūnienės (1913-1952) vyras partizanavo, buvo suimtas ir įkalintas, o ji pati, bėgdama nuo tremties, su dviem mažais vaikais slapstėsi pas gimines, susirgo ir mirė. Seserys užaugino jos vaikus, tarp jų - ir dabar Kaune gyvenantį žinomą kompozitorių Algimantą Kubiliūną, gimusį 1939 metais, kuris, beje, vaikystėje kiek laiko gyveno ir pas mano mamą Anykščiuose, toje pačioje Vilniaus gatvėje.
Todėl mano pusbrolis Algimantas ir prisimena epizodą, kai mano mama turėjo rimtų nemalonumų. Mat pas vieną žuvusį partizaną kagėbistai rado jos, gydytojos Elenos Dobregaitės, išrašytą receptą. Mama buvo iškviesta į KGB tardymui. Tąkart jai pavyko išsisukti, ėmus pasakoti, kad ji neretai kviečiama pas ligonius į kaimą, o ten, apžiūrėdama pacientą ir receptus išrašydama, dokumentų netikrinanti.
Mama buvo atsargi ir labai apdairi. Kai tik mano tėvas Aleksandras Sakas buvo suimtas, ji surinko vietos žmonių, tarp jų ir kitataučių, liudijimus apie „tarybinių piliečių” gelbėjimą vokiečių okupacijos metais. Šeimos archyve išliko pora šių dokumentų.
Antai Jevdokija Špalova, rusė Anykščių gyventoja, paliudijo, kad 1943 metais jos sūnus Leontijus vokiečių buvo paimtas į frontą - ir tik gydytojos E. Dobregaitės pažyma apie sunkiai sergantį Leontijaus tėvą, nors tai ir buvo netiesa, leido jos sūnui grįžti į namus, o po to dezertyruoti.
V. Guževskij ir L.Keibienė paliudijo, kad gydytoja E. Dobregaitė vokiečių okupacijos metais išrašydavo fiktyvias pažymas apie blogą sveikatą tiems piliečiams, kuriems grėsė priverstiniai darbai Vokietijoje.
Ko gero, ir šie faktai, ir be priekaištų atliktos tiesioginės pareigos lėmė, kad mano mama tuo metu, kai jos vyras atliko bausmę lageryje už antisovietinę veiklą, 1946 m. gegužės 1 d. Anykščiuose buvo apdovanota medaliu „Už šaunų darbą Didžiojo Tėvynės karo metais”.
1948 m. mano mama gydytoja Elena Dobregaitė iš Anykščių persikėlė į Prienus, kur taip pat dirbo jos pačios įsteigtos motinos ir vaiko konsultacijos vedėja, o 1950 m. su manimi, jau ketverių metų sūnumi, išvyko gyventi ir dirbti į Sibirą pas savo vyrą - mano tėvą, po kalinimo Vorkutos lageriuose ištremtą į Krasnojarsko kraštą.
Likimas jiems buvo lėmęs drauge praleisti dar 11 metų - Sibire, Žemaitijoje, galiausiai Klaipėdoje, kol liga ir ankstyva mamos mirtis ir vėl išskyrė.
Ypatingasis mamos pirkinys
Vos tik apsigyvenusi Anykščiuose, mama užsisakė pirkinį, kuriuo mūsų giminė galėjo stebėtis.
Pianinas „R. Weissbrod” jai buvo atgabentas iš Vokietijos karo metais, gal 1943-iųjų gale ar 1944-ųjų pradžioje. Kiek markių mama už jį sumokėjo, nežinau, nes jokių pirkimo dokumentų neišliko. Tuo metu mama dar buvo netekėjusi, tad mokytis juo skambinti, be abejo, galėjo tik ji pati, gal dar kartu su ja gyvenusi jaunesnioji sesuo Marytė. Žinoma, mamai, kuriai tuo metu jau buvo 27-eri, per vėlu buvo galvoti apie aukštesnį nei naminis muzikavimo lygį. Todėl man dabar atrodo, kad tas instrumentas buvo pirktas tiesiog kaip būtinas kultūringo žmogaus buities reikmuo, kuriuo galėtų pagroti į svečius atėję geresni pianistai. Net nežinau, ar mama buvo gavusi kokias nors fortepijono pamokas. Jei ir taip - tai labai mažai, nes 1954 m., kai po ilgesnės pertraukos tą pianiną ji vėl parsigabeno į namus, mama juo visai negrojo.
1950-1954 m., mums gyvenant Sibire, pianinas liko stovėti mamos tėviškėje Šeduikiuose (žr. 3 past.). Grįžus į Lietuvą ir apsigyvenus Kelmės rajone, Kražiuose, pianinas buvo mums ten atvežtas bei suderintas.
Kaip tik tada pas mus į Kražius pagyventi atvažiavo mano pusbrolis Algimantas Kubiliūnas. Broliai Algiukas ir Juozukas Kubiliūnai, 1952 m. likę našlaičiais, kai jų mama tais metais mirė, o tėvas partizanas jau senokai buvo suimtas ir išgabentas į lagerį, glaudėsi tai pas vienus, tai pas kitus gimines. Algimantas 1954-aisiais jau ėjo į dešimtą klasę, o aš buvau ketvirtokas. Tuo metu man pasamdytas muzikos mokytojas Kražių vargoninkas Kazimieras Stasiūnaitis pats ateidavo į namus, todėl buvo nutarta tuo pačiu kiek pralavinti ir Algimantą, nesvarbu, kad jis jau buvo kiek per didelis pradėti mokytis groti.
Iš pradžių man sekėsi geriau, bet greit išryškėjo esminis skirtumas. Man skambinimas pianinu tebuvo prievolė, kuriai skirtą laiką atsėdėjęs, tuojau dumdavau į lauką pas draugus. O pusbrolis gana netikėtai ir labai rimtai įniko į muzikos mokslus ir mielai būtų leidęs visą laisvalaikį prie instrumento, jei ne būtinybė kitiems nors kiek pailsėti tyloje.
Algimantas per metus Kražiuose padarė tokią pažangą, kad, vargonininko kiek pakonsultuotas, per vasarą pasiruošė ir išlaikė stojamuosius egzaminus į Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos technikumą. Baigęs šią mokyklą ir po to dar Lietuvos valstybinėje konservatorijoje kompozicijos klasę, jis gana greit savo kūryba tapo pripažintas muzikinės visuomenės. Apsigyvenęs Kaune, jis daug metų buvo Kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas ir iki šiol dirba J. Gruodžio konservatorijos Muzikos teorijos katedros vedėju (žr. 4 past.).
Taip mamos pianinas tarsi atsitiktinai nors vienam iš mūsų giminės padėjo tapti profesionaliu muziku. Išvykus Algimantui, Kražius paliko ir mudviejų mokytojas vargonininkas Kazimieras Stasiūnaitis. Dar kiek pavaikščiojau pianino pamokų pas vidurinės mokyklos muzikos mokytoją Jurgį Kumpauską, tačiau noro skambinti kaip nebuvo, taip nebuvo.
Netrukus išsikėlėme gyventi į Klaipėdą, susirgo mama, ir mano muzikos mokslai visiškai nutrūko. Dabar pianinu begalėčiau sugroti vienintelį „Gimnazistų valsą”, kurį kadaise mudu su pusbroliu išmokė Kražių vargonininkas.
Bet mamos pianinas „R. Weissbrod” tebestovi Klaipėdoje, laukdamas, gal kam iš vaikaičių jo dar prireiks.
Pastabos:
1. Lietuvos ypatingojo archyvo KGB dokumentų skyriuje saugomos bylos Nr. 15324 medžiagoje rašoma, kad Dabregų namuose buvo užklupti 15 “banditų”, nušauti 7.
2. Nuotraukos “Giminių susitikimas 1947 m. liepos 20-ąją Anykščiuose, sodelyje prie namo Vilniaus g. 16″ prieraše įvardinta kaip nežinoma mergina yra mamos pusseserė Verutė Dabregaitė - Jakubonienė, siuvėja, partizano žmona. Ją ištiko nelaimė - su siuntinėliu važiavo į Panevėžį, kur kalėjime laikė jos vyrą, stotyje buvo spūstis, ir minia pastūmė Verutę po atvažiuojančiu traukiniu. Ji liko gyva, tačiau neteko kojos.
3. Rašiau, kad pianinas „R. Weissbrod” 1950-1954 m., mums gyvenant Sibire, buvo paliktas mamos tėviškėje Šeduikiuose. Pasirodo, buvo kitaip. Pusbrolis Algimantas Kubiliūnas patikslino, kad mama, išvykdama iš Anykščių gyventi į Prienus, pianino neišsivežė. Jį paliko pas gerus draugus Stasį ir Domicelę Kunčinus, kurių namas Anykščiuose buvo toje pačioje Vilniaus gatvėje, beveik priešais namus, kuriuose mama gyveno, tik atokiau, ant kalnelio. Rengiantis grįžti iš Sibiro namo, taigi, 1954 metais, mama parašė laišką seseriai Emilijai Vėbrienei, kad iš Anykščių paimtų pianiną pas save. Emilijos sūnus Antanas Vėbra, dirbęs Kupiškyje vairuotoju, pasikrovęs į sunkvežimį, parvežė pianiną į Tadauskus ir patalpino jį seklyčioje. Pianinas buvo pargabentas iš Tadauskų į Kražius 1955-aisiais, o ne 1954-aisiais metais, kaip nurodyta straipsnyje.
4. Algimantas Kubiliūnas 2010 metais dirbo ne J. Gruodžio konservatorijos, bet Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakulteto Muzikos teorijos katedros vedėju.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą