1950 metų vasarai baigiantis, mama su manimi dar nuvažiavo atsisveikinti su jūra, ir Kauno geležinkelio stotyje mudu sėdome į traukinį. Be lagaminų, mama tempė ir medinį mano sunkvežimį - ji buvo leidus man pasiimti vieną žaislą. Jos nelaimei, pasirinkau didžiausią. Gerai, kad traukinyje sunkvežimis man greitai nusibodo, ir mama su viena bendrakeleive ruse jį į kažką išmainė. Važiavome per Maskvą iki Krasnojarsko.
Tėvas tuo metu jau buvo tremtyje - šiauriau Krasnojarsko, vienoje iš Bolšaja Murta rajono gyvenviečių. Dirbo miško paruošos darbus. Vieta sunkiai - tik garlaiviu Jenisiejaus upe, paskui arkliais ar pėsčiomis per taigą - pasiekiama. Vasarą žmones ten labiausiai kankindavo kraujasiurbiai vabzdžiai, rusiškai vadinami “moška”, nuo kurių apgindavo tik nuolat lauke dėvimas tinklelis ant galvos. Krasnojarske mudu su mama apsistojome medicinos darbuotojų bendrabutyje. Mama ne vieną dieną vaikščiojo po srities valdžios įstaigas ir pasiekė, kad tremtinį vyrą perkeltų piečiau, kur “moška” nesiveisė.
Po to plaukėme garlaiviu Jenisiejaus upe pas tėvą į taigą. Nuo prieplaukos iki gyvenvietės dar buvo keliauti mišku 8 kilometrus. Mama manė, kad tokio atstumo ketverių metų vaikas neįveiks, bandė prieplaukoje gauti arklį su vežimu. Vietinis viršininkas pasitaikė nesukalbamas, gal tremtinių nekentė, nepadėjo nei ašaros, nei mamos siūlomi nemaži pinigai. Teko eiti. Pasitaikė rusė pakeleivė - geroji moteris neprašoma padėjo mamai nešti nešulius, o aš bėgau priekyje. Buvo likę nedaug kelio, kai sutikome vilkstinę vežimų su rąstais. Šalia arklių ėjo vadeliotojai vyrai, vienas jų buvo mano tėvas. Jo nepažinau - jis atrodė visai kitaip, negu nuotraukose.
Iš taigos vėl per Krasnojarską visi trys atvykome į Minusinsko rajono Tigrickojės kaimą (село Тигрицкое). Tai buvo Lietuvos masteliais nemenka gyvenvietė su vidurine mokykla ir ligonine, keliomis gatvėmis, ištįsusiomis plačiame Lugavkos slėnyje:
Kaimo apylinkėse tigrų nebuvo, jo pavadinimas kilęs nuo senojo chakasiško Tirektig, kas reikštų - Tuopynė. O Lugavka - trumputis dešinysis Jenisiejaus intakas. Žemiau užtvankos pro kaimą ji tekėjo siauru upeliu (mes, vaikai, jame nelabai sėkmingai gaudydavome žuvis pintais bulviniais krepšiais).
Pirmasis mūsų būstas Tigricke (taip vadinome Tigrickojės kaimą) buvo erdvi palėpė, į kurią tiesiai iš kiemo vedė atviri laiptai. Ten vanduo kibire pernakt sušaldavo iki dugno. Laukdavau šiltoje lovoje, kol tėvas užkurs “buržuiką”. Po lagerio jam buvo gerai bet kur ir bet kaip. Manau, kad mamos pastangomis kažkas, gal rajono sveikatos apsaugos skyriaus vedėja Jelena Vasiljevna Abaimova (Елена Васильевна Абаимова), įtikino vietos valdžią, kad “doktor Jelena Josifovna” privalo gyventi padoriau – su kambariu, virtuve ir krosnimi.
Kaip per miglą atsimenu, kad Tigricke gyvenome dar bent dviejose vietose. Viena iš tų vietų - aukšta tvora, uždaras kiemas, priemenė, kambarys su krosnimi. Vienintelis ryškesnis prisiminimas - išgąstis, kai priemenės duris man atvėrė mama su raiščiu ant akies - kuriant krosnį, į akį jai buvo pataikiusi kibirkštis.
Kita vieta - didelio medinio namo, gal kaimo ligoninės pastato, antrame aukšte. Čia begyvenant, pradėjau lankyti mokyklą, čia gavau lupti už rūkymą, čia sirgau sunkiu plaučių uždegimu.
Mamai gyvenimas Sibire, kaip dabar manau, turėjo būti gūdus, nors jos skundų neprisimenu, tiktai baimę dėl manęs. Greitai išmokęs kalbą, aš vargo nemačiau. Klimatas toje Sibiro dalyje, kur gyvenome, yra žemyninis - oras sausas, todėl šaltis žiemą ar karštis vasarą lengvai pakeliamas. Vasarą buvo ką veikti - maudynės, meškeriojimas, visokie lauko žaidimai, o žiemai turėjau sniegines pačiūžas riestu priekiu, kurias prisirišęs prie veltinių, čiuožinėdavau plačiomis kaimo gatvėmis. Žiemos ilgi vakarai - prie stalo su žibaline lempa tamsaus kambario viduryje…
1953 metų kovą mirė Stalinas, tada mama ėmėsi žygių tėvui iš tremties išlaisvinti. Rašė į Lietuvą, iš Papilės medikų gavo pažymą, kad tėvo tėvai nusenę, ligoti, reikalingi priežiūros, kas tiesa tebuvo iš dalies. Rašė į Maskvą. Labai padėjo Jelena Vasiljevna Abaimova, su kuria mama tuo laiku jau buvo geros draugės. Jos vyras buvo žuvęs kare, ji viena augino du sūnus. Per savo ir velionio vyro draugus Jelena Vasiljevna pasiekė, kad tremtinio paleidimui neprieštarautų rajono KGB. Tačiau teigiamo atsakymo teko palaukti.
Jau turėjau pradėti Tigricko mokyklos antrąją klasę, kai išsikraustėme iš šio kaimo. (Mano pirmoji mokytoja Kuznecova parašė labai gerą charakteristiką - dabar, po 60 metų, aišku, kad į mane dėtos jos viltys buvo pernelyg didelės). Kodėl palikome Tigricką, nežinau, kaip nežinau ir to, kodėl apie porą savaičių 1953 metų rugsėjį gyvenome kažkokioje nykioje gyvenvietėje, rodos, tarybinio ūkio (”sovchozo”) centre. Pavadinimo nebežinau.
Vienintelis malonus prisiminimas iš ten - arbūzai. Neaprėpiami jų, jau prinokusių, laukai supo gyvenvietę. Gyvenvietėje buvo keturių klasių mažakomplektė mokykla. Mokytojas, buvęs kariškis, dirbo iškart su dviem klasėm dvi pamainas iš eilės. Mokytojo labai bijojome, nes buvo jis žiaurus. Mus, antrokus, mokė kartu su ketvirtokais. Kol mokytojas dirbdavo su viena klase, kita turėdavo ką nors padaryti arba sėdėti, klausyti ir laukti. Tai buvo be galo sunku, ir mokytojas neretai pakeldavo balsą arba skaudžią vyrišką ranką. Tiesa, per tas dvi savaites manęs ji nepalietė nė karto. Atėjęs iš normalios mokyklos, stebėjausi, kaip nieko nemoka ir nežino ne tiktai mano draugai, bet ir didžkiai ketvirtokai. Regis, buvau vienintelis, kurio atsakinėjimas buvo lydimas tiktai niūraus žvilgsnio, bet ne smūgių ir verksmų.
1953 metų rugsėjo antroje pusėje palikome nykiąją gyvenvietę ir persikėlėme į Kavkazskojė (село Кавказское) - to paties Minusinsko rajono kaimą, didumo kaip Tigrickas. Kaimas įsikūręs plačiame dviejų upių slėnyje, kurio aukšti šlaitai priminė kalnus. Prie pat kaimo tekėjo mažesnė upė, kurioje mirkdavome vasarą, o tolėliau - Jenisiejaus vandeningas intakas Tuba.
Kavkazskojė - ukrainiečių tremtinių kaimas, įkurtas XIX amžiuje, kadaise turėjęs neoficialų pavadinimą Chochly. Tremtinių palikuonys kalbėjo rusiškai, bet savo kitokį gyvenimo būdą buvo išlaikę. Tėvas atsiminimuose vėliau rašė apie jų nepaprastą švaros pomėgį: “Išvirė pusryčius - tuoj plytą kalkėmis nubaltina. Krosnį būtinai šeštadienį baltina, grindis sykį per savaitę būtinai plauna, jei nedažytos, tai su plyta nutrina iki baltumo. Kas šeštadienį visa šeima į pirtį“.
Gyventi gavome rąstinį namelį. Mama, kaip ir Tigricke, dirbo gydytoja, tėvas - vietiniame kolūkyje bitininku, o aš tęsiau savo antros klasės mokslus kaimo vidurinėje mokykloje.
Naujųjų 1954-tųjų metų proga gavau mokyklos dovaną - Valterio Skoto istorinį romaną “Aivenho” - su mokyklos antspaudu ir direktoriaus parašu:
Knyga kaip antrokui - labai stora, bet ją ryte prarijau. Vėliau skaičiau “Aivenho” daugelį kartų - buvo mano mėgiamiausia, kol kilniųjų riterių žygių neužgožė Diuma muškietininkų nuotykiai. Tačiau tai nutiko jau Lietuvoje…
“Už labai gerą mokymąsi” - užrašė mano mokytoja Šestakova, nors iš jos gaudavau ne vien penketukus. Antros klasės baigimo pažymėjimo (tabelio) gale iš fizinio auklėjimo, piešimo, dailyraščio ir dainavimo - ketvertai:
Namie tėvai kalbėjo lietuviškai, tačiau man atsiliepti gimtąja kalba darėsi vis sunkiau. Mama mokė mane lietuviško rašto, bet nelabai sėkmingai. Skaitančio lietuvišką knygelę savęs neatsimenu.
Retkarčiais gaudavome iš Lietuvos banderolių su laikraščiais, jų neskaitydavau, tiktai uostydavau - jie man kvepėjo visai kitaip, negu rusiški. Galų gale tėvai susitaikė su liūdna tikrove, kad jų sūnus nebemoka kalbėti lietuviškai, guosdamiesi tuo, kad dar juos supranta ir kad yra vilčių visiems mums grįžti į Tėvynę.
1954 metų vasarą tėvas jau buvo laisvas žmogus - gavo MVD pažymą, kad iš tremties paleistas ir vyksta gyventi į Lietuvos TSR Akmenės rajono Papilės miestelį (kur gyveno jo tėvai - mano seneliai). Ėmėme ruoštis kelionei. Netikėtai radosi šiek tiek kliūčių mamai. Jos draugė Abaimova Minusinske nebedirbo. Į mamos prašymą atleisti iš darbo naujasis rajono sveikatos apsaugos skyriaus vedėjas atsakė - jei bus kam pakeisti. Pamainos nuošaliame Sibiro kaimelyje galėjai laukti nežinia kiek metų. Mama parašė dar vieną pareiškimą vedėjui - nuo rugpjūčio 19 dienos į darbą neišeisianti, ir kitą pareiškimą rajono prokurorui - kad įsikištų į šį reikalą. Vedėjui teko nusileisti.
Nors Kavkazskojės kaime gyvenome vos metus, palikome čia daug draugų ir šiaip gerų žmonių.
Iki artimiausios geležinkelio stoties Abakano mieste važiavome sunkvežimiu, paskui 8 paras traukiniu. Pakeliui didžiosiose stotyse būdavo ledų - seniai neragautų, skaniausių pasaulyje. Vienos porcijos man neužtekdavo, prašydavau dar ir dar. Tėvams taip įkyrėjau su tais ledais, kad Tomske ar Omske, kur traukinys ilgai stovėjo, jie nusprendė pabandyti - pripirko jų tiek, kad turėjau ilgam jų atsivalgyti. Ir tikrai, ledų nebenorėjau - iki kitos stoties.
Maskvoje Vilniaus traukinio teko palaukti, tai nusisamdėme taksi pasižvalgyti po miestą. Buvo apsiniaukusi diena, rugsėjo 1-oji. Vienintelio Tarybų Sąjungos dangoraižio - universiteto rūmų - viršutinius aukštus dengė debesys. Gatvės buvo pilnos mokinių su gėlėmis, ir aš nerimavau, jog dar važinėju, o kiti jau eina į mokyklą.
Kaip Vilniuje išlipome iš traukinio, neatsimenu - gal buvo naktis. Pasitikęs dėdė Jonas su “Volga” mus nuvežė ne į Papilę, bet pas save, į Kelmės rajoną.
Su Kavkazskojės draugais dar kurį laiką keitėmės laiškais, bet greitai nebeturėjom ką vieni kitiems rašyti, ir mūsų ryšys nutrūko.
Mama parašydavo į Sibirą, kol galėjo. Po jos mirties į Jelenos Vasiljevnos Abaimovos laišką 1961 metų gale atsakyti teko man.
© 2014 Aleksandras Sakas jun.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą