Julija Sakaitė - Zdanienė. “Peteliškės”

Julijos Zdanienės siuvinėto paveikslo “Peteliškės” sukūrimo metai nežinomi. Paveikslas įtrauktas į 1985 metų spalio parodos Čikagos Jaunimo centre katalogą, eksponuotas ir kitose JAV galerijose. Autorės sūnėno Remigijaus Sako (Klaipėda) nuosavybė.

© 2012 Res familiaris 

Julija Sakaitė - Zdanienė (1919-1993)

Mortos ir Domininko Sakų dukra Julija gimė 1919 m. liepos 12 d. Papilėje - miestelyje, kuriame prabėgo jos vaikystė ir jaunystė.

Kaip ir kone visi papiliškiai tarpukaryje, Julija mokėsi ir aktyviai reiškėsi vietos jaunimo veikloje, miestelio kultūriniame gyvenime. Buvo Papilės moterų šaulių grupės narė, dainavo šaulių sąjungos chore.

Karo metu baigė gailestingųjų seserų kursus Vilniuje. 1944 metų vasarą buvo gimtojoje Papilėje.

Artėjant frontui, Sakų šeima pasitraukė į nuošalų Avižlių kaimelį. Čia vieną spalio dieną su jaunesniąja seserimi Maryte, lydėdamos draugą, persikėlė per Ventą, ir kaip tik tomis valandomis rusai pradėjo smarkų puolimą. Grįžti nebuvo įmanoma. Kaip stovi - be pinigų, be maisto ir drabužių atsargų - buvo priverstos trauktis su frontu Liepojos pusėn, iš kur pabėgėlių pilnu, iš oro bombarduojamu laiveliu abi seserys išplaukė į Dancigą (dabartinį Gdanską).

Vokietijoje, turbūt Dilingeno karo pabėgėlių stovykloje, Julija susipažino su muziku Jonu Zdaniumi (Zdanavičiumi), ten vadovavusiu lietuvių chorui. Julijai su seserimi Maryte išvykus į JAV, o Jonui - į Australiją, juodviejų keliai kuriam laikui išsiskyrė, tačiau draugystė nenutrūko, ir 1954 metų gegužę Julija ir Jonas susituokė Australijoje, Adelaidės mieste. Pora apsigyveno JAV, Evanstone (prie Čikagos). Čia 1955 metais gimė sūnus Almis. Vėliau Zdanių šeima įsikūrė pietuose – Hot Springso miestelyje, Arkanzaso valstijoje.

Julija ir Jonas Zdaniai su sūnumi Almiu, 1963 m.

Julija domėjosi daile, tačiau pati tapyti negalėjo, nes buvo alergiška dažams. Nuo 1962 metų ėmėsi kurti siuvinėtus paveikslus. Julijos vyras, įžvelgęs jos talentą, skatino dirbti šia kryptimi toliau.

Dalyvavo parodose Hot Springse, Dalase, Hiustone, Finikse, Litl Roke, Hendersono universitete, buvo ruošiamos individualios parodos Čikagoje ir Arkanzaso valstijoje. Susilaukė palankių atsiliepimų spaudoje.

Darbavosi ir labdaros organizacijoje - Lietuvos Dukterų draugijoje.

Tačiau atėjo 1975 metai, ypatingai rūstūs Julijai. Jai buvo diagnozuotas vėžys, prasidėjo kankinanti ir ilga, keliolika metų trukusi kova su sunkia liga. Tų pačių metų spalį mirė jos gyvenimo draugas Jonas Zdanius.

Julija 1978 m. eilinės savo parodos Čikagoje rengėjams rašė: “Siuvinėjimo menas man yra malonus žaidimas su spalvomis, jų ieškojimas bei derinimas. Visa tai drauge yra man vaistas, kovojant su vėžiu ir našlės gyvenimu“.

1988 metų spalio mėn. parodos Jaunimo centre Čikagoje katalogas skelbė:

Julija Zdanienė savo originaliais kūriniais siuvinėtais paveikslais jau 1975 m. su dideliu pasisekimu dalyvavo Southern Artist dailės parodoje Hot Springs, Arkansas. Nuo to laiko pilnateisė tos draugijos ir Fine Arts Center narė. J. Zdanienė Čikagoje turėjo keturias parodas, pirmoji 1975 m. lapkričio mėn. Tautiniuose namuose, visos kitos Jaunimo Centre.

J. Zdanienė turėjo dešimt individualių parodų Hot Springs, AR ir apylinkėse. Taip pat dalyvavo šešiose South Artist Assn. rengiamose parodose, kuriose laimėjo už originalumą ir spalvas keturias I-as premijas, dvi II-as, tris III-čias ir šešias - garbės.

J. Zdanienės darbuose vyrauja lietuvių liaudies kryžių ir smūtkelių motyvai ir gamtiniai abstraktai.

Julijos paveikslų yra privačiose kolekcijose JAV ir šiek tiek Lietuvoje. Daugumos jų kampelyje yra parašas - ULI.

Julijos sveikatos būklei vis blogėjant, sūnus Almis parsivežė mamą į Čikagą, kur po kelių savaičių, 1993 m. balandžio 29 d., ji mirė. Buvo sulaukusi 73 metų. Palaidota Čikagos lietuvių kapinėse, šalia vyro Jono Zdaniaus.

Pastaba: čia pateikiami Julijos Zdanienės darbai - mėgėjišku fotoaparatu atliktų nuotraukų kopijos, tad jų ir originalų atspalvis gali kiek skirtis. Geresnės kokybės yra atskirai įdėta “Peteliškių” fotografija.

© 2011, 2016 Aleksandras Sakas

Priedas:

Form RA, Julijos Sakaitės užpildyta Australijos imigracijos tarnyboms:

Šaltinis - National Archives of Australia (Už nuorodą ačiū p. Jonui Mockūnui iš Australijos).

Pranciška Dobregaitė - Kubiliūnenė (1914-1952)

Tekstas - sūnaus Algimanto Kubiliūno.

Gimusi 1914 m.  Svėdasų valsčiaus Šeduikių kaime (dabartiniame Anykščių rajone). Daugiavaikėje ūkininkų Juozapo ir Veronikos Dabregų šeimoje be Pranutės išaugo dar du broliai ir penkios seserys.
Mokėsi pradžios mokykloje. Dirbo tėvų ūkyje.

Pranutė ir Antanas Kubiliūnai 1937 m.

1937 m. ištekėjo už Antano Kubiliūno į Užpalių valsčiaus Galinių kaimą. Gimė du sūnūs: 1939 m. — Algimantas Antanas ir 1943 m. - Juozas.

Vyras buvo 1941 m. birželio sukilimo dalyvis Užpalių miestelio sukilėlių būryje. Rusams dar kartą okupavus Lietuvą, jis išėjo į partizanus. Pranutė, nepakeldama stribų teroro ir vengdama galimo ištrėmimo, su mažais vaikais pabėgo iš savo namų Galinių kaime ir pakaitomis gyveno pas seseris bei brolį.

Pranutė su sūnumis Juozu (kairėje) ir Algimantu 1951 m.

Sunkiai susirgo. Paskutiniuosius gyvenimo metus praleido gimtinėje, Šeduikių kaime, namuose brolio Jono, kuris tuo metu su žmona kalėjo Gulago lageriuose. Mirė 1952 m. Utenos ligoninėje. Palaidota Duokiškio kapinėse.

Vyras Antanas jau anksčiau buvo areštuotas ir nuteistas ilgus metus kalėti. Vaikus išsidalijo seserys.

© 2011 Res familiaris

Priedas

Antano Kubiliūno iš Užpalių valsčiaus Galinių kaimo ir Pranutės Dobregaitės iš Svėdasų valsčiaus Šeduikių kaimo vestuvės, 1937 metų lapkričio 21 d., po jungtuvių Duokiškio bažnyčioje prie jaunojo namų Galiniuose.

Atpažintieji:
6 - Kazytė Dobregaitė (Jasiulienė, jaunosios pusseserė), 7, 8 - Juozas Vitonis ir Onutė Dobregaitė - Vitonienė (jaunosios sesuo) iš Užpalių valsčiaus Gaižiūnų kaimo, 9, 10 - Pranutė ir Antanas Kubiliūnai, 11, 12, 13 - Valerija Kubiliūnaitė - Antanavičienė (jaunojo sesuo), Viktoras Antanavičius ir jų sūnus Antanas iš Gaižiūnų kaimo, 15 - Emilija Kubiliūnaitė (Ruzgienė, jaunojo sesuo), 18 - Elena Baukytė iš Šeduikių, 19 - Marytė Dobregaitė (Juocevičienė, jaunosios sesuo), 20 - Bronė Kubiliūnaitė (Suščianovienė, jaunojo sesuo), 23 - Povilas Kubiliūnas (jaunojo brolis), 28 - Elena Dobregaitė (Sakienė, jaunosios sesuo), 30 - Verutė Dobregaitė (Jokūbonienė, jaunosios pusseserė).

Eugenijus Matuzevičius ir kiti poetai bei literatai. Iš laiškų

Poetą Eugenijų Matuzevičių ir mano tėvą Aleksandrą Saką, kažkada ateitininką, spaudos darbuotoją, daugelį metų siejo bičiulystė. Juodviejų pažintis siekė prieškario laikus.

Abu 1933 metais dalyvavo vienoje iš profesoriaus Prano Dovydaičio rengtų kasmetinių žurnalo “Gamtos draugas” ekskursijų moksleiviams.

Leono Dainio nuotraukoje - 1933 metų “Gamtos draugo” ekskursijos dalyviai Zapyškyje. Jų tarpe - ir Biržų gimnazistas Eugenijus Matuzevičius (panašių bruožų jaunuolis su uniformine kepuraite į mus žiūri nuotraukos dešinėje pusėje). Atpažintieji sunumeruoti: 1 - kun. Kazimieras Žitkus, 2 - žurnalistas Pranas Rinkevičius, 3 - Aleksandras Sakas, 4 - Leonas Dainys, 5 - prof. Pranas Dovydaitis. Aukštėliau kairėje: 6 - Jonas Mockūnas, 7 - Ričardas Nakas.

Toje išvykoje jiedu ir susibičiuliavo. Po karo tėvui  kalint Vorkutos lageriuose, draugiški ryšiai buvo nutrūkę. Grįžęs į Lietuvą, tėvas vienos kelionės Vilniun metu užėjo į rašytojų sąjungos būstinę, kur E. Matuzevičius dirbo poezijos konsultantu. Nuo to laiko bičiuliai susirašinėdavo. Būdamas Vilniuje, tėvas aplankydavo poetą jo bute.

Turiu keletą Eugenijaus Matuzevičiaus laiškų, atviručių tėvui. Poetas juos  “įpakuodavo” - kiekvieną laišką ar atvirutę įdėdavo į sulenktą popieriaus lapelį, o tada jau - į voką. Popierių tam “įpakavimui” naudodavo ne bet kokį, o pusiau skaidrų. Nežinau, gal poetas taip darė pagal visų seniai pamirštas gero tono taisykles.

Eugenijus Matuzevičius laiškus ir atvirutes visada įdėdavo į sulenktą popieriaus lapelį.

Pirmieji iš išsaugotų laiškų - 1983 metų. Tais metais mirė mano pamotė Marcelina Sakienė. Liko pluoštas jos rašytų eilėraščių, ir tėvas, pasitaręs su velionės sūnumi Aristidu Pėstininku, paprašė savo bičiulio padėti juos atspausdinti.

Tačiau Eugenijus Matuzevičius net savo senam draugui neketino daryti jokių išimčių, atvirai pasakydamas, jog lengvatų nebus, jog sijos Marcelinos eilėraščius taip pat griežtai, kaip ir visų kitų. O draugiškos paramos neatsižadėjo.

Po gerų metų, kai Marcelinos Sakienės eilės jau buvo peržiūrėtos, atėjo laiškas (1985.01.10) su verdiktu - eilėraščiai esą labai mėgėjiški. “Ji padarė klaidą, kad, būdama gyva, su niekuo nesikonsultavo, niekam savo eilių nerodė, nesiorientavo į E. Mieželaičio, Janinos Degutytės, Violetos Palčinskaitės, Justino Marcinkevičiaus, Jono Strielkūno, net į Stasės Bucevičienės, Stasio Jonausko (Žemaitijos atstovų) lygį… Jinai iš jų nesimokė. O aš keletą eilėraščių (matyt, vasario mėnesį), juos gerokai pataisęs, Tau nusiųsiu. Dabar esu labai užimtas. Be to, gydausi. Beveik kasdien turiu būti poliklinikoje.”

Kiek žinau, pažado pataisyti keletą atrinktų kūrinėlių, Eugenijus Matuzevičius neištesėjo. Į Vilnių išvežtos eilės paskui liko sūnaus, žinomo teisininko, dabar jau velionio, Aristido Pėstininko namuose.

Marcelina ir Aleksandras Sakai apie 1968 metus.

Vėlesniuose poeto laiškuose liečiamos kitos įvairiausios temos. Štai, tėvas buvo nugirdęs apie savo seno gero pažįstamo - poeto ir kunigo Kazimiero Žitkaus - mirtį, bet tikslesnių žinių neturėjo, nes tais laikais buvo skelbiami pranešimai tiktai apie tarybinei santvarkai nusipelniusiuosius. Tuo tarpu Kazimieras Žitkus (literatūrinis slapyvardis - Vincas Stonis) tokiu negalėjo būti, nors jo “Gražių dainelių daug girdėjau / tyliuoju vakaro laiku…” dainavo visi Lietuvoje. Tėvas, būdamas Kaune, aplankydavo jį Vilijampolės klebonijoje. Tačiau paskutinį kartą senasis poetas tėvo nebepažino, klausė, kas toks būsiąs. Eugenijus Matuzevičius pranešė, jog K. Žitkus mirė Kaune 1986 m. vasario 24 d., o palaidotas buvo vasario 26 d. Petrašiūnų kapinėse.

Kun. Kazimieras Žitkus 1934 metais. Šeimos archyvo nuotrauka.

Tame pačiame laiške - ir ketinimai aplankyti tėvo rekomenduotą vilnietę Danutę Deksnytę, kuri buvo neseniai grįžusi iš retos tuomet kelionės į Ameriką.  “(…)jeigu ji, žinoma, mus priims… Būtų įdomu su ja pasikalbėti apie Bernardą B. ir t.t.”. Tačiau po kelių dienų (1987.03.01) rašytame laiške poetas sakėsi esąs labai užimtas: “(…) sėdžiu prie savo  dvitomio korektūrų. Tikiuos, kad šiais metais išeis…” To vizito pas vilnietę Danutę, greičiausiai, nebuvo. Poetas kelis kartus skambinęs, neprisiskambinęs (1987.06.11 laiškas),  paskui užgulę visokie kitokie reikalai. Ir jau laukiančios atostogos Palangoje, kur būsią su žmona visą birželį ir kur jau esąs geras bičiulis dailininkas Bronius Uogintas… Gali būti, kad poetas iš atsargumo nepanoro bendrauti su už vandenyno važinėjančiu, menkai pažįstamu asmeniu. Juk tuomet ėjo dar tik 1987-ieji…

Vis tiktai išeivių rašytojai, ypač anų laikų pažįstami ir draugai, jų kūryba Eugenijų Matuzevičių domino tikrai. Vienas iš daugelio kanalų, kuriais poetas gaudavo tokias žinias, buvo tėvo sesuo Marija Sakaitė - Paškevičienė iš Čikagos. Mariją, 1944 metais dar jaunutę gimnazistę, fronto banga nelemtu - o gal laimingu - atsitiktinumu buvo nunešusi į Vokietiją. Po kurio laiko įsikūrusi JAV,  ji, kaip ir daugelis mūsų emigrantų, aktyviai dalyvavo lietuviškoje visuomeninėje veikloje, ilgą laiką buvo gerai žinomo solidaus žurnalo “Metmenys” administratore.

Marija Paškevičienė su broliu Aleksandru Saku per 1984 metų viešnagę Lietuvoje.

Nuo to laiko, kai pirmosios JAV lietuvių delegacijos ėmė lankytis okupuotoje tėvynėje, Marija ne kartą buvo atvykusi į Vilnių. Čia, matyt, ne be mano tėvo pagalbos, galėjo susipažinti ir su Eugenijumi Matuzevičiumi, kas paliko pėdsakų poeto laiškuose. “Mielas Bičiuli Aleksai, ačiū už laišką, už Marytės Sakaitės naują adresą! Dabar galėsiu jai parašyti, nusiųsti naujametinį sveikinimą” - taip pradėjo poetas 1987.12.04 laišką, čia pat pridėdamas keletą komplimentų ir linkėjimų Marijai. Tėvas nuolat ruošdavo savo sesutei knygų siuntinukus, į tą veiklą įtraukdamas ir įtakingą draugą, lengviau “gaunantį” knygų - tų laikų deficitinę prekę. Antai, poetas buvo apsiėmęs surasti seniai nuo prekystalių dingusius poros ankstesnių metų “Poezijos pavasarius”…

Dalis lankstinuko, kurį sukūrė dailininkas Algimantas Švažas. Šis darbas turbūt skirtas Eugenijaus Matuzevičiaus 70-mečiui, tačiau nei progos, nei datos jame nėra. Poetas ant lankstinuko pats užrašė savo jubiliejaus datą - 1987.XII.24.

Atgimimo metais tėvas rašė atsiminimus, kuriuos nuo 1989 metų spausdino laikraštis “Tarybinė Klaipėda”. Šių publikacijų iškarpas siųsdavo bičiuliui į Vilnių. Eugenijus Matuzevičius tuos atsiminimus kiekvieną kartą labai palankiai vertino.

Iš tėvo Eugenijus Matuzevičius gaudavo Klaipėdos laikraščio iškarpų įvairiomis poetą dominančiomis temomis. Štai, paskutiniame iš išlikusių laiškų (1990.12.16/17) poetas dėkojo už iškarpas apie Paulių Drevinį ir rašė: “Labai gaila, kad Pauliaus nebėra… Jo likimas nelepino. Jis patyrė daug neteisingų nuoskaudų. Ir net buvo tremtis. Už ką? Kodėl? Juk jisai gyveno kaip vargo pelė. Beveik nuolatiniame nepritekliuje. Sunkiai skynėsi kelius į mokslą. Ištikimai gerbė, mylėjo poeziją. Tai buvo jo pagrindinė meilė.”

Su pačiu Pauliumi Dreviniu mano tėvas bendravo nedaug. Be abejo, šį vardą tėvas žinojo dar iš prieškario laikų. Kai tik užeidavo kalba apie poetą, būtinai pridurdavo, kad tai – liaudies daina virtusios “Kai tykus vakaras ateina” žodžių autorius. O jei kas tokios neatsimindavo, užtekdavo padainuoti priedainį – “Kalnuos dainuoja / Rageliai uli-uli-jo…”

Klaipėdoje poetas nuo 1963 metų dirbo lietuvių kalbos mokytoju 8-toje vidurinėje mokykloje, kurios pagrindinio pastato pusrūsyje Nemuno gatvėje – gal ne visai legaliai - ilgą laiką vienas pats gyveno. Kažkas man buvo perpasakojęs mokyklos naktinių sargų nusiskundimus, kad per mokytoją Drevinį jie neturėję ramybės – tas naktimis baladojęsis, vaikščiodamas po rūsius… Paskui mokyklos vadovybė (tame tarpe ir mano pamotė Marcelina Sakienė, tuometinė mokyklos partinės organizacijos ar profsąjungos lyderė) galų gale išprašė miesto švietimo skyriaus suteikti mokytojui gyvenamąjį plotą. Viengungiui Pauliui Dreviniui išimties tvarka buvo paskirtas kambarys šeimyniniame bendrabutyje Žaliojoje (dabar - J. Karoso) gatvėje, ir po to jis perėjo dirbti į arti naujųjų namų esančią 1-ąją vidurinę, tada turėjusią Kristijono Donelaičio vardą. Marcelina Sakienė, būdama poezijos mylėtoja, į bendradarbį mokytoją Drevinį, matyt, žiūrėjo su didele simpatija, nes tėvas - gal juokais, gal rimtai – dėl to pavyduliaudavo. Paulius Drevinis buvo atvažiavęs pas tėvą į Šešupės gatvę 1983 metais, neilgtrukus po Marcelinos mirties, kad žvilgtertų į jos eilėraščius.

Apie 1968 m. Klaipėdos 8-toji vidurinė mokykla (Nemuno g.). Tarp sėdinčių mokytojų pirmasis iš kairės - poetas Paulius Drevinis. Dešiniau jo - mokytoja Eugenija Steponaitienė, šeštas - direktoriaus pavaduotojas Pranas Statnickas. Marcelina Sakienė stovi penktoji iš kairės.

Dar vienas žmogus mūsų namuose, daugiau bendravęs su poetu, buvo mano pusseserė Viktorija Sakaitė, 8-tos vidurinės mokyklos literatė, kurios kūrybos pirmuoju vertintoju būdavo būtent jos mokytojas Drevinis.

O tame paskutiniame Eugenijaus Matuzevičiaus laiške (1990.12.16/17) - negera žinia: “Laikykimės, Brolau! Mano Genutė gana sunkai sirguliuoja. Jai tenka dažnokai pabūti ligoninėje (Santariškėse). Vis kartojami gydymo kursai!”

Eugenijus Matuzevičius su žmona Genovaite savo bute Vilniuje. Šaltinis: Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos Rankraštynas, F 10.

Žmonos Genovaitės vardą Eugenijus Matuzevičius būtinai įrašydavo kiekviename laiške, perduodamas nuo jos linkėjimus ar kitaip paminėdamas. Jai mirus, tėvas paskambino poetui su užuojauta. Iš balso supratęs, kad bičiulis per daug silpnas svečiui priimti, aplankymą atidėjo kitam kartui. Tačiau kito karto nebebuvo.

© 2012 Aleksandras Sakas jun.

Vincentas Sakas (1916-1943)

Tekstas iš monografijos “Papilė” antrojo tomo (leidykla “Versmė”, Vilnius, 2006, 400-401 pusl.). Leopoldo Rozgos ir Danutės Jadvygos Veisienės straipsnio “Trejetas iš papilėniškių Sakų šeimos” dalis, skirta Vincui, čia papildyta nuotraukomis (pirmoji - Vincento Sako 1942 m. portretinė fotografija - yra ir knygoje).

Jauniausias Mortos ir Domininko Sakų sūnus Vincas gimė 1917 m. liepos 17 d. (žr. 1. pastabą) tolimajame Caricyne (dab. Volgogradas). Augo ir brendo Papilėje, matyt, mokėsi P. Šliauterio vadovaujamoje pradžios mokykloje. Turėjo gražų balsą, vakarėliuose dainuodavo duetą su Julija Paunksniene.

Pasak sesers, Vincas 1939 m. rudenį Palangoje susituokęs su Valerija Pundziute iš Viekšnių, kuri tuo metu Papilės vaistinėje dirbo praktikante. 1940 m. vasario 16 d. jiems Papilėje gimė dukrelė Audronė, netrukus į pasaulį atėjo ir sūnus Arūnas. Tačiau santarvės šeimoje nebuvo. Lietuvą okupavus fašistinei Vokietijai, Vinco šeima gyveno Viekšniuose, Valerija Sakienė važinėjo į Kauną ar Vilnių laikyti vaistininkės egzaminų, o baigusi mokslus, buvo paskirta berods į Nemakščius.

1940 m. gegužės 2 d. Papilės geležinkelio stotyje. Iš kairės - Vincentas Sakas, Valerija Pundziūtė - Sakienė, Bronė Sakaitė - Knašienė, jos draugė papiliškė Klimienė, Artūras Knašas. Knašų šeimos albumo nuotrauka.

Tuo metu vokiečių okupacinė valdžia Vilniaus krašte labai stokojo lietuvių tarnautojų, tinkamų žmonių ieškojo po visą Lietuvą. Vincas nusprendė važiuoti į Vilniaus kraštą, buvo paskirtas Svyrių apskrities Kamajų miestelio viršaičiu. Pareigingas, stropus ir sąžiningas jaunas viršaitis netruko pelnyti vietinių gyventojų pasitikėjimą, nes jų neskriaudė, stengėsi sušvelninti okupantų reikalavimus. Bet tuo metu Vilnijoje jau aktyviai reiškėsi sovietų partizanai. Permesti iš Rusijos, jie visaip kenkė okupantams vokiečiams, tačiau skriaudė ir niekuo dėtus vietos gyventojus. 1943 m. lapkričio 19 d. ginkluotas jų būrys užpuolė Kamajų miesteliuką. Buvo padegti keli namai. Viršaitis kartu su visais miestelio gyventojais puolė gesinti gaisrą. Sesuo M. Paškevičienė yra girdėjusi iš buvusių bendradarbių pasakojimą apie brolio žūtį, kuri panaši į legendą.

Bėgantį Vincą užpuolikų kulka pakirtusi tarp dviejų namų. Vėjas pūtė kaip tik nuo liepsnojančio pastato į dar ugnies nepaliesto gretimo namo pusę. Tarp namų žuvus Vincui Sakui, ugnis nustojusi plisti, pamaldūs ir nelaimės įbauginti žmonės tai palaikė stebuklu - kad dar jaunas, 26 metų vyriškis savo krauju sustabdė ugnį ir išgelbėjo žmones bei jų turtą. Kamajų gyventojai viršaitį buvo pasirengę deramai palaidoti.

Tačiau Vinco Sako laukė vaikystės kraštas Papilė ir čia gyvenantys artimieji. Vyriausiojo brolio Antano žmona, okupacijos metais dirbusi Šiauliuose, geležinkelininkų ambulatorijoje, ir turėjusi įtakingų pažįstamų, pasirūpino Vinco palaikus iki Šiaulių parvežti valdžios mažiau kontroliuojamu siauruoju geležinkeliu, o iš Šiaulių į Papilę - sunkvežimiu.

Bažnyčioje velionio jau laukė klebonas ir minia kraštiečių. Tuo metu Papilėje mokytojavęs Antanas Mockus bažnyčion atsivedė gausų būrį vaikų. Kapas buvo supiltas netoli karo pradžioje nužudytų papilėniškių amžinojo poilsio vietos. Regis, nespėjo dar jaunas žmogus didelių žygdarbių atlikti, tačiau buvo doras, šviesus ir nesavanaudis, mylėjo žmones ir stengėsi jiems tarnauti. Tai ir įprasmina jo trumpą, bet taurų gyvenimą.

© Leopoldas Rozga, Danutė Jadvyga Veisienė

Pastabos ir papildymai:

1. Literatūroje (monografijoje "Papilė", biografiniame žinyne "Papilė širdyse ir likimuose") Vincento Sako gimimo data - 1917.07.17. Šeimos archyve turimuose mirties metrikuose nurodyta kita data - 1916.07.12. Papilės kapinėse buvusio antkapio nuotraukoje matoma gimimo data panašesnė į 1916.07.11 (naujame 2019 m. antkapyje tėra gimimo ir mirties metai: 1916-1943).

2. Papilėje Vincentą žinojo kaip dainininką ir kaip artistą. Jis vaidino Šilerio dramoje “Klasta ir meilė", pastatytoje Papilės dramos mėgėjų. Vietos pavasarininkai buvo pastatę taip pat Šilerio “Plėšikus”, režisavo kunigas Boleslovas Pacevičius, o Vincas Sakas tame spektaklyje kūrė Karlo vaidmenį.

Kitas Vincento pomėgis - sportas. Buvo Lietuvos sporto sąjungos Papilės klubo valdybos nariu, iždininku.

3. Brolis Aleksandras “Mano gyvenimo ir veiklos aprašyme”, kurį suimtas parašė 1945 metais NKGB tardytojų liepimu, nurodė, kad galbūt Vincentas žuvęs ne nuo sovietų, bet nuo lenkų partizanų kulkų. Ir jog žuvusiojo bendradarbis pasakojęs jam, kad gal 3 kartus Vincas buvo pakliuvęs į bolševikų partizanų ugnį, bet užtekdavę jam šūktelti: “Nešaukite - aš Kamajų viršaitis”, ir jis likdavęs gyvas. Giminaičiai (Birutė Sakaitė) prisimena kalbas, kad Vincentas vietos gyventojų buvęs mėgiamas ir gerbiamas, o rusų partizanams priimtinas. Iki artimiausios geležinkelio stoties per partizanų kontroliuojamus miškus vežimu žuvusįjį vežę vietiniai vaikinas ir mergina, žinoję slaptažodžius. Jie atlydėję Vincento kūną iki pat Papilės.

Vincento Sako kapas Papilės kapinėse. 2013 m. spalis. Aleksandro Sako jun. nuotrauka.

© 2011-2019 Res familiaris

Juozapas ir Veronika Dabregaitė Jakuboniai

Nuotraukos iš Irmanto ir Vaidoto Jakubonių albumų.

Veronika Dabregaitė gimė 1915 metais Svėdasų parapijos Pamaleišio kaime. Jos tėvai - valstiečiai Antanas Dabrega ir Ona Vilutytė.

Veronika turėjo brolį Joną, gimusį 1906 metais, ir seserį Eleną, už Verutę kiek vyresnę.

Seserys Elena (kairėje) ir Veronika Dabregaitės

Verutė dar kūdikio amžiaus neteko tėvo, mirusio 1916 metais. Mama Ona Dabregienė liko su trimis mažais vaikais.

Kokią pradžios mokyklą lankė Verutė, nežinome. Gal Netikiškių, o gal Duokiškio. Melstis Pamaleišio gyventojai eidavo į arčiausiai buvusią Duokiškio bažnyčią.

Verutė priklausė Duokiškio pavasarininkų kuopai - kartu su būsimuoju Duokiškio klebonu Lionginu Neniškiu (po daugelio metų jis sutuokė Veronikos sūnų Eduardą).

Duokiškio pavasarininkės. Verutė - tarp stovinčių trečioji iš kairės (antroji - jos pusseserė Kazytė Dabregaitė)

Baigusi 6 klases, Verutė Duokiškyje mokėsi siūti pas žinomą kriaučių Mikėną. Gyveno Duokiškyje porą ar daugiau metų. Iš visų Dabregų išsiskyrė savo aukštu ūgiu.

1940 metų rugpjūtį ištekėjo už Juozapo Jakubonio.

Juozapas Jakubonis, Juozapo sūnus, buvo gimęs 1915 metais Svėdasų valsčiaus Daujočių kaime. Kaip ir Verutė, siuvėjas, be to, muzikantas, grodavęs kanklėmis, gitara (vėliau Sibire - ir balalaika).
1934-35 metais tarnavo Lietuvos kariuomenėje.

Lietuvos karys Juozapas Jakubonis. 1934 metai

Veikė pavasarininkų organizacijos Daujočių kuopoje. 1935 metų spalio 9 dieną su draugu Stasiu Pakštu pastatė kryžkelėje stulpelį, baltai ir tautiškom spalvom nudažytą, su šūkiu “Atmink pavergtą Vilnių!”.

Juozapas buvo 1941 metų birželio sukilimo prieš sovietinius okupantus dalyvis. Veikė Svėdasų sukilėlių būryje.

1943 metais Jakuboniai susilaukė pirmojo sūnaus Eduardo.

Raudonajai armijai vėl užėmus Lietuvą, Juozapas Jakubonis nuo 1944 rudens įsijungė į partizaninį judėjimą. Partizanavo Svėdasų ir Rokiškio apylinkėse.

1945 metais gimė antrasis Jakubonių sūnus - Algis. Tąmet per Kūčias Juozapas legalizavosi, gavo dokumentus, tačiau greitai iš enkavedistų akiračio vėl dingo, grįžo pas partizanus. 1946 metų gruodžio 22 dieną buvo suimtas.

Juozapą tardė ir laikė suimtą Panevėžyje. Verutei vežant siuntinį į Panevėžio kalėjimą, atsitiko nelaimė. Stotyje buvo spūstis, ir minia pastūmė Verutę po atvažiuojančiu traukiniu. Verutė liko gyva, tačiau neteko kojos. Ją Pamaleišin kuriam laikui parsivežė ir slaugė sesuo Elena Žilienė.

Verutės vyras Juozapas LTSR Panevėžio miesto karinio tribunolo 1947 metų balandį buvo nuteistas 10 metų kalėjimo ir išgabentas už poliarinio rato, į Vorkutos lagerius.

Pagijusi Verutė turėjo rasti jėgų prisitaikyti prie negalios ir išgyventi viena su dviem sūnumis. Kaip tik tuo metu ištuštėjo jos tėvelio gimtinė Šeduikių kaime - ten viena likusi pusseserė Kazytė Dabregaitė buvo suimta ir ilgam išgabenta į Magadano lagerius. Verutė prisiglaudė Šeduikiuose, gyveno ir vaikus maitino iš siuvimo.

Verutė pas pusseseres Anykščiuose 1947 m. liepos 20 d. Sėdi Domininkas Sakas su savo anūku (šio teksto autoriumi) ant kelių, stovi iš kairės: Olė Sakienė, Marytė Dobregaitė, Verutė Jakubonienė, Elena Dobregaitė, Vaclovas Sakas

Juozapą Jakubonį iš Vorkutos išvežė dar toliau, į Norilsko lagerius. Kai įsidarbino siuvykloje, kalinio gyvenimas jam palengvėjo.

Juozapas Jakubonis prie batų ir drabužių siuvyklos Norilske. 1954 metai

1955 metais iš lagerio buvo paleistas ir ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Iš tremties grįžo 1956 metų rugpjūtį.

Kaip ir kitiems iš lagerių ir tremties grįžusiems, tarybinėje Lietuvoje įsikurti nebuvo paprasta. Šeduikiuose neišsiteko - į savo namus iš lagerio grįžo Verutės pusseserė Kazytė, ir grįžo ne viena, o su vyru. Tad Jakubonių šeima kraustėsi iš vietos į vietą, pagyveno Šiauliuose ir kitur, kol 1975 metais įsitvirtino Vilniuje, nusipirkę dalį namo Varšuvos gatvėje.

Abu Jakuboniai Vilniuje buvo garsūs siuvėjai. Juozapas siūdavo paltus, kailinius, vyriškus rūbus, Veronika - sukneles ir kitą moterišką aprangą. Užsakymų netrūko, Juozapo darbo diena prasidėdavo 6 val. ryto ir baigdavosi apie vidurnaktį. Jo dešinės rankos pirštai lageriuose buvo stipriai sužaloti, tačiau dirbo meistriškai, ir pas Jakubonius į Varšuvos gatvę užsukdavo ne vienas anais laikais žinomų žmonių.

Tačiau Juozapo anūkui Vaidotui Jakuboniui labiau įsiminė “žmonių iš organų” vizitai. Už vertimąsi privačia siuvimo veikla apie 1977-1978 metus buvusiam partizanui Juozapui bandė sukurpti dar vieną bylą, tačiau teismo ji nepasiekė.

Veronika Jakubonienė apie 1968 metus su sūnumi Eduardu (kairėje), vyru Juozapu ir sūnumi Algiu

Kitas žmogus, kuriam apsilankius, Juozapas mesdavo visus darbus ir su svečiu pasikalbėti užsidarydavo virtuvėje, buvo senas lagerio draugas, už kažkokią veiklą keletą metų kalintas dar kartą apie 1970-1975 metus. Anūkui Vaidotui to žmogaus pavardės sužinoti nepavyko.

Tragiški Jakuboniams buvo 1987 metai, kai žuvo jų sūnus Eduardas.

Paskui atėjo Atgimimas su savo gražiomis viltimis ir Jakubonių laukta ir iškentėta Nepriklausomybė.
Juozapas dalyvavo pirmuose Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos suvažiavimuose. Mirė 1995 metais, 80-ties būdamas. Jo vienmetė žmona Veronika gyveno ilgiau, iki 2002 metų.

Juozapas ir Veronika Jakuboniai palaidoti Vilniaus Karveliškių kapinėse šalia sūnaus Eduardo.

© 2014, 2025 Aleksandras Sakas

Priedas

Iš žinyno “Lietuvos gyventojų genocidas”, II t., 1944-1947 (A-J), Vilnius, 1998:

Jokubonis Juozas, Juozo, g. 1915, gyv. Daujočių k., Anykščių raj., partizanas. Suimtas 1946.12.22, kalintas Kupiškyje, 1947.03.12 Panevėžyje. Karo trib. 1947.04.17 nuteistas 10 metų lagerio ir 5 tremties, išv. į lag. – 1947.08.15 Karelija, tremtis – 1955.05.25 Krasnojarskas; paleistas 1956.05.10, grįžo į Lietuvą. ANK BBK (anketos ir laiškai; baudžiamųjų bylų kartoteka).

Aut. pastaba: Juozapo Jakubonio anūko Vaidoto žiniomis, Juozapas buvo kalintas ne Karelijos, bet Komijos ir Krasnojarsko srities lageriuose (Vorkutoje ir Norilske).

Dr. Justino Tumėno brandos kursuose

Mano tėvas Aleksandras Sakas Kaune mokėsi Justino Tumėno brandos kursuose. Šie kursai prilygo gimnazijai, nes jų baigimo atestatas suteikdavo teisę studijuoti universitete, taigi, darbo jaunimas per juos galėjo siekti aukštesnio išsilavinimo.

D. J. Tumėno kursų V-ta klasė 1931/32 m.m.

Moksleivis Aleksandras Sakas - vos įžiūrimas pakraštyje - antrasis iš dešinės. Sėdi mokytojai, iš kairės - Česlovas Kontrimas (meno dalykai), Juozas Gruodys, dr. Justinas Tumėnas (direktorius), Gustavas Pūdymaitis (reikalų vedėjas), Antanas Zukas (matematika). Tarp stovinčiųjų šeštasis iš kairės - istorijos mokytojas Juozas Grabauskas.

Brandos kursų įkūrėjas ir direktorius dr. Justinas Tumėnas (1881- 1946) - vienas iš daugelio jau primirštų žmonių, kurių pastangomis nepriklausoma Lietuva per keliolika prieškario metų pasiekė kaip niekada įspūdingos pažangos. Todėl nebus padauginta, pakartojus šį tą iš jo gyvenimo, beje, pakankamai nuotykingo.

Dr. Justino Tumėno fotoportretas iš 1932 m. sukaktuvinio leidinio “Dr. J. Tumėno brandos kursai”

Dusetiškis Justinas Tumėnas jaunystėje patyrė vargo, besiekdamas mokslo. Baigęs Liepojos gimnazijos 4 klases, nesutiko eiti į kunigų seminariją ir toliau mokėsi be šeimos paramos. Savarankiškai pasiruošęs, išlaikė gimnazijos baigiamuosius egzaminus, o padirbėjęs privačiu mokytoju ir susitaupęs kiek lėšų, 1904 m. įstojo į Maskvos universitetą filosofijos ir senųjų kalbų studijuoti. Per 1905 metų revoliuciją sugrįžęs į gimtąjį Dusetų kraštą, drauge su kitais ėmė kelti kovai žmones. Sukilėliai nuginklavo vietos policiją, sudarė Dusetų valsčiaus lietuvišką valdybą. Caro valdžiai sukilimą nuslopinus, Justinas turėjo bėgti - su svetimu pasu išvažiavo į užsienį. Ten brolio kunigo Dominyko Tumėno remiamas, studijavo Šveicarijoje ir Prancūzijoje, ir 1914 m. Grenoblio universitete apgynė filosofijos daktaro disertaciją. Dėstė filosofiją Ženevos universitete, kol 1917 metais jau galėjo grįžti į Lietuvą. Parvyko su žmona, nuo Anykščių kilusia gydytoja Vanda Mingailaite (1880-1976), būsimąja VDU profesore.

1922 metais Kaune savo lėšomis įsteigė suaugusiųjų mokymui skirtus kursus. Jie sėkmingai veikė iki 1935 m., kai tautininkų valdžia nutarė, jog reformuotoje Lietuvos švietimo sistemoje to nebereikia, ir dr. J. Tumėno brandos kursai buvo uždaryti. Justinas Tumėnas po tokio smūgio pedagoginę veiklą paliko visiškai.

Rūmai Trakų gatvėje, kuriuose veikė dr. J. Tumėno brandos kursai. Minėto 1932 metų leidinio iliustracija.

Karo pabaigoje Justinas ir Vanda Tumėnai pasitraukė į Vokietiją. Čia pasiligojęs, dr. Tumėnas 1946 metais mirė. Palaidotas Šveningene (Schwenningen), dvigubame karste - tikintis, kad jo palaikai kada nors grįš namo. Žmonos Vandos pageidavimu ant paminklo buvo užrašyta: “Čia ilsisi Lietuvos rašytojas Justinas Tumėnas”.

Rašytojas - nes paliko ne vien filosofijos, bet ir grožinės literatūros kūrinių. Kraštotyrininkas Vytautas Indrašius surašė virš dvidešimties Justino Tumėno knygų, išleistų iki 1939 metų. Tame sąraše - romanai, dramos, poemos. Vėlesni kūriniai liko rankraščiuose.

© 2012 Aleksandras Sakas jun.

Literatūra:

1. Dr. J. Tumėno brandos kursai. 1922-1932. Dešimtmečio sukaktuves minint, Kaunas, 1932.
2. Vytautas Indrašius, Aukštaitijos šviesuliai, V., 1999, 11-27 pusl.