Šeduikių istorijos. 1946-ųjų spalis

Lietuvos ypatingajame archyve saugoma tardymo byla Nr. 15324 atskleidė vieną paslaptingą Šeduikių kaimo istoriją, kurią žinoję žmonės dabar jau kapuose.

Anykščių rajono pakraštyje įsikūręs Šeduikių kaimas nuo pat partizaninio judėjimo pradžios - 1944 metų - kovotojams buvo viena iš atramos bazių. Čia pailsėti, apsirūpinti maisto produktais lankydavosi Viesulo, Dobilo, gal ir kitų būrių partizanai. Kaimo gyventojai juos apskalbdavo, apsiūdavo, slaugydavo susirgusius ar sužeistus, o žuvusius slapta palaidodavo. Už ryšius su partizanais šeduikiečiai ne vieną kartą skaudžiai nukentėjo.

Anykščių rajono Šeduikių kaimo lokacija (maps.lt žemėlapio fragmentas). Šalia - tekste minimi Netikiškių, Vaineikių kaimai ir Duokiškis.

Viena pirmųjų šeduikiečių netekčių buvo partizano Prano Pajėdos žūtis 1945 metų sausį Jurgiškių kaime (prie Jūžintų). Jo žmona Elena Pranckūnaitė - Pajėdienė ir po vyro mirties palaikė ryšius su kovotojais. Pajėdų daržinėje įrengtame bunkeryje iki 1946 metų rugsėjo slapstydavosi partizanai.

Gintaro Vaičiūno surinktais duomenimis, MGB agentė „Stasė“ 1945 m. (taisyčiau į 1946 m.) rugsėjo 30 d. Šeduikių kaime suorganizavo partizanų vakaronę ir apie tai pranešė čekistams. MGB 12-ojo pasienio pulko kareiviai apsupo Elenos Pajėdienės sodybą, kur vyko vakaronė. Baudėjai nušovė 6 šio kaimo gyventojus, iš jų trys buvo partizanai. Jie sudegino Pajėdų sodybą, tarp žuvusiųjų buvo dvi moterys: Emilija Pajėdienė ir Valė Čerškuvienė (Anykščių krašto partizanų veiklos bruožai, “Anykšta”, 2013-09-07).

Nušautieji partizanai - Bronius Pajėda (anksčiau žuvusio Prano Pajėdos brolis), Feliksas Paršiukas ir Jonas Bislys. Žuvusioji Emilija Pajėdienė - senoji sodybos šeimininkė, brolių Pajėdų motina (žr. straipsnio papildymą).

Tardymo byloje Nr. 15324, saugomoje Lietuvos ypatingajame archyve, rašoma apie keturis tą kartą žuvusius žmones. Tatjana Filipova, per karą vokiečių į Lietuvą evakuota rusė, su motina gyvenusi Šeduikių kaime pas Praną Dabregą, 1948 m. gruodį per tardymą nupasakojo tą tragediją taip - partizanai Bronius Pajėda, Feliksas Paršiukas ir dar vienas buvę apsupti Pajėdų namuose. Tas Filipovai nežinomas trečiasis ir senoji šeimininkė Pajėdienė buvę nušauti ir sudegę kartu su gryčia, žuvę ir Bronius bei Feliksas. Juodviejų lavonus čekistai įsakę Tatjanai Dabregų arkliu išvežti į Svėdasus, ką ji ir padariusi.

Žuvusieji partizanai buvo suguldyti aikštėje Svėdasuose. O jaunoji sodybos šeimininkė Elena Pajėdienė kažkaip liko laisvėje.

Po trijų dienų partizanų palaikus stribai užkasė pušynėlyje už Svėdasų. Palaidojimo vieta žmonėms buvo žinoma, ir partizanas Bonifacas Kukuška - Klajūnas, užėjęs pas šeduikietį Praną Paršiuką, žuvusiojo Felikso Paršiuko brolį, tarėsi dėl perlaidojimo. Dar po kelių dienų tai buvo padaryta. Tos slaptos operacijos dalyviais tapo nemažas šeduikiečių būrelis.

Vakare Elena Pajėdienė pasiuntė savo seserį Eleonorą Pranckūnaitę į gretimą Netikiškių kaimą pas Pranę Čerškutę arklio. Arklį gavo, jį pakinkė į Prano Paršiuko vežimą. Tuo vežimu Elena ir Pranas nuvažiavo į mišką. Suradę palaidojimo vietą, atkasė partizanų Broniaus Pajėdos bei Felikso Paršiuko kūnus ir parvežė juos į Paršiukų daržinę. (Trečiojo žuvusiojo - Jono Bislio - perlaidojimo aplinkybės nėra aiškios).

Grįžus į Šeduikius, Elena su kaimyne Kazyte Dabregaite nuvažiavo į Vaineikius pas Augustą Pakštą, kuris tuo metu darė karstus žuvusiems raudonarmiečiams. Pakštas tegalėjo duoti joms vieną karstą. Tada Pranas Paršiukas su broliu Jurgiu sukalė dar vieną karstą, o Elena paprašė kaimyno Juozo Juodgalvio, kad tas ateitų padėti numazgoti ir palaidoti partizanus. Kazytė Feliksui pasiuvo pagrabines kelnes.

Kazytė Dabregaitė ir Pranas Paršiukas apie 1940 metus - pamergė ir pabrolys Onos ir Juozo Vitonių vestuvėse (nuotraukos fragmentas)

Kitos dienos ankstų rytą Pranas Paršiukas ir Juozas Juodgalvis nuvežė karstus su partizanais į Duokiškio kapines, kur duobę buvo iškasę Prano brolis Jurgis Paršiukas ir partizanas Bonifacas Kukuška. Laidoti į kapines atėjo ir Elena Pajėdienė su seserimi Eleonora bei Kazyte Dabregaite. Laidojo su kunigu - Prano Paršiuko pakviestas atėjo kunigas Jonas Matulis. Laidotuvių dalyvėmis netyčia tapo ir tą rytą artimųjų kapų lankyti atvykusios Kamajų valsčiaus Mikniūnų kaimo moterys Čeponienė ir Ona Bačiulienė.

Brolių Pajėdų ir jų tėvų kapas Duokiškyje, 2012 m. Emilijos ir Broniaus žūties metai klaidingi, turėtų būti - 1946.

Po gero mėnesio - 1946 metų gruodį - Duokiškio parapijos administratorius kunigas Jonas Matulis buvo suimtas. Gavo 5 metus lagerio, tačiau už ką, dar reikėtų išsiaiškinti.

Šeduikių kaimo žmonės atliko savo krikščionišką pareigą deramai palaidoti mirusiuosius. Daugelis jų dalyvavo šioje slaptoje operacijoje, dar daugiau apie ją žinojo, bet niekas neįskundė.

Partizanų perlaidojimo istorijos detalės okupacinės valdžios saugumo organams tapo žinomos tiktai 1948 metų gruodžio gale. Tuomet po sėkmingos sovietų kariuomenės ir stribų operacijos Šeduikių kaime, kai Jono Dabregos ūkyje buvo aptikta 15 partizanų grupė, prasidėjo kaimo gyventojų suėmimai. Jų tardymo metu išmušti parodymai atskleidė ir 1946 metų spalio įvykius.

Juos tirdami, Rokiškio MGB oper. įgaliotinis vyr. leitenantas Gavriškinas, teismo medicinos ekspertas Rokiškio ligoninės gydytojas Jonas Vaitoška ir Svėdasų stribas Girasimovas nuvyko į vietą, nurodytą Girasimovo - už kilometro šiaurės rytų pusėje nuo Svėdasų. Ten pusantro metro gylyje turėjo būti stribų užkasti partizanų palaikai. Buvo atliktos paieškos kasant iki dviejų metrų gylio. Palaikų nerasta. Apie tai 1949 metų sausio 10 dieną surašytas aktas.

Tą pačią dieną vyr. leitenantas Gavriškinas, gydytojas Jonas Vaitoška, Rokiškio MGB vertėjas Grigorjevas ir stribas Terechovas su suimtąja Elena Pajėdiene nuvyko į Duokiškio kapines. Elena Pajėdienė parodė, kur 1946 metų spalį buvo palaidoti partizanai Bronius Pajėda ir Feliksas Paršiukas - maždaug 75 metrai į pietvakarius nuo kapinių įėjimo ir apie 15 metrų nuo kapinių akmeninės tvoros. Palaidojimo vieta rasta kiek iškilusi ir neaptverta. Ekspertui gydytojui Vaitoškai pareiškus, kad jo galimybės neleis nustatyti seniai palaidotųjų mirties priežasties, kapas atkastas nebuvo.

Laisvės kovų dalyvių paminklas Duokiškio kapinėse, 2010 m.

Dar lieka ištirti, ar sovietinis saugumas ėmėsi bausti vien už nelegalų partizanų perlaidojimą. Tardymo bylos Nr. 15324 kaltinamojoje išvadoje “banditų” palaikų perlaidojimas minimas kaip vienas iš daugelio “nusikalstamos veiklos” epizodų. Tuo buvo kaltinami perlaidojimo organizatoriai ir dalyviai -  Elena Pajėdienė, Kazimiera Dabregaitė, Juozas Juodgalvis, taip pat ir trečioji iš seserų Pranckūnaičių - Stasė, kuri, greičiausiai per klaidą, padarytą rašant kaltinamąją išvadą, buvo supainiota su tikrąja dalyve Eleonora Pranckūnaite. Visi jie atsidūrė Sibiro lageriuose. Likusieji - Pranas Paršiukas ir kiti - prie bylos Nr. 15324 liko neprijungti.

© 2012 - 2019 Aleksandras Sakas

Papildymas

1946 metų dramą Pajėdų sodyboje žmonės prisimena iki šiol. Monografijoje "Kamajai" (leidykla "Versmė", Vilnius, 2016, p. 330-332) yra Juodonių kaimo gyventojos Onos Juzelskienės prisiminimai, užrašyti Stasės Gruoblienės. Ten yra šio straipsnelio autoriui naujų detalių, bet ir klaidų - per laiką žmonių atmintis kai ką pamiršta, kai ką pakeičia ar prikuria. Onos Juzelskienės tarmišką pasakojimą išdėstysiu trumpai.

Mikniūnų kaime gyveno Stasė Prevelytė, graži šviesiaplaukė, tais metais suartėjusi su Svėdasų stribų būrio vadu. Stasė turėjusi draugę Eleną Pajėdaitę iš Šeduikių. Kartą Elena išsipasakojusi Stasei, kad pas juos, Pajėdas, po namu yra bunkeris, kuriame slapstosi septyniese - Elenos broliai Jonas, Pranas, Vladas ir jų draugai. Stasė prasitarusi apie tai savo mylimajam - stribų vadui. Tuomet tas atvykęs su kareivių būriu ir liepęs Stasei parodyti Pajėdų sodybą. Kareivių apsupti partizanai bandę bėgti, bet visi žuvę.

Po dviejų savaičių trys ginkluoti vyrai atėję į Prevelių sodybą. Varęsi žmogų, pavarde Pernavas (vardo pasakotoja nebeprisiminė). Iš namų išsivarę ir Stasę, išėję Šeduikių link. Rytą namiškiai ėję Stasės ieškoti, radę ją ir Pernavą miške pakartus.

© 2020 Res familiaris

Priedas

Partizanų  Broniaus Pajėdos ir Felikso Paršiuko perlaidojimo organizatoriai:

Bonifacas Kukuška - Klajūnas, partizanas, Gedimino rinktinės Vanagų būrio vadas. L. Kerulio duomenimis, 1962.03 Rokiškyje nuteistas mirti.

Pranas Paršiukas (vėliau - Prušinskas), Petro, g. 1911, gyv. Anykščių r. Šeduikių k.

Elena Pranckūnaitė - Pajėdienė, Jono, g. 1923, gyv. Anykščių r. Šeduikių k.,  suimta 1948.12.14, kalinta Panevėžyje. Ypatingojo pasitarimo 1949.04.11 nuteista dešimčiai metų lagerio, 1949.05.20 išvežta į Magadano sr. Beregovoj lagerį (Berlagą).

Partizanų perlaidojimo dalyviai:

Pranė Čerškutė, gyv. Anykščių r. Netikiškių k.

Kazimiera Dabregaitė (vėliau - Jasiulienė), Jono, g. 1912, gyv. Anykščių r. Šeduikių k., suimta 1948.12.19, kalinta Panevėžyje. Ypatingojo pasitarimo 1949.04.11 nuteista dešimčiai metų lagerio, 1949.05.20 išvežta į Magadano sr. Beregovoj lagerį (Berlagą). Paleista 1956.06.09, grįžo į Lietuvą, mirė 1972, palaidota Duokiškyje.

Juozas Juodgalvis, Vinco, g. 1888, gyv. Anykščių r. Šeduikių k., suimtas 1948.12.19, kalintas Rokiškyje, Panevėžyje. Ypatingojo pasitarimo 1949.04.11 nuteistas dešimčiai metų lagerio, išvežtas, kaip ir jo žmona Anastazija, į Mordovijos Dubravnyj lagerį (Dubravlagą), nuo 1952.06 - į Gorkio sr Burepolomo lagerį  (Burepolomlagą). 1954.05.09 mirė lageryje.

Kun. Jonas Matulis, g. 1904, 1931 baigė Kauno kunigų seminariją. Suimtas 1946.12.18, nuteistas penkeriems metams lagerio. Į Lietuvą grįžo 1951. Tarnavo Pasvalio r. Gulbinėnų parapijos klebonu iki mirties 1967.

Augustas Pakštas, Augusto, g. 1894, gyv. Rokiškio r. Vaineikių k., 1944 m. netekęs sūnų partizanų Vytauto ir Jono bei 1945 m. - dukters partizanų ryšininkės Aldonos. Ištremtas su žmona Anele 1948.05.22 į Krasnojarsko kr. Kazačinskajos r. Kokornojės k., paskui to paties rajono Jarajevkos k. Paleistas 1960.03.07, 1960 grįžo į Lietuvą. Dėl kliūčių apsigyventi Lietuvoje išvyko į Latviją.

Jurgis Paršiukas, Petro, gyv. Anykščių r. Šeduikių k.

Eleonora Pranckūnaitė (Ona, Eleonada, vėliau - Undzėnienė), Jono, g. 1931, gyv. Anykščių r. Šeduikių k., suimta 1948.12.28, kalinta Rokiškyje, Panevėžyje, Vilniuje. Ypatingojo pasitarimo 1949.04.11 nuteista dešimčiai metų lagerio (kitur - penkeriems metams, galbūt, buvo perteista), 1949.05.20 išvežta į Magadano sr. Beregovoj lagerį (Berlagą). Paleista 1953.05, 1963 grįžo į Lietuvą.

Jonas Dabrega (1861-1916) ir jo vaikai

Jonas buvo iš Šeduikiuose gyvenusių Dabregų ketvirtosios kartos: jo prosenelis Juozapas šiame kaime apsigyveno XVIII a. antroje pusėje, senelis Juozapas ten gimė 1796 m. ir tėvas Aleksandras - 1817 m.

Jonas - Aleksandro Dabregos ir Rozalijos Repšytės pirmasis vaikas - gimė 1861 metais ir augo tėvų namuose su trimis broliais ir dviem sesutėmis.

Mamos Jonas neteko, kai jam tebuvo 12 metų. Našlys tėvas vedė antrą kartą.

1885 metais tėvui Aleksandrui mirus, Jonas tapo ūkio Šeduikiuose paveldėtoju. Nežinome, ar našlė pamotėlė Morta liko ten gyventi. Pasakojama, kad Jonas Dabrega jauniausius iš savo brolių ir seserų pats baigė auginti.

Jonas šeimą kūrė jau brandaus amžiaus būdamas, maždaug tuo pačiu metu, kaip ir jo jauniausieji brolis Juozapas (šio teksto autoriaus senelis) ir sesuo Marijona. Jiems abiems Jonas buvo iškėlęs vestuves tą pačią dieną - 1900 m. vasario 20 d. Panašiu laiku ir jis pats į žmonas paėmė penkiolika metų jaunesnę Anastaziją Augulytę iš gretimos Kamajų parapijos Gaveikių kaimo (tarp Kamajų ir Duokiškio).

Jonas ir Anastazija Dabregos nuo 1902 iki 1912 metų Šeduikiuose susilaukė penketo vaikų (vienas neišgyveno). Vyriausiąjį sūnų Kazimierą teko išleisti į Gaveikius, motinos gimtinę, kur jį įsūnijo Anastazijos brolis Kazimieras Augulis, neturėjęs kam palikti didelio ir gražaus ūkio.

Dabregos buvo tvarkingi, pasiturintys ūkininkai. Kai Duokiškio ir gretimų kaimų, taigi, ir Šeduikių, žmonės išsirūpino leidimą Duokiškyje statyti bažnyčią, Jonas buvo iš daugiausia prie statybos prisidėjusiųjų. Todėl palaidotas itin garbingoje vietoje - Duokiškio bažnyčios šventoriuje. Jonas Dabrega mirė 1916 metais, sulaukęs be kelių dienų 55 metų amžiaus.

Anastazija Augulyte – Dabregiene su dukra Kazyte.

Našlė Anastazija, dar nesena - keturiasdešimtmetė - moteris, liko su trimis vaikais (Kaziukas augo pas jos brolį). Po kelių metų vyriausiąją Onutę išleido už vyro, dar po kiek laiko sūnui Pranui, atitarnavusiam Lietuvos kariuomenėje, galėjo perleisti ūkio vadžias.

Anastazija Dabregienė mirė vokiečių okupacijos metais. Buvo palaidota šalia vyro Duokiškio bažnyčios šventoriuje.

Duokiškio bažnyčios šventoriaus kampas. Mažesnysis paminklas žymi Jono ir Anastazijos Dabregų kapą. 2011 metų nuotrauka.

Vaikai

Ona Dabregaitė - Jono ir Anastazijos pirmasis vaikas, gimusi 1902 m. Ona 1923 metais Duokiškio bažnyčioje sutuokta su Jonu Bernotu iš Kamajų parapijos Kuokšių kaimo. Jų sūnūs krikštyti Kamajų bažnyčioje: Kazimieras - 1924 m., Jonas - 1925 m., Juozapas - 1928 m. Dar turėjo dukrą Genutę. Per karą, tiksliau, per 1942 metų gyventojų surašymą Kuokšiuose Bernotų nebebuvo. Pokaryje Bernotai gyveno Šiauliuose, o sūnus Jonas gal ir arčiau gimtinės (jis aplankė šio teksto autoriaus mamą, kai ji paskutinę savo vasarą 1961 metais ilsėjosi pas brolį Joną ir seserį Emiliją).

Ona Dabregaitė - Bernotienė (sėdi dešinėje) su seserimis Terese (sėdi kairėje), Kazyte (stovi dešinėje) ir jaunąja karta. Apie 1948 metus.

Kazys Dabrega gimė 1904 m. Buvo paimtas augintiniu pas dėdę Kazimierą Augulį į Gaveikius ir ten užaugęs perėmė Augulių ūkį. 1949 m. kartu su įtėviu ištremtas prie Baikalo. Tremtyje išbuvo 10 metų. Grįžęs į Gaveikius, 1960 m. vedė dvigubai jaunesnę Marijoną. Susilaukė sūnaus Jono ir dukterų Onutės ir Rūtos. Mirė 1981 m., palaidotas Kamajuose.

Kazys ir Marijona Dabregos su dukra Onute jos išleistuvių dieną 1979 m.

Pranas Dabrega gimė 1907 m. Paveldėjo Šeduikiuose tėvų ūkį. Pokariu buvo Lietuvos partizanų rėmėjas. 1948 m. paliko ūkį ir pasitraukė į Panevėžį, kur įsidarbino cukraus fabrike, tačiau 1949 m. buvo suimtas. Iš lagerio grįžęs, gyveno Šiauliuose pas sūnėną Joną Bernotą, ten vedė Janiną Budreikaitę iš Gykių (Svėdasų sen.), išsikėlė į Anykščius. Vaikų neturėjo. Mirė 1964 m. Palaidotas Anykščiuose.

Pranas Dabrega Lietuvos kariuomenėje 1929 m.

Teresė Dabregaitė gimė 1910 m. 1934 metais Duokiškio bažnyčioje susituokė su Steponu Zobarsku iš Grikiapelių. Zobarskai susilaukė trijų dukrų – Bronės ir dvynukių Janinos ir Liusės. Mirė 1964 m.

Teresė ir Steponas Zobarskai su dukromis Jane, Brone ir Liuse 1955 m.

Kazimiera Dabregaitė gimė 1912 m. Gyveno Šeduikiuose broliui Pranui atitekusiame tėvų ūkyje. 1948 metais už pagalbą Lietuvos partizanams Kazytė buvo suimta ir kalinta Magadane iki 1956 m. Grįžusi ištekėjo už Liudo Jasiulio. Gyveno Šeduikiuose, tėvų namuose. Tvarto neberado, tai išardė pusę gryčios ir iš to surentė šalia namo tvartelį. Vaikų Jasiuliai neturėjo. Kazytė mirė 1972 m. Palaidota Duokiškyje.

Kazytė Dabregaitė - Jasiulienė su vyru Liudu (dešinėje) ir neatpažintu žmogumi.

Po Kazytės mirties jos vyras Liudas Jasiulis išsikėlė į Pamaleišį (buvo vedęs dar kartą, mirė 1982 metais ir palaidotas tose pačiose Duokiškio kapinėse atskirai nuo Kazytės, savo motinos kape).

Dabregų penkių kartų tėviškė ištuštėjo.

Dabregynė 2012 metų rugpjūtį.

Sodybos būta įdomioje vietoje - gryčia stovėjo ant kalvos šlaito, žemiau per kiemą tekėjo upelis, o šulinys ir senasis tvartas buvo kitoje upelio pusėje. Šiais laikais Dabregynė paveldėtojų buvo parduota žmonėms iš miško biznio, kurie dalį žemės apsodino mišku. Apleistais trobesiais dabar (2014 m.) naudojasi kaimynai.

© 2014, 2018 Aleksandras Sakas

Priedas - metrikų duomenys (jei nurodytas vaizdo numeris, tai metrikų knyga pasiekiama per epaveldas.lt)

1861 m. birželio 8 d. Svėdasų bažnyčioje vikaras kun. Kazimieras Švilpa pakrikštijo kūdikį vardu Jonas valstiečių teisėtų sutuoktinių Aleksandro ir Rozalijos iš Repšių Dobregų sūnų, gimusį šių metų ir mėnesio 5 d.. šios parapijos Šeduikių kaime. Krikšto tėvais buvo valstiečiai Jonas Repšys su mergina Julijona Dobregaite. (Svėdasų RKB 1859-1863 m. gimimo metrikų knyga, 104 v.)

Pastaba: Krikšto tėvas Jonas Repšys - vaiko motinos Rozalijos Dabregienės brolis iš Užpalių parapijos Vilučių kaimo. Krikštamotė Julijona Dabregaitė - vaiko tėvo Aleksandro Dabregos sesuo.

1876 m. balandžio 16 d. Kamajų bažnyčioje vikaras kun. Boleslovas Rakauskas pakrikštijo kūdikį vardu Anastazija valstiečių teisėtų sutuoktinių Antano ir Grasildos iš Tuskų Augulių dukrą, gimusią 1876 m balandžio 14 d.. šios parapijos Gaveikių kaime. Krikšto tėvais buvo valstietis Ignotas Šiuipys su našle bajoraite Emilija Micevičiene. (Kamajų RKB 1873-1880 m. gimimo metrikų knyga, 74 v.)

1902 m. birželio 16 d. Svėdasų bažnyčioje vikaras kun. Izidorius Gudavičius pakrikštijo kūdikį vardu Ona Alotų valsčiaus valstiečių teisėtų sutuoktinių Jono Aleksandro sūnaus ir Anastazijos gimusios Augulyte Dobregų dukrą, gimusią šių 1902 metų birželio 9 d.. Svėdasų parapijos Šeduikių kaime. Krikšto tėvais buvo valstiečiai Ignotas Augulis su mergina Marcijona Pajėdaite. Prierašas: 1923 m. vasario 11 d. Duokiškio bažnyčioje priėmė moterystės sakramentą, ištekėdama už Jono Bernoto. (Svėdasų RKB 1897-1902 m. gimimo metrikų knyga, 194 v.)

1904 m. vasario 23 d. Svėdasų bažnyčioje vikaras kun. Izidorius Gudavičius pakrikštijo kūdikį vardu Kazimieras Alotų valsčiaus valstiečių teisėtų sutuoktinių Jono Aleksandro sūnaus ir Anastazijos gimusios Augulyte Dobregų sūnų, gimusį šių 1904 metų vasario 20 d. Svėdasų parapijos Šeduikių kaime. Krikšto tėvais buvo valstiečiai Kazimieras Augulis su mergina Ona Smalstyte. (Svėdasų RKB 1902-1909 m. gimimo metrikų knyga, 59 v.)

1906 m. vasario 7 d. Svėdasų bažnyčioje klebonas kun. Antanas Lenkevičius pakrikštijo kūdikį vardu Petras Alotų valsčiaus valstiečių teisėtų sutuoktinių Jono Aleksandro sūnaus ir Anastazijos gimusios Augulyte Dobregų sūnų, gimusį 1906 metų vasario 5 d.. Svėdasų parapijos Šeduikių kaime. Krikšto tėvais buvo valstiečiai Rapolas Dijokas su savo žmona Marijona. (Svėdasų RKB 1902-1909 m. gimimo metrikų knyga, 144 v.)

Pastaba: Krikšto mama Marijona Dijokienė - vaiko tėvo Jono Dabregos jauniausioji sesuo iš Užpalių parapijos Ilčiukų kaimo.

1912 m. sausio 19 d. Kamajų bažnyčioje vikaras kun. V. Norkus pakrikštijo kūdikį vardu Kazimiera Alotų valsčiaus valstiečių teisėtų sutuoktinių Jono Aleksandro sūnaus ir Anastazijos iš Augulių Dobregų dukrą, gimusią šių metų sausio 14 d. Duokiškio parapijos Šeduikių kaime. Krikšto tėvais buvo valstiečiai Konstantinas Augulis su mergina Ona Vaškelyte. (Kamajų RKB 1906 -1916 m. gimimo metrikų knyga, 120 v.)

Pastaba: Krikšto mama Ona Vaškelytė - vaiko tėvo Jono Dabregos brolienės Veronikos Dabregienės sesuo, netrukus ištekėjusi už Urbanavičiaus.

1916 m. birželio 1 d. Šeduikių kaime mirė 55 metų amžiaus Jonas Dobrega. Liko žmona Anastazija Augulytė, sūnūs Kazimieras, Pranas, dukros Ona, Teresė, Kazimiera. (LVIA pažyma pagal mirties įrašą F. 669 Duokiškio RKB knygoje).

Pranas Dabrega (1907-1964)

Pranas gimė 1907 metais Šeduikių kaimo ūkininkų Jono ir Anastazijos Augulytės Dabregų šeimoje.

Buvo ketvirtas vaikas šeimoje, po jo gimė dar du. Broliukas Petras neišgyveno, tad augo penkiese (Ona, Kazys, Pranas, Teresė ir Kazytė).

Kai mirė tėvas Jonas Dabrega, Pranukas buvo devynerių. Už nuopelnus statant Duokiškio bažnyčią tėvelį palaidojo jos šventoriuje. Mamai Anastazijai Dabregienei ūkyje pirmąja pagalbininke liko vyriausioji - keturiolikmetė - dukra Onutė.

Pranukas lankė pradžios mokyklą (turbūt Duokiškyje), baigė jos keturias klases.

Vienus darbus keitė kiti nesibaigiantys kaimo darbai, o laikas bėgo. Išaugęs į vyrus Pranas atliko karo tarnybą pėstininkų pulke, dislokuotame Kauno Aukštojoje Panemunėje. Tarnybą baigė jaunesniojo puskarininkio laipsniu.

Pranas Dabrega Lietuvos kariuomenėje, 1929 - 1930 metai

Iki karo vesti nespėjo. Vokiečių okupacijos metu palaidojęs mamą, ūkininkavo kartu su seserimi Kazyte (seserys Ona ir Teresė jau buvo iš namų ištekėjusios, o brolis Kazys, bevaikio dėdės Kazimiero Augulio įsūnytas, gyveno mamos tėviškėje Gaveikiuose). Nuo 1943 metų Dabregų ūkyje Šeduikiuose laikėsi ir dirbo dvi rusės, motina ir dukra, vokiečių išvežtos iš pafrontėje atsidūrusių jų namų Leningrado srityje.

1944 metų liepą rusai “išvadavo” Šeduikių kaimą. Maždaug po pusantro mėnesio buvo paskelbta mobilizacija į jų kariuomenę. Sesers Kazytės mylimam kaimynui Feliksui Paršiukui reikėjo eiti karan. Vengdamas to, jis pradėjo slapstytis tai pas savo brolį Praną Paršiuką, tai pas Dabregas ar dar kur nors. Kai 1944 metų rudenį Šeduikiuose susidarė ginkluotas partizanų būrys, prie jo prisijungė ir Feliksas. Jis, po to ir kiti partizanai, dažnai lankydavosi pas Praną Dabregą, prabūdami čia porą trejetą dienų
.
1946 metų spalį kareiviai aptiko partizanų bunkerį. Susišaudymo metu žuvo Feliksas Paršiukas ir dar du partizanai. Stribai jų kūnus išvežė ir užkasė pamiškėje prie Svėdasų.

Po kelių dienų žuvusių partizanų artimieji palaikus slapčia atkasė ir palaidojo kaip dera kapinėse. Nors tame dalyvavo daugelis Šeduikių kaimo žmonių (be abejo, ir sužadėtinio netekusi Kazytė Dabregaitė) apie partizanų perlaidojimą rusų saugumiečiai sužinojo tik po poros metų.

1947 metais Prano sveikata sušlubavo. Pasigydęs Kaune, į kaimą grįžti nebenorėjo. Atsisakė savo žemės - ji buvo atiduota “kvartirantėms” rusėms. Kazytė liko savo namų viename gale ir vertėsi siuvėjos amatu, siūdama aplinkiniuose kaimuose. Partizanai naujųjų šeimininkių rusių nelietė, tik liepė derliumi dalintis su buvusiais savininkais.

Dabregynė 1956 metais, sumažėjusi bemaž perpus (dalį pirkios sienojų iš lagerio grįžusi Kazytė panaudojo sunaikinto tvarto statybai)

Pranas Dabrega apsigyveno Panevėžyje, įsitaisė ten cukraus fabrike sezoniniu darbininku.

1948 metų vasaros gale partizanai apiplėšė Panemunėlio kooperatyvą ir pieninę. Pranas kaip tik buvo parvažiavęs į Šeduikius paviešėti - cukraus fabrike tuo metu nebuvo darbo. Partizanas Kazys Indrelė pasiūlė Pranui už 500 rublių paimti vieną dėžę pagrobto sviesto. Kazytė sviestą supakavo lagaminan, Pranas jį nuvežė į Kauną ir sėkmingai pardavė. Partizanams tuo pačiu parvežė penkis šimtus užprašytų papirosų “Kazbek”, kurių Kaune buvo galima gauti juodojoje rinkoje.

1948 metų gruodį pas Prano pusbrolį Joną Dabregą Šeduikiuose kareiviai ir stribai užklupo būrį partizanų. Daug jų (septyni jauni vyrai) žuvo, kiti pabėgo. Prasidėjo kaimo gyventojų suėmimai ir tardymai. Buvo suimta ir Prano sesuo Kazytė Dabregaitė. Jos namuose rado slėptuvę su partizanų laikraščiais ir atsišaukimais. Prisikasė ir iki Prano Panevėžyje. Jis buvo suimtas 1949 metų sausio 18 dieną.

Laikytas Panevėžio kalėjime. Tardymas truko du mėnesius. Pranas kaltintas partizanus slėpęs ir maitinęs, dalyvavęs jų palaikų slaptame palaidojime, padėjęs realizuoti pagrobtą sviestą, saugojęs “antitarybinę literatūrą”. 1949 metų kovo 19 dieną kaltinamoji išvada buvo pasirašyta ir byla Nr. 15490 perduota “troikai” (MGB ypatingajam pasitarimui), kuri skyrė bausmę - 10 metų laisvės atėmimo. Tiek pat gavo Prano sesuo Kazytė, nuteista kiek vėliau - balandžio 11 dieną - kartu su kitais devyniais Šeduikių kaimynais.

Pranas Dabrega kalėjo Taišeto Ozernyj lageryje (Irkutsko sr.). Visų 10 metų neišbuvo. Paleistas pora metų anksčiau - 1956 metų birželio 7 dieną.

Pranas Dabrega (kairėje) po lagerio su seserimi Terese Zobarskiene ir sūnėnu Jonu Bernotu

Iš lagerio grįžęs, gyveno Šiauliuose pas sūnėną Joną Bernotą, ten vedė Janiną Budreikaitę iš Svėdasų seniūnijos Gykių kaimo. Paskui su žmona persikėlė į Anykščius. Nė šešiasdešimties nesulaukęs, mirė 1964 metais. Palaidotas Anykščiuose. Vaikų neturėjo.

2001 metais Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pripažino Pranui Dabregai Laisvės kovų dalyvio teisinį statusą (po mirties).

© 2016 Aleksandras Sakas
 

Eugenijus Bilevas

Mano pusseserės tauragiškės Birutės Sakaitės - Shapira albume saugoma 1917 metais Maskvoje daryta jos mamos Olgos Bilevaitės - Sakienės ir senelio Eugenijaus Bilevo nuotrauka. Olgai Bilevaitei, 5 metų mergaitei, dar nespėję ataugti plaukai, nukirpti per vieną iš tuomet Rusijos sostinėje siautusių epidemijų.

Eugenijus Bilevas (Евгений Билев) - Lietuvos rusas nuo Tryškių. Buvo vedęs Raudėnų miškų urėdo dukrą Eleną Jacevičiūtę. Dirbo pas grafus Zubovus Bubių dvaro  ūkvedžiu. Iš pradžių pas grafą Nikolajų Zubovą (Николай Николаевич Зубов, 1832-1898),  paskui pas jo sūnų Dmitrijų Zubovą (Дмитрий Николаевич Зубов, 1871-1944).

Bubiuose 1897 m. yra gimusi Bilevų dukra Regina, 1903 m. - dukra Kotryna ir kiti vaikai - Konstantinas, Aleksandra, Eugenijus.

Apie 1909 metus pas grafus Zubovus atvyko svečiai iš Rusijos. Labiausiai tikėtina, kad tai buvo grafo Dmitrijaus Zubovo sesuo Marija (Мария Николаевна Толстая, рожд. Зубова, 1867-1939), 1906 metais ištekėjusi už Sergėjaus Tostojaus (Сергей Львович Толстой, 1863-1947), garsaus rusų rašytojo sūnaus. Jie ėmė prašyti išleisti Bilevą į Jasnaja Polianą, kur Tolstojų valdoms verkiant reikėjo kietos rankos. Grafui Zubovui buvo gaila netekti gero ūkvedžio, bet prašomas nusileido ir pats įkalbėjo Bilevą vykti naujon tarnybon, nors Bilevo žmona Elena išvažiuoti labai nenorėjo.

Sergėjus Tolstojus vėliau savo atsiminimuose “Būtojo apybraižos” (”Очерки былого”, neotolstovcy.narod.ru) rašė:

Motina tvarkė Jasnaja Polianos ūkį, tiek jai priklausančią dalį, tiek ir tą dalį, kuri priklausė jos sūnums. Sūnūs nesikišo, bet jinai nemėgo ir nemokėjo ūkininkauti. Tvarkytasi blogai, ir sunku pasakyti - nuostolingai ar pelningai: tinkamos sąskaitybos nebuvo.

Levo Tolstojaus žmona grafienė Sofija (Софья Андреевна Толстая) savo dienoraštyje 1910 metų sausio 10 dieną įrašė: “Paėmiau naują valdytoją”. Tad šią dieną Bilevų šeima jau buvo  Jasnaja Polianoje.

Vietiniai valstiečiai, įpratę išnaudoti jų pono geraširdiškumą, turėjo greitai įsitikinti, kad naujasis valdytojas nesileis mulkinamas. Bilevo šeimoje išliko pasakojimas, kaip kartą Tolstojui su valdytoju bevaikštant, vienas valstietis puolęs prieš ponus ant kelių, prašydamas nereikalauti skolos, kitaip jo šeima badu mirsianti. Tolstojus jam  skolą tuoj pat dovanojęs. Valdytojas bandęs perkalbėti grafą: “Daug čia tokių vargšų. Jei visiems skolas dovanosim, patys vargšais paliksim”. Tačiau Tolstojus laikęsis savo: “Nieko, Bilevai, užteks ir man su šeima, ir tavo šeimai”. Ilgiau pabendrauti su didžiuoju rašytoju Bilevui neteko, nes tų pačių metų lapkritį Levas Tolstojus mirė.

Jasnaja Polianoje 1912 metais gimė Olga Bilevaitė, būsimoji Sakienė. Ją stačiatikių cerkvėje krikštijo Bilevų šeimą seniai pažinojusi grafienė Marija Zubova, Sergėjaus Tostojaus žmona.

Tolstojų dvare Eugenijus Bilevas dirbo keletą metų. Rašytojo našlės grafienės Sofijos 1913 metų dienoraštyje yra ir toks įrašas: “Gruodžio 5. Vis tas pats: mokiau valdytojo mergaitę, siuvau, vakare ilgai grojau fortepijonu (…)”. Gaila, kad nepaminėtas tos mergaitės vardas, tad lieka neaišku, kuri Bilevaitė - Regina ar Kotryna - buvo grafienės mokinė.

Dar prieš revoliuciją Bilevai išvyko į Maskvą, kur Eugenijaus draugai įtaisė jį vieno banko vyriausiuoju kasininku. Ten Olgą aplankė jos krikšto mama grafienė Marija ir dovanojo auksinį kryželį, papuoštą brangakmeniais. Deja, tas kryželis neišliko - po poros dešimtmečių Olga Tauragėje, besimaudydama Jūros upėje, pametė grafienės dovaną.

E. Bilevas su sūnumi Konstantinu Maskvoje

Per šiltinės epidemiją Maskvoje mirė Bilevo žmona Elena. Tuomet atėjo pačios sunkiausios dienos. Porevoliucinėje Maskvoje trūko maisto, Bilevų vaikai neretai badavo. Kiek Bilevas atpjaudavo vaikams duonos, tiek turėdavo visai dienai užtekti. Jei neiškentę suvalgydavo daugiau, griežtas tėvas bausdavo diržu…

Vyresnieji vaikai išėjo gyventi atskirai. Vyriausiajai Reginai jos teta, Bilevo sesuo, ištekėjusi už Maskvos geležinkelio stoties viršininko,  padėjo įsidarbinti  kažkokiame departamente, o Kotrynai - vaistinėje. Konstantinas, jau studentas, kartą išėjo iš namų ir dingo visam laikui be žinios. Mažesniuosius - dukrą Aleksandrą ir sūnų Eugenijų - priglobė šeimos draugai. Su tėvu liko tik jauniausioji Olga.

Vėliau visi Bilevai (išskyrus dingusį Konstantiną) iš Maskvos grįžo į Lietuvą. Našlys tėvas su dukra Olga parvažiavo į Tryškius. Čia Bilevas buvo paveldėjęs du palivarkus. Vieną palivarką išnuomojo, o kitą prauliavojo, nes mėgo pagyventi poniškai plačiai. Taigi, kitiems būdamas labai griežtas, sau leido turėti žmogiškų silpnybių. Iš Tryškių Bilevams teko persikelti į Raudėnus, paskui - į Papilę.

1925 m. E. Bilevas su dukra Olga. Kairėje stovi Olgos draugė iš Papilės

Kai dukra Olga suaugo, Bilevas numatė jai vyrą, seną, bet turtingą. Nors Olga jau draugavo su Vaclovu Saku, bet tas - mužikas, chamas - į žentus netiko. Tačiau Olga tėvo nepaklausė, pabėgo iš Papilės ir Panevėžyje su Vaclovu prieš tėvo valią susituokė.

Bilevas buvo atsižadėjęs neklusnios dukros, ilgai nenorėjo nieko apie ją girdėti. Tačiau pamatęs 1930 metais gimusią anūkę Birutę, pripažino “prasčioką” žentą, atleido ir dukrai, o anūkę nepaprastai mylėjo ir lepino, net eiles jai lietuviškai rašė.

Tėvui susirgus, Olga parsivežė jį iš Papilės į Tauragę, kur Sakai tuo metu gyveno. Ten Eugenijus Bilevas 1934 metais mirė ir buvo palaidotas miesto senosiose kapinėse.

© 2011 Aleksandras Sakas
 

“Kenčiantiems padėk…”

Anykščiuose, Vilniaus gatvėje, iki 1948 metų Lietuvos partizanams slapta buvo teikiama medicininė pagalba. Tai kiek daugiau negu dvejus metus vyko anykštėno Stančiko name (dabartinis jo Nr. 16), kurio galą iš pietvakarių pusės nuomojo gydytoja Elena Dobregaitė, Anykščių motinos ir vaiko konsultacijos vedėja.

Namas Anykščiuose, Vilniaus g. 16, iš pietvakarių pusės. 2010 metų nuotrauka.

Į gydytojos butą patikimi kaimo žmonės arkliais atveždavo sužeistus partizanus, vežimuose juos po šiaudais ar kitaip kaip įmanydami uždangstę. Kelionė būdavo labai pavojinga, nes bet kada kelyje galėjo sustabdyti kareiviai ar stribai ir vežimą nuodugniau patikrinti. Ir sužeistasis ne visada iškęsdavo iš skausmo nesudejavęs.

Su gydytoja Elena Dobregaite gyveno jos jaunesnioji sesuo Marytė, dirbusi Anykščių motinos ir vaiko konsultacijos sanitare. Ji asistuodavo seseriai Elenai, kai namų sąlygomis tekdavo daryti operacijas. Abi moterys plaudavo ir valydavo sužeistųjų žaizdas, jas tepdavo vaistais ir tvarstydavo. Kartais žaizdos būdavo labai apleistos.

Elena Dobregaitė - sėdinčiųjų viduryje. Marytė Dobregaitė - stovi pirmoji iš dešinės. Kiti asmenys neatpažinti. Gal anykštėnai?

Elena Vigėlienė iš Duokiškio prisimena, kad retkarčiais į pavojingą kelionę jos tėvelis Jonas Dabrega pasiimdavo ir ją, tuomet nė dešimties metų neturinčią mergaitę. Sykį ji, laukdama priebutyje procedūrų pabaigos, stebėjosi, kodėl teta Elenutė taip dažnai išeina parūkyti. Tada tėvelis paaiškinęs, kad nuo sužeistojo žaizdų toks dvokas, jog net ir daktarė be tabako dūmų jo negalinti ištverti.

Gerai, kad nieko neužuodė okupantų pareigūnai ar uoliausi jų pagalbininkai (turiu galvoje ne tiktai stribus). Juk apie partizanus gelbstinčią gydytoją Dobregaitę žinojo ne vienas žmogus. Būtų užtekę kam nors prasitarti ar enkavėdistų kankinimų palaužtiems viską iškloti…

Juo labiau, kad gydytoja Dobregaitė padėdavo partizanams ir anksčiau, turbūt nuo pat pasipriešinimo pradžios, nuo 1944 metų rudens, kai ji gyveno kitoje Anykščių miesto vietoje, Janydžiuose. Ar ten, kaip ir Vilniaus gatvėje, buvo gydomi partizanai, kol kas nežinome. Iš tenai daktarę pas sužeistus ar sergančius kovotojus ne kartą vežė jau minėtas jos brolis Jonas Dabrega, ūkininkavęs tėviškėje, Svėdasų valsčiaus Šeduikių kaime. Gydytoja Dobregaitė buvo vienas iš šaltinių, parūpinančių ginkluotam pogrindžiui vaistų ir tvarsliavos.

Jonas Dabrega (1902-1972). 1938 metai.

Partizanų ryšininko Aniceto Mažvilos prisiminimuose (”Laisvės kovų ir netekčių metai”, 1 dalis, sud. Romas Kaunietis, leid. “Margi raštai”, 2016, 651-656 pusl.) yra tokia istorija.

Anicetui begyvenant Debeikių valsčiaus Knebių kaime, vasarą jis eidavo į mišką rytais partizanų iš bunkerio išleisti ir vakarais juos uždaryti. Vieną dieną vakare, keturiems partizanams tik sulindus į bunkerį, pasirodė stribai ir paleido iš kulkosvaidžio ugnį. Anicetas:

Aš pargriuvau ant žemės. Bunkerio durelės buvo užremtos šaka, tą šaką kulkos nukirto, durelės klept ir užsidarė. Tada partizanai iššoko į lauką ir ėmė bėgti. Aš jau bėgau kiek kojos įkabina, net kaliošukai nuo kojų nulakstė. Kažkas lyg dilgtelėjo į koją. Parbėgau namo, žiūriu, visa koja kruvina. Žmona rankšluosčiu tuoj apvyniojo, buvo jau priešaušris. Pakinkė arklį, o žmona jau buvo smarkiai nėščia. Atsisėdom į vežimą ir važiuojam į Anykščius pas daktarą. Privažiuojam miestelį, tuoj stribai užstojo kelią ir paklausė, kas ten šaudė, kas ten yra. Aš pasakiau greičiau leisti, negi nemato, kad žmonai jau gimdyt reikia. Jie praleido, liepė vežt, nieko nebelaukt. Nuvažiavom pas gydytoją Dobregaitę, kuri mane jau seniau pažinojo, aš iš jos gaudavau vaistų partizanams, ji sužeistą Kemeklį gydė. Pasakiau jai, kad koją man peršovė, uždėjo vaistų, aprišo ir receptą išrašė nuo skrandžio uždegimo.

Vakare Aniceto kieman užėjo tie patys partizanai. Visi keturi buvo laimingai pasprukę ir kulkų išvengę.

O minimas kitu kartu sužeistas - tai partizanas Jonas Kemeklis, slapyvarde Tauras, Tauro būrio vadas, vėliau Algimanto apygardos Jovaro kuopos vadas, žuvęs 1949 metais. Kuopa, kaip ir Tauro būrys, veikė Debeikių valsčiaus vakarinėje dalyje.

Jonas Kemeklis - Tauras (1923-1949). Nuotrauka iš A. Baranausko ir A. Vienuolio - Žukausko memorialinio muziejaus fondų.

Gydytoja Elena Dobregaitė rizikavo ne vien savo ar sesers laisve ir gyvybe. 1945 metais per Velykas ji Anykščių bažnyčioje susituokė su Aleksandru Saku, Dotnuvos žemės ūkio akademijos paskutinio kurso studentu, tuo metu besislapstančiu nuo sovietinio saugumo. Pavardės Elena nekeitė. Jos vyras po kelių mėnesių buvo išduotas, suimtas, kankintas, išgabentas be teismo į Vorkutos lagerius (tik po poros metų už akių jam išrašė 5 metus lagerio ir tremtį iki gyvos galvos). 1946 metų vasarį Elena pagimdė sūnų, pakrikštytą tėvo vardu.

Tuomet gydytojai Elenai Dobregaitei teko turbūt sunkiausia atsakomybės našta - atsakomybės už brangiausio jai žmogaus, jos vaikelio, likimą.

1947 metų liepos 20-ąją Anykščiuose, sodelyje prie namo Vilniaus gatvėje. (iš kairės): Vaclovas Sakas (Aleksandro brolis), Marytė Dobregaitė, Olga Sakienė, pasisvečiuoti iš Papilės atvykęs Domininkas Sakas su anūku Aleksandru ant kelių, Verutė Jakubonienė (Elenos ir Marytės pusseserė), Elena Dobregaitė.

Atsargi ir labai apdairi, iškart po vyro suėmimo Elena Dobregaitė surinko vietos žmonių, tarp jų ir kitataučių, liudijimus apie “tarybinių piliečių” gelbėjimą vokiečių okupacijos metais. Tai buvo tikros istorijos. Sovietinė valdžia netruko tai įvertinti, ir gydytoja Dobregaitė 1946 metų gegužės 1 dieną buvo apdovanota medaliu “Už šaunų darbą Didžiojo Tėvynės karo metais”.

Tačiau vis tiek kiekviena diena galėjo atnešti didelę nelaimę.

Algimantas Kubiliūnas, kurio tėvas partizanavo, o mama su juo ir mažesniu broliuku nuo tremties slapstėsi pas gimines, taigi, Algimantas kiek laiko gyveno Anykščiuose pas savo tetas Eleną ir Marytę. Jis prisimena epizodą, visus juos smarkiai išgąsdinusį. Pas vieną žuvusį partizaną enkavėdistai rado gydytojos Elenos Dobregaitės išrašytą receptą. Ji buvo ištardyta. Tąkart pavyko apsiginti, aiškinant, jog esanti neretai kviečiama pas ligonius į kaimą, kur paciento dokumentų netikrinanti ir nežinanti, kas yra tas, kuriam išrašo receptą…

Patikėjo tuo ar ne enkavėdistai, gydytoja nežinojo, tačiau ji pati ar jos namai po to jau galėjo būti stebimi. Rizika tapo pernelyg didelė, ir 1948 metais gydytoja Elena Dobregaitė su seserimi Maryte iš Anykščių persikėlė į Prienus.

Prienuose Marytė Dobregaitė liko visam laikui, dirbo sanitare, ištekėjo už prieniškio Petro Juocevičiaus.

O Elena Dobregaitė, Prienuose organizavusi motinos ir vaiko konsultaciją ir padirbėjusi jos vedėja, 1950 metais su ketverių metų sūnumi savo noru išvyko gyventi ir dirbti į Sibirą pas vyrą, po kalinimo Vorkutos lageriuose ištremtą į Krasnojarsko kraštą.

Beje, tas sūnus - šio straipsnelio autorius. Pagalbą partizanams mama visą gyvenimą laikė didžiausioje paslaptyje ir net savo vyrui, mano tėveliui, apie tai papasakojo tiktai 1961 metais, sunkiai sirgdama ir jau gulėdama mirties patale.

© 2018 Aleksandras Sakas
 

Šešupės gatvė Klaipėdoje

Nemuno 6-tasis skersgatvis Klaipėdoje, vėliau pervardintas Šešupės gatve, savo pavadinimą paveldėjo iš prieškario laikų, kai jis buvo vadinamas 6-tuoju Malūnų skersgatviu arba tiesiog 6-tuoju skersgatviu. Tuomet ši gatvelė, kaip ir kelios gretimos, turėjusios skersgatvio vardą, jungė Nemuno (buv. Malūnų - Mühlenstraße) ir Minijos (buv. Malūnų vartų - Mühlentorstraße) gatves.

Klaipėdos adresų ir telefonų knygos rodo šioje gatvėje tebuvus tris namus. Aptarsime 6-tojo Malūnų skersgatvio namą Nr. 1, pokariu ilgesnį laiką vadintą Kaitinių namu.

Kas ir kada Kaitinių namą pastatė, neaišku. Jo adresas ir savininkas (Ch. Glasze) pirmą kartą paskelbti 1909 metų adresų knygoje. 1926 metų Klaipėdos telefonų knygoje šio namo savininku įvardintas Martynas Grigolaitis (Martin Grigoleit).

1935 metų Klaipėdos telefonų knygoje tarp šio namo gyventojų jau randame ir Mikelį Kaitinį (1931 metais jo ten dar nebuvo).

Mikelis Kaitinis (Michel Kaitinnis,1850.10.03 Lūžuose, Klaipėdos aps. – 1938.04.20 Smeltėje), Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, tautosakos rinkėjas, klimkiškis sakytojas. Su kitais įkūrė Lietuvišką konservatyvų skyrimo draugystę, aktyviai dalyvavo jos veikloje. Platino lietuvišką spaudą, rinko parašus peticijoms Prūsijos valdžiai, kad mokyklose lietuviams būtų dėstoma gimtąja kalba, pasisakydavo lietuvių susirinkimuose (MLE, 2000, 694). Savo lėšomis leido ir pardavinėjo A. Bruožio knygą “Prūsų lietuvei” (1906). Lietuvišką nusistatymą bandė derinti su lojalumu kaizerinei valdžiai. (Birutė Žemaitaitytė, Pietizmas Mažojoje Lietuvoje, 2006).

Su Mikeliu Kaitiniu name Nr. 1 gyveno ir jo sūnūs Jonas (Johann) ir Jurgis (Georg), 1935 metais telefonų knygoje įvardinti ūkininkais. 1938 metais Mikelis Kaitinis mirė. Pagal 1942 metų Klaipėdos telefonų knygą Jonas Kaitinis tapo namo Nr. 1 savininku, jo brolio Jurgio gyventojų sąraše nebėra. Tuo tarpu buvęs savininkas Martynas Grigolaitis nurodomas gretimo namo - Nr. 1a - savininku. Ankstesnėse telefonų knygose namo tokiu adresu nebuvo. Galbūt, toks adresas tuomet buvo suteiktas pastatui namo Nr. 1 kieme.

Jonas Kaitinis su šeima (žmona ir sūnumis Herbertu ir Hansu) karo pabaigoje per klaipėdiškių evakuaciją atsidūrė Rytprūsiuose, ant Baltijos kranto esančiame Großkuhren (liet. Didieji Kuršiai, dab. Primorjė) miestelyje. Karui pasibaigus tėvas Kaitinis su sūnumi Hansu per Tilžę (ir, pasak Hanso, per Tauragės lagerį) 1945 metų birželį grįžo į savo namus Klaipėdoje, 6-ajame Malūnų skersgatvyje. Sodybą rado ištuštintą ir apardytą, bet nesugriautą. Kaitinienė su sūnumi Herbertu namus pasiekė vėliau, 1945 metų gruodį.

Pokariu namų numeracijos tvarkai pasikeitus, prieškarinis Nr. 1 tapo Nr. 2, o Nr. 1 šitoje gatvelėje nebeliko, nes kitoje jos pusėje gyvenamųjų namų nebuvo.

M. Kaitinio sūnus Jonas po II pasaulinio karo tėvų sodyboje priglaudė Klaipėdos evangelikų liuteronų bendruomenės laikinuosius maldos namus. 1947-1959 metais juose vykdavo pamaldos, krikštydavo vaikus, tuokdavo poras ir konfirmuodavo jaunuolius. (Birutė Žemaitaitytė, Pietizmas Mažojoje Lietuvoje).

Evangelikų bažnyčioms virtus griuvėsiais, pamaldos nuo 1947 m. vyko pietinėje miesto dalyje, Smeltėje (Šešupės g. 2) pas žveją Joną Kaitinį, jo name ir kieme. Ten konfirmacijai mane ruošė Heinrichas Kurmis, kuris, perkopęs 90 metų, neseniai palaidotas Priekulėje. (iš Rūtos Pjaulokaitės-Paplauskienės prisiminimų).

Tikintieji 1947 metų vasarą Kaitinių namo kieme. Paties namo galas - kairėje. Šaltinis: Hans Kaitinnis (Hamburg), Christen in Schmelz 1947, Memeller Dampfboot, 2008 m. vasario 20 d. Nr. 2 , 21 pusl., memel.klavb.lt

Ir ilgesnė citata (Albertas Juška, Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI-XX amžiuje, 1997):

1947 m. pamaldos atnaujintos privačiame Klaipėdos žvejo Jono Kaitinio name, Šešupės g. 2. Pirmasis surinkimas įvyko kovo mėnesio sekmadienį, namų pamaldas laikė sakytojas Adomas Kybelka. Dalyvavo nedidelis būrelis žmonių, nes ir patalpa buvo mažytė, gal 25 kv. m kambarys. 

Maždaug tuo laiku susirūpinta įkurti ir oficialiai užregistruoti Klaipėdos evangelikų liuteronų bendruomenę. Kreiptasi į Vykdomąjį komitetą, Lietuvos SSR vyriausybę. Atsako nesulaukta, tačiau surinkimai ir toliau laikyti. Atrodo, kad sovietinė Klaipėdos valdžia, aiškesnių instrukcijų iš Vilniaus negavusi, juos toleravo. Bent jau į kalėjimą surinkimininkų nesodino, pasitenkino gąsdinimais, “pokalbiais” su sakytojais, namo savininku J. Kaitiniu. Tad palaipsniui gan nuošali, pačioje pietinėje miesto daly esanti sodyba tapo pripažintu bendruomenės dvasinio gyvenimo centru. Pamaldas laikyti atvykdavo kunigai M. Preikšaitis, J. Kalvanas, J. Gavėnis. Pirmasis jų paskiau tapo nuolatiniu, oficialiu Klaipėdos liuteronų parapijos dvasiniu vadovu. J. Kaitinio name ne tik melstasi, bet ir vaikai krikštyti, jaunuoliai konfirmuoti, tuoktos jaunavedžių poros, teiktas Šventos Vakarienės sakramentas. Kliūčių nebedarė ir vietos valdžia, mat kunigas A.Baltris rado gerą išeitį - paskelbė, kad klaipėdiškė bendruomenė esanti Kretingos liuteronų parapijos (toji buvo oficialiai užregistruota) filija. Ne itin uolius valdininkus tai patenkino, ir jie nusiramino.

O laikas buvo grėsmingas. Prasidėjo masiniai trėmimai į Sibirą. Kiek atsigavusi bendruomenė neteko daugelio savo narių. Nuožmus teroras liovėsi tik po Stalino mirties, bet tik fizinis - dvasinė priespauda, suvaržymai liko.

1955 m. pavasarį kilo mintis patiems važiuoti į Maskvą ir prašyti užregistruoti parapiją. Sutvarkius visus dokumentus, išrinkus bendruomenės Tarybos pirmininką (juo tapo Martynas Lipčius), taip ir padaryta. Maskvos rusai pasirodė sukalbamesni - įgaliotinis B. Pušinis gavo 1955 m. lapkričio 29 d. pasirašytą nurodymą “Zaregistrirovatj Klaipedskoje faktičeski deistvujuščeje religioznoje obščestvo” (“Užregistruoti faktiškai veikiančią Klaipėdos bendruomenę”). Dabar prieštarauti nebuvo galima, ir Klaipėdos liuteronų parapija, kaip sakoma, buvo pripažinta de jure.

Veikti, žinoma, pasidarė lengviau ir saugiau. Pirmas įteisintos parapijos pamaldas laikė Vanagų bendruomenės kunigas diakonas Jurgis Sprogys. Po metų, 1956 vasarą, surengta graži Pasiuntinybės šventė. Pradrąsėjusi parapija 1957 m. iškilmingai paminėjo savo kuklios veiklos dešimtmetį. Pamaldas laikė kunigai Mikas Preikšaitis, Jurgis Gavėnis, Martynas Klumbys, kalbėjo dar teisininkas Jonas Gocentas. O kalbų leitmotyvas buvo vienas: prieš dešimtį metų pasodintas gležnas daigelis nenuvyto, nežuvo. Saugokime jį.

Deja, saugoti darėsi vis sunkiau. Prasidėjo vos ne masinė senųjų Klaipėdos krašto gyventojų emigracija į Vokietiją. Kaip sausros nualinta, lietaus bei intakų nepapildoma upė menkėjo ir seko parapija. 1959 m. pabaigoje išvyko ir bendruomenės pamėgtas, dažnai čia pamaldas laikęs kunigas M. Klumbys. Tačiau klaipėdiečių lietuvininkų parapija išliko. Išliko, nes dalis jos narių ryžosi Tėviškės neapleisti. Gėlą, pažeminimą, skriaudas užgniaužę, liko saugoti savo tėvų, senelių, protėvių atminimą.

Pamaldos vykdavo didžiausiame namo kambaryje, kuris buvo pastato šiaurės vakarų kampe. Įėjimas – iš kiemo, pro didelę įstiklintą verandą.

Šešupės g. namas Nr.2 1961 metų lapkritį. Pastato šiaurės vakarų kampas, kur buvo pamaldų kambarys,– dešinėje, įėjimo į kiemą nematyti , jis – už sunkvežimio (asmeninio archyvo nuotrauka)

1958 metų spalį Kaitiniai, ruošdamiesi išvažiuoti gyventi į Vokietiją, už 75 tūkst. rublių (pirkimo sutartyje nurodyta 45 tūkst. rublių) pardavė namų valdą broliams Aleksandrui ir Jonui Sakams, patys jau nuomininkų teisėmis laikinai apsigyvendami mediniame pastate kieme.

Naujieji savininkai atvyko iš Kelmės rajono. Trumpai apie juos.

Aleksandras Sakas (1908-1998) – buvęs spaudos darbuotojas, antinacinės ir antikomunistinės rezistencijos dalyvis, politinis kalinys ir tremtinys, dirbo agronomu Klaipėdos rajono “Pergalės” kolūkyje, vėliau – žemės ūkio specialistu “Baltijos” žvejų kolūkio sodininkystės padalinyje, Klaipėdos mėsos kombinato pagalbiniame ūkyje.

Jonas Sakas (1912-1987) – buvęs aktorius, pirmasis Panevėžio dramos teatro direktorius, pokaryje – pedagogas, kolūkio pirmininkas, Klaipėdoje įsidarbino Raudonojo Kryžiaus ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoju ūkio reikalams (beje, ten pat liftininku darbavosi ir Jonas Kaitinis, jau pensininkas), po to - ekonomistu Klaipėdos spec. autotransporto kontoroje.

1958 metais gatvėje, kaip ir prieškariu, tebuvo 3 gyvenamieji namai. Šiaurinėje jos pusėje kampe prie Nemuno gatvės buvo likę didelio pastato (berods, Smeltės vaikų darželio) pamatai, kur daug vėliau pastatytas ir kurį laiką veikė deguonies cechas. Nuo Nemuno gatvės atokiau, priešais Kaitinių namą riogsojo mūro griuvėsiai, jau apaugę šeivamedžio krūmais.

Toliau toje pusėje tęsėsi didelė dauba plokščiu dugnu, buvusi puikia vieta vaikų futbolui žaisti. Daubos vakariniame gale telkšojo vandens duburys, iš kurio gretimo Nemuno gatvės namo gyventojai semdavo vandenį daržams laistyti. Vėliau, tiesiant į uostą geležinkelį, ši dauba buvo užpilta.

Kitame skersgatvio gale, kampe prie Minijos gatvės, pokariu ilgesnį laiką buvo miesto sendaikčių turgus – “baracholkė”, kur miesto 1-ojo maršruto “Stotis – Žiedas” autobusais turgaus dienomis suvažiuodavo daugybė žmonių.

Nutiesus geležinkelį, įvažiavimo iš Minijos gatvės pusės neliko, Šešupės gatvelė virto akligatviu. Pietinėje jos pusėje už Kaitinių namo dar stovėjo gyvenamasis namas be didesnių ūkinių pastatų (namas Nr. 4) ir nemaža sodyba (namas Nr. 6), kur po karo gyveno kelios šeimos, viena jų – lietuvių Bružinskų šeima.

Broliai Sakai namą pasidalijo pagal išilginę ašį – Jonui su žmona Magdalena, dukterimi Viktorija ir sūnumi Henriku teko pastato rytinė dalis iš kiemo pusės, Aleksandrui – vakarinė pusė. Vienai šeimai skirtas namas buvo pritaikytas gyventi dviems šeimoms – namo pietiniame gale pristatyta dar viena virtuvė su mažu priebučiu. Aleksandro Sako šeima – žmona Elena, sūnūs Aleksandras, Vytautas ir Remigijus - kurį laiką buvo likę Kražiuose, ir evangelikų liuteronų bendruomenė dar maždaug iki 1959 metų pradžios čia rengė pamaldas. Pasak jau cituoto Alberto Juškos:

Paskutinės pamaldos svetingame J. Kaitinio name įvyko 1959 m. kovo 8 d., ir nuo tol jos laikytos jau kapinių koplyčioje antroje dienos pusėje, po pravoslavų apeigų.

Iš senesniųjų gyventojų, be Kaitinių, namo pastogėje gyveno darbininkas Lūšis su žmona ir trimis dukromis. Ten namo šiaurinėje pusėje buvo įrengtas 11 kv. m kambarys su dviem langais į gatvę ir mažyte priemene. Tas kambarys – “salkos” – su lentinėmis, kiek pašiltintomis sienomis buvo prastas gyvenimui žiemą, tačiau Lūšiai čia gyveno daug metų, kol pagaliau gavo naują valdišką butą. Lūšių vyriausioji dukra – žinoma Klaipėdos dailininkė ir dailės pedagogė Renatė Lūšis.

Renatės Lūšis akvarelė “Autoportretas su ranka”, 1968

Jaunesniosios dukros – dvynukės Elizabeta (išvykusi mokytis į Kauną ir gimtinėn nebegrįžusi) ir Monika (visą gyvenimą dirbusi Klaipėdoje farmaceute).

Jonas Sakas įrengė namo palėpėje dar vienas “salkas” su langais į pietų pusę, ten apsigyveno jo žmonos Magdalenos sesuo tremtinė Bronė Bekėžaitė, medicinos darbuotoja ir siuvėja.

Didelis kiemas kurį laiką buvo tuščias. Paskui Jono Sako sumanymu ten buvo pasodintos 9 obelys, trimis eilėmis po tris medelius, - kiekvienam Sakų abiejų šeimų nariui po vieną. Taip sutapo, kad viena obelis neprigijo, ir netrukus – 1961 metais – susirgusi vėžiu, mirė Aleksandro Sako žmona gydytoja Elena Dobregaitė - Sakienė, trijų vaikų mama.

Beje, Jono Kaitinio žmona apie 1960 metus taip pat sirgo vėžiu, buvo bandyta operuoti, tačiau pamačius, kad vėžys jau išplitęs, nieko nebedaryta, tik užsiūtas pjūvis, o ligonė išrašyta numarinti į namus. Tačiau vėžys netikėtai atsitraukė.

Kaitinių išvykimas Vokietijon užtruko, nes leidimo išvažiuoti vis nebuvo. Viena iš delsimo priežasčių galėjo būti Kaitinių abiejų sūnų tarnyba Tarybinėje armijoje. Karinių paslapčių saugojimo pretekstu jiems kurį laiką  galėjo būti neleidžiama išvykti iš TSRS. 

Po poros metų Kaitiniai išsikraustė į Nemuno gatvės Nr. 175, į namą, jiems paliktą jau repatrijavusių giminaičių, iš kur dar po kelių metų ir jie visam laikui išvažiavo į Vokietiją.

Neprigijusio medelio vietoje kieme buvo pasodinta kita obelis, o 1964 metais našlys Aleksandras Sakas vedė taip pat našlę, mokytoją iš Ąžuolų Būdos Marceliną Pėstininkienę. Jos sūnus Aristidas Pėstininkas, būsimasis Aukščiausiojo teismo pirmininko pavaduotojas, Generalinio prokuroro pavaduotojas, čia kasmet atostogaudavo nuo studijų laikų ir vėliau, jau su žmona Aldona, vaikais Gita, Mariumi, Audriumi.

Po Kaitinių kiemo namelyje pakaitomis gyveno įvairūs nuomininkai. Ilgesnį laiką čia glaudėsi Magdalenos Sakienės giminaičiai Buivydai, Juodžiai – dukterėčia Regina Juodienė, ilgametė Klaipėdos Registrų centro darbuotoja, Jonas Juodis, dirbęs žvejybiniame laivyne pirmuoju kapitono padėjėju, paskui – Jono Sako dukra Viktorija su vyru Algirdu Stočkumi.

Namai Šešupės g. Nr. 2 buvo gimtaisiais naujai klaipėdiečių kartai. Čia iš gimdymo namų parvykę augo Aleksandro Sako anūkai Eglė, Aleksandras, Gediminas Sakai, Jono Sako anūkas Algirdas Stočkus.

1975 metais Jonas Sakas, jau pensininku būdamas, pardavė savo dalį ir su žmona išsikėlė į Beržorą šalia Platelių. Jo dukra Viktorija po studijų liko gyventi Vilniuje (darbavosi Žydų muziejuje, išleido knygą “Gyvybę ir duoną nešančios rankos”), sūnus Henrikas, baigęs jūreivystės mokslus, su darbo paskyrimu išvyko Rusijon.

Jono Sako dalį nupirko iš Vilniaus krašto atsikėlę rusai sentikiai Peganovai. Naujieji savininkai, kaip ir pensininkas Aleksandras Sakas, buvo uolūs daržininkai, tad greitai tarp kaimynų prasidėjo trintis dėl bendro šulinio vandens, dėl kiemo tako, susiaurėjusio per plačiai sukasus lysvę, ir panašių dalykų.

Po Marcelinos Sakienės mirties 1983 metais (vis nuo to paties vėžio pasimirė didžiajame namo kambaryje, kur anksčiau evangelikai liuteronai rengdavo pamaldas), Aleksandras Sakas vedė dar kartą – našlę Stanislavą Vengalienę, kilusią nuo Ylakių.

Po Aleksandro Sako mirties 1998 metais santykiai tarp bendrasavininkių paaštrėjo. Pasirodė, kad dar 1996 metais naujai sudarytame žemės sklypo ribų plane, pasirašytame ir nieko pikto neįtarusio 88-mečio Sako, Peganovų naudojamo sklypo ribos, sąmoningai ar per klaidą, pastūmėtos taip, kad Peganovų kaimynai turėjo prarasti bendro naudojimo šulinį, praėjimus į kiemą su ūkiniais pastatais ir pan. Derybos rezultatų nedavė, buvo likęs tik teisminis ginčo sprendimo kelias. Nenaudojami pastatai, ypač ūkinis, sparčiai nyko, remontui Aleksandro Sako turto paveldėtojai lėšų stigo, tai 1999 metais ši namų valdos dalis su visais nesutarimais buvo už 15 tūkst. JAV dolerių (tiek tuo metu Klaipėdoje kainavo paprastas 2 kambarių butas) parduota Žanetai ir Jevgenijui Babinams.

Žaneta Babina – klaipėdietė, augusi ir gyvenusi netoliese, Šešupės gatvės kaimynystėje.

Šešupės g. namas Nr.2 2007 metų balandį (Šaltinis – forumas www.miestai.net)

Pasikeitus gyventojams, santykiai tarp bendrasavininkių nepagerėjo, tačiau netikėtai nesantaikas užbaigė valstybė ir uostas, kurio rezervinėje teritorijoje buvo atsidūrusi ši privati namų valda, beje, tuo metu likusi vienintele Šešupės gatvėje (“valdiški” namai Nr. 4 ir Nr. 6, iškeldinus jų gyventojus, jau gerokai anksčiau buvo sulyginti su žeme). 2008 metais sklypą su pastatais iš savininkų išpirko Klaipėdos valstybinis jūrų uostas savo plėtros poreikiams. Tais pačiais metais gautas Lietuvos vyriausybės leidimas nurašyti gyvenamąjį namą su kitais statiniais, įvertinus jų likutinę vertę 926 tūkst. litų, ir netrukus statiniai imti griauti.

Sodybvietė 2010 metų birželį (asmeninio archyvo nuotrauka)

Tuo baigėsi šio namo ir viso 6-tojo Malūnų (Nemuno) skersgatvio arba Šešupės gatvės egzistavimo Klaipėdoje istorija.

© 2011, 2015 Aleksandras Sakas
 

Ignotas Merkys (1844-1891)

Iš Svėdasų parapijos Netikiškių kaimo valstiečių Juozapo Merkio ir Agotos Masiulytės aštuonių vaikų jauniausias buvo Ignotas, gimęs 1844 metais.

Augti turėjo ne tik mamos, bet ir brolio Juozapo ar sesers Anastazijos prižiūrimas. Žaidimų drauge galėjo būti pora metų už jį vyresnė Agota. Kitiems - broliukui Antanui ir trims sesutėms - jau buvo supilti kapeliai ant kalvos prie Šeduikių upeliuko.

Tėvelis Juozapas mirė, kai Ignotas buvo nei labai mažas, nei labai didelis - beveik dvylikos, 1856 metais.

Po to laikas ėjo be didesnių sukrėtimų (nebent prie tokių priskirtume vyresniojo brolio Juozapo vestuves 1860 metais). Baudžiavos panaikinimas Netikiškių valstiečių gyvenimo gal smarkiau nepakeitė, nes jie buvo ne baudžiauninkai, o “karališkieji”, mokėję činšą valstybiniam Užpalių dvarui. 1863 metų sukiliman Merkiai kažin ar ėjo, bet sukilėlius, vienu metu užėmusius Svėdasų miestelį, matyti turėjo. Juk į Svėdasus važiuodavo kas sekmadienį mišių išklausyti.

Svėdasų bažnyčia (wikipedia.org)

1874 metų rudenį Ignotas į namus parvedė žmoną - Domicelę Dobregaitę iš gretimo Šeduikių kaimo. Abu buvo šio straipsnelio autoriaus prosenelio Aleksandro Dabregos giminaičiai: Ignotas - pusbrolis, Domicelė - kažkurios eilės dukterėčia. Bet kažin, ar jie patys pastarąją giminystę bežinojo…

Ignotas Ir Domicelė Merkiai susilaukė aštuonių vaikų. Bet ir laidojo juos vieną po kito, kol patį Ignotą dar gana jauną pražudė skrandžio vėžys. Tai atsitiko 1891 metų kovą. Ignotui buvo 47 metai. Į Svėdasų kapines jaunėlį lydėjo brolis Juozapas iš tų pačių Netikiškių, seserys Anastazija, atvažiavusi iš atokesnių Aluotų, ir Agota iš gretimų Šeduikių.

Domicelė Merkienė liko su dviem mažomis dukrelėmis, kurių, deja, greitai taip pat neteko.

1893 metais našlę Domicelę į žmonas paėmė dešimt metų jaunesnis valstietis Jonas Vigėlis iš Tadauskų kaimo. Gyveno Netikiškiuose. Antroje santuokoje Domicelė vaikų, regis, neturėjo.

© 2014-2018 Aleksandras Sakas

Priedas - metrikų duomenys

Jei nurodytas vaizdo numeris, tai metrikų knyga pasiekiama per epaveldas.lt

1844 m. kovo 18 d. Svėdasų bažnyčioje vikaras kun. Aleksandras Liudavičius pakrikštijo kūdikį vardu Ignotas, valstiečių teisėtų sutuoktinių Juozapo ir Agotos iš Masiulių Merkių sūnų, gimusį šių metų ir mėnesio 17 dieną Svėdasų parapijos Netikiškių užusienyje. Krikšto tėvais buvo valstiečiai Ignotas Masiulis su Barbora Čerskiene, Jono žmona. (Svėdasų RKB atitinkamų metų gimimo metrikų knyga)

Pastaba: Kūma Barbora buvo Merkytė, Rapolo Merkio iš Šeduikių kaimo dukra, tačiau jos ir vaiko tėvo Juozapo Merkio giminystės ryšys kol kas nėra aiškus. Į krikšto mamas Barbora galėjo būti pakviesta tiesiog kaip garbingo kaimyno Jono Čerskio žmona.

1851 m. kovo 3 d. Svėdasų bažnyčioje vikaras kun. Kuprevičius pakrikštijo kūdikį vardu Domicelė, valstiečių teisėtų sutuoktinių Justino ir Rozalijos? iš Šlamų Dobregų dukrą, gimusią šių metų kovo 1 dieną šios parapijos Šeduikių kaime. Krikšto tėvais buvo valstiečiai Kiprijonas Grižas su mergina Rozalija Dobregaite. (Svėdasų RKB atitinkamų metų gimimo metrikų knyga)

Pastaba: Naujagimės motinos vardas turėtų būti Karolina.

1874 m. rugsėjo 29 d. Svėdasų bažnyčioje klebonas kun. Bieliauskas, triskart paskelbęs šio rugsėjo 15, 22 ir 29, sutuokė valstiečius Ignotą Merkį, 31 metų jaunuolį iš Netikiškių kaimo, su Domicele Dobregaite, 22 metų mergina iš Šeduikių kaimo, abu šios parapijos, valstiečių Juozapo ir ir Agotos iš Masiulių Merkių sūnų su valstiečių Justino ir Karolinos Šlamaitės Dobregų dukterimi, dalyvaujant liudininkams Kazimierui Butkevičiui, Juozapui Merkiui. (Svėdasų RKB atitinkamų metų santuokos metrikų knyga)

Pastaba: Liudininkas Juozapas Merkys - be abejo, vyresnysis jaunikio brolis. Kito liudininko Kazimiero Butkevičiaus žmona Karolina - autoriaus proprosenelio Aleksandro Antanėlio sesuo. Tačiau 1874 metais Butkevičiai dar nesigiminiavo nei su Merkiais, nei su Dabregomis, tiesiog buvo jų geri kaimynai.

1875 m. rugsėjo 3 d. Svėdasų bažnyčioje klebonas kun. Bieliauskas pakrikštijo kūdikį vardu Jonas, valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Domicelės iš Dobregų Merkių sūnų, gimusį šių metų rugpjūčio 26 dieną Aluotų valsčiaus Netikiškių kaime. Krikšto tėvais buvo valst. Kazimieras Šlamas su mergina Veronika Dobregaite. (Svėdasų RKB atitinkamų metų gimimo metrikų knyga)

Pastaba: Abu kūmai - iš naujagimio mamos Domicelės pusės. Domicelės motina buvo Šlamaitė.

1875 m. lapkričio 22 d. Netikiškių kaime nuo kokliušo mirė kūdikis vardu Antanas?, valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Domicelės iš Dobregų Merkių sūnus pusės metų. Jo kūnas šių metų ir mėn. 22 d. palaidotas kapinėse prie Šeduikių kaimo. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga)

Pastaba: Sūnaus Antano Ignotas ir Domicelė Merkiai tuomet dar neturėjo, tad bus miręs jų pirmagimis Jonas.

1877 m. vasario 5 d. Svėdasų bažnyčioje kun. Montvilas pakrikštijo kūdikį vardu Feliksas, valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Domicelės iš Dobregų Merkių sūnų, gimusį šių metų sausio 30 dieną Aluotų valsčiaus Netikiškių kaime. Krikšto tėvais buvo valst. Juozapas Semėnas su Kotryna, Juozapo Masiulio žmona. (Svėdasų RKB atitinkamų metų gimimo metrikų knyga)

1879 m. liepos 14 d. Svėdasų bažnyčioje kun. Montvilas pakrikštijo kūdikį vardu Antanas, Aluotų valsčiaus valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Domicelės iš Dobregų Merkių sūnų, gimusį šių metų ir mėn. 6 dieną Netikiškių kaime. Krikšto tėvais buvo valst. Antanas Dobrega su Veronika Masiulyte. (Svėdasų RKB atitinkamų metų gimimo metrikų knyga)

Pastaba: Krikštatėvis Antanas Dobrega - naujagimio mamos Domicelės brolis.

1879 m. rugsėjo 15 d. Netikiškių kaime mirė kūdikis vardu Antanas, valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Domicelės iš Dobregų Merkių sūnus 2 mėnesių. Jo kūnas šių metų ir mėn. 16 dieną palaidotas vietos kapinėse. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga)

1882 m. spalio 11 d. Netikiškių kaime nuo skarlatinos mirė vaikas vardu Feliksas, Aluotų valsčiaus valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Domicelės gimusios Dobregaite Merkių sūnus 6 metų, Svėdasų parapijietis. Jo kūną vikaras kun. Streleckis (Стжелецкий) šių 1882 metų spalio 13 dieną Svėdasų parapijos kapinėse palaidojo. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga)

1883 m. sausio 23 d. Svėdasų bažnyčioje vikaras kun. Strželeckis pakrikštijo kūdikį vardu Ambrazas, Alotų valsčiaus Kanaviškių? bendruomenės valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Domicelės iš Dobregų Merkių sūnų, gimusį 1883 metų sausio 19 d. Svėdasų parapijos Netikiškių kaime. Krikšto tėvais buvo Svėdasų bažnyčios vikaras Kazimieras Streleckis su mergina Veronika Merkyte. (Svėdasų RKB 1882 -1891 m. gimimo metrikų knyga, 23 v.)

Pastaba: Naujagimio krikštomama Veronika Merkytė - greičiausiai Ignoto pusbrolio Mykolo dukra, gyvenusi ten pat Netikiškiuose, 1886 metais ištekėjusi už Anupro Vigėlio iš Čiuriškių. Ignotas Merkys liudijo tą santuoką.

1883 m. lapkričio 21 d. Netikiškių kaime nuo kokliušo mirė vaikas vardu Ambraziejus, Aluotų valsčiaus Kunoviškių? bendruomenės valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Domicelės gimusios Dobregaite Merkių sūnus 1 metų, Svėdasų parapijietis. Jo kūną vikaras kun. Strželeckis šių 1883 metų lapkričio 22 dieną Svėdasų parapijos kapinėse palaidojo. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga)

1885 m. sausio 2 d. Svėdasų bažnyčioje vikaras kun. Razmus pakrikštijo kūdikį vardu Ieva, Alotų valsčiaus Kanaviškių? bendruomenės valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Domicelės gimusios Dobregaite Merkių dukrą, gimusią 1884 metų gruodžio 29 d. Svėdasų parapijos Netikiškių kaime. Krikšto tėvais buvo Juozapas Masiulis su Karolina, Juozapo Dobregos žmona. (Svėdasų RKB 1882 -1891 m. gimimo metrikų knyga, 90 v.)

Pastaba: Krikštatėvis Juozapas Masiulis - turbūt Ignoto Merkio pusbrolis. Krikštamotės vyras Juozapas Dabrega - greičiausiai giminaičio Konstantino Dabregos iš Šeduikių sūnus, gimęs 1845 metais.

1885 m. rugpjūčio 7 d. Netikiškių kaime nuo kokliušo mirė vaikas vardu Ieva, Svėdasų valsčiaus ir bendruomenės valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Domicelės iš Dobregų Merkių duktė pusės metų, Svėdasų parapijietė. Jos kūną palaidojo klebonas kun. Zalieskis to paties mėn. 8 dieną parapijos kapinėse. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga)

1886 m. rugpjūčio 25 d. Svėdasų bažnyčioje kun. Zalieskis pakrikštijo kūdikį vardu Domicelė, Alotų valsčiaus valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Domicelės iš Dobregų Merkių dukrą, gimusią šių metų ir mėnesio 17 d. Svėdasų parapijos Netikiškių kaime. Krikšto tėvais buvo Ignotas Žiaugra su mergina Anatalija Čerškute. (Svėdasų RKB 1882 -1891 m. gimimo metrikų knyga, 153 v.)

1888 m. spalio 12 d. Svėdasų bažnyčioje kun. Korsakas pakrikštijo kūdikį vardu Ignotas, Alotų valsčiaus valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Domicelės iš Dobregų Merkių sūnų, gimusį šių metų ir mėnesio 8 d. Svėdasų parapijos Netikiškių kaime. Krikšto tėvais buvo Jonas Dobrega su mergina Ona Dobregaite. (Svėdasų RKB 1882 -1891 m. gimimo metrikų knyga, 257 v.)

Pastaba: Kūmai Jonas ir Ona - Domicelės Merkienės brolis ir sesuo. Ona Dabregaitė vėliau ištekėjo už našlio Adomo Baltuškos iš Kunigiškių. Jų santuoką liudijo turbūt tas pats Domicelės ir Onos brolis Jonas Dobrega.

1890 m. birželio 6 d. Svėdasų bažnyčioje vikaras kun. Korsakas pakrikštijo kūdikį vardu Veronika, Alotų valsčiaus valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Domicelės iš Dobregų Merkių dukrą, gimusią šių metų gegužės mėnesio 26 d. Svėdasų parapijos Netikiškių kaime. Krikšto tėvais buvo Liudvikas Palskys su mergina Veronika Masiulyte. (Svėdasų RKB 1882 -1891 m. gimimo metrikų knyga, 315 v.)

Pastaba: Kūmas Liudvikas Palskys - Domicelės Merkienės sesers Veronikos vyras iš Tadauskų kaimo. Veronika Masiulytė - Ignoto Merkio giminaitė (pusseserė iš Netikiškių?).

1891 m. kovo 24 d. Netikiškių k. nuo skrandžio vėžio mirė Ignotas Merkys, Juozapo s., Aluotų valsčiaus valstietis, 50 metų amžiaus Svėdasų parapijietis, likusios našle Domicelės iš Dobregų vyras, palikęs dukras Domicelę ir Veroniką. Jo kūnas šių metų ir mėn. 26 d. kun. Narmonto palaidotas Svėdasų parapijos kapinėse. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga)

Pastaba: Ignoto Merkio sūnus Ignotas, gimęs 1888 metais, čia nepaminėtas. Matyt, Ignotas jaunesnysis mirė 1890 metais - kaip tik tų metų Svėdasų mirties metrikų knygos neturime.

1892 m. lapkričio 7 d. Netikiškių kaime nuo galvos skausmo mirė vaikas vardu Domicelė, Aluotų valsčiaus valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Domicelės iš Dobregų Merkių duktė 7 metų, Svėdasų parapijietė. Jos kūnas šių metų ir mėn. 9 dieną palaidotas kun. Nainio Svėdasų parapijos kapinėse. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga)

1893 m. vasario 2 d. Svėdasų bažnyčioje vikaras kun. Nainys, triskart paskelbęs sausio 17, 24 ir 31 dienomis, sutuokė Aluotų valsčiaus valstiečius Joną Vigėlį, 29 metų nevedusį iš Tadauskų kaimo, su Domicele Merkiene, 38 metų našle iš Netikiškių kaimo, abu Svėdasų parapijos, valstiečių teisėtų sutuoktinių Felikso ir Onos iš Rapšių Vigėlių sūnų su valstiečių teisėtų sutuoktinių Justino ir Karolinos iš Šlamų Dobregų dukterimi, dalyvaujant liudininkams valstiečiams Jonui Dobregai, Feliksui Palskiui ir kitiems. (Svėdasų RKB atitinkamų metų santuokos metrikų knyga)

1894 m. lapkričio 26 d. Netikiškių kaime nuo krupo mirė vaikas vardu Veronika, Aluotų valsčiaus valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Domicelės iš Dobregų Merkių, Svėdasų parapijiečių, duktė 5 metų amžiaus, Jos kūnas šių metų ir mėn. 29 dieną palaidotas kun. Nainio Svėdasų parapijos kapinėse. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga)