Vaižganto šakelė

2019 metai Lietuvoje paskelbti Juozo Tumo - Vaižganto metais. 150 metų prabėgo nuo jo gimimo 1869 metų rugsėjo 8 (naujuoju stiliumi - 20) dieną Svėdasų parapijos Maleišių kaime.

Maleišiai - kaimas, kuris minimas ne viename "Res familiaris" straipsnelyje, ypač mūsų Antanėliams skirtuose.

Suintrigavo žinia, rasta internete. Ji žadėjo Antanėlių sąsają su Vaižgantu - per Silvestro Antanėlio anūko Anupro žmoną Oną Nakutytę (1831-1892).

Rašoma, kad Anupro Antanėlio šeima "giminiavosi su Tumais - O. Antanėlienė ir kanauninko Juozo Tumo - Vaižganto motina Barbora Baltuškaitė - Tumienė (1824-1889 ar 1891) buvo pusseserės, abi palaidotos viename kape".

Pasirodo, ne visai taip. Onos tėvai - Jonas Nakutis ir Barbora Stanytė, Barboros - Kazimieras Baltuška ir Ona Tamošiūnaitė. Visų pavardės skirtingos - brolių ar seserų tarp jų, matyt, nebuvo. Todėl jų dukros, mūsų Ona ir Vaižganto mama Barbora - jei ir pusseserės, tai ne pirmos eilės.

Abi palaidotos Svėdasų kapinėse, vienoje kapavietėje. Paminklo užrašas (paėmiau iš Vytauto Antanėlio knygos "Žaliuojantis giminės medis") jų taip pat nevadina pusseserėmis:

Šioms šaunioms, malonioms kaimynėms ONAI ANTANĖLIENEI, gim. 1801 m. 22 kovo, mirė 1892 m. 5 gegužės ir BARBORAI TUMIENEI, gim. 1824 m. 2 balandžio, mirė 1891 m. 3 balandžio, užauginusioms du sūnus kunigus Antaną ir Juozą.

Beje, Ona Antanėlienė gimė 1831 metais, o Barboros Tumienės mirties data paminkle viena diena skiriasi nuo jos mirties metrikų datos.

Metrikų vertimo santrauka: 1891 metų balandžio 4 dieną Maleišių kaime nuo džiovos mirė Barbora Kazimiero d. iš Baltuškų Tumienė, Alotų valsčiaus valstietė, likusio našliu Anupro žmona, turėjusi 65 metus, Svėdasų parapijietė, paliko sūnus Joną ir Juozapą ir dukras Marijoną, Oną ir Ksaverą. Jos kūnas šių metų ir šio mėnesio 6 dieną palaidotas kun. Narmonto Svėdasų parapijos kapinėse.

*

Tačiau Vaižganto šakelę vis tiktai galėčiau pripaišyti prie mūsų giminės medžio.

Vaižganto tėvo vyresnis brolis Pranciškus Tumas (1802-1857) buvo vedęs jauną našlę Rozaliją Pilkauskaitę - Baronienę (1812-?). Taigi, Rozalija - Vaižganto dėdienė. Šie Tumai gyveno ne per toliausiai nuo Maleišių, Juodonių kaime. Kai Vaižgantas gimė, jo dėdė Pranciškus buvo senokai miręs. Apie jį Vaižgantas rašė, ką iš žmonių buvo girdėjęs, kad į dėdę Pranciškų esąs atsigimęs brolis Jonas - tokio pat neapsakomo temperamento, nematytos iškalbos, nesuvaldomas jokiuose jausmuose ir palinkimuose, lengvabūdis... O dėdienę Rozaliją Vaižgantas pažinoti galėjo, ne kartą lankėsi Juodonyse.

Dėdienė Rozalija turėjo brolį Juozapą Pilkauską (1814-1869), gyvenusį kitapus Svėdasų, Vikonių kaime. Su dėdienės broliu Vaižgantas šiame pasaulyje prasilenkė, tuo labiau, vargu ar kada matė ir ką nors girdėjo apie jo našlę Veroniką. Gaila, nes Veronika Pilkauskienė (1823-?), Vaižganto dėdienės brolienė, buvo iš mūsų Dabregų, mano prosenelio Aleksandro Dabregos sesuo.

Išeitų, su Vaižgantu "giminiuojamės" per jo dėdienės brolienę.

*

2025 metais sužinojau, kad su Vaižganto šakele rišamės ne tik per Dabregas, bet ir per Vaškelius.

Mano močiutės Veronikos dėdė Konstantinas Vaškelis po santuokos gyveno žmonos Petronelės gimtinėje, Užpalių valsčiaus Gaigalių kaime. Čia gimė jo vaikai. Apie 1904 metus liko našliu, tais metais vedė dar kartą - Karoliną Tamošiūnaitę iš Svėdasų parapijos Šlapašilės kaimo (dabar jau išnykusio). Vaikų su ja, rodos, nebeturėjo - abu buvo jau ne pirmos jaunystės, santuokos dieną jis - 56 metų našlys, ji - 37 metų mergina.

Tai štai, antrosios Konstantino žmonos Karolinos senelis Ignotas Tamošiūnas ir Vaižganto močiutė Ona Baltuškienė - brolis ir sesuo, gimę ir augę po vienu stogu Šlapašilės kaime. Taigi, Vaižgantas buvo Karolinos antros eilės pusbrolis, per ją, per jos santuoką su Konstantinu Vaškeliu nesvetimas ir mums.

Konstantinas Vaškelis, Karolinos vyras, apie Vaižgantą turėjo būti girdėjęs, gal ir jo "Dėdes ir dėdienes" buvo skaitęs. Konstantinas gyveno ilgiau už garsųjį žmonos giminaitį, mirė beveik šimto sulaukęs, palaidotas 1945 metais Užpalių kapinėse.

© 2019, 2025 Aleksandras Sakas

Prisimenant gydytoją E. Dobregaitę - Sakienę…

Prienų rajono ir Birštono krašto laikraštis “Gyvenimas” 2011 m. lapkričio 9 d. (Nr. 87 (9442)) paskelbė publikaciją “Prisimenant gydytoją E. Dobregaitę - Sakienę…” Tas laikraščio numeris internetu jau nepasiekiamas, todėl publikacijos tekstas su iliustracijomis kartojamas tinklaraštyje “Res familiaris”.

Šių (2011) metų lapkričio 7 dieną sukako 50 metų, kai Klaipėdoje mirė Elena Dobregaitė - Sakienė (1916-1961), Lietuvos partizanų gydytoja, Prienų motinos ir vaiko konsultacijos organizatorė ir pirmoji vedėja, savanorė Sibiro tremtinė.

Redakcijai parašęs jos sūnus Aleksandras Sakas atsiuntė savo motinos biografiją, deja, joje - vos kelios eilutės apie tą laikotarpį, kai Elena Dobregaitė - Sakienė gyveno ir dirbo Prienuose. Galbūt šias biografijos spragas savo prisiminimais užpildytų pastabūs vyresnio amžiaus mūsų laikraščio skaitytojai?

Elena Dobregaitė - Sakienė gimė 1916 m. kovo 21 d. Rokiškio apskrities Svėdasų valsčiaus Šeduikių kaimo ūkininkų šeimoje.

Vienintelė iš aštuonių vaikų Elena leista aukštesnių mokslų. 1937 m. ji baigė Rokiškio Tumo – Vaižganto gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Svajojo studijuoti literatūrą, tačiau teko pasirinkti praktiškesnę specialybę - mediciną.

Nuo 1942 m. Elena dirbo Utenos apskrities ligoninėje gydytoja – praktikante. 1943 m. gavo leidimą apsigyventi ir verstis gydytojo praktika Anykščiuose. Nuo 1944 m. dirbo Anykščių vaikų ambulatorijos, paskui motinos ir vaiko konsultacijos vedėja.

Anykščiuose 1945 m. balandį ištekėjo už Aleksandro Sako, Dotnuvos žemės ūkio akademijos paskutinio kurso studento. Vyras tuo metu buvo ieškomas NKGB organų, po poros mėnesių jis buvo suimtas. 1946 m vasarį gimė sūnus Aleksandras. Vengdama tremties, Elena apsirūpino vietos kitataučių liudijimais apie jų gelbėjimą vokiečių okupacijos metais. 1946 m. buvo apdovanota TSRS medaliu “Už šaunų darbą Didžiojo Tėvynės karo metais”.

Padėjo Lietuvos partizanams. Brolis Jonas iš Šeduikių arkliais veždavo sužeistuosius, kuriuos Elena slėpė, gydė ir slaugė savo bute dabartinės Vilniaus g. 16 name, Anykščiuose, arba vykdavo suteikti gydytojo pagalbos į gimtųjų Šeduikių apylinkes.

1948 m. persikėlė į Prienus. 1950 m. organizavo Prienų motinos ir vaiko konsultaciją, dirbo jos vedėja.

1950 m. atsisveikinimo nuotrauka. Su prieniškiais Stankevičiais prie jų namo. Elena Dobregaitė su sūnumi - centre. Pirmoji iš dešinės - Elenos sesuo Marytė Dobregaitė - Juocevičienė, ilgametė Prienų ligoninės darbuotoja.

Po penkerių metų kalinimo Vorkutos lageriuose vyras buvo ištremtas į Sibirą. Tų pačių 1950 m. rudenį Elena paliko Lietuvą ir su sūnumi išvažiavo gyventi pas vyrą į Krasnojarsko krašto Minusinsko rajoną, kur dirbo didelių sibirietiškų kaimų – Tigrickojė, paskui Kavkazskojė – gydytoja.

Kavkazskojė, 1954 m.

Po Stalino mirties visa šeima 1954 m. grįžo Lietuvon. Elena dirbo Kelmės raj. Kražių miestelio ambulatorijos vedėja, ligoninės gydytoja. 1955 m. susilaukė sūnaus Vytauto, 1958 m. – sūnaus Remigijaus.

1959 m. persikėlė į Klaipėdą, kur dirbo I-uose gimdymo namuose ginekologe, žuvies pramonės ligoninėje cechine terapeute. 1960 m. pajuto sunkios ligos – vėžio – simptomus. Buvo operuota Klaipėdoje, Leningrade, gydoma Vilniuje. Mokslo draugų ir kitų kolegų nuoširdžios pastangos padėti nebegalėjo. Mirė 1961 m. lapkričio 7 d. Palaidota Palangoje.

© 2012 Res familiaris

Kazimieras Merkys (1707-?) ir jo vaikai

Merkių tėvonija - Kamajų parapijos Merkių arba Merkiškių kaimas. XVIII amžiuje jis priklausė valstybiniam Užpalių dvarui ir buvo už kelių kilometrų į rytus nuo Kamajų. XIX amžiaus pradžioje imtas vadinti dar kitu - Pakluonių - vardu.

Pakluonių lokacija (maps.lt žemėlapio fragmentas)

1707 metų kovą nežinomi mums krikštatėviai nuvežė iš Merkių kaimo į Jūžintų bažnyčią pakrikštyti Adomo ir Evos Merkių sūnų. Kodėl ne į savo parapijos Kamajų bažnyčią, sunku pasakyti, Jūžintai buvo nei arčiau, nei toliau. Raštininkas (kunigas Jurgis Tamošauskas - Georgius Tomaszewski) kaimo pavadinimą lotyniškame tekste užrašė dar ir su lenkišku prielinksniu, gavosi - de Zmierkiow. Vaikui davė Kazimiero vardą.

1736 metų lapkritį po jungtuvių Kamajų bažnyčioje Kazimieras Merkys į Merkiškius parsivežė Evą Kepalaitę iš Kalvių.

Kazimiero Merkio iš Merkiškių ir Evos Kepalaitės iš Kalvių 1736 m. santuokos įrašas Kamajų RKB metrikų knygoje. Šaltinis - Vikiteka

Žinome devynis Kazimiero ir Evos Merkių vaikus. Visi gimė Merkiškiuose. Apie tėvų gyvenimą po jų jauniausios dukros Marijonos gimimo 1761 metais nieko tikro nežinome.

Vaikai

Pirmoji dukra Kotryna 1764 metais ištekėjo už Juozapo Baukio iš Likančių, kur Užpalių parapijoje, ant Šventosios upės kranto. 1775 metų įrašas teigia Baukius gyvenus jau Musteikiuose, tos pačios Užpalių parapijos kaime.

Sūnus Juozapas vedė Marijoną Vitkevičiūtę iš Mikniūnų, jiedu tarp 1770 ir 1787 metų susilaukė devynių vaikų (Rozalijos, dvynukų Kasparo ir Kotrynos, Agotos, Simono, Uršulės, Jono, Gabrieliaus ir Juozapo). Visi vaikai užrašyti gimę Merkiškiuose, tiktai Juozapas jaunesnysis - Merkių kaime. Kurie maži mirė (Simonas), tuos laidojo Merkiškių kapinaitėse.

Dukra Ona 1775 metais ištekėjo už Jurgio Bernoto ir išsikėlė į Jūžintų parapijos Mieleikių kaimą. Ten tarp 1777 ir 1790 metų pagimdė dvi dukras (Agotą, Oną) ir keturis sūnus (Justiną, Juozapą, Joną, Simoną).

Sūnus Jurgis vedė 1783 metais ir su žmona Ona Valiukaite Kremesiškėse susilaukė trijų vaikų (Benedikto, Jono ir Agnetės), bet netrukus neteko žmonos. Tada - 1794 metais - našlys Jurgis vedė Sofiją Tuskaičią, Kremesiškėse iki 1811 metų pagimdžiusią jam dar aštuonis vaikus (Jurgį, Oną, Kazimierą, Joną ir dar Marijoną, Uršulę, Kasparą, Juozapą, mirusius vaikystėje).

Kazimiero Merkio medžio dalis nuo jo iki anūkų. Paspalvintieji - autoriaus tiesioginiai protėviai.

Sūnus Motiejus 1777 metais vedė Oną Starkutę iš Markūniškių kaimo. Iš pradžių gyveno Motiejaus gimtinėje, paskui - tarp 1787 ir 1793 metų - persikraustė į Svėdasų parapijos Netikiškių kaimą. Motiejus ir Ona Merkiai - šio teksto autoriaus tiesioginiai protėviai. Jų dukros Domicelės anūkas - Juozapas Dabrega, autoriaus senelis.

Dukra Agnetė savo sesei Onai iš paskos 1779 metais išvažiavo į tuos pačius Mieleikius, ištekėdama už Jokūbo Urbanavičiaus iš Mieleikių kaimo. Agnetė ir Jokūbas Urbanavičiai - taip pat teksto autoriaus tiesioginiai protėviai. Jjų sūnaus Rapolo proanūkė - Veronika Dabregienė, autoriaus močiutė).

Žinoma, senelis Juozapas ir močiutė Veronika nenujautė, kad abu turi to paties Merkių kraujo. Jų ir jų protėvių gyvenimus skyrė šimtas šešiasdešimt su viršum metų.

© 2015-2021 Aleksandras Sakas

Priedas - metrikų duomenys

1707 m. kovo 14 d. pakrikštytas Kazimieras [sūnus] Adomo Merkio ir Evos iš Merkių (Adami Mierkis et Ewa de Zmierkiow). (epaveldas.lt, Jūžintų RKB 1705-1796 m. gimimo ir santuokos metrikų knyga, 6 v.)

1721 m. kovo 14 d. pakrikštyta Eva [duktė] Petro Kepalo ir Evos Žilytės iš Kalvių, krikštatėviai Kristoforas Žilė iš Vaitkūnų ir Elžbieta Kalpokienė iš Kalvių. (Vikiteka, Kamajų RKB atitinkamų metų metrikų knyga)

1736 m. lapkričio 11 d. sutuoktas Kazimieras Merkys iš Merkiškių su Eva Kepalaite iš Kalvių (Casim. Mierkis de Mierkiszki cum Eva Kepalaycia de Kalwie). Liudininkai Jonas Paršukas iš Mikniūnų ir Adomas Kepalas iš Kalvių. (Vikiteka, Kamajų RKB, 068.jpg)

Devynis Kazimiero ir Evos Kepalaičios Merkių vaikus surašysiu trumpai (krikšto data, vardas, gimtinė, krikštatėviai). Visi jie krikštyti Kamajų bažnyčioje:

1738.02.09, Kotryna, Merkiškiai, Tomas Sargūnas iš Ragelių ir Kotryna Kepalaičia iš Kalvių.
1740.04.03, Juozapas, Merkiškiai, Motiejus Sargūnas iš Ragelių ir Kotryna Kepalaičia iš Kalvių.
1742.10.07, Motiejus, Merkiškiai, Motiejus Sargūnas iš Ragelių ir Margarita Kepalaičia iš Kalvių.
1745.05.02, Konstancija, Merkiškiai, Motiejus Sargūnas iš Ragelių ir Margarita Kepalaičia iš Kalvių.
1747.12.25, Tomas, Merkiai, Motiejus Kepalas iš Kalvių ir Ona Sargūnienė iš Ragelių.
1749.01.01, Ona, Merkiškiai, Tomas Sargūnas iš Ragelių ir Konstancija Merkienė iš Merkiškių.
1751.09.26, Jurgis, Merkiai, Tomas Sargūnas iš Ragelių ir Elžbieta Kepalaičia iš Kalvių.
1759.04.04, Agnetė, Merkiškiai, Kazimieras Paulauskis iš Kamajų miestelio ir Sofija Giriūnienė iš Giriūnų.
1761.10.25, Marijona, Merkiškiai, Petras Kepalas iš Kalvių ir Margarita Grižaičia iš Vabalių.

1764 m. spalio 21 d. aš, Ambrozijus Jankovskis, sutuokiau Juozapą Baukį iš Likančių su Kotryna Merkyčia iš Merkiškių. Liudininkai Andriejus Baukys iš Likančių ir Juozapas Pernavas iš Mikniūnų. (Vikiteka, Kamajų RKB, 137.jpg)

1775 m. spalio 15 d. palaiminta santuoka Jurgio Bernoto iš Maleišių kaimo ir Onos Merkyčios iš Merkiškių vietovės, liudininkai Laurynas Sidabras iš Dauliūnų kaimo ir Juozapas Baukys iš Musteikių, kaimo. (Vikiteka, Kamajų RKB, 212.jpg)

1779 m. spalio 7 d. palaiminta santuoka Jokūbo Urbanonio iš Mieleikių ir Agnetės Merkyčios iš Merkių. Liudininkai Motiejus Vigėlis iš Putrinės ir Jurgis Bernotas iš Mieleikių. (Vikiteka, Kamajų RKB)

1783 m. lapkričio 9 d. [sutuokti] Jurgis Merkys iš Netikiškių ir Ona Valiukaitė. (epaveldas.lt, Svėdasų RKB 1702-1796 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 172 v.)

1794 m. kovo 27 d. mirė Ona Merkienė iš Kremesiškių 40 metų. (epaveldas.lt, Jūžintų RKB 1769-1796 m. mirties metrikų knyga, 122 v.)

1794 m. spalio 12 d. sutuokti Jurgis Merkys ir Sofija Tuskaičia iš Kremesiškių. Liudininkai Jurgis Bernotas ir Motiejus Stepanonis. (Vikiteka, Kamajų RKB, 106.jpg)

Aleksandras Sakas (1908-1998). Žemaičių bernų materialinė ir kultūrinė padėtis

Aleksandro Sako straipsnis “Žemaičių bernų materialinė ir kultūrinė padėtis” publikuotas laikraščiuose “XX amžius” (1939.02.24) ir “Darbininkas” (1939.02.24). Pastarajame Aleksandras Sakas dirbo techniniu redaktoriumi. Didesnę dalį to teksto perrašiau, šiek tiek paredaguodamas rašybą. Visą, koks jis buvo, tekstą galima perskaityti iš paveiksliuko, jį padidinus.

Žemaičio ūkininko žemės plotas daug didesnis kaip suvalkiečio, dzūko ir kitų, kur 20 ha ūkininkas laikomas dideliu gaspadoriumi. Paprastai gero ūkininko vardą žemaičiuose gauna 40 - 50 ha savininkas, o tokių ten užtiksi tankiai. Retas ūkininkas išsiverčia be samdytos jėgos. Dažnas metams samdosi berną (žemaičiai jį vadina vaikiu), mergą, piemenį.

Kaip įvairus žemaičių kraštas (prie Klaipėdos krašto didesnė kultūra, prie Latvijos produktingesnis darbštumas, viduje - žemaitiškas lėtumas), taip nelygus berno - vaikio atlyginimas. Bernai samdomi metams, nuo vienų Kalėdų iki kitų, už darbo metus mokant 300 Lt, o kai kur ir mažiau. Bernų padėtis nėra džiugi. Jiems duodama maistas, drabužis, bet daug kur parodo stoką žmoniškumo. Ypač dvaruose jie velka sunkią naštą. Dirba nemažai. Vasarą keliasi ryto 3 val., gula 10 - 11, dažnai ir vėliau. Susižeidus retas ūkininkas atlygina gydymo išlaidas. Skaudžių nepasitenkinimų iššaukia tie ūkininkai, kurie labai mėgsta dažnai lankytis po turgus ir juose skandinti savo vargus. Pas tokį tarnauti menkas malonumas, prie stalo pasninkas, drabužiai suplyšę, padargai netvarkoj, gyvenime tik vegetacija, dažnai lankosi seniūnas. Yra ir pavyzdingų šeimininkų, tokių skaičius nelabai smarkiai kyla.

Daugelis bernų verti gero, sąžiningo darbininko vardo. Juos, dar nesulaukus Kalėdų, greit persamdo kitiems metams su padidintu atlyginimu. Bet yra tokių, kurie negali dar pamiršti baudžiavos laikų. Darbe - lėtumas, nuobodumas. Kiekvienoj parapijėlėj be vargo rasi bernų dar neužbaigus darbo metų pragėrusių ar šiaip prašvilpusių algą. Dažnam vakaruška, bonka, merginos - saldi paguoda. Kad ir daugelis rusų viešpatavimo nebeprisimena, betgi rusiškų keiksmų neatsižada, sako, būk darbas geriau sekasi. Riebių kalbų, dainuškų jie irgi moka.

Berną, priklausantį prie kurios nors jaunimo organizacijos, tuoj išskirsi iš kitų, nes jis daugiau išsilavinęs, gyvenimo klausimuose orientuojasi, darbe pirmauja, spaudą seka, švariai apsirengęs. Rudens ir žiemos vakarais toks sugeba iškovoti laisvesnio laiko knygai, laikraščiui. Jis skaito, o visa šeimyna, kiekvienas prie savo darbo, klausosi. Tokių "liaudies universitetų" beveik kiekviename kaime jau rasi. Pasitaiko kartais bernui ir laimė: betarnaudamas, žiūrėk, apsuko ūkininko dukrelei širdį, rudenį - linksmos vestuvės.

Kaimo bernai dažniausiai veda sau lygias mergeles, tačiau kaime pasilikti negali, nes jaunavedžiams maža butų. Už paprastą apgyvendintą pirtelę reikia atidirbti vyrui 15 - 20 dienų (pusę jų vasaros metu). Dėl šios priežasties jie labai veržiasi į miestus ir dvarus. Iškart dvaruose kumečiu netapsi, pirmiau šimtadieniu. Tokiam už 150 darbo dienų moka 60 Lt, 8 1/2 cnt rugių, 4 1/2 cnt miežių, 3 ir pusę cnt avižų, duoda pakenčiamą pastogę, žemės daržui. Gyvą "pienocentrą" laikyti negalima, nes neduoda ganiavos.

Žemaičio berno padėtis dar nekokia. (...)

© 2011, 2019 Res familiaris

"Žalios, puikios Renavos prisiminimui..."

Mano tėvelis Aleksandras Sakas (1908-1998) prieškaryje dirbo Kaune leisto krikščioniškos pakraipos laikraščio "Darbininkas" techniniu redaktoriumi.

1937 metais jis lankėsi Renave per čia vykusias misijas. Iš tos kelionės šeimos albume liko nuotrauka:

Renavas, 1937 metų birželio 5 d. Iš kairės: Renavo klebonas kun. Juozas Dakinevičius - Daknys, neatpažinta moteris, Aleksandras Sakas (kitoje nuotraukos pusėje jo parašyta: "Prisiminimui žalios, puikios ir ramios Renavos").

Gražus, gontais dengtas pastatas - turbūt klebonija. Kunigui Juozui Dakinevičiui - paskutinieji jo darbo mėnesiai Renave, kur nuo 1931 metų klebonaudamas baigė užtrukusią naujos Renavo bažnyčios statybą. Klebonija - taip pat nauja, pastatyta iš išardytos senosios bažnyčios medienos. 1937 metų rugsėjį kun. Juozas Dakinevičius buvo paskirtas Laukžemės klebonu.

Žinių apie 1937 metais suruoštas misijas Renave kol kas nepavyko rasti. Tų metų birželį krikščioniškos pakraipos laikraščiai "XX amžius" (1937.06.11) ir “Darbininkas“ (1937.06.19) išspausdino Aleksandro Sako rašinį "Kaip gyvena dvaro kumečiai". Nors pavadinimas neminimas, bet iš visko galima spėti, kad tai - rašinys apie Renavo dvarą, apsilankymo per misijas įspūdžiai ir surinktos žinios.

Žemaičių krašto dvaras. 300 ha žemės. Rūmai tušti. Ponia grafienė gyvena Lenkijoj. Čia tik jos įgaliotinis. Buvęs didingas parkas jau apleistas. Aplink dvarą - kumetynai. Gyvena 14 kumečių šeimų, dirba nuo saulės užtekėjimo iki laidos.

Neįvardintoji grafienė, retkarčiais aplankanti savo dvarą - grafo Felikso Melžinskio našlė Stanislava. Toliau aprašomas kumečių išnaudojimas, pasibaisėtinos jų buities sąlygos.

Dvaro centre dideli, balti mūrai, o toliau - supuvę kumetynai. Dar netikėdamas prieini prie sienos ir su lazda duri. Taip, lazda kiaurai lenda. Langai užkišti skarmalais. (...) Grindų nėra. Vienai šeimai skirtas dažniausiai vienas kambarys su virtuve, retai - du. Kambariuose pora lovų, palovėse - bulvės, nes ne visi turi sandėlius (...). Kai kurioms šeimoms į gyvenamus kambarius bėga iš tvarto srutos. Tvartas čia pat, po tuo pačiu stogu.

Kumečiai, tiek vyrai, tiek moterys, dirbo nuo tamsos iki tamsos, pailsėdami tik sekmadieniais. Vyrams mokėdavo 120, moterims 100 litų per metus. Dar gaudavo šiek tiek grūdų, ganyklą vienai karvei, žemės daržui, bulvėms ir linams.

Patys būdami samdiniais, kai kurie samdydavo taip vadinamas "mergas", matyt, kitaip su mažais vaikais nebūtų galėję atlikti prievolių dvarui.

Mergos labai nenoriai eina pas kumečius, nes žino, kokie čia pyragai: maistas blogas, vienam kambary susikimšę miega, šalta, tvanku, nešvaru.

Klebonas bandąs varguolius užtarti, bet bedieviui grafienės įgaliotiniui kumečių gerovė nerūpinti. Užtat keliems komunistų agentams esanti puiki dirva liežuviais “darbuotis”.

Nors Lietuva per du nepriklausomo gyvenimo dešimtmečius buvo pasiekusi didelės ūkinės ir kultūrinės pažangos, tačiau jos vaisių kliuvo ne visiems. Todėl netenka stebėtis, kad Lietuvoje 1940 metų vasarą radosi žmonių, sveikinusių rusiškais tankais atridentą "Stalino saulę". Mano tėvelis, kaip ir daugelis kitų, jos nesveikino, todėl gavo pažinti Vorkutos lagerius ir Sibiro tremtį.

© 2017, 2021 Aleksandras Sakas jun.

Aleksandras Sakas (1908-1998). Kaip gyvena dvarų kumečiai

1937 metų birželį pabuvęs misijose Renave, Aleksandras Sakas parašė straipsnį “Kaip gyvena dvarų kumečiai”, kuris buvo publikuotas krikščioniškos pakraipos laikraščiuose “XX amžius” (1937.06.11) ir “Darbininkas” (1937.06.19). Didumą to teksto perrašiau pasiskaityti žmonėms, nesuprantantiems, iš kur Lietuvoje 1940 metų vasarą galėjo rastis lietuvių, sveikinusių rusiškais tankais atridentą "Stalino saulę".

Lietuvoj dar yra apie 30 tūkstančių kumečių, kurių gyvenimas tikrai nepavydėtinas, Ne visuose dvaruose jie taip išnaudojami, tačiau, apskritai, jie dar yra lenkuojančių "ponų" vergai.

Štai vienas iš daugelio pavyzdžių.

Žemaičių krašto dvaras, 300 ha žemės. Rūmai tušti. Ponia grafienė gyvena Lenkijoj. Čia tik jos įgaliotinis. Buvęs didingas parkas jau apleistas. Aplink dvarą - kumetynai. Gyvena 14 kumečių šeimų, dirba nuo saulės užtekėjimo iki laidos. Ir dvaro meisteris, ir kalvis, ir visi eina prie žemės darbų, jei tik turi kiek laisvesnio laiko.

Koks priešingumas! Dvaro centre dideli, balti mūrai, o toliau - supuvę kumetynai. Dar netikėdamas prieini prie sienos ir su lazda duri. Taip. Lazda kiaurai lenda. Langai užkišti skarmalais. Rėmai vos laikosi. Durys tik tik bepajėgia atsilaikyti. Grindų nėra. Vienai šeimai dažniausiai skirtas vienas kambarys su virtuve, retai - du. Kambariuose pora lovų, palovėse - bulvės, nes ne visi turi sandėlius, čia pat įvairūs puodai, žodžiu, visas kumečio turtas. Paprastai virtuvėj ir lopšys, kuriame, savo broliukų ir sesučių raminamas, verkia mažas vaikas. Kai kurioms šeimoms į gyvenamus kambarius bėga iš tvarto sutros. Tvartas čia pat, po tuo pačiu stogu.

Vyrai turi dirbti per visus metus. Paprastai darbo laikas esti: vasarą nuo tamsos iki tamsos, žiemą - mažiau. Moterys - 150 dienų. Drabužis ir maistas - savo.

Užtai jie gauna: 120 litų (moterys - 100 lt.), 16 centn. rugių, 1 - kviečių, 10 - miežių, 6 - avižų; išdirbtos žemės: bulvėms - 500 sieksnių, linams - 200 sieks., daržui - 100 sieks., dvi birkavas šieno, gali išsilaikyti vieną karvę; vasarą leidžia kur nors pasiganyti, prie dvaro bandos nepriima. Maždaug visų toks atlyginimas, tik keliems kiek daugiau. Tačiau visų atlyginimas neatitinka valdžios nustatytų normų: negauna 12 laisvų dienų, vilnų ir kit.

(...)

Kumečiai labai skundžiasi butų šaltumu žiemą. Tada sunku išvirti ir pusryčius, nes dažnai vanduo užšąla. Šulinių arti nėra. Vieni lipa žemyn į upelį. kiti - naščius turi vilkti labai toli. Kelioms šeimoms tik viena krosnis. Duoną kepti - sunkus kryžius: neškis, vilk viską kas savaitę.

Kelios šeimos samdosi mergas. Joms duoda visą išlaikymą ir moka po 1 lit. per dieną. Mergos labai nenoriai eina pas kumečius, nes žino kokie čia pyragai: maistas blogas, vienam kambary susikimšę miega, šalta, tvanku, nešvaru.

Kadangi vyrai dvare dirba kasdien, išskyrus šventadienius, tai tokius darbus, kaip malkų susipjovimas, šieno pjovimas, ir visus kitus turi laiko dirbti tiktai šventadieniais. Dažnai jie pjauna malkas per sumą. Šiemet net teko dirbti per Šeštines. Dėl to kumečiai kartą darė žygių pas urėdą, tačiau - 12 dienų, kaip "Vyr. Žiniose" paskelbta, negavo. Jis jiems atsakęs: jei norite laisvų dienų, tai kraustykitės iš dvaro, turėsite ne tik 12, bet 24 ir daugiau.

Nieko nepešę, paliko kaip buvę.

(...)

Bloga kumečiams ir dėlto, kad trūksta vienybės. Sako, einame susitarę pas urėdą, žiūrėk, vienas, antras jau kitoks. Į jokias organizacijas nesideda. Laikraščių neskaito, kaip sako, dėl to, kad trūksta pinigų.

Didžiąsias šventes praleidžia kaip ir šventadienį. Susimala miežių - ir viskas. Apie jokią šviesesnę ateitį negalvoja. O keli komunistų agentai - tai net liežuvius pasigalandę "darbuojasi".

Kai kada dar parvažiuoja ir grafienė iš Lenkijos. Sykį pasiuntė pas ją delegaciją, bet ji pareiškusi, kad davus darbininkams geresnius butus ir pakėlus atlyginimą, juos būtų sunku ir suvaldyti.

Dvaro urėdas - netikintis žmogus. Dažnai skelbia bedievybę. Su žmona negyvena. Darbininkų reikalais labai mažai rūpinasi. Daugiau dėmesį kreipia į laukus ir dvaro staininius arklius... O dvasinė dvaro darbininkų gerovė - visai apleista.

© 2011, 2019 Res familiaris

Jonas Sakas. “Kas buvo voke”

Apsakymas “Kas buvo voke” buvo publikuotas laikraštyje “Tarybinė Klaipėda”  1960 m. birželio 26 d. Jo autorius Jonas Sakas tuo metu buvo aktyvus literatų būrelio prie laikraščio redakcijos narys, rašydavo pradedančiųjų kūrybos apžvalgas, dažnai skelbdavo ir savo apsakymus bei apybraižas.

Apsakyme “Kas buvo voke” rasime būdingas to meto spaudoje ideologines puošmenas, pavyzdžiui, į veikėjo lūpas įdėti žodžiai “tavo atlape komjaunimo ženklelis liepė tikėti, kad tu žmogus iš didžiosios raidės”. Tokie buvo tuomet literatūroje privalomo socialistinio realizmo reikalavimai, nieko bendro su gyvenimiška realybe neturėję.

Pabudino mane tylus šnabždesys. Palatoj šalia mano lovos stovėjo gydytojas ir medicinos sesuo. Jiedu žiūrėjo į nakties miglose skęstančią Klaipėdą ir tyliai kalbėjosi, retkarčiais pažvelgdami į kaimyninę lovą.

Tenugirdau jų pokalbio nuotrupas:

- Neaišku kas? Greičiausiai nakties “herojai”… Laimei, peilis nepasiekė širdies… turėtų išsikapanoti…

Žvilgtelėjau į šalimais esančią lovą. Ten gulėjo jaunuolis, išbalusiu kaip pagalvė veidu. Juodų plaukų garbanos, tamsūs antakiai leido atskirti jaunuolio skausmo išvargintą veidą. Jis gulėjo be sąmonės.

Kitą dieną sėdėjau prie spintelės ir rašiau artimiesiems laišką. Nakties kaimynas žvilgsniu kvietė mane. Prisėdau prie jo lovos, ir jis, vos pajudindamas lūpas, paprašė:

- Išsiųsk šį laišką ir prirašyk, kad guliu čia.

Jis pavargo. Paklausiau, gal telegramą? Jis iš lengvo papurtė savo garbanas.

- Ne, ne… tik šį laišką…

Paėmiau voką… Jis neužklijuotas. Užrašyta: Aldonai Senkutei, Vilkės 12, bt. 3, Vilnius.

Mandagumas kovojo su smalsumu. Pastarasis nugalėjo: juk jeigu leido prirašyti, leido ir perskaityti.

Voke radau laikraščio iškarpą, kurioje raudonu pieštuku apibrėžtas skelbimas.

“Jonas Karpaitis, gyv. Klaipėdoje, Beržų g. Nr. 18, bt. 2, iškėlė ištuokos bylą Danutei Karpaitienei - Andrulytei,  gyv. Klaipėdoje, Beržų g. Nr. 18, bt. 4. Byla bus svarstoma Klaipėdos m. liaudies teisme”.

Pirmasis laiškelis rašytas nervuota, moteriška rašysena.

“   ?!

Nežinau kaip besikreipti į tave. Įdedu kaltės įrodymą - skelbimą, kuriame adresas - Beržų 18-4 - atitinka tavo adresą, kuriuo visas mėnuo rašau tau laiškus.

Atsirado geras žmogus ir perspėjo mane, kad tu gyveni su išsiskyrėle Karpaitiene, o man visą laiką tauški apie ištikimybę.

Būk vyras ir tark teisingą žodį. Atsargine aš tau nebūsiu. Išsiaiškinkim, kol laikas.

A.S.”

Kodėl jis grąžina jos laišką? Ieškojau atsakymo antrame laiške.

“Netikėli Tamošiau,

atleisk, Aldona, kad tave prie apdulkėjusių “šventųjų” priskyriau, bet tavo užsipuolimas taip dvelkia senųjų barzdotų apaštalų dvasia, ir tavo žodžiai neįtikina manęs, kad tu jauna, tarybinio gyvenimo išauklėta mergaitė. Tavo lūpomis kalba pavydas, pats bjauriausias instinktas, užsilikęs žmoguje iš buržuazinių laikų.

Mudu sutarėm viens kitu pasitikėti ir turim išsiaiškinti. Aš grąžinu tavo laišką ir tą nelemtą skelbimą.
Galėčiau tau pameluoti ir tuo nuraminti parašydamas, kad tame bute gyvena ir daugiau gyventojų (dėl butų stokos - taip būna). Tačiau nuoširdžiai sakau - tikrai gyvenu pas Danutę, dar aiškiau - nusikaltau tau ir jai.

Kaip tai įvyko, kad tavo “herojus” suklupo? Tikėk, aš noriu, kiek įstengsiu, papasakoti be pagražinimų, be išsisukinėjimų. Ne pavydo apakinta, bet kaip moteris, mokanti atskirti kur melas, kur teisybė, skaityk ir spręsk - pasmerkti ar atleisti.

Tu gi žinai, kad aš jau antras mėnuo kaip komandiruotėje. Montuojame naująją techniką. Kai atvažiavau, viešbutyje kambarių nebuvo. Draugai pasiūlė ir apsigyvenau pas Karpaitienę. Jinai išsiskyrusi, bet vyras gyvena vienu aukštu žemiau ir, kaip pikti liežuviai pliauška, seka, kas dedasi žmonos kambariuose. Matyt, sužadinau jame pavydą, nes Karpaitis visada užeidavo pas Danutę, kai tik aš pareidavau į savo kambarį.

Neiškęsdavau nepasijuokęs, kad greitai juodu sutaikinsiu. Danutė tylėdavo, o Karpaitis it vilkas pažvelgdavo į mane, ir jo akių žvilgsnis iššaukdavo nemalonų drebulį.

Nesibroviau į judviejų gyvenimą. Neieškojau, kuris teisus, kuris smerktinas. Jiedu prie manęs tylėdavo, ir aš pasiryžau išsikraustyti.

Šį vakarą grįžau vėlokai. Smarkiai laistėme pirmuosius technikos laimėjimus. Danutės kambaryje buvo tylu. Atidariau kambario langą, už jo - ankstyvo pavasario naktis. Miglos supa miestą ir susijungia ten jūroje su toluma. Girdisi įplaukiančio į uostą laivo signalai ir jam kelią miglose rodantieji ūkavimai. Tokią naktį laivas suranda uostą, o aš? Paklydau dviejuose kambariuose, vairuojamas penkių žvaigždučių konjako.

Kai pravėriau jos kambario duris, Danutė sėdėjo lovoje. Galvon šovė mintis, kad ji laukia manęs. Bet vos prisiartinau per žingsnį, jinai, lyg išgąsdinta stirnaitė, šoktelėjo iš lovos ir atsidūrė prie sienos. Jos melsvos akys šaudė perkūnus. Virš jos išbalusio veido su drebančios lūpom žvelgė iš portreto S. Nėris ir savo liūdnu žvilgsniu smerkė mane.

- Nė žingsnio! - išgirdau. - Negalvok, kad aš silpna. Surasiu jėgų tokiam žvėriui sutramdyti!

Kiek patylėjusi, jau ramesniu balsu tęsė:

- Aš tikėjau, tavo atlape komjaunimo ženklelis liepė tikėti, kad tu žmogus iš didžiosios raidės. Ir taip žiauriai nusivyliau! Nejaugi išsiskyrusi moteris taip žemai puolusi, kad kiekvienas turi teisę belstis į jos duris? Dar labiau - kaip tu padarei - net nesibeldęs įsibrovei.

Pasigirdo gailus kukčiojimas. Bėgte išbėgau iš jos kambario, pripuoliau prie atviro lango ir, nakties vėsumos kiek nuramintas, sėdausi tau rašyti. Noriu viską papasakoti, kol dar mane, it šunytį, čaižo Danutės priekaištai.

Aldona, tik dabar supratau, kaip mažai tepažinau moterį. Turbūt ir tavęs dažnai neįvertindavau.

Bebaigiant rašyti, atėjo Danutė, palaukė, kol aš pakėliau galvą nuo laiško, ir pasakė:

- Ačiū, kad supratai mane. Neapvylei. Nepasidavei vyrui - žvėriui. Manęs didvyre nelaikyk. Aš du vakarus pati ateidavau prie tavo durų, tik moteriškas kuklumas neleisdavo praverti jų. Dėkinga tau, kad leidai man likti žmogumi, padėjai nugalėti moters silpnybę.

Danutė išėjo. Pasigirdo, kaip užrakino duris. Dar nepasitiki manimi, o gal ir savimi.

Štai ir viskas, Aldona. Einu į stotį. Noriu dar šiąnakt išsiųsti tau šį laišką. Rytoj išsikraustau. Rašyk man į darbovietę.

Tavo Algis”.

… Jau rengiausi nešti išsiųsti tą laišką, kai Algis pradėjo blaškytis. Pakviečiau medicinos seserį, jinai - gydytoją, ir aš supratau, kad Algiui bloga. Vietoje laiško išsiunčiau telegramą, ir Aldona atvyko tą patį vakarą. Išbudėjo prie merdinčio sužadėtinio visą naktį.

Rytmetį aš norėjau perduoti laišką. Jos veidas rodė, kad jinai viską pamiršo ir gyvena vieninteliu rūpesčiu - išgelbėti Algio gyvybę.

Krizė tęsėsi tris paras. Jaunystė, gydytojų pastangos ir Aldonos rūpestingumas nugalėjo mirtį.

Po dviejų savaičių Algį išsivežė Aldona į Vilnių, o laiškas taip ir liko pas mane. Drumsti ramybės negalėjau - jie ir taip daug kentėjo.

… Kai išėjau iš ligoninės, pirmoji kelionė buvo į Beržų g. 18-4. Ten radau Algio aprašytą Danutę. Nenorėjo nei įsileisti, nei kalbėtis. Tik Algio laiško kelios citatos ir pasakojimas apie ligoninę suminkštino širdį. Bet vietoje kalbų jinai padavė man dar vieną laišką.

- Sužinosite dar vieną paslaptį. Toji paslaptis sulipdė mano suardytą šeimą. Jeigu norite, galite paskelbti viešai.

Štai ir paskutinis Algio laiškas Danutei.

” Dana,

Aš gyvas. Gyvenu su Aldona. Dėkingas tau, kad įrodei, kaip turiu žiūrėti į moterį. Aš viską papasakojau Aldonai ir ji suprato mane. Džiaugiuos, kad vėl grįžo šeimos ramybė. Tavo vyro peilis laiptuose (apie tai niekas nesužinos) buvo skaudus ir pavojingas gyvybei, bet mano įsiveržimas į tavo kambarį galėjo atnešti daug didesnę žalą visiems mums keturiems ir pasukti mūsų gyvenimą nežinomais keliais.

Algis”.