Lietuvoj dar yra apie 30 tūkstančių kumečių, kurių gyvenimas tikrai nepavydėtinas, Ne visuose dvaruose jie taip išnaudojami, tačiau, apskritai, jie dar yra lenkuojančių "ponų" vergai.
Štai vienas iš daugelio pavyzdžių.
Žemaičių krašto dvaras, 300 ha žemės. Rūmai tušti. Ponia grafienė gyvena Lenkijoj. Čia tik jos įgaliotinis. Buvęs didingas parkas jau apleistas. Aplink dvarą - kumetynai. Gyvena 14 kumečių šeimų, dirba nuo saulės užtekėjimo iki laidos. Ir dvaro meisteris, ir kalvis, ir visi eina prie žemės darbų, jei tik turi kiek laisvesnio laiko.
Koks priešingumas! Dvaro centre dideli, balti mūrai, o toliau - supuvę kumetynai. Dar netikėdamas prieini prie sienos ir su lazda duri. Taip. Lazda kiaurai lenda. Langai užkišti skarmalais. Rėmai vos laikosi. Durys tik tik bepajėgia atsilaikyti. Grindų nėra. Vienai šeimai dažniausiai skirtas vienas kambarys su virtuve, retai - du. Kambariuose pora lovų, palovėse - bulvės, nes ne visi turi sandėlius, čia pat įvairūs puodai, žodžiu, visas kumečio turtas. Paprastai virtuvėj ir lopšys, kuriame, savo broliukų ir sesučių raminamas, verkia mažas vaikas. Kai kurioms šeimoms į gyvenamus kambarius bėga iš tvarto sutros. Tvartas čia pat, po tuo pačiu stogu.
Vyrai turi dirbti per visus metus. Paprastai darbo laikas esti: vasarą nuo tamsos iki tamsos, žiemą - mažiau. Moterys - 150 dienų. Drabužis ir maistas - savo.
Užtai jie gauna: 120 litų (moterys - 100 lt.), 16 centn. rugių, 1 - kviečių, 10 - miežių, 6 - avižų; išdirbtos žemės: bulvėms - 500 sieksnių, linams - 200 sieks., daržui - 100 sieks., dvi birkavas šieno, gali išsilaikyti vieną karvę; vasarą leidžia kur nors pasiganyti, prie dvaro bandos nepriima. Maždaug visų toks atlyginimas, tik keliems kiek daugiau. Tačiau visų atlyginimas neatitinka valdžios nustatytų normų: negauna 12 laisvų dienų, vilnų ir kit.
(...)
Kumečiai labai skundžiasi butų šaltumu žiemą. Tada sunku išvirti ir pusryčius, nes dažnai vanduo užšąla. Šulinių arti nėra. Vieni lipa žemyn į upelį. kiti - naščius turi vilkti labai toli. Kelioms šeimoms tik viena krosnis. Duoną kepti - sunkus kryžius: neškis, vilk viską kas savaitę.
Kelios šeimos samdosi mergas. Joms duoda visą išlaikymą ir moka po 1 lit. per dieną. Mergos labai nenoriai eina pas kumečius, nes žino kokie čia pyragai: maistas blogas, vienam kambary susikimšę miega, šalta, tvanku, nešvaru.
Kadangi vyrai dvare dirba kasdien, išskyrus šventadienius, tai tokius darbus, kaip malkų susipjovimas, šieno pjovimas, ir visus kitus turi laiko dirbti tiktai šventadieniais. Dažnai jie pjauna malkas per sumą. Šiemet net teko dirbti per Šeštines. Dėl to kumečiai kartą darė žygių pas urėdą, tačiau - 12 dienų, kaip "Vyr. Žiniose" paskelbta, negavo. Jis jiems atsakęs: jei norite laisvų dienų, tai kraustykitės iš dvaro, turėsite ne tik 12, bet 24 ir daugiau.
Nieko nepešę, paliko kaip buvę.
(...)
Bloga kumečiams ir dėlto, kad trūksta vienybės. Sako, einame susitarę pas urėdą, žiūrėk, vienas, antras jau kitoks. Į jokias organizacijas nesideda. Laikraščių neskaito, kaip sako, dėl to, kad trūksta pinigų.
Didžiąsias šventes praleidžia kaip ir šventadienį. Susimala miežių - ir viskas. Apie jokią šviesesnę ateitį negalvoja. O keli komunistų agentai - tai net liežuvius pasigalandę "darbuojasi".
Kai kada dar parvažiuoja ir grafienė iš Lenkijos. Sykį pasiuntė pas ją delegaciją, bet ji pareiškusi, kad davus darbininkams geresnius butus ir pakėlus atlyginimą, juos būtų sunku ir suvaldyti.
Dvaro urėdas - netikintis žmogus. Dažnai skelbia bedievybę. Su žmona negyvena. Darbininkų reikalais labai mažai rūpinasi. Daugiau dėmesį kreipia į laukus ir dvaro staininius arklius... O dvasinė dvaro darbininkų gerovė - visai apleista.
© 2011, 2019 Res familiaris
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą