Ieškoti šiame dienoraštyje

2019 m. liepos 5 d., penktadienis

Jonas Sakas. “Kas buvo voke”

Apsakymas “Kas buvo voke” buvo publikuotas laikraštyje “Tarybinė Klaipėda”  1960 m. birželio 26 d. Jo autorius Jonas Sakas tuo metu buvo aktyvus literatų būrelio prie laikraščio redakcijos narys, rašydavo pradedančiųjų kūrybos apžvalgas, dažnai skelbdavo ir savo apsakymus bei apybraižas.

Apsakyme “Kas buvo voke” rasime būdingas to meto spaudoje ideologines puošmenas, pavyzdžiui, į veikėjo lūpas įdėti žodžiai “tavo atlape komjaunimo ženklelis liepė tikėti, kad tu žmogus iš didžiosios raidės”. Tokie buvo tuomet literatūroje privalomo socialistinio realizmo reikalavimai, nieko bendro su gyvenimiška realybe neturėję.

Pabudino mane tylus šnabždesys. Palatoj šalia mano lovos stovėjo gydytojas ir medicinos sesuo. Jiedu žiūrėjo į nakties miglose skęstančią Klaipėdą ir tyliai kalbėjosi, retkarčiais pažvelgdami į kaimyninę lovą.

Tenugirdau jų pokalbio nuotrupas:

- Neaišku kas? Greičiausiai nakties “herojai”… Laimei, peilis nepasiekė širdies… turėtų išsikapanoti…

Žvilgtelėjau į šalimais esančią lovą. Ten gulėjo jaunuolis, išbalusiu kaip pagalvė veidu. Juodų plaukų garbanos, tamsūs antakiai leido atskirti jaunuolio skausmo išvargintą veidą. Jis gulėjo be sąmonės.

Kitą dieną sėdėjau prie spintelės ir rašiau artimiesiems laišką. Nakties kaimynas žvilgsniu kvietė mane. Prisėdau prie jo lovos, ir jis, vos pajudindamas lūpas, paprašė:

- Išsiųsk šį laišką ir prirašyk, kad guliu čia.

Jis pavargo. Paklausiau, gal telegramą? Jis iš lengvo papurtė savo garbanas.

- Ne, ne… tik šį laišką…

Paėmiau voką… Jis neužklijuotas. Užrašyta: Aldonai Senkutei, Vilkės 12, bt. 3, Vilnius.

Mandagumas kovojo su smalsumu. Pastarasis nugalėjo: juk jeigu leido prirašyti, leido ir perskaityti.

Voke radau laikraščio iškarpą, kurioje raudonu pieštuku apibrėžtas skelbimas.

“Jonas Karpaitis, gyv. Klaipėdoje, Beržų g. Nr. 18, bt. 2, iškėlė ištuokos bylą Danutei Karpaitienei - Andrulytei,  gyv. Klaipėdoje, Beržų g. Nr. 18, bt. 4. Byla bus svarstoma Klaipėdos m. liaudies teisme”.

Pirmasis laiškelis rašytas nervuota, moteriška rašysena.

“   ?!

Nežinau kaip besikreipti į tave. Įdedu kaltės įrodymą - skelbimą, kuriame adresas - Beržų 18-4 - atitinka tavo adresą, kuriuo visas mėnuo rašau tau laiškus.

Atsirado geras žmogus ir perspėjo mane, kad tu gyveni su išsiskyrėle Karpaitiene, o man visą laiką tauški apie ištikimybę.

Būk vyras ir tark teisingą žodį. Atsargine aš tau nebūsiu. Išsiaiškinkim, kol laikas.

A.S.”

Kodėl jis grąžina jos laišką? Ieškojau atsakymo antrame laiške.

“Netikėli Tamošiau,

atleisk, Aldona, kad tave prie apdulkėjusių “šventųjų” priskyriau, bet tavo užsipuolimas taip dvelkia senųjų barzdotų apaštalų dvasia, ir tavo žodžiai neįtikina manęs, kad tu jauna, tarybinio gyvenimo išauklėta mergaitė. Tavo lūpomis kalba pavydas, pats bjauriausias instinktas, užsilikęs žmoguje iš buržuazinių laikų.

Mudu sutarėm viens kitu pasitikėti ir turim išsiaiškinti. Aš grąžinu tavo laišką ir tą nelemtą skelbimą.
Galėčiau tau pameluoti ir tuo nuraminti parašydamas, kad tame bute gyvena ir daugiau gyventojų (dėl butų stokos - taip būna). Tačiau nuoširdžiai sakau - tikrai gyvenu pas Danutę, dar aiškiau - nusikaltau tau ir jai.

Kaip tai įvyko, kad tavo “herojus” suklupo? Tikėk, aš noriu, kiek įstengsiu, papasakoti be pagražinimų, be išsisukinėjimų. Ne pavydo apakinta, bet kaip moteris, mokanti atskirti kur melas, kur teisybė, skaityk ir spręsk - pasmerkti ar atleisti.

Tu gi žinai, kad aš jau antras mėnuo kaip komandiruotėje. Montuojame naująją techniką. Kai atvažiavau, viešbutyje kambarių nebuvo. Draugai pasiūlė ir apsigyvenau pas Karpaitienę. Jinai išsiskyrusi, bet vyras gyvena vienu aukštu žemiau ir, kaip pikti liežuviai pliauška, seka, kas dedasi žmonos kambariuose. Matyt, sužadinau jame pavydą, nes Karpaitis visada užeidavo pas Danutę, kai tik aš pareidavau į savo kambarį.

Neiškęsdavau nepasijuokęs, kad greitai juodu sutaikinsiu. Danutė tylėdavo, o Karpaitis it vilkas pažvelgdavo į mane, ir jo akių žvilgsnis iššaukdavo nemalonų drebulį.

Nesibroviau į judviejų gyvenimą. Neieškojau, kuris teisus, kuris smerktinas. Jiedu prie manęs tylėdavo, ir aš pasiryžau išsikraustyti.

Šį vakarą grįžau vėlokai. Smarkiai laistėme pirmuosius technikos laimėjimus. Danutės kambaryje buvo tylu. Atidariau kambario langą, už jo - ankstyvo pavasario naktis. Miglos supa miestą ir susijungia ten jūroje su toluma. Girdisi įplaukiančio į uostą laivo signalai ir jam kelią miglose rodantieji ūkavimai. Tokią naktį laivas suranda uostą, o aš? Paklydau dviejuose kambariuose, vairuojamas penkių žvaigždučių konjako.

Kai pravėriau jos kambario duris, Danutė sėdėjo lovoje. Galvon šovė mintis, kad ji laukia manęs. Bet vos prisiartinau per žingsnį, jinai, lyg išgąsdinta stirnaitė, šoktelėjo iš lovos ir atsidūrė prie sienos. Jos melsvos akys šaudė perkūnus. Virš jos išbalusio veido su drebančios lūpom žvelgė iš portreto S. Nėris ir savo liūdnu žvilgsniu smerkė mane.

- Nė žingsnio! - išgirdau. - Negalvok, kad aš silpna. Surasiu jėgų tokiam žvėriui sutramdyti!

Kiek patylėjusi, jau ramesniu balsu tęsė:

- Aš tikėjau, tavo atlape komjaunimo ženklelis liepė tikėti, kad tu žmogus iš didžiosios raidės. Ir taip žiauriai nusivyliau! Nejaugi išsiskyrusi moteris taip žemai puolusi, kad kiekvienas turi teisę belstis į jos duris? Dar labiau - kaip tu padarei - net nesibeldęs įsibrovei.

Pasigirdo gailus kukčiojimas. Bėgte išbėgau iš jos kambario, pripuoliau prie atviro lango ir, nakties vėsumos kiek nuramintas, sėdausi tau rašyti. Noriu viską papasakoti, kol dar mane, it šunytį, čaižo Danutės priekaištai.

Aldona, tik dabar supratau, kaip mažai tepažinau moterį. Turbūt ir tavęs dažnai neįvertindavau.

Bebaigiant rašyti, atėjo Danutė, palaukė, kol aš pakėliau galvą nuo laiško, ir pasakė:

- Ačiū, kad supratai mane. Neapvylei. Nepasidavei vyrui - žvėriui. Manęs didvyre nelaikyk. Aš du vakarus pati ateidavau prie tavo durų, tik moteriškas kuklumas neleisdavo praverti jų. Dėkinga tau, kad leidai man likti žmogumi, padėjai nugalėti moters silpnybę.

Danutė išėjo. Pasigirdo, kaip užrakino duris. Dar nepasitiki manimi, o gal ir savimi.

Štai ir viskas, Aldona. Einu į stotį. Noriu dar šiąnakt išsiųsti tau šį laišką. Rytoj išsikraustau. Rašyk man į darbovietę.

Tavo Algis”.

… Jau rengiausi nešti išsiųsti tą laišką, kai Algis pradėjo blaškytis. Pakviečiau medicinos seserį, jinai - gydytoją, ir aš supratau, kad Algiui bloga. Vietoje laiško išsiunčiau telegramą, ir Aldona atvyko tą patį vakarą. Išbudėjo prie merdinčio sužadėtinio visą naktį.

Rytmetį aš norėjau perduoti laišką. Jos veidas rodė, kad jinai viską pamiršo ir gyvena vieninteliu rūpesčiu - išgelbėti Algio gyvybę.

Krizė tęsėsi tris paras. Jaunystė, gydytojų pastangos ir Aldonos rūpestingumas nugalėjo mirtį.

Po dviejų savaičių Algį išsivežė Aldona į Vilnių, o laiškas taip ir liko pas mane. Drumsti ramybės negalėjau - jie ir taip daug kentėjo.

… Kai išėjau iš ligoninės, pirmoji kelionė buvo į Beržų g. 18-4. Ten radau Algio aprašytą Danutę. Nenorėjo nei įsileisti, nei kalbėtis. Tik Algio laiško kelios citatos ir pasakojimas apie ligoninę suminkštino širdį. Bet vietoje kalbų jinai padavė man dar vieną laišką.

- Sužinosite dar vieną paslaptį. Toji paslaptis sulipdė mano suardytą šeimą. Jeigu norite, galite paskelbti viešai.

Štai ir paskutinis Algio laiškas Danutei.

” Dana,

Aš gyvas. Gyvenu su Aldona. Dėkingas tau, kad įrodei, kaip turiu žiūrėti į moterį. Aš viską papasakojau Aldonai ir ji suprato mane. Džiaugiuos, kad vėl grįžo šeimos ramybė. Tavo vyro peilis laiptuose (apie tai niekas nesužinos) buvo skaudus ir pavojingas gyvybei, bet mano įsiveržimas į tavo kambarį galėjo atnešti daug didesnę žalą visiems mums keturiems ir pasukti mūsų gyvenimą nežinomais keliais.

Algis”.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą