Kiek žinau, mano mama Elena Dobregaitė - Sakienė (1916-1961) tiktai kartą Kražiuose buvo prisiminusi eiliavimą, kai ruošėsi su kolegomis medikais sutikti Naujuosius metus, gal 1957-uosius. Ji donelaitišku hegzametru parašė scenarijų linksmam vaidinimėliui iš Kražių ligoninės gyvenimo, kuris - atsimenu jos džiaugsmą - su pasisekimu buvo suvaidintas. Gaila, tačiau to teksto niekas neišsaugojo.
Anksčiau, mokydamasi Rokiškio gimnazijoje, mama buvo galvojusi apie literatūros studijas ir galėjo - kaip daugelis jos bendramokslių iš veiklaus gimnazijos literatų būrelio - pati bandyti rašyti. Tačiau likęs jos eilių sąsiuvinėlis yra kito laiko.
1945 metų vasarą mano tėvas Aleksandras Sakas (1908-1998) buvo suimtas, rudenį įkalintas Vorkutoje, o mama, laukianti kūdikio (šias eilutes rašančiojo), liko Anykščiuose. Iš pažiūros gležna, smulkaus sudėjimo, paprastų kaimo žmonių dukra, mama prireikus turėdavo užtektinai valios ir ryžto. Medicininės įstaigos vadovė, apdovanota tarybiniu medaliu, ir kartu - Lietuvos partizanų gydytoja, savo bute slapta gydžiusi ir slaugiusi brolio Jono ir kitų atvežamus sužeistuosius. 1947 metais atliko tiems laikams neįsivaizduojamą kelionę į užpoliarės lagerių kraštą - į Vorkutą, kur sugebėjo įveikti visus draudimus ir pasimatyti su kalinamu mano tėvu (aš pats buvau likęs krikšto mamos Marytės globoje). 1950 metais, kai tėvas iš lagerio buvo paleistas ir išgabentas neterminuotai tremčiai į Krasnojarsko kraštą, mama ryžosi palikti Lietuvą, tiems laikams neblogą savo buitį ir išvažiuoti paskui vyrą į Sibirą su ketverių metų sūnumi. Nuvykusi į Krasnojarską, pasiekė, kad vyro tremties vieta būtų pakeista į švelnesnio klimato ir lengvesnio darbo. Pagaliau, po Stalino mirties, pasitelkusi naujus bičiulius vietinėje valdžioje, įtakingus draugus Lietuvoje, rašydama prašymus į Maskvą, viena pirmųjų - dar 1954 metais - išgavo mano tėvui leidimą grįžti ir gyventi Lietuvoje.
Tačiau negalėjo nebūti dienų ir valandų, kai jausdavosi nepelnytai likimo baudžiama, silpna ir bejėgė. Tą liudija Anykščiuose į ploną sąsiuvinį rašytos eilės. Poetinių pretenzijų jose nėra. Nedailintos, beveik nebraukytos, jos - tiktai jausmų ir nuotaikų impresijos, tiktai terapija sau pačiai.
*
Kad galėčiau, gėles Tau suneščiau iš viso pasaulio lankų,
Kad galėčiau, Tau laimę patiesčiau po kojų - taku.
*
Čia aš laisva - rašau nedalią savo,
O ten Tu vienas - vienas ten tamsybėj Tu.
*
Dienas velku, kaip juodą jungą,
Ir laimės vakarus menu,
Kada lakštingalos giedojo,
Kvepėjo krūmai jazminų.
*
Bet vilties dar nenustoju,
Ji krūtinėj giliai rusa,
Juk žinau - vis vien sugrįši
Į pastogę mielą mūsų.
*
Motulė glaudė veidą ašarotą
Prie mylimo sūnelio,
O tas mažytis nieko nesuprato
Kas mamai širdį gelia.
*
Jis dar visai mažytis ir silpnutis,
Žiauraus pasaulio nepažinęs,
Jam dar nerūpi, kad nėra tėvelio,
Kad jį toli atskyrė nuo Tėvynės.
*
Apsipratau prie vienišos dalios, prie vargo,
Prie tos minties – esu visai viena,
Tik Tu iš tolimo žiauraus pasaulio
Lydi mane neregima dvasia.
*
Štai pila vandenį pašventintą ant kaktos kūdikėlio,
Tu tėvo vadinies brangiu vardu.
“Nežino tėvas nieko” – ir ašara nebesulaikoma
Pabiro žemėn ant grindų juodų.
*
Visa siela ir kūnas šaukia “Ne!
Nebauski jo, Dangau,
Ir neatimk kas man brangiausia,
Grąžink jį kūdikiui, grąžinki pas mane!”
*
Nebetikiu - per daug širdis ilgėjos…
*
Bet vėl mažutė kibirkštis vilties šviesiosios…
*
O vis tik bus galbūt, kai vakaras mėlynas…
*
Tegu Tau pakelės žolelės šnabžda,
Tegu rugelių varpos šneka Tau,
Ir girių paukščiai, smėlio vabalėliai
Tegu paaiškina, ko aš nepasakiau.
Kodėl vėliau mama šito sąsiuvinėlio nesunaikino? Gal pagalvojo, kad tos eilės - kaip išsiųsti laiškai - jau priklauso ne vien jai, bet ir vyrui su sūnumi?
© 2013 Aleksandras Sakas jun.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą