Ieškoti šiame dienoraštyje

2019 m. birželio 16 d., sekmadienis

Komjaunimo bilietas

1967 metų pradžioje senuosius komjaunimo bilietus (su keturiais ordinais pirmame puslapyje) pradėjo keisti į naujus (su penkiais ordinais). Buvo paskelbta, kad naujasis bilietas nebus keičiamas visiems automatiškai. Kas norės jį gauti, rašys pareiškimą (prašymą), kurį svarstys komjaunimo būrelis ir tenkins arba ne. Tokiu būdu komjaunimas galės atsikratyti balasto - visiškai neveiklių savo narių.

Vilniaus valstybiniame V. Kapsuko vardo universitete prašymus parašė tūkstančiai komjaunuolių - beveik visi, išskyrus keturis. Gal bandžiusių išsižadėti narystės buvo ir daugiau, tačiau įkalbinėjami ir protinami nepasidavė tiktai ketvertas užsispyrėlių.

Tai buvo filologijos fakulteto antro kurso studentė Onutė Baliukonytė (poetė Onė Baliukonė), ekonomikos fakulteto paskutinio kurso studentė (išvaizdi tamsiaplaukė), vaikinas, studijavęs berods chemiją, na, ir matematikos bei mechanikos fakulteto ketvirtakursis (šių eilučių autorius).

Kai prašymų terminas baigėsi, jiems liepė atvykti į senuosius rūmus, rektorato dalį, kur buvo įsitaisęs universiteto komjaunimo komitetas.

Toliau pasakojimą galima tęsti pirmuoju asmeniu. Siaurame laukiamajame sėdėjome ant kėdžių, išrikiuotų viena eile prie ilgosios sienos. Nebuvo kaip įsižiūrėti į kitų trijų veidus. Vienas kito nepažinojome, tiktai gražioji ekonomistė man buvo matyta. Visi tylėdami stebėjome duris priešais, už kurių posėdžiavo komitetas. Pirmoji ten buvo iškviesta, man regis, Onutė (tuomet jos vardo dar nežinojau). Su ja kalbėjo ilgai. Apie ką, negirdėjome. Išėjo ji staigiai ir, nė žodžio mums nepratarusi, smuko pro kitas duris laukan.

Ir ekonomistė, ir chemikas buvo svarstomi nebe taip ilgai. Aš likau paskutinis.

Už ilgo stalo sėdėjo keletas žmonių. Manęs paprašė komjaunimo bilieto ir pasodino prie sienos. Vienas iš komiteto narių, gal pats sekretorius (juo tuomet buvo tūlas P. Vaitkevičius), iš popierių trumpai supažindino kitus su mano asmeniu.

- Tai kodėl nenori likti komjaunimo organizacijoje?

Kiek atsimenu, buvau sugalvojęs gražiai viską pagrįsti nelemtu savo individualizmu, dėl kurio man nemiela būti bet kokioje, net komunistinėje, organizacijoje, tačiau atsakymas man išsprūdo visiškai nenušlifuotas:

- Man ji nereikalinga.

Gal dar būčiau pasakęs ką nors intelektualesnio, bet klausėjas tuoj pat atšovė:

- Ir pats jai nereikalingas.

Man beliko gūžtelti pečiais:

- Na, taip.

Tuomet už stalo sėdintieji kiek pamurmėjo tarpusavy, ir vedantysis paskelbė raiškiai:

- Siūlau pašalinti už komjaunimo organizacijos ignoravimą ir jos įstatų nesilaikymą!

Nors mano nuomonės niekas neklausė, tačiau tokia formuluotė man tiko, tik įstatų nesilaikymo nesupratau - kurį punktą sulaužiau?

Man išaiškino, kad neprašyti naujo bilieto yra tolygu išstoti iš organizacijos, o teisės išstoti įstatai nenumato. Iš komjaunimo galiu būti tiktai išmestas arba laukti narystės pabaigos (kol sukaks 27 metai).

Po to jie pakėlė rankas už pašalinimą ir atsisveikino su manimi. Išeidamas paklausiau, ar negalėtų man atiduoti senojo bilieto.

- Palauk, o gal tau komjaunimo bilietas vis tiktai yra brangus?

- Ne, ne, bet jis galėtų likti mano archyve.

- Ne, negalėtų. Viso gero!

Epilogas

Pagal ano meto praktiką, šalinant iš komjaunimo, galėjo pašalinti ir iš universiteto. Bet manęs nelietė, tikiuosi, kad ir kiti laimingai baigė mokslus. Man į akį kritusią ekonomistę vėliau porą kartų mačiau Klaipėdoje važiuojančią autobusu, bet neužkalbinau. Onutės Baliukonytės eilės nebuvo draudžiamos spausdinti:

Tu neik pro šalį. Neik pro šalį. Neiki.
Didžiulis vėjas, keistas – virš visų.
Ir laikrodžiuos pelėsiais kvepia laikas.
Ir man baisu. Ir man labai baisu.


(Onė Baliukonytė, Laukinės vaivorykštės, Vilnius, Vaga, 1971).

© 2014 Aleksandras Sakas

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą