Mano senelio Domininko Sako senelis Jokimas Sakas, Kareniotų valstietis, 1837 metais Svyronių bažnyčioje buvo sutuoktas su Kotryna Šmataite iš Godeliūnų kaimo.
Šis pasakojimas - apie jos, proprosenelės Kotrynos, šeimą.
Kur tie Godeliūnai? Vos už kelių kilometrų į rytus nuo Kareniotų, tame pačiame dabartinės Baltarusijos Astravo rajone. Gudai šio kaimo vardą rašo Гадзілуны, lenkai - Hadziłuny.
Kareniotiškiai į bažnyčią turėjo važiuoti pro Godeliūnus, darydami nedidelį lanką, mat, nuo Godeliūnų į Svyronis vedė tiesesnis ir geresnis kelias.
Kaip Kareniotai, taip ir Godeliūnai tada priklausė Palionių dvaro savininkams broliams Mykolui ir Juozapui Mikošoms. Taigi, kaip Sakai, taip ir Šmatai buvo Palionių dvaro baudžiauninkai.
Godeliūnų kaimas - nei didelis, nei mažas, o Šmatų XVIII amžiaus pabaigoje jame gyveno kelios šeimos. Viena iš jų - mano protėviai Jokūbas ir Marijona Šmatai.
Kiek vaikų jie turėjo, nežinau - to laikotarpio Svyronių bažnyčios gimimo metrikų knygos jei ir išliko, tai aš jų nepasiekiu. Žinau trejetą Jokūbo ir Marijonos sūnų, tuose pačiuose Godeliūnuose gyvenusių.
Vyriausias sūnus buvo Motiejus Šmatas. Jo žmona - Rozalija Šepelaitė.
Kitas sūnus, Tamošius Šmatas, buvo vedęs dusyk, Sofiją Klimavičaitę, mirusią 1806 metais, ir po to netrukus - Evą Zagalkaitę.
O trečiasis Jokūbo ir Marijonos Šmatų sūnus Stanislovas, mano proproprosenelis, gimė maždaug 1782 metais. 1807 metais Stanislovas vedė jaunutę kaimynę Marijoną Buikaitę.
Marijonos Šmatienės gyvenimas buvo labai trumpas. 1813 metų gegužę ji, dviejų mažų vaikų mama, mirė. Mirties priežasčių metrikuose tada nerašydavo, bet apie tą laiką krašte siautė epidemijos, atneštos čia per Napoleono žygį į Maskvą...
Likęs našliu Stanislovas Šmatas po mėnesio savo mažyliams į namus parvedė pamotėlę, vėl Marijonos vardu, o pavarde...
Antrosios Marijonos Šmatienės mergautinės pavardės byla būtų ilga.
Tris kartus dokumentuose jos ar jos tėvų pavardė pradedama nuo R, bet vis kitaip tęsiama: Rulekowszczanka, Rapianka, z Rupiankow. Tačiau nė vieno iš šių variantų Svyronių bažnyčios knygose daugiau neteko rasti. Yra panašiai skambanti pavardė Stupianka - Godeliūnuose ir kitur. 1811 metų reviziniai sąrašai Svyronių parapijoje taip pat rodo gyvenus daug Stupiankų ir nė vieno Rupiankos ar Rapiankos. Vėlesnių laikų, jau Marijonos anūkų, gimimo metrikuose krikštatėviai taip pat - Stupiankos.
Regis, tos metrikų knygos, kurias vartau ekrane, yra ne originalai, o dekanatiniai nuorašai. Raidę S ištęsus ir prie jos prilipdžius raidę t, abi jas nesunku palaikyti raide R. Tokiu būdu raštininkas Stupianką galėjo perrašyti Rupianka.
Tai gal mano propropromočiutė Marijona bus kilusi iš Godeliūnų kaimo Stupiankų? Tai paremtų ir 1795 metų reviziniai sąrašai - Mykolo Stupiankos ir jo žmonos Teresės (Drevičaitės) šeimoje be kitų vaikų augo ir keturiolikos metų Marijona...
Antroje santuokoje Stanislovui Šmatui gimė: 1816 metais dukra Kotryna, mano proprosenelė, būsimoji Sakienė, 1819 metais - dukra Ona, būsimoji Jakubcevičienė.
Šmatai. Paspalvintieji - autoriaus tiesioginiai protėviai.
Kas buvo po 1819 metų? Jais mano šaltiniuose prasideda ilgokai trunkanti spraga. Jei Stanislovas ir Marijona Šmatai laikėsi gyvi ir sveiki, tai vaikų galėjo turėti ir daugiau.
Kada jie paliko šį pasaulį, nežinau.
@2025 Aleksandras Sakas
Papildomi duomenys:
Šaltinis - EAIS arba familysearch.org (iki 1819 m. ir po 1873 m.), Svyrių dekanato Svyronių bažnyčios atitinkamų metų metrikų knygos
1807 m. lapkričio 17 d. [Svyronių bažnyčioje kun. Juozapo Buivydo sutuokti] Stanislovas Šmatas ir Marijona Buikaitė iš Godeliūnų (Hadziłuny). [Liudininkai] Juozapas Kačkonis, Vladislovas Kalasauskas.
Stanislovas Šmatas ir Marijona Buikaitė iš Godeliūnų. Jų vaikai (krikšto metai ir mėnuo, vardas, krikšto tėvai, skliaustuose – papildomos žinios):
1809.02. Juozapota, Antanas Barkauskas ir Viktorija Bačevska
1811.04 Jurgis, Juozapas Kačkonis ir Viktorija Buikaitė
Abu krikštyti Svyronių bažnyčioje.
1813 m. gegužės 24 d. Godeliūnų kaime mirė Marijona Šmatienė 20 metų valstietė. To paties mėnesio ir dieną palaidota privačiose Godeliūnų kapinėse.
1813 m. birželio 15 d. [sutuokti] Stanislovas Šmatas ir Marijona Rulekowszczanka iš Godeliūnų.[Liudininkai] Juozapas Kačkonis, Motiejus Bialovodskis, Martynas Misiejus.
1816 m. lapkričio 19 d. [pakrikštyta] Godeliūnų k. 14 d. [gimusi] Kotryna, [tėvai] valst. Stanislovas ir Marijona Šmatai, [krikštatėviai] Juozapas Kačkonis ir Elžbieta Mužylaitė. Fam Search, Svyronių bažn. 738
1819 m. liepos 27 d. [pakrikštyta] Godeliūnų k. 20 d. [gimusi] Ona, [tėvai] valstiečiai Stanislovas Šmatas ir Marijona Rapianka, [krikštatėviai] Juozapas Kačkonis ir Marijona Mazulanka. Fam Search, Svyronių bažn.
1837 m. birželio 6 d. Svyronių bažnyčioje administratorius kun. Bonaventūra Šinskis sutuokė valstiečius Jokimą Saką (Joachim Sak), 21 metų jaunuolį, ir Kotryną Šmataitę (Katarzyna Szmatowna), 19 metų merginą, abu iš tos pačios parapijos Kareniotų kaimo, valstiečių teisėtų sutuoktinių Kazimiero ir Antaninos Buikaitės Sakų sūnų ir valstiečių teisėtų sutuoktinių Stanislovo ir Marijonos z Rupiankow Semaškų dukterį, dalyvaujant liudininkams valstiečiams Mykolui Mužilai, Simonui Jakobcevičiui, Martynui Šmatui, Simonui Slikančiui.
Pastaba: Taip dokumente - Kotrynos Šmataitės tėvai užrašyti Semaškomis.
Res familiaris
2025 m. kovo 30 d., sekmadienis
2025 m. vasario 20 d., ketvirtadienis
Olchovičiai iš Kliuščionių
Kliuščionys (Клюшчаны) – buvusios Švenčionių apskrities buvęs miestelis, dabar – kaimas, priklausantis Baltarusijai, jos Astravo rajonui. Iki sienos su Lietuva – vos du kilometrai.
Kliuščionys turėjo bažnyčią, statytą 1786 metais, Žečpospolitos merdėjimo laikais, o 2017 metais sudegusią. Toje bažnyčioje turėjo būti pakrikštyta mano senelio Domininko Sako mama Pranciška Olchovičaitė (jos pavardę sulietuvinau aukštaitišku stiliumi, rusiškai rašytuose dokumentuose - Olchovičevna, Olchovikovna). Jos krikštynos galėjo būti 1851 metais (krikšto metrikų nemačiau, metai apskaičiuoti pagal jos santuokos metrikus).
Kliuščionių bažnyčia 2013 metais. Sudegė 2017 m. birželio 6 d. Petro Kibickio nuotrauka
Pranciškos tėvai Mykolas Olchovičius ir Ona Kovanska (Anna Kowańska, priebalsis “n” tariamas minkštai) jau buvo susilaukę dviejų dukrų - Marijonos ir Anastazijos. Apie 1855 metus Pranciškos tėvelis mirė, o našlė mama ištekėjo dar kartą – už Kliuščionių gyventojo Juozapo Klimovičiaus (giminės pasakojimuose jis vadinamas meistru Juzufu, bet nebežinome, kokio amato meistras buvo).
Kliuščionyse Klimovičiai augino ne tik tris seseris Olchovičaites, bet ir 1858 metais gimusį sūnų Martyną. Martyno Klimovičiaus likimo nežinau, o apie Olchovičaites šiek tiek iš metrikų knygų pririnkau.
Marijona Olchovičaitė, mano senelio teta, iki 1865 metų ištekėjo už Karklinės kaimo valstiečio Adomo Maslianiko. Karklinė, teta Marijona mano senelio gyvenime bus įspaudę nemenkas žymes.
Karklinė – kaimelis jau šiapus dabartinės Lietuvos ir Baltarusijos sienos, Švenčionių rajone. Įdomus savo išlaikyta senąja gatvinio kaimo struktūra.
Karklinė. Nuotrauka iš interneto, jos autoriaus nežinau.
Karklinėje yra gyvenęs ir mano senelis Domininkas, dar labai jaunas būdamas. Nežinau, kaip jis ten atsidūrė. Gali būti, kad netekęs mamos. Jo tėvelis buvo miręs dar kūdikystėje, o jei būtų likęs dar ir be mamos, senelį galėjo priglausti tik Olchovičiai, ne Sakai.
Lietuviškoji Vikipedija rašo, kad Karklinėje žmonės kalbėjo lietuviškai. Senelis rašto mokėsi lenkiškoje mokykloje, meldėsi taip pat iš lenkiškos maldaknygės. Ar lietuvių kalba jam buvo gimtoji? Galbūt, o gal lietuviškai kalbėti išmoko būtent Karklinėje? Jokių šnekų apie tokius dalykus neatsimenu, o paklausti jau nėra ko…
Olchovičiai. Paspalvintieji - autoriaus tiesioginiai protėviai.
Marijona Olchovičaitė – Maslianikienė Karklinėje buvo susilaukusi bene šešių vaikų, už senelį Domininką kiek vyresnių, bet ir jam tetos šeimoje, matyt, radosi vietos ir duonos. Iš šitų Maslianikų yra XX amžiaus pradžios Karklinės gyventojas Pranciškus Maslianikas su žmona Ana ir vaikais, taip pat Michalina Maslianikaitė, nutekėjusi į Kulbokiškės užusienį už Vladislovo Jurkovianeco.
Anastazija Olchovičaitė, dar viena mano senelio teta, 1866 metais Kliuščionyse ištekėjo už Konstantino Šiškos. Anastazija iki santuokos jau turėjo sūnelį Joną. Jo krikšto metrikai tėvo vardo neužrašė, bet užaugo Jonas Šiškos pavarde. Paskui Kliuščionyse jis vedė Evą Maslianikaitę (nežinau, ar turėjusią kokį ryšį su Karklinės Maslianikais) ir čia augino porą, jei ne daugiau, vaikučių.
Kliuščionyse Konstantinui Šiškai Anastazija pagimdė dar bent tris vaikus, jų gyvenimas man nežinomas.
@2025 Aleksandras Sakas
Papildomi duomenys (šaltinis - Svyrių dekanato Kliuščionių RK bažnyčios atitinkamų metų metrikų knygos iš eais.archyvai.lt arba familysearch.org portaluose)
1858 m. lapkričio 26 d. Kliuščionių bažnyčioje klebonas kun. Kazimieras Zymkevičius pakrikštijo kūdikį vardu Martynas, valstiečių teisėtų sutuoktinių Juozapo ir Onos gimusios Kovanska Klimovičių sūnų, gimusį šių metų lapkričio 24 dieną šios parapijos Kliuščionių kaime. Krikšto tėvais buvo valstiečiai Adomas Klimovičius su Ona Šiškiene.
Adomas Maslianikas ir Marijona Olchovičaitė iš Karklinės. Jų vaikai (krikšto metai ir mėnuo, vardas, krikšto tėvai, skliaustuose – papildomos žinios):
????.?? Adomas
1865.01 Jonas, Jokimas Vitkovskis ir Anastazija Olchovičaitė (Jonas mirė 1873.04 8 metų Karklinėje)
1868.03 Pranciškus, Jokimas Vitkovskis ir Ivaškienė
1871.05 Apolonija, Jokimas Vitkovskis ir Marijona Rudzienė, Karolio žmona
1874.06 Michalina, Jokimas Vitkovskis ir Marijona Rudzienė, Karolio žmona
1877.04 Rozalija, Jokimas Vitkovskis ir Marijona Rudzinskaičia (Rozalija mirė 1878.04 Karklinėje)
Visi vaikai, turbūt ir Adomas, žinomas tik iš Zuzanos Knašienės pasakojimo, gimė Kliuščionių parapijos Karklinės kaime ir pakrikštyti Kliuščionių bažnyčioje.
1866 m. vasario 2 d. Kliuščionių bažnyčioje sutuokti valstiečiai Konstantinas Šiška 26 metų jaunuolis ir Anastazija Olchovičaitė 23 metų mergina, abu iš Kliuščionių miestelio tos pačios parapijos, valstiečių Konstantino ir Onos Šiškų sūnus ir valstiečių Nikolajaus ir Onos iš Kovanskių Olchovikų dukra, liudininkai Antanas Pilimonas, Kazimieras Šiška, Mykolas Gaidukas.
Konstantinas Šiška ir Anastazija Olchovičaitė iš Kliuščionių. Jų vaikai (krikšto metai ir mėnuo, vardas, krikšto tėvai, skliaustuose – papildomos žinios):
1865.08 Jonas (Anastazijos nesantuokinis), Vincentas Kovanskis ir Petronelė Gaidukaitė
1869.04 Marijona, Širinas ir Juzefa Širinienė
1875.06 Juozapas, Mykolas Olkovičius ir Juozapota Klimovičienė
1877.12 Felicija, Mykolas Arliukas ir Anelija Termenkaitė
Visi vaikai gimė Kliuščionių parapijos Kliuščionių miestelyje ir pakrikštyti Kliuščionių bažnyčioje.
Kliuščionys turėjo bažnyčią, statytą 1786 metais, Žečpospolitos merdėjimo laikais, o 2017 metais sudegusią. Toje bažnyčioje turėjo būti pakrikštyta mano senelio Domininko Sako mama Pranciška Olchovičaitė (jos pavardę sulietuvinau aukštaitišku stiliumi, rusiškai rašytuose dokumentuose - Olchovičevna, Olchovikovna). Jos krikštynos galėjo būti 1851 metais (krikšto metrikų nemačiau, metai apskaičiuoti pagal jos santuokos metrikus).
Kliuščionių bažnyčia 2013 metais. Sudegė 2017 m. birželio 6 d. Petro Kibickio nuotrauka
Pranciškos tėvai Mykolas Olchovičius ir Ona Kovanska (Anna Kowańska, priebalsis “n” tariamas minkštai) jau buvo susilaukę dviejų dukrų - Marijonos ir Anastazijos. Apie 1855 metus Pranciškos tėvelis mirė, o našlė mama ištekėjo dar kartą – už Kliuščionių gyventojo Juozapo Klimovičiaus (giminės pasakojimuose jis vadinamas meistru Juzufu, bet nebežinome, kokio amato meistras buvo).
Kliuščionyse Klimovičiai augino ne tik tris seseris Olchovičaites, bet ir 1858 metais gimusį sūnų Martyną. Martyno Klimovičiaus likimo nežinau, o apie Olchovičaites šiek tiek iš metrikų knygų pririnkau.
Marijona Olchovičaitė, mano senelio teta, iki 1865 metų ištekėjo už Karklinės kaimo valstiečio Adomo Maslianiko. Karklinė, teta Marijona mano senelio gyvenime bus įspaudę nemenkas žymes.
Karklinė – kaimelis jau šiapus dabartinės Lietuvos ir Baltarusijos sienos, Švenčionių rajone. Įdomus savo išlaikyta senąja gatvinio kaimo struktūra.
Karklinė. Nuotrauka iš interneto, jos autoriaus nežinau.
Karklinėje yra gyvenęs ir mano senelis Domininkas, dar labai jaunas būdamas. Nežinau, kaip jis ten atsidūrė. Gali būti, kad netekęs mamos. Jo tėvelis buvo miręs dar kūdikystėje, o jei būtų likęs dar ir be mamos, senelį galėjo priglausti tik Olchovičiai, ne Sakai.
Lietuviškoji Vikipedija rašo, kad Karklinėje žmonės kalbėjo lietuviškai. Senelis rašto mokėsi lenkiškoje mokykloje, meldėsi taip pat iš lenkiškos maldaknygės. Ar lietuvių kalba jam buvo gimtoji? Galbūt, o gal lietuviškai kalbėti išmoko būtent Karklinėje? Jokių šnekų apie tokius dalykus neatsimenu, o paklausti jau nėra ko…
Olchovičiai. Paspalvintieji - autoriaus tiesioginiai protėviai.
Marijona Olchovičaitė – Maslianikienė Karklinėje buvo susilaukusi bene šešių vaikų, už senelį Domininką kiek vyresnių, bet ir jam tetos šeimoje, matyt, radosi vietos ir duonos. Iš šitų Maslianikų yra XX amžiaus pradžios Karklinės gyventojas Pranciškus Maslianikas su žmona Ana ir vaikais, taip pat Michalina Maslianikaitė, nutekėjusi į Kulbokiškės užusienį už Vladislovo Jurkovianeco.
Anastazija Olchovičaitė, dar viena mano senelio teta, 1866 metais Kliuščionyse ištekėjo už Konstantino Šiškos. Anastazija iki santuokos jau turėjo sūnelį Joną. Jo krikšto metrikai tėvo vardo neužrašė, bet užaugo Jonas Šiškos pavarde. Paskui Kliuščionyse jis vedė Evą Maslianikaitę (nežinau, ar turėjusią kokį ryšį su Karklinės Maslianikais) ir čia augino porą, jei ne daugiau, vaikučių.
Kliuščionyse Konstantinui Šiškai Anastazija pagimdė dar bent tris vaikus, jų gyvenimas man nežinomas.
@2025 Aleksandras Sakas
Papildomi duomenys (šaltinis - Svyrių dekanato Kliuščionių RK bažnyčios atitinkamų metų metrikų knygos iš eais.archyvai.lt arba familysearch.org portaluose)
1858 m. lapkričio 26 d. Kliuščionių bažnyčioje klebonas kun. Kazimieras Zymkevičius pakrikštijo kūdikį vardu Martynas, valstiečių teisėtų sutuoktinių Juozapo ir Onos gimusios Kovanska Klimovičių sūnų, gimusį šių metų lapkričio 24 dieną šios parapijos Kliuščionių kaime. Krikšto tėvais buvo valstiečiai Adomas Klimovičius su Ona Šiškiene.
Adomas Maslianikas ir Marijona Olchovičaitė iš Karklinės. Jų vaikai (krikšto metai ir mėnuo, vardas, krikšto tėvai, skliaustuose – papildomos žinios):
????.?? Adomas
1865.01 Jonas, Jokimas Vitkovskis ir Anastazija Olchovičaitė (Jonas mirė 1873.04 8 metų Karklinėje)
1868.03 Pranciškus, Jokimas Vitkovskis ir Ivaškienė
1871.05 Apolonija, Jokimas Vitkovskis ir Marijona Rudzienė, Karolio žmona
1874.06 Michalina, Jokimas Vitkovskis ir Marijona Rudzienė, Karolio žmona
1877.04 Rozalija, Jokimas Vitkovskis ir Marijona Rudzinskaičia (Rozalija mirė 1878.04 Karklinėje)
Visi vaikai, turbūt ir Adomas, žinomas tik iš Zuzanos Knašienės pasakojimo, gimė Kliuščionių parapijos Karklinės kaime ir pakrikštyti Kliuščionių bažnyčioje.
1866 m. vasario 2 d. Kliuščionių bažnyčioje sutuokti valstiečiai Konstantinas Šiška 26 metų jaunuolis ir Anastazija Olchovičaitė 23 metų mergina, abu iš Kliuščionių miestelio tos pačios parapijos, valstiečių Konstantino ir Onos Šiškų sūnus ir valstiečių Nikolajaus ir Onos iš Kovanskių Olchovikų dukra, liudininkai Antanas Pilimonas, Kazimieras Šiška, Mykolas Gaidukas.
Konstantinas Šiška ir Anastazija Olchovičaitė iš Kliuščionių. Jų vaikai (krikšto metai ir mėnuo, vardas, krikšto tėvai, skliaustuose – papildomos žinios):
1865.08 Jonas (Anastazijos nesantuokinis), Vincentas Kovanskis ir Petronelė Gaidukaitė
1869.04 Marijona, Širinas ir Juzefa Širinienė
1875.06 Juozapas, Mykolas Olkovičius ir Juozapota Klimovičienė
1877.12 Felicija, Mykolas Arliukas ir Anelija Termenkaitė
Visi vaikai gimė Kliuščionių parapijos Kliuščionių miestelyje ir pakrikštyti Kliuščionių bažnyčioje.
2024 m. rugpjūčio 20 d., antradienis
Samaros tremtiniai
Į Samarą pusę metų - pėsčiomis
Kadaise, prieš du šimtus metų, Užpalių valstybiniam dvarui priklausantis Satarečiaus kaimas turėjo vandens malūną, o jo malūnininku dirbo vienas iš autoriaus protėvių - Pranciškus Milaševskis (kitaip - Milašauskas).
Pranciškus ir Ona Milašauskai turėjo daug vaikų, iš jų norėčiau išskirti tris dukras - savo proprosenelę Apoloniją ir jos seseris Rozaliją ir Agotą.
1863 metų sukilimo laikų senieji Milašauskai nesulaukė. Tačiau jų vaikams sukilimą teko matyti, kažkiek jame dalyvauti ir dėl to skaudžiai nukentėti. Dukras Rozaliją ir Agotą su jų šeimomis caro valdžia ištrėmė į imperijos gilumą, į Samaros guberniją.
Rozalija Milašauskaičia buvo ištekėjusi už Stanislovo Būgos iš Likunčių (dabar - Likančių) kaimo. 1849 metais liko našle. Užauginusi vaikus, gyveno Likunčiuose su sūnaus Liudviko šeima.
Kai į kaimą poilsio užėjo Povilo Červinskio sukilėliai, nakvynę jie rado Būgų namuose. Ar galėjo būti kitaip? Sukilėlius pavalgydino, iškūreno jiems pirtį... Matė visi, kam reikėjo ir nereikėjo, todėl po kiek laiko apie tai sužinojo ir sukilimo malšintojai.
Užpalių ir aplinkinių parapijų kaimuose tokių norom ar nenorom sukilėlius parėmusių buvo ne viena valstiečių šema. 1863 metų gruodį caro valdžia griebėsi keršto akcijos. Daugelis prisiminimų byloja, kad veiksmas pradėtas per pačias Kalėdas, šeimynoms švenčiant kūdikėlio Jėzaus gimimą.
Žandarai įsiverždavo į juodajame sąraše atsidūrusius namus, pastatydavo sargybinį ir liepdavo per parą susiruošti tolimai kelionei. Rodos, tą žiemą sniego netrūko, ir nelaimėliai savo arklius kinkė į roges. Prikraudavo jas maisto ir drabužių, kiek arkliai galėjo patempti. Dar turėjo palikti vietos vaikams, moterims ir seneliams, o vyrams teko klampoti šalia rogių pėsčiomis. Susidarė ilga vilkstinė, raitų žandarų saugoma.
Krašto istorijos tyrinėtojas ir rašytojas Vytautas Indrašius suskaičiavo, kad tik iš Užpalių parapijos 1863 metais buvo ištremtos 59 šeimos.
Rozalija Milašauskaičia Būgienė buvo išginta iš Likunčių su sūnaus Liudviko šeima ir kartu gyvenusiomis Rozalijos jaunutėmis dukromis Karolina ir Uršule, iš viso bene aštuoni žmonės.
Iš kito Užpalių parapijos kaimo, Ubagų (dabar - Liepakalnio), buvo išvežta ir Rozalijos Būgienės jaunesnė sesuo Agota Milašauskaičia Tranienė, jos vyras Zigmantas Tranas ir, berods, du jų vaikai.
Kai kurie Agotos vaikai liko Lietuvoje. Sūnus Rapolas Tranas randamas Užpalių parapijiečių sąrašuose - 1866 metais jis, dešimtmetis, užrašytas Likunčių ūkininkų Zigmanto ir Liudgardos Viliūnų piemenuku, o septynerių dukrelė Veronika Tranaitė užrašyta gyvenanti pas savo tetą Anastaziją Milašauskaičią Kaunelienę Satarečiuje.
Kiek sielvarto patyrė vieni nuo kitų staiga atskirti vaikai ir jų tėvai! Motinai širdis turėjo plyšti iš skausmo - gal savo mažutėlių jau niekada nepamatys?..
Tremiamųjų vilkstinė judėjo į rytus, nuo Tėvynės kasdien nutoldama keliasdešimčia varstų. Arklius keisdavo pašto stotyse. Paskui ir roges pakeitė į vežimus, nes kelionė užtruko per žiemą ir pavasarį, pusę metų. Ne visi atlaikė. Mirė iš namų išvarytieji pakeliui nuo ligų, nuo vargų, nuo sielvarto...
O namai? Į juos netrukus buvo įkeldinti rusai. Ne iš kažkur, o Lietuvos rusai varguoliai. Stačiatikiai ar sentikiai, nesvarbu, kad tik rusiškos dvasios būtų. Įkeldinti ne savo valia, užtat apdovanoti svetimu, neteisėtu palikimu - iš savininkų atimtais namais su visais buities rakandais, gyvuliais, žeme...
Oi nelaimės! Ką aš matau?
Širdį ver kaip yla.
Numylėtoj mano vietoj
Gyvena barzdyla.
Taip aimanavo Vienužis (kunigas ir poetas Antanas Vienažindys), sužinojęs, kad ir jo "baltoji gulbelė" Rožė Stauskaitė su savo tėvais išvaryta iš gimtųjų namų.
Juodoji įduba
Vilkstinei 1864 metų vasaros pradžioje persikėlus per Volgą, stepėse prie Didžiojo Uzenio upės buvo liepta sustoti. Čia! Čia bus tremtinių, jų vaikų ir vaikaičių gyvenamoji vieta iki jų gyvos galvos!
Toji vieta - anais laikais priklausė Samaros gubernijai. Dabar - Saratovo srities Novouzensko rajonas.
Didysis Uzenis - upė, gerokai platesnė ir ilgesnė už tremtinių godotąją Šventąją, tiktai gal lėtesnė. Aplinkui - lygumos, stepėmis vadinamos. Žmonių anuomet retai gyvenamos vietos - vienas kitas rusų kaimas ir kartais iš stepių kupranugariais atklystantys buvę šių žemių šeimininkai kazachai.
Tremtinius paskirstė į dvi vietas. Apie 30 šeimų apsigyveno pramaišiui su rusais Talovkos kaime. Daugiau, apie 80 šeimų, turėjo įsitaisyti tolėliau, negyvenamoje paupio lomoje, kurios rusiškas vardas buvo Čiornaja Padina (Juodoji įduba).
Talovkos rusai naujuosius kaimynus sutiko su užuojauta. Po nakties tremtiniai rasdavo padėtą puodynę pieno ir gabaliuką duonos.
Nenorėjo žmonės čia niekur kurtis, iš pradžių vis dar tikėjosi grįžti į Lietuvą. Verkė savo krašto, savo gražių sodų, savo gyvulėlių... Bet kol kas nebuvo kas daro - kasėsi žemines, džiovino molio plytas būtiniausiems trobesiams.
Miškų tose vietose nėra, medis - brangus, jį reikia iš labai toli parsigabenti. O žemė čia gera, derlinga, kad tik lietaus būtų! Kviečiai labai derėjo. Augo arbūzai, moliūgai, pomidorai, jų Lietuvoje mažai kas buvo matęs.
Valdžia skyrė po 15 dešimtinių (kiek daugiau, negu 15 ha), bet tos žemės aplinkui daug laisvos - imk ir dirbk, kiek pajėgi! Nemiela ji, ta svetima žemė, bet kur dingsi, kai valgyti, apsirengti reikia. Kazachai guosdavo: "Dabar nenorite žemės, nenorite gyventi, bet ateis laikas, kai nenorėsite iš čia išvažiuoti".
Naujoji Amerika
Kaip kazachai sakė, taip ir nutiko. Lietuviai, įpratę daug ir sunkiai dirbti, greitai prakuto. Prakuto tiek, kad ir savo namus medžiu aptaisė, ir po bažnyčią, po mokyklą Čiornaja Padinoje ir Talovkoje pasistatė. Talovkos kaimynai rusai tik stebėtis galėjo! Ir ėjo jie samdiniais pas turtinguosius lietuvius, o lietuvis nė vienas pas rusus samdiniu nedirbo.
Trūko tiktai nuotakų lietuvaičių. Tai jaunikiai į Lietuvą važiuodavo, gimtinėje nuotakas rinkdavosi. Kad ir labai toli, bet lietuvaitės mielai ėjo už "samarsko" vyro.
Gandas apie naująją Ameriką už Volgos viliojo ir kitus ten laimės ieškoti. Apie šimtas jaunų vyrų ir moterų iš Lietuvos patys atvažiavo į Čiornają Padiną, iš pradžių - samdiniais, paskui savo namus ir ūkius įsitaisydavo.
Gali būti, kad ir Agota Tranienė savo vaikus iš Užpalių parapijos parsigabeno, bent jau norėtųsi, kad taip būtų buvę.
Gyventojų skaičiui išaugus, dalis lietuvių persikėlė dar į trečią vietą, už kelių kilometrų nuo Čiornaja Padinos. Ten išaugo dar vienas lietuvių kaimas - Litovka.
"Mūsų piliečiai turėjo žemės tiek, kiek kas tik galėjo išdirbti ir apsėti. Kiti sėjo po 1500 dešimtinių žemės, laikė po 40 kupranugarių, po 30 arklių, po 50 raguočių, avelių po 100 ir daugiau, kiaulių po 30, žąsų po 150, ančių ir vištų tai nežinau, bet irgi po daug. Visą inventorių turėjo (...)", - rašė felčerė Antanina Čipaitytė apie auksinius tremtinių laikus (Vytautas Indrašius, Išginti į užmarštį. 1863 metų sukilimo tremtiniai nuo Dusetų ir Užpalių, Vilnius, 2015, p. 420).
Kokio pajėgumo ir kokių užmojų buvo tremtinių antroji ir trečioji karta, liudija jų bažnyčios vargonai. Juos, naujus Gebelio darbo vargonus, Samaros lietuviai atsigabeno iš paties Karaliaučiaus! Ir 1908 metų rugsėjį jais grojo ne kas kitas, o į Čiornąją Padiną koncertuoti pakviestas garsusis "Lietuva brangi" kompozicijos autorius Juozas Naujalis!
Mokykloms rasdavo lietuvius mokytojus, kad tikybos ir gimtosios kalbos lietuviškai mokytų. Beje, išlaikymą mokykloms skyrė ir mokytojams algą mokėjo Samaros zemstva (savivaldybė).
Bažnyčias ir kapus ąžuolų sodinukais, iš toli atgabentais, apsodino ir juos kasdien laistydami augino...
Ilgai gyvendami svetur, tačiau savųjų apsuptyje, tremtiniai gimtosios kalbos nepamiršo, išmokė ir vaikus, gimusius tremtyje, lietuviškai kalbėti ir dainuoti.
Tačiau Petras Gedvila, 1915 metais atvykęs į Čiornają Padiną mokytojauti, rado nebe taip šviesią padėtį:
"Nors tarp savęs kalbėdavosi lietuviškai, bet dalinai jau surusėję, ypač jaunimas. Neteko nė karto girdėti jaunimą lietuviškai dainuojant, bet rusiškos dainuškos buvo mėgiamos" (ten pat, p. 414).
Kai tremtiniai jau galėjo grįžti į Lietuvą, daugelio jų vaikai to nebenorėjo. Juk jie gimė čia, ir ši dosni žemė jiems jau buvo gimtoji, ne tokia svetima, kaip senajai, baigiančiai išmirti kartai.
Ir autoriaus tolimos giminaitės, seserys Rozalija Būgienė ir Agota Tranienė, visus vargus ir rūpesčius šiame pasaulyje palikusios, jau toje žemelėje gulėjo. Tačiau jų anūkų laukė pirmojo pasaulinio karo ir dar baisesni laikai.
"Nuo karo, maro ir bado..."
Antanina Čipaitytė savo pranešimą Lietuvos Raudonajam Kryžiui rašė 1921 metais, kada gyvenimas Rusijoje jau buvo apverstas aukštyn kojomis. Permainos atnešė daug nelaimių, bet ne visur jos buvo pražūtingos tiek, kiek Pavolgyje, taigi, ir Samaros gubernijoje. Kilo baisus badas.
Badą prišaukė ne karas, ne caro valdžios žlugimas, ne didelė sausra, nors pastaroji prie to bus prisidėjus. Dvejus metus Pavolgyje niekas neužaugo, viskas išdegė nuo saulės, išdžiūvo visi upeliai. Kol paskutinių grūdų neatėmė bolševikų valdžia, žmonės duoną kepdami su žolėmis maišė, bet ir žolė nustojo želti. Krito gyvuliai...
Bolševikai nuo pat 1918 metų plėšė valstietiją iš reikalo, nes duonos trūko visiems, ir iš idėjos - buožių turi nelikti! Ginkluoti raudonųjų būriai atimdavo viską, ką valgomo rasdavo, taip pat geresnius rūbus, pinigus. Klėtis, aruodus iššlavė taip, kad nė sėklai neliko.
Tremtiniai paskui pasakodavo, kad per badą visus kaimo šunis ir kates suvalgė, paskui gaudė suslikus, laimei, stepėje jų daugybė buvo prisiveisę.
Badą lydėjo ir epidemijos - šiltinė, cholera, net cinga, labiau būdinga amžino įšalo kraštams. Daug lietuvių, nuo mažiausių vaikelių iki žilų senelių, tuomet savo dienas kančiose baigė.
Vartai vėrėsi
Po 1920 metų Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutarties Samaros tremtiniams sušvito viltis. Gal Tėvynė jų nepaliks bėdoje?
Šeši vyrai iš Čiornaja Padinos 1921 metų birželį nuvyko į Kauną. Prašė pagalbos badaujantiems tautiečiams ir klausė, ar Lietuva juos priimtų. Lietuvos valdžia sutiko priglausti visus norinčius sugrįžti.
O Lietuvos Raudonasis Kryžius, jo vadovas gydytojas Rokas Šliūpas, visuomenė netruko ir paramą suruošti. Pirmasis vagonas su grūdais 1921 metų rudenį išriedėjo į Rusijos gilumą. Radosi ir savanorių, pasiryžusių savo galva rizikuoti, brangų, daugelio geidžiamą krovinį lydint ir pristatant į vietą.
Antanina Čipaitytė su Onute Dorelyte, dvi narsios lietuvaitės, buvo tos pirmosios savanorės.
Lietuvai sutikus priimti iš tremties grįžtančius tėvynainius, reikėjo garantijos, kad kliūčių nesiras Rusijos pusėje. Pasiuntiniai iš Talovkos ir Litovkos kaimų vyko į Maskvą. Praną Labeckį, Aleksandrą Kuzmicką ir dar vieną 1922 metų pradžioje priėmė pats Leninas. Kalbėjęs tą dieną piktai, bet tremtinių atstovus išklausęs. Vartai atsivėrė, kelias į Lietuvą buvo laisvas.
"Samarski" grįžta
Dabar kiekvienai tremtinių šeimai teko rinktis, ką daryti. Bado grėsmė nyko, žemė vėl žadėjo gerą derlių. Kolūkiai tuomet dar niekam nesivaideno. "Čia mums gerai, visko yra, o ten laukia nežinia" (ten pat, p. 282). Daug tremtinių panoro grįžti, bet daug ir pasiliko.
Tie tremtiniai, kurie iš bolševikų nieko gero nesitikėjo, kad ir kaip gailėdami, metė savo įdirbtą žemę maitintoją, paliko ar pusdykiai pardavė išpuoselėtas sodybas ir krovėsi vežimus. Krovėsi maisto, kiek jo sukrapštė, ginklavosi gintis nuo plėšikų ir, prisirišę prie vežimų po antrą arkliuką, senelių pažintais keliais išriedėjo atgal, į Lietuvą.
Pirmajai dešimties šeimų vilkstinei ginklai pravertė - kelionė per sunuožmėjusį, alkstantį kraštą buvo ne tik ilga, sunki, bet ir mirtinai pavojinga.
Iki žiemos nespėję pasiekti Lietuvos, manė peržiemosią Vitebske. Bet gandas apie grįžtančius Tėvynėn tautiečius jau buvo pasiekęs ir Lietuvos atstovybės Maskvoje pasiuntinį Jurgį Baltrušaitį. Jis išrūpino jiems vieną vagoną.
Po septynių kelionės mėnesių tremtiniai pagaliau grįžo į Tėvynę, kur juos pirmoje stotyje, Obeliuose, pasitiko ir pasveikino lietuviškos valdžios atstovai, diplomatai.
Garbė jaunosios Lietuvos valdžiai, kad sugebėjo kiek įstengė grįžtančiais pasirūpinti! Kadaise ištremtųjų sodybos buvo užimtos, tai parvykėlius apgyvendino šen bei ten prie išparceliuotų dvarų.
Nemanykim, kad atvykėliai čia būdavo tautiečių sutinkami išskėstomis rankomis. Štai, Juozas Bertašius, dusetiškių tremtinių ainis, savo atsiminimuose rašė kaip buvo, jų ir dar tris šeimas atsiuntus į Balbieriškio valsčiaus Tadaušavos dvarą:
"Žmonės, buvę kumečiai, valdė tą dvarą bendrai. Bendrai dirbo, o gautą derlių išsidalydavo pagal įdėtą darbą. Turėjo savo vyresnį, kuris tvarkė visus reikalus. Žmonės, nujausdami, kad kada nors žemė bus dalijama čia gyvenančioms šeimoms, naujų šeimų įsileisti nenorėjo. O čia dar atvyko "azijatai", kaip jie mus vadino. Bijojo, kad naktį neišpjautų jų šeimų" (ten pat, p. 8).
Tąkart tremtiniai buvo įkurdinti Tadaušavos kumetyne per jėgą, su policija. Vėliau vietiniai su atvykėliais susitaikė, susidraugavo, stebėdamiesi klausydavo pasakojimų apie gyvenimą Rusijoje.
"Neleisiu nė artyn prieiti..."
Taip pasitiko tremtinį Andrių Šutą jo senelių sodyboje šeimininkavęs čia įkeldintųjų palikuonis.
Laikinai kas kur Lietuvoje priglausti, tremtiniai ėmė rūpintis savo tėvų ir senelių ūkių sugrąžinimu. Vieniems tai pavyko, kitiems - ne.
Jei ūkį iš caro valdžios gavusieji jau būdavo pardavę kitiems, tai ūkis tiems kitiems, kaip turtą įsigijusiems teisėtai, ir likdavo, o tremtinių vaikai jo atgauti nebegalėdavo. Jei tremtinių ūkis vis dar priklausė įkeldintų rusų palikuonims, tai ūkis iš jų būdavo nusavinamas ir grąžinamas teisėtiems paveldėtojams.
Nebuvo taip, kad rusų šeimos iš nusavintų ūkių būtų išvaromos ir paliekamos kaip stovi. Padėdavo valdžia ir jiems - mokėdavo iškeldinimo pinigines išmokas, surasdavo kitas apgyvendinimo vietas.
Mūsų Agotos anūkai Jonas ir Feliksas Tranai senelių ūkio neatgavo, nors ir prašė. Viskas jau anksčiau buvo parduota taip vadinamiems tretiesiems asmenims.
Rozalijos Būgienės anūkai Pranas Būga ir Natalija Sereičikienė grįžo į Tėvynę kiek vėliau, 1922 metais, kai tremtiniai jau galėjo keliauti traukiniais. o ne vežimais per visą Rusiją. Laikiną prieglobstį gavo kitame Lietuvos gale, Šakių apskrityje, Zyplių dvare. Kitąmet kreipėsi į valdžią su prašymu grąžinti jų senelių ūkį. Kol prašymas buvo nagrinėjamas, Pranas Būga pasimirė.
1926 metais Natalijai Sereičikienei buvo grąžinta jos senelių ūkio Likunčių kaime dalis, apie 16 ha žemės. Dalis ūkio, o ne visas, ir štai kodėl.
Po sukilimo Būgų ūkyje buvo apgyvendintos dvi rusų šeimos, Rutkovskiai ir Visockiai. Laikui bėgant, Rutkovskių vaikai savo dalį pardavė. Šitos dalies Natalija neatgavo. O Visockių vaikai savo dalį buvo išnuomavę, tai tas pusvalakis buvo iš jų nusavintas ir grąžintas Natalijai Sereičikienei.
Kiek į šoną, bet paminėsiu kai kuriuos Natalijos Sereičikienės ainius. Jos anūkas - bene turtingiausiu JAV lietuviu buvęs Juozas Kazickas (1918-2014), gimęs Čiornaja Padinoje ir jau šiais laikais tenai mecenavęs naujos bažnyčios statybą. Natalijos proanūkis yra Viktoras Gediminas Gruodis, kartu su savo dėde Juozu Kazicku įkūręs pirmąją Lietuvoje mobiliojo ryšio bendrovę "Omnitel" ir ilgai jai vadovavęs.
Kas iš tremtinių negalėjo atgauti ūkio, tiems valdžia padėjo kurtis naujoje vietoje. Nors ne iš karto, o tik 1928 metais, bet vis dėlto tremtinių teisės buvo prilygintos nepriklausomybės kovų savanorių teisėms. Naujakuriams parceliuojamuose dvaruose buvo atrėžta maždaug po 10 - 15 ha žemės, išmokėta kiekvienai jų šeimai nemaža tiems laikams 2400 litų pašalpa.
Su žeme - kaip kam pasisekė. Vienur žemė buvo gera, derlingesnė už aukštaitišką priesmėlį, ir kartais tremtiniai jau nesisielodavo dėl prarastų tėviškių. Kitur kliuvo pelkėta, amžiais nearta, krūmais ir prasta žole apaugusi. Reikėjo daug darbo įdėti, kol gautoji žemė virto arimais, pievomis.
Dieną sunkiai dirbdami, naktį ramiai miegojo. Kol 1940 metų birželį, kaip ir prieš porą dešimtmečių Rusijoje, buvusių tremtinių gyvenimas dar kartą apsivertė. Kai kurie iš jų netrukus buvo išgabenti į kitą, į atšiauriojo Sibiro tremtį.
© 2024 Aleksandras Sakas
Kadaise, prieš du šimtus metų, Užpalių valstybiniam dvarui priklausantis Satarečiaus kaimas turėjo vandens malūną, o jo malūnininku dirbo vienas iš autoriaus protėvių - Pranciškus Milaševskis (kitaip - Milašauskas).
Pranciškus ir Ona Milašauskai turėjo daug vaikų, iš jų norėčiau išskirti tris dukras - savo proprosenelę Apoloniją ir jos seseris Rozaliją ir Agotą.
1863 metų sukilimo laikų senieji Milašauskai nesulaukė. Tačiau jų vaikams sukilimą teko matyti, kažkiek jame dalyvauti ir dėl to skaudžiai nukentėti. Dukras Rozaliją ir Agotą su jų šeimomis caro valdžia ištrėmė į imperijos gilumą, į Samaros guberniją.
Rozalija Milašauskaičia buvo ištekėjusi už Stanislovo Būgos iš Likunčių (dabar - Likančių) kaimo. 1849 metais liko našle. Užauginusi vaikus, gyveno Likunčiuose su sūnaus Liudviko šeima.
Kai į kaimą poilsio užėjo Povilo Červinskio sukilėliai, nakvynę jie rado Būgų namuose. Ar galėjo būti kitaip? Sukilėlius pavalgydino, iškūreno jiems pirtį... Matė visi, kam reikėjo ir nereikėjo, todėl po kiek laiko apie tai sužinojo ir sukilimo malšintojai.
Užpalių ir aplinkinių parapijų kaimuose tokių norom ar nenorom sukilėlius parėmusių buvo ne viena valstiečių šema. 1863 metų gruodį caro valdžia griebėsi keršto akcijos. Daugelis prisiminimų byloja, kad veiksmas pradėtas per pačias Kalėdas, šeimynoms švenčiant kūdikėlio Jėzaus gimimą.
Žandarai įsiverždavo į juodajame sąraše atsidūrusius namus, pastatydavo sargybinį ir liepdavo per parą susiruošti tolimai kelionei. Rodos, tą žiemą sniego netrūko, ir nelaimėliai savo arklius kinkė į roges. Prikraudavo jas maisto ir drabužių, kiek arkliai galėjo patempti. Dar turėjo palikti vietos vaikams, moterims ir seneliams, o vyrams teko klampoti šalia rogių pėsčiomis. Susidarė ilga vilkstinė, raitų žandarų saugoma.
Krašto istorijos tyrinėtojas ir rašytojas Vytautas Indrašius suskaičiavo, kad tik iš Užpalių parapijos 1863 metais buvo ištremtos 59 šeimos.
Rozalija Milašauskaičia Būgienė buvo išginta iš Likunčių su sūnaus Liudviko šeima ir kartu gyvenusiomis Rozalijos jaunutėmis dukromis Karolina ir Uršule, iš viso bene aštuoni žmonės.
Iš kito Užpalių parapijos kaimo, Ubagų (dabar - Liepakalnio), buvo išvežta ir Rozalijos Būgienės jaunesnė sesuo Agota Milašauskaičia Tranienė, jos vyras Zigmantas Tranas ir, berods, du jų vaikai.
Kai kurie Agotos vaikai liko Lietuvoje. Sūnus Rapolas Tranas randamas Užpalių parapijiečių sąrašuose - 1866 metais jis, dešimtmetis, užrašytas Likunčių ūkininkų Zigmanto ir Liudgardos Viliūnų piemenuku, o septynerių dukrelė Veronika Tranaitė užrašyta gyvenanti pas savo tetą Anastaziją Milašauskaičią Kaunelienę Satarečiuje.
Kiek sielvarto patyrė vieni nuo kitų staiga atskirti vaikai ir jų tėvai! Motinai širdis turėjo plyšti iš skausmo - gal savo mažutėlių jau niekada nepamatys?..
Tremiamųjų vilkstinė judėjo į rytus, nuo Tėvynės kasdien nutoldama keliasdešimčia varstų. Arklius keisdavo pašto stotyse. Paskui ir roges pakeitė į vežimus, nes kelionė užtruko per žiemą ir pavasarį, pusę metų. Ne visi atlaikė. Mirė iš namų išvarytieji pakeliui nuo ligų, nuo vargų, nuo sielvarto...
O namai? Į juos netrukus buvo įkeldinti rusai. Ne iš kažkur, o Lietuvos rusai varguoliai. Stačiatikiai ar sentikiai, nesvarbu, kad tik rusiškos dvasios būtų. Įkeldinti ne savo valia, užtat apdovanoti svetimu, neteisėtu palikimu - iš savininkų atimtais namais su visais buities rakandais, gyvuliais, žeme...
Oi nelaimės! Ką aš matau?
Širdį ver kaip yla.
Numylėtoj mano vietoj
Gyvena barzdyla.
Taip aimanavo Vienužis (kunigas ir poetas Antanas Vienažindys), sužinojęs, kad ir jo "baltoji gulbelė" Rožė Stauskaitė su savo tėvais išvaryta iš gimtųjų namų.
Juodoji įduba
Vilkstinei 1864 metų vasaros pradžioje persikėlus per Volgą, stepėse prie Didžiojo Uzenio upės buvo liepta sustoti. Čia! Čia bus tremtinių, jų vaikų ir vaikaičių gyvenamoji vieta iki jų gyvos galvos!
Toji vieta - anais laikais priklausė Samaros gubernijai. Dabar - Saratovo srities Novouzensko rajonas.
Didysis Uzenis - upė, gerokai platesnė ir ilgesnė už tremtinių godotąją Šventąją, tiktai gal lėtesnė. Aplinkui - lygumos, stepėmis vadinamos. Žmonių anuomet retai gyvenamos vietos - vienas kitas rusų kaimas ir kartais iš stepių kupranugariais atklystantys buvę šių žemių šeimininkai kazachai.
Tremtinius paskirstė į dvi vietas. Apie 30 šeimų apsigyveno pramaišiui su rusais Talovkos kaime. Daugiau, apie 80 šeimų, turėjo įsitaisyti tolėliau, negyvenamoje paupio lomoje, kurios rusiškas vardas buvo Čiornaja Padina (Juodoji įduba).
Talovkos rusai naujuosius kaimynus sutiko su užuojauta. Po nakties tremtiniai rasdavo padėtą puodynę pieno ir gabaliuką duonos.
Nenorėjo žmonės čia niekur kurtis, iš pradžių vis dar tikėjosi grįžti į Lietuvą. Verkė savo krašto, savo gražių sodų, savo gyvulėlių... Bet kol kas nebuvo kas daro - kasėsi žemines, džiovino molio plytas būtiniausiems trobesiams.
Miškų tose vietose nėra, medis - brangus, jį reikia iš labai toli parsigabenti. O žemė čia gera, derlinga, kad tik lietaus būtų! Kviečiai labai derėjo. Augo arbūzai, moliūgai, pomidorai, jų Lietuvoje mažai kas buvo matęs.
Valdžia skyrė po 15 dešimtinių (kiek daugiau, negu 15 ha), bet tos žemės aplinkui daug laisvos - imk ir dirbk, kiek pajėgi! Nemiela ji, ta svetima žemė, bet kur dingsi, kai valgyti, apsirengti reikia. Kazachai guosdavo: "Dabar nenorite žemės, nenorite gyventi, bet ateis laikas, kai nenorėsite iš čia išvažiuoti".
Naujoji Amerika
Kaip kazachai sakė, taip ir nutiko. Lietuviai, įpratę daug ir sunkiai dirbti, greitai prakuto. Prakuto tiek, kad ir savo namus medžiu aptaisė, ir po bažnyčią, po mokyklą Čiornaja Padinoje ir Talovkoje pasistatė. Talovkos kaimynai rusai tik stebėtis galėjo! Ir ėjo jie samdiniais pas turtinguosius lietuvius, o lietuvis nė vienas pas rusus samdiniu nedirbo.
Trūko tiktai nuotakų lietuvaičių. Tai jaunikiai į Lietuvą važiuodavo, gimtinėje nuotakas rinkdavosi. Kad ir labai toli, bet lietuvaitės mielai ėjo už "samarsko" vyro.
Gandas apie naująją Ameriką už Volgos viliojo ir kitus ten laimės ieškoti. Apie šimtas jaunų vyrų ir moterų iš Lietuvos patys atvažiavo į Čiornają Padiną, iš pradžių - samdiniais, paskui savo namus ir ūkius įsitaisydavo.
Gali būti, kad ir Agota Tranienė savo vaikus iš Užpalių parapijos parsigabeno, bent jau norėtųsi, kad taip būtų buvę.
Gyventojų skaičiui išaugus, dalis lietuvių persikėlė dar į trečią vietą, už kelių kilometrų nuo Čiornaja Padinos. Ten išaugo dar vienas lietuvių kaimas - Litovka.
"Mūsų piliečiai turėjo žemės tiek, kiek kas tik galėjo išdirbti ir apsėti. Kiti sėjo po 1500 dešimtinių žemės, laikė po 40 kupranugarių, po 30 arklių, po 50 raguočių, avelių po 100 ir daugiau, kiaulių po 30, žąsų po 150, ančių ir vištų tai nežinau, bet irgi po daug. Visą inventorių turėjo (...)", - rašė felčerė Antanina Čipaitytė apie auksinius tremtinių laikus (Vytautas Indrašius, Išginti į užmarštį. 1863 metų sukilimo tremtiniai nuo Dusetų ir Užpalių, Vilnius, 2015, p. 420).
Kokio pajėgumo ir kokių užmojų buvo tremtinių antroji ir trečioji karta, liudija jų bažnyčios vargonai. Juos, naujus Gebelio darbo vargonus, Samaros lietuviai atsigabeno iš paties Karaliaučiaus! Ir 1908 metų rugsėjį jais grojo ne kas kitas, o į Čiornąją Padiną koncertuoti pakviestas garsusis "Lietuva brangi" kompozicijos autorius Juozas Naujalis!
Mokykloms rasdavo lietuvius mokytojus, kad tikybos ir gimtosios kalbos lietuviškai mokytų. Beje, išlaikymą mokykloms skyrė ir mokytojams algą mokėjo Samaros zemstva (savivaldybė).
Bažnyčias ir kapus ąžuolų sodinukais, iš toli atgabentais, apsodino ir juos kasdien laistydami augino...
Ilgai gyvendami svetur, tačiau savųjų apsuptyje, tremtiniai gimtosios kalbos nepamiršo, išmokė ir vaikus, gimusius tremtyje, lietuviškai kalbėti ir dainuoti.
Tačiau Petras Gedvila, 1915 metais atvykęs į Čiornają Padiną mokytojauti, rado nebe taip šviesią padėtį:
"Nors tarp savęs kalbėdavosi lietuviškai, bet dalinai jau surusėję, ypač jaunimas. Neteko nė karto girdėti jaunimą lietuviškai dainuojant, bet rusiškos dainuškos buvo mėgiamos" (ten pat, p. 414).
Kai tremtiniai jau galėjo grįžti į Lietuvą, daugelio jų vaikai to nebenorėjo. Juk jie gimė čia, ir ši dosni žemė jiems jau buvo gimtoji, ne tokia svetima, kaip senajai, baigiančiai išmirti kartai.
Ir autoriaus tolimos giminaitės, seserys Rozalija Būgienė ir Agota Tranienė, visus vargus ir rūpesčius šiame pasaulyje palikusios, jau toje žemelėje gulėjo. Tačiau jų anūkų laukė pirmojo pasaulinio karo ir dar baisesni laikai.
"Nuo karo, maro ir bado..."
Antanina Čipaitytė savo pranešimą Lietuvos Raudonajam Kryžiui rašė 1921 metais, kada gyvenimas Rusijoje jau buvo apverstas aukštyn kojomis. Permainos atnešė daug nelaimių, bet ne visur jos buvo pražūtingos tiek, kiek Pavolgyje, taigi, ir Samaros gubernijoje. Kilo baisus badas.
Badą prišaukė ne karas, ne caro valdžios žlugimas, ne didelė sausra, nors pastaroji prie to bus prisidėjus. Dvejus metus Pavolgyje niekas neužaugo, viskas išdegė nuo saulės, išdžiūvo visi upeliai. Kol paskutinių grūdų neatėmė bolševikų valdžia, žmonės duoną kepdami su žolėmis maišė, bet ir žolė nustojo želti. Krito gyvuliai...
Bolševikai nuo pat 1918 metų plėšė valstietiją iš reikalo, nes duonos trūko visiems, ir iš idėjos - buožių turi nelikti! Ginkluoti raudonųjų būriai atimdavo viską, ką valgomo rasdavo, taip pat geresnius rūbus, pinigus. Klėtis, aruodus iššlavė taip, kad nė sėklai neliko.
Tremtiniai paskui pasakodavo, kad per badą visus kaimo šunis ir kates suvalgė, paskui gaudė suslikus, laimei, stepėje jų daugybė buvo prisiveisę.
Badą lydėjo ir epidemijos - šiltinė, cholera, net cinga, labiau būdinga amžino įšalo kraštams. Daug lietuvių, nuo mažiausių vaikelių iki žilų senelių, tuomet savo dienas kančiose baigė.
Vartai vėrėsi
Po 1920 metų Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutarties Samaros tremtiniams sušvito viltis. Gal Tėvynė jų nepaliks bėdoje?
Šeši vyrai iš Čiornaja Padinos 1921 metų birželį nuvyko į Kauną. Prašė pagalbos badaujantiems tautiečiams ir klausė, ar Lietuva juos priimtų. Lietuvos valdžia sutiko priglausti visus norinčius sugrįžti.
O Lietuvos Raudonasis Kryžius, jo vadovas gydytojas Rokas Šliūpas, visuomenė netruko ir paramą suruošti. Pirmasis vagonas su grūdais 1921 metų rudenį išriedėjo į Rusijos gilumą. Radosi ir savanorių, pasiryžusių savo galva rizikuoti, brangų, daugelio geidžiamą krovinį lydint ir pristatant į vietą.
Antanina Čipaitytė su Onute Dorelyte, dvi narsios lietuvaitės, buvo tos pirmosios savanorės.
Lietuvai sutikus priimti iš tremties grįžtančius tėvynainius, reikėjo garantijos, kad kliūčių nesiras Rusijos pusėje. Pasiuntiniai iš Talovkos ir Litovkos kaimų vyko į Maskvą. Praną Labeckį, Aleksandrą Kuzmicką ir dar vieną 1922 metų pradžioje priėmė pats Leninas. Kalbėjęs tą dieną piktai, bet tremtinių atstovus išklausęs. Vartai atsivėrė, kelias į Lietuvą buvo laisvas.
"Samarski" grįžta
Dabar kiekvienai tremtinių šeimai teko rinktis, ką daryti. Bado grėsmė nyko, žemė vėl žadėjo gerą derlių. Kolūkiai tuomet dar niekam nesivaideno. "Čia mums gerai, visko yra, o ten laukia nežinia" (ten pat, p. 282). Daug tremtinių panoro grįžti, bet daug ir pasiliko.
Tie tremtiniai, kurie iš bolševikų nieko gero nesitikėjo, kad ir kaip gailėdami, metė savo įdirbtą žemę maitintoją, paliko ar pusdykiai pardavė išpuoselėtas sodybas ir krovėsi vežimus. Krovėsi maisto, kiek jo sukrapštė, ginklavosi gintis nuo plėšikų ir, prisirišę prie vežimų po antrą arkliuką, senelių pažintais keliais išriedėjo atgal, į Lietuvą.
Pirmajai dešimties šeimų vilkstinei ginklai pravertė - kelionė per sunuožmėjusį, alkstantį kraštą buvo ne tik ilga, sunki, bet ir mirtinai pavojinga.
Iki žiemos nespėję pasiekti Lietuvos, manė peržiemosią Vitebske. Bet gandas apie grįžtančius Tėvynėn tautiečius jau buvo pasiekęs ir Lietuvos atstovybės Maskvoje pasiuntinį Jurgį Baltrušaitį. Jis išrūpino jiems vieną vagoną.
Po septynių kelionės mėnesių tremtiniai pagaliau grįžo į Tėvynę, kur juos pirmoje stotyje, Obeliuose, pasitiko ir pasveikino lietuviškos valdžios atstovai, diplomatai.
Garbė jaunosios Lietuvos valdžiai, kad sugebėjo kiek įstengė grįžtančiais pasirūpinti! Kadaise ištremtųjų sodybos buvo užimtos, tai parvykėlius apgyvendino šen bei ten prie išparceliuotų dvarų.
Nemanykim, kad atvykėliai čia būdavo tautiečių sutinkami išskėstomis rankomis. Štai, Juozas Bertašius, dusetiškių tremtinių ainis, savo atsiminimuose rašė kaip buvo, jų ir dar tris šeimas atsiuntus į Balbieriškio valsčiaus Tadaušavos dvarą:
"Žmonės, buvę kumečiai, valdė tą dvarą bendrai. Bendrai dirbo, o gautą derlių išsidalydavo pagal įdėtą darbą. Turėjo savo vyresnį, kuris tvarkė visus reikalus. Žmonės, nujausdami, kad kada nors žemė bus dalijama čia gyvenančioms šeimoms, naujų šeimų įsileisti nenorėjo. O čia dar atvyko "azijatai", kaip jie mus vadino. Bijojo, kad naktį neišpjautų jų šeimų" (ten pat, p. 8).
Tąkart tremtiniai buvo įkurdinti Tadaušavos kumetyne per jėgą, su policija. Vėliau vietiniai su atvykėliais susitaikė, susidraugavo, stebėdamiesi klausydavo pasakojimų apie gyvenimą Rusijoje.
"Neleisiu nė artyn prieiti..."
Taip pasitiko tremtinį Andrių Šutą jo senelių sodyboje šeimininkavęs čia įkeldintųjų palikuonis.
Laikinai kas kur Lietuvoje priglausti, tremtiniai ėmė rūpintis savo tėvų ir senelių ūkių sugrąžinimu. Vieniems tai pavyko, kitiems - ne.
Jei ūkį iš caro valdžios gavusieji jau būdavo pardavę kitiems, tai ūkis tiems kitiems, kaip turtą įsigijusiems teisėtai, ir likdavo, o tremtinių vaikai jo atgauti nebegalėdavo. Jei tremtinių ūkis vis dar priklausė įkeldintų rusų palikuonims, tai ūkis iš jų būdavo nusavinamas ir grąžinamas teisėtiems paveldėtojams.
Nebuvo taip, kad rusų šeimos iš nusavintų ūkių būtų išvaromos ir paliekamos kaip stovi. Padėdavo valdžia ir jiems - mokėdavo iškeldinimo pinigines išmokas, surasdavo kitas apgyvendinimo vietas.
Mūsų Agotos anūkai Jonas ir Feliksas Tranai senelių ūkio neatgavo, nors ir prašė. Viskas jau anksčiau buvo parduota taip vadinamiems tretiesiems asmenims.
Rozalijos Būgienės anūkai Pranas Būga ir Natalija Sereičikienė grįžo į Tėvynę kiek vėliau, 1922 metais, kai tremtiniai jau galėjo keliauti traukiniais. o ne vežimais per visą Rusiją. Laikiną prieglobstį gavo kitame Lietuvos gale, Šakių apskrityje, Zyplių dvare. Kitąmet kreipėsi į valdžią su prašymu grąžinti jų senelių ūkį. Kol prašymas buvo nagrinėjamas, Pranas Būga pasimirė.
1926 metais Natalijai Sereičikienei buvo grąžinta jos senelių ūkio Likunčių kaime dalis, apie 16 ha žemės. Dalis ūkio, o ne visas, ir štai kodėl.
Po sukilimo Būgų ūkyje buvo apgyvendintos dvi rusų šeimos, Rutkovskiai ir Visockiai. Laikui bėgant, Rutkovskių vaikai savo dalį pardavė. Šitos dalies Natalija neatgavo. O Visockių vaikai savo dalį buvo išnuomavę, tai tas pusvalakis buvo iš jų nusavintas ir grąžintas Natalijai Sereičikienei.
Kiek į šoną, bet paminėsiu kai kuriuos Natalijos Sereičikienės ainius. Jos anūkas - bene turtingiausiu JAV lietuviu buvęs Juozas Kazickas (1918-2014), gimęs Čiornaja Padinoje ir jau šiais laikais tenai mecenavęs naujos bažnyčios statybą. Natalijos proanūkis yra Viktoras Gediminas Gruodis, kartu su savo dėde Juozu Kazicku įkūręs pirmąją Lietuvoje mobiliojo ryšio bendrovę "Omnitel" ir ilgai jai vadovavęs.
Kas iš tremtinių negalėjo atgauti ūkio, tiems valdžia padėjo kurtis naujoje vietoje. Nors ne iš karto, o tik 1928 metais, bet vis dėlto tremtinių teisės buvo prilygintos nepriklausomybės kovų savanorių teisėms. Naujakuriams parceliuojamuose dvaruose buvo atrėžta maždaug po 10 - 15 ha žemės, išmokėta kiekvienai jų šeimai nemaža tiems laikams 2400 litų pašalpa.
Su žeme - kaip kam pasisekė. Vienur žemė buvo gera, derlingesnė už aukštaitišką priesmėlį, ir kartais tremtiniai jau nesisielodavo dėl prarastų tėviškių. Kitur kliuvo pelkėta, amžiais nearta, krūmais ir prasta žole apaugusi. Reikėjo daug darbo įdėti, kol gautoji žemė virto arimais, pievomis.
Dieną sunkiai dirbdami, naktį ramiai miegojo. Kol 1940 metų birželį, kaip ir prieš porą dešimtmečių Rusijoje, buvusių tremtinių gyvenimas dar kartą apsivertė. Kai kurie iš jų netrukus buvo išgabenti į kitą, į atšiauriojo Sibiro tremtį.
© 2024 Aleksandras Sakas
2024 m. birželio 11 d., antradienis
Pranciškus Milašauskas, Satarečiaus "melnikas"
Pranciškus Milašauskas iš Užpalių parapijos Satarečiaus kaimo - mano tiesioginis protėvis, prosenelės Rozalijos Dabregienės senelis. Iš kitų mano protėvių valstiečių jis išsiskiria tuo, kad buvo ne šiaip valstietis, bet malūnininkas.
Pranciškus gimė Satarečiuje 1775 metų gruodį, pakrikštytas Užpalių bažnyčioje. Jo tėvai - Laurynas ir Elžbieta Milašauskai (Milaševskiai).
Baigdamas dvidešimt trečiuosius metus Pranciškus į žmonas paėmė jaunutę, gal nė šešiolikos nesulaukusią, Oną Janulionaičią iš Šeimyniškių kaimo (jos gimimo metrikų neradau, bet vėlesniuose dokumentuose ji rašoma dešimt metų už vyrą jaunesne).
Milašauskus sutuokė Užpalių bažnyčioje 1798 metų lapkritį, o po to kas porą metų gandrai nešė vaikus ir jų per amžiaus ketvirtį atnešė visą tuziną.
Tame tarpe, 1807 metais, buvo užėjusi raupų epidemija, kai žmonės mirė šeimomis. Per epidemijos įkarštį ir Pranciškus su Ona laidojo savo penkiametį Kasparą, antruosius metelius pradėjusią Liudgardą ir Pranciškaus tėvelį Lauryną Milašauską...
Mano proprosenelė Apolonija buvo penktas vaikas, gimusi 1808 metų balandį, epidemijai jau slopstant.
Duoną gausiai šeimai Pranciškus Milašauskas pelnė Satarečiaus vandens malūne, pastatytame XVIII ir XIX amžiaus sandūroje, užtvenkus per kaimą į Šventąją tekantį Alaušos upelį.
Pranciškus žmonių buvo pramintas Melniku (melnik rusiškai - malūnininkas). Net metrikų knygose jis ar jo vaikai taip būdavo pavadinami. Pranciškaus tikrąją pavardę ne visi bežinojo. Ir mano proprosenelę Apoloniją jos krikšto metrikuose raštininkas užrašė Melnikaite...
Malūno savininku buvo ne kaimas, tuo labiau ne mano protėvis, bet tas, kam priklausė kaimas ir kaimo žemės - "valdiškas" Užpalių dvaras.
Kai Milašauskų vaikai užaugo, atėjo santuokų ir naujų giminysčių metas.
Pranciškaus ir Onos Milašauskų šeima. Paspalvintieji - autoriaus tiesioginiai protėviai.
1824 metų lapkritį susituokė Milašauskų dukra Apolonija (mano proprosenelė) ir Ignotas Repšys. Iš pradžių Repšiai gyveno Šeimyniškiuose, paskui - Vilučiuose.
1826 metų lapkritį dukra Anastazija ištekėjo už Satarečiaus kaimyno Liudviko Kaunelio. Satarečiuje gimė jų dešimt vaikų.
1828 metų lapkritį vyriausias sūnus Vincentas vedė Agotą Tranaitę iš Ubagų kaimo. Jiedu Satarečiuje susilaukė vienuolikos vaikų.
1830 metų sausį dukra Rozalija ištekėjo už Stanislovo Būgos iš Likančių. Ten gimė devyni jų vaikai.
1833 metų spalį dukra Marijona po "šliūbo" su Motiejumi Merkiu išvažiavo į Kamajų parapijos Paklonės kaimą. Ten ir gyveno, susilaukė septynių, gal ir daugiau, vaikų.
1840 metų vasarį dukrą Veroniką išleido už Jurgio Kaunelio, Satarečiaus kaimyno, sesers Anastazijos vyro netikro brolio (skirtingų motinų). Jurgis ir Veronika Kauneliai apsigyveno Vaiskūnuose, ten gimė aštuoni jų vaikai.
1844 metų lapkritį paskutinės vestuvės - jauniausioji iš likusių dukrų, Agota, ištekėjo už Zigmanto Trano, brolio Vincento žmonos brolio iš Ubagų kaimo.
Žinoma, jei kroniką papildyčiau ir Milašauskų anūkų krikštynomis, ji keliskart pailgėtų.
1847 metų balandį šeima neteko tėvo, Satarečius - senojo malūnininko. Į parapijos kapines Užpaliuose jo nevežė, gal ir kunigas jo nelydėjo. Pranciškų Milašauską šeima palaidojo čia pat, Satarečiaus kaimo kapinėse.
Satarečiaus kapinės, 2014 m. (Mindaugo L. nuotrauka iš portalo efoto.lt)
1856 metų rugsėjį toli, kitos parapijos Paklonės kaime, mirė dukra Marijona Merkienė, palikusi vyrą ir šešis vaikus. Mažiausiųjų nespėjo išauginti. Palaidota Kamajų kapinėse.
Mama Ona Milašauskienė gyveno Satarečiuje iki mirties 1859 metais (portalo geni.com duomenimis).
1863 metų sukilimo laikų senieji Milašauskai nesulaukė. Tačiau jų vaikams sukilimą teko matyti, kažkiek jame dalyvauti ir dėl to skaudžiai nukentėti. Dvi dukros, Rozalija Būgienė ir Agota Tranienė, su jų šeimomis buvo ištremtos į Samaros guberniją, iš kur grįžti tiktai jų anūkai begalėjo.
O malūnas? Milašauskų vaikai malūnininko pareigų turbūt neperėmė - 1866 metų Užpalių parapijiečių sąraše malūnininku užrašytas Satarečiaus gyventojas Karolis Šulcevas. Malūnas malė iki 1955 metų. Vėliau jo niekam nebereikėjo, stovėjo apleistas, kol valdžia jį nugriovė. Tvenkinys tebėra.
© 2024 Aleksandras Sakas
Priedas - metrikų duomenys (iš EAIS)
1775 m. gruodžio 3 d. aš, buvęs Užpalių vikaras, Dusetų altarista Tomas Povilanskis pakrikštijau Pranciškų, gimusį 3 d. Tėvai Laurynas Milaševskis ir Elžbieta Rapšytė. Krikšto tėvai Mykolas Rapšys iš Gailiešionių ir Ona Sagadynienė iš Satarečiaus. (Užpalių RKB 1764 - 1786 metų gimimo metrikų knyga, 78 v.)
1798 m. lapkričio 18 d. aš kuris aukščiau (Užpalių vikaras Pranciškus Hopanskis) sutuokiau Pranciškų Milaševskį iš Satarečiaus ir Oną Janulionaičią iš Šeimyniškių. Liudininkai Dominykas Rapševičius iš Gailiešionių ir Motiejus Reikalas iš (...). (Užpalių RKB 1779 - 1831 metų santuokos metrikų knyga, 43 v.)
Pranciškaus ir Onos Milašauskų vaikai (gimimo metai ir mėnuo, krikšto tėvai, skliaustuose - kitos žinios):
1800.01 Vincentas (krikštatėviai neužrašyti, Vincentas 1828.11 vedė Agotą Tranaitę iš Ubagų k., Satarečiuje susilaukė 11 vaikų)
1802.12 Kasparas, Vincentas Repšys ir Ona Repšyčia, abu iš Šeimyniškių (mirė 1807.05)
1805.02 Kazimieras, Dominykas Repšys ir Ona Repšyčia (mirė 1805.03)
1806.02 Liudgarda, Vincentas Sagadynas ir Kaunelienė (krikštamotės vardas praleistas, Liudgarda mirė 1807.06)
1808.04 Apolonija, Stanislovas Vaškelis ir Kotryna Sagadynienė (Apolonija - autoriaus proprosenelė)
1810.03 Anastazija, Dominykas ir Agota Repšiai (1826.11 santuoka su Liudviku Kauneliu iš Satarečiaus, čia gimė jų 10 vaikų)
1812.10 Rozalija, kun. Juozapas Baueras ir Marijona Repšienė (1830.01 santuoka su Stanislovu Būga iš Likančių, ten gimė 9 jų vaikai, per 1863 m. sukilimo malšinimą su sūnaus šeima ištremta į Samaros guberniją)
1815.03 Marijona, Dominykas Repšys ir Barbora Repšienė (1833.10 santuoka su Motiejumi Merkiu Jono s. iš Kamajų par. Paklonės k., ten gyveno ir mirė 1856.09, liko vyras ir 6 vaikai)
1817.04 Veronika, Vincentas Repšys ir Veronika Kaunelyčia, (1840.02 santuoka su Jurgiu Kauneliu iš Satarečiaus, gyveno Vaiskūnuose, ten gimė 8 jų vaikai)
1819.07 Jonas, Juozapas Repševičius ir Marijona Repševičienė (mirė 1826.05 Satarečiuje)
1822.02 Agota, Dominykas Repšys ir Morta Kaunelienė (1844.11 santuoka su Zigmantu Tranu, gyveno Ubagų kaime, žinomi 6 ten gimę jų vaikai, per 1863 m. sukilimo malšinimą su šeima ištremta į Samaros guberniją)
1824.10 Uršulė, Antanas Palubinskis ir Agota Repšienė (mirė 1828.03 Satarečiuje, palaidota Satarečiaus kap.)
Visi Milašauskų vaikai gimė Satarečiuje ir krikštyti Užpalių bažnyčioje.
1847 m. balandžio 5 d. Satarečiaus kaime nuo senatvės mirė valstietis Pranciškus Milaševskis, likusios našle Onos iš Janulionių Milaševskos sutuoktinis 75 metų amžiaus šios bažnyčios parapijietis. Kurio palaikus tų pačių metų ir mėnesio 7 dieną šeima palaidojo Satarečiaus kapinėse. (Užpalių RKB 1846 - 1848 metų mirties metrikų knyga, 19 v.)
Pranciškus gimė Satarečiuje 1775 metų gruodį, pakrikštytas Užpalių bažnyčioje. Jo tėvai - Laurynas ir Elžbieta Milašauskai (Milaševskiai).
Baigdamas dvidešimt trečiuosius metus Pranciškus į žmonas paėmė jaunutę, gal nė šešiolikos nesulaukusią, Oną Janulionaičią iš Šeimyniškių kaimo (jos gimimo metrikų neradau, bet vėlesniuose dokumentuose ji rašoma dešimt metų už vyrą jaunesne).
Milašauskus sutuokė Užpalių bažnyčioje 1798 metų lapkritį, o po to kas porą metų gandrai nešė vaikus ir jų per amžiaus ketvirtį atnešė visą tuziną.
Tame tarpe, 1807 metais, buvo užėjusi raupų epidemija, kai žmonės mirė šeimomis. Per epidemijos įkarštį ir Pranciškus su Ona laidojo savo penkiametį Kasparą, antruosius metelius pradėjusią Liudgardą ir Pranciškaus tėvelį Lauryną Milašauską...
Mano proprosenelė Apolonija buvo penktas vaikas, gimusi 1808 metų balandį, epidemijai jau slopstant.
Duoną gausiai šeimai Pranciškus Milašauskas pelnė Satarečiaus vandens malūne, pastatytame XVIII ir XIX amžiaus sandūroje, užtvenkus per kaimą į Šventąją tekantį Alaušos upelį.
Pranciškus žmonių buvo pramintas Melniku (melnik rusiškai - malūnininkas). Net metrikų knygose jis ar jo vaikai taip būdavo pavadinami. Pranciškaus tikrąją pavardę ne visi bežinojo. Ir mano proprosenelę Apoloniją jos krikšto metrikuose raštininkas užrašė Melnikaite...
Malūno savininku buvo ne kaimas, tuo labiau ne mano protėvis, bet tas, kam priklausė kaimas ir kaimo žemės - "valdiškas" Užpalių dvaras.
Kai Milašauskų vaikai užaugo, atėjo santuokų ir naujų giminysčių metas.
Pranciškaus ir Onos Milašauskų šeima. Paspalvintieji - autoriaus tiesioginiai protėviai.
1824 metų lapkritį susituokė Milašauskų dukra Apolonija (mano proprosenelė) ir Ignotas Repšys. Iš pradžių Repšiai gyveno Šeimyniškiuose, paskui - Vilučiuose.
1826 metų lapkritį dukra Anastazija ištekėjo už Satarečiaus kaimyno Liudviko Kaunelio. Satarečiuje gimė jų dešimt vaikų.
1828 metų lapkritį vyriausias sūnus Vincentas vedė Agotą Tranaitę iš Ubagų kaimo. Jiedu Satarečiuje susilaukė vienuolikos vaikų.
1830 metų sausį dukra Rozalija ištekėjo už Stanislovo Būgos iš Likančių. Ten gimė devyni jų vaikai.
1833 metų spalį dukra Marijona po "šliūbo" su Motiejumi Merkiu išvažiavo į Kamajų parapijos Paklonės kaimą. Ten ir gyveno, susilaukė septynių, gal ir daugiau, vaikų.
1840 metų vasarį dukrą Veroniką išleido už Jurgio Kaunelio, Satarečiaus kaimyno, sesers Anastazijos vyro netikro brolio (skirtingų motinų). Jurgis ir Veronika Kauneliai apsigyveno Vaiskūnuose, ten gimė aštuoni jų vaikai.
1844 metų lapkritį paskutinės vestuvės - jauniausioji iš likusių dukrų, Agota, ištekėjo už Zigmanto Trano, brolio Vincento žmonos brolio iš Ubagų kaimo.
Žinoma, jei kroniką papildyčiau ir Milašauskų anūkų krikštynomis, ji keliskart pailgėtų.
1847 metų balandį šeima neteko tėvo, Satarečius - senojo malūnininko. Į parapijos kapines Užpaliuose jo nevežė, gal ir kunigas jo nelydėjo. Pranciškų Milašauską šeima palaidojo čia pat, Satarečiaus kaimo kapinėse.
Satarečiaus kapinės, 2014 m. (Mindaugo L. nuotrauka iš portalo efoto.lt)
1856 metų rugsėjį toli, kitos parapijos Paklonės kaime, mirė dukra Marijona Merkienė, palikusi vyrą ir šešis vaikus. Mažiausiųjų nespėjo išauginti. Palaidota Kamajų kapinėse.
Mama Ona Milašauskienė gyveno Satarečiuje iki mirties 1859 metais (portalo geni.com duomenimis).
1863 metų sukilimo laikų senieji Milašauskai nesulaukė. Tačiau jų vaikams sukilimą teko matyti, kažkiek jame dalyvauti ir dėl to skaudžiai nukentėti. Dvi dukros, Rozalija Būgienė ir Agota Tranienė, su jų šeimomis buvo ištremtos į Samaros guberniją, iš kur grįžti tiktai jų anūkai begalėjo.
O malūnas? Milašauskų vaikai malūnininko pareigų turbūt neperėmė - 1866 metų Užpalių parapijiečių sąraše malūnininku užrašytas Satarečiaus gyventojas Karolis Šulcevas. Malūnas malė iki 1955 metų. Vėliau jo niekam nebereikėjo, stovėjo apleistas, kol valdžia jį nugriovė. Tvenkinys tebėra.
© 2024 Aleksandras Sakas
Priedas - metrikų duomenys (iš EAIS)
1775 m. gruodžio 3 d. aš, buvęs Užpalių vikaras, Dusetų altarista Tomas Povilanskis pakrikštijau Pranciškų, gimusį 3 d. Tėvai Laurynas Milaševskis ir Elžbieta Rapšytė. Krikšto tėvai Mykolas Rapšys iš Gailiešionių ir Ona Sagadynienė iš Satarečiaus. (Užpalių RKB 1764 - 1786 metų gimimo metrikų knyga, 78 v.)
1798 m. lapkričio 18 d. aš kuris aukščiau (Užpalių vikaras Pranciškus Hopanskis) sutuokiau Pranciškų Milaševskį iš Satarečiaus ir Oną Janulionaičią iš Šeimyniškių. Liudininkai Dominykas Rapševičius iš Gailiešionių ir Motiejus Reikalas iš (...). (Užpalių RKB 1779 - 1831 metų santuokos metrikų knyga, 43 v.)
Pranciškaus ir Onos Milašauskų vaikai (gimimo metai ir mėnuo, krikšto tėvai, skliaustuose - kitos žinios):
1800.01 Vincentas (krikštatėviai neužrašyti, Vincentas 1828.11 vedė Agotą Tranaitę iš Ubagų k., Satarečiuje susilaukė 11 vaikų)
1802.12 Kasparas, Vincentas Repšys ir Ona Repšyčia, abu iš Šeimyniškių (mirė 1807.05)
1805.02 Kazimieras, Dominykas Repšys ir Ona Repšyčia (mirė 1805.03)
1806.02 Liudgarda, Vincentas Sagadynas ir Kaunelienė (krikštamotės vardas praleistas, Liudgarda mirė 1807.06)
1808.04 Apolonija, Stanislovas Vaškelis ir Kotryna Sagadynienė (Apolonija - autoriaus proprosenelė)
1810.03 Anastazija, Dominykas ir Agota Repšiai (1826.11 santuoka su Liudviku Kauneliu iš Satarečiaus, čia gimė jų 10 vaikų)
1812.10 Rozalija, kun. Juozapas Baueras ir Marijona Repšienė (1830.01 santuoka su Stanislovu Būga iš Likančių, ten gimė 9 jų vaikai, per 1863 m. sukilimo malšinimą su sūnaus šeima ištremta į Samaros guberniją)
1815.03 Marijona, Dominykas Repšys ir Barbora Repšienė (1833.10 santuoka su Motiejumi Merkiu Jono s. iš Kamajų par. Paklonės k., ten gyveno ir mirė 1856.09, liko vyras ir 6 vaikai)
1817.04 Veronika, Vincentas Repšys ir Veronika Kaunelyčia, (1840.02 santuoka su Jurgiu Kauneliu iš Satarečiaus, gyveno Vaiskūnuose, ten gimė 8 jų vaikai)
1819.07 Jonas, Juozapas Repševičius ir Marijona Repševičienė (mirė 1826.05 Satarečiuje)
1822.02 Agota, Dominykas Repšys ir Morta Kaunelienė (1844.11 santuoka su Zigmantu Tranu, gyveno Ubagų kaime, žinomi 6 ten gimę jų vaikai, per 1863 m. sukilimo malšinimą su šeima ištremta į Samaros guberniją)
1824.10 Uršulė, Antanas Palubinskis ir Agota Repšienė (mirė 1828.03 Satarečiuje, palaidota Satarečiaus kap.)
Visi Milašauskų vaikai gimė Satarečiuje ir krikštyti Užpalių bažnyčioje.
1847 m. balandžio 5 d. Satarečiaus kaime nuo senatvės mirė valstietis Pranciškus Milaševskis, likusios našle Onos iš Janulionių Milaševskos sutuoktinis 75 metų amžiaus šios bažnyčios parapijietis. Kurio palaikus tų pačių metų ir mėnesio 7 dieną šeima palaidojo Satarečiaus kapinėse. (Užpalių RKB 1846 - 1848 metų mirties metrikų knyga, 19 v.)
2024 m. balandžio 22 d., pirmadienis
Marijona Dabregaitė - Dijokienė (1872-?)
Mano senelio Juozapo Dabregos sesutė Marijona gimė 1872 metų gruodį Svėdasų parapijos Šeduikių kaime. Jos tėvai - valstiečiai Aleksandras ir Rozalija Dabregos. Marijona buvo jų šeštas vaikas.
1874 metais šeimą užpuolė baisi tais laikais liga - raupai. Vasarį mirė mama Rozalija, kovą - broliukas Mykolas.
Našlys tėvas vedė antrą kartą. Su Morta Kustaite jis susilaukė dar dviejų vaikų, bet jiems jau kūdikystėje buvo supilti kauburėliai Šeduikių kaimo kapinaitėse.
Augo Marijona su broliukais Jonu, Antanu, Juozapu ir sesute Ona. Buvo sulaukusi dvylikos, kai 1885 metų balandį neteko tėvelio ("nuo senatvės" - parašyta mirties metrikuose).
Vyriausias brolis Jonas paveldėjo ūkį ir baigė auginti jaunesniuosius brolius ir seseris. Pamotėlės Mortos likimas man nežinomas.
Brolis Jonas, pats dar būdamas nevedęs, 1900 metų vasario 20 dieną iškėlė dvigubas vestuves savo seseriai Marijonai ir broliui Juozapui (mano seneliui). Marijona buvo išleista už valstiečio Rapolo Dijoko iš Užpalių parapijos Ilčiukų kaimo.
Ilčiukuose, ant Šventosios kranto, prabėgo visas likęs Marijonos gyvenimas. Vaikų neturėjo. Rodos, anksti liko našle.
Gal toji pati Marijona Dijokienė iš Ilčiukų yra minima monografijoje “Užpaliai”, kurią kaip padegėlę Užpalių valsčiaus taryba atleido nuo 1933 metų žemės mokesčio (“Užpaliai”, I dalis, leidykla “Versmė”, Vilnius, 2013, 322 pusl.).
Vytautas Mikučionis ten pat (834 pusl.), baigdamas savo pasakojimą apie Ilčiukų kaimą, rašė:
Liko nepaminėta Dijokienės sodyba, kurios kieme kolūkis pasistatė kontorą. Sodyba stovi iki šiol, o Dijokų nebėra. Kitapus kelio kaip koks paminklas stūkso apleista parduotuvė.
Dijokienės nepamiršo ir ilčiukiškė Aldona Mikučionienė, pokario vaikas. Pasak jos, gegužinės pamaldos vykdavusios išimtinai pas Marijoną Dijokienę... Kaime per Šventosios upę buvusios kelios brastos. Vieną jų žmonės vadindavę Dijokienės brasta ("Ilčiukai - kaimas, pažymėtas vandens girnų ženklu", laikraščio "Utenos diena" portalas udiena.lt, 2019.11.20, autorius nenurodytas).
© 2024 Aleksandras Sakas
Priedas - metrikų duomenys
1872 m. gruodžio 17 d. Svėdasų bažnyčioje kun. Bytautas pakrikštijo kūdikį vardu Marijona valstiečių teisėtų sutuoktinių Aleksandro ir Rozalijos iš Repšių Dobregų dukrą, gimusią šių metų ir mėnesio 7 d.. šios parapijos Šeduikių kaime. Krikšto tėvais buvo valstiečiai Povilas Repšys su Veronika, Juozapo Rimkevičiaus žmona. (Svėdasų RKB 1866 -1875 m. gimimo metrikų knyga, 147 v.)
1874 m. vasario 26 d. Šeduikių kaime nuo raupų mirė Rozalija Dobregienė, Svėdasų parapijos 40 metų valstietė. Paliko vyrą Aleksandrą, sūnus Joną, Antaną, Mykolą, Juozapą, dukras Marijoną ir Oną. Jos kūnas šių metų ir mėnesio 27 dieną kun. Bytauto palaidotas parapijos kapinėse. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga)
1885 m. balandžio 6 d. Šeduikių kaime nuo senatvės mirė Aleksandras Dobrega, Alotų valsčiaus valstietis, turėjęs 80 metų, paliko žmoną Mortą iš Kustų, sūnus Joną, Antaną, Juozapą, dukras Oną, Marijoną. Jo kūną palaidojo klebonas kun. Zalieskis parapijos kapinėse. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga)
1900 m. vasario 20 d. Svėdasų bažnyčioje vikaras kun. Vincentas Velžys, triskart paskelbęs vasario mėnesio 2, 6 ir 13 dienomis, sutuokė Užpalių valsčiaus valstietį Rapolą Dijoką, 30 metų viengungį iš Užpalių parapijos Ilčiukų kaimo, su Alotų valsčiaus valstiete Marijona Dobregaite, 24 metų mergina iš Svėdasų parapijos Šeduikių kaimo, valstiečių teisėtų sutuoktinių Juozapo ir Anastazijos, gimusios Pajėdaite, Dijokų sūnų su valstiečių teisėtų sutuoktinių Aleksandro ir Rozalijos, gimusios Repšyte, Dobregų dukterimi, dalyvaujant liudininkams Povilui Viliokui, Jonui Gaigalui ir J. Dobregai. (Svėdasų RKB 1898-1920 m. santuokos metrikų knyga, 39 v.)
1874 metais šeimą užpuolė baisi tais laikais liga - raupai. Vasarį mirė mama Rozalija, kovą - broliukas Mykolas.
Našlys tėvas vedė antrą kartą. Su Morta Kustaite jis susilaukė dar dviejų vaikų, bet jiems jau kūdikystėje buvo supilti kauburėliai Šeduikių kaimo kapinaitėse.
Augo Marijona su broliukais Jonu, Antanu, Juozapu ir sesute Ona. Buvo sulaukusi dvylikos, kai 1885 metų balandį neteko tėvelio ("nuo senatvės" - parašyta mirties metrikuose).
Vyriausias brolis Jonas paveldėjo ūkį ir baigė auginti jaunesniuosius brolius ir seseris. Pamotėlės Mortos likimas man nežinomas.
Brolis Jonas, pats dar būdamas nevedęs, 1900 metų vasario 20 dieną iškėlė dvigubas vestuves savo seseriai Marijonai ir broliui Juozapui (mano seneliui). Marijona buvo išleista už valstiečio Rapolo Dijoko iš Užpalių parapijos Ilčiukų kaimo.
Ilčiukuose, ant Šventosios kranto, prabėgo visas likęs Marijonos gyvenimas. Vaikų neturėjo. Rodos, anksti liko našle.
Gal toji pati Marijona Dijokienė iš Ilčiukų yra minima monografijoje “Užpaliai”, kurią kaip padegėlę Užpalių valsčiaus taryba atleido nuo 1933 metų žemės mokesčio (“Užpaliai”, I dalis, leidykla “Versmė”, Vilnius, 2013, 322 pusl.).
Vytautas Mikučionis ten pat (834 pusl.), baigdamas savo pasakojimą apie Ilčiukų kaimą, rašė:
Liko nepaminėta Dijokienės sodyba, kurios kieme kolūkis pasistatė kontorą. Sodyba stovi iki šiol, o Dijokų nebėra. Kitapus kelio kaip koks paminklas stūkso apleista parduotuvė.
Dijokienės nepamiršo ir ilčiukiškė Aldona Mikučionienė, pokario vaikas. Pasak jos, gegužinės pamaldos vykdavusios išimtinai pas Marijoną Dijokienę... Kaime per Šventosios upę buvusios kelios brastos. Vieną jų žmonės vadindavę Dijokienės brasta ("Ilčiukai - kaimas, pažymėtas vandens girnų ženklu", laikraščio "Utenos diena" portalas udiena.lt, 2019.11.20, autorius nenurodytas).
© 2024 Aleksandras Sakas
Priedas - metrikų duomenys
1872 m. gruodžio 17 d. Svėdasų bažnyčioje kun. Bytautas pakrikštijo kūdikį vardu Marijona valstiečių teisėtų sutuoktinių Aleksandro ir Rozalijos iš Repšių Dobregų dukrą, gimusią šių metų ir mėnesio 7 d.. šios parapijos Šeduikių kaime. Krikšto tėvais buvo valstiečiai Povilas Repšys su Veronika, Juozapo Rimkevičiaus žmona. (Svėdasų RKB 1866 -1875 m. gimimo metrikų knyga, 147 v.)
1874 m. vasario 26 d. Šeduikių kaime nuo raupų mirė Rozalija Dobregienė, Svėdasų parapijos 40 metų valstietė. Paliko vyrą Aleksandrą, sūnus Joną, Antaną, Mykolą, Juozapą, dukras Marijoną ir Oną. Jos kūnas šių metų ir mėnesio 27 dieną kun. Bytauto palaidotas parapijos kapinėse. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga)
1885 m. balandžio 6 d. Šeduikių kaime nuo senatvės mirė Aleksandras Dobrega, Alotų valsčiaus valstietis, turėjęs 80 metų, paliko žmoną Mortą iš Kustų, sūnus Joną, Antaną, Juozapą, dukras Oną, Marijoną. Jo kūną palaidojo klebonas kun. Zalieskis parapijos kapinėse. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga)
1900 m. vasario 20 d. Svėdasų bažnyčioje vikaras kun. Vincentas Velžys, triskart paskelbęs vasario mėnesio 2, 6 ir 13 dienomis, sutuokė Užpalių valsčiaus valstietį Rapolą Dijoką, 30 metų viengungį iš Užpalių parapijos Ilčiukų kaimo, su Alotų valsčiaus valstiete Marijona Dobregaite, 24 metų mergina iš Svėdasų parapijos Šeduikių kaimo, valstiečių teisėtų sutuoktinių Juozapo ir Anastazijos, gimusios Pajėdaite, Dijokų sūnų su valstiečių teisėtų sutuoktinių Aleksandro ir Rozalijos, gimusios Repšyte, Dobregų dukterimi, dalyvaujant liudininkams Povilui Viliokui, Jonui Gaigalui ir J. Dobregai. (Svėdasų RKB 1898-1920 m. santuokos metrikų knyga, 39 v.)
2024 m. kovo 28 d., ketvirtadienis
Kazimieras ir Ona Vanagai iš Vilučių
1791 metų lapkritį Užpalių bažnyčioje buvo sutuokti tos bažnyčios parapijonys, karališkieji žemdirbiai Kazimieras Vanagas iš Vilučių kaimo ir Ona Repšytė iš Gailiešionių kaimo. Karališkieji, nes abu šie kaimai priklausė valdovo Užpalių dvarui, taigi, ir jų žmonės buvo karaliaus, gyvenę kiek laisviau ir sočiau, negu kitų aplinkinių dvarponių baudžiauninkai.
Vilučiai, 2015 m. Nuotrauka iš VietovesLT.
Kazimiero ir Onos santuokos metrikuose jų tėvų vardai neužrašyti (dėl to lieka abejonės, ar šio straipsnelio priede esantys gimimo metrikai yra jų, o ne kitų bendravardžių).
Kaip rodo Užpalių bažnyčios knygos, po santuokos Kazimieras ir Ona Vanagai gyveno Vilučiuose, kur viena po kitos gimė jų trys dukros - Marcijona, Barbora, Liudgarda. Paskui, tarp 1800 metų pabaigos ir 1801 metų pradžios, gimimo metrikų knygose yra nedidelė spraga. Nedidelė, bet apmaudi, nes skaičiavimai rodo kad būtent tuo metu Kazimieras ir Ona Vanagai galėjo susilaukti dar vieno ypatingo vaiko - dukros Karolinos. Karolina Vanagaitė ypatinga tuo, kad yra šio teksto autoriaus proproprosenelė (močiutės prosenelė arba prosenelės močiutė - kaip kam patinka).
Po Karolinos, ketvirtos iš eilės dukros, į Vanagų kiemą gandrai ėmė skraidinti sūnus, ir jų atnešė taip pat keturis - Juozapą, Liudviką, Joną, Dominyką. O 1812 metais buvo dar vienos krikštynos, jau turbūt paskutinės - gimus dukrai Rozalijai.
Nespėjęs užauginti savo mažiausiųjų vaikų, 1817 metų kovą šeimos galva Kazimieras Vanagas mirė. Vyriausiam iš sūnų, Juozapui, tada buvo tik penkiolika, o ūkiui vesti reikėjo vyriškų rankų, tai jau balandį Karolina, kad ir jaunutė, buvo išleista už Rapolo Urbanavičiaus, atėjusio į Vilučius užkuriu iš gretimos Svėdasų parapijos Šeduikių kaimo.
1828 metų Užpalių parapijiečių sąrašuose į vieną Vilučių kaimo šeimyną įrašyti: Rapolas Urbanavičius su žmona Karolina ir vaikais Anupru, Elžbieta, Eufrozine, Karolinos motina Ona Vanagienė, broliai Juozapas (jau su savo žmona Ona), Liudvikas, Jonas Vanagai, seserys Rozalija ir Barbora Vanagaitės. Surašyti vienokiu rašalu, o kitokiu iš sąrašo Urbanavičiai išbraukti. Matyt, sąrašai sudaryti, kartojant kažkokius senesnius, paskui patikslinti - 1828 metais Urbanavičių Vilučiuose jau nebuvo (sūnus Ciprijonas gimė Šeduikiuose dar 1827 metų liepą). Pirmuoju sąraše tapo vyriausias iš Kazimiero Vanago sūnų - Juozapas.
Kazimiero Vanago (1758-1817) medžio dalis. Paspalvintieji - autoriaus tiesioginiai protėviai.
Ona Vanagienė mirė Vilučiuose 1844 metų kovą. Palaidota kaimo kapinaitėse. Jos mirties metrikuose paminėti likę sūnūs Juozapas ir Liudvikas. Taip, bet ne visai taip. Buvo ir daugiau jos gyvų vaikų. Štai, trumpa žinių apie juos suvestinė.
Vyriausia dukra Marcijona dar 1812 metais buvo išleista už Vincento Merkio iš Mikėnų.
Vincentas Merkys - koks sutapimas! Toje pačioje Užpalių parapijoje, tiktai Kėpių kaime, tuo metu gyveno dar vienas Vincentas Merkys, autoriaus proproprosenelis (močiutės prosenelis).
Tiesą sakant, tokie sutapimai nelabai stebina. Tame Aukštaitijos kampe Merkių arba Mierkių buvo beveik kiekviename kaime, neretai vienodais vardais, panašaus amžiaus. Genealogui atskirti vienus Merkius nuo kitų - užduotis nelengva, kartais neįveikiama. Tas pats ir su giminaičiais Vanagais, Vaškeliais, Repšiais - jų, kaip ir Merkių, Užpalių parapijoje gyveno devynios galybės.
O Marcijona Vanagaitė Merkienė Mikėnuose susilaukė bent poros vaikų, bet anksti liko našle. 1820 metų gegužę Marcijona ištekėjo už antrojo vyro Nikodemo Leikos. Nuo tų metų jos pėdsakų Užpalių knygose neberandu, gal išsikėlė į kitą parapiją?
Antroji Kazimiero ir Onos Vanagų dukra, Barbora, jos tėvo mirties metais dar buvo netekėjusi, tačiau tuomet, ieškant užkurio, kažkaip apeita jaunesnės sesers Karolinos. Barborą ištekino 1828 metais į Kaniūkus už Nikodemo Gudo, arba Gudelio.
Barboros vyras Nikodemas gyveno jaunesnio brolio Justino Gudo šeimoje. Į tuos vyro brolio namus pateko ir Barbora. Niekas nežino, kaip sugyveno brolienės Gudienės, bet aišku, kad namų šeimininke Barbora būti negalėjo. Čia gimė penki jos vaikai.
Barboros sūnų Kasparą Gudą 1854 metais atidavė į rekrūtus. Tuo metu Rusija nelabai sėkmingai kariavo Krymo karą su turkais ir europiečiais, turkų sąjungininkais. Kasparo likimo nežinau.
Senstelėję - tai jau 1866 metų sąrašo žinios - Nikodemas ir Barbora Gudai gyveno pas kaimyną Povilą Miškinį, buvo jo darbininkai.
Grįžtu prie Kazimiero ir Onos Vanagų vaikų. Kaip sakiau, sūnus Juozapas 1826 metais vedė ir perėmė iš savo svainio Rapolo Urbanavičiaus tėvų ūkį Vilučiuose. Juozapo žmona - Ona Vaškelytė iš Bajorų kaimo.
Juozapo ir Onos Vanagų žinau penkis sūnus ir dukrą. Sūnaus Dominyko krikšto tėvu 1831 metais buvo kaimynas Ignotas Repšys, Vanagams - tiesiog geras kaimynas, o šio teksto autoriui - proprosenelis. Kito sūnaus - Antano - krikšto mama 1833 metais buvo Apolonija Repšienė, Ignoto žmona, taigi, autoriaus propromočiutė.
1843 metais Juozapo Vanago žmonai mirus, mėnesį panašlavęs Juozapas vedė Vilučių kaimynę Veroniką Sirvydytę. Antroje santuokoje Juozapas susilaukė dar trijų dukrų ir keturių sūnų.
Juozapo dviejų sūnų, netikrų brolių Dominyko ir Rapolo gyvenimu domėjosi ir aprašė Dominyko proanūkė Marija Vanagaitė - Dovydaitienė (Vilučių kaimas, monografija "Užpaliai", I dalis, "Versmės" leidykla, Vilnius, 2013). Turiu ir ašen sukurpęs šia tema straipsnelį.
Kazimiero ir Onos Vanagų sūnūs Liudvikas ir Jonas buvo likę gyventi tėvų namuose, brolio Juozapo šeimoje. Juozapui ilgai nė berno samdyti nereikėjo, "dėdės" buvo už bernus.
Tai truko tol, kol 1843 metų spalį mirė kaimynas Motiejus Sirvydis, palikęs žmoną Viktoriją ir šešis vaikus. Po kelių mėnesių, 1844 metų vasarį, jaunesnysis "dėdė" Jonas vedė našlę Viktoriją Sirvydienę, buvusią Gaigalaitę, ir iš Vanagų namų išėjo pas Sirvydžius.
Jono Vanago žmona Viktorija, jau pusamžė moteris, savo antrajam vyrui dar gimdė vaikus (žinau bent du, jų dukra Karolina ištekėjo už duokiškėno našlio Kazimiero Karalevičiaus).
Laikui bėgant, Sirvydžių ūkio vadžias perėmė Viktorijos sūnus iš pirmosios santuokos Baltramiejus Sirvydis su žmona Karolina, beje, Vanagaite (iš kitų, iš Kušlių kaimo Vanagų).
Ir pabaigai - apie "dėdę" Liudviką, dar ilgiau už Joną užsibuvusį tėvų namuose. Tiktai baigdamas penktą dešimtį, 1853 metų sausį Liudvikas Vanagas susuko atskirą lizdelį su daug jaunesne Konstancija Stukaite iš Mikėnų. 1866 metų Vilučių kaimo sąraše jis ir Konstancija užrašyti vieni patys, be vaikų.
© 2024 Aleksandras Sakas
Priedas
1758 m. vasario 8 d. aš kuris aukščiau [Užpalių kamendorius Andriejus Lenartavičius] pakrikštijau Kazimierą, gimusį 6 d., tėvų Jokūbo Vanago ir Onos Matyčios, teisėtų sutuoktinių iš Vilučių. Krikštatėvis Steponas Vilutis iš ten pat su Birkaičia iš Pelanių. (EAIS, Užpalių RKB 1742 - 1764 metų gimimo metrikų knyga, 90 v.)
Pastaba. Jokūbo ir Onos Vanagų kitų vaikų gimimo metrikuose motinos pavardė - Natyčia.
1774 m. rugpjūčio 14 d. [Užpalių kamendorius tėvas Albanas Vaitkevičius] pakrikštijo Oną, gimusią 12 d. tėvams Juozapui Repšiui ir Kristinai Masiulyčiai, teisėtiems sutuoktiniams iš Gailiešionių. Krikštatėvis Pranciškus Repšys iš Gailiešionių su Ona Remeikiene iš Vaiskūnų. (EAIS, Užpalių RKB 1764 - 1786 metų gimimo metrikų knyga, 71 v.)
1791 m. lapkričio 6 d. aš kuris aukščiau [Užpalių vikaras Pranciškus Hopanskis] sutuokiau Kazimierą Vanagą iš Vilučių ir Oną Repšyčią iš Gailiešionių. Liudininkai: Tomas Vilutis iš Vilučių ir Pranciškus Repševičius iš Ramavidiškių. (EAIS, Užpalių RKB 1779 - 1831 metų santuokos metrikų knyga, 30 v.)
Kazimiero ir Onos Vanagų vaikai (gimimo metai ir mėnuo, vardas, krikštatėviai, skliaustuose - papildomi duomenys):
1793.06 Marcijona (1812.11 santuoka su Vincentu Merkiu iš Mikėnų, 1820.05 santuoka su Nikodemu Leika)
1798.04 Barbora (1828.11 santuoka su Nikodemu Gudeliu iš Kaniūkų)
1800.02 Liudgarda
1801? Karolina (1817.04 santuoka su Rapolu Urbanavičiumi iš Svėdasų parapijos Šeduikių kaimo, mirė 1881.08 Šeduikiuose)
1802.03 Juozapas, Vincentas Romeikis iš Žaibiškių ir Agota Vilutyčia iš Vilučių (1826.11 santuoka su Ona Vaškelyte iš Bajorų, 1843.05 santuoka su Veronika Sirvydyte iš Vilučių)
1804.08 Liudvikas, Jurgis Masiulis ir Agota Vilutyčia (1853.01 santuoka su Konstancija Stukaite iš Mikėnų)
1807.06 Jonas, Laurynas Vilutis ir Liudgarda Romeikienė (1844.02 santuoka su Viktorija Gaigalaite Sirvydiene iš Vilučių)
1810.03 Dominykas, Vincentas Romeikis ir Veronika Vilutienė (mirė 1811.06 Vilučiuose)
1812.04 Rozalija, Mykolas Vanagas ir Rozalija Vilutienė (mirė 1830.06 Vilučiuose)
Visi gimę Užpalių parapijos Vilučių kaime, krikštyti Užpalių bažnyčioje.
Vilučiai, 2015 m. Nuotrauka iš VietovesLT.
Kazimiero ir Onos santuokos metrikuose jų tėvų vardai neužrašyti (dėl to lieka abejonės, ar šio straipsnelio priede esantys gimimo metrikai yra jų, o ne kitų bendravardžių).
Kaip rodo Užpalių bažnyčios knygos, po santuokos Kazimieras ir Ona Vanagai gyveno Vilučiuose, kur viena po kitos gimė jų trys dukros - Marcijona, Barbora, Liudgarda. Paskui, tarp 1800 metų pabaigos ir 1801 metų pradžios, gimimo metrikų knygose yra nedidelė spraga. Nedidelė, bet apmaudi, nes skaičiavimai rodo kad būtent tuo metu Kazimieras ir Ona Vanagai galėjo susilaukti dar vieno ypatingo vaiko - dukros Karolinos. Karolina Vanagaitė ypatinga tuo, kad yra šio teksto autoriaus proproprosenelė (močiutės prosenelė arba prosenelės močiutė - kaip kam patinka).
Po Karolinos, ketvirtos iš eilės dukros, į Vanagų kiemą gandrai ėmė skraidinti sūnus, ir jų atnešė taip pat keturis - Juozapą, Liudviką, Joną, Dominyką. O 1812 metais buvo dar vienos krikštynos, jau turbūt paskutinės - gimus dukrai Rozalijai.
Nespėjęs užauginti savo mažiausiųjų vaikų, 1817 metų kovą šeimos galva Kazimieras Vanagas mirė. Vyriausiam iš sūnų, Juozapui, tada buvo tik penkiolika, o ūkiui vesti reikėjo vyriškų rankų, tai jau balandį Karolina, kad ir jaunutė, buvo išleista už Rapolo Urbanavičiaus, atėjusio į Vilučius užkuriu iš gretimos Svėdasų parapijos Šeduikių kaimo.
1828 metų Užpalių parapijiečių sąrašuose į vieną Vilučių kaimo šeimyną įrašyti: Rapolas Urbanavičius su žmona Karolina ir vaikais Anupru, Elžbieta, Eufrozine, Karolinos motina Ona Vanagienė, broliai Juozapas (jau su savo žmona Ona), Liudvikas, Jonas Vanagai, seserys Rozalija ir Barbora Vanagaitės. Surašyti vienokiu rašalu, o kitokiu iš sąrašo Urbanavičiai išbraukti. Matyt, sąrašai sudaryti, kartojant kažkokius senesnius, paskui patikslinti - 1828 metais Urbanavičių Vilučiuose jau nebuvo (sūnus Ciprijonas gimė Šeduikiuose dar 1827 metų liepą). Pirmuoju sąraše tapo vyriausias iš Kazimiero Vanago sūnų - Juozapas.
Kazimiero Vanago (1758-1817) medžio dalis. Paspalvintieji - autoriaus tiesioginiai protėviai.
Ona Vanagienė mirė Vilučiuose 1844 metų kovą. Palaidota kaimo kapinaitėse. Jos mirties metrikuose paminėti likę sūnūs Juozapas ir Liudvikas. Taip, bet ne visai taip. Buvo ir daugiau jos gyvų vaikų. Štai, trumpa žinių apie juos suvestinė.
Vyriausia dukra Marcijona dar 1812 metais buvo išleista už Vincento Merkio iš Mikėnų.
Vincentas Merkys - koks sutapimas! Toje pačioje Užpalių parapijoje, tiktai Kėpių kaime, tuo metu gyveno dar vienas Vincentas Merkys, autoriaus proproprosenelis (močiutės prosenelis).
Tiesą sakant, tokie sutapimai nelabai stebina. Tame Aukštaitijos kampe Merkių arba Mierkių buvo beveik kiekviename kaime, neretai vienodais vardais, panašaus amžiaus. Genealogui atskirti vienus Merkius nuo kitų - užduotis nelengva, kartais neįveikiama. Tas pats ir su giminaičiais Vanagais, Vaškeliais, Repšiais - jų, kaip ir Merkių, Užpalių parapijoje gyveno devynios galybės.
O Marcijona Vanagaitė Merkienė Mikėnuose susilaukė bent poros vaikų, bet anksti liko našle. 1820 metų gegužę Marcijona ištekėjo už antrojo vyro Nikodemo Leikos. Nuo tų metų jos pėdsakų Užpalių knygose neberandu, gal išsikėlė į kitą parapiją?
Antroji Kazimiero ir Onos Vanagų dukra, Barbora, jos tėvo mirties metais dar buvo netekėjusi, tačiau tuomet, ieškant užkurio, kažkaip apeita jaunesnės sesers Karolinos. Barborą ištekino 1828 metais į Kaniūkus už Nikodemo Gudo, arba Gudelio.
Barboros vyras Nikodemas gyveno jaunesnio brolio Justino Gudo šeimoje. Į tuos vyro brolio namus pateko ir Barbora. Niekas nežino, kaip sugyveno brolienės Gudienės, bet aišku, kad namų šeimininke Barbora būti negalėjo. Čia gimė penki jos vaikai.
Barboros sūnų Kasparą Gudą 1854 metais atidavė į rekrūtus. Tuo metu Rusija nelabai sėkmingai kariavo Krymo karą su turkais ir europiečiais, turkų sąjungininkais. Kasparo likimo nežinau.
Senstelėję - tai jau 1866 metų sąrašo žinios - Nikodemas ir Barbora Gudai gyveno pas kaimyną Povilą Miškinį, buvo jo darbininkai.
Grįžtu prie Kazimiero ir Onos Vanagų vaikų. Kaip sakiau, sūnus Juozapas 1826 metais vedė ir perėmė iš savo svainio Rapolo Urbanavičiaus tėvų ūkį Vilučiuose. Juozapo žmona - Ona Vaškelytė iš Bajorų kaimo.
Juozapo ir Onos Vanagų žinau penkis sūnus ir dukrą. Sūnaus Dominyko krikšto tėvu 1831 metais buvo kaimynas Ignotas Repšys, Vanagams - tiesiog geras kaimynas, o šio teksto autoriui - proprosenelis. Kito sūnaus - Antano - krikšto mama 1833 metais buvo Apolonija Repšienė, Ignoto žmona, taigi, autoriaus propromočiutė.
1843 metais Juozapo Vanago žmonai mirus, mėnesį panašlavęs Juozapas vedė Vilučių kaimynę Veroniką Sirvydytę. Antroje santuokoje Juozapas susilaukė dar trijų dukrų ir keturių sūnų.
Juozapo dviejų sūnų, netikrų brolių Dominyko ir Rapolo gyvenimu domėjosi ir aprašė Dominyko proanūkė Marija Vanagaitė - Dovydaitienė (Vilučių kaimas, monografija "Užpaliai", I dalis, "Versmės" leidykla, Vilnius, 2013). Turiu ir ašen sukurpęs šia tema straipsnelį.
Kazimiero ir Onos Vanagų sūnūs Liudvikas ir Jonas buvo likę gyventi tėvų namuose, brolio Juozapo šeimoje. Juozapui ilgai nė berno samdyti nereikėjo, "dėdės" buvo už bernus.
Tai truko tol, kol 1843 metų spalį mirė kaimynas Motiejus Sirvydis, palikęs žmoną Viktoriją ir šešis vaikus. Po kelių mėnesių, 1844 metų vasarį, jaunesnysis "dėdė" Jonas vedė našlę Viktoriją Sirvydienę, buvusią Gaigalaitę, ir iš Vanagų namų išėjo pas Sirvydžius.
Jono Vanago žmona Viktorija, jau pusamžė moteris, savo antrajam vyrui dar gimdė vaikus (žinau bent du, jų dukra Karolina ištekėjo už duokiškėno našlio Kazimiero Karalevičiaus).
Laikui bėgant, Sirvydžių ūkio vadžias perėmė Viktorijos sūnus iš pirmosios santuokos Baltramiejus Sirvydis su žmona Karolina, beje, Vanagaite (iš kitų, iš Kušlių kaimo Vanagų).
Ir pabaigai - apie "dėdę" Liudviką, dar ilgiau už Joną užsibuvusį tėvų namuose. Tiktai baigdamas penktą dešimtį, 1853 metų sausį Liudvikas Vanagas susuko atskirą lizdelį su daug jaunesne Konstancija Stukaite iš Mikėnų. 1866 metų Vilučių kaimo sąraše jis ir Konstancija užrašyti vieni patys, be vaikų.
© 2024 Aleksandras Sakas
Priedas
1758 m. vasario 8 d. aš kuris aukščiau [Užpalių kamendorius Andriejus Lenartavičius] pakrikštijau Kazimierą, gimusį 6 d., tėvų Jokūbo Vanago ir Onos Matyčios, teisėtų sutuoktinių iš Vilučių. Krikštatėvis Steponas Vilutis iš ten pat su Birkaičia iš Pelanių. (EAIS, Užpalių RKB 1742 - 1764 metų gimimo metrikų knyga, 90 v.)
Pastaba. Jokūbo ir Onos Vanagų kitų vaikų gimimo metrikuose motinos pavardė - Natyčia.
1774 m. rugpjūčio 14 d. [Užpalių kamendorius tėvas Albanas Vaitkevičius] pakrikštijo Oną, gimusią 12 d. tėvams Juozapui Repšiui ir Kristinai Masiulyčiai, teisėtiems sutuoktiniams iš Gailiešionių. Krikštatėvis Pranciškus Repšys iš Gailiešionių su Ona Remeikiene iš Vaiskūnų. (EAIS, Užpalių RKB 1764 - 1786 metų gimimo metrikų knyga, 71 v.)
1791 m. lapkričio 6 d. aš kuris aukščiau [Užpalių vikaras Pranciškus Hopanskis] sutuokiau Kazimierą Vanagą iš Vilučių ir Oną Repšyčią iš Gailiešionių. Liudininkai: Tomas Vilutis iš Vilučių ir Pranciškus Repševičius iš Ramavidiškių. (EAIS, Užpalių RKB 1779 - 1831 metų santuokos metrikų knyga, 30 v.)
Kazimiero ir Onos Vanagų vaikai (gimimo metai ir mėnuo, vardas, krikštatėviai, skliaustuose - papildomi duomenys):
1793.06 Marcijona (1812.11 santuoka su Vincentu Merkiu iš Mikėnų, 1820.05 santuoka su Nikodemu Leika)
1798.04 Barbora (1828.11 santuoka su Nikodemu Gudeliu iš Kaniūkų)
1800.02 Liudgarda
1801? Karolina (1817.04 santuoka su Rapolu Urbanavičiumi iš Svėdasų parapijos Šeduikių kaimo, mirė 1881.08 Šeduikiuose)
1802.03 Juozapas, Vincentas Romeikis iš Žaibiškių ir Agota Vilutyčia iš Vilučių (1826.11 santuoka su Ona Vaškelyte iš Bajorų, 1843.05 santuoka su Veronika Sirvydyte iš Vilučių)
1804.08 Liudvikas, Jurgis Masiulis ir Agota Vilutyčia (1853.01 santuoka su Konstancija Stukaite iš Mikėnų)
1807.06 Jonas, Laurynas Vilutis ir Liudgarda Romeikienė (1844.02 santuoka su Viktorija Gaigalaite Sirvydiene iš Vilučių)
1810.03 Dominykas, Vincentas Romeikis ir Veronika Vilutienė (mirė 1811.06 Vilučiuose)
1812.04 Rozalija, Mykolas Vanagas ir Rozalija Vilutienė (mirė 1830.06 Vilučiuose)
Visi gimę Užpalių parapijos Vilučių kaime, krikštyti Užpalių bažnyčioje.
2023 m. gruodžio 4 d., pirmadienis
Jokimas Sakas
Mano prosenelio Jono Sako tėvai buvo Jokimas Sakas ir Kotryna Šmataitė, Kiemeliškių valsčiaus Svyronių parapijos Kareniotų kaimo valstiečiai. Kareniotų kaimas dabar priklauso Baltarusijos Astravo rajonui.
Šis tekstas - apie proprosenelį Jokimą Saką.
Jokimo gimimo metrikų nebuvau radęs, tačiau 1837 metų santuokos įrašas liudijo, kad Jokimas turėjo gimti apie 1816 metus, o jo tėvai - valstiečiai teisėti sutuoktiniai Kazimieras Sakas ir Antanina Buikaitė.
Jokimo antrosios, 1861 metų, santuokos metrikuose jo amžius - 46 metai, išeitų, buvo gimęs apie 1815 metus, kas nesikerta su ankstesnėmis žiniomis. Jokimo tėvu užrašytas Kazimieras Sakas, tačiau motina - Ona Nevedomskaitė!
Be abejo, raštininkai klysdavo, ypač paskubomis darydami metrikų knygų dekanatinius nuorašus, tad galėjo supainioti ir Jokimo motinos vardą pavardę. Kas buvo Jokimo motina, geriausiai išaiškintų jo gimimo metrikai. Kodėl jų nerandu, nors Svyronių parapijos, kurioje gyveno Jokimas Sakas, metrikų knygos yra be spragų - nuo amžiaus pradžios iki pat 1819 metų?
Gal mūsų Jokimas gimė kitoje parapijoje? Gal gimė vėliau, po 1819 metų - prie tokių metrikų knygų neprieinu. Tačiau, jei tai nutiko, tarkim, 1820 metais, išeitų, kad Jokimas apvesdintas 17 metų amžiaus. Lyg per jaunas, nors pasaulyje yra visko buvę...
Dar kartą ekrane varčiau Svyronių knygas. Jokimo vardas kaip dabar, taip ir anais laikais buvo retas, todėl pro akis neprasprūdo įrašas apie Jokimą, gimusį Kareniotuose kaip tik 1816 metais, liepos mėnesį. Tačiau... šis Jokimas buvo Onos Buikaitės nesantuokinis vaikas!
Kaip sakoma, kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių ir tuo lengviau tarp jų paklysti. Ir man paklydusiam beliko spėlioti. Gal Kazimieras Sakas vedė kaimynę Oną Buikaitę, merginą su nesantuokiniu vaiku, kurį įsūnijo ir užaugino kaip savo? Beje, kas ten žino, kieno sūnus buvo anas vaikelis? Gal kaip tik Kazimiero? Juk ir Sakai kartais nevengdavo paišdykauti.
Kazimiero ir Jokimo, kaip tėvo ir sūnaus, ryšį liudija ir Kazimiero Sako mirties metrikai. Ten parašyta, kad 1846 metais Kazimieras Sakas, nugalabytas karštinės, Kareniotuose paliko sūnų Jokimą (ir žmoną Rozaliją - turbūt, Jokimo pamotėlę).
Šiaip ar taip, savo proprosenelio Jokimo tėvu (ar įtėviu) manau buvus Kazimierą Saką. O motina? Ona Buikaitė, Antanina Buikaitė ar Ona Nevedomskaitė? Kartojasi Ona ir Buikaitė, tai gal Ona Buikaitė?
*
Svyronyse 1837 metais Jokimas Sakas susituokė su Kotryna Šmataite. Abu, kaip rašoma santuokos metrikuose - iš Kareniotų, tačiau gimusi Kotryna buvo ne šiame, o gretimame Godeliūnų (Hadziłuny) kaime, kur gyveno jos tėvai, valstiečiai Stanislovas ir Marcijona Šmatai.
Beje, tą pačią 1837 metų birželio 6 dieną Svyronyse buvo sutuokta dar viena pora - Motiejus Buika iš Padolcų kaimo ir Agota Sakavičiūtė iš Kareniotų, Mykolo duktė, Kazimiero anūkė. Abejas vestuves galėjo atšokti kartu kaip giminės, tačiau per ką giminiavosi - per Sakus ar per Buikas?
Jokimui Kotryna pagimdė tris sūnus - Joną, Simoną ir Juozapą. Tiksliau, tiek jų žinome buvus Kotrynos mirties dieną. Tarp Simono ir Juozapo - didelis amžiaus skirtumas, vaikų galėjo gimti daugiau, bet iš to tarpo neturime metrikų knygų. Mama Kotryna savo mažiausiojo užauginti nespėjo - mirė 1861 metais, kai Juozapėliui vos ketveri tebuvo.
Neilgai našlavęs, Jokimas Sakas vedė antrą kartą - Juozapotą Kačkonytę. Su ja Jokimas susilaukė dukros Marcijonos. Tad mirdamas (nuo paralyžiaus) 1868 metų sausį Jokimas paliko žmoną ir keturis vaikus. Palaidotas gimtojo kaimo kapinėse.

Kareniotų Sakai nuo Jokimo. Paspalvintieji - autoriaus tiesioginiai protėviai.
Jokimo vyriausias sūnus Jonas, mano prosenelis, tuo metu jau buvo vedęs vyras. Su žmona Ieva Jakubcevičiūte Kareniotuose augino savo vaikus.
Kitas Jokimo Sako sūnų, Simonas, buvo vedęs Viktoriją Bialyšaitę, turėjo dukras Apoloniją ir Salomėją. Apolonija mirė vaikystėje (1869 metais). Salomėją minėjo Zuzana Knašienė, pirmoji žinių apie Sakus pateikėja - Saliūnė užaugusi, ištekėjusi, turėjusi porą vaikų.
Kitų Jokimo atžalų, Juozapo ir jo netikros sesers Marcijonos, jokių pėdsakų neradau. O Jokimo našlė Juozapota Sakienė mirė ir buvo palaidota Svyronyse, ne Kareniotuose.
© 2023 Aleksandras Sakas
Metrikų duomenys:
Šaltinis - EAIS arba familysearch.org (iki 1819 m. ir po 1873 m.), Svyrių dekanato Svyronių bažnyčios atitinkamų metų metrikų knygos
1816 m. liepos 20 d. [Svyronių bažnyčioje pakrikštytas] Kareniotuose liepos 14 d. gimęs Jokimas, valstietės Onos Buikaitės nesantuokinis sūnus, krikšto tėvai Mykolas Mužyla su Elžbieta Ceikaite.
1816 m. lapkričio 19 d. Svyronių bažnyčioje pakrikštyta Kotryna, valst. Stanislovo ir Marcijonos Šmatų duktė, gimusi Godeliūnų kaime lapkričio 14 d. Krikšto tėvai Juozapas Kačkonis ir Elžbieta Mužylaitė.
1837 m. birželio 6 d. Svyronių bažnyčioje administratorius kun. Bonaventūra Šinskis sutuokė valstiečius Jokimą Saką (Joachim Sak), 21 metų jaunuolį, ir Kotryną Šmataitę (Katarzyna Szmatowna), 19 metų merginą, abu iš tos pačios parapijos Kareniotų kaimo, valstiečių teisėtų sutuoktinių Kazimiero ir Antaninos Buikaitės Sakų sūnų ir valstiečių teisėtų sutuoktinių Stanislovo ir Marijonos Rupenkaitės Semaškų dukterį, dalyvaujant liudininkams valstiečiams Mykolui Mužilai, Simonui Jakobcevičiui, Martynui Šmatui, Simonui Slikančiui.
Pastaba: Taip dokumente - Kotrynos Šmataitės tėvai užrašyti Semaškomis.
1839 m. gegužės 28 d. Svyronių bažnyčioje jos vikaro kun. Dionyzo Zdanavičiaus pakrikštytas kūdikis vardu Anzelmas Jonas, valstiečių teisėtų sutuoktinių Jokimo ir Kotrynos Šmataitės Sakų sūnus, gimęs šių metų ir mėnesio 27 dienos vakarą Kareniotų kaime. Krikštatėviais buvo valstiečiai Jokūbas Stupenka su mergina Ona Šmataite.
1841 m. lapkričio 2 d. Svyronių parapinėje bažnyčioje kun. Timofiejaus Mitraševskio pakrikštytas kūdikis vardu Simonas, valstiečių teisėtų sutuoktinių Jokimo ir Kotrynos iš Šmatų Sakų sūnus, gimęs 1841 metų lapkričio 1 dieną tos pačios parapijos Kareniotų kaime. Krikštatėviais buvo Rusijos kariuomenės poručikas Jonas Sezeniovas ir valstietė Rozalija Stupenkaitė.
1846 m. sausio 12 d. Kareniotų kaime nuo karštinės mirė valstietis Kazimieras Sakas (pracowity Kazimierz Sak), valstietės Rozalijos Sakienės, likusios našle vyras, sulaukęs 80 metų, Svyronių bažnyčios parapijietis, po savęs palikęs sūnų Jokimą. Palaidotas privačiose Kareniotų kapinėse. (Įrašo Svyronių bažnyčios mirties metrikų knygoje kopija, už ją dėkingas ponui Petrui Kibickiui).
1857 m. kovo 3 d. Svyronių parapinėje bažnyčioje jos administratoriaus kun. Prano Mosevičiaus pakrikštytas kūdikis vardu Juozapas, valstiečių teisėtų sutuoktinių Jokimo ir Kotrynos Šmataitės Sakų sūnus, gimęs šių 1857 metų vasario 15 dienos vidurdienį tos pačios parapijos Koreniatų kaime. Krikštatėviais buvo valstietis Jonas Ceika ir bajorė našlė Uršulė Brancevičienė.
1861 m. gegužės 25 d. Kareniotų kaime nuo voties (от вереда) mirė valstietė Kotryna Sakienė, gimusi Šmataite. Likusio našliu Jokimo Sako žmona, 30 metų amžiaus, Svyronių bažnyčios parapijietė, po savęs paliko tris sūnus Joną, Simoną ir Juozapą, mažamečius. Jos kūną trečią dieną po mirties palaidojo patys žmonės privačiose Kareniotų kapinėse.
Pastaba. Kotryna mirė vyresnė - eidama keturiasdešimt penktus metus, ir jos vyresnieji sūnūs, Jonas ir Simonas, jau nebuvo mažamečiai.
1861 m. liepos 9 d. Svyronių bažnyčioje kunigo Prano Mosevičiaus, šios bažnyčios administratoriaus, sutuokti valstiečiai Jokimas Sakas, 46 metų našlys iš Kareniotų kaimo, ir Juozapota Kačkonytė, 32 metų iš Izarų užusienio, abu šios Svyronių bažnyčios parapijiečiai, valstiečių teisėtų sutuoktinių Kazimiero ir Onos gimusios Nevedomska Sakų sūnus ir valstiečių teisėtų sutuoktinių Petro ir Marijonos gimusios Stapovičaite Kačkonių dukra, dalyvaujant liudininkams valstiečiams Jonui Ceikai, Jonui Valatkai, Stanislovui Kačkoniui, Jeronimui Kačkoniui ir daugeliui kitų.
1864 m. vasario 9 d. Svyronių bažnyčioje kunigo Prano Mosevičiaus, šios bažnyčios administratoriaus, sutuokti valstiečiai Simonas Sakas, 23 metų jaunuolis, ir Viktorija Bialyšaitė, 23 metų mergina, abu Svyronių bažnyčios parapijiečiai iš Kareniotų kaimo, valstiečių teisėtų sutuoktinių Jokimo ir Kotrynos gimusios Šmataite Sakų sūnus ir valstiečių teisėtų sutuoktinių Jurgio ir Elžbietos gimusios Lisauskaite Bialyšų dukra, dalyvaujant liudininkams valstiečiams Petrui Sakui, Juozapui Šmatui, Mykolui Tubiui, Jurgiui Mužilai ir daugeliui kitų.
Pastaba. Liudininkas Petras Sakas - galbūt Simono Sako pusbrolis, Mykolo sūnus. Jis buvo vedęs Marcijoną Šamšuraitę ir gyveno tame pačiame Kareniotų kaime.
1868 m. sausio 18 d. Kareniotų kaime nuo paralyžiaus mirė valstietis Jokimas Sakas. Likusios našle Juozapotos Kačkonytės vyras, 59 metų amžiaus, šios Bažnyčios parapijietis, po savęs palikęs sūnus Joną, Juozapą, Simoną ir dukrą Marcijoną. Jo kūną valstiečiai palaidojo privačiose Kareniotų kapinėse.
1876 m. sausio 17 d. Svyronių miestelyje nuo dusulio (от дышка) mirė valstietė Juozapota Sakienė, gim. Kačkonytė, mirusio Jokimo Sako žmona, maždaug 48 m. amžiaus, liko viena dukra Marcijona. Palaidota sausio 19 d. Svyronių kapinėse.
Šis tekstas - apie proprosenelį Jokimą Saką.
Jokimo gimimo metrikų nebuvau radęs, tačiau 1837 metų santuokos įrašas liudijo, kad Jokimas turėjo gimti apie 1816 metus, o jo tėvai - valstiečiai teisėti sutuoktiniai Kazimieras Sakas ir Antanina Buikaitė.
Jokimo antrosios, 1861 metų, santuokos metrikuose jo amžius - 46 metai, išeitų, buvo gimęs apie 1815 metus, kas nesikerta su ankstesnėmis žiniomis. Jokimo tėvu užrašytas Kazimieras Sakas, tačiau motina - Ona Nevedomskaitė!
Be abejo, raštininkai klysdavo, ypač paskubomis darydami metrikų knygų dekanatinius nuorašus, tad galėjo supainioti ir Jokimo motinos vardą pavardę. Kas buvo Jokimo motina, geriausiai išaiškintų jo gimimo metrikai. Kodėl jų nerandu, nors Svyronių parapijos, kurioje gyveno Jokimas Sakas, metrikų knygos yra be spragų - nuo amžiaus pradžios iki pat 1819 metų?
Gal mūsų Jokimas gimė kitoje parapijoje? Gal gimė vėliau, po 1819 metų - prie tokių metrikų knygų neprieinu. Tačiau, jei tai nutiko, tarkim, 1820 metais, išeitų, kad Jokimas apvesdintas 17 metų amžiaus. Lyg per jaunas, nors pasaulyje yra visko buvę...
Dar kartą ekrane varčiau Svyronių knygas. Jokimo vardas kaip dabar, taip ir anais laikais buvo retas, todėl pro akis neprasprūdo įrašas apie Jokimą, gimusį Kareniotuose kaip tik 1816 metais, liepos mėnesį. Tačiau... šis Jokimas buvo Onos Buikaitės nesantuokinis vaikas!
Kaip sakoma, kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių ir tuo lengviau tarp jų paklysti. Ir man paklydusiam beliko spėlioti. Gal Kazimieras Sakas vedė kaimynę Oną Buikaitę, merginą su nesantuokiniu vaiku, kurį įsūnijo ir užaugino kaip savo? Beje, kas ten žino, kieno sūnus buvo anas vaikelis? Gal kaip tik Kazimiero? Juk ir Sakai kartais nevengdavo paišdykauti.
Kazimiero ir Jokimo, kaip tėvo ir sūnaus, ryšį liudija ir Kazimiero Sako mirties metrikai. Ten parašyta, kad 1846 metais Kazimieras Sakas, nugalabytas karštinės, Kareniotuose paliko sūnų Jokimą (ir žmoną Rozaliją - turbūt, Jokimo pamotėlę).
Šiaip ar taip, savo proprosenelio Jokimo tėvu (ar įtėviu) manau buvus Kazimierą Saką. O motina? Ona Buikaitė, Antanina Buikaitė ar Ona Nevedomskaitė? Kartojasi Ona ir Buikaitė, tai gal Ona Buikaitė?
*
Svyronyse 1837 metais Jokimas Sakas susituokė su Kotryna Šmataite. Abu, kaip rašoma santuokos metrikuose - iš Kareniotų, tačiau gimusi Kotryna buvo ne šiame, o gretimame Godeliūnų (Hadziłuny) kaime, kur gyveno jos tėvai, valstiečiai Stanislovas ir Marcijona Šmatai.
Beje, tą pačią 1837 metų birželio 6 dieną Svyronyse buvo sutuokta dar viena pora - Motiejus Buika iš Padolcų kaimo ir Agota Sakavičiūtė iš Kareniotų, Mykolo duktė, Kazimiero anūkė. Abejas vestuves galėjo atšokti kartu kaip giminės, tačiau per ką giminiavosi - per Sakus ar per Buikas?
Jokimui Kotryna pagimdė tris sūnus - Joną, Simoną ir Juozapą. Tiksliau, tiek jų žinome buvus Kotrynos mirties dieną. Tarp Simono ir Juozapo - didelis amžiaus skirtumas, vaikų galėjo gimti daugiau, bet iš to tarpo neturime metrikų knygų. Mama Kotryna savo mažiausiojo užauginti nespėjo - mirė 1861 metais, kai Juozapėliui vos ketveri tebuvo.
Neilgai našlavęs, Jokimas Sakas vedė antrą kartą - Juozapotą Kačkonytę. Su ja Jokimas susilaukė dukros Marcijonos. Tad mirdamas (nuo paralyžiaus) 1868 metų sausį Jokimas paliko žmoną ir keturis vaikus. Palaidotas gimtojo kaimo kapinėse.

Kareniotų Sakai nuo Jokimo. Paspalvintieji - autoriaus tiesioginiai protėviai.
Jokimo vyriausias sūnus Jonas, mano prosenelis, tuo metu jau buvo vedęs vyras. Su žmona Ieva Jakubcevičiūte Kareniotuose augino savo vaikus.
Kitas Jokimo Sako sūnų, Simonas, buvo vedęs Viktoriją Bialyšaitę, turėjo dukras Apoloniją ir Salomėją. Apolonija mirė vaikystėje (1869 metais). Salomėją minėjo Zuzana Knašienė, pirmoji žinių apie Sakus pateikėja - Saliūnė užaugusi, ištekėjusi, turėjusi porą vaikų.
Kitų Jokimo atžalų, Juozapo ir jo netikros sesers Marcijonos, jokių pėdsakų neradau. O Jokimo našlė Juozapota Sakienė mirė ir buvo palaidota Svyronyse, ne Kareniotuose.
© 2023 Aleksandras Sakas
Metrikų duomenys:
Šaltinis - EAIS arba familysearch.org (iki 1819 m. ir po 1873 m.), Svyrių dekanato Svyronių bažnyčios atitinkamų metų metrikų knygos
1816 m. liepos 20 d. [Svyronių bažnyčioje pakrikštytas] Kareniotuose liepos 14 d. gimęs Jokimas, valstietės Onos Buikaitės nesantuokinis sūnus, krikšto tėvai Mykolas Mužyla su Elžbieta Ceikaite.
1816 m. lapkričio 19 d. Svyronių bažnyčioje pakrikštyta Kotryna, valst. Stanislovo ir Marcijonos Šmatų duktė, gimusi Godeliūnų kaime lapkričio 14 d. Krikšto tėvai Juozapas Kačkonis ir Elžbieta Mužylaitė.
1837 m. birželio 6 d. Svyronių bažnyčioje administratorius kun. Bonaventūra Šinskis sutuokė valstiečius Jokimą Saką (Joachim Sak), 21 metų jaunuolį, ir Kotryną Šmataitę (Katarzyna Szmatowna), 19 metų merginą, abu iš tos pačios parapijos Kareniotų kaimo, valstiečių teisėtų sutuoktinių Kazimiero ir Antaninos Buikaitės Sakų sūnų ir valstiečių teisėtų sutuoktinių Stanislovo ir Marijonos Rupenkaitės Semaškų dukterį, dalyvaujant liudininkams valstiečiams Mykolui Mužilai, Simonui Jakobcevičiui, Martynui Šmatui, Simonui Slikančiui.
Pastaba: Taip dokumente - Kotrynos Šmataitės tėvai užrašyti Semaškomis.
1839 m. gegužės 28 d. Svyronių bažnyčioje jos vikaro kun. Dionyzo Zdanavičiaus pakrikštytas kūdikis vardu Anzelmas Jonas, valstiečių teisėtų sutuoktinių Jokimo ir Kotrynos Šmataitės Sakų sūnus, gimęs šių metų ir mėnesio 27 dienos vakarą Kareniotų kaime. Krikštatėviais buvo valstiečiai Jokūbas Stupenka su mergina Ona Šmataite.
1841 m. lapkričio 2 d. Svyronių parapinėje bažnyčioje kun. Timofiejaus Mitraševskio pakrikštytas kūdikis vardu Simonas, valstiečių teisėtų sutuoktinių Jokimo ir Kotrynos iš Šmatų Sakų sūnus, gimęs 1841 metų lapkričio 1 dieną tos pačios parapijos Kareniotų kaime. Krikštatėviais buvo Rusijos kariuomenės poručikas Jonas Sezeniovas ir valstietė Rozalija Stupenkaitė.
1846 m. sausio 12 d. Kareniotų kaime nuo karštinės mirė valstietis Kazimieras Sakas (pracowity Kazimierz Sak), valstietės Rozalijos Sakienės, likusios našle vyras, sulaukęs 80 metų, Svyronių bažnyčios parapijietis, po savęs palikęs sūnų Jokimą. Palaidotas privačiose Kareniotų kapinėse. (Įrašo Svyronių bažnyčios mirties metrikų knygoje kopija, už ją dėkingas ponui Petrui Kibickiui).
1857 m. kovo 3 d. Svyronių parapinėje bažnyčioje jos administratoriaus kun. Prano Mosevičiaus pakrikštytas kūdikis vardu Juozapas, valstiečių teisėtų sutuoktinių Jokimo ir Kotrynos Šmataitės Sakų sūnus, gimęs šių 1857 metų vasario 15 dienos vidurdienį tos pačios parapijos Koreniatų kaime. Krikštatėviais buvo valstietis Jonas Ceika ir bajorė našlė Uršulė Brancevičienė.
1861 m. gegužės 25 d. Kareniotų kaime nuo voties (от вереда) mirė valstietė Kotryna Sakienė, gimusi Šmataite. Likusio našliu Jokimo Sako žmona, 30 metų amžiaus, Svyronių bažnyčios parapijietė, po savęs paliko tris sūnus Joną, Simoną ir Juozapą, mažamečius. Jos kūną trečią dieną po mirties palaidojo patys žmonės privačiose Kareniotų kapinėse.
Pastaba. Kotryna mirė vyresnė - eidama keturiasdešimt penktus metus, ir jos vyresnieji sūnūs, Jonas ir Simonas, jau nebuvo mažamečiai.
1861 m. liepos 9 d. Svyronių bažnyčioje kunigo Prano Mosevičiaus, šios bažnyčios administratoriaus, sutuokti valstiečiai Jokimas Sakas, 46 metų našlys iš Kareniotų kaimo, ir Juozapota Kačkonytė, 32 metų iš Izarų užusienio, abu šios Svyronių bažnyčios parapijiečiai, valstiečių teisėtų sutuoktinių Kazimiero ir Onos gimusios Nevedomska Sakų sūnus ir valstiečių teisėtų sutuoktinių Petro ir Marijonos gimusios Stapovičaite Kačkonių dukra, dalyvaujant liudininkams valstiečiams Jonui Ceikai, Jonui Valatkai, Stanislovui Kačkoniui, Jeronimui Kačkoniui ir daugeliui kitų.
1864 m. vasario 9 d. Svyronių bažnyčioje kunigo Prano Mosevičiaus, šios bažnyčios administratoriaus, sutuokti valstiečiai Simonas Sakas, 23 metų jaunuolis, ir Viktorija Bialyšaitė, 23 metų mergina, abu Svyronių bažnyčios parapijiečiai iš Kareniotų kaimo, valstiečių teisėtų sutuoktinių Jokimo ir Kotrynos gimusios Šmataite Sakų sūnus ir valstiečių teisėtų sutuoktinių Jurgio ir Elžbietos gimusios Lisauskaite Bialyšų dukra, dalyvaujant liudininkams valstiečiams Petrui Sakui, Juozapui Šmatui, Mykolui Tubiui, Jurgiui Mužilai ir daugeliui kitų.
Pastaba. Liudininkas Petras Sakas - galbūt Simono Sako pusbrolis, Mykolo sūnus. Jis buvo vedęs Marcijoną Šamšuraitę ir gyveno tame pačiame Kareniotų kaime.
1868 m. sausio 18 d. Kareniotų kaime nuo paralyžiaus mirė valstietis Jokimas Sakas. Likusios našle Juozapotos Kačkonytės vyras, 59 metų amžiaus, šios Bažnyčios parapijietis, po savęs palikęs sūnus Joną, Juozapą, Simoną ir dukrą Marcijoną. Jo kūną valstiečiai palaidojo privačiose Kareniotų kapinėse.
1876 m. sausio 17 d. Svyronių miestelyje nuo dusulio (от дышка) mirė valstietė Juozapota Sakienė, gim. Kačkonytė, mirusio Jokimo Sako žmona, maždaug 48 m. amžiaus, liko viena dukra Marcijona. Palaidota sausio 19 d. Svyronių kapinėse.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
-
Mano prosenelis (senelio Juozapo Dabregos tėvas) Aleksandras Dabrega gimė 1817 metų balandį Svėdasų parapijos Šeduikių kaime . Buvo pirmagim...
-
Išliko keliolika mano tėvo Aleksandro Sako (1908-1998) kadaise gautų arba pirktų atvirukų, taip pat nuotraukų su Lietuvos vietovių vaizdais...
-
Tekstas - sūnaus Algimanto Kubiliūno. Gimusi 1914 m. Svėdasų valsčiaus Šeduikių kaime (dabartiniame Anykščių rajone). Daugiavaikėje ūkin...