Ieškoti šiame dienoraštyje

2024 m. rugpjūčio 20 d., antradienis

Samaros tremtiniai

Į Samarą pusę metų - pėsčiomis

Kadaise, prieš du šimtus metų, Užpalių valstybiniam dvarui priklausantis Satarečiaus kaimas turėjo vandens malūną, o jo malūnininku dirbo vienas iš autoriaus protėvių - Pranciškus Milaševskis (kitaip - Milašauskas).

Pranciškus ir Ona Milašauskai turėjo daug vaikų, iš jų norėčiau išskirti tris dukras - savo proprosenelę Apoloniją ir jos seseris Rozaliją ir Agotą.

1863 metų sukilimo laikų senieji Milašauskai nesulaukė. Tačiau jų vaikams sukilimą teko matyti, kažkiek jame dalyvauti ir dėl to skaudžiai nukentėti. Dukras Rozaliją ir Agotą su jų šeimomis caro valdžia ištrėmė į imperijos gilumą, į Samaros guberniją.

Rozalija Milašauskaičia buvo ištekėjusi už Stanislovo Būgos iš Likunčių (dabar - Likančių) kaimo. 1849 metais liko našle. Užauginusi vaikus, gyveno Likunčiuose su sūnaus Liudviko šeima.

Kai į kaimą poilsio užėjo Povilo Červinskio sukilėliai, nakvynę jie rado Būgų namuose. Ar galėjo būti kitaip? Sukilėlius pavalgydino, iškūreno jiems pirtį... Matė visi, kam reikėjo ir nereikėjo, todėl po kiek laiko apie tai sužinojo ir sukilimo malšintojai.

Užpalių ir aplinkinių parapijų kaimuose tokių norom ar nenorom sukilėlius parėmusių buvo ne viena valstiečių šema. 1863 metų gruodį caro valdžia griebėsi keršto akcijos. Daugelis prisiminimų byloja, kad veiksmas pradėtas per pačias Kalėdas, šeimynoms švenčiant kūdikėlio Jėzaus gimimą.

Žandarai įsiverždavo į juodajame sąraše atsidūrusius namus, pastatydavo sargybinį ir liepdavo per parą susiruošti tolimai kelionei. Rodos, tą žiemą sniego netrūko, ir nelaimėliai savo arklius kinkė į roges. Prikraudavo jas maisto ir drabužių, kiek arkliai galėjo patempti. Dar turėjo palikti vietos vaikams, moterims ir seneliams, o vyrams teko klampoti šalia rogių pėsčiomis. Susidarė ilga vilkstinė, raitų žandarų saugoma.

Krašto istorijos tyrinėtojas ir rašytojas Vytautas Indrašius suskaičiavo, kad tik iš Užpalių parapijos 1863 metais buvo ištremtos 59 šeimos.

Rozalija Milašauskaičia Būgienė buvo išginta iš Likunčių su sūnaus Liudviko šeima ir kartu gyvenusiomis Rozalijos jaunutėmis dukromis Karolina ir Uršule, iš viso bene aštuoni žmonės.

Iš kito Užpalių parapijos kaimo, Ubagų (dabar - Liepakalnio), buvo išvežta ir Rozalijos Būgienės jaunesnė sesuo Agota Milašauskaičia Tranienė, jos vyras Zigmantas Tranas ir, berods, du jų vaikai.

Kai kurie Agotos vaikai liko Lietuvoje. Sūnus Rapolas Tranas randamas Užpalių parapijiečių sąrašuose - 1866 metais jis, dešimtmetis, užrašytas Likunčių ūkininkų Zigmanto ir Liudgardos Viliūnų piemenuku, o septynerių dukrelė Veronika Tranaitė užrašyta gyvenanti pas savo tetą Anastaziją Milašauskaičią Kaunelienę Satarečiuje.

Kiek sielvarto patyrė vieni nuo kitų staiga atskirti vaikai ir jų tėvai! Motinai širdis turėjo plyšti iš skausmo - gal savo mažutėlių jau niekada nepamatys?..

Tremiamųjų vilkstinė judėjo į rytus, nuo Tėvynės kasdien nutoldama keliasdešimčia varstų. Arklius keisdavo pašto stotyse. Paskui ir roges pakeitė į vežimus, nes kelionė užtruko per žiemą ir pavasarį, pusę metų. Ne visi atlaikė. Mirė iš namų išvarytieji pakeliui nuo ligų, nuo vargų, nuo sielvarto...

O namai? Į juos netrukus buvo įkeldinti rusai. Ne iš kažkur, o Lietuvos rusai varguoliai. Stačiatikiai ar sentikiai, nesvarbu, kad tik rusiškos dvasios būtų. Įkeldinti ne savo valia, užtat apdovanoti svetimu, neteisėtu palikimu - iš savininkų atimtais namais su visais buities rakandais, gyvuliais, žeme...

Oi nelaimės! Ką aš matau?
Širdį ver kaip yla.
Numylėtoj mano vietoj
Gyvena barzdyla.


Taip aimanavo Vienužis (kunigas ir poetas Antanas Vienažindys), sužinojęs, kad ir jo "baltoji gulbelė" Rožė Stauskaitė su savo tėvais išvaryta iš gimtųjų namų.

Juodoji įduba

Vilkstinei 1864 metų vasaros pradžioje persikėlus per Volgą, stepėse prie Didžiojo Uzenio upės buvo liepta sustoti. Čia! Čia bus tremtinių, jų vaikų ir vaikaičių gyvenamoji vieta iki jų gyvos galvos!

Toji vieta - anais laikais priklausė Samaros gubernijai. Dabar - Saratovo srities Novouzensko rajonas.

Didysis Uzenis - upė, gerokai platesnė ir ilgesnė už tremtinių godotąją Šventąją, tiktai gal lėtesnė. Aplinkui - lygumos, stepėmis vadinamos. Žmonių anuomet retai gyvenamos vietos - vienas kitas rusų kaimas ir kartais iš stepių kupranugariais atklystantys buvę šių žemių šeimininkai kazachai.

Tremtinius paskirstė į dvi vietas. Apie 30 šeimų apsigyveno pramaišiui su rusais Talovkos kaime. Daugiau, apie 80 šeimų, turėjo įsitaisyti tolėliau, negyvenamoje paupio lomoje, kurios rusiškas vardas buvo Čiornaja Padina (Juodoji įduba).

Talovkos rusai naujuosius kaimynus sutiko su užuojauta. Po nakties tremtiniai rasdavo padėtą puodynę pieno ir gabaliuką duonos.

Nenorėjo žmonės čia niekur kurtis, iš pradžių vis dar tikėjosi grįžti į Lietuvą. Verkė savo krašto, savo gražių sodų, savo gyvulėlių... Bet kol kas nebuvo kas daro - kasėsi žemines, džiovino molio plytas būtiniausiems trobesiams.

Miškų tose vietose nėra, medis - brangus, jį reikia iš labai toli parsigabenti. O žemė čia gera, derlinga, kad tik lietaus būtų! Kviečiai labai derėjo. Augo arbūzai, moliūgai, pomidorai, jų Lietuvoje mažai kas buvo matęs.

Valdžia skyrė po 15 dešimtinių (kiek daugiau, negu 15 ha), bet tos žemės aplinkui daug laisvos - imk ir dirbk, kiek pajėgi! Nemiela ji, ta svetima žemė, bet kur dingsi, kai valgyti, apsirengti reikia. Kazachai guosdavo: "Dabar nenorite žemės, nenorite gyventi, bet ateis laikas, kai nenorėsite iš čia išvažiuoti".

Naujoji Amerika

Kaip kazachai sakė, taip ir nutiko. Lietuviai, įpratę daug ir sunkiai dirbti, greitai prakuto. Prakuto tiek, kad ir savo namus medžiu aptaisė, ir po bažnyčią, po mokyklą Čiornaja Padinoje ir Talovkoje pasistatė. Talovkos kaimynai rusai tik stebėtis galėjo! Ir ėjo jie samdiniais pas turtinguosius lietuvius, o lietuvis nė vienas pas rusus samdiniu nedirbo.

Trūko tiktai nuotakų lietuvaičių. Tai jaunikiai į Lietuvą važiuodavo, gimtinėje nuotakas rinkdavosi. Kad ir labai toli, bet lietuvaitės mielai ėjo už "samarsko" vyro.

Gandas apie naująją Ameriką už Volgos viliojo ir kitus ten laimės ieškoti. Apie šimtas jaunų vyrų ir moterų iš Lietuvos patys atvažiavo į Čiornają Padiną, iš pradžių - samdiniais, paskui savo namus ir ūkius įsitaisydavo.

Gali būti, kad ir Agota Tranienė savo vaikus iš Užpalių parapijos parsigabeno, bent jau norėtųsi, kad taip būtų buvę.

Gyventojų skaičiui išaugus, dalis lietuvių persikėlė dar į trečią vietą, už kelių kilometrų nuo Čiornaja Padinos. Ten išaugo dar vienas lietuvių kaimas - Litovka.

"Mūsų piliečiai turėjo žemės tiek, kiek kas tik galėjo išdirbti ir apsėti. Kiti sėjo po 1500 dešimtinių žemės, laikė po 40 kupranugarių, po 30 arklių, po 50 raguočių, avelių po 100 ir daugiau, kiaulių po 30, žąsų po 150, ančių ir vištų tai nežinau, bet irgi po daug. Visą inventorių turėjo (...)", - rašė felčerė Antanina Čipaitytė apie auksinius tremtinių laikus (Vytautas Indrašius, Išginti į užmarštį. 1863 metų sukilimo tremtiniai nuo Dusetų ir Užpalių, Vilnius, 2015, p. 420).

Kokio pajėgumo ir kokių užmojų buvo tremtinių antroji ir trečioji karta, liudija jų bažnyčios vargonai. Juos, naujus Gebelio darbo vargonus, Samaros lietuviai atsigabeno iš paties Karaliaučiaus! Ir 1908 metų rugsėjį jais grojo ne kas kitas, o į Čiornąją Padiną koncertuoti pakviestas garsusis "Lietuva brangi" kompozicijos autorius Juozas Naujalis!

Mokykloms rasdavo lietuvius mokytojus, kad tikybos ir gimtosios kalbos lietuviškai mokytų. Beje, išlaikymą mokykloms skyrė ir mokytojams algą mokėjo Samaros zemstva (savivaldybė).

Bažnyčias ir kapus ąžuolų sodinukais, iš toli atgabentais, apsodino ir juos kasdien laistydami augino...

Ilgai gyvendami svetur, tačiau savųjų apsuptyje, tremtiniai gimtosios kalbos nepamiršo, išmokė ir vaikus, gimusius tremtyje, lietuviškai kalbėti ir dainuoti.

Tačiau Petras Gedvila, 1915 metais atvykęs į Čiornają Padiną mokytojauti, rado nebe taip šviesią padėtį:

"Nors tarp savęs kalbėdavosi lietuviškai, bet dalinai jau surusėję, ypač jaunimas. Neteko nė karto girdėti jaunimą lietuviškai dainuojant, bet rusiškos dainuškos buvo mėgiamos" (ten pat, p. 414).

Kai tremtiniai jau galėjo grįžti į Lietuvą, daugelio jų vaikai to nebenorėjo. Juk jie gimė čia, ir ši dosni žemė jiems jau buvo gimtoji, ne tokia svetima, kaip senajai, baigiančiai išmirti kartai.

Ir autoriaus tolimos giminaitės, seserys Rozalija Būgienė ir Agota Tranienė, visus vargus ir rūpesčius šiame pasaulyje palikusios, jau toje žemelėje gulėjo. Tačiau jų anūkų laukė pirmojo pasaulinio karo ir dar baisesni laikai.

"Nuo karo, maro ir bado..."

Antanina Čipaitytė savo pranešimą Lietuvos Raudonajam Kryžiui rašė 1921 metais, kada gyvenimas Rusijoje jau buvo apverstas aukštyn kojomis. Permainos atnešė daug nelaimių, bet ne visur jos buvo pražūtingos tiek, kiek Pavolgyje, taigi, ir Samaros gubernijoje. Kilo baisus badas.

Badą prišaukė ne karas, ne caro valdžios žlugimas, ne didelė sausra, nors pastaroji prie to bus prisidėjus. Dvejus metus Pavolgyje niekas neužaugo, viskas išdegė nuo saulės, išdžiūvo visi upeliai. Kol paskutinių grūdų neatėmė bolševikų valdžia, žmonės duoną kepdami su žolėmis maišė, bet ir žolė nustojo želti. Krito gyvuliai...

Bolševikai nuo pat 1918 metų plėšė valstietiją iš reikalo, nes duonos trūko visiems, ir iš idėjos - buožių turi nelikti! Ginkluoti raudonųjų būriai atimdavo viską, ką valgomo rasdavo, taip pat geresnius rūbus, pinigus. Klėtis, aruodus iššlavė taip, kad nė sėklai neliko.

Tremtiniai paskui pasakodavo, kad per badą visus kaimo šunis ir kates suvalgė, paskui gaudė suslikus, laimei, stepėje jų daugybė buvo prisiveisę.

Badą lydėjo ir epidemijos - šiltinė, cholera, net cinga, labiau būdinga amžino įšalo kraštams. Daug lietuvių, nuo mažiausių vaikelių iki žilų senelių, tuomet savo dienas kančiose baigė.

Vartai vėrėsi

Po 1920 metų Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutarties Samaros tremtiniams sušvito viltis. Gal Tėvynė jų nepaliks bėdoje?

Šeši vyrai iš Čiornaja Padinos 1921 metų birželį nuvyko į Kauną. Prašė pagalbos badaujantiems tautiečiams ir klausė, ar Lietuva juos priimtų. Lietuvos valdžia sutiko priglausti visus norinčius sugrįžti.

O Lietuvos Raudonasis Kryžius, jo vadovas gydytojas Rokas Šliūpas, visuomenė netruko ir paramą suruošti. Pirmasis vagonas su grūdais 1921 metų rudenį išriedėjo į Rusijos gilumą. Radosi ir savanorių, pasiryžusių savo galva rizikuoti, brangų, daugelio geidžiamą krovinį lydint ir pristatant į vietą.

Antanina Čipaitytė su Onute Dorelyte, dvi narsios lietuvaitės, buvo tos pirmosios savanorės.

Lietuvai sutikus priimti iš tremties grįžtančius tėvynainius, reikėjo garantijos, kad kliūčių nesiras Rusijos pusėje. Pasiuntiniai iš Talovkos ir Litovkos kaimų vyko į Maskvą. Praną Labeckį, Aleksandrą Kuzmicką ir dar vieną 1922 metų pradžioje priėmė pats Leninas. Kalbėjęs tą dieną piktai, bet tremtinių atstovus išklausęs. Vartai atsivėrė, kelias į Lietuvą buvo laisvas.

"Samarski" grįžta

Dabar kiekvienai tremtinių šeimai teko rinktis, ką daryti. Bado grėsmė nyko, žemė vėl žadėjo gerą derlių. Kolūkiai tuomet dar niekam nesivaideno. "Čia mums gerai, visko yra, o ten laukia nežinia" (ten pat, p. 282). Daug tremtinių panoro grįžti, bet daug ir pasiliko.

Tie tremtiniai, kurie iš bolševikų nieko gero nesitikėjo, kad ir kaip gailėdami, metė savo įdirbtą žemę maitintoją, paliko ar pusdykiai pardavė išpuoselėtas sodybas ir krovėsi vežimus. Krovėsi maisto, kiek jo sukrapštė, ginklavosi gintis nuo plėšikų ir, prisirišę prie vežimų po antrą arkliuką, senelių pažintais keliais išriedėjo atgal, į Lietuvą.

Pirmajai dešimties šeimų vilkstinei ginklai pravertė - kelionė per sunuožmėjusį, alkstantį kraštą buvo ne tik ilga, sunki, bet ir mirtinai pavojinga.

Iki žiemos nespėję pasiekti Lietuvos, manė peržiemosią Vitebske. Bet gandas apie grįžtančius Tėvynėn tautiečius jau buvo pasiekęs ir Lietuvos atstovybės Maskvoje pasiuntinį Jurgį Baltrušaitį. Jis išrūpino jiems vieną vagoną.

Po septynių kelionės mėnesių tremtiniai pagaliau grįžo į Tėvynę, kur juos pirmoje stotyje, Obeliuose, pasitiko ir pasveikino lietuviškos valdžios atstovai, diplomatai.

Garbė jaunosios Lietuvos valdžiai, kad sugebėjo kiek įstengė grįžtančiais pasirūpinti! Kadaise ištremtųjų sodybos buvo užimtos, tai parvykėlius apgyvendino šen bei ten prie išparceliuotų dvarų.

Nemanykim, kad atvykėliai čia būdavo tautiečių sutinkami išskėstomis rankomis. Štai, Juozas Bertašius, dusetiškių tremtinių ainis, savo atsiminimuose rašė kaip buvo, jų ir dar tris šeimas atsiuntus į Balbieriškio valsčiaus Tadaušavos dvarą:

"Žmonės, buvę kumečiai, valdė tą dvarą bendrai. Bendrai dirbo, o gautą derlių išsidalydavo pagal įdėtą darbą. Turėjo savo vyresnį, kuris tvarkė visus reikalus. Žmonės, nujausdami, kad kada nors žemė bus dalijama čia gyvenančioms šeimoms, naujų šeimų įsileisti nenorėjo. O čia dar atvyko "azijatai", kaip jie mus vadino. Bijojo, kad naktį neišpjautų jų šeimų" (ten pat, p. 8).

Tąkart tremtiniai buvo įkurdinti Tadaušavos kumetyne per jėgą, su policija. Vėliau vietiniai su atvykėliais susitaikė, susidraugavo, stebėdamiesi klausydavo pasakojimų apie gyvenimą Rusijoje.

"Neleisiu nė artyn prieiti..."

Taip pasitiko tremtinį Andrių Šutą jo senelių sodyboje šeimininkavęs čia įkeldintųjų palikuonis.

Laikinai kas kur Lietuvoje priglausti, tremtiniai ėmė rūpintis savo tėvų ir senelių ūkių sugrąžinimu. Vieniems tai pavyko, kitiems - ne.

Jei ūkį iš caro valdžios gavusieji jau būdavo pardavę kitiems, tai ūkis tiems kitiems, kaip turtą įsigijusiems teisėtai, ir likdavo, o tremtinių vaikai jo atgauti nebegalėdavo. Jei tremtinių ūkis vis dar priklausė įkeldintų rusų palikuonims, tai ūkis iš jų būdavo nusavinamas ir grąžinamas teisėtiems paveldėtojams.

Nebuvo taip, kad rusų šeimos iš nusavintų ūkių būtų išvaromos ir paliekamos kaip stovi. Padėdavo valdžia ir jiems - mokėdavo iškeldinimo pinigines išmokas, surasdavo kitas apgyvendinimo vietas.

Mūsų Agotos anūkai Jonas ir Feliksas Tranai senelių ūkio neatgavo, nors ir prašė. Viskas jau anksčiau buvo parduota taip vadinamiems tretiesiems asmenims.

Rozalijos Būgienės anūkai Pranas Būga ir Natalija Sereičikienė grįžo į Tėvynę kiek vėliau, 1922 metais, kai tremtiniai jau galėjo keliauti traukiniais. o ne vežimais per visą Rusiją. Laikiną prieglobstį gavo kitame Lietuvos gale, Šakių apskrityje, Zyplių dvare. Kitąmet kreipėsi į valdžią su prašymu grąžinti jų senelių ūkį. Kol prašymas buvo nagrinėjamas, Pranas Būga pasimirė.

1926 metais Natalijai Sereičikienei buvo grąžinta jos senelių ūkio Likunčių kaime dalis, apie 16 ha žemės. Dalis ūkio, o ne visas, ir štai kodėl.

Po sukilimo Būgų ūkyje buvo apgyvendintos dvi rusų šeimos, Rutkovskiai ir Visockiai. Laikui bėgant, Rutkovskių vaikai savo dalį pardavė. Šitos dalies Natalija neatgavo. O Visockių vaikai savo dalį buvo išnuomavę, tai tas pusvalakis buvo iš jų nusavintas ir grąžintas Natalijai Sereičikienei.

Kiek į šoną, bet paminėsiu kai kuriuos Natalijos Sereičikienės ainius. Jos anūkas - bene turtingiausiu JAV lietuviu buvęs Juozas Kazickas (1918-2014), gimęs Čiornaja Padinoje ir jau šiais laikais tenai mecenavęs naujos bažnyčios statybą. Natalijos proanūkis yra Viktoras Gediminas Gruodis, kartu su savo dėde Juozu Kazicku įkūręs pirmąją Lietuvoje mobiliojo ryšio bendrovę "Omnitel" ir ilgai jai vadovavęs.

Kas iš tremtinių negalėjo atgauti ūkio, tiems valdžia padėjo kurtis naujoje vietoje. Nors ne iš karto, o tik 1928 metais, bet vis dėlto tremtinių teisės buvo prilygintos nepriklausomybės kovų savanorių teisėms. Naujakuriams parceliuojamuose dvaruose buvo atrėžta maždaug po 10 - 15 ha žemės, išmokėta kiekvienai jų šeimai nemaža tiems laikams 2400 litų pašalpa.

Su žeme - kaip kam pasisekė. Vienur žemė buvo gera, derlingesnė už aukštaitišką priesmėlį, ir kartais tremtiniai jau nesisielodavo dėl prarastų tėviškių. Kitur kliuvo pelkėta, amžiais nearta, krūmais ir prasta žole apaugusi. Reikėjo daug darbo įdėti, kol gautoji žemė virto arimais, pievomis.

Dieną sunkiai dirbdami, naktį ramiai miegojo. Kol 1940 metų birželį, kaip ir prieš porą dešimtmečių Rusijoje, buvusių tremtinių gyvenimas dar kartą apsivertė. Kai kurie iš jų netrukus buvo išgabenti į kitą, į atšiauriojo Sibiro tremtį.

© 2024 Aleksandras Sakas

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą