Ieškoti šiame dienoraštyje

2022 m. liepos 29 d., penktadienis

Vanagai iš Vilučių

Verpiau, verpiau ir nuverpiau netikėtą giją.

Profesorių Praną Dovydaitį, Vasario 16-osios akto signatarą, neblogai pažinojo mano tėvelis Aleksandras Sakas (1908-1998). Iš pradžių - kaip ateitininkų vadovą, paskui - kaip savaitraščio "Darbininkas", kurį tėvelis redagavo, leidėją ir atsakingąjį redaktorių.

Profesoriaus sūnus Jonas, sklandytojas ir žurnalistas, pirmaisiais tarybinės okupacijos metais buvo suimtas kartu su tėvu. Profesorių Praną Dovydaitį bolševikai nužudė kalėjime, o jo sūnų Joną kalino Rusijos šiaurėje, Archangelsko srities lageriuose. Iškart po karo įtakingų draugų Vilniuje dėka Jonas ne tik atgavo laisvę, bet ir galėjo grįžti į Lietuvą.

Prisitaikęs prie naujų gyvenimo taisyklių, Jonas Dovydaitis dirbo tarybinėje spaudoje, išgarsėjo kaip pirmo tarybinio lietuvių romano "Dideli įvykiai Naujamiestyje" autorius, netgi gavo Lietuvos TSR nusipelniusio kultūros veikėjo vardą.

Po žmonos mirties našlys Jonas 1962 metais vedė antrą kartą - gydytoją rentgenologę Mariją Vanagaitę, kilusią iš Užpalių parapijos Vilučių kaimo.

Vilučiai. 2015 m. nuotrauka iš Vikipedijos, autorius - VietovesLT.

Marija Dovydaitienė
(1926-2021) - žinoma ne vien profesine, bet ir visuomenine veikla. Ji, Signataro marti, buvo viena iš Vasario 16-osios klubo steigėjų. Parašė savo gimtojo Vilučių kaimo istorijos apybraižą, iš kurios žinių sėmėsi ir šio teksto autorius.

Marijos tėvas Dominykas Vanagas (1887-1975) Užpalių krašte buvo žinomas žmogus. Pirmojo pasaulinio karo metu tarnavo caro kariuomenėje. Iki bolševikinės rusų okupacijos keletą metų buvo Užpalių viršaitis. Na, ir neišvengiamas beveik kiekvieno šviesesnio tų laikų lietuvio likimas - Sibiro tremtis. Su žmona ir sūnumi Vytautu 1952 metais buvo išvežtas į Krasnojarsko krašto Nižnij Ingašo rajoną, į Revučij kaimą. Dukros, jau suaugusios ir gyvenusios atskirai, tarp jų ir Marija, liko Lietuvoje. Tremtiniai Vanagai 1958 metais grįžo į savo namus Vilučiuose, tačiau turėjo juos išsipirkti iš kolūkio.

Iš Sibiro grįžusių tėvų sutikimas Vilučiuose 1958 metais. Dominykas ir Natalija Vanagai (centre) - savo sodyboje, artimųjų apsuptyje. Nuotrauka iš Marijos Dovydaitienės archyvo. Šaltinis - monografija "Užpaliai", I dalis.

Dominyko Vanago tėvas - Dominykas Vanagas vyresnysis (1831-1917), penkiolika metų ištarnavęs caro armijoje, iš karo tarnybos grįžęs be sveikatos. Kaimynų vadintas Potrebeliu - todėl, kad kariuomenėje buvo išsitarnavęs iki feldfebelio laipsnio.

Dominykas (Potrebelis) vedė nebejaunas, anksti neteko žmonos ir liko su penkiais mažais vaikais. Vaikus padėjo užauginti ir ūkiu daugiau rūpinosi Dominyko namuose gyvenęs daug jaunesnis jo netikras brolis (skirtingų motinų) Rapolas Vanagas (1858-1927).

Rapolas pats buvo vedęs, bet vaikų neturėjo, tai Dominyko vaikus augino kaip savus. Apie senelio brolį Rapolą Vanagą Marija Dovydaitienė rašė:

Buvo labai taikus žmogus, protingas. Į jį patarimų kreipdavosi ne tik artimieji, savo kaimo žmonės, bet ateidavo ir iš aplinkinių kaimų. Nors ir nemokytas, buvo labiau apsišvietęs už kitus, sugebėjo logiškai mąstyti, dėl to buvo laikomas kaimo teisėju. Tą titulą pelnė nepriekaištingu savo gyvenimu ir autoritetu. Jo žodis buvo šventas. Kai ginčą išspręsdavo, susipykusieji su Rapolo pasiūlymu sutikdavo, nurimdavo ir susitaikydavo. Nereikėjo jokių teismų.

Dominyko ir Rapolo tėvas - Juozapas Vanagas (gimęs apie 1800 metus, miręs po 1858 metų). Jis, Marijos prosenelis, yra nesvetimas ir man, čia rašančiam. Esu Juozapo Vanago sesers Karolinos ainis.

Juozapas buvo vedęs du kartus: 1826 metais Oną Vaškelytę iš Bajorų kaimo ir 1843 metais Veroniką Sirvydaitę iš tų pačių Vilučių. Per abi santuokas gimė ne mažiau vienuolikos vaikų - išgyveno gal tik pusė jų.

Juozapo ir mano pramotės Karolinos tėvas buvo Kazimieras Vanagas, 1791 metais vedęs Oną Repšyčią iš Gailiešiūnų. Ši pora sujungia mano ir Marijos Dovydaitienės giminės medžius. Abu mes esame Kazimiero ir Onos Vanagų palikuonys, tiktai ne vienos kartos. Tuojau suskaičiuosiu, keliomis kartomis skiriamės.

Kazimiero Vanago (1753?-1817) medžio dalis. Paspalvintieji - autoriaus tiesioginiai protėviai.

Žiūriu į schemą, slinkdamas nuo anų link šių laikų: Kazimieras Vanagas, jo duktė Karolina Urbanavičienė, jos dukra Elžbieta Antanėlienė, jos dukra Anelė Vaškelienė, jos dukra Veronika Dabregienė... Paskui būtų Veronikos dukra Elena Sakienė ir, pagaliau, jos sūnus Aleksandras, šio teksto autorius.

Septynios kartos, o nuo Kazimiero Vanago iki Marijos Dovydaitienės skaičiuojant - tik penkios. Nieko nuostabaus - Marijos linija išskirtinai vyriška, o vyrai kurdavo šeimas brandesnio amžiaus. Vyriška linija sekant, kartos keičiasi lėčiau. Nors mano močiutė Veronika Dabregienė buvo 40 metų vyresnė už Mariją Dovydaitienę, jos buvo trečios eilės pusseserės. Tačiau nustebčiau sužinojęs, kad apie tokią giminystę jos buvo ką nors girdėjusios.

© 2022 Aleksandras Sakas

Šaltiniai

Marija Dovydaitienė, Vilučių kaimas, monografija "Užpaliai", I dalis, "Versmės" leidykla, Vilnius, 2013.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą