Signataro marti
Profesorių Praną Dovydaitį, Vasario 16-osios akto signatarą, neblogai pažinojo mano tėvelis Aleksandras Sakas (1908-1998). Iš pradžių - kaip ateitininkų vadovą, paskui - kaip savaitraščio "Darbininkas", kurį tėvelis redagavo, leidėją ir atsakingąjį redaktorių.
Profesoriaus sūnus Jonas, sklandytojas ir žurnalistas, pirmaisiais tarybinės okupacijos metais buvo suimtas kartu su savo tėvu. Profesorių Praną Dovydaitį bolševikai nužudė kalėjime, o sūnų Joną kalino Rusijos šiaurėje, Archangelsko srities lageriuose. Iškart po karo įtakingų draugų Vilniuje dėka Jonas ne tik atgavo laisvę, bet ir galėjo grįžti į Lietuvą.
Prisitaikęs prie naujų gyvenimo taisyklių, Jonas Dovydaitis dirbo tarybinėje spaudoje, išgarsėjo kaip pirmo tarybinio lietuvių romano "Dideli įvykiai Naujamiestyje" autorius, netgi gavo Lietuvos TSR nusipelniusio kultūros veikėjo vardą.
Po žmonos mirties našlys Jonas 1962 metais vedė antrą kartą - gydytoją rentgenologę Mariją Vanagaitę, kilusią iš Užpalių parapijos Vilučių kaimo.
Marija Vanagaitė Dovydaitienė (1926-2021) - žinoma ne vien profesine, bet ir visuomenine veikla. Ji, Signataro marti, buvo viena iš Vasario 16-osios klubo steigėjų. Parašė savo gimtojo Vilučių kaimo istorijos apybraižą, iš kurios žinių sėmėsi ir šio teksto autorius.
Nuo Marijos tėvo iki prosenelio
Marijos tėvas Dominykas Vanagas (1887-1975) Užpalių krašte buvo žinomas žmogus. Pirmojo pasaulinio karo metu tarnavo caro kariuomenėje. Iki bolševikinės rusų okupacijos keletą metų buvo Užpalių viršaitis. Kaip beveik kiekvienas šviesesnis tų laikų lietuvis, Dominykas neišvengė Sibiro tremties. Su žmona ir sūnumi Vytautu 1952 metais buvo išvežtas į Krasnojarsko krašto Nižnij Ingašo rajoną, į Revučij kaimą. Dukros, jau suaugusios ir gyvenusios atskirai, tarp jų ir Marija, liko Lietuvoje. Tremtiniai Vanagai 1958 metais grįžo į savo namus Vilučiuose, tačiau turėjo juos išsipirkti iš kolūkio.
Dominyko Vanago tėvas, Marijos senelis Dominykas Vanagas vyresnysis (1831-1917), penkiolika metų ištarnavo caro armijoje ir iš jos grįžo be sveikatos. Kaimynų jis vadintas Potrebeliu - todėl, kad kariuomenėje buvo išsitarnavęs iki feldfebelio laipsnio.
Dominykas (Potrebelis) vedė nebejaunas, anksti neteko žmonos ir liko su penkiais mažais vaikais. Vaikus padėjo užauginti ir ūkiu labiau rūpinosi Dominyko namuose gyvenęs daug jaunesnis jo netikras brolis (skirtingų motinų) Rapolas Vanagas (1858-1927).
Rapolas pats buvo vedęs, bet vaikų neturėjo, tai Dominyko vaikus augino kaip savus. Marija Dovydaitienė apie savo senelio brolį Rapolą Vanagą rašė:
Buvo labai taikus žmogus, protingas. Į jį patarimų kreipdavosi ne tik artimieji, savo kaimo žmonės, bet ateidavo ir iš aplinkinių kaimų. Nors ir nemokytas, buvo labiau apsišvietęs už kitus, sugebėjo logiškai mąstyti, dėl to buvo laikomas kaimo teisėju. Tą titulą pelnė nepriekaištingu savo gyvenimu ir autoritetu. Jo žodis buvo šventas. Kai ginčą išspręsdavo, susipykusieji su Rapolo pasiūlymu sutikdavo, nurimdavo ir susitaikydavo. Nereikėjo jokių teismų.
Apie Dominyko ir išmintingojo Rapolo tėvą, Marijos prosenelį Juozapą Vanagą prisiminimų niekas neužrašė. Iš Užpalių bažnyčios metrikų knygų žinome, kad jis gimė tuose pačiuose Vilučiuose 1802 metais, kad buvo du kartus vedęs, kad per abi santuokas susilaukė ne mažiau vienuolikos vaikų...
O kame toji pradžioje žadėta netikėta gija?
Bendri protėviai
Marijos Dovydaitienės prosenelis Juozapas Vanagas yra nesvetimas ir man, čia rašančiam.
Juozapo tėvai buvo Kazimieras Vanagas ir Ona Repšyčia. Vilučiuose jie užaugino ne tik sūnų Juozapą, bet ir dukrą Karoliną (ir dar keletą vaikų). Karolinos giminės medyje įpaišytas ir mano vardas.
Kaip ir Marija Dovydaitienė, esu Kazimiero ir Onos Vanagų ainis. Marija - iš jų sūnaus Juozapo šakos, aš - iš jų dukros Karolinos.
Žiūriu į schemą, slinkdamas savąja šaka nuo anų link šių laikų: Kazimieras Vanagas, jo duktė Karolina Urbanavičienė, jos dukra Elžbieta Antanėlienė, šios dukra Anelė Vaškelienė, jos dukra Veronika Dabregienė... Paskui būtų Veronikos dukra Elena Sakienė ir, pagaliau, jos sūnus Aleksandras, parašęs šį tekstą.
Septynios kartos, o nuo Kazimiero Vanago iki Marijos Dovydaitienės skaičiuojant - tik penkios. Nieko nuostabaus - Marijos linija išskirtinai vyriška, o vyrai kurdavo šeimas brandesnio amžiaus. Vyriška linija sekant, kartos keičiasi lėčiau.
Marija Dovydaitienė - trečios eilės pusseserė mano močiutei Veronikai Dabregienei, tačiau Marija - 40 metų jaunesnė. Nemanau, kad apie šią tolimą giminystę jos buvo ką nors girdėjusios.
© 2022-2024 Aleksandras Sakas
Šaltiniai
Marija Dovydaitienė, Vilučių kaimas, monografija "Užpaliai", I dalis, "Versmės" leidykla, Vilnius, 2013.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą