Apie Liudą Jasiulį

Kas buvo Liudas Jasiulis? Nelengvo likimo žemaitis nuo Akmenės ir Mažeikių, per Magadano lagerius patekęs į Aukštaičius ir ten radęs amžiną ramybę. Bet apie viską iš eilės.

Liudo Jasiulio nuotrauka NKVD byloje. Iš Lietuvos politinių kalinių bendrijos "Kolyma" portalo.

Liudas Jasiulis gimė 1914 metų birželio 22 dieną dabartinio Akmenės rajono pakraštyje, prie pat Latvijos - Suginčių kaime. Liudu jį pakrikštijo Klykolių bažnyčioje. Jo tėvai, Kazimieras Jasiulis ir Anastazija Biliūnaitė, buvo ūkininkai, bet iš smulkiųjų, žemės teturėjo apie 12 ha. Šeima nebuvo gausi, be mažojo Liudo, tik jo brolis ir sesuo, už Liudą žymiai vyresni - brolis Robertas kažkaip vertėsi iš 4 ha netoliese, Šilių kaime, o sesuo Ona Balsevičienė (gal našlė) gyveno gyveno pas tėvus Suginčiuose.

Liudas 1926 metais baigė liaudies mokyklą artimiausiame Vegerių miestelyje ir tęsė mokslus Viekšnių gimnazijoje.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kartotekoje išliko daug kortelių su lietuviškomis mįslėmis. Šarangė varangė po suolu susirangė. Kas? Ne, ne gyvatė. Šuo! O kas su medžiu lygus, bet saulės niekad nemato? Medžio šerdis! Šitos abi yra iš kelių dešimčių mįslių, Liudo Jasiulio surinktų ir tautosakininkams perduotų, o užrašytos jos apie 1930 metus Viekšniuose.

Gimnazijos nebaigė - senyvam tėvui susirgus, 1931 metais turėjo grįžti į Suginčius žemės dirbti.

Padėčiai namuose kažkaip susitvarkius, Liudas gavo tarnybą mokesčių inspekcijoje Mažeikiuose, kur persikraustė 1932 metais.

Netrukus, 1933 metais, Liudas Jasiulis Mažeikiuose išrinktas lietuvių tautiško jaunimo sąjungos "Jaunoji Lietuva" Mažeikių skyriaus sekretoriumi. Toji sąjunga nebuvo formalus reikalas, jaunalietuvininkai Mažeikiuose veikė plačiai ir garsiai - vieši vakarai su vaidinimais, choras, gegužinės (turėjo savo styginį orkestrą), sportas (įsirengė stadioną, čiuožyklą, didžiavosi stipria futbolo komanda), knygryšystės ar namų ruošos kursai ir panašūs dalykai. Visko tiek daug, kad turbūt pusė Mažeikių jaunimo priklausė jaunalietuvininkams!

Apie mažeikiškių "Jaunosios Lietuvos" narių darbus ir užmojus Liudas Jasiulis rašinėdavo į "Jaunąją kartą", sąjungos mėnesinį laikraštį, leistą Kaune. Jo korespondencijos, pasirašytos L. J. arba L. J-lis, randamos to laikraščio 1934 - 1936 metų numeriuose.

1940 metų Lietuvos telefono abonentų sąraše yra ir Liudas Jasiulis, Mažeikių mokesčių inspekcijos sekretorius, gyvenęs Mažeikiuose, Laižuvos g. 31. Jo telefono numeris lengvas - 84.

1940 metų vasarą Sovietų Sąjunga sulaužė ne taip seniai sudarytą draugystės sutartį ir Lietuvą okupavo.Tuo nelemtu metu Liudas Jasiulis priklausė visoms okupacinei valdžiai nesimpatiškoms organizacijoms - ne tik jaunalietuvių, bet Vilniui vaduoti sąjungai, šauliams ir net tautininkų partijai. Okupantai ėmėsi likviduoti tų organizacijų narius, pradėdami nuo viršūnėlių, nuo tų iš jų, kurie neišsilakstė ir neišsislapstė.

Ne iš karto, tačiau vieną dieną atėjo ir Liudo Jasiulio eilė. Pirmą sykį okupantai jį suėmė 1941 metų gegužę, laikė Kaune. Tuomet Liudą išgelbėjo prasidėjęs karas.

Liudas grįžo į tarnybą Mažeikių mokesčių inspekcijoje. Pasak sovietinių tardytojų protokolų, 1941 metų rugpjūtį Liudas Jasiulis įstojo į Lietuvos nacionalsocialistų partiją (matyt, kagėbistai turėjo galvoje Lietuvių nacionalistų partiją). Ten jį pakvietęs Kauno kalėjimo draugas Antanas Kenstavičius, Mažeikiuose žinomas žmogus, šaulių būrio vadas. Liudas partijoje turėjęs Mažeikių apskrities štabo sekretoriaus pareigas, gaudavęs mėnesinį 50 markių atlyginimą. Tų pačių metų gruodį nacionalistų partiją vokiečiai uždarė.

1944 metais, sovietų kariuomenei vėl artėjant prie Lietuvos, buvo imtos telkti Tėvynės gynimo pajėgos. Mažeikiškis Juozas Bendoris, apskrities kortelių biuro vedėjas, sutikęs Liudą gatvėje, pasiūlė tam stoti į Lietuvos laisvės armiją. Tai buvę kovo mėnesį, rašoma KGB byloje.

Tų pačių 1944 metų birželį Liudas Jasiulis pasiprašęs į pagalbinę policiją. Jis kariuomenėje nebuvo tarnavęs, labiau tiko rašto darbams, todėl paskutiniais vokiečių okupacijos mėnesiais, iki rugpjūčio, toje policijoje ėjo sekretoriaus pareigas - išrašinėjo policininko pažymėjimus, nukreipimus į valgyklą ir pan.

Atsargaus, iš pakrūmės viską stebinčio žmogaus akimis - kaip ne laiku! Kai vokiečių dienos jau suskaičiuotos, eiti į jų pagalbinę policiją? Taip pat, kaip anuomet, tautininkų režimui ir visai valstybei braškant, stoti į tautininkų partiją!..

1944 metų rugpjūtį Mažeikių pagalbinė policija buvo įlieta į organizuojamą lietuvišką Pirmąjį pulką. Tai buvę padaryta jau minėto Antano Kenstavičiaus iniciatyva. Kenstavičius nurodęs visiems vykti į Plinkšių dvarą Sedos pusėje, kur buvo formuojamas pulkas. Nurodymui paklusę tik keli vyrai, kiti išsivaikščioję po namus. Ir Liudas nei į Plinkšius patraukęs, nei į Vakarus išdūmęs. Ne, ne todėl, kad iš Laisvės armijos būtų gavęs užduotį likti Lietuvoje, įtikinėjo savo kankintojus Liudas. Nespėjęs pasitraukti dėl greito Raudonosios armijos puolimo.

Dar prie vokiečių buvo pasiruošęs asmens dokumentus kita, Kosto Narbuto, pavarde. Užeinant rusams pasitraukė iš Mažeikių, slapstėsi Kegrių kaime pas Povilą Valantį. Čia, kažkam įskundus, 1944 metų gruodį Liudą Jasiulį suėmė.

Tasai Valantis KGB byloje netikėtai pavadinamas Liudo žmonos Pranciškos Čepienės tolimu giminaičiu. Netikėta ne dėl giminystės - dėl žmonos. Toje pat byloje Liudas Jasiulis - nevedęs, iš kur žmona? Be to, jei Čepienė ištekėjusi už Jasiulio, kodėl, kaip įprasta, nepasikeitusi pavardės, kodėl ne Jasiulienė? Gal Liudas Mažeikiuose bus turėjęs draugę ar sugyventinę, kurią sovietiniai tardytojai nesismulkindami pavadino žmona?

1945 metų liepą, po įprastų tuomet tardymo kankinimų, okupantų karinis tribunolas pagal RTFSR (sovietų Rusijos) baudžiamojo kodekso 58-1a straipsnį Liudui Jasiuliui skyrė 10 metų lagerio ir išgabeno etapu į pasaulio kraštą - Magadaną.

Kas buvo sovietinis lageris, žinome iš daugybės liudijimų - badas, šaltis, utėlės, ligos ir viso to išsekintam kaliniui nepakeliamai sunkus darbas. Šią katorgą iškentusį Liudą 1953 metų spalį iš lagerio paleido, tačiau neaišku, ar jis turėjo teisę iškart grįžti į Lietuvą. Juk prie kalinimo bausmės sovietai dažniausiai dar pridėdavo neterminuotą tremtį.

Nežinau kada ir kaip, bet Magadane Liudas Jasiulis susitiko ir susipažino su Kazyte Dabregaite, aukštaite iš Svėdasų valsčiaus Šeduikių kaimo. Kazytė (beje, autoriaus mamos pusseserė) Magadano Berlage, tai yra, Beregovoj lageryje, kalėjo nuo 1949 metų, o suimta buvo dar 1948 metų gruodį kaip Lietuvos partizanų rėmėja.

Po 1956 metų, politiniam klimatui atšilus, pamažu vėrėsi lagerių vartai, žmonės ėmė grįžinėti iš tremties. Taip ir Liudas Jasiulis su Kazyte Dabregaite, jau teisėti sutuoktiniai, atsirado Kazytės tėviškėje, Šeduikiuose.

Liudas Jasiulis (dešinėje) su žmona Kazyte ir neatpažintu žmogumi.

Čia gyventi buvo kur, tik tvarto neberado, tai išardė pusę gryčios ir iš to kieme surentė tvartelį. Kitą pusę gryčios paliko gyvenimui.

Vaikų Jasiuliai neturėjo. Kalvos pašlaitėje prie mažo upeliuko tupinti senųjų Dabregų sodyba Liudui patiko, ir jis iš gimtinės į čia parsikvietė savo motinėlę. Kur su žmona Kazyte darbavosi, sužinoti nepavyko, gal Šeduikių kolūkyje, gal netolimame Duokiškio miestelyje, kur buvo šioks toks darbų pasirinkimas.

1971 metais neteko mamos Anastazijos, o po metų - ir žmonos Kazytės. Abi jos palaidotos Duokiškio kapinėse, bet skyrium, per kelis kapus viena nuo kitos.

Po žmonos mirties Liudas Jasiulis vedė dar kartą ir išsikėlė pas antrąją žmoną Stasę Pranckūnaitę į kitą Svėdasų apylinkės kaimą - Pamaleišį.

Stasė - artima siela, taip pat politinė kalinė, nubausta 1949 metais kartu su amžiną atilsį Kazyte toje pačioje byloje. Nubaustųjų sąraše yra dešimt Šeduikių kaimo gyventojų, ir abi Liudo Jasiulio žmonos - iš to vieno sąrašo, abi kalėjusios tame pačiame Beregovoj lageryje.

Liudas Jasiulis mirė 1982 metais. Kiek jam buvo? Šešiasdešimt aštuoneri ar šešiasdešimt septyneri. Jis palaidotas prie savo motinos Duokiškyje. Jo su motina ir pirmosios žmonos Kazytės antkapiniai paminklai vienodi, vienu laiku statyti. Kas juos statė? Nežinau, tačiau kažkodėl man atrodo, kad taip savo vyro ir savo draugės atminimą pagerbė Liudo Jasiulio antroji žmona Stasė.

© 2025 Aleksandras Sakas

Šaltiniai:
Tardymo byla Nr. 2048, archyvo Nr. 3386/3, Lietuvos ypatingasis (KGB) archyvas.
Lietuvos politinių kalinių bendrijos "Kolyma" portalas.

Namai be durų. Kazytė

Yra dar Lietuvoje miestelių ir kaimų su namais be žmonių, su užkaltomis langų ir durų angomis, su brūzgynais gėlių darželių vietoje. Kartais nė kaimynai nežino, kas ten anksčiau gyveno. Jei ir žinotų, ar buvusių gyventojų vardai ką nors besakytų?

Kazimiera Dabregaitė - Jasiulienė (1912-1972) su savo mama Anastazija.

Kazytė - mano mamos pusseserė, šiek tiek už mamą vyresnė. Abi jos gimė ir augo Svėdasų valsčiaus Duokiškio parapijos Šeduikių kaime, bet mano mama buvo iš vienkiemio, atokiau nuo kaimo, o Kazytė gyveno pačioje "ūlyčioje".

Jų jaunosios dienos, Jono Biliūno žodžiais tariant, išnyko kaip melsvam ore gervės. Šis pasakojimas apie vėlesnius Kazytės gyvenimo metus ir negandas, atėjusias su karu ir okupacijomis.

Kaimo paslaptys

Karui baigiantis Dabregų namuose liko Kazytė ir vesti neskubantis ūkio paveldėtojas jos brolis Pranas.

Nuo 1943 metų Dabregų ūkyje Šeduikiuose laikėsi ir dirbo dvi rusės, motina ir dukra, vokiečių išvežtos iš pafrontėje atsidūrusios jų gimtinės Leningrado srityje. Kaime jų, vadinamų "biežencais", buvo ir daugiau.

1944 metų liepą rusai "išvadavo" Šeduikių kaimą, o po pusantro mėnesio buvo paskelbta mobilizacija. Vertė eiti karan, guldyti galvas už Staliną. Kaimo jaunimas pradėjo slapstytis ir ginkluotis, kad okupantas plikomis rankomis nepaimtų.

Taip 1944 metų rudenį Šeduikiuose susidarė partizanų būrys, prie jo prisijungė ir Kazytės meilė - kaimynas Feliksas Paršiukas, kurį taip pat lietė mobilizacija. Jis su kitais partizanais neretai lankydavosi pas Dabregas, apsistodavo dviems trims dienoms.

Kazytės namų likučiai Šeduikiuose 2012 metais. Autoriaus nuotrauka.

Paprastai Feliksas ateidavo su gerai pažįstamais šeduikiškiais broliais Pranu ir Broniumi Pajėdomis, rokiškėnu Bonifacu Kukuška.

Pirmasis žuvo Pranas Pajėda, kareivių nušautas 1945 metų sausį.

Šeduikiuose pas Pajėdas, partizanų motiną Emiliją Pajėdienę ir našle likusią Eleną Pranckūnaitę - Pajėdienę, vyrai įsitaisė vieną bunkerį, paskui daržinėje dar ir antrą.

Tačiau 1946 metų spalį kareiviai su stribais apsupo Pajėdų sodybą. Žmonės kalbėjo, kad partizanai buvo išduoti, įtarė vieną lietuvaitę, įsimylėjusią stribų būrio vadą. Bronius, antrasis iš brolių Pajėdų, ir Kazytės godotasis Feliksas Paršiukas buvo nukauti, o dar vienas partizanas, Jonas Bislys, regis, sudegė kartu su daržine. Tyčia ar netyčia, bet mirtina kulka tą dieną teko ir Emilijai Pajėdienei, senąjai sodybos šeimininkei, žuvusių brolių Pajėdų motinai. Stribai partizanų kūnus išvežė ir užkasė pamiškėje prie Svėdasų.

Partizanai netrukus tą vietą susirado, ir vieną naktį užkastųjų artimieji Elena Pajėdienė ir Pranas Paršiukas nuvažiavo ten vežimu ir palaikus slapta išsikasė. Broniaus Pajėdos ir Felikso Paršiuko kūnai buvo atvežti į Šeduikius. Reikėjo juos nuplauti, tinkamai aprengti, sukalti karstus, kapinėse iškasti duobę... Kazytė savo Feliksui siuvo pagrabines kelnes. Visa tai darė, matė ar apie tai girdėjo daugelis Šeduikių gyventojų, rusai "biežencai" taip pat, bet niekas neįskundė. Apie partizanų perlaidojimą enkavedistai sužinojo tik po dviejų metų.

1947 metais brolio Prano sveikata sušlubavo. Pasigydęs Kaune, į kaimą grįžti nebenorėjo. Atsisakė savo žemės - dalis jos jau anksčiau buvo konfiskuota, "nubuožinta", dabar likusius apie 15 ha perdavė žemės fondui, o per fondą toji žemė buvo atiduota Dabregų "kvartirantėms" rusėms. Pranas išvažiavo į Panevėžį, dirbo ten cukraus fabrike sezoniniu darbininku. Kazytė liko savo namų viename gale ir vertėsi siuvėjos amatu, siūdama Šeduikiuose ir aplinkiniuose kaimuose. Partizanai naujųjų šeimininkių rusių nelietė, tik liepė derliumi dalintis su buvusiais savininkais.

Gruodžio 13-toji

1948 metų rudenį partizanai apiplėšė Panemunėlio kooperatyvą ir pieninę. Brolis Pranas kaip sykis buvo parvažiavęs į namus, nes cukraus fabrike tada trūko darbo, tai partizanai pavedė jam Kauno turguje parduoti pagrobtą sviestą, o Kazytei atgabeno medvilninės medžiagos ritinius partizanų apatiniams rūbams siūti.

Šis Panemunėlio žygis užtraukė partizanams ir niekuo dėtiems Šeduikių žmonėms didelę nelaimę. Kareiviai ir stribai sujudo smarkiai siausti, ir 1948 metų gruodžio 13-tos priešpietę Kazytės pusbrolio Jono Dabregos vienkiemyje buvo užkluptas pailsėti užėjęs penkiolikos partizanų būrys. Nenorėdami pražudyti šeimininkų ir jų mažų vaikų, partizanai iš sodybos nešaudė, bandė prasmukti pro apsupimą, ir plyname lauke septyni jų buvo nukauti.

Iš Jono Dabregos vienkiemio likę gluosniai ir laukas, kuriame žuvo partizanai. Autoriaus 2010 metų nuotrauka.

Visame Šeduikių kaime prasidėjo nuodugnios kratos. Per jas buvo rasta įkalčių (pas Kazytę - medžiagos skiaučių, partizanų atsišaukimas ir laikraštis). Suėmė Joną ir Oną Dabregas, kurių ūkyje užklupo partizanus, ir dar aštuonis žmones, tarp jų ir Kazytę. Suimama ji bandė pabėgti, bet nesėkmingai.

Partizanai nelaimės kaltininkais laikė Šeduikiuose užsibuvusias ruses, po karo namo niekaip neišsiruošiančias. Neieškodami įrodymų, kelioms dienoms po gruodžio 13-tosios praėjus, partizanai griebėsi baudžiamosios akcijos. Kaimo žmonės kiek spėjo, tiek "biežencų" išslapstė, išgelbėjo. Po šių šaudynių "biežencai" visi iki vieno skubiai grįžo į tėvynę.

Suimtieji dešimt šeduikiškių daužyti Rokiškio MGB būstinėje, paskui kalinti Panevėžio kalėjime, kol 1949 metų balandį MGB ypatingasis pasitarimas visus nuteisė. Dauguma gavo po 10 metų lagerio. Kazytę Dabregaitę išvežė į Magadano srities Berlagą (Beregovoj lagerį). Ten pat atsidūrė dar šešios kaimynės ir bendrabylės: seserys Elena, Stasė ir Eleonora Pranckūnaitės, Kazė Mikulionytė, Alma Pernavaitė ir Kazytės pusbrolio Jono žmona Ona Dabregienė.

Kazytės brolį Praną Dabregą kagėbistai Panevėžyje susirado ir "įsūdė" tuos pačius 10 metų katorgos, tiktai jam buvo sudaryta atskira byla ir kalintas jis buvo kitur - Irkutsko srities Taišeto Ozernyj lageryje.

Kur tas Magadanas?

Beveik pačiame Sibiro gale, prie Ramiojo vandenyno Ochotsko jūros yra toks Kolymos kraštas, nuo Lietuvos nutolęs per dešimt laiko juostų. Kaip lietuviui nuo Sibiro, taip rusui nuo Kolymos paminėjimo šaltukas per nugarą perbėga. Bet ne dėl to, kad visur ten, išskyrus vandenyno pakrantes, žemę dengia amžinasis įšalas. Kolyma - katorgininkų žemė, Stalino laikais nusėta lageriais su tūkstančių tūkstančiais politinių ir kriminalinių kalinių.

Magadanas yra Kolymos didžiausia gyvenvietė, krašto administracinis centras.

Kazytės laikais Magadano nepasieksi nei traukiniu, nei sunkvežimiu. Tik laivu per jūrą iš Vanino uosto. Todėl Kolyma rodėsi kaip sala, o kelionė iš jos buvo vadinama kelione į žemyną. Netrumpas buvo tas vandens kelias, nuo Vanino iki Magadano - du tūkstančiai kilometrų.

Nors nei Kazytės, nei nelaimės draugių atsiminimų niekas neužrašė, bet pagal kitų kolymiečių pasakojimus galime numanyti, kaip jas vežė geležinkeliu per visą Rusiją ir Sibirą iki to Vanino uosto, kaip laikė krante, kol atplauks laivas, kaip to krovininio laivo triume su triaukščiais geležiniais gultais ir geležine vonia pačiame triumo viduryje plukdė per jūrą. Vonia? Taip, gamtiniams reikalams. Moterys gėdijosi, laukdavo nakties (kol visi užmigs?), eidavo prie vonios dviese, kad viena kitą prilaikytų ir į tą vonią neįkristų - bangos laivą mėtydavo kaip šapelį. Apie kvapus patylėsim - vonios nebuvo kaip ištuštinti iki pat Magadano.

Suprantama, kad kvapai - tik smulkmena, ne šaltis, ne badas, ne utėlės, ne jūrligė ar sunkesnės ligos ir ne motinos širdies skausmas, kaip Onutės Dabregienės - kas dabar su atskirtais jos mažais vaikeliais?

Kai pagaliau pasiekė Magadano krantą, kurį laiką šeduikiškės dar turėjo būti kartu dideliame skirstymo lageryje ant kalvos už miesto. Paskui jų keliai galėjo išsiskirti - Berlagą sudarė 20 ar daugiau atskirų lagerinių punktų, po kuriuos išmėtydavo kalinius.

Vyrai ir moterys čia dirbo sunkų fizinį darbą anglies šachtose, aukso, kobalto ir kitokiuose rūdynuose, rūdos sodrinimo fabrikuose, statybose ir kitur. Moterų darbas ten visur buvo naudojamas. Darbas alinantis, badaujančiam organizmui vos pakeliamas...

Nežinomos Berlago kalinės su likimo draugu Chenikandžos alavo rūdyne apie 1954 metus. Čia dirbo moterys iš Vakarų Ukrainos ir Baltijos šalių. Portalo kolymastory.ru nuotrauka.

Gulbele parlėkčiau

Kas nutiko Dabregų namuose po lemtingojo 1948-ųjų gruodžio, kai Kazytė buvo suimta, o "kvartirantės" rusės spruko į savo tėvynę? Namai neliko tušti. Čia su vaikais glaudėsi Kazytės pusseserė iš Pamaleišio Verutė Dabregaitė - Jakubonienė.

Verutės vyras Juozapas Jakubonis, Svėdasų ir Rokiškio apylinkėse partizanavęs nuo pat antrosios sovietų okupacijos pradžios, 1946 metų gruodį pateko nelaisvėn. Jį tardė ir laikė Panevėžyje. Kartą, Verutei vežant siuntinį vyrui į Panevėžio kalėjimą, stotyje per spūstį minia pastūmė Verutę po atvažiuojančiu traukiniu. Ji neteko kojos, bet liko gyva.

Juozapas Jakubonis buvo išgabentas į Rusijos šiaurės lagerius, o pagijusi Verutė turėjo rasti jėgų prisitaikyti prie negalios ir išgyventi Šeduikiuose viena su dviem sūneliais.

1956 metais Juozapas Jakubonis atgavo laisvę, parvyko į Lietuvą pas žmoną ir vaikus, bet Šeduikiuose likti nenorėjo ar negalėjo - tais pačiais metais iš Magadano pragaro į savo namus grįžo ir Kazytė.

Grįžo ne viena. Magadane Kazytė susipažino ir ištekėjo už tokio pat, kaip ir ji, buvusio kalinio Liudo Jasiulio, žemaičio nuo Mažeikių.

Kazytė ir Liudas Jasiuliai, 1970 metai.

Grįžusi tvarto neberado, tai išardė pusę gryčios ir iš to surentė šalia namo tvartelį. Kitą pusę gryčios paliko gyvenimui.

Vaikų Jasiuliai neturėjo.Tyliai gyveno Kazytės tėvų ir senelių sodyboje, kaimo gale, kalvos pašlaitėje. Liudas parsivežė iš Žemaitijos savo senstančią motinėlę. Kol sveikata leido, džiaugėsi sodo obelimis ir takeliu, pramintu link upelio, tekančio per kiemą... 1972 metais Kazytė paliko šį vargais, ne džiaugsmais, dosnesnį jai pasaulį. Buvo palaidota Duokiškio kapinėse.

Našlys Liudas Jasiulis vedė dar kartą - velionės žmonos lagerių sesę, tos pačios šeduikiškių bylos draugę Stasę Pranckūnaitę ir išsikėlė pas ją į Pamaleišį. Kam atiteko Dabregynė, nežinau.

Kai Liudas Jasiulis 1982 metais mirė, Stasė jį palaidojo Duokiškyje už kelių kapų nuo Kazytės prie Liudo motinos. Abiems, Kazytei ir Liudui, stovi tokie patys paminklai - gali būti, kad abu juos užsakė ne kas kitas, o Liudo našlė Stasė.

Šiais laikais Dabregynė buvo parduota žmonėms iš miškų biznio, kurie dalį žemės apsodino mišku. Prieš kelioliką metų trobesiai stovėjo be durų, o pro langų kiaurymes iš vidaus žiūrėjo kaimynų avys...

© 2025 Aleksandras Sakas

Šaltiniai ir literatūra:
Tardymo byla Nr. 15324, archyvo Nr. 37090/3, Lietuvos ypatingasis (KGB) archyvas.
Šeduikių istorijos. 1946-ųjų spalis
Šeduikių istorijos. 1948-ųjų gruodis

Šmatai iš Godeliūnų

Mano senelio Domininko Sako senelis Jokimas Sakas, Kareniotų valstietis, 1837 metais Svyronių bažnyčioje buvo sutuoktas su Kotryna Šmataite iš Godeliūnų kaimo.

Šis pasakojimas - apie jos, proprosenelės Kotrynos, šeimą.

Kur tie Godeliūnai? Vos už kelių kilometrų į rytus nuo Kareniotų, tame pačiame dabartinės Baltarusijos Astravo rajone. Gudai šio kaimo vardą rašo Гадзілуны, lenkai - Hadziłuny.

Kareniotiškiai į bažnyčią turėjo važiuoti pro Godeliūnus, darydami nedidelį lanką, mat, nuo Godeliūnų į Svyronis vedė tiesesnis ir geresnis kelias.

Kaip Kareniotai, taip ir Godeliūnai tada priklausė Palionių dvaro savininkams broliams Mykolui ir Juozapui Mikošoms. Taigi, kaip Sakai, taip ir Šmatai buvo Palionių dvaro baudžiauninkai.

Godeliūnų kaimas - nei didelis, nei mažas, o Šmatų XVIII amžiaus pabaigoje jame gyveno kelios šeimos. Viena iš jų - mano protėviai Jokūbas ir Marijona Šmatai.

Kiek vaikų jie turėjo, nežinau - to laikotarpio Svyronių bažnyčios gimimo metrikų knygos jei ir išliko, tai aš jų nepasiekiu. Žinau trejetą Jokūbo ir Marijonos sūnų, tuose pačiuose Godeliūnuose gyvenusių.

Vyriausias sūnus buvo Motiejus Šmatas. Jo žmona - Rozalija Šepelaitė.

Kitas sūnus, Tamošius Šmatas, buvo vedęs dusyk, Sofiją Klimavičaitę, mirusią 1806 metais, ir po to netrukus - Evą Zagalkaitę.

O trečiasis Jokūbo ir Marijonos Šmatų sūnus Stanislovas, mano proproprosenelis, gimė maždaug 1782 metais. 1807 metais Stanislovas vedė jaunutę kaimynę Marijoną Buikaitę.

Marijonos Šmatienės gyvenimas buvo labai trumpas. 1813 metų gegužę ji, dviejų mažų vaikų mama, mirė. Mirties priežasčių metrikuose tada nerašydavo, bet apie tą laiką krašte siautė epidemijos, atneštos čia per Napoleono žygį į Maskvą...

Likęs našliu Stanislovas Šmatas po mėnesio savo mažyliams į namus parvedė pamotėlę, vėl Marijonos vardu, o pavarde...

Antrosios Marijonos Šmatienės mergautinės pavardės byla būtų ilga.

Tris kartus dokumentuose jos ar jos tėvų pavardė pradedama nuo R, bet vis kitaip tęsiama: Rulekowszczanka, Rapianka, z Rupiankow. Tačiau nė vieno iš šių variantų Svyronių bažnyčios knygose daugiau neteko rasti. Yra panašiai skambanti pavardė Stupianka - Godeliūnuose ir kitur. 1811 metų reviziniai sąrašai Svyronių parapijoje taip pat rodo gyvenus daug Stupiankų ir nė vieno Rupiankos ar Rapiankos. Vėlesnių laikų, jau Marijonos anūkų, gimimo metrikuose krikštatėviai taip pat - Stupiankos.

Regis, tos metrikų knygos, kurias vartau ekrane, yra ne originalai, o dekanatiniai nuorašai. Raidę S ištęsus ir prie jos prilipdžius raidę t, abi jas nesunku palaikyti raide R. Tokiu būdu raštininkas Stupianką galėjo perrašyti Rupianka.

Tai gal mano propropromočiutė Marijona bus kilusi iš Godeliūnų kaimo Stupiankų? Tai paremtų ir 1795 metų reviziniai sąrašai - Mykolo Stupiankos ir jo žmonos Teresės (Drevičaitės) šeimoje be kitų vaikų augo ir keturiolikos metų Marijona...

Antroje santuokoje Stanislovui Šmatui gimė: 1816 metais dukra Kotryna, mano proprosenelė, būsimoji Sakienė, 1819 metais - dukra Ona, būsimoji Jakubcevičienė.

Šmatai. Paspalvintieji - autoriaus tiesioginiai protėviai.

Kas buvo po 1819 metų? Jais mano šaltiniuose prasideda ilgokai trunkanti spraga. Jei Stanislovas ir Marijona Šmatai laikėsi gyvi ir sveiki, tai vaikų galėjo turėti ir daugiau.

Kada jie paliko šį pasaulį, nežinau.

@2025 Aleksandras Sakas

Papildomi duomenys:

Šaltinis - EAIS arba familysearch.org (iki 1819 m. ir po 1873 m.), Svyrių dekanato Svyronių bažnyčios atitinkamų metų metrikų knygos

1807 m. lapkričio 17 d. [Svyronių bažnyčioje kun. Juozapo Buivydo sutuokti] Stanislovas Šmatas ir Marijona Buikaitė iš Godeliūnų (Hadziłuny). [Liudininkai] Juozapas Kačkonis, Vladislovas Kalasauskas.

Stanislovas Šmatas ir Marijona Buikaitė iš Godeliūnų. Jų vaikai (krikšto metai ir mėnuo, vardas, krikšto tėvai, skliaustuose – papildomos žinios):
1809.02. Juozapota, Antanas Barkauskas ir Viktorija Bačevska
1811.04 Jurgis, Juozapas Kačkonis ir Viktorija Buikaitė
Abu krikštyti Svyronių bažnyčioje.

1813 m. gegužės 24 d. Godeliūnų kaime mirė Marijona Šmatienė 20 metų valstietė. To paties mėnesio ir dieną palaidota privačiose Godeliūnų kapinėse.

1813 m. birželio 15 d. [sutuokti] Stanislovas Šmatas ir Marijona Rulekowszczanka iš Godeliūnų.[Liudininkai] Juozapas Kačkonis, Motiejus Bialovodskis, Martynas Misiejus.

1816 m. lapkričio 19 d. [pakrikštyta] Godeliūnų k. 14 d. [gimusi] Kotryna, [tėvai] valst. Stanislovas ir Marijona Šmatai, [krikštatėviai] Juozapas Kačkonis ir Elžbieta Mužylaitė. Fam Search, Svyronių bažn. 738

1819 m. liepos 27 d. [pakrikštyta] Godeliūnų k. 20 d. [gimusi] Ona, [tėvai] valstiečiai Stanislovas Šmatas ir Marijona Rapianka, [krikštatėviai] Juozapas Kačkonis ir Marijona Mazulanka. Fam Search, Svyronių bažn.

1837 m. birželio 6 d. Svyronių bažnyčioje administratorius kun. Bonaventūra Šinskis sutuokė valstiečius Jokimą Saką (Joachim Sak), 21 metų jaunuolį, ir Kotryną Šmataitę (Katarzyna Szmatowna), 19 metų merginą, abu iš tos pačios parapijos Kareniotų kaimo, valstiečių teisėtų sutuoktinių Kazimiero ir Antaninos Buikaitės Sakų sūnų ir valstiečių teisėtų sutuoktinių Stanislovo ir Marijonos z Rupiankow Semaškų dukterį, dalyvaujant liudininkams valstiečiams Mykolui Mužilai, Simonui Jakobcevičiui, Martynui Šmatui, Simonui Slikančiui.

Pastaba: Taip dokumente - Kotrynos Šmataitės tėvai užrašyti Semaškomis.

Olchovičiai iš Kliuščionių

Kliuščionys (Клюшчаны) – buvusios Švenčionių apskrities buvęs miestelis, dabar – kaimas, priklausantis Baltarusijai, jos Astravo rajonui. Iki sienos su Lietuva – vos du kilometrai.

Kliuščionys turėjo bažnyčią, statytą 1786 metais, Žečpospolitos merdėjimo laikais, o 2017 metais sudegusią. Toje bažnyčioje turėjo būti pakrikštyta mano senelio Domininko Sako mama Pranciška Olchovičaitė (jos pavardę sulietuvinau aukštaitišku stiliumi, rusiškai rašytuose dokumentuose - Olchovičevna, Olchovikovna). Jos krikštynos galėjo būti 1851 metais (krikšto metrikų nemačiau, metai apskaičiuoti pagal jos santuokos metrikus).

Kliuščionių bažnyčia 2013 metais. Sudegė 2017 m. birželio 6 d. Petro Kibickio nuotrauka

Pranciškos tėvai Mykolas Olchovičius ir Ona Kovanska (Anna Kowańska, priebalsis “n” tariamas minkštai) jau buvo susilaukę dviejų dukrų - Marijonos ir Anastazijos. Apie 1855 metus Pranciškos tėvelis mirė, o našlė mama ištekėjo dar kartą – už Kliuščionių gyventojo Juozapo Klimovičiaus (giminės pasakojimuose jis vadinamas meistru Juzufu, bet nebežinome, kokio amato meistras buvo).

Kliuščionyse Klimovičiai augino ne tik tris seseris Olchovičaites, bet ir 1858 metais gimusį sūnų Martyną. Martyno Klimovičiaus likimo nežinau, o apie Olchovičaites šiek tiek iš metrikų knygų pririnkau.

Marijona Olchovičaitė, mano senelio teta, iki 1865 metų ištekėjo už Karklinės kaimo valstiečio Adomo Maslianiko. Karklinė, teta Marijona mano senelio gyvenime bus įspaudę nemenkas žymes.

Karklinė – kaimelis jau šiapus dabartinės Lietuvos ir Baltarusijos sienos, Švenčionių rajone. Įdomus savo išlaikyta senąja gatvinio kaimo struktūra.

Karklinė. Nuotrauka iš interneto, jos autoriaus nežinau.

Karklinėje yra gyvenęs ir mano senelis Domininkas, dar labai jaunas būdamas. Nežinau, kaip jis ten atsidūrė. Gali būti, kad netekęs mamos. Jo tėvelis buvo miręs dar kūdikystėje, o jei būtų likęs dar ir be mamos, senelį galėjo priglausti tik Olchovičiai, ne Sakai.

Lietuviškoji Vikipedija rašo, kad Karklinėje žmonės kalbėjo lietuviškai. Senelis rašto mokėsi lenkiškoje mokykloje, meldėsi taip pat iš lenkiškos maldaknygės. Ar lietuvių kalba jam buvo gimtoji? Galbūt, o gal lietuviškai kalbėti išmoko būtent Karklinėje? Jokių šnekų apie tokius dalykus neatsimenu, o paklausti jau nėra ko…

Olchovičiai. Paspalvintieji - autoriaus tiesioginiai protėviai.

Marijona Olchovičaitė – Maslianikienė Karklinėje buvo susilaukusi bene šešių vaikų, už senelį Domininką kiek vyresnių, bet ir jam tetos šeimoje, matyt, radosi vietos ir duonos. Iš šitų Maslianikų yra XX amžiaus pradžios Karklinės gyventojas Pranciškus Maslianikas su žmona Ana ir vaikais, taip pat Michalina Maslianikaitė, nutekėjusi į Kulbokiškės užusienį už Vladislovo Jurkovianeco.

Anastazija Olchovičaitė, dar viena mano senelio teta, 1866 metais Kliuščionyse ištekėjo už Konstantino Šiškos. Anastazija iki santuokos jau turėjo sūnelį Joną. Jo krikšto metrikai tėvo vardo neužrašė, bet užaugo Jonas Šiškos pavarde. Paskui Kliuščionyse jis vedė Evą Maslianikaitę (nežinau, ar turėjusią kokį ryšį su Karklinės Maslianikais) ir čia augino porą, jei ne daugiau, vaikučių.

Kliuščionyse Konstantinui Šiškai Anastazija pagimdė dar bent tris vaikus, jų gyvenimas man nežinomas.

@2025 Aleksandras Sakas

Papildomi duomenys (šaltinis - Svyrių dekanato Kliuščionių RK bažnyčios atitinkamų metų metrikų knygos iš eais.archyvai.lt arba familysearch.org portaluose)

1858 m. lapkričio 26 d. Kliuščionių bažnyčioje klebonas kun. Kazimieras Zymkevičius pakrikštijo kūdikį vardu Martynas, valstiečių teisėtų sutuoktinių Juozapo ir Onos gimusios Kovanska Klimovičių sūnų, gimusį šių metų lapkričio 24 dieną šios parapijos Kliuščionių kaime. Krikšto tėvais buvo valstiečiai Adomas Klimovičius su Ona Šiškiene.

Adomas Maslianikas ir Marijona Olchovičaitė iš Karklinės. Jų vaikai (krikšto metai ir mėnuo, vardas, krikšto tėvai, skliaustuose – papildomos žinios):
????.?? Adomas
1865.01 Jonas, Jokimas Vitkovskis ir Anastazija Olchovičaitė (Jonas mirė 1873.04 8 metų Karklinėje)
1868.03 Pranciškus, Jokimas Vitkovskis ir Ivaškienė
1871.05 Apolonija, Jokimas Vitkovskis ir Marijona Rudzienė, Karolio žmona
1874.06 Michalina, Jokimas Vitkovskis ir Marijona Rudzienė, Karolio žmona
1877.04 Rozalija, Jokimas Vitkovskis ir Marijona Rudzinskaičia (Rozalija mirė 1878.04 Karklinėje)
Visi vaikai, turbūt ir Adomas, žinomas tik iš Zuzanos Knašienės pasakojimo, gimė Kliuščionių parapijos Karklinės kaime ir pakrikštyti Kliuščionių bažnyčioje.

1866 m. vasario 2 d. Kliuščionių bažnyčioje sutuokti valstiečiai Konstantinas Šiška 26 metų jaunuolis ir Anastazija Olchovičaitė 23 metų mergina, abu iš Kliuščionių miestelio tos pačios parapijos, valstiečių Konstantino ir Onos Šiškų sūnus ir valstiečių Nikolajaus ir Onos iš Kovanskių Olchovikų dukra, liudininkai Antanas Pilimonas, Kazimieras Šiška, Mykolas Gaidukas.

Konstantinas Šiška ir Anastazija Olchovičaitė iš Kliuščionių. Jų vaikai (krikšto metai ir mėnuo, vardas, krikšto tėvai, skliaustuose – papildomos žinios):
1865.08 Jonas (Anastazijos nesantuokinis), Vincentas Kovanskis ir Petronelė Gaidukaitė
1869.04 Marijona, Širinas ir Juzefa Širinienė
1875.06 Juozapas, Mykolas Olkovičius ir Juozapota Klimovičienė
1877.12 Felicija, Mykolas Arliukas ir Anelija Termenkaitė
Visi vaikai gimė Kliuščionių parapijos Kliuščionių miestelyje ir pakrikštyti Kliuščionių bažnyčioje.